- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-18
- Bylos Nr.
- e2A-48-775/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-01061-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Edita Šliumpienė, Tomas Ridikas
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- D. R., A. R., S. S.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 2.3.2.4.3Santuokos nutraukimas dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės
- 2.3.4.4.2Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
- 2.3.4.4.3Ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant
- 2.3.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus
- 2.3.2.8Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas
- 2.3.2.7Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
- 3.3.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Tomo Ridiko ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. bei atsakovų D. R. ir A. R. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2023 m. liepos 3 d. sprendimo pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovei S. S. bei atsakovės S. S. priešieškinį J. S., D. R. ir A. R., tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, Alytaus miesto 5-ojo notaro biuro notarei I. B., AS ,,Inbank filialas“, J. M., L. S., dėl santuokos įrašo panaikinimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, institucija teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. S. (toliau – ieškovas) prašė: 1) panaikinti (duomenys neskelbtini), kuriuo santuoka sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės S. S. (toliau – atsakovė) (duomenys neskelbtini), įtraukta į apskaitą dėl atsakovės kaltės; 2) šalims palikti santuokines pavardes; 3) nepilnamečio sūnaus J. S. (toliau – nepilnametis vaikas/sūnus) gyvenamąją vietą iki jo pilnametystės nustatyti su ieškovu; 4) priteisti iš atsakovės nepilnamečiui vaikui 750 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. gruodžio 15 d.; 5) priteisti iš atsakovės nepilnamečiui vaikui periodinį išlaikymą nuo 2022 m. gruodžio 15 d. iki jo pilnametystės po 270 Eur per mėnesį, išmokas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, ir nustatyti, kad išmokas atsakovė privalo sumokėti iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos, pervesdama jas į ieškovo banko sąskaitą; nustatyti, jog nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarko ieškovas; 6) padalinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytą turtą ir ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisti 1 000 Eur vertės transporto priemonę keturratį ,,Kwang Yang (RC)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – keturratis); 1 500 Eur vertės automobilį ,,VW Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „VW Multivan“); atsakovei priteisti 1 500 Eur vertės automobilį ,,Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ,,Ford Focus“) ir bevertį automobilį ,,VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ,,VW Sharan“); 7) priteisti iš ieškovo atsakovei 500 Eur piniginę kompensaciją.
2. Atsakovė priešieškiniu prašė: 1) panaikinti šalių santuokos sudarymo įrašą dėl ieškovo kaltės; 2) šalims palikti santuokines pavardes; 3) nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakove; 4) nustatyti, kad ieškovas su nepilnamečiu vaiku bendrauja tokia tvarka: tėvas bendrauja su vaiku neporinėmis metų savaitėmis, pasiimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos sekmadienį 17 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą kitą sekmadienį 17 val.; lyginiais kalendoriniais metais tėvas bendrauja su vaiku Šv. Kalėdų antrąją dieną (gruodžio 26 d.) bei Šv. Velykų pirmąją dieną, pasiimdamas jį iš gyvenamosios vietos 11 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą 19 val., o taip pat per Naujųjų Metų šventę, pasiimdamas vaiką iš gyvenamosios vietos Naujųjų Metų išvakarėse (gruodžio 31 d.) 17 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą Naujųjų metų dieną (sausio 1 d.) 17 val.; nelyginiais kalendoriniais metais tėvas bendrauja su vaiku Šv. Kalėdų pirmąją dieną (gruodžio 25 d.) ir Šv. Velykų antrąją dieną, pasiimdamas iš gyvenamosios vietos 11 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą 19 val.; kiekvienais metais tėvas bendrauja su vaiku Tėvo dieną, paimdamas 11 val. iš gyvenamosios vietos ir grąžindamas į gyvenamąją vietą tos pačios dienos 19 val.; Motinos dieną kiekvienais metais vaikas praleidžia su mama; vaiko buvimo pas tėvą laiku, tėvas užtikrina galimybę mamai susisiekti ir bendrauti su vaiku ryšio priemonėmis; negalėdamas paimti vaiko bendravimo tvarkoje numatytu laiku, tėvas ne vėliau kaip prieš vieną dieną informuoja vaiko mamą; 5) arba nustatyti alternatyvią bendravimo tvarką: tėvas bendrauja su vaiku porinių savaičių savaitgaliais, pasiimdamas vaiką iš gyvenamosios vietos penktadienį 17 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą sekmadienį 17 val.; lyginiais kalendoriniais metais tėvas bendrauja su vaiku Šv. Kalėdų antrąją dieną (gruodžio 26 d.) bei Šv. Velykų pirmąją dieną, pasiimdamas jį iš gyvenamosios vietos 11 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą 19 val., o taip pat per Naujųjų Metų šventę, pasiimdamas vaiką iš gyvenamosios vietos Naujųjų Metų išvakarėse (gruodžio 31 d.) 17 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą Naujųjų metų dieną (sausio 1 d.) 17 val.; nelyginiais kalendoriniais metais tėvas bendrauja su vaiku Šv. Kalėdų pirmąją dieną (gruodžio 25 d.) ir Šv. Velykų antrąją dieną, pasiimdamas iš gyvenamosios vietos 11 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą 19 val.; vaikas atostogauja su tėvu kiekvienais metais vieną mėnesį, atostogas skaidant dalimis ne daugiau kaip po dvi savaites; planuojamų atostogų laiką ir trukmę tėvas suderina su vaiko mama ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį; kiekvienais metais tėvas bendrauja su vaiku Tėvo dieną, paimdamas 11 val. iš gyvenamosios vietos ir grąžindamas į gyvenamąją vietą tos pačios dienos 19 val.; Motinos dieną kiekvienais metais vaikas praleidžia su mama; vaiko buvimo pas tėvą laiku, tėvas užtikrina galimybę mamai susisiekti ir bendrauti su vaiku ryšio priemonėmis; negalėdamas paimti vaiko bendravimo tvarkoje numatytu laiku, tėvas ne vėliau kaip prieš vieną dieną informuoja vaiko mamą; 6) priteisti iš ieškovo nepilnamečiui vaikui išlaikymą po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pinigines lėšas pervedant ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 10 dienos į atsakovės sąskaitą; nustatyti, jog nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarko atsakovė; 7) pripažinti 2022 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartis), pagal kurią pardavėjas J. M. pardavė, o pirkėja D. R. ir A. R. pirko nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – nekilnojamasis turtas), apsimestiniu dėl pirkėjo ir nustatyti, kad pirkėjų teises ir pareigas pagal šią sutartį įgijo ieškovas ir atsakovė; 8) atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį ,,Ford Focus“ (vertė 300 Eur); 9) ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisti nekilnojamąjį turtą (vertė 65 000 Eur); keturratį (vertė 2 000 Eur); ,,VW Multivan“ (vertė 1 800 Eur); 10) nustatyti, kad skolą kreditorei L. S. (20 000 Eur) po santuokos nutraukimo vienasmeniškai grąžins ieškovas; 11) pripažinti įsipareigojimus pagal 2022 m. spalio 5 d. tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. AJT21005RJPA (toliau – paskolos sutartis) su kreditoriumi AS „Inbank filialas“ solidaria sutuoktinių prievole, paliekant atsakovę solidaria prieš kreditorių, šalių tarpusavio santykiuose nustatyti, jog bylos iškėlimo dienai esantį skolinį įsipareigojimą (iš viso 2 453,60 Eur) privalo padengti ieškovas, o jeigu jį padengs atsakovė, ieškovas įpareigojamas sumokėti atsakovei pagal minėtą sutartį nuo bylos iškėlimo momento kreditoriui sumokėtas įmokas; 12) priteisti iš ieškovo atsakovei 23 023,20 Eur kompensaciją už jam natūra tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį.
3. Ieškinyje ir atsikirtimuose į priešieškinį ieškovas nurodė, kad šeima iširo dėl atsakovės kaltės, jos piktnaudžiavimo alkoholiu. Nors ieškovas stengėsi padėti sutuoktinei, atsakovė ne vieną kartą buvo užsikodavusi nuo alkoholio vartojimo, lankė anoniminių alkoholikų grupę, gydėsi nuo priklausomybės, tačiau nutraukti svaiginimąsi jai nepakako pastangų, ji vis atkrisdavo, o vėliau procesas tapo nevaldomas. Būdama apsvaigusi atsakovė kelia grėsmę nepilnamečiui sūnui, ji praranda veiksmų kontrolę, be to, vairuoja automobilį, tokiu būdu keldama pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Dėl besaikio alkoholio vartojimo pakito sutuoktinės elgesys, būdas, ji tapo šiurkšti, kalboje pradėjo vartoti keiksmažodžius, ją užvaldydavo suicidinės mintys. Atsakovė pinigus išleidžia alkoholiui, jai visiškai nerūpi šeimos ir sūnaus materialūs bei dvasiniai poreikiai. Atsakovė, būdama neblaivi, 2022 m. spalio 2 d. vairavo automobilį ir padarė eismo įvykį, dėl ko šeima patyrė nuostolių, o kaltę dėl to prisiėmė atsakovės motina A. V.. Nors byloje pateikta 2020 m. balandžio 10 d. Alytaus apylinkės teismo nutartis patvirtina, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. smurtavo prieš sutuoktinę, tačiau ši aplinkybė nelėmė šalių santuokos iširimo, nes šalys po šio įvykio susitaikė ir gyveno toliau. Ieškovas nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą prašė nustatyti su juo, kadangi sūnus nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio faktiškai gyvena su juo, ieškovo tėvų namuose. Taip pat nustatyti nepilnamečio sūnaus ir atsakovės bendravimo tvarką: porinėmis mėnesio savaitėmis antradieniais ir ketvirtadieniais, neporinėmis – nuo penktadienio iki sekmadienio. Vaiko išlaikymui ieškovas iš atsakovės prašė priteisti po 270 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis bei išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. gruodžio 15 d. po 250 Eur kas mėnesį, iš viso – 750 Eur. Šalys santuokos metu įgijo 1 500 Eur vertės automobilį ,,Ford Focus“, šiuo metu bevertį automobilį ‚,VW Sharan“, 1 000 Eur vertės keturratį ir 1 500 Eur vertės ,,VW Multivan“. Sutuoktiniai gyvena skyrium ir neveda bendro ūkio nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio, automobilis ,,Ford Focus“ įgytas 2022 m. spalio 5 d. už atsakovės asmenines lėšas, o ,,VW Multivan“ 2022 m. spalio 5 d. už ieškovo asmenines lėšas. Atsiliepime į priešieškinį ieškovas prašė 2 760,30 Eur vertės kieto kuro katilą pripažinti bendru turtu ir priteisti jį nuosavybės teise atsakovei, kurios poreikiams jis ir buvo įgytas. Įtraukus į dalintino turto balansą 2 760,30 Eur vertės kieto kuro katilą, ieškovas sutiko, kad prievolė, vykdant paskolos grąžinimą už minėtą daiktą, yra bendra. Kadangi prievolę vykdo atsakovė, ieškovas sutiko, kad jai iš bendro turto turi būti kompensuota piniginių lėšų dalis, sumokėta kreditoriui laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. Ieškovas mano, kad nors jis ir nepateikė reikalavimo, tačiau teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, turi teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovė privalo kompensuoti jam bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą dėl autoįvykio metu sugadinto automobilio ,,VW Sharan“, kuris neremontuotinas. Šio automobilio vertė iki autoįvykio buvo 2 000 Eur, o jis parduotas už 50 Eur. Dėl atsakovės reikalavimo pripažinti pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu ieškovas nurodė, kad šalims grįžus iš Norvegijos, iš jų turėtų lėšų buvo remontuota atsakovės motinos A. V. sodyba, pirkti baldai, todėl šalys turėtas lėšas išleido ir daugiau jokių lėšų įsigyti ginčo turtui neturėjo, ką patvirtina ir metinė šeimos turto deklaracija už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Atsakovė neįrodė, kad sutuoktiniai turėjo 20 000 Eur santaupų, kuriomis galėjo finansuoti dalį įsigyjamo turto vertės. Sutuoktiniai negavo nei banko paskolos, nei paramos turtui įsigyti. Atsakovė klaidina teismą, kad 20 000 Eur piniginių lėšų sutuoktiniai gavo kaip paskolą iš ieškovo motinos L. S., nes šią aplinkybę L. S. paneigė, o kitokių tai patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė. Teismo prašė priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą, patenkinti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į ieškinį ir priešieškinyje atsakovė nurodė, kad alkoholį periodiškai vartojo abu sutuoktiniai, tačiau tik atsakovė apsisprendė jo visiškai atsisakyti. Ieškovo alkoholio vartojimo problema yra rimtesnė, jis kategoriškai atsisakė net konsultacijos su psichologu ar priklausomybių ligų specialistu, tuo tarpu atsakovė baigė visą gydymo kursą. Abi šalys turi nuolatinius darbus, tinkamai rūpinasi vaiku. Atsakovei per pusantrų metų laikotarpį dabartinėje darbovietėje niekada nebuvo paskirta jokia pastaba, ji charakterizuojama itin teigiamai, kelia kvalifikaciją, yra paaukštinta pareigose. Šalių sūnus yra gimęs Norvegijoje, kur į vaikų teisių pažeidimus reaguojama itin griežtai, tačiau nei nėštumo metu, nei vaikui gimus nebuvo fiksuotas atsakovės girtavimas. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad atsakovė neblaivi pateko į eismo įvykį, nes automobilį vairavo ne ji, o jos motina. Dėl atsakovei pasireiškusių emocinių krizių kaltas ieškovas, nes jis nuolat atsakovės atžvilgiu vartojo psichologinį, o kartais ir fizinį smurtą. Sutuoktiniams apsigyvenus Lietuvoje, pradėjo dirbti tik atsakovė, ieškovas nedirbo, dažnai vartojo alkoholį, rūpestis šeima ir vaiku teko atsakovei. 2022 m. sausio mėnesį ieškovas įsidarbino (duomenys neskelbtini), laisvu metu dirbo prie statybų, dažnai iš darbo statybose grįždavo visiškai neblaivus. Grįžęs dažnai šaukdavo, trankydavo baldus, būdavo pykčio išpuoliai prieš atsakovę ir vaiką. Ieškovas vaikui grasindavo diržu, o atsakovei užstojus sūnų, kildavo tarpusavio konfliktai. Ieškovas rodė vis didesnę nepagarbą savo sutuoktinei, nerėmė jos moraliai, buvo itin kategoriškas, nesistengė spręsti šeimoje kylančių problemų, buvo neištikimas sutuoktinei, todėl pripažintina, kad santuoka iširo dėl jo kaltės. Ieškovui išsikėlus gyventi atskirai, tarpininkaujant skyriaus specialistams, buvo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, kai vaikas praleidžia po savaitę su kiekvienu iš tėvų. Tačiau vaikas dar labai mažo amžiaus, tad glaudus ir nuolatinis ryšys su motina bei pastovumas jam yra būtinas, todėl atsakovė nenorėtų, kad bendravimo tvarka būtų nustatyta 50:50. Ieškovas daug dirba, todėl sūnumi rūpinasi jo motina. Tuo tarpu atsakovė gali skirti vaikui daug daugiau laiko ir yra pajėgi sukurti vaikui saugesnę ir sveikesnę aplinką, todėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove labiau atitiktų vaiko interesus. Nustačius vaiko gyvenamąją vietą su ja, atsakovė prašė nustatyti ieškovo bendravimo su vaiku tvarką pagal jos siūlomus du alternatyvius variantus. Atsakovė nurodo, kad pagal jos pateiktus paskaičiavimus, būtinos išlaidos sūnaus išlaikymui yra 805 Eur, todėl pusė šios sumos turi būti priteista iš ieškovo. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atsakovė nurodė, kad sutuoktiniai, gyvendami santuokoje, 2022 m. birželio 15 d. įgijo ginčo turtą. Nors ginčo turtas įgytas ieškovo tetos D. R. ir jos sutuoktinio vardu, tačiau faktiškai ginčo turtą įgijo bylos šalys. Sutuoktiniai siekė pasinaudoti parama, skirta jaunoms šeimoms būstui įsigyti, tačiau dėl paskolos būstui kreipėsi nepraėjus pusei metų po ieškovo įsidarbinimo, todėl paskolos gauti negalėjo. Buvo sutarta, kad ginčo turtas bus įgyjamas ieškovo tetos vardu, o kai sutuoktiniai gaus paskolą ir paramą, ginčo turtas bus perrašytas sutuoktinių vardu. Grįžusios iš Norvegijos šalys turėjo 20 000 Eur santaupų, kurias panaudojo ginčo turtui įsigyti, o trūkstamą dalį paskolino ieškovo motina L. S.. Atsakovė surado ginčo turtą, tarėsi su pardavėju dėl jo pirkimo, dėl kitų turto pardavimo sąlygų, nuderėjo kainą, suderino laiką pas notarę sandoriui įforminti, sumokėjo notarui už jo paslaugas, kreipėsi į Alytaus rajono savivaldybę ir pateikė paraišką dėl paramos jaunai šeimai pirmam būstui įsigyti. Gavusios paskolą, šalys skolą būtų grąžinę ieškovo motinai, o likusią sumą panaudoję namo remontui. Įgiję ginčo turtą, sutuoktiniai jį remontavo. Turto pagerinimui investavo ne mažiau kaip 7 406,39 Eur lėšų, kurios sumokėtos iš atsakovės sąskaitos. Prie ginčo turto pagerinimo šalys prisidėjo ir savo darbu, be to, samdė darbininkus, dėl ko patyrė apie 9 000 Eur išlaidų. Formali pirkėja D. R. savo lėšų į ginčo turtą visiškai neinvestavo, jo netvarkė, neremontavo, nesinaudojo ir neketino juo naudotis, todėl atsakovė prašė ginčo turto įsigijimo sandorį pripažinti apsimestiniu dėl subjekto. Ieškovas skelbime apie parduodamą ginčo turtą nurodė, kad parduodamo turto vertė yra 65 000 Eur, šia suma atsakovė ir vertina šeimos turtą. Šalys santuokos metu taip pat įgijo transporto priemones ,,Ford Focus“ 300 Eur vertės, keturratį 2 000 Eur vertės, ,,VW Multivan“, 1 800 Eur vertės, bendra įgyto turto vertė – 69 100 Eur. Ieškovo mamai L. S. šalys skolingos 20 000 Eur, šildymo katilas įgytas už 2022 m. spalio 5 d. gautą paskolą, likusi mokėti suma – 2 453,60 Eur, tad įgytų ir bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienai neišmokėtų kreditorinių įsipareigojimų suma sudaro 22 453,60 Eur. Santuokoje įgyto turto vertė, atėmus įsipareigojimus, sudaro 46 646,40 Eur, todėl kiekvienai iš šalių turi tekti turto už 23 323,30 Eur. Atsakovė sutinka, kad jai liktų keturratis ir sutuoktinių gyvenimo skyrium metu jos įsigytas automobilis ,,Ford Focus“. Prašė nekilnojamąjį turtą natūra priteisti ieškovui, o jai – piniginę kompensaciją. Priteisus ieškovui nekilnojamąjį turtą, jam palikti padengti prievoles, kurios susidarė dėl turto pagerinimo.
5. Atsakovai D. R. ir A. R. (toliau – atsakovai) atsikirtimuose į priešieškinį nurodė, kad atsakovė S. S. jiems gera valia sutiko padėti įsigyti sodybą, kurios atsakovai ieškojo ir kurią pirko savo sūnui. Atsakovė S. S. padėjo jiems tvarkyti sodybos pirkimo dokumentus, užregistravo pas notarę. Atsakovai nepripažino, kad 1 000 Eur avansinė įmoka ir 39 000 Eur už ginčo turtą buvo sumokėti atsakovės S. S. lėšomis. Tvirtino, kad sodyba buvo pirkta už D. R. pinigines lėšas, t. y. 14 000 Eur jai davė motina, kuri buvo atvykusi iki notaro biuro tuo metu, kai buvo forminamas sandoris, o 20 000 Eur ji gavo iš sesers L. S., likusias lėšas, taip pat lėšas sodybos remontui turėjo patys R. Pirkimo–pardavimo sutartyje nuodyta, kad pirkėja yra D. R., jai buvo perduota sodyba (daiktai), nes ji sumokėjo pardavėjui 40 000 Eur bei apmokėjo mokesčius notarui. Sodybos pardavėjas J. M. patvirtino, kad ginčo turto pirkimo–pardavimo metu atsakovė S. S. neturėjo pinigų ginčo turtui įsigyti. Atsakovai sutiko, kad S. S. galėjo turėti lūkesčių atpirkti sodybą, tačiau tai nereiškia, kad ginčo turtą įgijo ji su ieškovu. Elektrą sodyboje išvedžiojo A. R., langai nebuvo pakeisti. Ieškovas D. R. prašymu ir jos lėšomis padėjo remontuoti sodybą. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad būtent atsakovė D. R. 2022 m. spalio 4 d. pasirašė sutartį dėl geriamojo vandens, prietaisų įrengimo aktą. Visos šalys, išskyrus atsakovę S. S., neigia šį sandorį buvus apsimestiniu. Atsakovė S. S. taip pat neįrodė, kad sutuoktiniai turto pirkimui turėjo 20 000 Eur nuosavų ir 20 000 Eur skolintų lėšų, nes L. S. paneigė lėšų paskolos faktą. Atsakovė D. R. įrodė, kad turėjo 40 000 Eur lėšų ir kad jomis apmokėjo įgyto turto kainą. Vien ta aplinkybė, kad S. S. norėjo sodybos ir ketino ją ateityje persirašyti, nesudaro pagrindo pripažinti sandorio šalių valios neatitikimo tuo metu, kai sandoris buvo sudarytas. Be to, atsakovė S. S. nurodė, kad sandoris, neatitinkantis jos valios, buvo sudarytas siekiant apgauti valstybę ir įgyti subsidiją neteisėtu būdu, todėl tokie jos veiksmai gali būti vertintini kaip piktnaudžiavimas teise ir negali būti teismo ginami.
6. Trečiasis asmuo AS ,,Inbank filialas“ atsiliepime į priešieškinį patvirtino, kad tarp jo ir atsakovės 2022 m. spalio 5 d. buvo sudaryta tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartis Nr. AJT21005RJPA atsakovės asmeniniams poreikiams tenkinti, tačiau trečiasis asmuo sutinka su atsakovės priešieškinyje reiškiamu reikalavimu dėl įsipareigojimų pagal minėtą sutartį pripažinimo solidaria šalių prievole.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Alytaus apylinkės teismas 2023 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Panaikino (duomenys neskelbtini), kuriuo santuoka tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta (duomenys neskelbtini), buvo įtraukta į apskaitą, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šalims paliko jų santuokines pavardes. Nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatė su atsakove. Priteisė iš ieškovo nepilnamečio vaiko išlaikymui po 270 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės. Nustatė, kad ieškovas su nepilnamečiu sūnumi bendrauja tokia tvarka: 1) ieškovas bendrauja su vaiku porinių savaičių savaitgaliais, pasiimdamas vaiką iš ugdymo įstaigos (darželio) ir grąžindamas į ugdymo įstaigą (darželį) pirmadienį; 2) lyginiais kalendoriniais metais ieškovas bendrauja su vaiku Šv. Kalėdų antrąją dieną (gruodžio 26 d.) bei Šv. Velykų pirmąją dieną, pasiimdamas jį iš gyvenamosios vietos 11 val. ir grąžindamas įgyvenamąją vietą 19 val., o taip pat per Naujųjų Metų šventę, pasiimdamas vaiką išgyvenamosios vietos Naujųjų Metų išvakarėse (gruodžio 31 d.) 17 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą Naujųjų metų dieną (sausio 1 d.) 17 val.; 3) nelyginiais kalendoriniais metais tėvas bendrauja su vaiku Šv. Kalėdų pirmąją dieną (gruodžio 25 d.) ir Šv. Velykų antrąją dieną, pasiimdamas iš gyvenamosios vietos 11 val. ir grąžindamas į gyvenamąją vietą 19 val.; 4) vaikas atostogauja su ieškovu kiekvienais metais vieną mėnesį, atostogas skaidant dalimis nedaugiau kaip po dvi savaites; planuojamų atostogų laiką ir trukmę tėvas suderina su vaikų mama ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį; 5) kiekvienais metais tėvas bendrauja su vaiku Tėvo dieną, net jei ta diena ir nepatenka į bendravimo savaitę, paimdamas 11 val. iš gyvenamosios vietos ir grąžindamas į gyvenamąją vietą tos pačios dienos 19 val.; Motinos dieną kiekvienais metais vaikas praleidžia su mama, net jei ta diena ir patenka į bendravimo su ieškovu savaitę; 6) vaiko buvimo pas ieškovą laiku, tėvas užtikrina galimybę mamai susisiekti ir bendrauti su vaiku ryšio priemonėmis; 7) negalėdamas paimti vaiko bendravimo tvarkoje numatytu laiku, ieškovas ne vėliau kaip prieš vieną dieną informuoja vaiko mamą; 8) siekiant išvengti tėvų konfliktų ateityje, nustatyti, jog ieškovas ne vėliau kaip prieš vieną parą privalo informuoti (telefonu, SMS žinute ar elektroniniu paštu) atsakovę apie savo ketinimą bendrauti su sūnumi; tėvui iki numatyto laiko nepranešus apie ketinimą bendrauti su vaiku, vaiko motina neturi pareigos tą dieną perduoti vaiko bendrauti tėvui; 9) esant bendram tėvų sutarimui, užfiksuotam SMS žinute, el. paštu ar kitu aiškiai išreikštu ir apibrėžiamu būdu, šalys turi teisę nukrypti nuo nustatytos tvarkos; 10) kiekvienas iš tėvų jo bendravimo laiku privalo užtikrinti galimybę kitam tėvui (motinai) susisiekti su vaiku telefonu ar kitomis visiems prieinamomis ryšio priemonėmis tiek kartų, kiek vaikas pageidauja; vaikui turi būti užtikrinama galimybė bendrauti telefonu su vienu iš tėvų kitam šio pokalbio metu nedalyvaujant; 11) tas iš tėvų, su kuriuo tuo metu bendrauja vaikas, privalo užtikrinti jo dalyvavimą ugdymo įstaigoje, įprastinėje popamokinėje veikloje, šventėse, gydymo įstaigose ir pan. Priteisė iš atsakovės ieškovui 425,81 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 4 d. Pripažinto 2022 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu dėl pirkėjo ir nustatė, kad pirkėjų teises ir pareigas pagal šią sutartį įgijo ieškovas ir atsakovė. Automobilį ,,VW Multivan“ pripažino ieškovo asmenine nuosavybe, automobilį ,,Ford Focus“ pripažino atsakovės asmenine nuosavybe. Kiekvienai šaliai po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise priteisė nekilnojamąjį turtą esantį (duomenys neskelbtini), ir katilą ,,Kalvis 2-16N“. Atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisė keturratį ,,Kwang Yang (RC). Pripažino įsipareigojimus pagal 2022 m. spalio 5 d. Tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį su kreditoriumi AS „Inbank filialas“ solidaria šalių prievole ir nustatė, kad po 2023 m. birželio 5 d. skolinį 1 438,95 Eur įsipareigojimą privalo dengti abu šalys lygiomis dalimis. Pripažino, kad 34 000 Eur įsiskolinimas kreditorei D. R. yra solidari šalių prievolė. Priteisė iš ieškovo 116,68 Eur kompensaciją atsakovei. Likusią ieškinio ir priešieškinio dalį nusprendė atmesti.
8. 2022 m. gruodžio 13 d. Alytaus apylinkės teismo ir 2023 m. kovo 20 d. Kauno apygardos teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu ir laikino išlaikymo priteisimo iš atsakovės paliko galioti iki sprendimo įsiteisėjimo. 2023 m. sausio 10 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę –atsakovų D. R. ir A. R. nekilnojamojo turto areštą paliko galioti iki sprendimo įvykdymo. 2023 m. sausio 12 d. teismo nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę dėl laikinos nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos su atsakove nustatymo paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
9. Priteisė iš atsakovų D. R. ir A. R. po 356 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei S. S., taip pat iš atsakovų D. R., A. R. ir J. S. po 176,67 Eur žyminio mokesčio ir po 20,04 Eur procesinių dokumentų išlaidų valstybei.
10. Vadovaudamasis šalių, trečiojo asmens L. S., liudytojos A. V. parodymais, teismas nustatė, kad šalys nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio gyvena atskirai – neveda bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo. Šalių tarpusavio santykiai įtempti ir konfliktiški, sutuoktiniai siekia, kad vaiko perdavimas vienas kitam vyktų ugdymo įstaigoje ir taip būtų galima išvengti tarpusavio konfliktų ir užtikrinti nepilnamečio sūnaus geriausius interesus. Nors ieškovas neigė turintis ar turėjęs kitą draugę, tačiau iš byloje esančio šalių susirašinėjimo teismas padarė išvadą, kad ieškovas yra linkęs kurti naujus santykius, nėra suinteresuotas šeimos išsaugojimu. Kadangi šalys kartu negyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu, teismas sprendė, kad yra pagrindas jų santuoką pripažinti iširusia (CK 3.53 straipsnio 1 dalis).
Šalies argumentai
11. Ieškovas prašė pripažinti, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, o atsakovė – dėl ieškovo kaltės. Vadovaudamasis teismų praktika bei teisiniu reglamentavimu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinių kaltės, teismas nustatytų bylos aplinkybių kontekste pripažino, kad dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai, nes pažeidė pareigą būti lojaliais vienas kitam, gerbti vienas kitą, remti moraliai, prisidėti prie šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas iš šalių tarpusavio bei su šeimos nariais susirašinėjimų nustatė, kad atsakovė piktnaudžiavo alkoholiu, buvo priklausoma nuo jo ir tai turėjo įtakos jos neatsakingam požiūriui į sūnaus priežiūrą, nepagarbų elgesį su sutuoktinio motina (fizinis smurtas). Tokiu būdu atsakovė sureikšmino asmeninius interesus, kuriems teikė prioritetą prieš kitus šeimos narių interesus. Atsakovė pripažino, kad yra priklausoma nuo alkoholio, tačiau nedėjo pastangų spręsti šios problemos iki tol, kol 2022 m. spalio mėnesį sūnų pasiėmė ieškovas. Dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ji kaltino kitus artimuosius, savo sutuoktinį, priekaištavo jam, reiškė ketinimus baigti gyvenimą mirtimi, fotografavo ir siuntė nuotraukas su vaistais, rašė atsisveikinimo raštelius, tačiau savo kaltės šiose veiksmuose neįžvelgė. L. S. paaiškinimai patvirtina, kad 2022 m. spalio mėnesį atvykusi pas atsakovę ją rado neblaivią, girtaujančią su kitais asmenimis, atsakovės namuose buvo pridaužyta šukių, tarp kurių vaikščiojo mažametis šalių sūnus. Be to, atsakovė prieš ją panaudojo fizinį smurtą. Atsakovė nepasirūpino ir reikalingų tyrimų atlikimu prieš jos sūnaus 2022 m. spalio 13 d. suplanuotą adenoidų operaciją. Nurodytos aplinkybės teismo vertinimu yra pakankamos pripažinti, kad atsakovė nebuvo lojali ir negerbė sutuoktinio (ir jo mamos), tinkamai nepasirūpino vaiku, kai to reikėjo, girtavo jo akivaizdoje, neužtikrino jam saugios aplinkos. Nors atsakovė neigė priklausomybę alkoholiui, gydymąsi stacionare pagal ,,Minesotos“ programą aiškino tik kaip jos siekį atsisakyti alkoholio, tačiau teismas šiuos atsakovės teiginius vertino tik kaip norą pagerinti įvaizdį, kadangi priklausomybės alkoholiui neturinti asmuo gali bet kada apsispręsti jo nevartoti, jam nebūtina gydytis stacionare, lankyti anonimines grupes ar vartoti alkoholio priklausomybę mažinančius medikamentus.
13. Vertindamas atsakovės paaiškinimus dėl ieškovo elgesio, teismas padarė išvadą, kad ieškovas yra ūmaus būdo, dažnai ją įžeidinėjo, fiziškai jos atžvilgiu smurtavo. Nors ieškovas tai neigė, tačiau teismas pripažino, kad ieškovo, kaip sutuoktinio netinkamas elgesys ir sutuoktinio pareigų netinkamas vykdymas taip pat buvo įrodytas. 2020 m. balandžio 8 d. nutarimas ir 2020 m. balandžio 10 d. nutartis, kuria ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu dėl fizinio smurto prieš sutuoktinę nutrauktas šalims susitaikius, patvirtina, kad ieškovas spardė sutuoktinę, tampė ją už plaukų, smūgiavo ranka, dėl ko atsakovei konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas negerbė sutuoktinės ir žiauriai su ja elgėsi. Šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovei pripažįstant alkoholizmą, prašant jai padėti, ieškovas nedėjo tam pastangų, priekaištavo jai, neparėmė jos moraliai, nesiekė surasti abiem sutuoktiniams priimtinos išeities, tiesiog paliko šeimą, išeidamas gyventi pas savo motiną. Teismas pripažino, kad minėta sūnaus operacija neįvyko ir dėl ieškovo nepakankamo rūpesčio šeima, nes jis taip pat turėjo pareigą pasirūpinti sūnaus tyrimais, juolab, kad žinojo apie sutuoktinės priklausomybę ir galimą neatsakingą elgesį. Šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė siekė išsaugoti šeimą, žadėjo spręsti priklausomybės problemą, tačiau ieškovas nedėjo pastangų šeimai ir santuokiniams ryšiams išsaugoti, negynė šeimos vertybių ir tai taip pat lėmė jo kaip sutuoktinio pareigų nesilaikymą. Teismas padarė išvadą, kad abu sutuoktiniai nesugebėjo taikiai išspręsti šeimoje kilusių problemų, dėl to kildavo barnių, buvo naudojamas fizinis smurtas, jie neišsaugojo šiltų santykių, nes abiem sutuoktiniams pristigo supratimo ir tolerancijos, pasikeitė abiejų požiūris į šeimos vertybes, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t. y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą, kaltino vienas kitą, todėl abu sutuoktinius pripažino kaltais dėl santuokos iširimo.
14. Teismas, įvertinęs, kad nepilnametis vaikas pagal amžių ir brandos lygį nepajėgus suformuoti nuomonės, rėmėsi valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadomis. Nustatė, kad berniukas puikiai bendrauja su abiem tėvais. Abu tėvai deda pastangas bei turi galimybes užtikrinti pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą. Abu rūpinasi vaiko auklėjimu, lavinimu, sveikata, bendrauja su ugdymo įstaigos darbuotojais, lankosi su vaiku gydymo įstaigoje, abu turi tinkamas ir kokybiškas sąlygas nepilnamečiui tinkamai augti ir vystytis, taigi, abu yra pajėgūs vaiku visapusiškai pasirūpinti.
15. Teismas nustatė, kad ieškovas dirba pamaininiu darbo grafiku – vieną parą dirba, o dvi–tris būna laisvas. Ieškovas paaiškino, kad jis dirba papildomai laisvu nuo darbo laiku dirba kitą darbą – statybose. Tuo metu, kai ieškovas dirba, jo sūnumi rūpinasi ieškovo motina L. S.. Atsakovės darbo laikas nuo 10 val. iki 18.30 val., šeštadienis ir sekmadienis jai yra poilsio dienos, be to, darbdavys leidžia pabaigti darbą anksčiau tam, kad ji galėtų paimti vaiką iš ugdymo įstaigos. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mažamečio vaiko interesus labiau atitinka atsakovės darbo laikas, nes taip vaikas turi galimybę didesnę laiko dalį praleisti su vienu iš tėvų.
16. Vertindamas abiejų tėvų dorovinius ir kitus asmenybės bruožus, teismas rėmėsi skyriaus išvada, pagal kurią ieškovas yra impulsyvi, labiau linkusi nurodinėti, kritikuoti ir vertinti asmenybė. Atsakovė yra lankstesnė, linkusi bendradarbiauti, esant tėvo poreikiui, linkusi jam perleisti savo bendravimo laiko. Pagalbos plane abiem tėvams dėl jų tarpusavio nesutarimų ir konfliktų buvo rekomenduota psichologo ir specialistų pagalba, šią pareigą atsakovė vykdė, tuo tarpu ieškovas kategoriškai atsisakė apsilankyti pas psichologą bei priklausomybių ligų specialistą. Atsižvelgė į plane pažymėtą aplinkybę, kad nesusikalbėjimai dėl su vaiku susijusių klausimų sprendimo nuolat vyksta iš ieškovo pusės. Skyriui tiriant ieškovo skundą, kad 2022 m. gruodžio 13 d. sūnus į darželį buvo atvestas ne 8 val., o 8.50 val., sūnų atvedė ne motina, o senelė, jis buvo kategoriškas, neparodė empatijos. Nors pripažino, kad vaiko interesai nenukentėjo, tačiau nurodė, kad čia principo reikalas ir jis nepatenkintas, kad senelė (iš motinos pusės) vaiką nuvedė į ugdymo įstaigą. Nurodytų aplinkybių pagrindu, teismas padarė išvadą, kad ieškovas kaip asmenybė, linkusi sureikšminti įvykusius nesusipratimus, nėra linkusi pripažinti savo klaidų ir tobulėti, nepriima aplinkinių pagalbos, nors tai būtina, siekiant tėvams kuo geriau pasirūpinti vaiku, nekonfliktuoti, rasti bendrą sutarimą, sprendžiant dėl jo poreikių. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovės šeimos aplinkos sąlygos yra geresnės, labiau atitinka vaiko interesus, todėl nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatė su atsakove.
17. Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo argumentus, kad atsakovė dėl priklausomybės alkoholiui negalės tinkamai pasirūpinti vaiku. Skyriaus duomenimis, atsakovė noriai priėmė pagalbą, lankėsi pas psichologą, kreipėsi dėl gydymo stacionare pagal ,,Minesotos“ programą, vartoja medikamentus alkoholio potraukiui silpninti, lankosi anoniminėje grupėje. Kauno priklausomybių ligų skyriaus duomenimis, atsakovės motyvacija gyventi blaiviai yra labai sustiprėjusi, gydymosi laikotarpiu ji atliko visas užduotis, konsultavosi su specialistais. Per visą šeimos stebėjimo laikotarpį nėra fiksuota, kad ji būtų bendravusi su vaiku neblaivi, nėra fiksuota jokių pažeidimų, kol ji augino sūnų dar iki prasidedant teismo procesui. Darbdavys ją charakterizuoja puikiai. Todėl pripažino, kad vien faktas, jog atsakovė gydosi priklausomybę nuo alkoholio, yra nepakankamas konstatuoti, jog atsakovė negalės tinkamai pasirūpinti savo vaiku. Nors atsakovei 2022 m. lapkričio 10 d. pradėjus gydymą stacionare, 2022 m. gruodžio 13 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, tačiau tėvai su vaiku nuo 2022 m. spalio mėn. bendravo pagal 50:50 modelį, tokia bendravimo tvarka nustatyta ir 2023 m. sausio 12 d. nutartimi, todėl nustačius gyvenamąją vietą su atsakove, teismo vertinimu, esminių pokyčių dėl gyvenamosios vietos mažametis nepatirs, kadangi su atsakove jį sieja artimi ryšiai.
18. Nors teisminio nagrinėjimo metu šalys su vaiku bendravo pagal 50:50 modelį, t. y. sūnus gyveno pas kiekvieną iš tėvų po savaitę laiko, tačiau atsakovė tokiai bendravimo tvarkai nepritarė, kadangi sūnus yra per mažas, nesimatymo su vaiku laikas yra per ilgas, sūnus jai yra sakęs, kad jos pasiilgsta. Baigiamųjų kalbų metu ieškovas taip pat išsakė poziciją, kad tokia bendravimo tvarka jam nepriimtina, todėl teismas nusprendė pakeisti bendravimo tvarką į pastovesnę. Atsižvelgiant į šalių konfliktiškus santykius bei jų išreikštą pageidavimą, teismas į bendravimo tvarką įtraukė nuostatą, kad vaiko perdavimas įvyksta jo ugdymo įstaigoje bei į ją įtraukė ir moksleivių atostogas. Įtvirtino galimybę šalių sutarimu bendravimo tvarką keisti, kadangi ieškovui dirbant pamaininiu darbo grafiku, bendravimo tvarkos lankstumas yra būtinas.
19. Spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, teismas nustatė, kad šalių turtinė padėtis yra panaši, abi šalys turi transporto priemonių, nekilnojamojo turto neturi, gauna panašaus dydžio darbo užmokestį, todėl gali lygiomis dalimis prisidėti prie sūnaus išlaikymo. Ieškovas, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, mano, kad minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (išskaičius mokesčius ir atėmus valstybės išmoką) yra pakankamas užtikrinti vaiko poreikius. Atsakovė prašė priteisti didesnį išlaikymą, tačiau teismas sprendė, kad atsakovė nepagrindė, jog vaiko poreikiams patenkinti būtinos išlaidos yra didesnės nei minimali mėnesinė alga. Teismo vertinimu, atsakovės pateikta vaiko poreikių lentelė deklaratyvi, joje surašytų einamųjų vaiko poreikių išlaidų atsakovė nepagrindė. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių nepilnamečio sūnaus poreikiams patenkinti nepakanka minimalios mėnesinės algos, todėl iš skyrium gyvenančio ieškovo nusprendė priteisti 270 Eur išlaikymą kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis.
Šalies argumentai
20. Ieškovas prašė priteisti jam išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. gruodžio 15 d., kai sūnus gyveno su juo, o atsakovė išlaikymo neteikė, gydėsi stacionare. Atsakovė nesutiko su įsiskolinimu, nurodė, kad vaikas savaitę laiko gyvendavo ir pas ją, todėl ji taip pat privalėjo jį išlaikyti, tačiau šiuos atsakovės argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas rėmėsi Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad šalims su vaiku bendraujant pagal modelį 50:50, išlaikymo mokėjimas yra būtinas, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad 200 Eur suma tam yra pakankama. Teismas nustatė, kad bendravimo modelis 50:50 nustatytas nuo 2022 m. spalio mėnesio, atsakovė nuo 2022 m. lapkričio 10 d. iki 2022 m. gruodžio 8 d. gydėsi stacionare. Ieškovas atskirai pradėjo gyventi nuo 2022 m. rugsėjo 10 d., sūnų pasiėmė dar vėliau, todėl neįrodė, kad 2022 m. rugsėjo mėnesį sūnų išlaikė vienas. Įvertinęs šią aplinkybę, teismas įsiskolinimo dydį sumažino, priteisdamas iš atsakovės 425,81 Eur išlaikymo įsiskolinimą, t. y. nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 4 d. po 200 Eur už kiekvieną mėnesį ir 25,81 Eur už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 4 d. (200 Eur/31 d. x 4 d.). Nuo 2022 m. gruodžio 5 d., t. y. ieškinio pateikimo momento 2022 m. gruodžio 13 d. nutartimi byloje buvo priteistas laikinas išlaikymas.
22. Spręsdamas dėl 2022 m. birželio 15 d. ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, teismas nustatė, kad ginčo turtą įsigijimui surado atsakovė. Atsakovė dalyvavo apžiūrint gyvenamąjį namą, bendravo su pardavėju, derėjosi dėl kainos ir suderėjo, kad ginčo turtas būtų parduotas ne už 50 000 Eur, o už 40 000 Eur. Pakvitavimas patvirtina, kad atsakovė pasirašytinai perdavė 1 000 Eur avansinį mokėjimą už perkamą turtą pardavėjui, o jos telefono išklotinės patvirtina, kad ji tarėsi dėl sandorio forminimo notarinėje kontoroje. Įforminant sandorį notarinėje kontoroje, atsakovė turto pardavėjui perdavė 19 000 Eur grynaisiais už perkamą turtą ir šią aplinkybę turto pardavėjas patvirtino. Atsakovės byloje pateikti jos sąskaitos išrašai, sąskaitų faktūros patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2022 m. spalio mėn. ji įsigijo statybinių medžiagų. 2022 m. spalio 5 d. atsakovė gavo tikslinę paskolą, už kurią įsigijo šildymo katilą. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina jos parodymus, kad atsakovė surado ginčo turtą, kurį nusprendė įsigyti su sutuoktiniu, taip pat jį ir remontavo. Teismas, sugretinęs atsakovės paaiškinimus apie po įsigijimo atliktus gyvenamojo namo remonto darbus, nustatė, kad jie sutampa su ieškovo įkeltame turto pardavimo skelbime nurodytais darbais. Atsakovės pateiktos gyvenamojo namo nuotraukos patvirtina, kad name buvo pajungtas katilas ,,Kalvis“, patalpos, kurioje jis stovi, langas yra plastikinis, klojamos grindų plytelės. Nors ieškovas pripažino, kad nuotraukoje jis, tačiau vengė nurodyti, kur jis yra nufotografuotas. Sugretinęs fotonuotraukas (2 t., el. b. l. 158–167) ir ginčo gyvenamojo namo kadastro bylos duomenis (4 t., el. b. l. 21–41), teismas padarė išvadą, kad atsakovės pateiktose nuotraukose nufotografuotas katilas ,,Kalvis“, tokio paties pavadinimo, kaip nurodytas 2022 m. spalio 5 d. sąskaitoje. Sugretinęs namo vidaus ir išorės vaizdą su kadastrinių matavimo bylos duomenimis, teismas padarė išvadą, kad nuotraukos yra darytos ginčo gyvenamajame name, patalpoje, pažymėtoje 1-4, ir šios patalpos išorinėje sienoje matyti įmontuotas kaminas. Atsakovės susirašinėjimas su įmone ,,Julaura“ dėl langų, patvirtina, kad langų eskizai braižyti būtent objektui (duomenys neskelbtini). Atsakovės nurodytą aplinkybę, kad šalys siekė gauti paskolą ir pasinaudoti jaunoms šeimos skiriama paskata pirmam būstui įsigyti, patvirtina banko laiškas ieškovui su prašymu užpildyti klausimyną bei atsakovės Alytaus rajono savivaldybei pateiktas prašymas šiai paskatai gauti, kuriame taip pat nurodyta, kad ketinama įsigyti ginčo gyvenamąjį namą. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ginčo turtą įgijo šalių šeima, tačiau, siekdami pasinaudoti jaunoms šeimoms pirmam būstui įsigyti skirta paskata, įsigytą ginčo turtą įregistravo ieškovo tetos D. R. šeimos vardu.
23. Nors ieškovas ir atsakovė D. R. teigė esant nelogiška, kad ginčo turtas įsigytas norint pasinaudoti jaunoms šeimoms skirta paskata būstui, tačiau dėl paskolos kreiptasi ir prašymas dėl paskatos pateiktas po sandorio sudarymo, teismas šį argumentą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad ieškovas 2022 m. liepos 26 d. banko elektroniniu laišku buvo prašomas kaip bendraskolis užpildyti klausimyną dėl paskolos, dėl kurios kreipėsi atsakovė, tuo tarpu prašymą dėl teisės į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms šeimos atsakovė pateikė 2022 m. rugpjūčio 3 d. Teismo vertinimu, tai tik patvirtina, kad atsakovė elgėsi nuosekliai, ketindama gauti paskatą ir paskolą, iš karto po ginčo sandorio tvarkėsi tam būtinus dokumentus.
24. Ieškovas ir atsakovė D. R. pateikė kasos aparato čekius apie įsigytas santechnikos ir statybines medžiagas, taip pat duomenis apie tai, kad atsakovės D. R. vardu sudaryta geriamojo vandens tiekimo sutartis bei davė paaiškinimus apie atliktus remonto darbus ginčo turte. Tačiau teismas padarė išvadą, kad jų pateikti įrodymai ir duoti paaiškinimai nepatvirtina, jog ginčo turtą faktiškai įsigijo D. R. šeima. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad atsakovė D. R. nurodė, jog ji detaliai neapžiūrėjo perkamo namo, pirko jį savo sūnui, kuris apie tai net nežinojo, nes ketino padaryti sūnui staigmeną. Pinigų perkamam namui neturėjo, juos padovanojo sesuo L. S. (ieškovo mama) bei jos mama. Kokius remonto darbus name reikia atlikti, sprendė ieškovas, jis supirko ir remontui būtinas medžiagas. Teismo vertinimu, tai, kad perkamas didelės vertės turtas, kuriam būtinos investicijos ir priežiūra, asmeniui, kuris apie tai nieko nežino ir yra remontuojamas visiškai pašalinio asmens nuožiūra, prieš perkant tariamo pirkėjo turtas detaliai neapžiūrėtas ir jam neturima lėšų įsigyti, o skelbimas dėl ginčo turto pardavimo įkeliamas prieš pat kreipiantis į teismą (įkelta 2022 m. lapkričio 13 d., teisme ieškinys gautas 2022 m. gruodžio 5 d.) su ieškovo kontaktiniai duomenimis, tik patvirtina, kad formalusis įgijėjas buvo indiferentiškas perkamam turtui, jo būklei ir perspektyvai. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad D. R. šeima nesiejo savęs su šiuo turtu ir patvirtina atsakovės nurodomas aplinkybes, kad būtent jos šeima siekė šį turtą įgyti. Teismas nustatė, kad namo remontu rūpinosi ieškovas, kuris už įvairias remonto medžiagas atsiskaitė daugiausia grynaisiais pinigais. Ieškovas pripažino atlikęs namo remonto darbus, todėl nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad jis veikė savo tuometinės šeimos, o ne tetos D. R. interesais. Vietinė rinkliava mokama formalaus savininko vardu, todėl aplinkybė, kad geriamojo vandens tiekimo sutartis buvo pasirašyta su D. R., patvirtina tik faktą, kad šios sutarties sudarymo metu ji buvo minimo turto savininkė, todėl tik ji ir galėjo tokią sutartį pasirašyti. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad 2022 m. birželio 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris dėl turtą įgyjančio subjekto. Teismas taikė CK 1.87 straipsnio 1 dalį ir pripažino, kad ginčo turtą įsigijo ieškovas su atsakove bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.
25. Teismas nustatė, kad šalys santuokoje įgijo šį turtą – keturratį, automobilius ,,Ford Focus“, ,,VW Multivan“, ,,VW Sharan“, katilą ,,Kalvis 2-16N“, nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius. Šalys nurodė ir transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys bei išrašai iš registro patvirtina, kad ieškovas automobilį ,,VW Multivan“, o atsakovė automobilį ,,Ford Focus“ įgijo po to, kai pradėjo gyventi skyrium. Nustačius, kad automobilių įsigijimo metu sutuoktiniai bendro ūkio nevedė, jiems įgyti panaudojo asmeninės lėšas, teismas padarė išvadą, kad šalių įgyti minėti automobiliai yra asmeninė jų nuosavybė. Ieškovas nurodė, kad ,,VW Multivan“ vertė 1 500 Eur, byloje esantys automobilių skelbimų portalo išrašai patvirtina, kad nurodoma kaina yra reali, todėl teismas pripažino, kad šio automobilio vertė yra 1 500 Eur. Atsakovė nurodė, kad jos automobilio vertė 300 Eur, pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad automobilį 2022 m. spalio 4 d. ji įsigijo už 350 Eur. Skelbimų portalo duomenys patvirtina, kad tokia šio automobilio kaina yra reali, po automobilio įsigijimo iki sprendimo priėmimo praėjo beveik metai laiko, automobilis nuvertėjo, todėl, teismo vertinimu, ,,Ford Focus“ vertė yra 300 Eur.
26. Teismas nustatė, kad keturračiu naudojasi atsakovė ir ji sutiko, kad keturratis būtų priteistas jai. Atsakovė nurodė, kad keturračio vertė 2 000 Eur, ieškovas teigė, jog jo vertė – 1 500 Eur, nė viena iš šalių objektyvių įrodymų dėl šio turto vertės nepateikė, todėl teismas keturračio verte pripažino abiejų sutuoktinių nurodytų verčių vidurkį, t. y. 1 750 Eur (1 500 Eur + 2 000 Eur/2).
27. Automobilis ,,VW Sharan“ santuokos metu eismo įvykyje buvo apgadintas. Apgadintą automobilį, kuris jau buvo netinkamas naudoti, atsakovė pardavė už 50 Eur ir nurodė, kad ji šiuos pinigus panaudojo savo reikmėms. Teismas, vadovaudamasis CK 3.98 straipsnio 3 dalimi, dalį atsakovės nurodytos sumos, t. y. 25 Eur, įpareigojo kompensuoti ieškovui. Nors ieškovas prašė iš atsakovės priteisti šio automobilio vertę iki eismo įvykio, kadangi, ieškovo teigimu, automobilį vairavo ir eismo įvykio metu apgadino būtent atsakovė, tačiau teismas šį prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Iš atsakovės paaiškinimų, jos motinos A. V. parodymų, paties ieškovo parodymų teismas nustatė, kad tiriant minimą eismo įvykį nustatyta, kad transporto priemonę vairavo A. V.. Įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, ieškovas byloje nepateikė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė yra atsakinga už apgadintą šeimos turtą, dėl ko ieškovo prašomo dydžio kompensacija iš jos negali būti priteisiama.
28. Teismas nustatė, kad nekilnojamasis turtas šalių įgytas už 40 000 Eur. Atsakovė šį ginčo turtą vertina 65 000 Eur, t. y. tiek, kiek skelbime apie šio turto pardavimą nurodė ieškovas. Iš ieškovo bei turto pardavėjo duotų paaiškinimų teismas nustatė, kad gyvenamasis namas po sandorio buvo pagerintas, t. y. name įvesta kanalizacija, vandentiekis, pakeisti langai, įrengta šildomų grindų sistema, įrengtas kaminas. Tai, kad šie pagerinimai buvo atlikti, ieškovas neginčijo. Atsakovė nurodė, kad vien tik medžiagoms į gyvenamojo namo pagerinimus investuota apie 7 400–7 500 Eur, taip pat vertinti ir darbai, todėl medžiagoms ir darbams investuota apie 9 000 Eur. Įvertinęs darbų apimtis, teismas pripažino, kad atsakovės nurodyta investicijų suma yra pagrįsta. Pripažinęs, kad po ginčo turto įsigijimo jo vertė padidėjo 9 000 Eur, teismas sprendimo priėmimo metu šį turtą vertino 49 000 Eur suma. Atsakovės argumentus, kad ginčo turtas turi būti įvertintas pardavimo skelbime nurodyta suma, atmetė kaip nepagrįstus, nes skelbime nurodyta turto kaina nepatvirtina turto vertės.
29. Byloje pateiktoje katilo ,,Kalvis 2-16N“ sąskaitoje faktūroje jo vertė nurodyta 2 490 Eur. Teismas pripažino, kad nepaisant to, jog, ieškovo teigimu, katilas šiuo metu name nėra sumontuotas, jis buvo įgytas šalių gyvenamojo namo sistemai ir buvo sumontuotas gyvenamajame name, todėl teismas dėl katilo priteisimo konkrečiam iš sutuoktinių sprendė kartu su gyvenamojo namo padalinimu.
30. Teismas pripažino, kad tarp dalintino turto yra šalių įgytas nekilnojamasis turtas, kurio vertė 49 000 Eur, tačiau nė viena iš šalių nenurodė galinti realiai sumokėti šio turto kompensaciją. Konstatavęs, kad šis turtas gali būti padalintas natūra ir įvertinęs, kad už turtą yra likęs įsiskolinimas, teismas nusprendė nekilnojamąjį turtą, šildymo katilą ir keturratį, padalinti natūra kiek įmanoma lygiomis dalimis.
31. Teismas nustatė, kad 1 000 Eur avansą už nekilnojamąjį turtą sumokėjo atsakovė, kurį ji įmokėjo iš bendrų santaupų. Atsakovės pateikta pajamų deklaracija patvirtina, kad tokio dydžio santaupas šeima turėjo. Teismas sprendė, kad ši dalis už namą sumokėtos sumos yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Atsakovė D. R. turto pardavėjui sumokėjo 20 000 Eur pavedimu, šiuo pinigus ji gavo kaip dovaną iš L. S. notaro patvirtinta dovanojimo sutartimi, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, todėl teismas laikė šią aplinkybę įrodyta. Nors atsakovė tvirtina, kad 20 000 Eur faktiškai yra L. S. pinigai, tačiau ji nepaneigė notarine sutartimi patvirtintų aplinkybių. Atsakovė D. R. nurodė, kad 14 000 Eur už ginčo turtą ji sumokėjo jai mamos O. M. dovanotais pinigais. Šį faktą patvirtino liudytoja apklausta O. M. ir pinigų perdavimo rašytinis sandoris, kuris atitinka jam keliamus įstatymo reikalavimus, todėl teismas pripažino, kad 14 000 Eur turėjo ir už namą sumokėjo taip pat D. R.. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jos šeima tokią sumą turėjo. Įrodymų, kas konkrečiai sumokėjo likusius 5 000 Eur turto pardavėjui, byloje nėra. Atsakovė tvirtino, kad tai jos šeimos santaupos, kurios nors ir nebuvo deklaruotos, bet buvo jų sutaupytos, šalims dar dirbant Norvegijoje. Atsakovė D. R. tvirtino, kad tai jos šeimos santaupos. Dėl šių lėšų savininko teismas sprendė, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Turto pardavėjas patvirtino, kad šiuos pinigus sandorio sudarymo metu grynaisiais jam perdavė atsakovė. Byloje nustatyta, kad ginčo turtas įgytas sutuoktinių, kurie abu patvirtino, jog turėjo santaupų po grįžimo iš Norvegijos. Nors ieškovas tvirtino, kad šalys santaupas išleido, remontuodamos A. V. gyvenamąjį namą, tačiau jo ir A. V. susirašinėjimai patvirtina, kad A. V. namo remontui pinigus pervesdavo ieškovui, t. y. namas remontuotas jos pačios lėšomis, ji šią aplinkybę patvirtino ir apklausta liudytoja teisme. Teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog šalys turėjo santaupų, jos įgijo šeimos būstą, todėl pripažino, kad likusieji 5 000 Eur sumokėti iš šalių bendrų lėšų. Sutuoktinių įsiskolinimas už ginčo turtą sudaro 34 000 Eur, o už šildymo katilą sprendimo priėmimo metu – 1 438,95 Eur, bendrai šalių įsiskolinimas sudaro 35 438,95 Eur sumą. Abi paskolos yra bendra sutuoktinių prievolė, paimta atsakovės vardu (dėl šildymo katilo) bei šalių (dėl nekilnojamojo turto), esant santuokoje ir panaudota bendram turtui įsigyti, todėl šį turtą teismas įtraukė į bendrą dalintino šalių jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto balansą bei pripažino, kad iš šių paskolų nupirktas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Turtas, kuris įgytas iš paskolų, tenka lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, jų prievolė išlieka solidari, todėl teismas nesprendė dėl šalių tarpusavio teisių ir pareigų vykdant prievoles ateityje.
32. Teismas taip pat nustatė, kad šalys turto įgijo už 53 240 Eur (49 000 Eur už nekilnojamąjį turtą + katilas 2 490 Eur + keturratis 1 750 Eur). Įsiskolinimas sudaro 35 438,95 Eur (34 000 Eur D. R. + 1 438,95 Eur AS ,,Inbank filialas“), dalintino turto vertė – 17 801,05 Eur, t. y. kiekvienam po 8 900,53 Eur (17 801,05 Eur/2). Nekilnojamąjį turtą ir šildymo katilą teismas padalino lygiomis dalimis, atsakovei priteisė keturratį 1 750 Eur vertės, todėl atsakovei teko 875 Eur didesnė turto dalis (1 750 Eur/2). Be to, atsakovė ieškovui turi kompensuoti 25 Eur už santuokoje įgyto turto vertės sumažėjimą, todėl bendrai atsakovė turėtų ieškovui sumokėti 900 Eur piniginę kompensaciją (875 Eur + 25 Eur). Tikslinę paskolą už įsigytą katilą atsakovė mokėjo iš asmeninių lėšų, nors ši šalių prievolė yra solidari. Įsiskolinimo už katilą likutis apskaičiuotas sprendimo priėmimo dienai. Pagal sudarytą grafiką atsakovė 2023 m. birželio 5 d. turėjo padengti 1 321,35 Eur (2 760,30 Eur – 1 438,95 Eur), todėl 660,68 Eur (1 321,35 Eur/2) jai privalo kompensuoti ieškovas. Atlikęs kompensacijų įskaitymą, teismas pripažino, kad atsakovė ieškovui turi sumokėti 239,32 Eur.
33. Byloje 2022 m. gruodžio 13 d., 2023 m. sausio 12 d. bei 2023 m. kovo 20 d. nutartimis iki teismo sprendimo priėmimo buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo, laikino išlaikymo priteisimo ir laikinos atsakovės bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymo, kurias teismas paliko galioti iki sprendimo įsiteisėjimo. 2023 m. sausio 10 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovų D. R. ir A. R. vardu registruoto nekilnojamojo turto areštą, teismas paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
34. Teismas nustatė, kad ieškovas byloje turėjo 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (200 Eur žyminis mokestis ir 2 300 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti). Ieškovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos ir neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių. Atsakovė turėjo 1 068 Eur bylinėjimosi išlaidų (100 Eur žyminis mokestis ir 968 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti). Atsakovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti taip pat neviršija rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Įvertinęs šalių procesinį elgesį, teismas netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies ir nenukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Teismas nustatė, kad ieškovo reikalavimai patenkinti 60 procentų, todėl jam iš atsakovės priteisė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 500 Eur x 60 proc./100), tuo tarpu atsakovės reikalavimus teismas iš esmės patenkino visus, nors ir šiek tiek kitaip padalino turtą bei prievoles, ir pripažino, kad šalių santuoka nutraukta dėl abiejų kaltės, tačiau tai, teismo vertinimu, neturi reikšmės paskirstant bylinėjimosi išlaidas. Todėl pripažino, kad atsakovei turi būti atlyginta 1 068 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurias priteisė iš ieškovo bei atsakovų D. R. ir A. R. lygiomis dalimis, t. y. po 356 Eur iš kiekvieno (1 068 Eur/3).
35. Valstybės patirtas išlaidas byloje sudaro 530 Eur atsakovei atidėtas žyminis mokestis bei 60,12 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Jas teismas nusprendė priteisti iš J. S., D. R. A. R., kaip pralaimėjusios pusės, lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 176,67 Eur žyminio mokesčio bei po 20,04 Eur procesinių dokumentų išlaidų.
36. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovei privalo sumokėti 356 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė ieškovui privalo sumokėti 239,32 Eur kompensaciją už jai tenkančią didesnę dalį turto ir bendro turto panaudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti. Todėl, įskaitęs atsakovės mokėtiną kompensaciją ieškovui į jo mokėtiną kompensaciją atsakovei, teismas iš ieškovo atsakovei nusprendė priteisti 116,68 Eur dydžio kompensaciją (356 Eur – 239,32 Eur).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
37. Apeliaciniu skundu ieškovas J. S. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. liepos 3 d. sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos ir išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo bei prievolių ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovės kaltės; nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su apeliantu, o su atsakove bendravimo tvarką; priteisti iš atsakovės nepilnamečio sūnaus išlaikymui po 270 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis arba pagal apelianto teikiamą alternatyvų reikalavimą, nustačius tėvų bendravimo su vaiku tvarką po 50 procentų kiekvienam, priteisti iš atsakovės nepilnamečiui vaikui 200 Eur per mėnesį mokamą periodinį išlaikymą; padalinti bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą ieškinyje nurodytu būdu, priteisiant apeliantui piniginę kompensaciją už atsakovės veiksmais sugadintą transporto priemonę; panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje teismas pripažino 2022 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine dėl pirkėjo; panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė šalims po 1/2 dalį nekilnojamųjų daiktų ir pripažino šalių solidaria prievolę dėl 34 000 Eur skolos D. ir A. R.; paskirstyti šalių bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidas už apeliacinį procesą – 242 Eur žyminį mokestį ir 1 000 Eur už teisines paslaugas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Apelianto vertinimu, teismas, pripažindamas abiejų sutuoktinių kaltę dėl šeimos iširimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir kasacinio teismo praktiką. Ieškinys buvo pareikštas apelianto iniciatyva ir tik dėl to, kad šeimyninių santykių pabaigą lėmė atsakovės girtuokliavimas. Teismui kilo pareiga nustatyti, kokios konkrečios priežastys nulėmė šeimos iširimą, o nustačius priežastis, įvertinti kiekvieno iš sutuoktinių veiksmus, lėmusius šalių apsigyvenimą skyrium. Apeliantas mano, kad jis byloje įrodė, jog šalys skyrium apsigyveno išimtinai dėl vienintelės priežasties – atsakovės girtavimo, žiauraus elgesio su vaiku, dėl ko šeiminis gyvenimas tapo negalimas. Atsakovės priklausomybė nuo alkoholio kenkė vaiko ir ieškovo interesams, alkoholizmas tapo nesuderinamas su šeimyniniais santykiais, sveiku gyvenimu šeimoje, kėlė grėsmę ne tik pačiai atsakovei dėl jos suicidinių polinkių, bet ir kitiems šeimos nariams.
1.2. Būdama priklausoma nuo alkoholio, atsakovė neblaivi 2022 m. spalio 2 dieną sukėlė autoįvykį, apgadindama bendrą šalių turtą, už kurį teismas apeliantui priteisė 25 Eur piniginę kompensaciją. Atsakovės veiksmus, lėmusius jos baudžiamąją atsakomybę, apeliantas nurodė ir ieškinyje, ir teismo posėdyje. Teismas nevertino apelianto paaiškinimų, be pagrindo tikėdamas atsakove, siekiančia išvengti jai nepalankių pasekmių. Teismo neobjektyvumą ir šališkumą bei atsakovės melagingus teiginius, jog ne ji, o motina sukėlė autoįvykį, įrodo ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, kurioje būtent atsakovei yra pareikštas įtarimas dėl minėto autoįvykio. Apelianto vertinimu, teismas, turėdamas žinių apie galimą nusikalstamą veiką, siekdamas byloje nustatyti objektyvią tiesą, privalėjo būti aktyvus ir užklausti ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją apie vykstantį tyrimą. Apeliantas teikia garso įrašo, padaryto 2022 m. spalio 3 d. jo telefonu, iššifravimą, kuris patvirtina, kad kitą dieną po autoįvykio atsakovė apeliantui prisipažino neblaivi sukėlusi autoįvykį. Atsakovei pritaikius baudžiamąją atsakomybę, ji neteks teisės vairuoti transporto priemonę, dėl ko praras galimybę nuvežti ir pasiimti vaiką į darželį.
1.3. Teismas nepagrįstai apkaltino apeliantą šeiminių pareigų pažeidimu, nesant tam jokių įrodymų. Teismas rėmėsi 2020 m. balandžio 8 d. nutarimu ir 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi dėl apelianto panaudoto fizinio smurto prieš atsakovę, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas šalims susitaikius. Nors apeliantas paaiškino, kad jis prieš sutuoktinę nesmurtavo, kadangi sutuoktinė įvykio metu buvo neblaivi ir nurodė neteisingas aplinkybes, tačiau, siekdamas nutraukti ikiteisminį tyrimą, apeliantas priėmė procesinį sprendimą prisipažinti vien tik dėl norimo rezultato. Šie jo paaiškinimai liko nenuneigti, o atsakovė, nutylėdama dėl faktinių aplinkybių, su jomis sutiko. Teismas privalėjo įvertinti, kad net jei rašytiniai įrodymai suponavo nuomonę apie apelianto kaltus veiksmus, tokie jo veiksmai nelėmė šeimos iširimo, kadangi po minėto incidento sutuoktiniai susitaikė ir toliau kartu gyveno šeimyninį gyvenimą iki 2022 m. rugsėjo mėnesio. Duomenų, kad minėtu laikotarpiu apeliantas būtų buvęs agresyvus ar smurtavęs prieš atsakovę, nėra.
1.4. Atsakovė neįrodė, kad šeima iširo dėl aplinkybių, kurias teismas nustatė buvus 2020 metais, taip pat atsakovė nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių, kurios buvo 2022 metais, dėl kurių kaip nustatė teismas, sutuoktiniai apsigyveno skyrium. Iš to seka, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė klaidingas išvadas, nustatydamas apelianto kaltę. Teismas atsietai nuo kitų įrodymų vertino ir apelianto žinutės turinį, kurioje apeliantas mini neva turintis draugę. Apelianto teiginys apie draugę tebuvo pramanas, nes jis žinute siekė tik įskaudinti atsakovę. Atsakovė negalėjo nurodyti nė vieno fakto apie menamą apelianto draugę, kurios buvimą jis paneigė. Iš vienintelės žinutės turinio, nesant kitų įrodymų, teismas padarė klaidingą išvadą apie apelianto siekį kurti naujus santykius ir jo menamą draugę. Net jei tokia aplinkybė būtų pasitvirtinusi, tai būtų galima vertinti kaip pasekmę, o ne šeimos iširimo priežastį.
1.5. Teismo sprendimo dalis, kuria teismas nustatė vaiko gyvenamąją vietą su motina ir bendravimo tvarką su tėvu, neatitinka vaiko interesų. Teismo argumentai yra prieštaringi ir neparemti įrodymais. Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, teismas sprendime paliko dviprasmybę, nors pripažino, kad abi šalys turi tinkamas ir kokybiškas sąlygas nepilnamečiui vaikui tinkamai augti ir vystytis, todėl abi pajėgios tinkamai pasirūpinti vaiku, tačiau taip pat nurodė, kad atsakovės sąlygos yra geresnės, nors duomenų, kurie pagrįstų šią aplinkybę byloje nėra pateikta. Apelianto vertinimu, jis deda didesnes pastangas nei atsakovė rūpindamasis sūnumi, jo sveikata, gydymu, operacijomis, skiepais, moka draudimo mokesčius, nuveda ir parveda vaiką iš darželio, leidžia su vaiku laisvalaikį. Teismas nevertino, kad atsakovė atsainiai reagavo į sūnaus susirgimus, trukdė vaiko gydymui, prieš gydymąsi nuo alkoholizmo sukėlė pavojingą vaikui situaciją. Liudytoja L. S. patvirtino, kad atsakovė girtavo su sugėrovais, o vaikas basas vaikščiojo ant sudaužytų butelių šukių, šios aplinkybės atsakovė nepaneigė.
1.6. Teismas ydingai vertino ir atsakovės darbo laiką, padarydamas išvadą, kad jos darbo laikas rūpintis nepilnamečiu vaiku yra tinkamesnis nei ieškovo. Apeliantui dirbant pamainomis, vaiką iš darželio paima močiutė, kuri kartu gyvena. Byloje nenustatyta, kad L. S. rūpestis ir pagalba kenktų vaikui ar būtų kitaip negalima. Vertindamas atsakovės darbo laiką, teismas vadovavosi ne oficialiu įrodymu – jos darbo sutartimi, o nesąžiningais paaiškinimais, kurie nėra pagrįsti. Apeliantui yra gerai žinoma, kad atsakovė, pasiėmusi vaiką iš darželio, nepasibaigus jos darbo laikui, jį veža ne į namus, o į savo darbo vietą, kur vaikui yra pavojinga ir nesaugu. Kartais vaiką iš darželio pasiima ne atsakovė, o vaikui svetimi asmenys. Teismo vertinimas, kad atsakovė dėl darbo pobūdžio gali daugiau laiko praleisti su vaiku, prieštarauja duomenims apie apelianto darbo grafiką. Dirbdamas pamaininį darbą, apeliantas turi laisvų dienų, kurias praleidžia kartu su vaiku. Vertindamas kiekvieno iš tėvų laiką, skiriamą vaikui, teismas nekreipė dėmesio į rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovė tęsia gydymą nuo alkoholizmo, lanko anoniminių alkoholikų susirinkimus. Teismas nenustatė su kuo tuo metu yra paliekamas vaikas, kadangi atsakovė gyvena viena, kitų kartu su ja gyvenančių šeimos narių nėra.
1.7. Teismas vaiko tėvų charakterio savybes vertino, remdamasis vien skyriaus išvada. Apeliantas yra pareigūnas, todėl jam keliami itin aukšti charakterio ir moralės reikalavimai, kuriuos jis atitinka. Jis neturi priklausomybių, todėl jo atsisakymas vykdyti pagalbos plano reikalavimą dėl konsultacijų, susijusių su priklausomybėmis yra pateisinamas, logiškas ir suprantamas, kadangi pats įpareigojimas lankyti konsultacijas dėl priklausomybių nėra pagrįstas. Atsakovė skyrių melagingai informavo apie ieškovo neblaivumą, todėl pagalbos planas negali būti sudaromas tik iš atsakovės apkalbų ir nesąžiningų teiginių. Apelianto atsisakymas gydytis nuo jo neturimų priklausomybių negali būti vertinamas kaip neigiamas asmenybės bruožas arba nebendradarbiavimas su institucija. Apeliantui buvo suteikta psichologų konsultacija, kurią jis priėmė, todėl teismas nepagrįstai teigė, kad jis atsisako jam teikiamos pagalbos.
1.8. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad vaikas ilgą laiką, nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio iki 2023 m. gruodžio 8 d., nepertraukiamai gyveno su apeliantu, kuris šiuo laikotarpiu užtikrino visus vaiko interesus ir poreikius. Tarp apelianto ir vaiko atsirado glaudus tarpusavio ryšys. Teismas vadovavosi atsakovės klaidingais teiginiais apie tarp jos ir vaiko susiklosčiusį stiprų ryšį, tačiau taip pat pripažino, kad vaikas negeba išreikšti nuomonės. Apeliantas daro išvadą, kad teismas rėmėsi vien atsakovės paaiškinimais, kurie yra klaidingi. Atsakovė ilgą laiką girtavo ir neskirdavo jokio dėmesio vaikui, dėl ko apeliantas ir buvo priverstas su vaiku išeiti iš namų. Per ilgą laiką būtent tarp apelianto ir vaiko susiklostė stipresnis emocinis ryšys, nei tarp atsakovės ir vaiko. Vaikas yra prisirišęs ir prie vienintelės jam pažįstamos senelės, su kuria jį sieja artimas šeiminis ir vaikui itin reikalingas ryšys.
1.9. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad atsakovė gydosi nuo alkoholizmo, tačiau apeliantas mano, kad ji ir toliau vartoja alkoholį, kadangi naktimis jam rašinėja neadekvačias žinutes. Be to, jai diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Dėl ko atsakovei yra sudarytas gydymo planas ir rekomenduojama psichiatro priežiūra, socialinio darbuotojo konsultacijos, farmakoterapija, vaistai nemigai gydyti, laikytis blaivybės, savigalbos grupių lankymas. Atsakovė turi suicidinių ketinimų, yra parašiusi atsisveikinimo laišką, todėl nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su ja, teismas neįsitikino, kad vaikas bus saugus. Apeliantas mano, kad teismas privalėjo pareikalauti duomenų iš psichiatro, siekiant įsitikinti ar vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su psichikos susirgimų turinčia atsakove, užtikrins vaiko saugumą.
1.10. Šiuo metu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su abiem tėvais, dalijantis globą lygiomis dalimis, todėl nusistovėjusios tvarkos pakeitimas gali turėti neigiamos įtakos vaiko savijautai. Nors vaikas negeba motyvuoti savo nuomonės, tačiau apelianto vertinimu, jis turėjo būti išklausytas, siekiant išsiaiškinti jo norus bei prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų ir senelės. Teismas tam galėjo paskirti ambulatorinę teismo psichologinę ekspertizę, tačiau nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, rėmėsi ne įrodymais, o subjektyviais atsakovės paaiškinimais. Todėl teismas be pagrindo atmetė atsakovės alternatyvų reikalavimą palikti nusistovėjusią tėvų bendravimo su vaiku tvarką, kas vaikui sukeltų mažiau neigiamų dalykų, negu vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove.
1.11. Apeliantas nesutiko su teismo vertinimu, kad 2022 m. spalio 2 d. autoįvykio metu apgadinto automobilio „Volkswagen VW“ vertė yra 50 Eur, taip pat nesutinka su priteista 25 Eur pinigine kompensacija. Iki autoįvykio transporto priemonės vertė buvo 2 000 Eur, todėl iš atsakovės apeliantui turėjo būti priteista ne 25 Eur, o 1 000 Eur piniginė kompensacija.
Žemesnės instancijos teismas
1.12. Apeliantas nesutiko ir su teismo sprendimu pripažinti, kad nekilnojamąjį turtą šalys įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nes šalys neturėjo piniginių lėšų šį turtą įsigyti. Apeliantas neneigė, kad šalys ieškojo sodybos, tačiau ją įgyti ketino ne iš nuosavų, o iš skolintų lėšų ir tuo tikslu, po to, kai R. nusipirko sodybą, atsakovė 2022 m. liepos 26 d. kreipėsi į banką dėl paskolos gavimo. Apelianto vertinimu, akivaizdu, kad jeigu lėšų klausimas būtų išspręstas iki sodybos įgijimo, ką teigia atsakovė, užklausimas bankui dėl paraiškos paskolos būstui įgyti būtų netikslingas ir nrreikalingas, kaip nebūtų buvusi reikalinga ir savivaldybės parama. Neturint piniginių lėšų pirkimas–pardavimas negalėjo būti realizuotas. Paraišką savivaldybei dėl teisės į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms atsakovė pateikė 2022 m. rugpjūčio 3 d., beveik po dviejų mėnesių, kai R. įsigijo turtą, kurioje nurodė, kad ji ketina įsigyti pirmąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), patvirtino, kad ji ir šeimos nariai nuosavybės teise būsto neturi, o pirmas būstas įgyjamas ne iš šeimos narių, artimųjų giminaičių (tėvų) lėšų. Šis įrodymas neatitinka atsakovės teiktų paaiškinimų ir vertintinas tik kaip aplinkybė, jog atsakovė gal ir turėjo minčių bei norų iš R. nupirkti jų įgytą sodybą vėliau, tačiau neturėjo tam lėšų, dėl ko savo norų nerealizavo. Teismas minimo rašytinio įrodymo nevertino, apie jį iš viso nepasisakė, todėl liko neaišku, kodėl šiuos atsakovės laisva valia nurodytus duomenis laikė nepagrįstais. Metinė šeimos turto deklaracija savivaldybei pateikta už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. įrodo šalių turtinę padėtį ir paneigia atsakovės paaiškinimus apie turimas lėšas. Deklaracijoje nurodyta, kad sutuoktiniai turi registruotino turto už 7 500 Eur ir 1 000 Eur piniginių lėšų. Atsakovė šių duomenų nepaneigė ir jų nenuginčijo.
1.13. Teismas nemotyvavo ir nenurodė, kodėl laiko nepagrįstais L. S. ir atsakovų D. ir A. R. paaiškinimus apie tai, kad sodyba buvo įgyta jų poreikiams ir išimtinai už jų lėšas. Atsakovė tik padėjo sodybą surasti, tvarkyti dokumentus pas notarą. Apsimestinio sandorio nustatymo kriterijai išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009. Be to, tam, kad ginčijamas apsimestinis sandoris, nustačius tikrąją sandorio šalį (pirkėją), galėtų galioti ir jam būtų taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, jis turi atitikti bendruosius to sandorio sudarymo reikalavimus bei nepažeisti kitų įstatymų reikalavimų, kaip antai, neprieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Atsakovė teismui aiškino, kad sudarė apsimestinį sandorį, kadangi siekė gauti iš valstybės lengvatinį kreditą ir atpirkti nekilnojamuosius daiktus, t. y. ji siekė apgauti valstybę ir įgyti subsidiją neteisėtu būdu. Todėl atsakovės elgesys įgalina teismą neginti jos pažeistų teisių, nes tai vertintina kaip piktnaudžiavimas subjektine teise.
1.14. Visos šalys, išskyrus atsakovę, neigia sandorį buvus apsimestiniu. Bankas šalims nesuteikė paskolos, o savivaldybė – paramos. Atsakovė neįrodė, kad pirkiniui turėjo 20 000 Eur nuosavų ir 20 000 Eur skolintų lėšų. L. S. paneigė lėšų paskolos faktą. D. R. įrodė, kad turėjo 40 000 Eur lėšų ir kad jomis apmokėjo daiktų kainą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 6 000 Eur buvo sumokėti iš šalių lėšų, nors lėšų turėjimo fakto atsakovė nepagrindė. Atsakovės paaiškinimai prieštarauja rašytiniams įrodymams ir kitų asmenų paaiškinimams. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė norėjo sodybos ir ketino ją ateityje „persirašyti“, kaip kad teigė turto pardavėjas, nesudaro pagrindo pripažinti sandorio šalių vidinės valios neatitikimo tuo metu, kai sandoris buvo sudarytas. Teismas nustatė, kad šalys įsigijo nekilnojamuosius daiktus, tačiau pripažino, kad jos neturėjo lėšų pirkiniui, dėl ko priteisė iš sutuoktinių pinigines lėšas atsakovei D. R., kaip sutuoktinių paskolą. Atsakovė neigė skolinimosi lėšų faktą iš R., nurodė, kad 20 000 Eur paskolą suteikė ieškovo motina, kuri šią aplinkybę taip pat paneigė. Todėl teismas pažeidė CK normas, reglamentuojančias pirkimo–pardavimo sutarties sampratą (CK 6.305 straipsnis) ir įrodymų vertinimo taisykles. Pripažindamas apsimestiniu sandorį, teismas tuo pačiu pripažino, kad už perkamą daiktą nebuvo sumokėta, kas yra esminė pirkimo–pardavimo sandorio sąlyga bei nemotyvavo ir nepasisakė, kokiais įrodymais vadovavosi, pripažindamas sandorį apsimestiniu.
1.15. Apeliantas nesutiko ir su teismo vertinimu, kad katilas „Kalvis 2-16N“, kurio vertė 2 490 Eur, buvo sumontuotas gyvenamajame name. Apeliantas teismui pateikė nuotrauką ir paaiškino, kad katilas buvo įgytas atsakovės reikmėms, jis nebuvo ir nėra sumontuotas, randasi jo gyvenamojoje vietoje ir yra dalintinas kilnojamasis daiktas. Nors apeliantas nurodė, kad teismas gali daryti išvažiuojamąjį posėdį ir įsitikinti, kurioje vietoje randasi minėtas daiktas, tačiau teismas vertino vien atsakovės paaiškinimus ir rėmėsi neturinčiomis įrodomosios galios nuotraukomis. Katilas priskirtinas atsakovei, kadangi už jį atsakovė sumokėjo kainą, sudarydama asmeninę paskolos sutartį ir vykdydama šią prievolę iš asmeninių lėšų. Apeliantas į šį daiktą nepretenduoja ir piniginės kompensacijos priteisti neprašo.
1.16. Apeliantas nesutiko su teismo vertinimu, kad šalys pagerino nekilnojamuosius daiktus ir kad pagerinimams buvo išleista apie 9 000 Eur, dėl ko daiktų vertė padidėjo. Apeliantas ir atsakovai R. bei trečiasis asmuo L. S. nurodė, kad jis padėjo giminaičiams atlikti kai kuriuos remonto darbus, nupirkti medžiagas, tačiau medžiagos buvo pirktos už R. lėšas, o už darbą piniginės lėšos nebuvo mokėtos. Atsakovė pateikė kelis medžiagų pirkimo kvitus, kurie nepatvirtina, kad kvituose nurodytos medžiagos buvo panaudotos R. sodybai bei, kad ji turėjo 9 000 Eur išlaidų. Be to, šalys kaip minėta, abi turėjo tik 1 000 Eur lėšų. D. R. teismui taip pat pateikė statybinių medžiagų įsigijimo kasos čekius, patvirtinančius jos lėšomis įgytas medžiagas daiktų remontui, nors įrodyti ieškovo pirkimo kvituose užfiksuotų medžiagų panaudojimą konkrečiam daiktui privalėjo atsakovė.
1.17. Nei apeliantas, nei atsakovė neprašė teismą priteisti jiems nekilnojamuosius daiktus. Atsakovė pareiškė nepagrįstą reikalavimą priteisti jai piniginę kompensaciją, tačiau minėto reikalavimo nepagrindė ir jo neįrodė. Teismas be teisėto pagrindo šioje dalyje išėjo už ieškinio ir priešieškinio ribų. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais. Teismas turėtų individualizuoti būtinybę patvirtinančias faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ir netaptų taisykle visoms šeimos byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-505/2014). Šioje byloje reikalavimus dėl santuokoje įgyto turto balanso ir padalijimo šalys pareiškė atstovaujamos atstovų. Procesas vyko vadovaujantis dispozityvumo ir rungimosi principais, turto balanso sudarymo ir padalijimo dalyje nėra viešo intereso gynimo. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas, teismui šioje byloje nebuvo teisinio pagrindo ex officio remtis CPK 376 straipsnyje nurodytomis teisėmis ir išeiti už ieškinio ir priešieškinio reikalavimo ribų.
1.18. Teismas ex officio nustatė šalims prievolę sumokėti D. R. 34 000 Eur, tačiau neįvardijo prievolės atsiradimo pagrindo. Nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas pripažino, kad šalys piniginių lėšų nekilnojamojo turto įgijimui neturėjo. Bankas paskolos jiems nesuteikė, iš savivaldybės parama taip pat nebuvo gauta. Šalys neįgijo prievolės sumokėti D. R. nekilnojamųjų daiktų, kurių neįsigijo, kainą. D. R. nėra sutuoktinių kreditorė, nes su šalimis jos nesieja prievoliniai santykiai, todėl teismo sprendimas šioje dalyje taps neįvykdomu. Nors bankas, įvertinęs sutuoktinių turtinę padėtį, paskolos nekilnojamojo turto įgijimui nesuteikė, teismas a priori sprendė, kad sutuoktiniai privalo įgyti nuosavybę iš D. R. po dalį ir sumokėti D. R. nekilnojamųjų daiktų kainą, nustatydamas šalims solidarią prievolę dėl 34 000 Eur įsiskolinimo.
Šalies argumentai
1.19. Apeliantas nekilnojamojo turto neįgijo, todėl nesutinka ir su jam priteista ½ dalimi nekilnojamojo turto. Pripažindamas nekilnojamąjį turtą daline nuosavybe, teismas dėl nesuprantamų priežasčių vertino, kad finansinė prievolė – skola už įgytą turtą – yra solidari. Šiuo atveju prievolė, jeigu ji kiltų šalims priteisus po ½ dalį turto, privalėtų būti ne solidari, o dalinė. Teismo apeliantui priskirta turto dalis ir prievolė neatitinka jo valios ir interesų ir prieštarauja CK 1.5 straipsnio principams, kurios dėl savo turtinės padėties jis neišgalės įvykdyti. Teismas nekvalifikavo pagrindo, kuriam esant atsirado prievolė, paneigė sutuoktinių turto įsigijimo nuosavybėn aplinkybę, pripažindamas, kad ne šalys, o D. R. sumokėjo už nekilnojamuosius daiktus jų pirkimo kainą. Pripažindamas sandorį apsimestiniu dėl pirkėjo, teismas paneigė ne tik pirkimo–pardavimo sampratą, bet ir pardavėjo paaiškinimus, kad atsakovė ketino sodybą įgyti ateityje, kai turės tam lėšų. Teismas sureikšmino atsakovės, kaip pirkėjos, veiksmus, nors ji neįgyvendino pirkimo, nes neturėjo lėšų daikto įgijimui.
1.20. Atsakovė, sutuoktiniams gyvenant, sudarė vartojimo kredito sutartį. Už gautas lėšas įgijo 2 490 Eur vertės katilą, kuris buvo skirtas atsakovės gyvenamajam namui. Ši prievolė, apelianto vertinimu, yra asmeninė atsakovės prievolė, nes lėšos buvo panaudotos ne bendram, o asmenio turto įgijimui, įmokos mokamos iš asmeninių atsakovės lėšų. Be to, paskolos sutartis buvo sudaryta sutuoktiniams gyvenant skyrium ir nevedant bendro ūkio, apeliantas nebuvo paskolos sutarties šalimi ir paskolos sąlygų nevykdė, jų nepripažino.
Atsiliepimas
38. Atsakovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš apelianto jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Atsakovė nesutinka su apelianto pozicija, kad šalių santuoka nutrūko išimtinai dėl jos kaltės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pats apeliantas šiurkščiai pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas. Alytaus apylinkės teismo 2020 m. balandžio 10 d. nutartyje nurodytos faktinės aplinkybės, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje – smurtavo prieš sutuoktinę. 2020 m. balandžio 10 d. Alytaus apylinkės prokuratūros nutarimas patvirtina, kad apeliantui buvo pateiktas įtarimas dėl to, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtavo prieš atsakovę. Šie rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina ne tik aplinkybę, jog apeliantas žiauriai smurtavo sutuoktinės atžvilgiu, bet ir tai, jog jis piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais.
2.2. Norėdamas nuneigti faktines aplinkybes užfiksuotas ikiteisminio tyrimo medžiagoje, apeliantas turėjo pateikti patikimus įrodymus. Jo išgalvota gynybinė pozicija nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktų ir įsiteisėjusio procesinio sprendimo. Be to, smurtavimo faktas ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas ne tik iš atsakovės paaiškinimų, kaip teigia apeliantas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas atsakovei padaryto sveikatos sutrikdymo mastas, smurto faktą patvirtino ir konstatuotas sveikatos sutrikdymas. Apelianto išsakyti tikrovės ir objektyvių ikiteisminio tyrimo duomenų neatitinkantys teiginiai tik parodo apelianto polinkį šmeižti sutuoktinę. Aplinkybė, jog atsakovė siekė išsaugoti santuoką, net ir patyrusi sutuoktinio smurtą, niekaip nepaneigia fakto, kad apeliantas pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas iš esmės, kas neišvengiamai lėmė sutuoktinių tarpusavio santykių pašlijimą. Apeliantas bando neigti fizinio smurto žalą asmens psichikai ir sveikiems poros santykiams bei visuotinai žinomą ir akivaizdų smurto sukeliamų neigiamų pasekmių faktą.
2.3. Apelianto kaltė neabejotinai nustatyta ir dėl kitų sutuoktinio pareigų pažeidimo. Šalys nustojo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį dėl tos priežasties, jog apeliantas paliko šeimos namus ir apsigyveno su kita moterimi. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas, kurio autentiškumo apeliantas neneigė – priešingai, teismo posėdžio metu pripažino, kad tai yra jo rašyta žinutė. Bylos duomenys patvirtina, kad tai nebuvo pavienė apelianto žinutė, o šalių dialogas dėl susiklosčiusios situacijos, kadangi atsakovė žinutėje nereiškia jokios nuostabos, jai apie apelianto draugę jau buvo žinoma.
2.4. Apeliantas akcentuoja atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo neva patvirtinančias aplinkybes, tačiau ignoruoja savo netinkamo elgesio įtaką sutuoktinės emocinei ir psichologinei būklei. Šalims pradėjus gyventi skyrium, atsakovės emocinė būklė ir psichologinė gerovė ženkliai pagerėjo, specialistai konstatuoja aiškius teigiamus pokyčius, jai pavyko visiškai atsisakyti alkoholio vartojimo. Tai dar kartą patvirtina, jog sutuoktinio nuolat vartojamas psichologinis ir net fizinis smurtas buvo kertinė atsakovę varginusių būsenų priežastis.
2.5. Apeliantas bando visiškai paneigti savo kaltę dėl santuokos iširimo, nors jis šiurkščiai pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas. Net du jo pažeidimai yra siejami su kaltės prezumpcija pagal įstatymą (CK 3.60 straipsnio 3 dalis), t. y. apeliantas žiauriai elgėsi sutuoktinės atžvilgiu ir buvo jai neištikimas. Kaltės neigimas tokiomis aplinkybėmis aiškiai rodo, jog apeliantas iki šiol nesuvokia realios žalos, kurią savo elgesiu padarė tiek atsakovei, tiek ir darniems tarpusavio santykiams.
2.6. Nesutikdamas su teismo argumentais dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove, apeliantas segmentiškai parinko kelis teismo argumentus, kuriuos netinkamai interpretavo ir nepagrįstai bando ginčyti. Tačiau sprendimas pagrįstas byloje esančių įrodymų visuma, vadovaujantis geriausiais nepilnamečio vaiko interesais, atsižvelgiant į skyriaus išvadą. Išvadą, kad vaikui atsakovė sudaro geresnes sąlygas, teismas padarė įvertinęs atsakovės šeimos aplinkos sąlygas bei aptaręs atskirus šeimos gyvenimo sąlygų aspektus. Teismas pripažino, kad tinkamas buitines sąlygas vaikui gali sudaryti abu tėvai, todėl spręsdamas dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų vertino ir visus kitus faktorius, vadovavosi kasacinio teismo praktika, atsižvelgė į abiejų tėvų dorovinius ir kitus asmenybės bruožus. Apeliantas neigia savo problemą dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, kas būdinga daugeliui šią problemą turinčių asmenų. Apelianto nesutikimas su specialistų rekomendacijomis yra deklaratyvus. Nėra jokio pagrindo nesiremti specialistų išvadomis, apie tai, kad apeliantui yra reikalinga psichologo ar priklausomybių ligų specialisto pagalba. Minėtas ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo pradėtas dėl to, jog jis 6.10 val. ryte žiauriai sumušė sutuoktinę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai rodo, jog apeliantas girtauja iki paryčių, be to, alkoholio vartojimo įpročiai lemia neadekvatų, agresyvų jo elgesį. Teismas pagrįstai vertino ir tą aplinkybę, jog atsižvelgiant į šalių darbinius įsipareigojimus ir susiklosčiusią darbinę praktiką, atsakovė gali skirti daugiau laiko šalių nepilnamečio vaiko priežiūrai. Apelianto teiginiai apie tariamą vaiko nesaugumą būnant su motina nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir tėra dar vienas bandymas suklaidinti teismą tikrovės neatitinkančiais argumentais. Todėl teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovė pati faktiškai rūpinsis vaiku, jį prižiūrės ir auklės. Tuo tarpu nustačius nepilnamečio vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su tėvu, vaikas faktiškai būtų auginamas senelės ir senelės sugyventinio.
2.7. Apeliantas pateikė tariamą šalių pokalbio „iššifravimą“, kuris neva patvirtina aplinkybę, jog atsakovė vairavo neblaivi, tačiau įrašo autentiškumas nėra nustatytas ir nėra jokių faktinių duomenų, jog šis pokalbis tarp šalių apskritai vyko. Jokių objektyvių duomenų, kad atsakovė vairavo neblaivi ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra. Apeliantas siekia sau palankaus sprendimo šioje byloje visomis įmanomomis, net ir neteisėtomis priemonėmis, dėl ko bus keliamas klausimas dėl paties apelianto atsakomybės dėl melagingo pranešimo pateikiant galimai technologijų pagalba sufalsifikuotą garso įrašą.
Šalies argumentai
2.8. Apeliantas nurodo neteisingą faktą, neva šalių nepilnametis vaikas nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio iki 2023 m. gruodžio 8 d. nepertraukiamai gyveno su juo. Apeliantui išsikėlus gyventi atskirai ir šalims nesutariant dėl bendravimo su vaiku tvarkos, tarpininkaujant skyriaus specialistams, buvo nustatyta tokia bendravimo su vaiku tvarka, kai vaikas praleidžia po savaitę su kiekvienu iš tėvų. Šios bendravimo tvarkos šalys laikėsi. Aplinkybė, kad atsakovė gydymosi stacionare metu (vieną mėnesį) negalėjo būti su vaiku dėl objektyvių priežasčių, negali turėti įtakos sprendimo dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų.
2.9. Apeliantas neteisingai nurodo, neva atsakovė šiuo metu yra gydymosi stadijoje, dėl ko kyla grėsmė vaiko interesams. Medicinos dokumentų 2022 m. gruodžio 8 d. išrašas patvirtina, kad aktyvaus atsakovės gydymo etapas yra baigtas. Gydymas buvo sėkmingas, davė teigiamus rezultatus, tolesnės specialistų konsultacijos bei savipagalbos grupių lankymas yra rekomendacinio pobūdžio, o medikamentai skirti nemigai gydyti. Kaip minėta, šalims gyvenant skyrium ir atsakovei nepatiriant nuolatinio fizinio ir psichologinio smurto namuose, jos psichologinė ir emocinė būklė ženkliai pagerėjo. Nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios nepilnametis šalių vaikas kas antrą savaitę praleidžia su mama ir ši tinkamai juo rūpinasi, jokie vaiko teisių pažeidimai nebuvo nustatyti.
2.10. Apeliantas kelia klausimą dėl vaiko nuomonės išklausymo ir ekspertizės būtinumo. Bylos nagrinėjimo metu nekilo abejonių, jog vaiko ryšys su abiem tėvais yra susiformavęs, juo labiau nekilo abejonių dėl to, jog vaiko ryšys su motina yra šiltas ir artimas. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu neteikė teismui prašymo dėl ekspertizės skyrimo, kadangi tam nebuvo visiškai jokio poreikio. Vaiko nuomonės išklausymas šiuo atveju taip pat nėra tikslingas, kadangi vaikas yra dar labai mažo amžiaus. Juo labiau, nėra tikslinga nustatinėti vaiko ryšį su senele, kadangi vaiko bendravimo su senele klausimas šioje byloje nėra ir negali būti sprendžiamas, tai yra ne šios bylos dalykas. Teismas išsamiai ištyrė bylos įrodymus, susijusius tiek su vaiko poreikiais, tiek ir su tėvų gebėjimu šiuos poreikius užtikrinti ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo bei skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.
2.11. Apeliantas nesutinka ir su teismo nustatyta nepilnamečio vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarka. Atsakovė priešieškinyje buvo pateikusi alternatyvų reikalavimą, tačiau bylos eigoje paaiškėjo, jog tokia bendravimo tvarka nėra priimtiniausia nei vienai iš šalių ir neatitinka geriausių vaiko interesų. Apeliantas dirba paromis, tuo laiku negali užtikrinti vaiko priežiūros. Teismo posėdyje jis pats nurodė, jog nenori bendrauti su vaiku pagal „50:50“ bendravimo tvarką, todėl teismas nustatė tėvo bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko poreikius bei tėvų galimybes skirti laiko vaiko priežiūrai, be kita ko, ir į didelį bei pamaininį apelianto užimtumą darbe.
2.12. Teismas santuokoje įgyto keturračio vertę nurodė 1 750 Eur, nors iš tiesų šios transporto priemonės reali vertė yra ženkliai mažesnė. Keturratis buvo įgytas už 1 200 Eur sumą, todėl teismo nustatyta vertė yra per didelė, atitinkamai apeliantui priteista nepagrįstai didelė piniginė kompensacija.
2.13. Apeliantas nesutinka su jam priteista 25 Eur kompensacija už automobilį „Volkswagen VW“, prašo kompensaciją padidinti iki 1 000 Eur, kadangi automobilis neva buvo apgadintas autoįvykio metu dėl atsakovės kaltės, todėl kompensacija apeliantui turėtų būti išmokėta CK 3.98 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tačiau apeliantas tokio reikalavimo nereiškė, neteikė į bylą įrodymų dėl šio reikalavimo faktinio ir teisinio pagrįstumo, o nesant pareikšto reikalavimo, atsakovė nuo jo nesigynė. Vadovaujantis CPK 312 straipsniu, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
2.14. Teismo sprendimas dalyje dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl pirkėjo, nustatant, kad pirkėjų teises ir pareigas pagal šią sutartį įgijo ieškovas ir atsakovė, yra pagrįstas, priimtas išsamiai ištyrus byloje esančius įrodymus, nuosekliai teisiškai ir faktiškai argumentuotas, todėl jo keisti nėra teisinio pagrindo. Apeliantas net skunde pripažįsta, jog su sutuoktine ketino įsigyti nekilnojamąjį turtą, kad ieškojo sodybos. Taip pat pripažino, jog namą ketino įsigyti ne iš savo, o iš skolintų lėšų. Priešingai nei mano apeliantas, šios aplinkybės niekaip nepaneigia teismo išvadų, jog sandoris buvo apsimestinis ir tikrieji turto įgijėjai buvo sutuoktiniai. Aplinkybė, jog sutuoktiniai kreipėsi į banką dėl paskolos suteikimo jau po to, kai įvyko apsimestinis sandoris, niekaip nepaneigia sandorio apsimestinumo, o priešingai – kartu su kitų byloje esančių įrodymų visuma, jį tik patvirtina. Tokiu atveju, jeigu sutuoktiniai būtų turėję galimybę iš karto gauti paskolą bei atitinkamai paramą, būtų turtą iš karto įgiję savo vardu. Apsimestinis sandoris buvo įvykdytas būtent dėl tos priežasties, jog sutuoktiniai tuo metu patys negalėjo gauti iš banko paskolos dėl to, jog apeliantas nebuvo išdirbęs 6 mėnesių naujojoje darbovietėje.
2.15. Apeliantas mano, kad teismas privalėjo atsižvelgti į paraiškoje dėl teisės į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms šeimoms nurodytą informaciją, jog sutuoktiniai ketina įsigyti pirmąjį būstą. Apelianto vertinimu, ši paraiškoje pateikta informacija patvirtina, jog turtas nebuvo įgytas sutuoktinių nuosavybėn, tačiau ši informacija nepaneigia sandorio apsimestinumo. Paraiškos teikimo metu Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruota jokio nekilnojamojo turto sutuoktinių vardu, taigi paraiškoje pateikta informacija atitiko registro duomenis. Be to, apsimestinis sandoris ir pasireiškia tuo, jog teisinė jo išraiška neatitinka tikrosios šalių valios.
2.16. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas išsamiai motyvavo ir pagrindė, kodėl laiko nepagrįstais L. S., D. R., A. R. paaiškinimus apie tai, kad sodyba buvo įgyta jų poreikiams ir išimtinai už jų lėšas, o atsakovė tik padėjo ją surasti ir padėjo tvarkyti dokumentus pas notarą (žr. 23 punktą). Priešingai nei mano apeliantas, šalies paaiškinimai negali nuneigti rašytinių įrodymų turinio. Iš rašytinių įrodymų akivaizdu, jog turto kaina nebuvo apmokėta formalių pirkėjų lėšomis. Juo labiau, sodyba aiškiai nebuvo įgyta atsakovų R. poreikiams – tariami pirkėjai net negalėjo pasakyti, kiek namas turi kambarių, kokio ploto yra žemės sklypas ir kitų detalių, taigi, prieš perkant net nesiaiškino, ar jų tariamus poreikius namas atitinka. Be to, atsakovai R. apskritai neturėjo poreikio įsigyti namą, sodybą ar kitokį būstą, ką patys pripažino teismo posėdyje. Dėl šios priežasties proceso eigoje buvo sukurta nauja versija, neva namą jie pirko kaip staigmeną savo sūnui, jam apie tai nieko nežinant.
2.17. Byloje neginčytinai nustatyta, kad avansinį 1 000 Eur mokėjimą atliko atsakovė, taip pat, jog pusė kainos – 20 000 Eur – buvo sumokėta apelianto motinos L. S. lėšomis, nors pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dieną šios lėšos ir buvo formaliai padovanotos atsakovei D. R.. Ši suma yra būtent sutuoktiniams paskolintos lėšos konkrečiam tikslui – namui įsigyti (šeimos gyvenamajam būstui). Taigi realiai pusė turto kainos yra apmokėta iš ieškovo motinos pinigų. Pripažinus, jog dalis kainos buvo sumokėta sutuoktiniams paskolintais pinigais, yra laikoma, jog buvo sumokėta sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančiais pinigais. Likusi kainos dalis – 19 000 Eur, buvo sumokėta grynaisiais pinigais notarų biure sutarties pasirašymo metu. Šios lėšos sutuoktinių buvo sukauptos dirbant Norvegijoje. Byloje apklaustas turto pardavėjas patvirtino, jog šiuos pinigus jam sumokėjo būtent atsakovė. Tačiau dėl apelianto giminaičių atgaline data (2022 m. birželio 10 d.) sudaryto rankraštinio raštelio, kuriame nurodyta, neva O. M. dovanoja dukrai D. R. 14 000 Eur, atsakovė neteko teisinių galimybių apginti savo pozicijos. D. R. pozicija dėl neva jai motinos padovanotų 14 000 Eur kelia daug pagrįstų abejonių, kadangi neaišku, dėl ko raštelis buvo surašytas iš anksto, 5 dienos iki pinigų perdavimo, nors dovanojimo sutartis yra realinė. Jei iš tiesų šie pinigai būtų buvę perduoti pirkimo–pardavimo sudarymo dieną prie notarų biuro, būtų buvę racionalu sudaryti notarinę sutartį pinigų perdavimo metu, juo labiau, kad pinigų dovanojimo sutartis su L. S. buvo tvirtinama notaro. Dovanojamų pinigų suma akivaizdžiai sąmoningai pasirinkta šiek tiek mažesnė nei riba, nuo kurios būtina notarinė sandorio forma (CK 6.469 straipsnio 2 dalis). Be to, jei pinigai neva buvo padovanoti D. R., visiškai neaišku ir nelogiška, dėl kokių priežasčių notarų biure, sudarant sandorį, pardavėjui juos perdavė atsakovė. Teismas visiškai pagrįstai ir nepažeisdamas įrodinėjimo taisyklių, sprendė, jog likę 5 000 Eur buvo sumokėti iš ieškovo ir atsakovės santaupų. Jokie šias teismo išvadas paneigiantys įrodymai byloje nebuvo ir nėra pateikti. Neginčijamai rašytiniai įrodymai patvirtinta, jog atsakovės motina A. V., dirbdama Anglijoje, šalių šeimai siųsdavo pinigus. Posėdžio metu A. V. nuosekliai paaiškino, jog jos finansinė padėtis buvo gera, todėl davė dukrai pinigų, kad sutuoktiniams nereikėtų liesti savo santaupų. Aplinkybę, jog būtent sutuoktiniai buvo tikrieji turto įgijėjai, patvirtina ir šalių elgesys po turto įsigijimo: būtent jie namą remontavo, pirko remontui skirtas medžiagas; atsakovė savo vardu ėmė tikslinį kreditą katilui įgyti, kuris buvo sumontuotas name. Nors apeliantas nesutiko su teismo vertinimu, kad katilas buvo sumontuotas name, tačiau pats vėliau nurodė, kad šį katilą jis išmontavo ir laiko garaže pas savo motiną, todėl visiškai nesuprantamas apelianto svarstymas dėl išvažiuojamojo posėdžio. Atsakovės sąskaitų išrašai patvirtina, kad iš karto po namo įgijimo ji atsiskaitinėjo statybinėmis medžiagomis prekiaujančiose parduotuvėse, įsigijo statybinių medžiagų. Atsakovės susirašinėjimas su A. Ž. įmone „Julaura“ dėl langų patvirtina, kad langų eskizai braižyti būtent įsigytam gyvenamajam namui. Sugretinęs byloje esančius gausius rašytinius įrodymus, fotonuotraukas, susirašinėjimus, šalių paaiškinimus ir kitus įrodymus, teismas aiškiai ir nuosekliai motyvavo savo išvadą, jog būtent sutuoktiniai yra tikrieji namo pirkėjai.
2.18. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų jo teigiamą aplinkybę, kad jis padėjo giminaičiams atlikti kai kuriuos remonto darbus, nupirkti medžiagas ir neva medžiagos buvo pirktos už R. lėšas. D. R. patvirtino, jog būtent apeliantas sprendė, kokius remonto darbus atlikti, jis pirko remontui būtinas medžiagas. Pagal apelianto bei jo giminaičių R. nenuoseklią versiją, R. įgijo namą apie jį nieko nepasidomėję, jo neapžiūrėję, organizuoti namo pirkimo sandorio sudarymą paprašė atsakovę, apie reikalingus remonto darbus paliko spręsti ieškovui, jam taip pat patikėjo supirkti reikiamas remontui medžiagas, pačių remonto darbų taip pat neorganizavo ir neprižiūrėjo. Namui įgyti patys lėšų neturėjo, jį pirko iš dovanotų / skolintų lėšų ir net ne sau, o nieko apie tai nežinančiam sūnui. Tokia versija, atsakovės vertinimu, akivaizdžiai neatitinka jokios gyvenimiškos logikos.
2.19. Apeliantas nurodo, jog atsakovės pateikti čekiai nepatvirtina 9 000 Eur sumos, išleistos namo remontui, tačiau atliktus remonto darbus patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, byloje nebuvo sprendžiama dėl kompensacijos dydžio, o tik nustatinėjamas atliktų remonto darbų faktas, kuriam nustatyti byloje esantys įrodymai yra visiškai pakankami.
2.20. Apeliantas nurodo, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, kadangi šalys neprašė teismo priteisti jiems nekilnojamuosius daiktus. Tačiau tai, jog procesiniu sprendimu nepatenkintos šalies manymu, kitos šalies reikalavimas nebuvo pagrįstas, nereiškia, jog reikalavimas nebuvo pareikštas. Reikalavimas namą pripažinti bendrąja sutuoktinių nuosavybe buvo šios bylos nagrinėjimo dalykas – atsakovė priešieškiniu reiškė reikalavimus dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl pirkėjo, pirkėjais pripažįstant sutuoktinius, ir santuokoje įgyto namo padalijimo. Taigi teismas už ieškinio ribų neišėjo ir bylą sprendė pagal šalių pareikštus reikalavimus.
2.21. Nesutikdamas su teismo nustatyta prievole šalims grąžinti D. R. 34 000 Eur paskolą, apeliantas visiškai ignoruoja teismo sprendimo dalį, kuria namo įgijimo sandoris buvo pripažintas apsimestiniu dėl pirkėjo, kas reiškia, jog D. R. nėra ir nebuvo namo pirkėja, tikrieji pirkėjai buvo sutuoktiniai. Prievolė grąžinti D. R. lėšas nekilo iš tariamai priverstinės pirkimo–pardavimo sutarties. Teismui pripažinus, jog namą įsigijo sutuoktiniai, buvo būtina teisingai ir sąžiningai išspręsti ir lėšų, kurios buvo faktiškai paskolintos sutuoktiniams, grąžinimo. Kitaip nebūtų atstatyta šalių teisių pusiausvyra. Prievolei esant solidariai, kreditorė turės galimybę be kita ko nukreipti išieškojimą į ginčo namą, todėl priešingai nei teigia apeliantas, sprendimas yra realiai ir nesudėtingai įvykdomas. Apelianto teiginiai, jog jis neišgalės vykdyti prievolės, yra deklaratyvūs – apelianto naudai yra priteistas ženkliai didesnės vertės nei prievolės dydis nekilnojamasis turtas, kurį realizavęs, apeliantas turės galimybę įvykdyti prievolę.
2.22. Nors apeliantas teigia, neva prievolė turėtų būti ne solidari, o dalinė, tačiau pačiame apeliaciniame skunde nurodytos teisės normos pagrindžia prievolės solidarumą. Namas buvo įgytas šeimos poreikiams, kaip šeimos būstas, apie sandorį ieškovui neabejotinai buvo žinoma. Šalys pačios remontavo įgytą turtą, siekdamos jį geriau pritaikyti šeimos poreikiams. Pasikeitusi ieškovo pozicija dėl namo po įvykusio faktinio šalių santykių nutrūkimo nepaneigia sandorio sudarymo metu buvusios šalių valios.
2.23. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad prievolė pagal 2022 m. spalio 5 d. tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį su kreditoriumi AS „Inbank filialas“ turėtų būti pripažinta asmenine atsakovės prievole. Bylos duomenys patvirtina, kad už pasiskolintas lėšas buvo įgytas katilas, kuris buvo sumontuotas ginčo name. Apeliantas tuo metu buvo neseniai palikęs šeimos namus, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, kad katilas buvo įgytas ne šeimos poreikiams. Šalys išgyveno santykių krizę, tačiau dar nebuvo priėmusios sprendimo nutraukti santuoką. Atsakovė dar turėjo vilčių, jog santuoką pavyks išsaugoti. Be to, akivaizdu, jog įgyti ir sumontuoti katilą buvo bendras šalių sprendimas – namo įrengimo darbus organizavo ir vykdė didžiąja dalimi pats apeliantas, namo remontu rūpinosi abi šalys. Katilą sumontavus name, jis tapo namo priklausiniu. Namą pripažinus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, prievolė pagal tikslinį vartojimo kreditą katilui įgyti visiškai pagrįstai pripažinta solidaria sutuoktinių prievole.
Atsiliepimas
39. Trečiasis asmuo „AS Inbank filialas“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad tarp jo ir atsakovės 2022 m. spalio 5 d. sudaryta tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartis. Sutarties 14.1.2. punkte nurodyta, kad „sutartis sudaryta tik asmeninėms gavėjo reikmėms (poreikiams) tenkinti, ir šia sutartimi gavėjui suteikta paskola yra laikoma asmenine gavėjo paskola, nepriklausomai nuo to, ar gavėjas yra / nėra sukūręs šeimos teisinius santykius.“ Atsižvelgiant į tai, trečiasis asmuo sutinka su apelianto J. S. apeliaciniu skundo dalimi, kuria jis prašo įsipareigojimus pagal sutartį pripažinti asmenine atsakovės prievole.
Šalies argumentai
40. Apeliaciniu skundu atsakovai D. R. ir A. R. (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. liepos 3 d. sprendimo dalį dėl 2022 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, atmesti, priteisti apeliantams bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 960 Eur žyminį mokestį ir 2 000 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Teismas pažeidė materialiąsias teisės normas, netinkamai taikė CK 1.87 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos, taip pat pažeidė procesinės teisės normas, susijusias su įrodinėjimo taisyklėmis. Netinkamai vertino šalių pateiktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo turtą pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo ieškovas ir atsakovė. Nors 2022 m. liepos 26 d. „Swedbank“, AB bankas paprašė ieškovo kaip bendraskolio užpildyti klausimyną, nes atsakovė kreipėsi dėl paskolos, o 2022 m. rugpjūčio 3 d. atsakovė pateikė ir prašymą dėl teisės į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms šeimoms, teismas nepagrįstai vertino, kad šios aplinkybės patvirtina atsakovės elgesio nuoseklumą, nes tokia teismo išvada prieštarauja pirkimo–pardavimo sandorio esminėms sudarymo sąlygoms.
4.2. Nustatyta faktinė aplinkybė, kad atsakovė pradėjo ieškoti pinigų nekilnojamojo turto įsigijimui, praėjus pusantro mėnesio po ginčo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, įrodo, kad ne sutuoktiniai J. ir S. S. atsiskaitė su pardavėju už įsigytą nekilnojamąjį turtą, o apeliantė D. R., sumokėjusi 20 000 Eur banko pavedimu ir 19 000 Eur grynais notaro, tvirtinusio sandorį, kontoroje. Šią aplinkybę savo parašais patvirtina sandorio šalys – J. M. ir D. R.. Be to, teismas savo sprendime taip pat nustatė, kad D. R. sumokėjo pagal ginčo sandorį turto pardavėjui 34 000 Eur iš savo lėšų, todėl teismas be pagrindo pripažino apeliantės sumokėtą 34 000 Eur sumą solidariąja ieškovo ir atsakovės prievole D. R..
4.3. Teismas savo sprendime iš esmės sutiko su apeliantės argumentais, kad esminę pirkėjo pareigą pagal pirkimo–pardavimo sandorį – atsiskaityti už įsigyjamą daiktą – įvykdė būtent apeliantė ir būtent iš savo lėšų, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pirkėjo teises perkėlė sutuoktiniams J. ir S. S., kurie minėtos sąlygos neįvykdė.
4.4. Teismas nepagrįstai, be patvirtinančių byloje objektyvių duomenų, nustatė, kad J. ir S. S. pagal ginčo sandorį turto pardavėjui 6 000 Eur sumą sumokėjo iš bendrų santaupų bei padarė nepagrįstą išvadą, kad tai pinigai (santaupos), kuriuos atsakovės motina A. V. mokėjo ieškovui už namo, kuriame gyveno sutuoktiniai, remontą. Ieškovas viso proceso metu nuosekliai tvirtino ir teikė įrodymus, jog grįžę į Lietuvą su atsakove apsigyveno A. V. (atsakovės motinos) name, kurį remontavo ir ketino jame gyventi. Analizuojant įrodymus dėl A. V. namo, kuriame gyveno sutuoktiniai, atlikto remonto ir pirktų medžiagų, reikšmingi yra A. V. ranka surašyti paskaičiavimai, susirašinėjimas su ieškovu apie siunčiamų piniginių lėšų paskirtį. S. S. neturėjo piniginių lėšų sumokėti turto pardavėjui už jo parduotą nekilnojamąjį turtą. Šią aplinkybę patvirtino ieškovas ir atsakovės motina A. V., ieškovo motina L. S., kurios vieningai tvirtino, kad nuolat rėmė sutuoktinius piniginėmis lėšomis, kadangi santaupų sutuoktiniai neturėjo, o parsivežtas lėšas iš Norvegijos per pusantrų metų išleido bandydami kurti ūkininko ūkį, galvijų įsigijimui, atsakovės motinos gyvenamojo namo remontui, baldų įsigijimui, buities daiktams, automobilių įsigijimui. Be to, atsakovė piktnaudžiavo alkoholiu, gydėsi nuo priklausomybių – visa tai irgi reikalavo piniginių išteklių. Tai, kad šalys neturėjo santaupų, patvirtina ir duomenys apie jų gautas pajamas, metinė šeimos turto deklaracija, tačiau teismas šių oficialių duomenų tinkamai neįvertino, kitų duomenų atsakovė nepateikė.
Atsiliepimas
4.5. Atsakovė klaidino teismą nepagrįstai teigdama, kad 20 000 Eur turto įsigijimui sutuoktiniams paskolino ieškovo motina L. S.. Priešieškinyje ji nepagrįstai nurodė, kad sandorį atsakovų R. vardu sudarė dėl to, kad sutuoktiniai buvo įrašyti į asmenų ir šeimų, turinčių teisę gauti paskatą pirmam būstui įsigyti sąrašą, kadangi turėjo teisę į paramą, tačiau turto pardavėjas negalėjo laukti, kol šalys gaus išmoką. Šią atsakovės nurodytą priežastį turto pardavėjas paneigė, kadangi ginčo sutartyje užfiksuota, jog jis iš gyvenamojo namo išsikels iki 2022 m. spalio 1 d., t. y. po 4 mėnesių nuo pirkimo– pardavimo sandorio sudarymo. Be to, paraiška savivaldybei buvo pateikta 2022 m. rugpjūčio 3 d., jau po pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo praėjus beveik 2 mėnesiams. Nurodytos aplinkybės patvirtina atsakovės nesąžiningumą. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės paaiškinimais, kurie ne kartą buvo melagingi, nesąžiningi, todėl vertintini kritiškai.
Žemesnės instancijos teismas
4.6. Teismas sprendimu pripažino pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu dėl to, kad atsakovė surado skelbimą, derėjosi su pardavėju, surašė avansinio mokėjimo pakvitavimą, dalyvavo notarų biure sudarant pagrindinę sutartį, įgijo kieto kuro katilą, statybinių medžiagų bei dėl to, kad sutuoktinis atliko remonto darbus apeliantų įsigytame name. Tačiau nurodyti veiksmai nėra pakankami, kad būtų pripažinti pirkimo–pardavimo sandoriu. Esminę pirkimopar–davimo sandorio sąlygą – apmokėjimą už nupirktą turtą – įvykdė apeliantai, todėl būtent jie ir yra ginčo sandorio tikroji šalis.
4.7. Analizuojant įrodymus, kuriais remiantis teismas pripažino pirkimo–pardavimo sandorį apsimestiniu, faktas, jog ieškovas remontavo apeliantų įsigytą namą, visiškai nesuponuoja išvados, kad jis, būdamas statybininku, namą remontavo kaip savo įsigytą turtą. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas remontavo ir atsakovės motinos A. V. namą, kuriame gyveno sutuoktiniai, todėl ieškovo buvimas ir atlikti darbai apeliantų įsigytame name yra ne turimos nuosavybės realizavimas, o paslaugų – statybinių darbų – atlikimas. Be to, bylos šalys yra artimi giminaičiai, apeliantė D. R. yra ieškovo teta, o ieškovas yra apeliantės sūnėnas, todėl ieškovo skelbimo patalpinimas elektroninėje erdvėje yra paslauga tetai, nes šį veiksmą gali atlikti ne tik daikto savininkas ir paprastai tai atlieka nieko bendro su nuosavybe neturintys asmenys.
Atsiliepimas
4.8. Turto pardavėjo pozicija yra paradoksali. Jo teiginiai teismo posėdžio metu ir išdėstyti atsiliepime yra prieštaringi. Turto pardavėjas net neįvardijo visų asmenų, kurie su juo bendravo derantis dėl būsimo pirkimo–pardavimo sandorio bei sudarant pagrindinę sutartį. Jo sutuoktinė padėjo jam prisiminti, kad derybų dėl sandorio metu, avanso sumokėjimo metu bei pagrindinės sutarties sudarymo metu dalyvavo ne tik atsakovė, bet ir seserys D. R. ir L. S., kuri įkalbėjo apeliantę D. R. pirkti sodybą, ir kuri taipogi bendravo su juo iki sandorio sudarymo. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo tinkamai įvertinti ginčo turto pardavėjo parodymus teismo posėdžio metu, kuris patvirtino aplinkybę, kad sodybos atsakovė nepirko savo vardu dėl to, jog bankas nesuteikė paskolos. Tuo tarpu apeliantė patvirtino, kad ji sodybos pirkimui turėjo piniginių lėšų ir pirkinys buvo apmokėtas jos lėšomis, t. y. 14 000 Eur jai notarine sutartimi padovanojo motina, o 20 000 Eur ji gavo pagal notarinę dovanojimo sutartį iš sesers L. S.. Kitas lėšas, taip pat ir lėšas sodybos remontui apeliantai turėjo nuosavas. Elektrą sodyboje išvedžiojo apeliantas A. R., langai nebuvo pakeisti, ieškovas padėjo remontuoti sodybą apeliantės prašymu ir jos lėšomis. Visos šalys, išskyrus atsakovę, neigia buvus apsimestinį sandorį. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė norėjo sodybos ir ketino ją ateityje „persirašyti“, kaip kad teigė turto pardavėjas, nesudaro pagrindo pripažinti sandorio šalių valios neatitikimo tuo metu, kai sandoris buvo sudarytas.
4.9. Siekdama prisiteisti neva savo panaudotas lėšas už svetimo daikto pagerinimą, atsakovė privalėtų reikšti apeliantams ieškinį kitu teisiniu pagrindu ir reikalauti atlyginti savo neva patirtas išlaidas, jei pagerinimai buvo padaryti jos lėšomis ir jei jie atlikti apeliantams sutikus, o atsakovei įrodžius jų vertę.
4.10. Byloje esminė įrodinėtina aplinkybė, kad faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo– pardavimo sutartį, t. y. ar sutartyje kaip pirkėjai nurodyti asmenys – apeliantai – sutampa su faktiškai įsigijusiu ir už turtą atsiskaičiusiu asmeniu. Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė ieškovas ir atsakovė, o ne apeliantai, turi atsakovė. Apeliantai mano, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, spręsdamas, jog ieškovas ir atsakovė įrodė, kad turėjo 6 000 Eur santaupų pirkti sodybą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantai neturėjo pinigų (santaupų) turto įsigijimui, kadangi tokios aplinkybės atsakovė ir neįrodinėjo. Ši nepagrįsta išvada iššaukė naujų įrodymų pateikimo būtinybę apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliantai teikia ieškovo ir apeliantės atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus ir apelianto A. R., kaip nekilnojamojo turto pardavėjo, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį bei liudijimą, kad 2018 metais jis gavo iš pirkėjų 7 000 Eur. Nurodyti įrodymai patvirtina apeliantų argumentus, kad piniginių santaupų jie turėjo ir už ginčo turtą sumokėjo iš santaupų bei sesers ir motinos dovanotų lėšų. Remontuoti įsigytą turtą buvo finansiškai pajėgūs, pirko santechniką, statybines medžiagas, pateikė duomenis, kad D. R. savo vardu sudarė sutartis dėl komunalinių paslaugų. Tuo tarpu ieškovas ir atsakovė 49 000 Eur sumos nekilnojamojo turto įsigijimui ir remontui neturėjo. Atsakovė neįrodė, kad ginčo turtas buvo perduotas pardavėjo būtent jos šeimai, šalys neapsigyveno ginčo turte, jo nevaldė. Teismas nesivadovavo įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą pripažinti pirkimo–pardavimo sandorį apsimestiniu, remdamasis tik prielaidomis.
4.11. Ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį tvirtino notarė I. B., valstybės įgaliotas asmuo, tačiau notarei nekilo jokių abejonių dėl sutarties šalių valios ir pareigų atlikimo. Notarė su pardavėju ir pirkėju bendravo savo biure, jai buvo pateiktas D. R. banko pavedimas 20 000 Eur, prie notarės apeliantė turto pardavėjui sumokėjo 19 000 Eur grynais pinigais, ką sutartyje patvirtino ir turto pardavėjas. Sutarties 6.2 punktas patvirtina, kad parduodamą turtą pardavėjas perdavė būtent apeliantei, šio fakto atsakovė neginčijo. Notarė veiksmus atliko laikantis atidumo ir rūpestingumo pareigos, kaip tai nustato notaro veiklą ir atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai, todėl turto pardavėjo paaiškinimus procese teismas turėjo vertinti kritiškai ir jais nesiremti.
41. Atsakovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš apeliantų jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismo sprendimas pripažinti sandorį apsimestiniu yra pagrįstas, priimtas išsamiai ištyrus byloje esančius įrodymus, nuosekliai teisiškai ir faktiškai argumentuotas, todėl jo keisti nėra teisinio pagrindo.
5.2. Apeliantų argumentai, jog teismo išvados prieštarauja pirkimo–pardavimo sutarties nuostatoms, yra teisiškai nepagrįsti. Apsimestinis sandoris tuo ir pasižymi, jog jame nėra išreikšta tikroji šalių valia, t. y., apsimestinio sandorio sąlygos visais atvejais neatitinka tikrojo sandorio sąlygų. Vadovaujantis apeliantų logika, joks sandoris jokiais atvejais negalėtų būti pripažintas apsimestiniu ir dėl to negaliojančiu, nes apsimestinio sandorio atveju jo sąlygos visuomet neatitinka tikrojo sandorio sąlygų. CK 1.87 straipsnio norma būtent ir skirta tiems atvejams, kai tikroji šalių valia prieštarauja formalioms sutarties nuostatoms ir įgalina teismą tokiais atvejais nustatyti, koks sandoris iš tiesų buvo sudarytas, tai yra, nustatyti sandorio sąlygas, kurios neatitinka formaliai sudaryto sandorio sąlygų.
5.3. Nors apeliantai teigia, kad esminę pirkėjo pareigą pagal pirkimo–pardavimo sandorį, t. y. atsiskaityti už įsigyjamą daiktą, įvykdė būtent D. R., su tuo sutikti nėra pagrindo. Teismas nepripažino, kad namo kaina buvo sumokėta D. R. lėšomis, priešingai – nustatė, jog dalis kainos buvo sumokėta sutuoktinių sukauptomis lėšomis (santaupomis), o kita dalis – sutuoktiniams paskolintomis lėšomis (žr. 38.17 punktą). Apeliantai negalėjo logiškai paaiškinti, dėl kokių priežasčių J. S. motina nusprendė padovanoti jiems 20 000 Eur. Apeliantų teiginiai, neva tai buvo atsiskaitymas už medieną, naudotą ūkiniam pastatui statyti, pasirodė esantys neatitinkantys tikrovės (ūkinis pastatas yra mūrinis). Nors teigė, kad namą neva pirko savo sūnui dovanų kaip siurprizą, visiškai nelogiška, jog J. S. būtų dovanojusi pinigus namui sesers sūnui pirkti, kai jos pačios sūnaus šeima neturėjo nuosavo būsto ir siekė jį įsigyti kaip šeimos būstą. Todėl akivaizdu, jog 20 000 Eur suma, kurią L. S. pervedė D. R., realiai yra pagalba savo sūnaus J. S. šeimai įsigyjant būstą ir kurią šalys ketino ateityje jai grąžinti. Teismas konstatavo paskolos teisinius santykius ir nors paskolos davėja pripažino D. R., tačiau ieškovą ir atsakovę neginčijamai pripažino esant paskolos gavėjais. Todėl pripažinus, jog dalis kainos buvo sumokėta ieškovui ir atsakovei paskolintais pinigais, yra laikoma, jog buvo sumokėta sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančiais pinigais.
5.4. Visiškai nepagrįsti apeliantų teiginiai, neva šalys neturėjo net 6 000 Eur sumokėti už namo įgijimą. Apeliantai neginčija aplinkybės, jog sutuoktiniai ilgą laiką dirbo Norvegijoje, sukaupė ir parsivežė nemažą sumą pinigų, tačiau nurodo, neva sutuoktiniai šiuos pinigus iššvaistė. Tačiau apeliantams negali būti tiksliai žinoma nei kokią sumą sutuoktiniai sutaupė dirbdami užsienyje, nei kokią išleido grįžę. Apeliantų nurodytos tariamos sutuoktinių išlaidos grįžus į Lietuvą tėra tik abstraktus apeliantų įsivaizdavimas, be to, atsakovės šeimai padėjo ir jos užsienyje gyvenanti bei dirbanti motina A. V..
Šalies argumentai
5.5. Apeliantai nurodo, jog pardavėjui buvo suteiktas 3 su puse mėnesio terminas išsikelti iš namo, t. y. iki 2022 m. spalio 1 d., nuo notarinės sutarties pasirašymo dienos, kas, apeliantų manymu, paneigia atsakovės argumentą, jog pardavėjai nenorėjo laukti, kol šeimai bus suteikta parama ir paskola. Atsakovė mano, kad nurodytas terminas išsikėlimui nėra ilgas laiko tarpas, juo labiau, kad pardavėjams reikėjo susirasti ir įsigyti kitą būstą. Akivaizdu, jog pardavėjams būtų nelogiška ieškoti kitos gyvenamosios vietos ir išsikelti, kol nėra sudaryta notarinė pirkimo – pardavimo sutartis, be to, buvo reikalingos lėšos kito būsto įsigijimui. Tokiu atveju, jeigu nebūtų sudaryta notarinė sutartis, pardavėjas būtų priėmęs kitų pirkėjų pasiūlymus, o sutuoktiniams šis namas patiko, todėl sutuoktiniai nenorėjo prarasti galimybės įsigyti šį konkretų būstą. Atsakovė pažymėjo, kad apeliantai ne tik nebendravo su pardavėju prieš namo įgijimą, bet ir teismo posėdžio metu negalėjo nieko apie ginčo turtą pasakyti - negalėjo net nurodyti, kiek namas turi kambarių ar kokio ploto yra žemės sklypas, net nebuvo apžiūrėti namo.
5.6. Apeliantai teigia, kad visos šalys, išskyrus atsakovę, neigia buvus apsimestinį sandorį. Tos „visos šalys“ yra ieškovas ir apeliantai, kurie yra ieškovo artimi giminaičiai. Tuo tarpu aplinkybę, jog ginčo turtą savo nuosavybėn turėjo valią įgyti sutuoktiniai patvirtino ne tik atsakovės motina, finansiškai padėjusi sutuoktiniams, bet ir namo pardavėjas, kuris yra neutralus ir nesusijęs nei su viena iš šalių.
5.7. Apeliantai teigia, jog sandorio apsimestinumą neva paneigia aplinkybė, kad D. R. savo vardu sudarė sutartis dėl komunalinių paslaugų. Teismas pagrįstai nurodė, kad D. R. šių sutarčių metu formaliai buvo turto savininkė, todėl tik ji ir galėjo tokias sutartis pasirašyti. Be to, gavus geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį paaiškėjo, jog ji užpildyta ir pasirašyta ne pačios D. R.: pildant sutartį suklysta pavardė, užpildyta aiškiai ne D. R. raštu, parašas visiškai skiriasi nuo D. R. parašo notarinėje pirkimo – pardavimo sutartyje. Atsakovė mano, kad net ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį užpildė ir pasirašė ne D. R., o ieškovas.
5.8. Apeliantų byloje pateikti nauji įrodymai, kurie neva patvirtina, jog jie turėjo lėšų įsigyti ginčo turtą yra segmentiškai parinkti išrašai ir šios aplinkybės nepatvirtina. Gauti pinigai už butą Lazdijuose (10 000 Eur) buvo periodiškai išgryninami skirtingomis sumomis, ir tuo laikotarpiu jokios pragyvenimo išlaidos iš sąskaitos nebuvo dengiamos (išskyrus tik kuro pirkimą). Tai logiškai rodo, jog išgryninti pinigai buvo naudojami kasdienėms pragyvenimo išlaidoms dengti.
5.9. Apeliantai pateikė ieškovo sąskaitos išrašą, kuris neva turėtų patvirtinti, jog ieškovas pirkti ir remontuoti ginčo turtą lėšų neturėjo. Tačiau šis išrašas tik patvirtina atsakovės nurodytas ir kitais įrodymais patvirtintas aplinkybes, kad sutuoktiniams lėšų siųsdavo tuo metu Anglijoje dirbusi atsakovės motina A. V.. Be to, iš išrašo matyti, kad lėšos buvo išgryninamos, taigi sutuoktiniai turėjo grynų pinigų.
5.10. Apeliantai nurodo, jog notarė, tvirtinusi ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorį, turi įstatyminę pareigą užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų (niekinių) sandorių ir dokumentų, kad notarei nekilo abejonių dėl sutarties šalių valios. Akivaizdu, jog notarė niekaip negalėjo žinoti tikrosios šalių valios, jeigu pačios šalys jos neatskleidė. Notarinė sandorio forma nėra kliūtis pripažinti sandorį apsimestiniu vien dėl apeliantų nurodytos notaro funkcijos. Apeliantų nurodyta aplinkybė, jog D. R. prie notarės turto pardavėjui padavė 19 000 Eur grynaisiais pinigais yra neatitinkanti tikrovės, kadangi pardavėjas bylos nagrinėjimo metu aiškiai patvirtino, jog grynuosius pinigus jam padavė atsakovė.
5.11. Apeliantų argumentai, jog atsakovė neginčija pirkimo–pardavimo sutarties 6.2 punkto nuostatos, jog parduodamą turtą turto pardavėjas perduoda būtent D. R., yra atmestinas, kadangi atsakovė ginčija visą sandorį kaip apsimestinį, tad atskirų sandorio nuostatų ginčijimas būtų perteklinis ir teisiškai nelogiškas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
42. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė.
43. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nutraukta santuoka dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui ir nustatyta bendravimo tvarka, pripažinta apsimestine nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, padalintas santuokoje įgytas kilnojamasis turtas ir nustatytas prievolių pobūdis, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
44. Apeliantai D. R. ir A. R. su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: J. S. 2021 m. sausio 1 d. – 2022 m. rugpjūčio 30 d. ir D. R. 2021 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 29 d. Swedbank AB atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus, taip pat 2017 m gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį ir 2018 m. birželio 20 d. liudijimą, kad A. R. ir D. Š. savo įsipareigojimus pilnai įvykdė. Apeliantai nurodo, kad šių įrodymų poreikis atsirado jau po sprendimo priėmimo, kai teismas sprendė, jog apeliantai neturėjo pinigų pirkti sodybą ir ją remontuoti.
45. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantų D. R. ir A. R. pateikti įrodymai yra reikšmingi teisingam klausimų, kylančių apeliacinio proceso metu, išsprendimui, atsakovė turėjo galimybę su jais susipažinti ir atsiliepime pareikšti dėl jų savo nuomonę, todėl šie įrodymai priimtini ir vertintini su kitais įrodymais. Dėl jų bus pasisakyta tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui įvertinti.
46. Atsakovė S. S. prie atsiliepimo į J. S. apeliacinį skundą, įrodinėdama kitokias nei nustatė teismas, automobilių vertes, pateikia ir prašo prijungti šalių 2021 m. gegužės 20 d. ir 2021 m. rugpjūčio 7 d. ir 2022 m. rugsėjo 14 d. pranešimus dėl automobilių deklaracijų priėmimo ir patvirtinimo. Kadangi atsakovė S. S. apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo neteikia, o apeliantas J. S. savo skunde ginčija sprendimo dalį dėl automobilio ,,VW Sharan“ vertės, teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų sąsajumą su apeliacijos ginčo dalyku, priima tik pranešimą dėl automobilio ,,VW Sharan“ deklaracijos.
47. Apeliantas J. S. su apeliaciniu skundu pateikė garso įrašo iššifravimą iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ir prašė iš Kauno apygardos prokuratūros išreikalauti duomenis apie S. S. pareikštą įtarimą ir ikiteisminio tyrimo eigą byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau 2023 m. lapkričio 23 d. atsakovei pateikus duomenis apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą, apelianto J. S. prašymai prijungti ir išreikalauti papildomus įrodymus, netenkinami.
Dėl sutuoktinių kaltės, panaikinant santuokos apskaitos įrašą
48. Apeliaciniu skundu ieškovas J. S. ginčija teismo sprendimo dalį, kuria santuoka pripažinta iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir teigia, jog dėl santuokos iširimo yra kalta atsakovė J. S.. Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai dėl ieškovo kaltės sprendė vadovaudamasis vien tik 2020 metų nutraukto ikiteisminio tyrimo nutarimu ir vienintelės telefono žinutės turiniu. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje pateiktus įrodymus, sutinka su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad dėl santuokos iširimo pripažintina kalta atsakovė.
49. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 – 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, pažymėjo, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526-687/2015).
50. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Pažymėtina ir tai, kad teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; ir kt.).
51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė piktnaudžiavo alkoholiu, nurodė, kad atsakovė buvo priklausoma nuo jo, tai įtakojo jos neatsakingą požiūrį į sūnaus priežiūrą, nepagarbų elgesį su sutuoktinio motina (fizinis smurtas), ji sureikšmino savo asmeninius interesus ir suteikė jiems prioritetą prieš kitų šeimos narių interesus, nedėjo pastangų spręsti šios problemos iki kol 2022 m. spalio mėnesį sūnų pasiėmė J. S.. Ieškovas tvirtino, jog šią problemą atsakovė turėjo nuo santuokos pradžios, atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Pažymėtina, jog pati atsakovė pripažindama šią problemą ir siekdama ją spręsti, jau po to, kai šalys pradėjo gyventi atskirai, t. y. 2022 m. spalio–gruodžio mėn. baigė psichosocreabilitacinę Minesotos programą. Taigi, byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad atsakovė santuokos metu nesaikingai vartojo alkoholį, nesugebėjo efektyviai spręsti šios problemos ir tai lėmė šeimoje kilusias problemas, todėl yra kalta dėl santuokos iširimo.
52. Byloje kyla ginčas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas dėl santuokos iširimo pripažino kaltu ir ieškovą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, vartodamas prieš atsakovę fizinį smurtą, negerbė jos ir žiauriai su ja elgėsi. Pažymėtina, jog teismo išvados turi būti pagrįstos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais. Teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi 2020 m. balandžio 8 d. nutarimu ir 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi, kuria ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentui, kad minėtas 2020 m. ikiteisminio tyrimo nutarimas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu ieškovo kaltus veiksmus, lėmusius šeimos iširimą, nes po to du metus šalys dar gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Byloje nepateikta daugiau jokių įrodymų, kad ieškovas kada nors po šio įvykio būtų naudojęs prieš atsakovę fizinį smurtą ar žiauriai su ja elgęsis, todėl nėra pagrindo laikyti šią aplinkybę įrodyta.
53. Teismo sprendime taip pat pažymėta, jog nors pats ieškovas neigia turintis ar turėjęs kitą draugę, tačiau byloje esantis susirašinėjimas teismui leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. kad ieškovas yra linkęs kurti naujus santykius, nesiekia išsaugoti šeimą. Byloje yra pateikta ieškovo atsakovei rašyta žinutė, kurioje S. S. siūlo J. S. pailsėti, nes rytoj reikės pabūti su sūnumi, o J. S. atsakė, kad jo draugė sūnų myli, jiems nesunku, puikiai sugyvena. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu šį faktą neigė, nurodė, kad jokios draugės neturi, o tokią žinutę rašė, siekdamas įskaudinti atsakovę. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju toks įrodymas, nesant kitų objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, taip pat nepagrindžia atsakovės nurodomo fakto apie ieškovo santykius su kita moterimi ir nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti šią aplinkybę įrodyta bei spręsti, jog tai lėmė santuokos iširimą.
54. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas kaltas dėl santuokos iširimo ir todėl, kad S. S. pripažįstant alkoholizmą, prašant padėti jai su tuo susidoroti, J. S. nedėjo tam pastangų, priekaištavo jai, neparėmė jos moraliai, nesiekė surasti abiem sutuoktiniams priimtiną išeitį, tiesiog paliko šeimą, išeidamas gyventi pas savo motiną. Tokiu būdu nedėjo pastangų šeimai ir santuokiniams ryšiams išsaugoti, negynė šeimos vertybių ir tai taip pat lėmė jo kaip sutuoktinio pareigų nesilaikymą.
55. Teisėjų kolegija pažymi, jog lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos, taip pat sutuoktinių ryšių puoselėjimas ir išsaugojimas yra ne vieno, bet abiejų sutuoktinių pareiga. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovė nuo santuokos sudarymo pradžios piktnaudžiavo alkoholiu ir kuo toliau, tuo labiau situacija tapo nevaldoma. Kaip nurodė ieškinyje ieškovas, matydamas sutuoktinės priklausomybę, jis visokiais būdais bandė jai padėti. Ji ne kartą gydėsi nuo šios priklausomybės, tačiau vis atkrisdavo, o vėliau situacija tik prastėjo. Besaikis alkoholio vartojimas tapo pavojingas ne tik jai pačiai, bet ir vaikui. Dėl piktnaudžiavimo alkoholiu pakito atsakovės elgesys, jos būdas. Atsakovė tapo šiurkšti, dažnai kalbėdavo keiksmažodžiais, ją užvaldydavo suicidinės mintys. Kai atsakovė būdavo neblaivi, jai šeima nerūpėdavo, tvyrodavo psichologinė įtampa. Situacijai blogėjant ieškovas suprato, kad atsakovės požiūris į šeimą nepasikeis, todėl toliau gyventi su atsakove jam buvo nesaugu ir nepriimtina. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog nėra pagrindo nustatyti, kad ieškovas nebuvo lojalus atsakovei ir jos moraliai nepalaikė, nes atsakovė minėtą problemą turėjo nuo santuokos pradžios. Kaip nurodė ieškovas, jis visokiais būdais bandė jai padėti, tačiau tokiais atvejais pirmiausia sprendimą turi priimti pats problemą turintis asmuo. Šiuo atveju atsakovė santuokos metu galimai problemos nesureikšmino ir nedėjo pakankamai pastangų ją spręsti, todėl tai iš esmės komplikavo šalių tarpusavio santykius. Byloje nesant objektyvių ieškovo kaltę ir esminį sutuoktinio pareigų pažeidimą lėmusį santuokos iširimą patvirtinančių įrodymų, nėra pakankamo pagrindo vienareikšmiškai pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Darytina išvada, kad būtent atsakovės piktnaudžiavimas alkoholiu buvo pirminė ir esminė priežastis, lėmusi nesutarimus šeimoje ir sudariusi tokią situaciją, kad dėl atsakovės netinkamo gyvenimo būdo tapo neįmanoma šalims gyventi kartu. Atsižvelgiant į tai, kolegijos vertinimu, yra teisinis pagrindas šioje dalyje tenkinti apelianto apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, nurodant kad šalių santuoka iširo dėl atsakovės kaltės.
Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
56. Ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove, argumentuodamas tuo, kad nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su nuo alkoholizmo dar besigydančia atsakove, sukėlė grėsmę vaiko saugumui ir jo interesams. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai sprendė, jog šeimos aplinkos sąlygos vaikui yra geresnės pas motiną.
57. Teismai, spręsdami klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi išsiaiškinti ir nustatyti tiek vaiko norus ir pažiūras, tiek kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą, taip pat kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 58 punktas). Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 61 punktas).
58. Teisėjų kolegijai ištyrus ir įvertinus bylos medžiagą bei skundžiamo sprendimo motyvus nustatyta, kad reikšmingos aplinkybės dėl abiejų tėvų galimybių ir abiejų tėvų šeimos aplinkos sąlygų, vaiko interesų buvo ištirtos ir įvertinos. Nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad šios bylos faktinės aplinkybės nustatytos ir įvertintos netinkamai.
59. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mažametis Jokūbas, gim. 2019 m. liepos 24 d., pagal amžių ir brandos lygį nepajėgus suformuoti nuomonės, tačiau iš valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadose nurodytų aplinkybių matyti, kad berniukas puikiai bendrauja su abiem tėvais. Iš pateiktų išvadų matyti, kad abu tėvai deda pastangas bei turi galimybes užtikrinti pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą: abu rūpinasi vaiku, jo auklėjimu, lavinimu, bendrauja su ugdymo įstaiga, abu rūpinasi vaiko sveikata, lankosi su vaiku gydymo įstaigoje, abu turi tinkamas ir kokybiškas sąlygas nepilnamečiui tinkamai augti ir vystytis, taigi, abu yra pajėgūs vaiku visapusiškai pasirūpinti.
60. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su motina, vertino ir atsižvelgė į tėvų asmenybes ir jų būdo bruožus. Teismas rėmėsi valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos išvada, kad J. S. yra impulsyvi, labiau linkusi nurodinėti, kritikuoti ir vertinti asmenybė. S. S. yra lankstesnė, linkusi bendradarbiauti, esant tėvo poreikiui, linkusi jam perleisti savo bendravimo laiko. Remdamasi byloje pateiktais įrodymais, nurodė, jog J. S., kaip asmenybė, linkusi sureikšminti įvykusius nesusipratimus, nėra linkusi pripažinti savo klaidų ir tobulėti, nepriima aplinkinių pagalbos, nors tai būtina, siekiant tėvams kuo geriau pasirūpinti vaiku, nekonfliktuoti, rasti bendrą sutarimą sprendžiant dėl jo poreikių, todėl konstatavo, kad motinos šeimos aplinkos sąlygos yra geresnės ir labiau atitinka vaiko interesus.
61. Apeliantas akcentuoja, kad motina yra gydymosi nuo priklausomybės alkoholiui stadijoje, todėl vaikui bus nesaugu su ja gyventi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė nuo 2022 m. lapkričio 10 iki 2022 m gruodžio 8 d. praėjo pilną gydymo kursą pagal stacionarinę Minesotos programą, atliko visas numatytas užduotis. Jai buvo sudarytas tolimesnio gydymo planas, skirtas medikamentis gydymas atkryčio prevencijai. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad po Minesotos programos baigimo būtų nustatyti atsakovės neblaivumo atvejai. Ieškovo įtarimai, kad ir po gydymosi kurso atsakovė vartoja alkoholį, nepatvirtinti jokiais įrodymais, todėl atmestini. Įvertinus šias aplinkybes ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė darytų neigiamą įtaką nepilnamečiui vaikui, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad vien faktas, jog S. S. gydosi priklausomybę alkoholiui, nepakankamas pripažinti, kad ji negalės tinkamai pasirūpinti vaiku.
62. Ieškovas taip pat akcentuoja, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog vaikas nuo 2022 m. rugsėjo iki 2023 m. gruodžio 8 d. nepertraukiamai gyveno su ieškovu, todėl vaiko emocinis ryšys su tėvu yra stipresnis negu su motina. Pažymėtina, jog nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio kiekviena šalis su vaiku bendravo kas savaitę, t. y. pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, todėl su vaiku būdavo iš esmės vienodą laiką ir vaikas išsaugojo stiprius emocinius ryšius su abiem tėvais. Tai patvirtina ir valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos išvados (t. 1, el. b. l. 54–60, 110–115; t. 2, el. b. l. 75–78), kuriose nurodyta, kad berniukas puikiai bendrauja su abiem tėvais, nepastebėta, kad kaip nors pasikeistų vaiko emocijos ar būtų stebimas koks nors diskomfortas jam bendraujant su kažkuriuo nors iš tėvų. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovo nuomone, kad byloje galėjo būti skirta vaikui psichologinė ekspertizė, kad išsiaiškinti su kuriuo iš tėvų vaikui geriau gyventi. Kai vaiko ryšys su abiem tėvais yra stiprus, o tėvai nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, šį klausimą išsprendžia teismas.
63. Apibendrindama teisėjų kolegija, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių sūnaus gyvenamąją vietą su motina, atsižvelgė ne tik į Tarnybos išvadas, bet išnagrinėjo ir įvertino įrodymų visetą, todėl pagrįstai sprendė, kad byloje nėra pagrindo manyti, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina prieštarautų vaiko interesams. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tai, kad priėmė sprendimą, su kuriuo nesutinka ieškovas, nereiškia, jog sprendimas dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su motina yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Dėl bendravimo tvarkos nustatymo
64. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė atsakovės alternatyvų reikalavimą palikti nusistovėjusią bylos nagrinėjimo metu tėvų bendravimo su vaiku tvarką, kokia yra šiuo metu, t. y. po 50 proc. kiekvienam iš tėvų. Jo manymu, tokia tvarka vaikui sukeltų mažiau neigiamų dalykų negu gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove.
65. CK 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (3 dalis).
66. Byloje nustatyta, kad teisminio nagrinėjimo metu tėvai su vaiku bendravo pagal 50:50 modelį, t. y. sūnus gyveno pas kiekvieną iš tėvų po savaitę laiko. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad S. S. bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog tokiai bendravimo tvarkai sūnus yra per mažas, nesimatymo su vaiku laikas yra per ilgas, sūnus jai yra sakęs, kad jos pasiilgsta, taip pat į tai, kad baigiamųjų kalbų metu ieškovas irgi išsakė poziciją, jog tokia bendravimo tvarka nepriimtina, nustatė, jog J. S. bendrauja su vaiku porinių savaičių savaitgaliais, pasiimdamas vaiką iš ugdymo įstaigos (darželio) ir grąžindamas į ugdymo įstaigą (darželį) pirmadienį.
67. Pagal kasacinio teismo praktiką tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną, Nr. 32250/08). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Nesant duomenų, kad nuolatinis maksimalus bendravimas pakenks vaiko interesams, teismas turi nustatyti tokią vieno iš tėvų, gyvenančio skyrium nuo vaikų, bendravimo tvarką, kuri užtikrintų šio tėvo maksimalų galimą dalyvavimą auklėjant vaikus, galimybę vaikui bendrauti su artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su vaikais, t. y. kuri atitiktų vaikų interesus bei būtų protinga, sąžininga ir teisinga tiek minėtų vaikų tėvo, giminaičių, tiek ir kito tėvo bei pačių vaikų atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2002).
68. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog vaikas yra labai prisirišęs prie abiejų tėvų, abu tėvai myli sūnų, abi šalys gali užtikrinti vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas, šalys nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio su sūnumi bendrauja pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, tačiau byloje nepateikta duomenų, kad tokio dažnumo ir pobūdžio bendravimas kenktų nepilnamečio vaiko interesams ar tėvo elgesys sudarytų abejonių dėl jo norų ir gebėjimų užtikrinti sūnaus kasdienius poreikius bendraujant su vaiku. Atsižvelgdama į šiuos motyvus, taip pat į tai, kad apeliaciniame skunde ieškovas prašo palikti iki šiol nusistovėjusią bendravimo su vaiku tvarką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka yra labai siaura ir nepagrįstai ribojanti ieškovo, kaip tėvo, teisę bendrauti su vaiku, t. y. tėvų lygiateisiškumo principą. Todėl, nenustačius, jog bendravimas su tėvu traumuotų vaiką, neatitiktų vaiko individualių interesų ir norų, konstatuotina, kad pagrindo riboti tėvo bendravimą su vaiku nėra. Kadangi bendravimo tvarka pagal „50:50 procentų laiko“ modelį labiau atitinka vaiko poreikius ir interesus, suteikia tėvui galimybę toliau kurti ir stiprinti santykį su vaiku, nuosekliai dalyvauti jo gyvenime ir auklėjime, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytos bendravimo tvarkos 1 punktas, pagal kurį nustatyta bendravimo tvarka kas antrą savaitgalį, keičiama bendravimo tvarka pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, t. y. ieškovas J. S. bendrauja su sūnumi kas antrą savaitę (nuo pirmadienio iki kito pirmadienio), tęsiant nuo 2023 m. sausio 23 d laikinųjų apsaugos priemonių nutarties pagrindu nustatytą bendravimo tvarką. Užtikrinant tinkamą bendravimo tvarką, kiekvienas iš tėvų pirmadienį pasiima sūnų iš darželio ir kitą pirmadienį nuveda jį į darželį. Taip pat pakeičiamas teismo sprendimu nustatytas 4 punktas dėl atostogų, nustatant, kad vaikas su šalimis atostogauja kiekvienais metais po vieną mėnesį, atostogas skaidant dalimis ne daugiau kaip po dvi savaites; planuojamų atostogų laiką ir trukmę šalys susiderina ne vėliau kaip prieš mėnesį.
69. Kiti pirmosios instancijos teismo nustatytos bendravimo tvarkos punktai paliktini nepakeisti. Bendravimas švenčių dienomis paliekamas nepakeistas, nes nenustačius tokio bendravimo, vienas iš tėvų per tas pačias šventes bendrautų su sūnumi kelis metus iš eilės.
70. Nustatyta bendravimo tvarka šalims neužkerta kelio dėl bendravimo tartis geranoriškai, atsižvelgiant į šalių galimybes ir interesus, vaiko lankomus papildomo ugdymo užsiėmimus ir pan.
Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo
71. Kasacinis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje kilo ginčas dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo esant „50:50 procentų laiko“ modelio įgyvendinimo formai, pažymėjo, kad tuo atveju, kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas, abu tėvai faktiškai tenkina daugumą vaiko poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų. Šių išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą. Kita vertus, vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimas). Nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokiu būdu išlaikymo priteisimas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suponuoja to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir kuriam pavedama tvarkyti vaiko naudai priteistą išlaikymą uzufrukto teise, papildomas prievoles, susijusias su esminių vaiko poreikių tenkinimu. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teismo sprendime dėl bendravimo tvarkos nustatytas vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su kiekvienu iš tėvų yra svarbi aplinkybė, nuo kurios gali priklausyti iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) priteistino išlaikymo dydis (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje e3K-3-279-969/2019).
72. Vadinasi, tais atvejais, kai tėvai susitaria dėl vaiko poreikių tenkinimo ir bendrauja su vaiku lygiomis dalimis, išlaikymas vaikui gali būti nepriteisiamas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos), tačiau tais atvejais, kai tėvai bendraudami su vaiku pagal „50:50 procentų laiko“ modelį tenkina tik kasdienius būtinus vaiko poreikius (maistas, apranga, būstas ir pan.), tačiau nesusitaria dėl kitų vaikui svarbių poreikių tenkinimo (ugdymas, sveikata ir pan.), tokiems poreikiams tenkinti gali būti priteisiamas išlaikymas iš to tėvo (motinos), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. Aktualūs vaiko išlaikymo klausimai naujausioje Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje Nr. AC-53-1).
73. Nagrinėjamu atveju nustačius ieškovo bendravimo su vaiku tvarką pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, beveik pusę laiko vaikas praleistų su ieškovu, tačiau visgi nuolatinė nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, todėl būtent atsakovei tenka esminės, būtinos vaiko priežiūros išlaidos, taip pat nenumatytos, papildomos prievolės, susijusios su esminių vaikų poreikių tenkinimu, ir šalys nėra sutarusios dėl kitų vaikui svarbių poreikių tenkinimo. Todėl net ir tuo laikotarpiu, kai šalių nepilnametis vaikas bendraus su ieškovu, atsakovei, kaip vaiko išlaikymo lėšų tvarkytojai uzufrukto teise, atiteks pareiga užtikrinti didesnius kasdienius vaiko poreikius. Kadangi bylos šalys nėra sutarusios dėl kitų vaikui svarbių poreikių tenkinimo, todėl, atsižvelgus į nustatytą bendravimo tvarką pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, iš atsakovo turi būti priteista suma, skirta iš dalies kompensuoti vaiko poreikius, neskirstant jų pagal laiką, kurį vaikas praleido su vienu ar kitu iš tėvų. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 270 Eur kasmėnesinį išlaikymą. Pakeitus bendravimo tvarką pagal „50:50 procentų laiko“ modelį ir atsižvelgus į tai, kad 270 Eur suma neviršija pusės minimalios mėnesinės algos, iš atsakovo priteistas išlaikymas sumažinamas nuo 270 Eur iki 240 Eur.
Dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia
74. Apeliantai D. R. ir A. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 2022 m birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir šį priešieškinio reikalavimą atmesti. Apeliantai nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Teismas netinkamai sprendė, kad S. S. už nekilnojamąjį turtą sumokėjo 6 000 Eur iš šeimos santaupų, nes ji pinigų neturėjo. Taip pat teismo išvados prieštarauja pirkimo–pardavimo sandorio esminėms sudarymo sąlygoms, nes pardavėjui už turtą savo lėšomis atsiskaitė ne atsakovė S. S., o D. R., todėl būtent ji ir yra turto pirkėja bei savininkė. Apeliantas J. S. taip pat nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sandorio sudarymo metu šalys neturėjo pinigų įsigyti tokį turtą, o D. R. ir A. R. tokią galimybę turėjo. Kita vertus, kaip aiškina atsakovė, tokiu apsimestiniu sandoriu ji siekė gauti iš valstybės lengvatinį kreditą ir atpirkti nekilnojamuosius daiktus, t. y. ji siekė apgauti valstybę ir neteisėtu būdu įgyti subsidiją. Teismas negali ginti tokio asmens teisės, nes tai vertintina kaip piktnaudžiavimas subjektine teise.
75. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).
76. Apsimestiniai sandoriai yra simuliaciniai, juos sudarant siekiama sudaryti vien sandorio regimybę arba paslėpti kitą, tikrąjį sandorį. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad simuliacija, t. y. apsimestiniai sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Melas simuliacijos atveju gali būti skirtingo intensyvumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 17 punktas; 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020, 48 punktas).
77. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo ir jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
78. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad atsakovė ginčo nekilnojamąjį turtą surado, derėjosi su pardavėju dėl jo kainos, dalyvavo sudarant notarinį sandorį, po turto įsigijimo atliko turte tam tikrus pagerinimus, už turtą sumokėjo 6 000 Eur, sprendė, jog yra pagrindas iš dalies sandorį pripažinti apsimestiniu ir pirkėjų teises perkelti J. S. ir S, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada neturi pagrindo sutikti.
79. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl sandorio apsimestinumo, būtina nustatyti ne tik tai, kas rūpinosi dėl sandorio sudarymo, bet ir tai, kad už turtą buvo atsiskaityta tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis. Nagrinėjamu atveju atsakovė S. S. byloje paaiškino, jog norėjo įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą, tačiau sandorio sudarymo metu šeima tam finansinių galimybių neturėjo. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad S. ir J. S. savo lėšomis sumokėjo 6 000 Eur, o likusią 34 000 Eur sumą sumokėjo D. ir A. R.. Atsakovė S. S. teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė, todėl laikytina, jog ji su tokia teismo išvada sutiko, tačiau apeliantai D. ir A. R. ginčija aplinkybę, kad už perkamą turtą S. S. iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių lėšų sumokėjo 6 000 Eur.
80. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016).
81. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniu pakvitavimu, sprendė, kad 1 000 Eur avansą sumokėjo S. S.. Byloje esanti pajamų deklaracija patvirtina, jog šeima tokias santaupas turėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka.
82. Spręsdamas dėl 5 000 Eur sumokėjimo, teismas, įvertinęs, kad abi šalys patvirtino, jog buvo parsivežę iš Norvegijos santaupų, kad A. V. namą remontavo ne iš savo santaupų, o iš pačios motinos siunčiamų pinigų, taip pat atsižvelgdamas į pardavėjo J. M. parodymus, kad 19 000 Eur notarinėje kontoroje jam grynais padavė S. S., sprendė, jog 5 000 Eur buvo sumokėti iš bendrų sutuoktinių lėšų. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia išvada. 2023 m. vasario 27 teismo posėdyje ieškovas J. S. patvirtino, kad sutuoktiniai 2021 m. balandžio mėnesį grįžo iš Norvegijos ir parsivežė bendrai apie 8 000 Eur santaupų. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad sutuoktiniai parsivežė apie 20 000 Eur santaupų, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tikrąją santaupų sumą. Tiek atsakovės motina A. V., tiek ieškovo motina L. S. byloje tvirtino, jog šalys santaupų neturėjo, todėl jos nuolat rėmė sutuoktinius piniginėmis lėšomis. Teisėjų kolegija įvertinusi įrodymų visumą, taip pat tai, kad atsakovė S. S. nepateikė jokių įrodymų, išskyrus savo ir motinos A. V., kuri yra suinteresuota teikti dukrai palankius paaiškinimus, parodymus, kad sutuoktiniai galėjo turėti 5 000 Eur santaupų, taip pat įvertinusi aplinkybes, jog grįžę iš Norvegijos, sutuoktiniai Lietuvoje dar turėjo įsikurti, pirko baldus, buitinę techniką, taip pat – automobilius, bandė kurti ūkininko ūkį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai sprendė, jog byloje atsakovė įrodė turėjusi 5 000 Eur santaupų. Tuo tarpu apeliantai D. ir A. R. prie apeliacinio skundo pateikė rašytinius įrodymus, kad tiek D. R., tiek A. R. savo banko sąskaitose 2018–2021 metais turėjo piniginių lėšų, kas patvirtina jų finansines galimybes sumokėti grynais pinigais 5 000 Eur. Taip pat pažymėtina, kad J. M. paaiškinimus, jog 19 000 Eur grynais jam notarinėje kontoroje sumokėjo S. S. paneigia jo paties pirkimo pardavimo sutarties 4.2 punkte nuodytas rašytinis patvirtinimas, kad atsiskaitymą už nekilnojamąjį turtą jis gavo iš turto pirkėjos D. R.. Kita vertus, aplinkybė, kad pinigus pardavėjui perdavė S. S. nėra pakankama daryti išvadą, kad tie pinigai buvo atsakovės. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. S. už nekilnojamąjį turtą sumokėjo 1 000 Eur avansą, o visą kitą 39 000 Eur sumą mokėjo faktiniai turto pirkėjai D. ir A. R..
83. Kadangi minėtos aplinkybės patvirtina, jog faktiškai už įsigytą turtą visą kainą sumokėjo D. ir A. R., todėl darytina išvada, kad būtent jie įsigijo nekilnojamąjį turtą ir yra tikrieji jo savininkai. Atsakovės argumentai, kad ji rūpinosi sutarties sudarymu ir derėjosi dėl jos sąlygų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirkimo sandoris buvo apsimestinis. Ši sutartis atitiko tuo metu buvusią šalių valią dėl jos subjektų, nes S. S. valia ir buvo, kad tuo metu turtą įsigytų D. ir A. R., nes patys S. ir J. S. tam neturėjo pinigų. Tačiau vien tai, kad atsakovė S. S. ketino ir galimai tarėsi su D. ir A. R. dėl turto perleidimo jos šeimai ateityje, kai atsiras tam finansinės galimybės, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo sandoris buvo apsimestinis. Esant nustatytoms sprendimo 23-26 punktuose nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas vertina, kad atsakovė neįrodė, jog minėtas aktas yra apsimestinis sandoris, kurį yra faktinis pagrindas pripažinti negaliojančiu CK 1.87 straipsnio 1 dalyje numatytu teisiniu pagrindu dėl to, kad tikrieji turto pirkėjai buvo ne D. ir A. R., bet atsakovė S. S. bei jos sutuoktinis ir dėl to jiems perkelti turto pirkėjos teises ir pareigas, todėl ši priešieškinio dalis, kartu su reikalavimu padalinti tarp šalių minėtą nekilnojamąjį turtą, atmetama kaip neįrodyta ir nepagrįsta (CPK 178 straipsnis). Neįrodžius, kad tarp šalių ir atsakovų D. ir A. R. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, kaip neatsiejamai susijusi su sandorio galiojimu, panaikintina ir teismo sprendimo dalis, kuria 34 000 Eur įsiskolinimas kreditorei D. R. pripažintas solidaria J. S. ir S. S. prievole.
84. Pažymėtina, jog dėl 1 000 Eur sumokėto avanso, kaip ir dėl atliktų pagerinimų, atsakovė gali savo teises ginti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai nebuvo keliami, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Dėl kilnojamojo turto, prievolių padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo
85. Apeliantas J. S. nesutiko su teismo jam priteista 25 Eur pinigine kompensacija už autoįvykio metu sugadintą santuokoje įgytą automobilį ,,VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad autoįvykis atsitiko dėl atsakovės kaltės, iki autoįvykio automobilio vertė buvo 2 000 Eur, todėl jam priteistina 1 000 Eur piniginė kompensacija.
86. Apeliantas J. S., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, savo procesiniuose dokumentuose automobilį ,,VW Sharan“ nurodė kaip santuokoje įgytą turtą, tačiau pažymėjo, jog jis yra be vertės ir apie jo padalinimo būdą nepasisakė. Apeliaciniame skunde jis nurodo, kad iki apgadinimo automobilio vertė buvo 2 000 Eur, tačiau jokių tokią kainą patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta. Vadovaujantis CK 3.119 straipsniu, dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl autoįvykio yra nutrauktas, o turto dalijimo metu apgadintas automobilis jau buvo parduotas kaip metalo laužas, pirmosios instancijos teismas iš atsakovės ieškovui pagrįstai priteisė 25 Eur piniginę kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartoja.
87. Apeliantas J. S. taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai katilą „Kalvis 2-16N“ padalijo šalims po ½ dalį natūra, prašo jį priteisti atsakovei ir kompensacijos už jį neprašo.
88. Iš civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė savo priešieškinyje nereiškė reikalavimo padalinti šį turtą kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, ji šia faktine aplinkybe rėmėsi tik siekdama įrodyti priešieškinio pagrindą, t. y. kad sutuoktiniai įsigijo nekilnojamąjį turtą, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo išėjo už priešieškinio reikalavimų ribų ir padalijo šį turtą. Katilą atsakovė įgijo savo vardu 2022 m. spalio 5 d., t. y. kai šalys jau nevedė bendro ūkio ir gyveno atskirai, vartojimo kreditą šio katilo pirkimui atsakovė ėmė, nurodydama, jog ima savo asmeniniams poreikiams tenkinti (DOK-2090), todėl katilas „Kalvis 2-16N“ laikytinas atsakovės asmenine nuosavybe ir netrauktinas į dalintiną turtą. Kadangi minėtas turtas laikytinas asmenine atsakovės nuosavybe, pripažintina, jog įsipareigojimai pagal 2022 m. spalio 5 d. vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi AS „Inbank filialas“ taip pat pripažintini asmenine S. S. prievole.
89. Pakeitus teismo sprendimo dalį dėl turto padalijimo, atitinkamai iš atsakovės S. S. ieškovui J. S. priteistina 900 Eur piniginė kompensacija už jai tenkančią didesnę bendro turto dalį, t. y. keturratį „Kwang Yang“ (1 750 Eur/2) ir sugadintą automobilį ,,VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (50 Eur/2).
Dėl procesinės bylos baigties
90. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, taip pat pritaikė materialinės teisės normas, todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, nekilnojamojo turto padalijimo ir prievolės kreditorei D. R. pripažinimo solidaria panaikintina ir šie priešieškinio reikalavimai atmestini, taip pat keistinos sprendimo dalys dėl santuokos nutraukimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, kilnojamojo turto padalijimo, piniginės kompensacijos, prievolės pobūdžio nustatymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kitos teismo sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).
91. Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
92. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies panaikinus ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos pirmojoje instancijoje šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.
93. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
94. Ieškovas ieškiniu reiškė šiuos reikalavimus, kurie išnagrinėjus bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, buvo patenkinti sekančiai: 1) reikalavimas nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, patenkintas pilnai; 2) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu ir bendravimo tvarkos (atmestas); 3) dėl išlaikymo vaikui iš atsakovės priteisimo (atmestas); 4) dėl išlaikymo įsiskolinimo patenkintas 56,77 procentais; 5) dėl kilnojamų daiktų padalinimo (tenkintas 75 procentai). Pagal ieškinio reikalavimų skaičių ieškovo ieškinys yra tenkintas 46,35 procentais (231,77procentai/5).
95. Atsakovė priešieškiniu reiškė šiuos reikalavimus, kurie išnagrinėjus bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, buvo patenkinti sekančiai: 1) reikalavimas nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės (atmestas); 2) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove (tenkintas 100 procentų); 3) dėl vaiko bendravimo tvarkos su ieškovu nustatymo (tenkintas 100 procentų); 4) dėl išlaikymo vaikui iš ieškovo priteisimo (tenkintas 68,57 procentais); 5) dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir nekilnojamojo turto padalijimo (atmestas); 6) dėl kilnojamojo turto padalijimo (patenkintas 95 procentais); 7) dėl 20 000 Eur skolos grąžinimo L. S. (atmestas); 8) dėl prievolės AS „Inbank filialas“ pripažinimo solidaria (atmestas). Pagal priešieškinio reikalavimų skaičių atsakovės priešieškinis yra tenkintas 45,45 procentais (363,57 procentai/8).
96. Pirmosios instancijos teisme ieškovas J. S. sumokėjo 200 Eur žyminį mokestį ir 2 300 Eur atstovavimo išlaidų, iš viso 2 500 Eur. Atsakovė S. S. sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį ir 968 Eur atstovavimo išlaidų, iš viso 1 068 Eur., 530 Eur žyminio mokesčio mokėjimas jai buvo atidėtas.
97. Atsižvelgiant į ieškinio ir priešieškinio patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, ieškovui iš atsakovės priteistina 1 158,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovo atsakovei – 485,41 Eur. Atlikus šių šalių vienarūšių mokėjimų įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 673,34 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat atitinkamai paskirstytinas atsakovei atidėtas mokėti 530 Eur žyminis mokestis, iš ieškovo valstybei proporcingai atsakovės priešieškinio patenkintų reikalavimų dydžiui (45,45 procentais) priteistina 240,89 Eur žyminio mokesčio, o iš atsakovės valstybei proporcingai jos atmestų reikalavimų dydžiui (54,55 procentais) priteistina 289,12 Eur suma.
98. 60,12 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių priteistinos lygiomis dalimis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
99. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
100. Apeliantas J. S. pateikė rašytinius įrodymus apie už apeliacinį skundą sumokėtą 242 Eur žyminį mokestį ir 1 000 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, iš viso 1 424 Eur.
101. Apeliantai D. R. ir A. R. sumokėjo 961 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 2 000 Eur už apeliacinio skundo parengimą, iš viso 2 961 Eur.
102. Atsakovė S. S. sumokėjo 2 541 Eur už atsiliepimą į J. S. apeliacinį skundą ir 2 178 Eur už atsiliepimą į D. R. ir A. R. apeliacinį skundą.
103. Šalių patirtos išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatyto užmokesčio dydžio.
104. Apeliantų D. R. ir A. R. apeliacinis skundas patenkintas, todėl iš atsakovės S. S. D. R. priteistina 2 961 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
105. Apelianto J. S. apeliacinis skundas patenkintas 52 procentais: 1) reikalavimas dėl santuokos nutraukimo patenkintas; 2) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo atmestas; 3) dėl bendravimo tvarkos nustatymo patenkintas; 4) dėl išlaikymo priteisimo patenkintas 12 procentų; 5) dėl kompensacijos už ,,VW Sharan“ atmestas; 6) dėl katilo priteisimo ir prievolės nustatymo patenkintas. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, ieškovui iš atsakovės priteistina 645,84 Eur, iš ieškovo atsakovei – 1 219,68 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atlikus šalių vienarūšių mokėjimų įskaitymą, iš ieškovo atsakovei priteistina 573,84 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. liepos 3 d. sprendimo dalį dėl 2022 m birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, nekilnojamojo turto padalijimo ir prievolės kreditorei D. R. pripažinimo solidaria. Priimti naują sprendimą ir šiuos priešieškinio reikalavimus atmesti.
Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir pripažinti, kad santuoka iširo dėl atsakovės S. S. kaltės.
Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta ieškovo J. S. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka ir bendravimo tvarkos 1 ir 4 punktus išdėstyti taip:
„1. Ieškovas J. S. bendrauja su sūnumi kas antrą savaitę (nuo pirmadienio iki kito pirmadienio), tęsiant laikinųjų apsaugos priemonių nutarties pagrindu nuo 2023 m. sausio 23 d. pradėtą bendravimo tvarką. Užtikrinant tinkamą bendravimo tvarką, kiekvienas iš tėvų pirmadienį pasiima sūnų iš darželio ir kitą pirmadienį nuveda jį į darželį.“
„4. Vaikas su šalimis atostogauja kiekvienais metais po vieną mėnesį, atostogas skaidant dalimis ne daugiau kaip po dvi savaites; planuojamų atostogų laiką ir trukmę šalys susiderina ne vėliau kaip prieš mėnesį.“
Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui J. S. priteisimo, sumažinant iš ieškovo J. S. priteistą 270 Eur išlaikymą iki 240 Eur.
Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria įsipareigojimai pagal 2022 m. spalio 5 d. tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį kreditoriui AS „Inbank filialas“ pripažinti solidaria šalių prievole ir šią prievolę pripažinti asmenine atsakovės S. S. prievole.
Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria katilas „Kalvis 2-16N“ padalintas šalims natūra po ½ dalį ir šį turtą pripažinti asmenine atsakovės S. S. nuosavybe.
Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria iš J. S. priteista atsakovei S. S. 116,68 Eur piniginė kompensacija ir priteisti iš atsakovės S. S. ieškovui J. S. 900 Eur piniginę kompensaciją.
Pakeisit teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimois išlaidų ir priteisti ieškovui J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 673,34 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš ieškovo J. S. 240,89 Eur, iš atsakovės S. S. – 289,12 Eur žyminio mokesčio.
Priteisti valstybei iš ieškovo J. S. ir iš atsakovės S. S. po 30,06 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei D. R. iš atsakovės S. S. 2 961 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti atsakovei S. S. iš ieškovo J. S. 573,84 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.