Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-84/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-10-28
Bylos Nr.: 1A-84/2011
Teisminio proceso Nr.: 1-37-1-00156-2008-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Šiukšta, Violeta Ražinskaitė, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: R. M., V. M., E. D.
Nukentėjusysis: V. K.
Advokatai: Danius Svirinavičius

Kategorijos

1.2.3.2.6Nužudymas kankinant ar kitaip žiauriai (BK 129 str. 2 d. 6 p.)
1.2.3.2.9Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 9 p.)
1.2.14.3.2.2Plėšimas panaudojus nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą (BK 180 str. 2 d.)

Bylos Nr. 1A-84/2011

Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00156-2008-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.6, 1.2.3.2.9, 1.2.14.3.2.2

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko (pranešėjo) Svajūno Knizlerio,teisėjų Violetos Ražinskaitės ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,nuteistiesiems R. M. , V. M. , E. D. ,gynėjams Renui Bradūnui, Eleonorai Adai Unčiurienei, Vytautui Merkšaičiui,nukentėjusiajam V. K. ,nukentėjusiojo atstovui advokatui Daniui Svirinavičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. , V. M. , E. D. ir nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 253 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį šešeriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus keturiolikai metų laisvės atėmimo, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto 9 mm kalibro „Makarov" tipo šovinių laikymo) vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto savadarbių šaudmenų laikymo) vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį dvidešimčiai parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 253 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, bausmes iš dalies sudedant, ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. M. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį aštuoneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus šešiolikai metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – devyniolika metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė - devyniolika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. D. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį aštuoneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus šešiolikai metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir subendrinta bausmė paskirta devyniolika metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta dalis neatliktos bausmės paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu ir E. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dvidešimt metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš V. M. , E. D. , R. M. solidariai nukentėjusiojo V. K. naudai priteista 5092 litai turtinei ir 150000 litų neturtinei žalai atlyginti, 1190 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Be to, iš R. M. nukentėjusiojo V. K. naudai priteisti 7000 litų turtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiojo V. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. , R. M. ir E. D. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, bendrais veiksmais, panaudodami šaunamąjį ginklą ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, panaudodami fizinį smurtą, atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą, pasikėsino plėšimo būdu pagrobti didelės vertės svetimą turtą, itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų, be to, R. M. kitiems bendrininkams nežinant, pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Jie, iš anksto susitarę padaryti sunkų nusikaltimą - panaudojant šaunamąjį ginklą - revolverį „Blow 38", užtaisytą savadarbiais šaudmenimis, bei specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą - elektrošoko įrenginį „Power Max", užvaldyti svetimą, A. K. K. priklausantį didelės vertės turtą - 200 000 litų vertės metalo laužą, iš anksto susitarę, kad R. M. ir E. D. , panaudoję A.K. K. atžvilgiu fizinį smurtą, pastarąjį suriš ir taip atims galimybę šiam priešintis, o V. M. organizuos pagrobto metalo laužo išgabenimą, taip grupės nariams pasiskirsčius užduotis ir vaidmenis, 2008 m. liepos 1 d. apie 7 val. A. K. K. priklausiančios sodybos, esančios Guobų k., Kazlų Rūdos sav., kieme ir gyvenamajame name, E. D. panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, paveikus A. K. K. galvos ir pečių srityse elektrošoko įrenginiu „Power Max", R. M. nukreipus į nukentėjusįjį revolverį „Blow 38" bei išsakius grasinimą šauti, bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą – tyčia rankomis, kojomis, revolverio „Blow 38" korpusu, elektrošoko įrenginio „Power Max" korpusu sudavė mažiausiai tris smūgius A. K. K. į galvą ir krūtinę, tuo bendrais veiksmais padarė muštines žaizdas kairiame antakyje, odos nubrozdinimus dešiniame žande, dešinės ausies kaušelyje, kairės pusės VI, VII, VIII, IX, X šonkaulių lūžius, tęsdami nusikalstamą veiką, bendrais veiksmais atėmė galimybę A. K. K. priešintis - plastmasinėmis sąvaržomis, virve, lipnia juosta surišo šio rankas ir kojas, bei, bendrais veiksmais, suvokdami, kad tokiu būdu neišvengiamai sukels A. K. K. dideles fizines kančias ir mirtį, ant galvos užmovė sintetinio audinio maišą, kurį kaklo srityje apvyniojo lipnia juosta, dėl ko, ant galvos užmautame maiše iškvėpavus deguonį ir susikaupus anglies dvideginiui, A. K. K. mirė nuo uždusimo uždaroje erdvėje. Tokiu būdu, atėmę galimybę A. K. K. priešintis, kartu pagrobė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą - 3500 litų vertės automobilį „ZIL", be to, R. M. , bendrininkams nežinant, pagrobė gyvenamojo namo kambaryje seife buvusius 7000 litų, tačiau didelės vertės A. K. K. priklausančio turto, dėl kurio buvo visi susitarę, nepagrobė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes 2008 m. liepos 1 d. planuoto pagrobti metalo laužo nepavyko išvežti dėl techninių priežasčių, prasto privažiavimo, o 2008 m. liepos 2 d. metalo laužą sutrukdė išvežti sodyboje buvę policijos pareigūnai.

R. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų be tikslo jas platinti, tai yra, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens neteisėtai, be tikslo platinti, įgijo ir iki 2008 m. liepos 26 d. bute, esančiame Žemaičių g. 63, Kaune, neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų - 0,191 g. kokaino ir nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų - 0,016 g metamfetamino.

Taip pat R. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, tai yra, būdamas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje per policijos pareigūnų šaudymo pratybas neteisėtai įgijo – negrąžino neiššaudytus tris pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov" tipo šovinius ir juos iki 2008 m. liepos 26 d. neteisėtai laikė bute, esančiame Žemaičių g 63, Kaune.

Be to, R. M. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, tai yra, neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje neteisėtai pasigamino penkis savadarbius šaudmenis – į garsiniais ir dujiniais šoviniais skirto šaudyti revolverio „Blow 38" būgnelio kameras sudėjo po garsinį šovinį ir 8,5 mm skersmens guminį šratą, kurio iššauto kinetinė energija yra 23 J, bei šiuos savadarbius šaudmenis iki 2008 m liepos 26 d. neteisėtai laikė bute, esančiame Žemaičių g 63, Kaune.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus panaikinti ir dėl šios veikos jį išteisinti. Taip pat prašo sušvelninti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį jam skirtą bausmę ir už šios veikos padarymą paskirti bausmę lygią BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui arba švelnesnę.

Nuteistojo manymu, jis turėjo būti pripažintas kaltu tik dėl svetimo turto užvaldymo bei pasikėsinimo užvaldyti svetimą turtą, panaudojus fizinį smurtą, tačiau negalėjo ir neturėjo būti nuteistas dėl tyčinio nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, jis visose proceso stadijose buvo nurodęs, kad jo bei kitų nuteistųjų susitarimas apėmė konkretų tikslą - panaudojant fizinį smurtą užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Smurtas buvo aptartas konkretus t. y. apsvaiginus elektrošoku nukentėjusįjį surišti ir po to pagrobti jo turtą, dėl smūgių sudavimo tartasi nebuvo, taip pat nebuvo tartasi dėl nukentėjusiojo nužudymo. Todėl apeliantas mano, kad jam inkriminuotas kaltinimas nepagrįstas faktiniais duomenimis bei įrodymais dalyje dėl tyčinio nužudymo ypač žiauriai bei dėl savanaudiškų paskatų yra per griežtas, todėl šioje dalyje jis turėtų būti išteisintas.

Nuteistasis nurodo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad jo tyčia buvo nukreipta apsvaiginti nukentėjusįjį elektrošoku bei jį surišti. Tačiau prieš nukentėjusįjį panaudojus elektrošoką jis neapsvaigo, todėl nuteistasis sudavė jam keletą smūgių į petį. Po to nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo R. M. . Apelianto teigimu, jis reikalavo R. M. nutraukti šiuos veiksmus, nes tai peržengė susitarimo ribas, tačiau, R. M. savo nusikalstamų veiksmų nenutraukė ir nukentėjusysis buvo surištas bei jam buvo uždėtas ant galvos maišas. Kas uždėjo maišą bei kokiu tikslu tai buvo padaryta, nuteistasis teigia nežinantis, nes tokio susitarimo nebuvo, o jis tuo metu buvo šoko būsenoje. Įnešus nukentėjusįjį į kambarį, nuteistasis E. D. teigia pamatęs, kad ant nukentėjusiojo galvos yra maišas, todėl jis nurodė R. M. nuimti nuo galvos maišą, kad nukentėjusysis neuždustų. Tai užfiksuota 2008 m. rugpjūčio 6 d. jo apklausos protokole bei 2009 m. lapkričio 5 d. teismo posėdžio metu. R. M. sutikus, jis iš kambario išėjo. Todėl nuteistasis mano, kad galima teigti, jog nukentėjusiojo mirties jis nesiekė ir nenorėjo bei nesuprato, kad ji gali įvykti, nes jis iš kambario pasišalino tik R. M. pažadėjus nuimti nukentėjusiajam nuo galvos maišą. Dėl šių aplinkybių E. D. mano, kad nėra jo tyčios valinio momento, t. y. siekio bei noro, kad įvyktų nukentėjusiojo mirtis, taip pat nėra ir intelektualinio momento, t. y. suvokimo, jog mirtis gali kilti, nes R. M. buvo pažadėjęs nuimti nukentėjusiajam maišą nuo galvos. Su nukentėjusiuoju kambaryje liko vienas R. M. , kuris, kaip matosi iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo, ant nukentėjusiojo galvos užmetė skudurus, kurie galėjo turėti įtakos mirties paspartėjimui. Tačiau tai buvo tik R. M. veiksmai, kurie nebuvo aptarti su kitais bendrininkais. Juo labiau, kad apie uždėtus skudurus ant nukentėjusiojo galvos, jis nieko nežinojo, todėl jam inkriminuoti tyčinio nužudymo sukeliant dideles kančias, nėra pagrindo. Tiek maišo uždėjimas, tiek ir skudurų užmetimas ant nukentėjusiojo galvos buvo R. M. veiksmai, kurie išėjo už bendrininkų susitarimo ribų, todėl tai galima vertinti, kaip vykdytojo ekscesą. Be to, apeliantas nurodo, kad ant nukentėjusiojo galvos uždėtas maišas nebuvo lipnia juosta užklijuotas sandariai, t. y. tarp maišo ir kaklo buvo tarpas, per kurį galėjo patekti oro. Todėl jis mano, kad galimai, jeigu nebūtų užmesti skudurai ant galvos, nukentėjusiojo mirtis galėjo ir neįvykti. Be to apeliantas pastebi, kad vykdamas kitą dieną į nukentėjusio namus paimti metalo jis apie nukentėjusiojo mirtį nežinojo ir tik būnant nukentėjusio namų kieme, pakrovus sunkvežimį, iš R. M. sužinojo, jog nukentėjusysis yra negyvas. Po to vykti pasikrauti metalo jis atsisakė. Todėl daryti išvadą, kad jis žinodamas apie nukentėjusiojo mirtį ir toliau prisidėdamas prie jo turto grobimo tokiu būdu sutiko su R. M. veiksmais nužudant nukentėjusįjį bei jiems neprieštaravo, nėra pagrindo. Apelianto manymu, nesutikimą su R. M. įvykdytu K. K. nužudymu jis aiškiai išreiškė atsisakydamas grobti jo turtą.

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad jo padaryta veika turėtų būti vertinama, kaip plėšimas su atitinkamai sukeltu nesunkiu bei nežymiu sveikatos sutrikdymo laipsniu t. y. pagal BK 180 straipsnį.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju jis veikė tik kaip vykdytojas, nes pagal susitarimą, elektrošoku turėjo apsvaiginti nukentėjusįjį, po ko jis turėjo būti surištas bei toliau vykdomas jo turto užvaldymas. Organizatoriumi buvo R. M. , kuris sumanė nusikaltimą, jį suplanavo, parūpino visas reikalingas priemones, t. y. lipnią juostą, virvę, pistoletą, elektrošoką, mobilaus telefono korteles, automobilį. Jo veiksmai iš esmės sąlygojo tiek paties nusikaltimo padarymą, tiek ir kilusias pasekmes. Todėl E. D. mano, kad atsižvelgiant į ne pagrindinį jo vaidmenį šio nusikaltimo padaryme, atitinkamai turi būti skiriama ir bausmė. Tačiau teismas pažeisdamas teisingumo bei proporcingumo principus, vis tiek jam skyrė griežčiausią bausmę tiek už plėšimą, tiek ir už nužudymą.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat mano, kad šiuo atveju nepagrįstai nustatytas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai, todėl jis turėtų būti šalinamas iš kaltinimo. Šis požymis nustatytas tik dėl Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus ekspertizės akto bei eksperto A. C. apklausos teisme. Ekspertas apklausiamas teisme, parodė, kad nukentėjusysis mirė didelėse kančiose, dėl iškvėpuoto maiše deguonies bei susikaupus anglies dvideginiui. Tačiau nuteistasis mano, kad tokie eksperto teiginiai niekuo neparemti. Tokių duomenų nenurodoma Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus pateikto ekspertizės akto išvadose, kurioje teigiama, kad klausimas dėl nukentėjusiojo kančių pojūčio ar psichinės būsenos gulint surištomis rankomis bei kojomis ir su užmautu ant galvos sintetinio audinio maišu, kuris kaklo srityje apvyniotas lipnia juosta, nepriklauso teismo medicinos ekspertizės kompetencijai. Apeliantas pastebi, kad abi ekspertizės buvo atliktos ta pačia tyrimo kryptimi. Todėl nuteistasis mano, kad eksperto A. C. pateikti duomenys apie nukentėjusiojo kančias prieš mirtį peržengia jo kompetencijos ribas. Taigi, A. C. teiginiai dėl nukentėjusiojo mirties didelėse kančiose turėtų būti vertinami, kaip abejonės, o visos abejonės aiškinamos kaltinamųjų naudai.

Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir mano, kad tokia aplinkybe turėtų būti pripažintina tai, jog jis pripažįsta padaręs nusikaltimą bei nuoširdžiai gailisi. Apeliantas nurodo, kad kaltės jis nepripažino tik dėl tyčinio nužudymo, nes už šį nusikaltimą jis negali būti traukiamas atsakomybėn. Todėl mano, kad kaltės nepripažinimas dalyje dėl tyčinio nužudymo negali būti laikomas ne visišku pripažinimu. Atsižvelgiant į tai, teismas jo prisipažinimą dėl BK 180 straipsnyje numatytos veikos turėjo laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atitinkamai paskirdamas bausmę ne didesnę nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas skirdamas jam bausmę nepagrįstai konstatavo, jog jis charakterizuojamas neigiamai, nes tokie duomenys neatitinka faktinių aplinkybių. Tokį argumentą nuteistasis grindžia prie skundo pridedama charakteristika iš pataisos namų. Apelianto manymu, šios aplinkybės rodo, kad nors jis anksčiau ir teistas, pripažintas kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų, tačiau supranta, kad elgėsi nepateisinamai, neleistinai, jo elgesys neatitiko jokių visuomenėje įprastų bei nusistovėjusių elgesio normų. Šiuo metu įvertinęs savo veiksmus, jis stengiasi save pakeisti, nuolat bendrauja su artimaisiais. Tai nuteistojo manymu rodo, kad jis nėra išimtinai kriminalizuota asmenybė, neturinti jokių moralės normų, įsitikinimų, teigiamų savybių, jo socialiniai ryšiai su laisvėje esančiais artimaisiais nėra nutrūkę. Todėl teismas turėtų į tai atsižvelgti skirdamas bausmę.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Nuteistojo manymu, apygardos teismas jam skyrė aiškiai per griežtą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, prieštaraujančią BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytam teisingumo principui. R. M. nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė apie nusikalstamų veikų padarymą nuoseklius ir itin išsamius parodymus, kurie padėjo operatyviai atskleisti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Be to, prisipažino iš seifo paėmęs pinigus, nors kiti nusikaltimo padarymo bendrininkai to nematė ir nežinojo.

Taip pat apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad nusikaltimų bendrininkai V. M. ir E. D. , po nusikalstamų veikų padarymo grįždami iš nusikaltimo padarymo vietos, dujinį pistoletą, elektrošoką ir kitus daiktus buvo išmetę į šiukšlių dėžę Kaune. Tuo tarpu R. M. tai sužinojęs nuvyko į nurodytą vietą ir šiuos daiktus paėmęs parsivežė į savo namus. Ant šių daiktų paliktų pėdsakų nesunaikino, nors tokią galimybę turėjo. Tai apelianto manymu patvirtina, kad jis ruošėsi vykti į policiją ir prisipažinti. Tačiau prieš tai, kartu su artimaisiais, norėjo atšvęsti močiutės vardadienį. Dėl to nuvykti į policiją nespėjo, nes policijos pareigūnai jį sulaikė. Visgi, jis savo noru jiems atidavė aukščiau paminėtus daiktus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, išskyrus nužudymą. Tačiau nuteistojo manymu, jis visiškai prisipažino, kokiais veiksmais prisidėjo prie K. K. nužudymo, ir nuoširdžiai gailisi, nors tikslo jį nužudyti neturėjo.

Be to, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis jauno amžiaus, anksčiau neteistas, darbovietės charakterizuojamas teigiamai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus.

Nuteistojo V. M. manymu, jo kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose numatytą nusikalstamą veiką, grindžiama tik melagingais R. M. parodymais, kitų neginčytinų ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę nužudžius nukentėjusįjį, byloje nėra. Be to, bylos aplinkybės bei įrodymai išnagrinėti neišsamiai ir šališkai, buvo įrodinėjama tik kaltinimo versija, tuo tarpu nuteistąjį teisinantys įrodymai nevertinti.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, kaip organizuota grupe dėl savanaudiškų paskatų padarytą itin žiaurų nužudymą. V. M. nuomone, veiką kvalifikuojant kaip nužudymą itin žiauriai, būtina nustatyti, kad kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą, o inkriminuojant organizuotą grupę, būtina nustatyti, jog tarp veiką padariusių asmenų buvo bendras susitarimas sumušti ar nužudyti nukentėjusįjį. Tuo tarpu šiuo atveju tokio tikslo nebuvo, nes į nukentėjusiojo namus nuteistieji vyko siekdami jį apiplėšti. Apeliantas nurodo, kad smūgių nukentėjusiajam nesudavė, jo nemušė, maišo ant galvos nedėjo, todėl mano, kad jis nesusijęs su nukentėjusiojo mirtimi, kadangi tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Be to, nuteistasis teigia, kad nenumatė, jog R. M. veiksmai sukels nukentėjusiojo mirtį, nes iš anksto nebuvo susitarta nei su R. M. , nei su E. D. dėl veiksmų apimties. Todėl negalima teigti, kad jį tenkino bet kokios dėl veikos kilsiančios pasekmės. V. M. mano, jog kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai turi būti kvalifikuojami individualiai, pagal dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį ir bendrininko aktyvumo lygį (LAT 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46).

Be to apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo ir E. D. parodymus duotus teisiamojo posėdžio metu ir nuosprendį grindė vien ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nepagrįstai teisiamojo posėdžio metu V. M. , E. D. duoti parodymai, kuriuose jie nusikaltimo organizatoriumi įvardino R. M. , vertinti, kaip jų gynybine versija, siekiant suklaidinti teismą ir nuslėpti tikrąsias bylos aplinkybes bei bandymu švelninti savo padėtį ir išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Nuteistojo manymu, neatsižvelgta į aplinkybę, jog į A. K. K. namus jie vyko R. M. iniciatyva, siekdami apiplėšti nukentėjusįjį. Be to, vaidmenis nusikalstamos veikos padaryme paskirstė R. M. . Neįvertinta ir tai, kad E. D. taip pat nurodė, jog R. M. buvo nusikaltimo organizatorius. V. M. neginčija, kad žinojo, jog prekes perka žmogaus surišimui, tačiau apie A. K. K. užmušimą kalbama nebuvo, taip pat nurodo, kad nesitarta nukentėjusiojo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą, ką patvirtino ir E. D. . Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas, jis buvo automobilyje.

Nuteistasis V. M. mano, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi jo ir E. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir juos vertino, kaip jų kaltę pagrindžiančius įrodymus. Kartu vadovavosi melagingais R. M. parodymais, jog apeliantas paėmė maišą ir atėjęs uždėjo jį A. K. K. ant galvos. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jam atėjus į kiemą A. K. K. jau gulėjo surištom rankom, su maišu ant galvos, apvyniotu izoliacija, tačiau buvo sąmoningas, kalbėjo. Jis smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, skudurų ant galvos nedėjo, tik su R. M. nunešė A. K. K. į namo vidų ir paguldė į lovą, kur jį paliko gyvą. Paguldęs K. K. į lovą jis išėjo ir išvažiavo į Kauną ieškoti mašinos metalo laužui išvežti, o E. D. ir R. M. pasiliko ieškoti pinigų. Su nukentėjusiuoju likęs vienas R. M. toliau smurtavo prieš A. K. K. , surado seifą ir pagrobė pinigus. Vėliau R. M. pasakė, kad A. K. K. mirė, jo namuose pinigų nerado. Todėl apeliantas mano, kad R. M. turėjo motyvą žudyti nukentėjusįjį, nes tikėtina, jog norėdamas nuslėpti rastus pinigus, savo iniciatyva uždusino nukentėjusįjį užmesdamas ant jo skudurus. Juolab, kad E. D. patvirtino, jog jam išeinant iš namo ant nukentėjusiojo nebuvo užmesta jokių skudurų, nukentėjusysis buvo sąmoningas ir kalbėjo, su juo name liko tik R. M. .

Taip pat apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami organizuota grupe (BK 25 str. 3 d.), nes nepakankamai atskleisti šios bendrininkavimo formos požymiai. Nuteistojo nuomone, R. M. veiksmai prieš nukentėjusįjį laikytini vykdytojo ekscesu, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nuteistasis teigia parodęs, jog susitarimas buvo vienas – pagrobti turtą. Tuo tarpu susitarimo atimti nukentėjusiajam gyvybę, tuo labiau itin žiauriai, sukeliant nukentėjusiajam kančias, nebuvo. Tačiau R. M. peržengė visas susitarimo ribas ir savo veika sukėlė pasekmes, dėl kurių nebuvo susitarta. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 str. 1 d.). Taigi ir vykdytojas, ir kiti bendrininkai atsako ne už kitų, o už pačių asmeniškai padarytą nusikalstamą veiką. Kartu BK 26 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia ir tai, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t. y. bendrininkų susitarimo ribų peržengimą. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad negali būti pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, kad nebuvo aiškinamasi dėl kurio kaltinamojo veiksmų įvyko A. K. K. mirtis.

Kartu V. M. atkreipia dėmesį, kad įvykio metu naudoti daiktai, taip pat raktas nuo nukentėjusiojo durų rasti pas R. M. , be to, ant daiktų kratos metu paimtų pas R. M. rasti tik R. M. ir nukentėjusiojo biologiniai pėdsakai, tuo tarpu apelianto pėdsakų nerasta. Apygardos teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, kad ekspertizės akte Nr. EKM 62/10(01) konstatuota, jog klausimas dėl nukentėjusiojo kančių pojūčio ar psichinės būsenos gulint surištomis rankomis ir kojomis ir su užmautu ant galvos maišu, nepriklauso teismo medicinos ekspertizės kompetencijai. Dėl šios aplinkybės nuteistajam nesuprantama kuo remiantis inkriminuotas žudymą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nesutinka su paskirta bausme, nes mano, kad ji prieštarauja bausmės paskirčiai ir logikai. Teismas neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus. Byloje nustatyta, kad veika padaryta netiesiogine tyčia, tačiau į tai, kad netiesioginė tyčia yra akivaizdžiai mažiau pavojinga nei tiesioginė tyčia ir todėl turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, taip pat neatsižvelgta. Be to, V. M. mano, jog teismas klaidingai konstatavo, kad jis buvo vienas aktyviausių organizuotos grupuotės narių, ir jam už tai turi būti paskirta griežtesnė bausmė, nei straipsnių sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Nuteistojo manymu, jo vaidmuo nusikalstamoje veikoje nebuvo pagrindinis, nukentėjusiojo užpuolimo metu jis buvo automobilyje, aktyvių veiksmų darant A. K. K. kūno sužalojimus jis nesiėmė, o įnešęs nukentėjusįjį į namą iš nusikaltimo vietos išvažiavo. Todėl niekaip negalėjo prisidėti prie nukentėjusiojo mirties ir jo žalojimo ar kankinimo. Taigi, apelianto nuomone, teismas neteisingai paskyrė jam per griežtą bausmę (BPK 328 str. 2 p.).

V. M. nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis prisipažino, padaręs plėšimą. Tačiau jei teismas pripažino jį kaltu padarius nužudymą dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 9 p.), tokiu atveju jis neturėjo būti nuteistas ir už plėšimą.

Taip pat apeliantas tik iš dalies sutinka su iš jo priteistu civiliniu ieškiniu. Jis sutinka atlyginti nukentėjusiojo laidojimo išlaidas bei advokato atstovavimo nukentėjusiajam teisme išlaidas. Tačiau mano, kad apygardos teismo iš jo bei kitų nuteistųjų solidariai priteista nukentėjusiajam V. K. 150000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė, neatitinkanti turtinės padėties bei prieštarauja protingumo principui. O atsižvelgus į tai, kad inkriminuoto nužudymo itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų jis nepadarė, ieškinys šioje dalyje turėtų būti atmestas.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis V. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti ir R. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose padarymą paskirti aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmę, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje padarymą – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 253 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes, subendrinti apėmimo būdu ir R. M. paskirti aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Šią subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir galutinę subendrintą bausmę R. M. paskirti laisvės atėmimą dvidešimčiai metų. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusysis mano, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus paskirta bausmė neatitinka BK 54 straipsnio bei BK 41 straipsnio 2 ir 5 punktų reikalavimų, kadangi R. M. padarė labai sunkų nusikaltimą, kurį kvalifikuoja net dvi aplinkybės - itin žiaurus nužudymas dėl savanaudiškų paskatų. Be to ir konkretūs šioje byloje nustatyti R. M. veiksmai nužudant A. K. K. pasižymėjo tokiomis aplinkybėmis, kurios rodo, kad tam, jog šį asmenį teisingai nubausti už jam inkriminuotą nusikaltimą, o taip pat, kad būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, R. M. turėjo būti paskirta bausmė griežtesnė, nei ją paskyrė apygardos teismas.

Šiuo atveju negalima ignoruoti aplinkybės, jog R. M. buvo aktyviausias organizuojant nusikaltimą, ir jį vykdant. Būtent R. M. parūpino nusikaltimo įrankius, be kurių to nusikaltimo padarymas būtų iš esmės neįmanomas (automobilį, elektrošoko įrenginį, šaunamąjį ginklą, už savo lėšas nupirko raiščius, sąvaržas, lipnią juostą). Be to, R. M. buvo aktyviausias ir atliekant tiesioginius veiksmus nužudant A. K. K. . Jis pirmasis A. K. K. atžvilgiu pradėjo vartoti fizinį smurtą ir buvo aktyviausias neutralizuojant nukentėjusiojo pasipriešinimą. Iš R. M. parodymų, vertinant juos su E. D. parodymais matyti, kad E. D. neveiksmingai panaudojus A. K. K. atžvilgiu elektrošoką, R. M. iš karto nukreipė į nukentėjusįjį šaunamąjį ginklą bei išsakė grasinimą šauti, po to smogė nukentėjusiajam į galvą pistoleto rankena, kojomis bei rankomis sudavė smūgius, tokiu būdu palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą, pastarąjį kartu su E. D. surišo, kartu su abiem kitais bendrininkais uždėjo jam ant galvos sandarų maišą ir su vienu iš bendrininkų nukentėjusįjį įnešė į namą, kuriame šis mirė.

Taip pat nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad būtent R. M. veiksmai nulėmė jo brolio žūtį, nes R. M. likus vienam su A. K. K. , šis nuteistasis turėjo galimybę išsaugoti nukentėjusiajam gyvybę, tačiau to nepadarė. Priešingai, išgavęs iš A. K. K. duomenis apie pastarojo seife saugotus pinigus ir apie realią galimybę tuos pinigus iš seifo paimti, būtent ir grobė pinigus tuo metu, kai nukentėjusysis užduso ir kančiose numirė.

Nukentėjusiojo manymu, aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia manyti, kad apygardos teismas, už organizuota grupe įvykdytą A. K. K. nužudymą paskirdamas nuteistiesiems V. M. ir E. D. bausmes po 16 m. laisvės atėmimo, o R. M. - dviem metais trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, pastarajam nuteistajam bausmę individualizavo neteisingai bei apskritai nuosprendyje nepasisakė dėl bausmės individualizavimo nuteistajam R. M. . Ženkliai besiskiriančių pagal griežtumą bausmių paskyrimas atskiriems asmenims, kurių teisinė padėtis ir vaidmuo nusikaltimo padaryme yra panašūs, formuoja nuomonę, kad teismas nevienodai vertino teisinių santykių subjektus. Apelianto manymu, vaidmens nusikaltimo organizavime ir įvykdyme požiūriu, nuteistųjų E. D. ir V. M. padėtis, lyginant ją su R. M. padėtimi, dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių yra netgi palankesnė.

Apelianto manymu, nuteistiesiems E. D. ir V. M. už šį nusikaltimą paskirtos bausmės yra teisingos, todėl R. M. už šį nusikaltimą turėjo būti paskirta ne mažesnė bausmė. Priešingai, atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, nuteistajam R. M. už A. K. K. nužudymą turėjo būti paskirta griežtesnė bausmė, nei kitiems bendrininkams. Nukentėjusiojo nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į BK 58 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nors aprašydamas inkriminuotą nusikalstamą veiką iš esmės teisingai nustatė R. M. , kaip organizuotos grupės bendrininko, dalyvavimo nužudant A. K. K. veiką vaidmenį, rūšį, pobūdį, tačiau paskirdamas jam už šį nusikaltimą bausmę šių aplinkybių pakankamai neįvertino. Dėl to R. M. šiame epizode paskirta aiškiai per švelni bausmė, atitinkamai jam paskirta aiškiai per švelni bausmė ir subendrinant bausmes už visas jo padarytas nusikalstamas veikas. Kartu apeliantas pastebi, jog apygardos teismas šiame nuteistajam R. M. inkriminuotame kaltinimo epizode nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Nors R. M. yra neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, tačiau teismas pakankamai neįvertino to, kad šioje byloje jis pripažintas kaltu viso padaręs net penkis nusikaltimus. Apelianto manymu, kai skiriama bausmė už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio negrįžtamas itin sunkias pasekmes, padarymą, bausmės dydžio neturėtų nulemti formali nuteistojo charakteristika. Be to, būtina įvertinti, kad R. M. nusikalto pats būdamas policijos pareigūnu ir turėjęs pareigą saugoti asmenis nuo nusikaltimų. Taip pat nelaikytina pagrindu švelninti nuteistajam R. M. bausmę ir tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis davė nuoseklius parodymus, kurie padėjo operatyviai atskleisti nusikalstamos veikos padarymą. Nuketėjusiojo teigimu, šioje dalyje nuosprendis prieštaringas. Pirmosios instancijos teismas už A. K. K. nužudymą skirdamas nuteistajam R. M. bausmę, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Tokiu būdu pripažino, kad R. M. vaidmuo baudžiamajame procese nebuvo tokio laipsnio, kad būtų pagrindas šiam nuteistajam pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tačiau nuosprendyje baigdamas motyvuoti bausmės skyrimą nuteistajam R. M. , pagrįstus nuosprendžio motyvus, kuriais nenustatė jo padarytoje nusikalstamoje veikoje (BK 129 str. 2 d. 6, 9 p.) atsakomybę lengvinančių aplinkybių, aukščiau nurodytu būdu paneigė. Nukentėjusiojo teigimu, svarbiausia šioje dalyje yra tai, kad, nors R. M. ir ikiteisminiame tyrime, ir teisminiame šios bylos nagrinėjime dalinai ir pripažino savo kaltę, davė parodymus apie savo ir kitų bendrininkų padarytą labai sunkų nusikaltimą, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad jis taip elgėsi verčiamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, o teisme dalinai pripažino savo kaltę, verčiamas byloje jau surinktų išsamesnių įrodymų.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismas skirdamas R. M. bausmę pažeidė LAT 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 "Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" 30 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad tokiu atveju, jei nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 straipsnio 2 dalies punktus, skiriant kaltinamajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Nukentėjusysis mano, kad nustačius du R. M. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojančius požymius, jam turėjo būti paskirta griežtesnė nei sankcijos vidurkis, bausmė. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių nukentėjusysis mano, kad R. M. būtų teisinga už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Nukentėjusysis mano, kad nuteistajam R. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį bausmė paskirta taip pat neteisingai, ji aiškiai per švelni, neatitinkanti BK 41, 54, 58 straipsnių reikalavimų. Šioje dalyje bausmė taip pat netinkamai individualizuota. Nuteistiesiems E. D. ir V. M. pagrįstai paskyręs po aštuonerius metus laisvės atėmimo, nuteistajam R. M. teismas nepagrįstai paskyrė net dviem metais trumpesnę laisvės atėmimo bausmę. Nors bendra kitų nuteistųjų charakteristika blogesnė už R. M. bei šiame epizode teismas nustatė A. M. atsakomybę lengvinančią atsakomybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau apelianto manymu, vien šios aplinkybės negali būti pagrindu tokiu mastu švelninti bausmę nuteistajam R. M. . Skirdamas šiam nuteistajam bausmę už A. K. K. turto pagrobimą ir pasikėsinimą plėšimo būdu pagrobti nukentėjusiojo didelės vertės turtą, apygardos teismas nepakankamai įvertino R. M. itin aktyvų vaidmenį. Be to, šiuo atveju svarbu, kad R. M. peržengė nusikalstamo susitarimo ribas, t. y. bendrininkams nežinant, pagrobė seife buvusius 7000 litų. Todėl nukentėjusysis mano, kad būtų teisinga, pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, R. M. skirti aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Juolab, kad teismų praktikoje organizuotos grupės nariams už jų padarytus nusikaltimus paprastai skiriamos bausmės didesnės, nei baudžiamajam įstatyme nustatytas bausmės vidurkis.

Atitinkamai nuteistajam R. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskyrus prašomas bausmes yra pagrindas vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmes paskirtas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 253 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, subendrinti apėmimo būdu, paskiriant aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o šią subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir galutinę subendrintą bausmę R. M. paskirti – laisvės atėmimą dvidešimčiai metų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o jo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo nuteistųjų ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų R. M. , V. M. , E. D. ir nukentėjusiojo V. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, bylą šiuo atveju tikrina apeliacinių skundų ribose, todėl iš esmės apeliacine tvarka netikrinama nuosprendžio dalis, kuria R. M. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (du epizodai), 259 straipsnio 2 dalį, kadangi dėl šios dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.

Žemesnės instancijos teismas

Apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jų kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose bei BK 180 straipsnio 3 dalyje, bei jiems paskirtų bausmių ir iš jų priteistų civilinių ieškinių, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų V. M. ir E. D. apeliaciniuose skunduose.

Dėl nuteistųjų kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose ir BK 180 straipsnio 3 dalyje

Iš nuteistųjų V. M. ir E. D. apeliacinių skundų matyti, kad jie iš esmės neginčija įvykio metu buvę įvykio vietoje bei padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, tačiau mano, kad jie nepagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus dėl itin žiauraus nukentėjusiojo A. K. K. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų. Tokį apeliacinių skundų argumentą nuteistieji E. D. ir V. M. grindžia jų keliama versija, kad jų susitarimas iki atvykstant į įvykio vietą buvo konkretus, t. y. apsvaiginti nukentėjusįjį panaudojus elektrošoką ir jį surišus pagrobti jo turtą, tačiau nebuvo susitarimo uždėti nukentėjusiajam ant galvos maišą, apdengti skudurais ir taip nužudyti nukentėjusįjį. Todėl nuteistųjų teigimu, R. M. veiksmai uždedant nukentėjusiajam maišą ant galvos ir jį užveržiant lipnia juosta, vėliau jo nenuimant bei papildomai užmetant ant galvos skudurus, peržengė jų susitarimo ribas. Dėl šių aplinkybių nuteistieji E. D. ir V. M. mano, kad tik R. M. atsakingas už nukentėjusiojo mirtį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nuteistųjų E. D. ir V. M. versija buvo patikrinta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei paneigta byloje surinktais ir apygardos teisme išsamiai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais.

Nuteistasis R. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad su V. M. ir E. D. buvo susitarę apiplėšti A. K. K. , paimti metalą. Organizatorius buvo V. M. , kuris pažinojo V. K. K. ir sakė, kad metalo vertė apie 100 000 Lt, vėliau 200 000 Lt. Pradžioje V. M. siūlė policininko uniforma jam apsirengti, paimti policijos automobilį, tačiau jis nesutiko. Žvalgėsi gal savaitę ar dvi iki įvykio. V. M. parodė kur gyvena A. K. K. , kokį metalo laužą turi, parodė, kad už tiltelio yra nerūdijančio plieno bačkos, kalbėjo, kaip jie išsidėstys ir visi trys daug kartų aptarė nusikaltimo planą. Jis nukentėjusiajam turėjo prisistatyti policijos pareigūnu, E. D. turėjo A. K. K. nukenksminti elektrošoku. V. M. sakė, kad jei prireiks prieš A. K. K. vartos smurtą. Prieš važiuojant pas nukentėjusįjį, V. M. sakė, kad reikia nusipirkti užtrauktukų, todėl visi trys važiavo pirkti surišimo priemonių į parduotuvę, o ginklą ir elektrošoką, parūpino jis. Pagal susitarimą V. M. organizavo metalo išvežimą, E. D. turėjo saugoti A. K. K. , o jis turėjo stovėti lauke, stebėti aplinką. V. M. sakė, kad atvažiuos sunkvežimiai ir jis turės šnekėti su žmonėmis. Naktį jie nuvažiavo iki sodybos, jis su E. D. nuėjo į namą, tačiau nieko nerado. Priešais gyvenusi moteris sakė, kad čia toks asmuo negyvena. V. M. sakė suklydęs pavardę. Jis prisiminė, kad savo automobilyje paliko užrašų knygutę, kurioje buvo nukentėjusiojo telefono numeris, todėl jie grįžo į Kauną, kur V. M. susirado A. K. K. telefono numerį ir jam paskambino, sakė kad ryte atvažiuos jo žmonės. Gatvėje nuo kito automobilio nuėmė numerius ir juos uždėjo ant savo automobilio. Jie atvažiavo iki A. K. K. sodybos. V. M. liko automobilyje ant keliuko, o jis su E. D. kalbėjo su nukentėjusiuoju apie metalo pirkimą, kaip buvo tartasi telefonu. V. M. buvo pasakęs ką klausinėti, sakė eiti už tiltelio, kad duotų raktą. Netrukus E. D. turėjo trenkti A. K. K. elektrošoku, o jis pastumti, bet jie neišdrįso. Tada jie grįžo pas V. M. į automobilį, nuvažiavo į mišką, sakė V. M. , kad nieko neišeis. Tačiau V. M. išvadino juos bailiais. Tada jie grįžo ir užėjo į vidų, panaudojo prieš A. K. K. elektrošoką, bet šis stovėjo. Nuteistasis išsitraukė ginklą, o nukentėjusysis pradėjo bėgti ir jį pastūmė. Jis sudavė A. K. K. į veidą pistoleto rankena, jam pradėjo kraujuoti smilkinys, o jis ir pats susižeidė ranką. Be to, jis spyrė A. K. K. bei sudavė ranka. Sudavė ir E. D. . Jie surišo A. K. K. rankas ir kojas, kojas pririšo prie rankų. Jis nuėjo pasidėti ginklą ir matė einantį su maišu rankose V. M. . V. M. atėjęs uždėjo maišą A. K. K. ant galvos. Maišas buvo apvyniotas lipnia juosta, tačiau kas aplink kaklą aprišo juostą, nepamena. V. M. taip pat sudavė kelis smūgius. Viskas vyko lauke. Su V. M. jis įnešė A. K. K. į namo vidų, pastarasis namo viduje šaukė, prašė paleisti. Kai A. K. K. šaukė, visi buvo namo viduje. V. M. užmetė skudurus ant nukentėjusiojo galvos, kad nesigirdėtų, kaip šaukia. Kai A. K. K. įnešė į namo vidų V. M. išvažiavo organizuoti transporto. Jis ir E. D. liko namo viduje, vaikščiojo po kambarius. Po kiek laiko E. D. išėjo, o A. K. K. prašė jį paleisti, sakė atiduos visus pinigus, kurie yra seife, tačiau, kad trūksta oro nesakė. Jis atrakino seifą ir išėmė pinigus – apie 5000 Lt. Grįžęs rado A. K. K. negyvą, tada parašė SMS E. D. , bet šis neatėjo. Jis viską susidėjo – pinigus, raktus, skudurus, užrakino duris ir išėjo. Ieškojo E. D. , nes buvo išsigandęs. Kai jis išėjo, buvo 9 – 10 val. Parvažiavęs namo, paskambino V. M. ir E. D. . Kai šie atvažiavo, jis pasakė, kad A. K. K. miręs, bet V. M. sakė, kad „nieko tai nereiškia, tiek pinigų, važiuojam“. Jie išvažiavo, jis vairuotojui rodė kelią. E. D. su kitu sunkvežimiu išvažiavo. V. M. važiavo taksi, ieškojo traktoriaus, kad ištraukti bačkas. Nuvažiavo, bet krano nepavyko ištraukti. V. M. išėjo ieškoti traktoriaus. Atvažiavo žmogus su traktoriumi, sakė kad bačkas ištrauks. V. M. suvaidino, kad paskambino A. K. K. , bet tas žmogus be šeimininko sutikimo atsisakė traukti. E. D. nebuvo išlipęs iš automobilio. V. M. išgirdo, kad skamba A. K. K. namuose telefonas ir liepė jam įeiti į vidų, paimti telefoną. Jis įėjo, paėmė telefoną, sulaužė, dalį detalių išmetė pakeliui į Kauną. Aleksote jie sėdo į V. M. automobilį, atvažiavo į metalo supirktuvę, gautus pinigus padalino V. M. . Sekančią dieną V. M. sakė, kad jis su sunkvežimiu turi važiuoti į sodybą. Jį nuvežė iki metalo supirktuvės, jis persėdo ir rodė kelią. Atvykus į A. K. K. sodybą rado policiją, apsisuko ir išvažiavo (t. 8, b. l. 145 – 146).

Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis R. M. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, išskyrus parodymų dalį dėl maišo uždėjimo nukentėjusiajam ant galvos aplinkybių. Nuteistasis R. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tuo metu kai jis grįžo nuo automobilio pasidėjęs ginklą ir apsirišęs kraujuojančią ranką, maišas jau buvo uždėtas nukentėjusiajam ant galvos, jis nematė kas maišą uždėjo, tai padaryti galėjo ir V. M. ir E. D. (t. 5, b. l. 73 – 80, 85 – 86, 93 – 97, 98 – 101).

Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nutarus atlikti byloje įrodymų tyrimą ir nuteistąjį R. M. apklausus apeliacinės instancijos teisme, pastarasis davė parodymus, kurie esminėse detalėse sutampa su jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Papildomai nuteistasis R. M. patikslino, kad nematė, kas uždėjo maišą nukentėjusiajam ant galvos, tačiau matė, kaip pro jį praėjo V. M. su maišu rankose, todėl padarė išvadą, kad maišą uždėjo būtent V. M. (t. 10, b. l. 122 – 128).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis E. D. parodė, kad likus savaitei iki įvykio visi trys susitiko, V. M. pasakė, kad nuo senų laikų pažįsta A. K. K. , kuris parduoda metalą. Visiems, o ypatingai R. M. buvo reikalingi pinigai. R. M. sakė žinantis vyrus, kurie nukentėjusįjį už 8000 Lt uždarys, o jie pagrobs metalą. 3 – 4 dienos po pirmojo pokalbio R. M. pasiūlė A. K. K. surišti patiems bei uždarius palaikyti. Sutarė pagrobti metalą, jį parduoti ir pinigus pasidalinti. Skaičiavo, kad turėjo būti 80 000 Lt. Ką kas konkrečiai darys nesitarė. 2008 m. birželio 30 d., apie 17 – 18 val. E. D. su V. M. nuvažiavo prie Aleksoto policijos nuovados. R. M. autoservise pas kažką pasiskolino apie 200 – 300 Lt. Nuvažiavę į „Senukus“, vadovaujant R. M. , pirko sąvaržų, lipnios juostos, virves, pirštines. Už prekes mokėjo R. M. , kuris taip pat paskambino sesers vyrui bei sutarė dėl laikino pasikeitimo automobiliais, ką ir padarė. R. M. E. D. ir V. M. davė po naują SIM kortelę bei nuvažiavo link sodybos. Pravažiavę sodybą sustojo miške esančioje aikštelėje, kur sutarė, kad V. M. liks automobilyje, nes jį A. K. K. pažįsta. R. M. padavė E. D. elektrošoką, pats pasiėmė revolverį. Sutarė, kad R. M. išvilios nukentėjusįjį į kiemą ir jį užkalbins, E. D. elektrošoku apsvaigins A. K. K. , kad po to galėtų jį surišti. Į sodybą nuvažiavo apie 22 val., tačiau nukentėjusiojo nerado namuose, o V. M. prisiminė, kad kitame telefone turi nukentėjusiojo numerį. Grįžo į Kauną ir V. M. paskambino A. K. K. bei sutarė, kad jie atvažiuos ryte. Ryte V. M. paskambino A. K. K. ir jie apie 7 val. nuvažiavo į sodybą. R. M. į kiemą atsivedė nukentėjusįjį, su juo kalbėjosi, apžiūrėjo kraną. R. M. turėjo prieiti kuo arčiau A. K. K. , kad jį galėtų sugriebti, o E. D. turėjo panaudoti elektrošoką, tačiau A. K. K. laikėsi atstumo, todėl nepavykus planui, visi kartu nuvažiavo į Ąžuolų Būdos pradžioje esančią degalinę. Grįžę į miško aikštelę tarėsi. V. M. pasakė, kad reikia skubėti. R. M. siūlė įsiveržti į namą ir šeimininką surišti name. Netrukus visi vėl nuvažiavus į sodybą, R. M. nesibeldęs įėjo vidun. E. D. matė, kad R. M. dešine ranka padarė smūgio judesį bei vos negriūdamas išbėgo atbulas į lauką. Iš paskos atėjo A. K. K. . Tuomet R. M. sudavė septynis smūgius dešiniu padu nukentėjusiajam į krūtinę ir pilvą. A. K. K. traukėsi atbulas, dešine koja užkliuvo už savo automobilio bei griuvo. Pribėgęs R. M. revolverio rankena sudavė apie 10 smūgių per kaktą ir viršugalvį bei šaukė E. D. , kad padėtų. Pastarasis atbėgo bei sudavė kumščiu nukentėjusiajam į kairį skruostą. R. M. 7 – 8 kartus spyrė A. K. K. į galvą ir šoną. E. D. pridėjo elektrošoką prie kairio peties, kaktos bei bandė jungti. Tuomet elektrošoką paėmė R. M. ir sudavė 5 smūgius nukentėjusiajam per viršugalvį. E. D. 2 – 3 kartus spyrė sėdinčiam nukentėjusiajam į kairį šoną. Atbėgo V. M. su maišu. E. D. visiems siūlė liautis, bet V. M. ir R. M. nesutiko. V. M. įsitvėrė A. K. K. į pečius ir jį bandė paguldyti. R. M. vėl sudavė 2 – 3 smūgius kojomis į dešinę pusę. Tuo metu E. D. nuėjo prie automobilio, po 1 – 2 min. išgirdo jį šaukiant. Atėjęs pamatė, kad R. M. ir V. M. laiko A. K. K. prispaustą nugara prie žemės bei bando surišti rankas. E. D. užgulė nukentėjusiojo kojas, o R. M. su V. M. surišo rankas, ant galvos uždėjo maišą V. M. bei nunešė jį į gyvenamojo namo vidų. Netrukus V. M. išvažiavo ieškoti transporto metalui išvežti. E. D. , saugodamas įvykio vietą, nuėjo į už 200 – 300 esantį pušyną, gyvenamojo namo viduje liko R. M. . Po 40 min. E. D. pamatė iš namo išeinantį R. M. , kuris nuėjo link kelio. E. D. paskambino V. M. , šis atvažiavo po 20 min. E. D. kartu su V. M. nuvažiavo į Kauną. Vėliau nuvažiavus pas R. M. , šis pasakė, kad A. K. K. mirė. Tačiau V. M. su R. M. nusprendė, kad nors A. K. K. ir negyvas, vis tiek reikia važiuoti pagrobti metalą. Apie pietus visi nuvažiavo į aikštelę prie VIA BALTICA kelio, kur R. M. įsėdo į „Kodera“ techninės pagalbos automobilį ir kartu su vairuotoju nuvažiavo į sodybą. E. D. ir V. M. į sodybą nuvažiavo taksi automobiliu. Buvo nuvažiavę į fermas, kur V. M. su traktoristu tarėsi dėl cisternos ištraukimo. E. D. V. M. nuvežė į Skriaudžius, kur šis turėjo laukti kito automobilio metalui parvežti. Automobilis atvažiavo po 40 min. A. K. K. sodyboje pakrovė ZIL automobilį, R. M. su V. M. išvažiavo taksi automobiliu, o E. D. krovininiu automobiliu. Už metalą V. M. gavo 2400 Lt, visi pasidalino po 800 Lt. (t. 7, b. l. 110 – 115).

Nuteistasis E. D. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje pakeitė parodymus ir parodė, kad R. M. pasiūlė padaryti nusikaltimą, pasiūlė daug pinigų, sakė, kad yra žmogus, pas kurį reikia nuvažiuoti ir paimti pinigus. Be to, sakė, kad reikės nuvažiuoti į sodybą, surišti žmogų ir palaikyti tol, kol suras pinigus. Buvo kalbėta, kad jam tą žmogų reikės apsvaiginti panaudojant elektros šoką ir surišti. Naudoti fizinį smurtą to žmogaus atžvilgiu jie nesitarė. Dėl nusikaltimo tarėsi trise, t. y. jis, R. M. ir V. M. . Prieš važiuojant visi trys buvo nuvažiavę į „Senukų“ parduotuvę, kur R. M. išrinko viską ir sumokėjo. Pirko sąvaržas, izoliaciją. Į sodybą važiavo tą patį vakarą, tačiau nukentėjusiojo namie nerado. Tada R. M. pasakė, kad turi nukentėjusiojo telefono numerį ir jie grįžo į Kauną, R. M. surado numerį ir davė V. M. , kad šis paskambintų. Pastarasis paskambino ir susitarė su nukentėjusiuoju 7 – 8 val. ryte susitikti apžiūrėti kraną. Tada jie nuvažiavo į aikštelę prie sodybos, truputį palaukė ir nuėjo kalbėtis su nukentėjusiuoju. Kalbėjo apie krano pardavimą ir sutarė, kad atveš avansą. Tada nuvažiavo į degalinę ir vėl grįžo. V. M. liko automobilyje, o jis stovėjo lauke. R. M. iš namo išėjo su nukentėjusiuoju, tada jis priėjo ir panaudojo elektrošoką į petį, bet A. K. K. nesureagavo. Jis nukentėjusiajam kelis kartus sudavė į petį, o R. M. spyrė gal 4 – 5 kartus į krūtinę. Nukentėjusysis traukėsi ir nugriuvo, tuo tarpu R. M. pradėjo A. K. K. daužyti ginklu per galvą, mušė į krūtinę, pilvą. Po to, R. M. paėmęs iš jo elektrošoką daužė A. K. K. per galvą. Tuo metu V. M. buvo automobilyje, o jis pasitraukė toliau. Nukentėjusiajam rankas rišo R. M. . Kas uždėjo maišą, nematė. Paskui nukentėjusįjį V. M. su R. M. įnešė į namą. Įėjęs į pastatą jis pasakė atlaisvinti maišą ant nukentėjusiojo galvos. V. M. tuo metu išvažiavo, o jis išėjo į lauką stebėti aplinką. Kai jis išėjo iš namo, ant nukentėjusiojo nebuvo užmesta jokių skudurų. Nukentėjusysis buvo sąmoningas, kalbėjo, prašė paleisti. Su nukentėjusiuoju name liko tik R. M. . Būdamas lauke pamatė, kaip iš namo išbėgo R. M. su maišu. Tada jis paskambino V. M. ir šis atvažiavo jo pasiimti. Vėliau paskambino R. M. ir pasiūlė susitikti. Nuvažiavus pas R. M. , šis sakė, kad kažkas negerai gavosi. Jie dar kartą nuvažiavo į sodybą ir R. M. nuėjo pasiimti mobilaus ryšio telefoną. Kai pakrovė automobilį, jis sužinojo, kad nukentėjusysis negyvas. Tada grįžo į Kauną, jis važiavo su krovininio automobilio vairuotoju. „ZIL“ automobilį pardavinėjo R. M. . Pasidalinus pinigus, visi gavo po 800 Lt. Pinigus davė R. M. . Paimti sunkvežimį sugalvojo V. M. , kai pamatė, kad kieme yra metalo laužo. Iš pradžių jie atvažiavo pinigų, bet paskui pamatė metalo laužą ir pagalvojo, kad kartu su pinigais paims ir metalą. Transportą surado V. M. . Kitą dieną vežant metalą jis nedalyvavo (t. 9, b. l. 18 – 23).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis V. M. parodė, kad nukentėjusįjį A. K. K. pažinojo apie du metus. Jis žinojo, kur gyvena A. K. K. , buvo iš jo pirkęs metalo laužą. Birželio mėnesį važiuodamas pro šalį pamatė sodyboje autokraną, nusprendė užsukti ir pasiteirauti dėl jo pardavimo, tačiau A. K. K. sakė, kad neparduoda, parduoda kitoje upelio pusėje esantį metalo laužą. Po kiek laiko jis susitiko su R. M. ir E. D. ir pasiūlė jiems nuvykti pas nukentėjusįjį, nes visiems reikėjo pinigų. 2008 m. birželio 30 d. V. M. paskambino R. M. bei liepė atvažiuoti. Nuvažiavus pas R. M. , šis pasakė, kad reikia važiuoti į „Senukus“ pirkti lipnios juostos ir sąvaržų. Parduotuvėje E. D. nupirko lipnios juostos, R. M. – plastikinių sąvaržų. Iš Kauno jie su skolintu automobiliu nuvažiavo pas A. K. K. , į pastarojo namus nuėjo R. M. ir E. D. . Apsižiūrėję, kad neturi nukentėjusiojo telefono numerio, visi grįžo į Kauną, jis paskambino A. K. K. . Ryte nuvažiavus į A. K. K. sodybą, jis liko automobilyje, kad jo neatpažintų, o pas nukentėjusįjį nuėjo R. M. su E. D. bei netrukus jiems grįžus, visi iš sodybos išvažiavo. Aptarę kaip elgtis, jie pas A. K. K. netrukus sugrįžo, R. M. ir E. D. nuėjo pas nukentėjusįjį. Po keleto minučių pakviestas V. M. nuėjo į kiemą ir pamatė, kad A. K. K. guli ant žemės, rankos ir kojos surištos, ant galvos uždėtas maišas. Matė, kad R. M. sudavė nukentėjusiajam ranka į galvą. Po to, jie įnešė nukentėjusįjį į kambarį ir paguldė į lovą. Tuomet jis vienas nuvažiavo į Kauną, kur ieškojo automobilio metalo laužui iš sodybos išvežti. V. M. paskambino E. D. bei pasakė, kad pabėgo R. M. . Tuomet V. M. nuvažiavo atgal į A. K. K. sodybą bei su E. D. grįžo į Kauną, kur E. D. į konteinerį išmetė krepšį su nusikaltimo priemonėm. Nuvažiavus pas R. M. , šis pasakė, kad A. K. K. mirė, jo namuose pinigų nerado (t. 6, b. l. 89 – 91).

Nuteistasis V. M. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje pakeitė parodymus ir parodė, kad pasiūlius R. M. pas A. K. K. važiavo grobti pinigų. R. M. sakė, kad A. K. K. turi 15000 – 20000 Lt, viską organizavo, parūpino automobilį, viską pirko. Dėl apiplėšimo tarėsi daugiau R. M. su E. D. , kalbėjo, kad jie nueis, pastums, suriš A. K. K. , o nuteistojo vaidmuo buvo, kaip vairuotojo. Jis pats A. K. K. nepažinojo, jokios žvalgybos nedarė. Su A. K. K. bendravo du kartus. Prieš įvykį iš vakaro jie visi trys atvažiavo prie nukentėjusiojo sodybos. R. M. ir E. D. nuėjo pas A. K. K. , bet niekas neatidarė durų. Jie sakė, kad reikia pasiskambinti nukentėjusiajam. Jis buvo palikęs telefoną namuose, todėl reikėjo grįžti pasiimti telefoną. Grįžus jis pasiėmė telefoną ir paskambino A. K. K. , klausė, ar šis parduoda techniką, o pastarasis sakė, kad parduoda. Tada jis pasakė, kad ryte atvažiuos žmonės dėl metalo. A. K. K. telefono numerį jam davė R. M. . Numeris buvo užrašytas užrašų knygutėje. Nuvažiavus pamatė kraną ir spontaniškai sugalvojo jį bei kitą metalą išsivežti. Pas A. K. K. važiavo raudonos spalvos automobiliu Audi, kurį R. M. paėmė iš draugo. Priemones, t. y. plastikines sąvaržas, virvę, izoliaciją, visi trys pirko „Senukuose“, už jas mokėjo R. M. . Nupirkęs prekes, R. M. jas padavė E. D. , kuris jas įdėjo į bagažinę. Tai, kad prekes perka žmogaus susirišimui žinojo, tačiau apie A. K. K. užmušimą kalbos nebuvo. R. M. buvo siūlęs važiuojant pas nukentėjusįjį panaudoti policijos atributiką, t. y. R. M. turėjo apsirengti policininko uniforma, E. D. kaip kriminalistas turėjo eiti kartu su R. M. , užlaužti rankas A. K. K. , bet planai pasikeitė, nes negavo policijos automobilio. Apie ginklus iki atvykimo pas nukentėjusįjį jis nieko nežinojo. Atvažiavus, pas A. K. K. nuėjo R. M. ir E. D. , o jis liko automobilyje. Jam būnant automobilyje atėjo E. D. ir kažką pasiėmė iš bagažinės. Kai jis atėjo į kiemą, A. K. K. gulėjo prie namo kampo surištom rankom, su maišu ant galvos, apvyniotu izoliacija. Maišas nebuvo užveržtas, laisvai buvo uždėtas. Kai R. M. smūgiavo A. K. K. į galvą, jis pamatė ginklą. Jis su R. M. nešė A. K. K. į namo vidų ir paguldė į lovą. Skudurų ant nukentėjusiojo niekas nedėjo, jis buvo sąmoningas, kalbėjo. Paguldžius A. K. K. į lovą, jis išėjo ir išvažiavo į Kauną ieškoti mašinos išvežti kraną, o E. D. ir R. M. pasiliko viduje ieškoti pinigų. Vėliau paskambino E. D. , pasakė, kad R. M. dingo. Grįžtant į Kauną iš automobilio jie išmetė kruviną striukę, maišą su rūbais. Važiuojant į E. D. telefoną skambino R. M. . Nuvažiavus pas pastarąjį, šis sakė, kad pinigų pas A. K. K. nerado, bet jį užmušė. Paklausus, kodėl nužudė, atsakė, kad taip gavosi. Dieną jie atvažinėjo su E. D. , R. M. buvo sodyboje, paskambino ir pasakė, kad negali ištraukti krano. Jie paprašė kaimiečių technikos, kad galėtų ištraukti kraną. Vienas vyras sutiko, bet klausė, kur yra pats A. K. K. , sakė be leidimo nieko nedarys. Transportą suorganizavo jis (V. M. ). Antrą kartą nuvažiavus pas A. K. K. , jis į namo vidų nėjo, o R. M. nuėjęs į sodybą sudaužė to žmogaus telefoną. Su „ZIL“ automobiliu išvažiavo į Kauną, nuvažiavo į Palemoną, į aikštelę, ten gavo 2800 Lt. 200 Lt jis išleido taksi, 2600 Lt pasidalino į tris dalis. R. M. sakė, kad dar gali nuvažiuoti, paimti metalo ir su vairuotoju nuvažiavo, bet atvažiavęs pamatė policiją ir grįžo. Pirmą kartą išvežė automobilį „ZIL“, bačkas, metalą galvojo išvežti kitą dieną. Įvykis buvo skubotas, be susitarimo (t. 8, b. l. 143 – 144).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti sprendimą, kurie iš aukščiau išdėstytų nuteistųjų R. M. , V. M. ir E. D. parodymų atitinka objektyvią tiesą, o kurie vertintini, kaip nepatikimi. Kaip matyti iš nuteistojo R. M. parodymų duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, jo parodymai dalyje dėl nusikalstamos veikos iniciatoriaus, išankstinio susitarimo padaryti plėšimą panaudojant prieš nukentėjusįjį tam tikro pobūdžio smurtą ir pagrobiant metalo laužą, dėl visų trijų nuteistųjų veiksmų smurtaujant prieš nukentėjusįjį, taip pat dėl visų trijų nuteistųjų veiksmų po smurto panaudojimo yra nuoseklūs visose proceso stadijose, išskyrus parodymų dalį dėl maišo uždėjimo nukentėjusiajam ant galvos. Tokius nuteistojo parodymus patvirtina nuteistųjų V. M. ir E. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis, nors ir šiuose parodymuose šie nuteistieji menkino savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Todėl apygardos teismas pagrįstai nuteistojo R. M. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš nuteistųjų E. D. ir V. M. pirminių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, parodymų dalyje dėl nusikalstamos veikos iniciatoriaus bei dalyko, jie iš esmės analogiškai, kaip ir R. M. parodė, kad nusikalstamą veiką iniciavo būtent nuteistasis V. M. , kuris pasiūlė padaryti plėšimą ir iš nukentėjusiojo A. K. K. , panaudojant tam tikro pobūdžio smurtą, pagrobti metalo laužą. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad nusikalstamą veiką iniciavo R. M. dėl pinigų, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme duotuose parodymuose tvirtina nuteistieji E. D. ir V. M. . Juolab, kad pirminiuose parodymuose nurodyta visų nuteistųjų versija, jog nusikalstamą veiką iniciavo būtent V. M. siekdamas pagrobti metalo laužą, yra logiška, nes būtent V. M. anksčiau dirbo įmonėje, kuri verčiasi metalo laužo supirkimu, todėl jis galėjo numanyti pas nukentėjusįjį esančio metalo laužo vertę ir juo susidomėti, ką ir patvirtino apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu. Maža to, net ir pakeistuose parodymuose visi trys nuteistieji patvirtino, kad dar įvykio išvakarėse skambino nukentėjusiajam dėl metalo laužo pirkimo – pardavimo. Šios aplinkybės tik patvirtina nuteistojo R. M. teisme duotuose parodymuose ir nuteistųjų E. D. bei V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotuose pirminiuose parodymuose išdėstytą įvykio versiją. Tuo tarpu nuteistojo R. M. ankstesnius ryšius su nukentėjusiuoju patvirtinančių duomenų byloje nėra. Todėl kolegija mano, kad apygardos teismas pagrįstai nesivadovavo pirmosios instancijos teisme pakeistais nuteistųjų V. M. ir E. D. parodymais, kuriuose jie teigė, kad nusikalstamos veikos iniciatorius buvo R. M. , kuris pasiūlė padaryti plėšimą ir panaudojus smurtą pagrobti nukentėjusiojo pinigus, o tyčia pagrobti metalą jiems kilo vėliau. Kolegija mano, kad nuteistieji V. M. ir E. D. proceso eigoje keisdami parodymus sau palankia linkme, nutylėdami ar menkindami savo vaidmenį ir sureikšmindami R. M. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, siekė švelninti savo teisinę padėtį. Dėl paminėtų aplinkybių apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai rėmėsi šių nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalimi, kuri sutampa su nuteistojo R. M. visose proceso stadijose duotais iš esmės nuosekliais parodymais bei kurią patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad telefoninių skambučių išklotinės patvirtina nuteistųjų parodymus, jog nukentėjusiajam nuteistieji įvykio išvakarėse ir netrukus iki įvykio ne kartą skambino dėl metalo laužo. Šios išklotinės analizėje užfiksuota, jog A. K. K. naudojosi mobiliojo ryšio abonentu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Į šį numerį arba iš jo laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 30 d. 23.43 val. iki 2008 m. liepos 1 d. 8.37 val. skambino 5 kartus abonentas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (UAB „Tele-2“ išankstinio mokėjimo paslauga). Ši SIM kortelė dėta ir į mobilaus ryšio telefono aparatą SAMSUNG SGH-X600/X630, kuriuo naudojosi ir E. D. (t. 3, b. l. 41 – 59).

Nuteistųjų R. M. , E. D. ir V. M. parodymų dalį, kad jie išties į įvykio vietą buvo atvykę skolintu raudonos spalvos automobiliu „Audi“ patvirtino liudytojai J. B. ir A. B. .

Liudytojas A. B. apygardos teismo posėdyje parodė, kad R. M. skambino ir prašė paskolinti automobilį „Audi 100“, nes nori važiuoti į sodą, visi netelpa į savo automobilį. R. M. atvažiavo pas jį su V. M. ir E. D. automobiliu „Audi 80“, kabrioletu. Jo automobilį vairavo V. M. , nes R. M. neturėjo teisių. Sakė, kad grįš vakare, bet vėliau paskambino, sakė grįš kitą dieną. Automobilį grąžino kitą dieną, per pietus. Atvažiavo dviese E. D. ir V. M. , R. M. nebuvo (t. 9, b. l. 78 – 79). Tuo tarpu liudytojas J. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2008 m. liepos 1 d. važiavo į darbą apie 7.45 val. pro iš matymo pažįstamo A. K. K. sodybą. Pamatė ant keliuko stovintį raudonos spalvos „Audi“ markės automobilį. Prie vairo sėdėjo nematytas asmuo, ovalaus veido, ilgų plaukų (t. 9, b. l. 57).

Byloje nustatytas ir nuteistųjų R. M. , E. D. ir V. M. parodymuose nurodytas faktines aplinkybes, kad sumuštas ir surištas nukentėjusysis A. K. K. , su maišu ant galvos, buvo įneštas į namą ir paguldytas į lovą bei, kad ant jo buvo užmesti skudurai, patvirtino nukentėjusysis V. K. ir liudytojai L. Č. bei R. S. . Pastarąsias aplinkybes taip pat patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolai. Maža to, liudytojo V. K. parodymai patvirtina, kad išties jo brolis nukentėjusysis A. K. K. buvo susitaręs ir laukė metalo laužo pirkėjo, kas atitinka nuteistųjų V. M. , E. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei nuteistojo R. M. visose proceso stadijose duotus parodymus.

Nukentėjusysis V. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad tą dieną, kai buvo nužudytas jo brolis, jis dirbo. Iš ryto jam paskambino brolio kaimynė ir klausė, ar jis nežino, kur brolis, nes šis telefonu neatsako. Jis taip pat skambino, bet brolis neatsakė. Po darbo nutarė važiuoti pažiūrėti, kas nutiko broliui. Atvažiavęs pastebėjo, kad išvažinėtas keliukas, namo durys užrakintos. Prieš įvykį jis buvo kalbėjęs su broliu ir jis niekur tą dieną nežadėjo važiuoti, sakė, kad turi metalo laužo pirkėją. Jis pastebėjo, kad metalo laužas išverstas. Netoliese gyvenanti kaimynė sakė ryte mačiusi kieme automobilių. Grįžęs prie brolio namo, išėmė vieną lango stiklą ir įlipęs į vidų pamatė, kad guli žmogus apmestas skudurais. Buvo visas šaltas. Pamatė, kad jo kojos surištos lipnia juosta. Atvykus greitajai medicinos pagalbai jis matė, kad brolis visas sudaužytas, kruvinas. Kūnas buvo užmestas skudurais nuo galvos daugiau kaip puse kūno (t. 9, b. l. 22 – 23). Liudytojas L. Č. parodė, kad nužudytojo brolis V. K. paskambino policijos budėtojui ir pasakė, kad rado savo brolį gulintį lovoje ir įtaria, kad jis gali būti negyvas. Kartu su kolega E. V. nuvyko į įvykio vietą. Atvykus, nužudytojo brolis paaiškino, kad rado nukentėjusįjį gulintį lovoje, brolis buvo surištas ir uždengtas. Įlipę į vidų pro langą pamatė, kad žmogus uždengtas. Nukentėjusiajam ant galvos buvo užmautas maišas ir apvyniotas lipnia juosta. Atvykę medikai konstatavo mirtį, jie maišą, buvusį ant nužudytojo galvos, šiek tiek pakėlė, tačiau visai nenuėmė, taip pat nenuėmė visų skudurų nuo nužudytojo (t. 55 – 56). Liudytoja R. S. parodė, kad dirba VšĮ Marijampolės greitosios medicinos pagalbos stotyje felčere. Atvykus pranešime nurodytu adresu, namo durys buvo užrakintos. Policija išėmė langą, įlipo per langą apžiūrėti. Nukentėjusysis gulėjo lovoje surištom rankom, kojom, skudurais uždengta galva. Nudengus skudurus, ant galvos buvo baltas maišas. Maišas buvo kaip plastiko (cukrus tokiuose maišuose laikomas), viduje celofanas, iš viršaus pintas. Maišas buvo apvyniotas lipnia juosta. Tam, kad pažiūrėti pulsą, ji kažką nuėmė, užkišo ranką ir pažiūrėjo. Pirštai sunkiai lindo (t. 9, b. l. 77 – 78). Iš 2008 m. liepos 1 d. ir 2008 m. liepos 2 d. įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, kad A. K. K. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Guobų k., Kazlų Rūdos sav., kambaryje esančioje kušetėje, rastas A. K. K. lavonas – guli ant dešinio šono, labiau kniūbsčias, kojos basos, su viršutiniais rūbais. Rankos ir kojos surištos, galva uždengta skudurais. Ant galvos ir po galva šviesiai žalios spalvos guminis lietpaltis. Lavonui ant galvos uždėtas celofaninis maišas, kurio kraštas apvyniotas lipnia juosta. Rankos sukryžiuotos priekyje, ant viršaus daug eilių apvyniota marga kaproninė virvutė, kuria surištos ir kojos. Kojos per kelius apvyniotos pilka lipnia juosta. Abi rankos suveržtos tvirtinimo juostele ant lipnios juostos. Sodybos pievoje, prie betoninių sijų rasta vieta, neapaugusi žole kur stovėjęs sunkvežimis ZIL. Pietų kryptimi aptikta vilkimo žymės bei išversta didelė krūva šiukšlių (t. 1, b. l. 15 – 51, 57 – 86).

Nuteistųjų R. M. , E. D. parodymus apie tai, kad įvykio metu smurtaujant prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas elektrošokas, revolveris, virvės, lipni juosta, pirštinės ir kiti daiktai, patvirtina aukščiau minėti apžiūros protokolai bei kratos protokole užfiksuota informacija iš kurios matyti, kad 2008 m. liepos 26 d. atliekant kratą R. M. gyvenamosiose patalpose be kitų daiktų rasti: raktas, elektrošokas, revolveris, marškiniai, trejos pirštinės, maišai, polietileninės skiautės, trys servetėlės. (t. 4, b. l. 146 – 149). Aplinkybę, kad nukentėjusiajam mirus R. M. užrakinęs namo duris pasišalino iš įvykio vietos su savimi pasiimdamas raktą patvirtina eksperimento protokole užfiksuota informacija iš kurios matyti, kad 2008 m. liepos 26 d., atliekant kratą R. M. gyvenamosiose patalpose rastas raktas atrakina A. K. K. sodybos lauko durų spyną (t. 4, b. l. 176–180). Tuo tarpu iš DNR tyrimo išvadų Nr. 140-(1006)-IS1-5126 ir Nr. 140-(6341)IS1-5026 matyti, kad ant elektrošoko rasti sumaišyti dviejų asmenų biologiniai pėdsakai. Vienas iš pėdsakų paliktas R. M. . Ant revolverio nuleistuko, vamzdžio, marškinių rasta kraujo, kurio genotipas sutampa su R. M. genotipu. Ant revolverio nuleistuko skliaustelio, revolverio būgno, servetėlių, rastų pėdsakų genotipas sutampa su R. M. genotipu. Ant revolverio gaiduko ir korpuso sumaišyta dviejų asmenų biologiniai pėdsakai. Vieno asmens genotipas sutampa su R. M. genotipu, antro asmens – su A. K. K. genotipu. Ant revolverio rankenos ir elektrošoko rankenos sumaišyta dviejų asmenų biologiniai pėdsakai. Vieno asmens genotipas sutampa su nuteistojo R. M. genotipu (t. 5, b. l. 10– 15).

Taigi, visi aukščiau paminėti nuteistųjų parodymai bei kiti aukščiau aptarti, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti ir išsamiai ištirti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistieji R. M. , V. M. ir E. D. įvykio metu buvo įvykio vietoje, ko iš esmės neneigė ir patys nuteistieji. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti ir teismo posėdyje išsamiai ištirti liudytojų G. V. , G. M. , P. V. M. , V. K. , J. K. , V. R. , G. P. parodymai patvirtina nuteistųjų V. M. , E. D. ir R. M. veiksmus grobiant nukentėjusiojo A. K. K. turtą po jo nužudymo.

Nukentėjusiojo A. K. K. mirties priežastį patvirtina teismo medicinos aktai bei specialistų parodymai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. EKM 12/09(02) nustatyta, kad A. K. K. mirties priežastimi yra uždusimas uždaroje erdvėje, susidariusioje plastikiniame maiše, užmautame ant galvos, iškvėpavus deguonį ir susikaupus anglies dvideginiui. Konstatuoti sužalojimai: muštinė žaizda kairiame antakyje, odos nubrozdinimai dešiniame žande ir dešiniosios ausies kaušelyje (vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas), kairiosios pusės VI, VII, VIII, IX, X šonkaulių lūžiai (vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas). Žaizda ir odos nubrozdinimai sukėlė skausmą, daugybiniai šonkaulių lūžiai sutrikdė kvėpavimo funkciją ir esant psichinei traumai bei širdies patologijai – kardiomiopatijai, gyvam kėlė realią grėsmę gyvybei. Visumoje sužalojimai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai padaryti ne mažiau 4 trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 20 – 22).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKM 62/10 (01) konstatuota, kad A. K. K. mirties priežastimi buvo uždusimas uždaroje erdvėje - susidariusioje tyrimui pateiktame sintetinio audinio maiše, užmautame ant galvos, iškvėpavus deguonį ir susikaupus anglies dvideginiui. A. K. K. mirtis galėjo įvykti maždaug prieš pusę paros iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje 2008 m. liepos 1 d., 21.40 val. A. K. K. mirtis nuo uždusimo uždaroje erdvėje įvyko dėl veiksmų, kurių pasėkoje buvo ant nukentėjusiojo galvos užmautas sintetinės medžiagos maišelis, kuris apvyniotas aplink kaklą lipnia juosta ir surištos nukentėjusiojo rankos, tuo pačiu atimant iš nukentėjusiojo galimybę minėtą maišelį nusimauti. Skudurų užmetimas ant nukentėjusiojo galvos su jau užmautu maišu galėjo paspartinti mirtį nuo uždusimo, mažinant oro patekimo pro maišelio medžiagą galimybę.

A. K. K. patyrė kairės pusės VI, VII, VIII, IX ir X šonkaulių lūžius palei priekinę pažastinę liniją. Tokios lokalizacijos daugybiniai šonkaulių lūžiai yra paaiškinami trauminiu poveikiu (sudavus smūgį ar spaudžiant) į krūtinės ląstos priekinį paviršių kairėje pusėje, sukeliančiu krūtinės ląstos deformaciją frontalinėje plokštumoje. Muštinė žaizda kairio antakio išoriniame trečdalyje padaryta kontaktuojant su kietu buku paviršiumi, galimai sudavus smūgį daiktu, turinčiu briauną. Daugybiniai tarpusavyje susiliejantys odos nubrozdinimai dešinio ausies kaušelio – žando srityje padaryti kontaktuojant su šiurkščiu paviršiumi. Šonkaulių lūžiai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymo mastu. Kiti nustatyti sužalojimai – muštinė žaizda kairiajame antakyje, odos nubrozdinimai dešiniajame žande ir dešiniosios ausies kaušelyje, tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymiam sveikatos sutrikdymo mastui. Visi šie sužalojimai galėjo būti padaryti tuo pačiu, artimu laiku. Tarp šių mechaninių sužalojimų ir mirties, tiesioginio priežastinio ryšio nėra. Nustatyti sužalojimai yra padaryti trim trauminiais poveikiais/smūgiais: į kairio antakio sritį daiktu, turinčiu briauną (pvz. elektrošoko aparato ar dujinio revolverio korpusu), į krūtinės ląstos kairę pusę pvz. prispaudžiant ar suduodant smūgį koja, į veido dešinę pusę, kontaktuojant su šia sritimi šiurkščiam paviršiui. Sužalojimų, būdingų elektrošoko aparato (elektros srovės) poveikiui nekonstatuota. A. K. K. lavono apžiūros duomenys įvykio vietoje (lavonas rastas gulintis ant nugaros, ant galvos užmautu prigludusiu sintetinio audinio maišu, kuris kaklo srityje apvyniotas lipnia juosta; lavono rankos ir kojos surištos tarpusavyje), lavono tyrimo duomenys nurodo, kad mirtis galėjo įvykti dėl uždusimo uždaroje erdvėje. Laikas, reikalingas uždusimui uždaroje erdvėje (maiše užmautame ant galvos) vertinamas minutėmis. A. K. K. sirgo pirmine padidėjusio kraujospūdžio ir išemine širdies liga su išemine kardiomiopatija. Dėl šių ligų esant deguonies trūkumui galėjo sutrikti organizmo kompensacinės galimybės. Todėl galima teigti, kad šie susirgimai galėjo turėti netiesioginę įtaką mirčiai. Nėra objektyvių medicininių duomenų, kurie rodytų, kad A. K. K. smūgių sudavimo metu, rankų ir kojų surišimo metu, maišo užmovimo ant galvos metu, pan., turėjo būti be sąmonės. A. K. K. nustatyti mechaniniai sužalojimai nepaneigia galimybės, kad po jų gavimo nukentėjusysis galėjo būti sąmoningas. Nėra objektyvių duomenų, kurie rodytų, kad po mirties iki lavono apžiūros įvykio vietoje jo kūno padėtis buvo keičiama (t. 9, b. l. 119 – 133).

Taigi pastarieji ekspertizės aktai patvirtina, kad nukentėjusiojo A. K. K. mirtis buvo smurtinė. Ekspertas A. C. apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino surašytą ekspertizės aktą ir parodė, kad nukentėjusysis A. K. K. mirė nuo uždusimo erdvėje per keletą minučių didelėse kančiose, poveikyje deguonies iškvėpavimo. Įtakos galėjo turėti ir ant galvos užmesti skudurai, tačiau praktikoje uždūstama ir neužveržus maišo (t. 9, b. l. 76 – 77).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, aukščiau aptarti bei kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji R. M. , V. M. ir E. D. , veikdami organizuota grupe, itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų, tyčia nužudė nukentėjusįjį A. K. K. , t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, ką apeliaciniuose skunduose nepagrįstai ginčija nuteistieji E. D. ir V. M. .

Pagal BK 129 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Byloje aukščiau paminėtais ekspertizės aktais nustatyta, kad nukentėjusiojo A. K. K. mirtis įvyko nuo uždusimo erdvėje, kadangi ant jo galvos buvo uždėtas maišas, kuris buvo kliūtis jam kvėpuoti. Nustačius tokią nukentėjusiojo mirties priežastį, kvalifikuojant nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką, itin svarbios tampa paminėto maišo uždėjimo ant nukentėjusiojo galvos aplinkybės. Kaip matyti iš nuteistųjų duotų parodymų, šioje dalyje jie nėra visiškai nuoseklūs. Nuteistasis R. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tuo metu kai jis grįžo nuo automobilio pasidėjęs ginklą ir apsirišęs kraujuojančią ranką, maišas jau buvo uždėtas nukentėjusiajam ant galvos, jis nematė kas maišą uždėjo, tai padaryti galėjo ir V. M. ir E. D. (t. 5, b. l. 73 – 80, 85 – 86, 93 – 97, 98 – 101). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad maišą atsinešė ir A. K. K. ant galvos uždėjo V. M. , maišas buvo apvyniotas lipnia juosta, tačiau kas aplink kaklą aprišo juostą, nepamena (t. 8, b. l. 145 – 146). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme R. M. parodė, kad nematė, kas uždėjo maišą nukentėjusiajam ant galvos, tačiau matė, kaip pro jį praėjo V. M. su maišu rankose, todėl padarė išvadą, kad maišą uždėjo būtent V. M. (t. 10, b. l. 122 – 128). Nuteistasis E. D. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad jis užgulė nukentėjusiojo kojas, o R. M. su V. M. surišo rankas, be to V. M. ant nukentėjusiojo galvos uždėjo maišą (t. 7, b. l. 110 – 115). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. D. parodė, kad nematė kas uždėjo nukentėjusiajam maišą ant galvos (t. 9, b. l. 18 – 23). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. D. parodė, kad tuo metu kai jis ėjo link mašinos R. M. iš po striukės išsitraukė maišą, be to jis prasilenkė su V. M. , kuris ėjo link nukentėjusiojo (t. 10, b. l. 129). Nuteistasis V. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad kitų nuteistųjų pakviestas nuėjo į kiemą ir pamatė, kad A. K. K. guli ant žemės, rankos ir kojos surištos, ant galvos uždėtas maišas (t. 6, b. l. 89 – 91). Analogiškus parodymus šis nuteistasis davė ir apklausiamas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 8, b. l. 143 – 144, t. 10, b. l. 131 - 135). Jau anksčiau konstatavus, kad nuteistųjų E. D. ir V. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai vertintini, kaip patikimesni, kolegija remiasi ta jų dalimi, kuri sutampa su nuteistojo R. M. parodymais, kurie esminėse detalėse yra nuoseklūs visose proceso stadijose. Taigi vertinant paminėtus nuteistųjų parodymus dėl maišo ant nukentėjusiojo galvos uždėjimo, nuteistųjų R. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai bei E. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai duoda pagrindą spręsti, kad maišą nukentėjusiajam A. K. K. ant galvos užmovė V. M. . Tuo tarpu, byloje nėra konkrečių ir aiškių parodymų, kad maišą nukentėjusiajam ant galvos būtų dėjęs R. M. ar E. D. . Kartu atmetami ir E. D. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, kad maišą iš striukės išsitraukė R. M. , nes tokių parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Juolab, kad pagal bylos aplinkybes, t. y. pagal R. M. nuoseklius parodymus bei nuteistųjų V. M. ir E. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, būtent V. M. buvo suinteresuotas, kad jo nepamatytų nukentėjusysis. Nors nuteistasis V. M. ir neigia uždėjęs nukentėjusiajam maišą ant galvos, tačiau tai vertintina kaip siekimas švelninti savo teisinę padėtį. Kolegijos manymu, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad kuris nors iš nuteistųjų peržengė bendrininkų susitarimo ribas ir tuo remiantis nustatyti byloje vykdytojo ekscesą, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose teigia nuteistieji E. D. ir V. M. , tvirtindami, kad būtent R. M. veiksmai sukėlė nukentėjusiojo mirtį, nes bylos medžiaga patvirtina, jog nukentėjusiojo mirtį lėmė visų trijų bendrininkų veiksmai. Esant susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas ar atliktas veiksmas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai ar atlikti veiksmai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Be to, nebūtina, kad kiekvienas iš jų padarytų mirtinus sužalojimus, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne nukentėjusiajam suduotų smūgių ar jo atžvilgiu atliktų veiksmų visuma, bet konkretūs vieno asmens smūgiai ar atlikti veiksmai, teismas turi vadovautis ne tik išvada, kas sudavė mirtiną smūgį ar padarė veiksmą dėl kurio mirė nukentėjusysis, bet ir atsižvelgti į susitarimo tarp bendrininkų buvimą, jo turinį, taip pat į tai, kad bendrininkai nusikaltimo padarymo metu turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-485/2008, 2K-456/2008, 2K-523/2009 ir kt., taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktas). Kolegija atmeta nuteistųjų E. D. ir V. M. apeliacinių skundų argumentą, kad nebuvo susitarimo ir jie neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį, nes jų susitarimas buvo padaryti plėšimą apsvaiginant nukentėjusįjį elektrošoku ir jį surišant. Atkreiptinas dėmesys, kad subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis - kaltė, yra susijęs su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, todėl veiką padariusio asmens kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininkų parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Taigi, vien tai, kad patys nuteistieji tvirtina, jog nebuvo susitarę ir neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį, negali būti pagrindu, kad jie neturėjo tiesioginės tyčios nužudyti nukentėjusįjį A. K. K. . Išties, vertinant tik nuteistųjų parodymus lyg ir būtų galima manyti, kad jų susitarimas buvo padaryti plėšimą apsvaiginant nukentėjusįjį elektrošoku ir jį surišant. Tačiau vertinant nuteistųjų parodymus kartu su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis akivaizdu, kad jų susitarimo ribos priklausė nuo nukentėjusiojo pasipriešinimo lygio, nuteistieji numatė keitimosi, vystymosi galimybę. Taigi apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad susitarimas pagrobti svetimą turtą apėmė bet kokio smurto, tame tarpe ir pavojingo gyvybei, panaudojimą prieš nukentėjusįjį. Kaip nustatyta iš nuteistųjų E. D. ir R. M. parodymų, nepavykus jų pirminiam planui, t. y. nesuveikus elektrošokui, jie ėmė naudoti fizinį smurtą, tiek R. M. , tiek E. D. sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis, kojomis į gyvybiškai svarbias kūno dalis (galvą, krūtinę), taip pat panaudojo su savimi turėtus specialius įrankius (elektrošoką, šaunamąjį ginklą). Remiantis nuteistojo R. M. parodymais bei E. D. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, jų vartojamą nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą matė ir nuteistasis V. M. , kuris taip pat vėliau priėjęs sudavė smūgius nukentėjusiajam A. K. K. . Jau vien šios aplinkybės leidžia spręsti, kad suduodami smūgius rankomis, kojomis ir įrankiais nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno dalis, nuteistieji R. M. , E. D. ir V. M. suvokė, kad jų susitarimo ribos apima ir gyvybės atėmimo nukentėjusiajam galimybę, tačiau nė vienas tam neprieštaravo ir toliau gana intensyviai vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. E. D. ir R. M. rišant nukentėjusiojo kojas ir rankas, V. M. taip pat sudavė nukentėjusiajam kelis smūgius, uždėjo ant galvos plastikinį maišą bei jį apvyniojo lipnia juosta kaklo srityje, R. M. dar ir per uždėtą maišą smūgiavo nukentėjusiajam į galvą. Pastarosios aplinkybės leidžia spręsti, kad visi trys nuteistieji smurtavo prieš nukentėjusįjį ir pritarė vienas kito veiksmams konkliudentiniais veiksmais, vienas kito nestabdė ir nedraudė atlikti smurtinius veiksmus. Būtent tokias smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu aplinkybes patvirtina nuteistojo R. M. parodymai, taip pat E. D. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl atmetami nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu jis nesmurtavo ir ant galvos neuždėjo maišo. Aplinkybės, kad V. M. smurtavo prieš nukentėjusįjį nepaneigia ir jo skunde nurodytas faktas, jog ant daiktų, paimtų pas R. M. , rasti tik pastarojo ir nukentėjusiojo pėdsakai, o V. M. pėdsakų nerasta. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. M. kontaktavo su nukentėjusiuoju suduodamas jam keletą smūgių rankomis, uždėdamas maišą ant galvos bei nešdamas jį į namą, taigi jis pas R. M. rastų daiktų nenaudojo, todėl logiška, kad ant jų nėra likę jo pėdsakų. Paminėtos aplinkybės taip pat leidžia spręsti, kad nuteistųjų tyčios turinys buvo gerokai platesnis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, kaltininko elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-446/2010). Kaip jau minėta, įvykio metu prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama rankomis, kojomis, įrankiais (elektrošoku, pistoletu), smūgiai buvo suduodami gana intensyviai, į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, krūtinę), galiausiai visų trijų nuteistųjų pastangomis nukentėjusiajam ant galvos buvo užmautas plastikinis maišas ir aplink kaklą užveržtas lipnia juosta, rankos surištos ir pririštos prie kojų, kad nukentėjusysis negalėtų nusiimti maišo nuo galvos, nuo to ir įvyko nukentėjusiojo mirtis. Dalyvavusiųjų nusikaltime skaičius prieš senyvo amžiaus nukentėjusįjį, suduotų smūgių intensyvumas ir lokalizacija, žalojimui panaudotos priemonės (elektrošokas, šaunamasis ginklas, kojos bei rankos), nuteistųjų elgesys po nusikalstamos veikos (pavartojus smurtą) padarymo nenuimant maišo nuo galvos ir nesudarant galimybės jam laisvai kvėpuoti, dar nuteistajam R. M. ir per uždėtą maišą suduodant smūgius nukentėjusiajam A. K. K. į galvą, nors jo pasipriešinimas buvo palaužtas ir jis negalėjo sutrukdyti tęsti plėšimą, rodo, kad nuteistiesiems buvo priimtinos kilusios jų bendrų veiksmų pasekmės, t. y. gyvybės atėmimas. Maža to, nuteistųjų elgesys jau žinant, kad nukentėjusysis A. K. K. yra miręs ir grobiant jo turtą, tik patvirtina išvadą, kad jų tyčia apėmė ir nukentėjusiojo A. K. K. gyvybės atėmimą. Nors nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde tvirtino, kad sužinojęs, kad nukentėjusysis miręs, atsisakė toliau grobti metalo laužą, tačiau toks jo argumentas atmetamas. Kaip matyti iš paties E. D. , taip pat V. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, nuteistasis R. M. jiems apie nukentėjusiojo mirtį pranešė dar tą pačią dieną, tačiau jie vis tiek dar vyko į įvykio vietą tęsti nusikalstamą veiką. Būtent tai patvirtino ir nuteistasis R. M. . Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistųjų kaltės formą – tyčią, tačiau suklydo nustatydamas, jos rūšį ir nepagrįstai konstatavo, kad nuteistieji veikė netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, tokie trijų suaugusių, psichiškai sveikų ir pakankamai gyvenimiškos patirties turinčių asmenų veiksmai neabejotinai leidžia spręsti, kad jie suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pavojingumą, suprato, kad savo veika kelia pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai bet ir gyvybei, numatė, kad tokie padariniai gali atsirasti, ir jų nedetalizuodami vienodai norėjo bet kurių iš jų (sveikatos sutrikdymo ar mirties) atsiradimo, t. y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia.Taigi darytina išvada, kad bendrais veiksmais uždėdami nukentėjusiajam plastikinį maišą ant galvos bei jį surišdami R. M. , V. M. ir E. D. visi kartu dalyvavo nukentėjusiojo A. K. K. gyvybės atėmimo procese ir todėl visi yra atsakingi už jo mirtį.

Atmetamas nuteistojo E. D. apeliacinio skundo argumentas, kad jis liepė R. M. nuimti nukentėjusiajam nuo galvos maišą ir iš kambario pasišalino tik šiam pažadėjus tai padaryti, todėl galima teigti, jog nukentėjusiojo mirties jis nesiekė ir nenorėjo bei nesuprato, kad ji gali įvykti. Nors tokią aplinkybę nuteistasis E. D. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, tačiau jos nepatvirtino nuteistasis R. M. teigdamas, kad apie maišo nuėmimą kalbos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą apklaustas R. M. taip pat teigė, kad negirdėjo iš E. D. tokio nurodymo (t. 10, b. l. 128). Pastebėtina ir tai, kad pats nuteistasis E. D. nesiėmė jokių veiksmų, kad nukentėjusiajam būtų nuimtas maišas nuo galvos, nors niekas jam nedraudė tai padaryti. Tokias aplinkybes patvirtino ir jis pats apklausiant apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 10, b. l. 128 – 131). Nuteistasis V. M. taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad nebuvo jokio pokalbio apie maišo nuėmimą (t. 10, b. l. 134). Kartu atmetami nuteistųjų E. D. ir V. M. apeliacinių skundų argumentai, kad būtent nuteistojo R. M. veiksmai nulėmė nukentėjusiojo mirtį, nes jis užmetė ant nukentėjusiojo galvos skudurus. Visų pirma, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kuris iš nuteistųjų užmetė ant nukentėjusiojo skudurus, kadangi šioje dalyje nuteistųjų parodymai prieštaringi. Antra, aukščiau paminėtu ekspertizės aktu nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo uždusimo uždaroje erdvėje - susidariusioje tyrimui pateiktame sintetinio audinio maiše, užmautame ant galvos, iškvėpavus deguonį ir susikaupus anglies dvideginiui, dėl veiksmų, kurių pasėkoje buvo ant nukentėjusiojo galvos užmautas sintetinės medžiagos maišelis, kuris apvyniotas aplink kaklą lipnia juosta ir surištos nukentėjusiojo rankos, tuo pačiu atimant iš nukentėjusiojo galimybę minėtą maišelį nusimauti. Skudurų užmetimas ant nukentėjusiojo galvos su jau užmautu maišu galėjo paspartinti mirtį nuo uždusimo, mažinant oro patekimo pro maišelio medžiagą galimybę (t. 9, b. l. 119 – 133). Taigi, skudurai galėjo tik paspartinti mirtį, tačiau nebuvo pagrindinė mirties priežastis. Pastebėtina ir tai, kad teismo posėdyje ekspertas A. C. parodė, jog praktikoje uždūstama ir neužveržus maišo (t. 9, b. l. 77). Nepagrįstai nuteistasis E. D. nurodo, kad ant nukentėjusiojo galvos uždėtas maišas nebuvo lipnia juosta užklijuotas sandariai, t. y. tarp maišo ir kaklo buvo tarpas, per kurį galėjo patekti oro, todėl, jei nebūtų užmesti skudurai ant galvos, nukentėjusiojo mirtis galėjo ir neįvykti. Tokį apeliacinio skundo argumentą paneigia liudytojos R. S. parodymai, kuri parodė, jog tam, kad pažiūrėti pulsą, ji užkišo ranką ir pažiūrėjo, pirštai sunkiai lindo (t. 9, b. l. 77 – 78).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Vadovaujantis 2004 m. birželio 18 d. LAT nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ Nr. 46 17 punktu, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas - tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms. Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų ir tai kaltininkai suvokia. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKM 62/10 (01) matyti, kad A. K. K. mirties priežastimi buvo uždusimas uždaroje erdvėje - susidariusioje tyrimui pateiktame sintetinio audinio maiše, užmautame ant galvos, iškvėpavus deguonį ir susikaupus anglies dvideginiui. A. K. K. mirtis nuo uždusimo uždaroje erdvėje įvyko dėl veiksmų, kurių pasėkoje buvo ant nukentėjusiojo galvos užmautas sintetinės medžiagos maišelis, kuris apvyniotas aplink kaklą lipnia juosta ir surištos nukentėjusiojo rankos, tuo pačiu atimant iš nukentėjusiojo galimybę minėtą maišelį nusimauti. Skudurų užmetimas ant nukentėjusiojo galvos su jau užmautu maišu galėjo paspartinti mirtį nuo uždusimo, mažinant oro patekimo pro maišelio medžiagą galimybę (t. 9, b. l. 119 – 133). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas A. C. parodė, kad žmogaus uždusimo intervalas 5 – 8 minutės, kada iškvėpuojamas deguonis ir susikaupia anglies dvideginis, kuris sukelia dideles kančias, nes angliarūgštė dirgina kvėpavimo takus gleivinėje (t. 9, b. l. 76 – 77). Nuteistieji E. D. ir V. M. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio – itin žiauriai, jie buvo pripažinti kaltais tik po eksperto parodymų, tačiau šio požymio (kančių pojūčio) nustatymas nėra teismo medicinos eksperto kompetencija. Kolegija iš dalies sutinka su tokiu nuteistųjų apeliacinių skundų argumentu. Išties, BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyto nužudymą kvalifikuojančio požymio nustatymas yra teismo prerogatyva vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Tačiau kolegija mano, kad apygardos teismas šį nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį nustatė pagrįstai. Pagal aukščiau minėtą teismo medicinos ekspertizės aktą, nukentėjusiojo mirtis nuo uždusimo erdvėje įvyko per 5 – 8 minutes, ekspertas paaiškino, kad tokia mirtis sukelia didelį skausmą, be to parodė, kad lūžę šonkauliai nukentėjusiajam papildomai apsunkino kvėpavimą. Taigi ekspertas nukentėjusiojo būseną iš esmės įvertino medicininiu požiūriu, ką nepagrįstai ginčija nuteistieji V. M. ir E. D. . Kolegijos manymu, įvertinus šiuos duomenis kartu su ta aplinkybe, kad nukentėjusysis dėl surištų rankų ir kojų visą nurodytą laikotarpį iki mirties, jusdamas deguonies stygių buvo bejėgiškumo būsenoje negalėdamas nusiimti nuo galvos trukdančio kvėpuoti maišo, apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistieji nukentėjusįjį nužudė itin žiauriai. Kartu kolegija mano, kad tokiu būdu atimdami gyvybę nukentėjusiajam, nuteistieji būdami suaugę, normalaus protinio išsivystymo (ką patvirtina gana racionalus nusikalstamų veikų planavimas), negalėjo nesuvokti itin žiauraus gyvybės atėmimo būdo. Dėl šių aplinkybių, kolegija atmeta nuteistųjų E. D. ir V. M. apeliacinių skundų argumentą, kad jų veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Taip pat atmetamas nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas nepagrįstai nustatė, jog nuteistieji nusikalstamą veiką padarė organizuota grupe. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų. Tokia bendrininkavimo forma yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytus faktus V. M. suorganizuota grupė kurioje dalyvavo E. D. ir R. M. , atitinka baudžiamojo įstatymo keliamus reikalavimus organizuotai grupei tiek pagal reikalaujamą minimalų joje dalyvaujančių asmenų skaičių, tiek pagal grupės tikslus daryti nusikaltimus, tiek pagal pasiskirstymo užduotimis ar vaidmenimis reikalavimus. Kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų, V. M. iniciavo nusikalstamas veikas, pasiūlydamas jas daryti R. M. bei E. D. . Prieš darydami nusikalstamas veikas, jie įsigijo tam būtinas priemones (elektrošoką, šaunamąjį ginklą, virves, maišą ir kt.), pasiskirstė vaidmenimis, nuteistieji R. M. ir E. D. turėjo neutralizuoti nukentėjusįjį, vėliau E. D. turėjo stebėti teritoriją. V. M. vaidmuo buvo transporto metalo išvežimui organizavimas bei metalo laužo pardavimas, ką patvirtina liudytojų G. V. , G. M. , P. V. M. , V. K. , J. K. , V. R. , G. P. parodymai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, gana aiškiai buvo suplanuoti nuteistųjų veiksmai nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti ir turtui užvaldyti, taip patvirtina ir įvykio metu panaudotos priemonės, kurias nuteistieji pasiruošė iš anksto. Dėl paminėtų aplinkybių apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji R. M. , E. D. ir V. M. nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe.

Kadangi nuteistieji R. M. , V. M. ir E. D. nukentėjusiojo A. K. K. plėšimą padarė panaudodami šaunamąjį ginklą ir veikdami organizuota grupe, todėl jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Kartu atmetamas nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentas, kad teismui jį pripažinus kaltu padarius nužudymą dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 9 p.) jis neturėjo būti nuteistas ir už plėšimą. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (kasacinės bylos Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006). Kaip matyti iš aukščiau aptartų nuteistųjų parodymų, jų išankstinis susitarimas buvo panaudojant šaunamąjį ginklą bei elektrošoką padaryti plėšimą, tai apklausų metu patvirtino visi nuteistieji, to jie neneigia ir apeliaciniuose skunduose. Pradėjus daryti šią nusikalstamą veiką, nuteistieji siekdami palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą jį bendrais veiksmais nužudė, kas išsamiai aptarta apygardos teismo nuosprendyje bei aukščiau šioje nutartyje. Pagal teismų praktiką nužudymai, padaryti plėšimo metu, kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 straipsnio dalis priklausomai nuo kvalifikuojamųjų požymių, jei tokios veikos padarytos dėl savanaudiškų paskatų (kasacinės nutartys Nr. 2K-356/2009, Nr. 2K-210/2009 ir kt.). Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, nagrinėjamu atveju byloje pagrįstai nustatyta, kad nukentėjusysis A. K. K. nužudytas kvalifikuoto plėšimo metu, abi šios nusikalstamos veikos padarytos iš esmės tais pačiais veiksmais, todėl pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 3 dalį, kaip nusikalstamų veikų sutaptis.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas be pagrindo nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, kadangi jis prisipažino dėl padaryto plėšimo, o dėl nužudymo neprisipažino, nes šios nusikalstamos veikos nepadarė.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas teisingai pripažinęs jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius BK 180 straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje (du epizodai), 259 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl jų padarymo, be pagrindo šios aplinkybės nenustatė dalyje dėl nužudymo, kadangi jis visiškai prisipažino kokiais veiksmais prisidėjo prie A. K. K. nužudymo ir nuoširdžiai gailisi.

Tuo tarpu nukentėjusysis V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas skirdamas bausmę ir atsižvelgdamas į tai, jog R. M. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kurie padėjo operatyviai atskleisti nusikalstamos veikos padarymą, paneigė nuosprendžio dalį, kuria dalyje dėl nužudymo nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tame tarpe ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Juolab, kad parodymus jis davė verčiamas surinktų įrodymų.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo E. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors dalis E. D. parodymų ir atitinka objektyvią tiesą, tačiau šis nuteistasis duodamas parodymus nebuvo nuoseklus, juos proceso eigoje keitė, tokiu būdu bandydamas klaidinti teismą. Net ir pripažindamas dalį byloje nustatytų aplinkybių, savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme menkino siekdamas švelninti savo teisinę padėtį. Kolegijos manymu dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, net ir dalyje dėl plėšimo.

Tuo tarpu nuteistasis R. M. dalyje dėl plėšimo, taip pat dėl kitų (švelnesnių) jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, davė iš esmės nuoseklius parodymus, kurie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nuo pirmos apklausos jis dalyje dėl plėšimo davė iš esmės nuoseklius parodymus, dar neatlikus jo namuose kratos, jis nurodė, kokie nusikaltimo metu naudoti daiktai yra jo namuose, nurodė bendrininkus, taip pat pripažino, kad nežinant kitiems bendrininkams pagrobė nukentėjusiojo pinigus, nors apie tai nebuvo surinkta jokių įrodymų, taip pat pripažino ir faktines ginklo bei šaudmenų laikymo ir įgijimo aplinkybes, bei su disponavimu narkotinėmis medžiagomis susijusias aplinkybes, ir kt. Kolegijos manymu, šių aplinkybių pakanka spręsti, kad R. M. prisipažino padaręs dalį inkriminuotų nusikalstamų veikų (išskyrus nužudymą) nepriverstas surinktų įrodymų, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia nukentėjusysis V. K. . Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis R. M. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose atsiprašė nukentėjusiojo, jo elgesys teismo posėdžiuose leidžia spręsti, kad jis kritiškai vertina savo elgesį ir išties gailisi. Visgi, dalyje dėl nužudymo nėra pagrindo pripažinti, jog R. M. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Kaip matyti, jis nors ir nurodė iš esmės nuoseklias ir neprieštaringas faktines įvykio aplinkybes, visgi apklausose dėl nužudymo, pradžioje teigė nieko nežudęs, vėliau teigė prisipažįstantis iš dalies ir neigė turėjęs tyčią žudyti. Todėl šioje dalyje apygardos teismas prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kartu kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, jog R. M. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kurie padėjo operatyviai atskleisti nusikalstamos veikos padarymą, nėra prieštaringa. Nukentėjusysis teisingai pastebėjo, kad teismas dalyje dėl nužudymo nenustatė nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tame tarpe ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tačiau pastebėtina, kad teismas atsižvelgdamas į tai, kad R. M. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kurie padėjo operatyviai atskleisti nusikalstamos veikos padarymą, šios aplinkybės iš esmės nesiejo su BK 59 straipsnyje išdėstytomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, o vertino tai greičiau kaip asmenybę po nusikalstamos veikos padarymo charakterizuojančius duomenis. Kolegijos manymu, tai atitinka BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurie turi būti vertinami skiriant kaltinamajam bausmę.

Dėl nuteistiesiems R. M. , V. M. ir E. D. skirtų bausmių

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Nežiūrint į tai, kad Kauno apygardos teismas dėl kai kurių bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių pasisakė tik lakoniškai, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems R. M. , V. M. ir E. D. už jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos ar per švelnios, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų bei nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose.

Tiek BK 180 straipsnio 3 dalies, tiek ir BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijose numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis yra šešeri metai, o BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra keturiolika metų laisvės atėmimo. Apygardos teismas pagrįstai už šių nusikalstamų veikų padarymą nuteistiesiems V. M. , E. D. ir R. M. skyrė realias laisvės atėmimo bausmes, kadangi nenustatyta jokių išimtinių sąlygų jiems skirti švelnesnes, negu įstatymo numatytos, bausmes.

Skirdamas bausmę nuteistajam V. M. teismas teisingai įvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. M. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių, kita labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistojo nusikalstamos veikos padarytos esant sutapčiai, vienos iš nusikalstamų veikų sukeltos neatstatomos pasekmės – žmogaus mirtis. Darant nusikalstamą veiką žmogaus gyvybei pasirinktas itin žiaurus jos darymo būdas, bei panaudoti itin žmogaus gyvybei pavojingi įrankiai bei priemonės. Pastarosios aplinkybės leidžia spręsti apie itin aukštą nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo lygį. V. M. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepakankamai įvertino tai, kad jis veiką padarė netiesiogine tyčia, kuri yra mažiau pavojinga nei tiesioginė. Tačiau kolegijai konstatavus, kad veika padaryta tiesiogine neapibrėžta tyčia, nėra pagrindo remiantis minėtu nuteistojo apeliacinio skundo argumentu švelninti jam bausmę. Įstatymas reikalauja skiriant nuteistajam bausmę atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis V. M. nusikalstamą veiką padarė dėl žemų savanaudiškų paskatų, kas nėra palanku nuteistajam. Apygardos teismas skirdamas bausmę V. M. pagrįstai nustatė bei įvertino ir tai, kad jis buvo vienas aktyviausių organizuotos grupės narių. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia V. M. , jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme nebuvo antraeilis, jis atliko vieną pagrindinių vaidmenų organizuotos grupės veikloje – buvo nusikalstamos veikos iniciatorius, be to, prisidėjo prie naudojamo smurto uždėdamas nukentėjusiajam maišą ant galvos, iškarto po smurto panaudojimo išvyko tik dėl to, kad reikėjo organizuoti metalo laužo išvežimą, ką jis ir darė. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad abi nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos yra baigtos. Kartu teismas pagrįstai įvertino, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikas padarė organizuota grupe (BK 60 str. 1 d. 2 p.). Teismas tinkamai įvertino nuteistojo V. M. asmenybę, atsižvelgdamas į tai, kad jis praeityje teistas, tame tarpe ir už plėšimą (t. 7, b. l. 47 – 51), daug kartų baustas administracine tvarka (t. 7, b. l. 12 – 31), kas rodo, kad veikos nebuvo atsitiktinės, o buvo nuteistojo priešingo įstatymams gyvenimo būdo pasekmė. Taigi iš esmės atsižvelgta į nuteistojo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį. Byloje praktiškai nenustatyta nuteistajam V. M. teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų švelninti jam paskirtą bausmę. Tuo tarpu aukščiau minėtos aplinkybės yra nepalankios nuteistajam, juolab, kad teismas teisingai pastebėjo, jog nužudymo epizode nustatyti du veiką kvalifikuojantys požymiai, o plėšimo epizode taip pat nustatyta šią veiką kvalifikuojančių požymių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 straipsnio 2 dalies punktus, skiriant nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Dėl šių aplinkybių kolegija mano, kad apygardos teismas pagrįstai nuteistajam V. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskyrė aštuonerių metų, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalį – šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmes, kurios yra griežtesnės, negu šių BK straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Tokios bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos.

Kartu konstatuotina, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis subendrindamas iš dalies sudedant nuteistajam V. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus paskirtas laisvės atėmimo bausmes bei paskirdamas subendrintą devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę ir šią bausmę vadovaudamasis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, apėmimo būdu, subendrindamas su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme bei paskirdamas V. M. galutinę subendrintą devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė.

Skirdamas bausmę nuteistajam E. D. teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių, kita labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Pastebėtina, kad nuteistojo nusikalstamos veikos padarytos esant sutapčiai, viena nusikalstama veika sukeltos neatstatomos pasekmės – žmogaus mirtis. Darant nusikalstamą veiką žmogaus gyvybei pasirinktas itin žiaurus jos darymo būdas, bei panaudoti itin žmogaus gyvybei pavojingi įrankiai bei priemonės. Pastarosios aplinkybės leidžia spręsti apie itin aukštą nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo lygį. Tokiu būdu teismas tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti , kad E. D. buvo aktyvus nusikalstamų veikų padaryme, ypatingai atliekant smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, taip pat atimant jam galimybę priešintis ir jį surišant. Taigi nuteistojo E. D. vaidmuo nebuvo antraeilis. Kartu pagrįstai atsižvelgta, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikas padarė organizuota grupe (BK 60 str. 1 d. 2 p.). Teismas tinkamai įvertino ir nuteistojo E. D. asmenybę, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis. Jis praeityje teistas tris kartus, tame tarpe ir už plėšimą (t. 8, b. l. 29 – 31), baustas administracine tvarka (t. 7, b. l. 12 – 31), inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui. Šios aplinkybės rodo, kad veikos nebuvo atsitiktinės. Taigi teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį. Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės bei pateikta charakteristika, kad pataisos namuose jis charakterizuojamas teigiamai, palaiko ryšius su artimaisiais, nelaikytina pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino nuteistojo asmenybę iki nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu, bei netrukus po veikos padarymo, kurią nėra pagrindo pripažinti teigiama. Tuo tarpu nuteistojo pateikta charakteristika, kad jį jau pripažinus kaltu ir jam atliekant bausmę jis charakterizuojamas teigiamai, gali būti reikšminga tik sprendžiant jo lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, klausimą. Kolegijos manymu, byloje iš esmės nenustatyta nuteistajam E. D. teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų švelninti jam paskirtą bausmę. Tuo tarpu aukščiau paminėtos aplinkybės yra nepalankios nuteistajam, juolab, kad teismas teisingai pastebėjo, jog nužudymo epizode nustatyti du veiką kvalifikuojantys požymiai, o plėšimo epizode taip pat nustatyta šią veiką kvalifikuojančių požymių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 straipsnio 2 dalies punktus, skiriant nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Dėl šių aplinkybių kolegija mano, kad apygardos teismas pagrįstai nuteistajam E. D. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskyrė aštuonerių metų, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalį – šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmes, kurios yra griežtesnės, negu šių BK straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Tokios bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos.

Apygardos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis subendrindamas iš dalies sudedant nuteistajam E. D. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus paskirtas laisvės atėmimo bausmes bei paskirdamas subendrintą devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę ir šią bausmę vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, iš dalies sudedant subendrindamas su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme bei paskirdamas E. D. galutinę subendrintą dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė.

Skirdamas bausmę nuteistajam R. M. teismas nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog jis padarė penkias nusikalstamas veikas – vieną baudžiamąjį nusižengimą, du apysunkius nusikaltimus, vieną sunkų ir vieną labai sunkų nusikaltimus, kolegija nuomone, kartu atsižvelgus ir į tai, kad dvi nusikalstamos veikos susijusios su smurto panaudojimu, kurių viena sukėlė neatstatomas pasekmes – žmogaus mirtį, teisingai įvertintas padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas. Kartu atsižvelgta, kad dalyje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje (du epizodai), 259 straipsnio 2 dalyje nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikas, numatytas BK 180 straipsnio 3 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose padarė organizuota grupe (BK 60 str. 1 d. 2 p.). Be to, teismas tinkamai įvertino nuteistojo R. M. asmenybę, atsižvelgdamas į tai, kad jis praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, taigi įvertintas nuteistojo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnis, kuris yra iš esmės šiam nuteistajam palankus. Taip pat kolegija mano, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis R. M. visose proceso stadijose davė iš esmės nuoseklius parodymus, kurie padėjo operatyviai atskleisti nusikalstamą veiką, taip pat pagrįstai įvertinta kaip teisiškai palanki nuteistajam, nežiūrint į tai, kad šios aplinkybės teismas tiesiogiai neįvardino atsakomybę lengvinančia.

Atmetamas nukentėjusiojo V. K. skundo argumentas, kad teismas pripažindamas, jog nuteistasis R. M. davė nuoseklius parodymus ir taip padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, paneigė savo motyvus, kuriais nenustatė šio nuteistojo veiksmuose atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kolegijos manymu, šio nuteistojo pagalbą tyrimui duodant nuoseklius parodymus teismas vertino, kaip nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis po nusikalstamos veikos padarymo. Nukentėjusysis V. K. apeliaciniame skunde teigdamas, kad skirdamas bausmę R. M. teismas neįvertino, jog nužudymo epizode nustatyti du veiką kvalifikuojantys požymiai, kas paprastai lemia didesnės laisvės atėmimo bausmės, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis skyrimą. Visgi kolegijos manymu, tai nėra imperatyvi įstatymo nuostata, tuo tarpu aukščiau aptartos nuteistajam R. M. teisiškai palankios aplinkybės individualizuojant nuteistajam skiriamą bausmę, nagrinėjamu atveju ne mažiau svarbios sprendžiant laisvės atėmimo bausmės proporcingumo klausimą. Todėl nukentėjusiojo skunde nurodytos aplinkybė dėl veiką kvalifikuojančių požymių kiekio, šiuo atveju vertinat ją visumoje su kitomis aplinkybėmis, nelaikytina pagrindu nuteistajam R. M. griežtinti bausmę. Nepagrįstas nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, kad R. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį bausmė paskirta pažeidžiant BK 41, 54, 58 straipsnių reikalavimus. Kolegijos manymu, šioje dalyje, greta kitų nuteistajam palankių aplinkybių, nustatyta ir viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius šią nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, kas vadovaujantis BK 61 straipsniu pagrįstai leidžia nuteistajam skirti įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Šiuo atveju vien tai, kad R. M. bendrininkams nežinant, pagrobė seife buvusius 7000 litų, negali būti pagrindu griežtinti jam bausmę.

Tuo tarpu BK 58 straipsnio 2 dalies nuostata, kad organizuotos grupės nariams paprastai skiriama griežtesnė bausmė nei bendrininkų grupės nariams, taip pat nėra imperatyvi ir taikoma įvertinus šio straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Nors nukentėjusysis apeliaciniame skunde suteikia išskirtinį vaidmenį būtent R. M. vaidmeniui nusikalstamos veikos padaryme, tačiau kolegija konstatuoja, kad aukščiau išdėstytais motyvais nustatyta, kad nors R. M. ir buvo gana aktyvus smurtaujant prieš nukentėjusįjį, tačiau iniciatorius buvo V. M. , ne mažiau aktyvus buvo ir E. D. . Taigi R. M. vaidmuo inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme nebuvo išskirtinai pavojingesnis nei kitų nuteistųjų. Nuteistojo vaidmens nusikalstamos veikos padaryme nedaro reikšmingesniu ir nukentėjusiojo skunde nurodomas faktas, kad R. M. likus vienam su A. K. K. , šis nuteistasis turėjo galimybę išsaugoti nukentėjusiajam gyvybę, tačiau to nepadarė. Vertinant visus tris nuteistuosius, kaip vykdytojus, nėra pagrindo konstatuoti jog kažkuris iš jų buvo išimtinai aktyvus nusikalstamos veikos padaryme, juolab, kad nustatyta, jog nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kažkurio vieno nuteistojo, o jų visų veiksmai.

Dėl aukščiau aptartų aplinkybių kolegija mano, kad apygardos teismas nepažeisdamas BK 41, 54 ir 58 straipsnių reikalavimų, pagrįstai nuteistajam R. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskyrė šešerių metų, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalį – keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmes, kurios yra lygios šių BK straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiams. Tokios bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos ar per švelnios. Šias bausmes nepažeisdamas BK 63 straipsnio nuostatų subendrino su bausmėmis paskirtomis pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (du epizodai), 259 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai jam paskyrė galutinę subendrintą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis R. M. skunde teigia, kad teismas tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių ir paskyrė jam per griežtą, prieštaraujančią BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui, bausmę.

BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Kolegija konstatuoja, kad iš esmės į visas bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes apygardos teismas atsižvelgė ir teisingas jas įvertinęs paskyrė nuteistajam R. M. teisingą bausmę. Tuo tarpu jo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis davė nuoseklius parodymus, nesunaikino daiktinių įrodymų, jo teigimu norėjo pats atvykti į policiją ir prisipažinti, nelaikytinos išimtinėmis ir leidžiančiomis jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Juolab, kad iš esmės į visas šias aplinkybes apygardos teismas atsižvelgė skirdamas šiam nuteistajam laisvės atėmimo bausmes, lygias BK 180 straipsnio 3 dalies ir BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiams.

Atmetamas nukentėjusiojo V. K. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pakankamai neįvertino to, kad šioje byloje R. M. pripažintas kaltu padaręs net penkis nusikaltimus, be to, neatsižvelgė, kad skiriant bausmę už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio negrįžtamas pasekmes, padarymą, bausmės dydžio neturėtų nulemti formali nuteistojo charakteristika, juolab, kad būtina įvertinti, jog R. M. nusikalto pats būdamas policijos pareigūnu ir turėjęs pareigą saugoti asmenis nuo nusikaltimų. Pastebėtina, kad iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog R. M. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį šešeriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus keturiolikai metų laisvės atėmimo, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto 9 mm kalibro „Makarov" tipo šovinių laikymo) vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto savadarbių šaudmenų laikymo) vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį dvidešimčiai parų arešto. Šios bausmės subendrintos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir nuteistajam R. M. paskirta galutinė subendrinta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi už kiekvieną inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistajam R. M. paskirtos bausmės, kurios subendrintos, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis padarė net penkias nusikalstamas veikas. Tuo tarpu nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, kad bausmės dydžio neturėtų nulemti formali nuteistojo charakteristika, nes būtina įvertinti, jog R. M. nusikalto pats būdamas policijos pareigūnu ir turėjęs pareigą saugoti asmenis nuo nusikaltimų, nepagrįstas. Pastebėtina, kad vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į kaltininko asmenybę. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, vertinant kaltininko asmenybę atsižvelgiama į požymius apibūdinančius jį iki nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu ir po veikos padarymo. Kaip jau minėta R. M. iki nusikalstamos veikos padarymo charakterizuojamas teigiamai, iš esmės teigiamai jis charakterizuojamas ir po veikos padarymo, įvertinus jo parodymų nuoseklumą padedant išaiškinti nusikalstamą veiką. Šios aplinkybės nelaikytinos formalia charakteristika, ką nepagrįstai tvirtina nukentėjusysis, jos svarbios vertinant visų BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą ir su kitomis aplinkybėmis yra teisiškai palankios nuteistajam R. M. . Tuo tarpu tas faktas, kad nuteistasis nusikalto būdamas policijos pareigūnu, negali būti pagrindu jam griežtinti bausmę, žvelgiant iš lygybės prieš įstatymą pozicijos.

Dėl civilinio ieškinio

Atmetami nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentai, kad apygardos teismo iš jo bei kitų nuteistųjų solidariai priteista nukentėjusiajam V. K. 150 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė, neatitinkanti turtinės padėties bei prieštarauja protingumo principui. Be to, atsižvelgus į tai, kad inkriminuoto nužudymo itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų jis nepadarė, ieškinys šioje dalyje turėtų būti atmestas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 str. 2 d.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 str., 115 str. 1 d.). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Nagrinėjamu atveju apygardos teismo nuosprendžiu bei šia nutartimi nustatyta, kad nukentėjusiojo A. K. K. mirties priežastis buvo nuteistųjų R. M. , V. M. ir E. D. nusikalstami veiksmai. Taigi šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas nužudytojo brolis V. K. įgijo teisę iš asmenų kaltų dėl brolio nužudymo reikalauti turtinės bei neturtinės žalos bei bylinėjimosi atlyginimo, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis V. M. . Iš byloje esančio nukentėjusiojo ieškinio matyti, kad nukentėjusysis reikalavo iš nuteistųjų R. M. , V. M. ir E. D. solidariai priteisti 16 783 litų turtinei ir 150 000 litų neturtinei žalai atlyginti bei 1190 litų teisinės pagalbos išlaidų. Apygardos teismas ieškinį tenkino visiškai. Nuteistasis V. M. neginčija nuosprendžio dalies, kuria iš visų trijų nuteistųjų solidariai priteistas turtinės žalos atlyginimas bei advokato atstovavimo išlaidos, tačiau mano, kad nepagrįstai tenkinta civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes ji neatitinka jo turtinės padėties bei protingumo kriterijaus.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Taigi nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde nurodoma nuteistųjų turtinė padėtis yra tik vienas iš kriterijų į kuriuos turi atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pastebėtina, kad tai nėra lemiamas kriterijus, juolab, kad visi nuteistieji yra gana jauno amžiaus, darbingi. Tuo tarpu bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis V. K. patyrė dvasinį skausmą, emocinę depresiją dėl artimo žmogaus netekties, jis nebeteko bendravimo galimybės su broliu su kuriuo jį siejo tamprūs ryšiai ir su kuriuo nuolat bendravo, bylos duomenimis net ir įvykio išvakarėse. Atsižvelgus į tai, kad aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, jog inkriminuotą nusikalstamą veiką nukentėjusiojo atžvilgiu padarė būtent nuteistieji V. M. , R. M. ir E. D. , kad jų padaryta nusikalstama veika sukėlė ypatingą žalą, t. y. žmogaus mirtį, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apygardos teismas pagrįstai iš visų trijų nuteistųjų solidariai priteisė neturtinei žalai atlyginti 150 000 litų. Tokia suma nėra aiškiai per didelė, ji esmingai neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteisiamų sumų dydžių, todėl jos mažinti nėra teisinio pagrindo.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų R. M. , V. M. ir E. D. bei nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Violeta RažinskaitėLinas Šiukšta