Kauno apylinkės teismo nutartis

nedalyvaujant pareiškėjui A. U., suinteresuotiems asmenims V. U. ir antstolei Birutei Čereškienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. U. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2YT-650-925/2017 pagal pareiškėjos V. U. skundą dėl antstolės Birutės Čereškienės veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė Birutė Čereškienė ir pareiškėja (išieškotoja) V. U..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kaišiadorių rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2YT-650-925/2017 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi buvo patenkintas pareiškėjos V. U. skundas, pripažintas neteisėtu ir panaikintas antstolės Birutės Čereškienės 2016 m. gegužės 17 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos nutraukimo ir 2016 m. birželio 27 d. patvarkymas atsisakyti patenkinti pareiškėjos skundą bei antstolė įpareigota tęsti vykdymo veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmetamas.

Faktinės bylos aplinkybės

Antstolės Birutės Čereškienės kontoroje vykdomas Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. vykdomasis raštas (dublikatas), išduotas civilinėje byloje Nr. 2-5080/2004 dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu pagal Kauno apylinkės teismo 2004 m. gegužės 14 d. sprendimą, remiantis kuriuo vaiko tėvas A. U. įsipareigojo teikti V. U. lėšas dukros A. U., gimusios (duomenys neskelbtini), išlaikymui periodinėmis išmokomis po 86,89 Eur (300,00 Lt) kas mėnesį iki dukros pilnametystės (vykdomoji byla Nr. 0129/16/00404/1). Vykdomasis raštas antstolės kontorai pateiktas 2016 m. balandžio 20 d. ir priimtas tos pačios dienos patvarkymu. Nurodyta išieškotina suma – 5 658,38 Eur. 2016 m. gegužės 17 d. patvarkymu antstolė Birutė Čereškienė nutraukė vykdomąją bylą Nr. 0129/16/00404/1 dėl išlaikymo išieškojimo iš A. U. išieškotojos V. U. naudai, remdamasi pareiškėjo atstovės advokatės Editos Marijos Šlapikienės pateiktu 2006 m. liepos 19 d. šalių susitarimu, kuriame A. U. ir V. U. susitarė dėl išlaikymo formos pakeitimo (į vienkartinę išmoką) ir skolininkas sumokėjo išieškotojai 10 165,66 Eur (35 100,00 Lt) sumą. 2006 m. rugpjūčio 31 d. pareiškime, surašytame V. U. ir adresuotame A. U., patvirtinta, kad A. U., vadovaujantis 2006 m. liepos 19 d. susitarimu dėl nepilnametės dukters išlaikymo formos pakeitimo, 2006 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo 10 165,66 Eur (35 100,00 Lt) dydžio išlaikymą iki dukters pilnametystės. Išieškotoja V. U. pateikė skundą dėl minėto antstolės patvarkymo, kurį 2016 m. birželio 27 d. patvarkymu antstolė atsisakė patenkinti. Būtent dėl minėtų patvarkymų pareiškėja V. U. pateikė skundą, kuris ir buvo nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. 2YT-650-925/2017, ir kurį teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, laikė pagrįstu bei 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi tenkino. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi išieškotojos pateiktu 2012 m. kovo 8 d. šalių susitarimu, kuriame šalys susitarė pripažinti negaliojančiais 2006 m. ir 2007 m. susitarimus dėl išlaikymo A. U. mokėjimo kaip neatitinkančius tikrovės, išieškotoja V. U. patvirtino, kad iš A. U. yra gavusi 5 799,93 Eur (20 026,00 Lt) ir išreiškė sutikimą, kad likusią išlaikymo sumą skolininkas sumokėtų po 200-300 Lt; mokėjimo dokumentais, iš kurių matyti, kad ir po 2006 m. rugpjūčio 31 d. V. U. rašytinio pareiškimo apie prievolės įvykdymą, A. U. toliau vykdė išlaikymo prievolę savo dukrai, nurodydamas mokėjimo paskirtį „alimentai“; taip pat V. U. sudarytu 2016 m. kovo 29 d. išlaikymo suderinimo aktu, su kuriame nurodytomis sumomis A. U. sutiko. Teismas, įvertinęs minėtus duomenis, taip pat tai, kad 2012 m. kovo 8 d. susitarimu šalys susitarė 2006 m. susitarimą dėl išlaikymo prievolės nepilnametei įvykdymo laikyti negaliojančiu ir naujai suderino vykdant teismo sprendimą sumokėtas bei mokėtinas sumas, sprendė, kad antstolė turėjo vadovautis paskutiniu šalių susitarimu, todėl negalėjo nutraukti vykdomosios bylos.

Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo žinoma apie civilinės bylos Nr. 2YT-650-925/2017 nagrinėjimą teisme, kadangi pareiškėjas buvo atvykęs į 2017 m. kovo 29 d. turėjusį vykti teismo posėdį (t. 1, b. l. 23), be to, jam 2017 m. gegužės 4 d. buvo išsiųsta teismo civilinėje byloje 2017 m. gegužės 3 d. priimtos nutarties kopija (1 t., b. l. 97). Taip pat civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. gegužės 29 d. A. U. kreipėsi į teismą, prašydamas leisti susipažinti su civilinės bylos medžiaga ir šis jo prašymas tos pačios dienos bylą išnagrinėjusios teisėjos rezoliucija buvo patenkintas (1 t., b. l. 39). Pareiškėjas prašymą dėl proceso teismui pateikė 2018 m. rugpjūčio 20 d. (1 t., b. l. 45).

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu

Dėl V. U. pripažinimo apie pareiškėjo 2004-2005, 2006 ir 2008 metais teiktą išlaikymą

Pasisakant dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog ikiteisminio tyrimo metu V. U. patvirtino 2006 ir 2008 metais gavusi pinigines lėšas iš jo, kurios buvo skirtos vaiko išlaikymui, pažymėtina, jog pirmiau paminėtame apklausos protokole V. U. nurodė aplinkybes dėl materialinio išlaikymo teikimo pareiškėjo minimu laikotarpiu ir neneigė, jog nurodytu laikotarpiu pareiškėjas yra teikęs tam tikro dydžio materialinį išlaikymą savo dukrai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šias aplinkybes V. U. pripažino daug anksčiau – 2016 m. kovo 29 d. Išlaikymo nepilnametei dukrai A. U. mokėjimo ir įsiskolinimo suderinimo akte, kurį patvirtino ir pareiškėjas A. U.. Minėtame akte nurodyta, kad nuo 2004 m. birželio iki 2012 m. vasario mėnesio A. U. faktiškai sumokėjo 5 800,00 Eur materialinį išlaikymą ir į šią sumą buvo atsižvelgta nustatant nesumokėto išlaikymo dydį kreipiantis į antstolę dėl priverstinio teismo sprendimo įvykdymo. Taigi aplinkybė, jog V. U. 2006 ir 2008 metais yra gavusi pinigines lėšas, skirtas nepilnamečio vaiko išlaikymui, V. U. nebuvo ginčijama ir pareiškėjui, sutikusiam su Išlaikymo nepilnametei dukrai A. U. mokėjimo ir įsiskolinimo suderinimo akte nurodytomis sumomis, buvo žinoma dar iki civilinės bylos nagrinėjimo. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, kad pareiškėjas, išreikšdamas sutikimą su 2016 m. kovo 29 d. Išlaikymo nepilnametei dukrai A. U. mokėjimo ir įsiskolinimo suderinimo akte nurodytomis sumomis, tik sutiko, kad tokios sumos buvo sumokėtos, tačiau jos neatspindi visų pareiškėjo sumokėtų sumų. Teismo manymu, vykdomojoje byloje esančio akte pateikta informacija bei A. U. ir V. U. susirašinėjimas dėl šio akto patvirtinimo, neleidžia pagrįsta laikyti pareiškėjo atstovės išdėstytos pozicijos. Teismo manymu, priešingai nei teigia pareiškėjo atstovė, nurodyti duomenys nesudaro pagrindo teismui spręsti, jog pareiškėjas sutiko tik su akte nurodytomis sumomis, jo skirtomis nepilnametės išlaikymui, tačiau nesutiko su įsiskolinimo suma, nurodytame akte. Pažymėtina, jog pareiškėjo siųstame laiške jokių išlygų ar pastabų dėl to, kad jis nesutinka su Išlaikymo nepilnametei dukrai A. U. mokėjimo ir įsiskolinimo suderinimo akte nurodytomis sumomis dėl išlaikymo sumokėjimo ir esamo įsiskolinimo, nėra. Priešingai, manytina, kad pareiškėjas, būdamas įvykdęs savo pareigą pagal teismo sprendimą teikti materialinį išlaikymą dukrai, matydamas, jog akte yra nurodyta tam tikro dydžio materialinio išlaikymo įsiskolinimo suma, turėjo su ja nesutikti reikšdamas prieštaravimus, abejones, pateikdamas duomenis, patvirtinančius prievolės tinkamą įvykdymą, tačiau tokių veiksmų neatliko, kas neabejotinai leidžia teismui spręsti apie minėtame akte nurodytų duomenų teisingumą.

Teismas, aptaręs pirmiau nurodytas pareiškėjo aplinkybes, kurios, jo teigimu, laikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sprendžia, jog šios aplinkybės neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų aplinkybių požymių. Viena vertus, pažymėtina, kad pareiškėjas naujai paaiškėjusias aplinkybes sieja su ikiteisminio tyrimo metu V. U. neva išreikštu patvirtinimu dėl tam tikrų sumų jai sumokėjimo, todėl vertinant šias aplinkybes šiuo aspektu, konstatuotina, jog šios aplinkybės, t. y. V. U. valios išreiškimas ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo būti žinomos nagrinėjant civilinę bylą, kurioje procesą yra prašoma atnaujinti, nes dėl ikiteisminio tyrimo pareiškėjas kreipėsi jau po civilinės bylos išnagrinėjimo. Taigi šios aplinkybės nebuvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą. Kita vertus, teismo manymu, pareiškėjas formaliai nurodytą aplinkybę sieja su neva ikiteisminio tyrimo metu išsakyta V. U. pozicija, kadangi ši aplinkybė, nagrinėjamos bylos kontekste, negali būti laikoma esmine aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti bylos nagrinėjimo procesą. Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo, pagal kurį pareiškėjui atsirado pareiga teikti materialinį išlaikymą savo dukrai, tinkamo vykdymo, esminėmis aplinkybėmis, kurios turi būti nustatytos byloje, yra ne V. U. pozicija šiuo klausimu, bet pareiškėjo tinkamas pareigos vykdymas teikiant materialinį išlaikymą. Teismo vertinimu, būtent pareiškėjui, siuntusiam pinigines perlaidas ar mokėjusiam tam tikras pinigų sumas, šių veiksmų atlikimo metu buvo žinoma apie juos, todėl teismas sprendžia, jog aplinkybės apie 2004-2005 metais pareiškėjo siųstas pinigines perlaidas bei 2006 m. ir 2008 m. sumokėtas pinigines sumas, buvo žinomos šių veiksmų atlikimo metu, todėl jos negali būti pripažįstamos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teismui nustačius, kad pareiškėjui buvo žinoma apie šios civilinės bylos nagrinėjimą, būtent pareiškėjui, teigiančiam, kad jis yra tinkamai įvykdęs savo prievolę, teko pareiga pateikti teismui tai patvirtinančius duomenis, tačiau jokių duomenų apie nurodytu laikotarpiu teiktą išlaikymą pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad šios aplinkybės atitinka naujai paaiškėjusių a0plinkybių požymius.

Dėl 2012 m. kovo 8 d. susitarimo sudarymo aplinkybių

Viena iš naujai paaiškėjusių aplinkybių, kuria grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjas nurodo ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjusius duomenis apie 2012 m. kovo 8 d. susitarimo sudarymą, t. y., jog ikiteisminio tyrimo metu V. U. nurodė, kad šis susitarimas buvo sudarytas jame nurodytą dieną – 2012 m. kovo 8 d. jos darbo vietoje Kaune. Todėl pareiškėjas, pateikęs duomenis apie jo komandiruotes, teigia, jog minėto susitarimo V. U. nurodytomis aplinkybėmis jis negalėjo sudaryti, o susitarime pateikti duomenys neatitinka tikrosios šalių valios ir tikrovės.

Teismas, pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, pažymi, jog jos iš esmės yra susijusios su 2012 m. kovo 8 d. susitarimu, kurio sudarymo faktą bei atitikimą jo valiai pareiškėjas neigia. Minėtame susitarime nurodyta, jog šalys susitaria pripažinti negaliojančiais 2006 ir 2007 metų susitarimus dėl išlaikymo sumokėjimo A. U., nustatyta, kad A. U. iki šio susitarimo faktiškai sumokėjo 20 026,00 Lt, o likusią sumą mokės į A. U. sąskaitą po 200,00–300,00 Lt iki bus sumokėtas visas išlaikymas pagal 2004 metų teismo sprendimą. Minėtas šalių susitarimas buvo vienas iš įrodymų, remdamasis kuriais teismas priėmė 2017 m. gegužės 3 d. nutartį byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Vadovaudamasis šiuo susitarimu teismas sprendė, jog šalys pripažino negaliojant jų ankstesnį susitarimą dėl išlaikymo prievolės teikimo vienkartine išmoka, patvirtino suteikto materialinio išlaikymo dydį bei susitarė dėl materialinio išlaikymo teikimo periodinėmis išmokomis ateityje.

Pareiškėjas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laiko V. U. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes dėl šio susitarimo sudarymo, t. y. jog šis susitarimas buvo sudarytas 2012 m. kovo 8 d. jos darbo vietoje, kabinete, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 62–64). Pareiškėjas, kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikęs (duomenys neskelbtini) 2012 metų sausio-kovo mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščių, 2012 metų A. U. asmeninės sąskaitos bei 2012 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 32 „Dėl komandiruotės į Norvegiją“ kopijas (1 t., b. l. 96–104) teigia, jog susitarimo V. U. nurodytomis aplinkybėmis jis nepasirašė, nes 2012 m. kovo 8 d. buvo komandiruotėje Norvegijoje. Teismas, spręsdamas dėl nurodytos aplinkybės atitikimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytam proceso atnaujinimo pagrindui, pažymi, kad pareiškėjas jas sieja su tam tikrų duomenų apie susitarimo sudarymo aplinkybes paaiškėjimu ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pažymėtina, kad aplinkybės, susijusios su susitarimo sudarymo vieta ar data, negali būti laikomos turinčiomis esminę reikšmę bylai, t. y. jos nėra tokios aplinkybės, kurias žinodamas, teismas, nagrinėjęs bylą, būtų priėmęs kitokį sprendimą (nepriklausomai nuo susitarimo sudarymo vietos, teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi susitarime išdėstytais pareiškimais dėl išlaikymo mokėjimo tvarkos ir dydžio). Teismo vertinimu, byloje esminę reikšmę turi ne susitarimo sudarymo aplinkybės, bet pats susitarimo egzistavimo faktas. Tuo pačiu pareiškėjas, naujai paaiškėjusias aplinkybes siedamas su duomenų apie susitarimo sudarymo vietą pateikimu ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės neigia šį susitarimą, nurodo, jog jis tokio susitarimo nepasirašė, o jame pateikti duomenys neatitinka tikrosios šalių valios bei tikrovės. Tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas nereiškia reikalavimo šį susitarimą pripažinti negaliojančiu, nepateikė duomenų, jog jis būtų nuginčytas, teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog jis suklastotas, todėl vien pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo neatitikimo jo valiai, nesudaro pagrindo jį laikyti negaliojančiu. Teismas pažymi, kad pareiškėjui duomenys apie šį susitarimą, nepriklausomai nuo V. U. nurodytų duomenų apie jo sudarymo aplinkybes, buvo arba turėjo būti žinomi civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu, kadangi remdamasi šiuo susitarimu V. U. skundė antstolės Birutės Čereškienės 2016 m. gegužės 17 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos nutraukimo, o pareiškėjui apie šios bylos nagrinėjimą teisme buvo žinoma. Todėl teismas sprendžia, jog duomenys apie šio susitarimo egzistavimo faktą ir jame aptartus šalių susitarimus, pareiškėjui turėjo būti žinomi daug anksčiau, nei kad jo atstovas susipažino su ikiteisminio tyrimo duomenimis. Tačiau pareiškėjas, manydamas, kad minėtas susitarimas neatitinka jo tikrosios valios, bylą nagrinėjusiam teismui neteikė dėl to jokių savo paaiškinimų, argumentų, neginčijo minėto susitarimo ir jokių aktyvių veiksmų, siekdamas apginti savo interesus, neatliko. Byloje esantys duomenys, o taip pat ir pareiškėjo pozicijos nenuoseklumas dėl jo nepilnametei dukrai teikto išlaikymo, leidžia abejoti pareiškėjo nurodomų aplinkybių atitikimu tikrovei, įskaitant ir jo teiginius dėl to, kad 2012 m. kovo 3 d. susitarimas neatitinka tikrosios šalių valios. Dėl pareiškėjo pozicijos nenuoseklumo nepilnametei dukrai teikto išlaikymo klausimu yra pasisakęs ir apeliacinės instancijos teismas 2018 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1014-945/2018, kurioje pripažinta, kad pareiškėjas, nors ir ginčija 2012 metų susitarimą su išieškotoja dėl prievolės įvykdymo, tačiau tvirtina jame nurodytas aplinkybes.

Tuo pačiu teismas pažymi, kad pareiškėjui 2017 m. gegužės 3 d. nutarties kopija buvo išsiųsta susipažinti (t. 1, b. l. 37), o pareiškėjui, tenkinus jo prašymą, 2017 m. gegužės 29 d. teisėjos rezoliucija buvo leista susipažinti su civilinės medžiaga (t. 1, b. l. 39). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog pareiškėjui vėliausiai 2017 m. gegužės 29 d. turėjo tapti žinomos aplinkybės dėl 2012 m. kovo 8 d. šalių susitarimo, todėl teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodydamas aplinkybes, jog šis susitarimas neatitinka jo tikrosios valios bei tikrovės, į teismą dėl proceso atnaujinimo kreipėsi praleidęs CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 mėnesių terminą, per kurį galima kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo sužinojus arba turint sužinoti apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.

Tuo pačiu teismas, kaip ir pirmiau aptartos aplinkybės atveju, nurodo, jog pareiškėjas šią aplinkybę sieja su V. U. ikiteisminio tyrimo metu nurodytais duomenimis, tačiau, kaip jau buvo nurodyta veiksmai, tokiu atveju nurodyta aplinkybė neatitinka vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymių – jog šios aplinkybės turėjo būti bylos nagrinėjimo metu. V. U. apklausa buvo atlikta jau po civilinės bylos išnagrinėjimo, todėl V. U. šios paklausos metu nurodytos aplinkybės negalėjo būti žinomos civilinės bylos nagrinėjimo metu.

Dėl vykdomojoje byloje esančios 2012 m. kovo 8 d. susitarimo kopijos

Pareiškėjo teigimu, susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, paaiškėjo aplinkybė, jog teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutartį priėmė remdamasis CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepatvirtinta susitarimo kopija, kadangi V. U. šio susitarimo originalo nepateikė, o A. U. jo negali turėti. Tokiu būdu teismas, remdamasis nepatvirtinta dokumento kopija, kurio turinį ginčija pareiškėjas, padarė aiškią teisės taikymo klaidą.

Teismas, patardamas šią pareiškėjo nurodomą naujai paaiškėjusią aplinkybę, kartu pasisako ir dėl kito prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyto pagrindo, numatyto CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nes, pareiškėjo teigimu, teismas, remdamasis tinkamai nepatvirtinta 2012 m. kovo 3 d. susitarimo kopija, netinkamai taikė proceso teisės normas dėl procesinių dokumentų priedų formos.

Nustatyta, jog 2017 m. gegužės 3 d. nutartį teismas priėmė remdamasis vykdomojoje byloje esančio 2012 m. kovo 8 d. susitarimo kopija. Pažymėtina, kad ši kopija yra patvirtinta V. U. parašu ir įrašu „Kopija tikra, vardas pavardė“. Ikiteisminio tyrimo metu V. U. nurodė, kad minėto susitarimo originalas buvo atiduotas A. U., kuris neigia jį turintis ar galintis turėti.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 114 straipsnio, reglamentuojančio procesinių dokumentų priedų pateikimo formą, 1 dalyje numatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2012 m. kovo 8 d. susitarimo kopija yra patvirtinta vienos iš šį susitarimą sudariusių šalių – V. U., t. y. dokumentą išdavusio asmens, todėl teismas, priimdamas 2012 m. gegužės 3 d. nutartį, turėjo teisę remtis minėto susitarimo kopija ir CPK 114 straipsnio nuostatų dėl procesinių dokumentų priedų pateikimo formos nepažeidė. Esant nustatytoms nurodytoms aplinkybėms pripažinti, jog teismas, byloje esant nurodytiems įrodymams, priimdamas 2017 m. gegužės 3 d. nutartį, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, nėra teisinio pagrindo, kadangi teismas vadovavosi remiantis CPK nuostatomis patvirtintu rašytiniu įrodymu.

To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, pagal kurią teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančio byloje asmens prašymu gali pareikalauti pateikti dokumentų originalus (CPK 114 straipsnio 2 dalis), tačiau teismui nekilus abejonių dėl minėto susitarimo kopijos atitikties originalui, teismas šia įstatyme suteikta teise nepasinaudojo, o pareiškėjas, kuriam, kaip jau buvo nurodyta, buvo žinoma apie bylos nagrinėjimą teisme, o kartu ir bylos medžiagą, taip pat tokio prašymo nepareiškė. Išsamiai nevertinant kitų šios aplinkybės atitikties naujai paaiškėjusioms aplinkybėms keliamų aspektų (teismas jau konstatavo, kad pareiškėjui bylos nagrinėjimo teisme metu galėjo būti žinoma, kad byloje yra pateikta susitarimo kopija), pasisako tik dėl požymio, jog naujai paaiškėjusios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y., jeigu jos būtų žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog nėra 2012 m. kovo 8 d. susitarimo originalo, teismo vertinimu, negali būti laikoma esmine aplinkybe, kurią žinant teismas būtų priėmęs kitokį, nei kad yra priimtas procesinį sprendimą.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra priskiriamas teismo diskrecijai, kuris juos vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad spręsti dėl įrodymų įrodomosios galios tais atvejais, kai teismui yra pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos, nes jų originalai nėra išlikę, yra palikta teismui, todėl net ir tuo atveju, jei minėto susitarimo originalas nėra išlikęs, būtent teismo diskrecijai yra palikta spręsti dėl tokio rašytinio įrodymo kopijos įrodomosios galios. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti, kad paaiškėjus aplinkybei, jog byloje pateiktos rašytinio įrodymo kopijos, dėl kurios atitikimo susitarimo originalui pareiškėjas bylos nagrinėjimo teisme metu neišreiškė jokių abejonių, byloje neabejotinai būtų priimtas kitoks nei kad yra priimtas sprendimas, todėl pripažintina, kad ši pareiškėjo nurodoma aplinkybė neatitinka vieno iš paminėtų naujai paaiškėjusioms aplinkybėms keliamų požymių, juo labiau teismas, remdamasis susitarimo kopija, patvirtinta šį susitarimą sudariusio asmens, nepažeidė proceso teisės normų.

Dėl tikrosios šalių valios nustatymo remiantis elektroniniu šalių susirašinėjimu

Pareiškėjo teigimu, naujai paaiškėjusia aplinkybe laikytina ir tai, kad, remiantis V. U. ikiteisminio tyrimo metu pateiktais elektroniniais laiškais (šalių elektroninis susirašinėjimas), galima nustatyti tikrąją šalių valią dėl to, jog šalys tarėsi tik dėl išlaikymo teikimo dukrai gera valia, nes teismo sprendimas dėl materialinio išlaikymo teikimo jau buvo įvykdytas. Pareiškėjo teigimu, būtent šiuose elektroniniuose laiškuose, ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose V. U., atsispindi jų tikroji valia dėl teiktino išlaikymo. Pasisakant dėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės, visų pirma, pažymėtina, kad nei viena iš šalių neneigia, jog išieškotojos ikiteisminio tyrimo metu pateikti laiškai yra šalių susirašinėjimas, vykęs 2012 metais. Taigi apie minėtą susirašinėjimą, o taip pat ir jo turinį turėjo būti žinoma tiek pareiškėjui A. U., tiek ir suinteresuotam asmeniui V. U. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jam, neišsaugojusiam šių laiškų, nebuvo žinomas susirašinėjimo turinys, nesudaro pagrindo teigti, jog šis susirašinėjimas pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomas civilinės bylos, kurios procesą jis prašo atnaujinti, nagrinėjimo metu. Priešingai, pareiškėjas, būdamas šio susirašinėjimo dalyviu, galėjo ir turėjo žinoti apie jį, taip pat, manydamas, kad šis susirašinėjimas gali turėti reikšmės nagrinėjant bylą, apie jį nurodyti bylą nagrinėjusiam teismui, tačiau nurodytų veiksmų neatliko. Vien ta aplinkybė, kad šalių elektroninį susirašinėjimą yra išsaugojusi tik V. U., nesudaro pagrindo spręsti, kad šios aplinkybės buvo žinomos tik jai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie šalių tarpusavio susirašinėjimo, kaip galimai parodančio tikrąją šalių valią dėl pareiškėjo ketinimo gera valia teikti dukrai materialinį išlaikymą, negali būti laikomos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, kadangi aplinkybės dėl šio susirašinėjimo bei jo turinys pareiškėjui, kaip vienam iš šio susirašinėjimo dalyviui, buvo žinomos jau tuo metu, kai šis susirašinėjimas vyko.

Be to, pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą yra tuomet, kai naujai paaiškėjusios bylos aplinkybės yra esminės, tuo tarpu pareiškėjo nurodomi argumentai, jog šalių susirašinėjimas atspindi tikrąją šalių valią dėl išlaikymo teikimo gera valia, yra niekuo nepagrįsti. Pareiškėjo nurodomos V. U. laiškuose minimos frazės „darbas JAV paverstas į vaiko išlaikymą iki 18 metų“, arba „Ateinančią savaitę parašysiu dukters atsiskaitomąją sąskaitą Swedbanke ir galėsi gera valia (tikiuosi) pervesti jai kas mėnesį pinigus“ neleidžia spręsti, jog V. U. pripažino, kad pareiškėjo siųstos perlaidos iš Jungtinių Amerikos Valstijų buvo skirtos išlaikymui, o nurodymas apie tai, kad pareiškėjas galės gera valia pervesti savo dukrai pinigus kas mėnesį nesuponuoja išvados, kad šalys tarėsi dėl papildomo išlaikymo teikimo esant įvykdytam teismo sprendimui. Priešingai, teismo nuomone, šis šalių susirašinėjimas jau po 2012 m. kovo 8 d. susitarimo sudarymo, tik patvirtina jį, bet to, leidžia jį įgyvendinti, nes pareiškėjui buvo pateiktas dukters atsiskaitomosios sąskaitos numeris. Su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl šalių tarpusavio susirašinėjimo turinio nesutinka ir V. U., pažymėdama, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, apie darbo JAV pavertimą į išlaikymą buvo užsiminta nesutinkant su pareiškėjo išreikšta pozicija, jog jis prievolę teikti materialinį išlaikymą jau yra įvykdęs, o pasisakymas, kad išlaikymas teiktinas gera valia, tik patvirtina siekį, kad pareiškėjas ateityje teismo sprendimą vykdytų savo noru, laisva valia, nesikreipiant dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė neatitinka ir kitų požymių, kuriuos turi atitikti naujai paaiškėjusios aplinkybės, t. y. ji buvo ir turėjo būti žinoma pareiškėju bylos nagrinėjimo metu.

Teismas taip pat pažymi, kad ir po šio susirašinėjimo, kuris, pareiškėjo teigimu, turėjo reikštų susitarimą teikti dukrai išlaikymą gera valia, pareiškėjas dukrai pervedamas sumas įvardindavo kaip „alimentai“. Teismo vertinimu, tuo atveju, jei pareiškėjas jau būtų įvykdęs teismo sprendimą, bankiniuose pavedimuose pervedamas pinigų sumas turėjo galimybę įvardinti kitaip, pavyzdžiui, parama, dovana ar pan., tačiau ir toliau jas įvardindavo kaip alimentus – žodžiu, šnekamojoje kalboje reiškiantį teikiamą išlaikymą. Juo labiau pažymėtina, kad pareiškėjas mokėjimus vykdė periodiškai, kas mėnesį, šalių susitarime nurodyto dydžio sumomis, kas tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad pareiškėjas nurodytą išlaikymą teikė ne gera valia, bet vykdydamas teismo sprendimą ir šalių tarpusavio 2012 m. kovo 8 d. susitarimą, kurioje išreikšta tikroji šalių valia dėl šalių dukrai teiktino išlaikymo tvarkos ir dydžio.

Pirmiau nurodytų aplinkybių visumą teismas vertina kaip pagrindą pripažinti, jog pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo įvardintos aplinkybės neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo visumos – jos negali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios ir galinčios turėti esminės įtakos byloje priimtų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas sprendžia, jog pats pareiškėjas, nepakankamai rūpestingai įgyvendindamas savo procesines teises civilinės bylos Nr. 2YT-650-925/2017 nagrinėjimo metu, nesiimdamas priemonių pateikti teismui, jo nuomone, galinčių turėti reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui aplinkybių, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, todėl tai, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu teismas, pareiškėjo manymu, nenustatė kai kurių aplinkybių, negali būti laikoma pakankamu pagrindu atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Dėl nurodytų priežasčių prašymas atnaujinti procesą atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jei yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą) ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad terminas „aiški klaida“ yra vertinamoji. Tačiau klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015).

Dėl teisės normų, reglamentuojančių prievolės įvykdymą, netaikymo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Pareiškėjo teigimu, V. U. dar 2006 m. rugpjūčio 31 d. pareiškime patvirtinus apie tinkamą prievolės įvykdymą, teismas be pagrindo netaikė teisės normų, reglamentuojančių prievolės pasibaigimą ją tinkamai įvykdžius. Pareiškėjo teigimu, jam įvykdžius teismo sprendimą, jis neturėjo pareigos toliau teikti materialinį išlaikymą, o V. U. neturėjo reikalavimo teisės, todėl teismas nepagrįstai netaikęs normos dėl prievolės pasibaigimo, sukūrė pareiškėjui papildomą prievolę.

Teismas, ištyręs civilinėje byloje, taip pat vykdomojoje byloje esančius duomenis, sprendžia, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos priimant 2017 m. gegužės 3 d. teismo nutartį, yra nepagrįstos ir nesudarančios savarankiško pagrindo atnaujinti byloje procesą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad bylos nagrinėjimo metu, teismas, nustatęs, kad šalių susitarimu 2006 m. susitarimai dėl prievolės įvykdymo yra pripažinti negaliojančiais, turėjo taikyti normas, reglamentuojančias prievolės pasibaigimą tinkamai ją įvykdžius. Teismas, tinkamai kvalifikavęs šalių tarpusavio teisinius santykius, tinkamai taikė teisės normas dėl šalių galimybės susitarti dėl tolimesnio prievolės vykdymo, todėl, pareiškėjui nenurodant jokių argumentų dėl 2012 m. kovo 3 d. susitarimo, pagrįstai sprendė, jog juo šalys susitarė dėl tolimesnės prievolės vykdymo tvarkos bei sumokėto išlaikymo dydžio. Teismui išnagrinėtoje byloje nustačius, kad pareiškėjas A. U. nėra įvykdęs savo prievolės pagal 2004 metų teismo sprendimą dėl išlaikymo nepilnametei dukrai teikimo, teismas neturėjo pagrindo taikyti teisės normas, reglamentuojančias prievolės pasibaigimą tinkamai ją įvykdžius. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl pareikėjo prievolės įvykdymo, vadovavosi ne tik pareiškėjo pateiktu 2006 m. rugpjūčio 31 d. susitarimu, suinteresuoto asmens pateiktu 2012 m. kovo 3 d. susitarimu, bet ir kitais byloje buvusiais duomenimis apie išlaikymo teikimą nepilnametei dukrai po 2006 m. rugpjūčio 31 d. susitarimo sudarymo.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamoje byloje teismas, priimdamas 2017 m. gegužės 3 d. nutartį, taikė teisės normas, reglamentuojančia sandorio negaliojimą. Kaip matyti iš 2017 m. gegužės 3 d. nutarties, teismas savo iniciatyva jokių teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, netaikė, tik pažymėjo, kad 2012 m. kovo 8 d. susitarimu šalys nusprendė laikyti negaliojančiais jų susitarimus dėl išlaikymo teikimo, tokiu būdu tik nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Taigi teismas nepripažino 2006 m. rugpjūčio 31 d. šalių susitarimo negaliojančiu, o nutartyje tik konstatavo, kad šalys 2012 m. kovo 8 d. susitarimu susitarė 2006 m. ir 207 m. susitarimus laikyti negaliojančiais ir priimdamas procesinį sprendimą rėmėsi šalių sudaryto susitarimo nuostatomis.

Tuo pačiu teismas pažymi, jog 2017 m. gegužės 3 d. teismo nutarties turinys, o kartu ir teismo argumentai, remdamasis kuriais teismas priėmė paminėtą nutartį, pareiškėjui tapo žinomi tuo metu, kai jam buvo įteikta minėtos nutarties kopija. Kadangi civilinėje byloje nėra tikslių duomenų apie šios nutarties įteikimo pareiškėjui datą, teismas laiko, kad vėliausiai šios nutarties turinys pareiškėjui tapo žinomas 2017 m. gegužės 29 d., susipažinus su civilinės bylos medžiaga. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui pateikė 2018 m. rugpjūčio 20 d., t. y. jau praleidęs įstatyme numatytą 3 mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

Dėl termino prašymui atnaujinti procesą paduoti

Teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl proceso atnaujinimo, procesą atnaujina tuomet, jei nustato, kad prašymas atnaujinti procesą paduotas nepraleidus termino, nustatyto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 368 straipsnyje, ir prašymas yra pagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (CPK 370 straipsnio 3 dalis). CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.

Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą Kauno apylinkės teisme gautas 2018 m. rugpjūčio 24 d. Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, jo nurodomos kaip pagrindas procesui atnaujinti, paaiškėjo atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 03-2-00531-17, t. y., jau po 2017 m. gegužės 3 d. teismo nutarties įsiteisėjimo, pareiškėjo atstovui 2018 m. gegužės 24 d. gavus ikiteisminio tyrimo medžiagą.

Remiantis pareiškėjo kartu su prašymu atnaujinti procesą pateiktais duomenimis, nustatyta, jog Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės A. P. 2018 m. gegužės 21 d. raštu leista A. U. ir jo atstovui advokatui Mindaugui Vasiliauskui susipažinti su ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00531-7 duomenimis bei gauti bylos dokumentų kopijas. Pareiškėjo atstovas su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jo teigimu, susipažino 2018 m. gegužės 24 d. ir būtent su šia data yra siejamas naujai paaiškėjusių aplinkybių faktas. Tačiau teismas, įvertinęs aplinkybių, kurias pareiškėjas nurodo kaip naujai paaiškėjusias aplinkybes, pobūdį, jų esmę, sprendžia, jog sieti šias aplinkybes su ikiteisminio tyrimo atlikimu, nėra jokio pagrindo. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kurias jis įvardija kaip naujai paaiškėjusias aplinkybes, pareiškėjui buvo ir turėjo būti žinomos dar iki susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas nurodo, kad tam tikros aplinkybės ar juo labiau V. U. tam tikra pozicija atskirais klausimais, jos pateikti įrodymai pareiškėjui tapo žinomi tik susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau akcentuotina, jog esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl naujai apaiškėjusių aplinkybių turi faktinės aplinkybės, o ne V. U. pozicija atskirais klausimais.

Pareiškėjo kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės nurodomas V. U. patvirtinimas apie 2004-2005 metais, 2006 ir 2008 metais pareiškėjo teiktą materialinį išlaikymą, šalių tarpusavio elektroninis susirašinėjimas, 2012 m. kovo 8 d. susitarimo sudarymo aplinkybės ar tai, kad civilinėje byloje priimant sprendimą buvo remtasi šio susitarimo kopija, pareiškėjui turėjo ir galėjo būti žinomos dar iki susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme pirmiau paminėtų aplinkybių siejimas su tam tikrais ikiteisminio tyrimo duomenimis, laikytinas nepagrįstu, nes minėtos aplinkybės pareiškėjo buvo ir galėjo būti žinomos daug anksčiau. Vienokia ar kitokia V. U. pozicija, pareikšta ikiteisminio tyrimo metu, ar ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjusios aplinkybės, neturinčios esminės reikšmės byloje nustatytinų reikšmingai faktų visumai, nesudaro pagrindo pripažinti, jog šios aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos tik po to, kai jis susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Pareiškėjas viena iš naujai paaiškėjusių aplinkybių nurodo neva ikiteisminio tyrimo metu V. U. išreikštą patvirtinimą dėl 2004-2005 metais, 2006 ir 2008 metais mokėto materialinio išlaikymo, tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėtoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes, svarbus yra pats šių piniginių perlaidų ir piniginių sumų sumokėjimo faktas, o jis, pareiškėjui, kaip asmeniui, siuntusiam pinigines perlaidas ar dariusiam bankinius pavedimus, kaip jau konstatavo teismas pirmiau, turėjo būti žinomas šių veiksmų atlikimo metu. Teismo vertinimu pareiškėjas neturi pagrindo šių aplinkybių sužinojimo faktą sieti su ikiteisminio tyrimo metu V. U. išsakyta pozicija, nes pareiškėjui, teigiančiam, jog jis nurodytu laikotarpiu teikė savo dukrai materialinį išlaikymą, šios aplinkybės turėjo ir galėjo būti žinomos ne tik kad iki ikiteisminio tyrimo pradžios, bet, įvertinus tai, kad piniginės perlaidos buvo pervestos 2004-2005 metais, pinigų sumos sumokėtos 2006 ir 2008 metais, leidžia teismui konstatuoti, kad šios aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos nurodytų veiksmų atlikimo metu. Teismas, susipažinęs su vykdomosios bei civilinės bylos medžiaga, pažymi, jog pareiškėjas duomenų apie šiuos mokėjimus nepateikė nei antstolei, vykdančiai vykdomąją bylą, nei teismui, nagrinėjusiam skundą dėl antstolės veiksmų, nors šios aplinkybės pareiškėjui tuo metu jau buvo žinomos.

Teismas analogiškos pozicijos laikosi ir pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su šalių elektroniniu susirašinėjimu, remiantis kuriuo, pareiškėjo teigimu, galima išsiaiškinti tikrąją šalių valią dėl susitarimo pareiškėjui laisva valia teikti išlaikymą nepilnametei dukrai. Pareiškėjo teigimu, šio susirašinėjimo turinys jam tapo žinomas tik susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kadangi jis pats šio susirašinėjimo su V. U. nebuvo išsaugojęs, todėl jo turinio neprisiminė. Teismas, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas galbūt nebuvo išsaugojęs šalių tarpusavio susirašinėjimo, negali sutikti su tuo, jog šio susirašinėjimo turinys pareiškėjui tapo žinomas tik ikiteisminio tyrimo metu susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Priešingai, teismas sprendžia, jog šio susirašinėjimo turinys pareiškėjui buvo žinomas nuo pat šio susirašinėjimo momento 2012 metais, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog šio aplinkybes pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu.

Teismo vertinimu, pareiškėjui vėliausiai bylos nagrinėjimo teisme metu ar susipažinus su civilinės bylos duomenimis turėjo būti žinomos ir aplinkybės, susijusios su 2012 m. kovo 8 d. susitarimu, bei tuo, kad civilinėje byloje buvo pateikta tik šio susitarimo kopija. Teismo vertinimu, nepagrįstai pareiškėjas šių aplinkybių paaiškėjimą sieja su ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjos nurodytais duomenimis apie šio susitarimo sudarymo aplinkybes ar tai, kad tiek pareiškėjas, tiek ir V. U. neturi minėto susitarimo originalo, o byloje yra patvirtinta tik šio susitarimo kopija. Teismo vertinimu, esminę reikšmę nagrinėjamai bylai turi susitarimo egzistavimo faktas, o ši aplinkybė pareiškėjui turėjo ir galėjo būti žinoma jau civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu, vėliausiai – kai pareiškėjui buvo įteikta teismo 2017 m gegužės 3 d. nutarties kopija arba kaip pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas leisti susipažinti su civilinės bylos medžiaga.

Pareiškėjui tapus žinoma, kad vienas iš rašytinių įrodymų, remdamasis kuriais teismas priėmė nutartį civilinėje byloje, yra 2012 m. kovo 8 d. susitarimas, pareiškėjas, manydamas, kad minėtas susitarimas neatitinka jo valios, iš karto po to galėjo ir turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, tačiau šia teise per įstatyme numatytą trijų mėnesių terminą nepasinaudojo. Tokios pačios pozicijos teismas laikosi ir dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl neva paaiškėjusio fakto, kad teismas civilinėje byloje priėmė nutartį remdamasis ne šio susitarimo originalu, o kopija. Minėta aplinkybė aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta teismo nutartyje, todėl pareiškėjas, abejodamas šio susitarimo autentiškumu, iš karto po to, kai susipažino su civilinės bylos medžiaga, turėjo galimybę kreiptis į teismą.

Teismas sprendžia, jog pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškė praleidęs įstatyme numatytą trijų mėnesių terminą, kadangi jo nurodomos aplinkybės iš esmės jam buvo žinomos dar iki civilinės bylos nagrinėjimo teisme arba civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu, arba iš karto po to, kai jis susipažino su civilinės bylos medžiaga.

Teismo vertinimu, formalus aplinkybių, remdamasis kuriomis pareiškėjas grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo, siejimas su neva ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nors esminę reikšmę bylos išnagrinėjimui turinčios aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, yra nepagrįstas ir neteisingas, sudarantis sąlygas pareiškėjui tik formaliais pagrindais kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje. Teismo vertinimu, jokių esminių naujų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teiktu materialiniu išlaikymu dukrai ar šalių tarpusavio susitarimais, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, nes visos šios aplinkybės pareiškėjui turėjo ir galėjo būti žinomos anksčiau.

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjas A. U. prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė teismui praleidęs įstatyme numatytą trijų mėnesių terminą, nes aplinkybės, sudarančios pagrindą procesui civilinėje byloje atnaujinti, jam buvo ar turėjo būti žinomos iki susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismui nustačius nurodytas aplinkybes, pripažintina, jog neegzistuoja viena iš įstatyme numatytų sąlygų procesui byloje atnaujinti (praleistas įstatyme numatytas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti), todėl tai sudaro savarankišką pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo.

Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesu

V. U. atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškė prašymą skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio pagrindu. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį teikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Kita vertus, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą – proceso atnaujinimo institutu, kad būtų apginta jo tariamai pažeista teisė, tačiau, net ir nustačius, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis. Teismas sutinka su V. U. prašyme nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi aplinkybėmis, dėl kurių jau buvo pasisakyta anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje, tačiau vien šis faktas, teismo vertinimu, neleidžia vertinti pareiškėjo kaip nesąžiningo proceso dalyvio. Juo labiau, kad minėtoje byloje teismas nurodė, kad viena iš galimybių nuginčyti kitame teismo procesiniame sprendime konstatuotas faktines aplinkybes, yra proceso atnaujinimas. Suinteresuoto asmens nurodomos aplinkybės apie jos patirtus nepatogumus, taip pat nėra pakankamas pagrindas pareiškėjo atžvilgiu taikyti sankcijas, kadangi kiekvienas teisminis procesas sukelia tam tikrus nepatogumus proceso dalyviams, tačiau tai negali būti kliūtimi pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Teismas, nesutikdamas su V. U. argumentu, jog tokiu būdu buvo siekiama vilkinti ir išieškojimo procesą, pažymi, kad prašymo atnaujinti procesą padavimas nestabdo sprendimo ar nutarties vykdymo. Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia nesant pagrindo pareiškėjui A. U. skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktais, 370 straipsnio 3 dalimis, 371 straipsniu,

nutaria:

atmesti A. U. prašymą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2YT-650-925/2017 atnaujinimo.

Netenkinti suinteresuoto asmens V. U. prašymo skirti A. U. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.