Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. gynėjo advokato Kristupo Ašmio, nuteistųjų R. V., A. A., A. A. ir nukentėjusiojo S. L. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų;

N. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį areštu devyniasdešimčiai parų, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų;

R. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų;

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 23 d. nuosprendis, kuriuo nuteistųjų R. V., A. A., nukentėjusiojo S. L. apeliaciniai skundai atmesti, dalyje dėl pripažinimo kaltu ir bausmės paskyrimo atmestas nuteistojo D. G. apeliacinis skundas, dalyje dėl pripažinimo kaltu atmestas nuteistojo A. A. apeliacinis skundas, Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendis pakeistas, A. A., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su subendrinta bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir A. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams, į šios bausmės laiką įskaityta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atlikta pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. nuosprendį, kita Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalis pripažinimo kaltais ir bausmių paskyrimo atžvilgiu nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti D. A., R. B., M. B., G. V., išteisinti O. R., V. Š., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų, gynėjų, prašiusių atitinkamus nuteistųjų ir gynėjo kasacinius skundus patenkinti, nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G., N. J., R. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje bei kartu su asmeniu (V. M.), kurio atžvilgiu byla išskirta, 2004 m. gegužės 1 d. apie 4 val. Šiauliuose, Lyros gatvėje, ties namu Nr. 22, iš chuliganiškų paskatų tyčia nužudė R. C..

Minėtu laiku minėtoje vietoje D. G. ir R. V., apsvaigę nuo alkoholio bei psichotropinių medžiagų, N. J. apsvaigęs nuo alkoholio, iš chuliganiškų paskatų spardė, o asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, sudavė dar ir kumščiais, R. C. į galvą, veidą bei kitas kūno vietas. Suduotų ne mažiau kaip 12 smūgių pasekoje R. C. buvo padaryti galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimas su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, daugybinės kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose, sulaužyti nosies kaulai, padaryti daugybiniai odos nubrozdinimai veide ir kitose kūno vietose. Nuo galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimo, lydimo kraujo išsiliejimu po dešinės momeninės ir dešinės smilkininės skilčių minkštaisiais dangalais, išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui R. C. vietoje mirė.

A. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su trimis ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis 2004 m. kovo 21 d. apie 19.25 val. Šiauliuose, picerijoje „Brodvėjaus pica", esančioje Vilniaus g. 146, iš R. R., panaudodami psichinę prievartą, prievartavo didelės vertės turtą, 10000 eurų. Be leidimo, kartu su dviem nenustatytais asmenimis prisėdo prie R. R., trečiajam stovint R. R. už nugaros bei grasinant į nugarą įremtu tyrimo metu nenustatytu daiktu, nurodė, kad R. R. 2004 m. kovo 22 d. turi jiems perduoti 10000 eurų, kad nejuokautų, nes tai labai rimta, ne žaidimas, o neperdavus pinigų bus blogai, taip leisdamas suprasti, kad neįvykdžius reikalavimo jo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas. Pinigus reikalavo perduot per D. B..

Be to, A. A., A. A., R. V., N. J., nuteisti už tai, kad 2004 m. gegužės 1 d. apie 1 val., pramogų centre „Neopolis", esančiame Šiauliuose, Vilniaus g. 47, šokių salėje ir kitose patalpose, veikdami kartu su kitais nenustatytais asmenimis, demonstravo nepagarbą pramogų centro lankytojams, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, be jokios priežasties įžūliai kibo prie lankytojų, plūdo juos keiksmažodžiais, vartojo fizinį smurtą, nutraukė pramogų centro darbą, nereagavo į apsaugos darbuotojų reikalavimus. A. A., A. A., R. V. taip pat nuteisti už tai, kad minėtu laiku minėtoje vietoje tyčia iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo S. M..

Pramogų centre, šokių salėje A. A. kibo prie S. M., tyčia mėtė popierines servetėles ant stalo prie kurio šis sėdėjo, plūdo keiksmažodžiais, apipylė nenustatytu skysčiu, kumštimis apie tris kartus sudavė į krūtinę, apie du kartus į veidą, o R. V. be jokios priežasties kumštimi sudavė du kartus S. M. į veidą. A. A., A. A., R. V. kartu su kitais nenustatytais asmenimis spardė ant grindų gulintį S. M.. A. A. spyrė apie penkis kartus į galvą, krūtinę, kojas. A. A. spyrė apie tris kartus į galvą. Taip pat ir R. V. spyrė S. M. į galvą apie tris kartus. S. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kraujosrūvos veide, muštinė žaizda kaktoje, galvos smegenų sukrėtimas. N. J. be jokios priežasties kumštimi sudavė A. K. į dešinį smilkinį ir taip ją pargriovė. A. A. spyrė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui į galvą, petį. A. A. pramogų centro pirmame aukšte metė į V. Ž., M. Ž., V. B. krauju išteptą servetėlę, plūdosi keiksmažodžiais, grasino S. M. fiziniu smurtu.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl nuteisimo ir bausmių skyrimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (R. C. nužudymas)

Pažymėtina, kad tiek nuteistojo D. G. gynėjas, tiek R. V. kasaciniais skundais iš esmės neigia byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, neigia išvadas dėl įrodymų vertinimo. Tačiau pagal BPK kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinių skundų teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo, pateikiama savoji įvykio versija bei duodamas savas įrodymų vertinimas, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Nenustatęs esminių BPK pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kasacinės instancijos teismas nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais remiantis pateikiamas įrodymų vertinimas, kartu nenurodant esminių BPK pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartys: 2008 m. spalio 28 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-181/2008, 2007 m. spalio 18 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-412/2007, 2004 m. balandžio 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-218/2004).

Nuteistojo D. G. gynėjo ir nuteistojo R. V. kasaciniuose skunduose teiginiai ir motyvai, kad kai prie nukentėjusiojo pribėgo kiti trys asmenys, R. C. jau buvo praradęs sąmonę, gulėjo nebesigindamas ir nereaguodamas į kitų trijų asmenų veiksmus jo atžvilgiu; mirtinas smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas dar iki atbėgant prie jo kitiems trims asmenims, po šio smūgio nukentėjusysis prarado sąmonę ir daugiau nebesigynęs; apeliacinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojo Nr. 1 ir Nr. 2 matytas nukentėjusiojo nesipriešinimas buvo esant laikinam sąmonės netekimui, be pagrindo remtasi eksperto J. Plentos parodymais, kad žmogus gali prarasti sąmonę kelioms sekundėms nuo bet kurio smūgio į veidą, priskirtini prie argumentų, kuriais iš esmės neigiamos teismų nustatytos byloje faktinės aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo. Todėl šie paminėti kasaciniuose skunduose nurodyti teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir paliktini nenagrinėtini.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimą įrodymais reglamentuoja BPK 20 straipsnio 1 - 4 dalys. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. D. A. parodymai gauti teisėtais būdais, patvirtina bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jų patikimumas patikrintas atliekant BPK numatytus įrodymų tyrimo teisme veiksmus. Taigi pripažįstant D. A. parodymus įrodymais minėtos BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos.

Įrodymų patikimumo vertinimas, klausimas, kuriais konkrečiais įrodymais turi būti vadovaujamasi priimant teismo nuosprendį ar nutartį, o kurie įrodymai turi būti atmetami, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nebent tai būtų susiję su esminiais BPK pažeidimais. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši nuostata, kartu su BPK 305 straipsnyje ir kitose šio kodekso nuostatose įtvirtintais reikalavimais teismo nuosprendžio ir nutarties turiniui, reiškia, kad teismo nuosprendis ir kitas baigiamasis aktas turi būti motyvuotas, jame neturi būti prieštaravimų.

Įrodymų vertinimas byloje priimtuose teismų sprendimuose yra motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad D. A. parodymai dėl nužudant R. C. dalyvavusių asmenų, tarp jų ir D. G., buvo vienodi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, iš esmės atitiko liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymus, taip pat kitus įrodymus. Nuosprendyje išanalizuodamas bylos aplinkybes šis teismas pašalino prieštaravimą tarp D. A. ir liudytojų Nr. 1, Nr. 2 parodymų dėl R. C. sąmonės netekimo momento ir gynimosi požymių nerodymo. Vertindamas liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymus, kad jie matė gulintį ir nesipriešinantį smurtui R. C. prieš tai, kai jį pradėjo mušti atbėgę trys asmenys, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į šių liudytojų realias galimybes matyti atskiras įvykio detales (konfliktas vyko naktį, nors ir esant apšvietimui), jų emocinę (streso) būseną, turėjusią įtakos įvykių stebėjimui ir jų suvokimui, taip pat į eksperto J. Plentos parodymus, kad žmogus gali prarasti sąmonę kelioms sekundėms nuo bet kurio smūgio į veidą, bei į byloje nustatytas aplinkybes, kad R. C. buvo suduota daug smūgių į galvos sritį prieš tai, kai jį pradėjo spardyti D. G., N. J. ir R. V., taip pat į D. A. parodymus, kad R. C. mušamas šių asmenų viena ranka dar gynėsi. Teismai įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta.

Kasatorius R. V. tvirtina, kad teismas be pagrindo išskyrė bylą V. M. atžvilgiu. Dėl to kasatorius negalėjo pateikti V. M. klausimų. Taip teismas pažeidė teisę į gynybą, nešališką bylos nagrinėjimą.

BPK 254 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teismo įgaliojimai, kai byloje yra keli kaltinamieji, bylą išskirti ir atidėti dėl vienų kaltinamųjų bei nagrinėti toliau dėl kitų kaltinamųjų, jeigu atskiras nagrinėjimas nekenkia nagrinėjimo teisme išsamumui. Pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį išskirti bylą V. M. atžvilgiu, kadangi nustatė, jog V. M. pasislėpė nuo teismo, byla sudėtinga ir didelės apimties, be V. M. šioje byloje dėl įvairių nusikaltimų, tame tarpe sunkių ir labai sunkaus, kaltinta vienuolika kaltinamųjų, bylos išskyrimas užtikrins greitesnį proceso pabaigimą dėl šių kaltinamųjų veikų, nepakenks pagrindinės bylos išnagrinėjimo išsamumui bei nešališkumui. Taigi ši nutartis atitiko BPK 254 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad kasatorius, jo gynėjas ir kiti proceso dalyviai neprieštaravo teismo posėdyje pateiktam prokuroro prašymui išskirti bylą V. M. atžvilgiu, nepasinaudojo teise apskųsti aukštesniam teismui nutartį, kuria byla išskirta. Be to, kasatorius turėjo teisę užduoti klausimus V. M., kai šis dar dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir davė parodymus. Tačiau šia teise kasatorius taip pat nepasinaudojo. Taigi kasatoriaus teisės į gynybą ir nešališką bylos nagrinėjimą nebuvo pažeistos.

Nuteistojo D. G. gynėjo kasaciniame skunde taip pat neigiama, kad D. G. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, apimančia ir gyvybės atėmimą. Tačiau toks vertinimas nepagrįstas. Nužudymas padaromas neapibrėžta tyčia, kai kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių nedetalizuoja. Byloje nustatyta, kad visi kūno sužalojimai padaryti nukentėjusiajam dar esant gyvam. D. G., N. J. ir R. V. buvo apstoję gulintį R. C. puslankiu ir spardė jį į viršutinę kūno dalį, galvą. Vartoto smurto bendrumas (suvokimas ir pritarimas vieni kitų veiksmams), sudavimas daug smūgių spiriant į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno dalį (galvą) šiam gulint, praktiškai nesiginant, vartoto smurto trukmė ir jo intensyvumas, matant nukentėjusiojo būklę, aiškiai rodo, kad tiek D. G., tiek N. J. ir R. V. suprato savo smurtiniais veiksmais keliamą pavojų žmogaus gyvybei, numatė, kad savo veiksmais gali sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar net atimti jo gyvybę ir vienodai siekė bet kokių padarinių. Todėl D. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip padaryta neapibrėžta tyčia, apimančia ir gyvybės atėmimą. Byloje nenustatyta, dėl kurio konkretaus kaltininko smūgių buvo padarytas mirtinas sužalojimas. R. C. mirė nuo galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimo, kuris galėjo būti padarytas bet kuriuo iš dviejų smūgių arba suduodant du smūgius į viršutinę galvos sritį ir dešinę smilkinio sritį. Tačiau pažymėtina, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartis byloje Nr. 2K-423/2006. Teismų praktika. 2006, Nr. 25, p. 251-258). Taigi D. G. atsako už kartu su N. J. ir R. V. padarytą nužudymą. Nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas pritaikytas tinkamai.

Nuteistojo D. G. gynėjo kasaciniame skunde veikos kvalifikavimas kaip padarytos tiesiogine neapibrėžta tyčia, apimančia gyvybės atėmimą, ginčijamas pateikiant argumentus iš esmės neigiančius byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, išvadas dėl įrodymų vertinimo, be to, kasaciniame skunde nenurodant su atitinkamų faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu susijusių konkrečių BPK pažeidimų. Prie tokių argumentų priskirtini teiginiai, kad nepagrįsta apeliacinio teismo išvada, jog D. G. siekė kuo sunkesnių pasekmių, įskaitant ir gyvybės atėmimą; trys asmenys su nukentėjusiuoju nebuvo pažįstami, nekonfliktavo, nebuvo keršto ir kitų motyvų skatinusių nužudyti nukentėjusįjį; ant D. G. batų, rūbų nerasta nukentėjusiojo kraujo; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo specialisto 2004 m. rugsėjo 2 d. išvada Nr. 11-1621-(04), 11-2227-(04) - 11-2234-(04), remdamasis tuo, kad šioje išvadoje konstatuota, jog nustatytų požymių nepakanka spręsti klausimus, ar kontaktavo D. G. drabužiai ir batai su nužudytojo drabužiais; byloje nėra jokių duomenų, kad D. G. tiesiogiai dalyvavo ar intensyviai prisidėjo prie nukentėjusiojo nužudymo. Šie teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėtini.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis S. L. prašo sugriežtinti nuteistiesiems D. G., N. J. ir R. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtas bausmes, tačiau tam nėra teisinio pagrindo. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas turi įgaliojimus sugriežtinti bausmę tik jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Bausmės nuteistiesiems paskirtos BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, ribose. Teismai nuosprendžiuose pateikė motyvus iš kurių matyti, kad skiriant šias bausmes atsižvelgta į BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės paskirtį, bendrąsias bausmių skyrimo taisykles: padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltinamųjų asmenybes, jų atsakomybę sunkinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes. Paskirtos bausmės tik nežymiai mažesnės nei nusikaltimo padarymo metu galiojusios taikytinos BK 129 straipsnio 2 dalies redakcijos nustatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad baudžiamasis įstatymas, skiriant nuteistiesiems bausmes pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikytas netinkamai. Vadinasi, kasacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų jas griežtinti.

Dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį

Nuteistojo A. A. kasaciniame skunde dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį pateikiami argumentai, kuriais iš esmės neigiamos byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo. Tai teiginiai (ir juos pagrindžiantys motyvai), kad kasatorius nukentėjusiojo nepažinojo, įvykio metu picerijoje „Brodvėjaus pica“ nebuvo, neturėjo motyvo iš R. R. reikalauti pinigų; nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus; teismas nepagrįstai vadovavosi D. B. parodymais. Šie kasacinio skundo teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėtini.

Kasatorius tvirtina, kad teismai pripažindami kasatorių kaltu ir kvalifikuodami jo veiką pagal BK 181 straipsnio 3 dalį rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, o pagal Lietuvoje galiojančią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti paremtas vien tik nukentėjusiojo parodymais. Tačiau konkrečių tokios praktikos pavyzdžių kasatorius nepateikia. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Apkaltinamojo nuosprendžio grindimas iš esmės nukentėjusiojo parodymais savaime nepažeidžia BPK nuostatų. Šiame kodekse nėra įtvirtinto bendro pobūdžio draudimo apkaltinamąjį nuosprendį esmingai grįsti vien nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais. BPK tik reikalauja, kad įrodymų vertinimas, rėmimasis nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais ir atmetimas kitų įrodymų būtų motyvuotas, argumentuotai pašalinti esami tarp jų prieštaravimai. Be to, pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis A. A. atžvilgiu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį iš dalies pagrįstas D. B. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime atliekant akistatą su nukentėjusiuoju, taip pat kitais netiesioginiais įrodymais.

Kasatorius taip pat tvirtina, kad teismai nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo, D. B. ir kasatoriaus parodymų. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Teismai pateikė išsamius motyvus, kodėl atmeta nukentėjusiojo parodymams prieštaraujančius kitus įrodymus.

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai pripažino įrodymu E. R. parodymus. Ši liudytoja pati įvykio nematė, tik girdėjo apie jį iš nukentėjusiojo. Jos parodymai negali būti patikrinti BPK nustatyta tvarka, jų patikimumas abejotinas. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. E. R. parodymai gauti teisėtais būdais, patvirtina bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jų patikimumas patikrintas atliekant BPK numatytus įrodymų tyrimo teisme veiksmus: nukentėjusiojo apklausą ir kitus. Pripažįstant E. R. parodymus įrodymais BPK nuostatos nepažeistos.

Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai apklausė liudytojais 2004 m. kovo 21 d. picerijoje "Brodvėjaus pica" dirbusius barmenus ir padavėjus. Tačiau teismai atmetė prašymus apklausti šiuos asmenis nagrinėjant bylą. Todėl pažeista teisė į teisingą teismą ir teisė į gynybą, BPK 1 straipsnis. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Minėti asmenys, apklausiami ikiteisminio tyrimo pareigūnų, parodė, kad neprisimena, kokie žmonės 2004 m. kovo 21 d. lankėsi picerijoje, konflikto nematė arba neprisimena, kad toks buvo, picerijoje garsiai groja muzika ir dėl to darbuotojams nesigirdi, ką klientai tarpusavyje kalbasi, o ir patys darbuotojai to neklauso. Tuo tarpu iš paties R. R. parodymų ir juos patvirtinusių D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, aišku, kad jokio akivaizdaus smurtinio konflikto, į kurį pašaliniai asmenys būtų galėję atkreipti dėmesį, neįvyko. Taigi akivaizdžios būtinybės apklausti minėtus liudytojus teisme nebuvo, atmetant prašymą juos apklausti esminių BPK pažeidimų nepadaryta.

Kasatorius teigia, kad jo atpažinimas pagal nuotraukas atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio nuostatas, jokių kliūčių kasatorių išsikviesti ir atpažinti nebuvo. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Pagal BPK 192 straipsnio 5 dalį parodymas atpažinti gali būti atliktas pagal nuotraukas, jei parodyti asmens negalima, taip pat siekiant užtikrinti liudytojo ar nukentėjusiojo saugumą. Ši nuostata pagrįstai pritaikyta atsižvelgiant į tirto nusikaltimo pobūdį (grasinimą nukentėjusiajam, veikimą bendrininkaujant ir kita).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. A. padarė nusikalstamą veiką bendrininkų grupėje (BK 24 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnio 2 dalis) ir tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai, kad A. A. padarė nusikalstamą veiką bendrininkų grupėje, pažymėta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Tačiau byloje A. A. bendrininkai nenustatyti, nėra duomenų, ar jie gali būti nusikaltimo subjektais. Tokiais atvejais kaltininkui negali būti taikomos BK 24 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 2 dalis ir 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. 2K-357. Teismų praktika. 2007, Nr. 27, p. 194-199). Todėl iš nuosprendžių šalintina aplinkybė, kad A. A. padarė nusikaltimą bendrininkų grupėje. Kita vertus, šios aplinkybės pašalinimas esminės įtakos skiriant bausmę A. A. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį neturi. Padarytas sunkus nusikaltimas, už kurį BK specialiojoje dalyje numatyta ne mažesnė nei trejų metų laisvės atėmimo bausmė. A. A. paskirta bausmė švelnesnė negu BK 181 straipsnio 3 dalyje nustatytos bausmės vidurkis. Kasatorius ne kartą teistas, charakterizuojamas neigiamai. Todėl nėra teisinio pagrindo keisti nuosprendžių bausmės skyrimo A. A. atžvilgiu.

Dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Nuteistųjų A. A., A. A. ir R. V. kasaciniuose skunduose dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą pateikiami argumentai, kuriais iš esmės neigiamos byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo. Tai kasatoriaus A. A. teiginiai (ir juos pagrindžiantys motyvai), kad byloje nėra patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kasatoriaus kaltę; kasatorius servetėlių nemėtė ir S. M. neapipylė; S. M. pirmas puolė kasatorių po to, kai tarp jų kilo konfliktas dėl to, kad S. M. griebė už krūtinės G. K.; teismai nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo ir su juo kartu buvusių asmenų parodymais, taip pat liudytojų, kurie patys įvykio nematė, tik girdėjo apie įvykį iš nukentėjusiojo, parodymais, atmetė G. K., J. L., J. G. parodymus, rėmėsi V. D. parodymais, prieštaraujančiais kitiems įrodymams, atmetė A. V. parodymus, jog sėdėdamas prie vieno stalo su S. M., nematė, kad kas nors mėtytų servetėles. Tai kasatoriaus A. A. teiginiai, kad įvykyje pramogų centre nedalyvavo, o atvažiavo tik po to, kai jam paskambino ir apie jį papasakojo brolis; kasatorius iš chuliganiškų paskatų žmogaus nesužalojo, neturėjo tikslo, motyvo tai atlikti. Tai kasatoriaus R. V. teiginys, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu remdamasis nukentėjusiojo parodymais, nes kiti parodymus davę asmenys nenurodė, kad jis buvo įvykio pramogų centre dalyvis. Minėti kasacinių skundų teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėtini.

Kasatorius A. A. tvirtina, kad teismai nepagrįstai rėmėsi liudytojų, kurie patys įvykio nematė, tik girdėjo apie įvykį iš nukentėjusiojo, parodymais, tokie parodymai negali būti laikomi įrodymais, nes jų patikimumas yra abejotinas. Tačiau kasaciniame skunde nenurodomi konkretūs tokie parodymai. Kasatorius A. A. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė priemonių išreikalauti telefoninių pokalbių išklotinių ir suvestinių, kad nustatytų faktą, ar kasatoriui skambino brolis, kada skambino, ir dėl ko skambino. Tačiau kasatorius neįvardija, kad dėl to buvo pažeistos BPK nuostatos ir kokios tai nuostatos. Todėl šie argumentai taip pat paliktini nenagrinėtini.

Kasatoriai A. A., A. A. ir R. V. nurodo, kad teismų sprendimais jų kaltumas grindžiamas vien nukentėjusiojo S. M. parodymais, šie parodymai prieštaringi, remiantis vien nukentėjusiojo parodymais apkaltinamojo nuosprendžio priimti negalima. Todėl pažeista teisė į gynybą, nešališką teismą. Šis kasatorių argumentas nepagrįstas. Kaip minėta šioje nutartyje, apkaltinamojo nuosprendžio grindimas iš esmės nukentėjusiojo parodymais savaime nepažeidžia BPK nuostatų. Įrodymų vertinimas byloje priimtuose teismų sprendimuose yra motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vertindamas įrodymus, be kita ko S. M. parodymus, pagrindžiančius nuteistųjų kaltumą, pažymėjo, kad visi atitinkami nukentėjusieji ir liudytojai parodymus davė nuosekliai viso proceso metu, šie asmenys su kaltinamaisiais nesusiję, apkalbėti jų neturi pagrindo, šių asmenų parodymai sutampa su visomis kitomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis.

Nepagrįstas kasatoriaus A. A. argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų. Šis teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes ir motyvuotai atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus dėl byloje ištirtų asmenų parodymų prieštaravimo. Esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus byloje nepadaryta.

Kasatorius A. A. nurodo, kad teismai rėmėsi A. R., V. K., Ž. J., V. Ž., G. T., N. J., J. V. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau kasatorius ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti jiems klausimus ar dalyvauti jų apklausoje. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė apklausti šiuos asmenis. Dėl to pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą. Kasatorius A. A. taip pat nurodo, kad jo kaltumas teismų sprendimuose grindžiamas Ž. J., G. T., N. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau netenkintas prašymas iškviesti ir apklausti šias liudytojas teisme, todėl nebuvo suteikta galimybė gintis.

Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą turinys atskleidžiamas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Bylos Bonev prieš Bulgariją sprendime (Bonev v. Bulgaria, no. 60018/00, judgement of 8 June 2006), sprendime dėl pareiškimo priimtinumo Scheper prieš Nyderlandus (Scheper v. the Netherlands (dec.), no. 39209/02, 5 April 2005) ir kituose šio teismo sprendimuose pateikti išaiškinimai iš kurių matyti, kad ikiteisminio tyrimo subjektams duotų parodymų panaudojimas teismo procese savaime neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto nuostatoms; valstybės institucijos privalo imtis pagrįstų priemonių užtikrinti šiuos parodymus davusių asmenų dalyvavimą procese tam, kad gynyba galėtų juos apklausti ar dalyvauti jų apklausoje; gynybos teisės apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio garantijomis nesuderinamu būdu tuomet, kai nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais, kuriuos davusio asmens kaltinamasis negalėjo apklausti arba neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas nei ikiteisminio metu, nei nagrinėjant bylą teisme. Šioje baudžiamojoje byloje imtasi įstatymo numatytų priemonių užtikrinti minėtų asmenų dalyvavimą teismo posėdyje. Panevėžio apygardos teismas 2006 m. spalio 4 d. priėmė nutartį atvesdinti į teismo posėdį J. V., V. Ž., 2006 m. spalio 23 d. nutartimi pavesta Šiaulių miesto vyriausiajam policijos komisariatui imtis visų įmanomų priemonių nustatyti jų buvimo vietas ir atvesdinti į teismo posėdį A. R., V. K., Ž. J., V. Ž., G. T., N. J., J. V., 2006 m. lapkričio 29 d. nutartimi toks pavedimas dar kartą duotas dėl J. V.. Tačiau šios priemonės buvo nerezultatyvios. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad remiasi teisiamajame posėdyje pagarsintais asmenų parodymais, nes jų iškviesti į teisiamąjį posėdį nepavyko, kadangi jų buvimo vietos nežinomos dėl to, kad jie išvykę į užsienį ar pakeitę gyvenamą vietą. Be to, teismų sprendimai, kaip rodo jų motyvai, nėra pagrįsti vien tik ar lemiama apimtim minėtų asmenų parodymais. Tuo ši baudžiamoji byla skiriasi nuo nuteistojo A. A. kasaciniame skunde nurodytos Bonev bylos. Manyti, kad yra pažeistas Konvencijos 6 straipsnis, nėra pagrindo. Esminių BPK pažeidimų pagarsinant ir vertinant minėtus parodymus nepadaryta.

Kasatorius A. A. nurodo, kad jo parodymas atpažinti atliktas pagal nuotraukas, dėl to pažeistas BPK 192 straipsnis. Teismas nepagrįstai neteisėtu būdu gautą informacija pripažino įrodymu, todėl pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Kaip minėta šioje nutartyje, pagal BPK 192 straipsnio 5 dalį parodymas atpažinti gali būti atliktas pagal nuotraukas, jei parodyti asmens negalima, taip pat siekiant užtikrinti liudytojo ar nukentėjusiojo saugumą. Parodymo atpažinti atlikimo metu kasatoriui jau buvo skirti teismo įpareigojimai pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą, remiantis tuo, kad jis gali priklausyti nusikalstamam susivienijimui, savo veiksmais kelti grėsmę visuomenės ir valstybės saugumui, pažeisti viešąją tvarką, varžyti kitų asmenų teises ir laisves. Taigi BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatos taikytos pagrįstai, parodymo atpažintu metu gauta informacija teisėtai pripažinta įrodymu.

Nuteistųjų A. A. ir A. A. kasaciniais skundais ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų neteisėtumas dėl ikiteisminio tyrimo šališkumo argumentuojamas iš esmės tuo, kad nukentėjusysis S. M. yra Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro sūnėnas. Tačiau byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo šališkumą. Minėtas prokuroras ikiteisminio tyrimo šioje byloje neatliko. Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs kitas Šiaulių apygardos prokuroras nėra nukentėjusiojo giminaitis (BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas), byloje nėra duomenų, kurie rodytų šio prokuroro suinteresuotumą bylos baigtimi (BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nebuvo privalomo teisinio pagrindo nušalinti šį prokurorą nuo ikiteisminio tyrimo. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų patikimumas patikrintas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Esminių BPK pažeidimų šiuos duomenis renkant, pripažįstant įrodymais ir vertinant nepadaryta.

Kasatorius R. V. taip pat nurodo, kad konflikte dalyvavo daugiau asmenų, tačiau jie nebuvo nustatyti. Dėl to pirmosios instancijos teismas privalėjo grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Pagal BPK 232, 234, 254 straipsnių nuostatas teismas turi įgaliojimus perduoti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti tik kai yra atitinkamas prokuroro prašymas. Tačiau toks prašymas šioje byloje nebuvo pateiktas.

Kasatorius R. V. taip pat nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo esmės ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. argumentavo, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam ir pažeidė viešąją tvarką, nuteistasis nurodė, kad nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, ginčijo atpažinimo pagal nuotraukas teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus šiuos esminius apeliacinio skundo argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

nutaria:

1. Nuteistojo D. G. gynėjo, nuteistųjų R. V., A. A., A. A. ir nukentėjusiojo S. L. kasacinius skundus atmesti.

2. Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 23 d. nuosprendį. Nuosprendžių aprašomosiose dalyse panaikinti nuorodą, kad A. A. nusikaltimą (BK 181 straipsnio 3 dalis) padarė bendrininkų grupėje ir tai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.