- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- e2A-1202-430/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09192-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- J. Š.
- Atsakovas
- A. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-14820-905/2018 pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui A. A. (A. A.) dėl niekinių sandorių konstatavimo ir jų padarinių taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. J., A. M. ir S. Z. (S. Z.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) konstatuoti, kad jos ir J. V. 2009 m. rugsėjo 17 d. sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, J. V. ir A. A. 2009 m. spalio 28 d. sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinės; 2) taikyti niekinių sandorių padarinius ir išreikalauti iš atsakovo butą (duomenys neskelbtini), priteisiant butą ieškovei nuosavybės teise.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklausė butas (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo S. Z. ir dabar jau miręs G. B., pasinaudodami ieškovės neįgalumu ir teisiniu neišprusimu, įkalbėjo ją parduoti minėtą butą, nurodydami, kad butą reikia laikinai parduoti tam, kad J. R. nebereikštų pretenzijų ieškovei, o po pusės metų butą grąžinti ieškovei. 2009 m. rugsėjo 17 d. ieškovė sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir tokiu būdu neteko savo buto, kuris vėliau jai nebuvo grąžintas. Ieškovė šioje situacijoje jaučiasi apgauta, o trečiasis asmuo S. Z. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sukčiavimo ieškovės atžvilgiu. Ieškovės teigimu, trečiajam asmeniui S. Z. įvykdžius nusikaltimą, sandoriai, kuriais parduotas ieškovės butas, turi būti laikomi niekiniais ir taikomos niekinių sandorių pasekmės.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. A. prašė ieškinį atmesti. Teigė, kad jis nieko nežino apie ieškovės ginčus su kitais asmenimis dėl ginčo buto, o butą pirko sau, imdamas iš banko paskolą. Pažymėjo, kad butas iš jo negali būti išreikalaujamas, nes S. Z. nuteistas už ieškovės pinigų, o ne buto, pasisavinimą.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. J., nurodė, kad ji nieko nežino apie ieškinyje nurodytus įvykius.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. M. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis yra J. V. sūnus. Teigė, kad ieškovė ne tik žinojo apie buto pardavimą, bet ir buvo šio pardavimo iniciatorė, siekdama, kad S. Z. susitartų su tuomete ginčo buto savininke J. R., jog ši atsisakytų buto ieškovės naudai už tam tikrą kompensaciją. Ieškovė, tapusi buto savininke, pardavė butą trečiojo asmens motinai J. V.. Ieškovė, gavusi pinigus, pasirašė sutarties paskutiniame lape, dėl to laikytina, jog ieškovė suprato, kad parduoda butą.
6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. Z. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesinių prašymų ar argumentų teismui neteikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinys atmestas.
8. Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), nuo 2003 m. sausio 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d. priklausė J. R.. 2009 m. rugsėjo 15 d. dovanojimo sutartimi J. R. padovanojo ginčo butą ieškovei J. Š.. 2009 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė ginčo butą J. V.. 2009 m. spalio 28 d. J. V. pardavė ginčo butą atsakovui A. A.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 29 d., išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-18-716/2017, nustatė, kad S. S. Z. padėjo J. Š. jos motinos padovanotą butą gauti iš kito asmens, tačiau vėliau apgaulės būtu neteisėtai įgijo svetimą turtą ir padarė didelę žalą J. Š.. Abi ginčo šalys nurodė, kad S. Z. pasisavino ieškovės pinigus, gautus už butą.
9. Teismas padarė išvadą, kad ginčo atveju ieškovė buvo suklaidinta ne dėl buto pardavimo, o dėl trečiojo asmens pažado suteikti jai kitą butą. Tokio pažado neįvykdžius, ieškovė buvo apgauta-suklaidinta dėl pinigų, gautų už parduotą butą, panaudojimo. Teismo vertinimu, negalima daryti išvados, jog ieškovė buvo apgauta dėl ginčijamo sandorio esmės, nes ieškovės teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti po sandorio sudarymo, kai nebuvo įvykdytas jai duotas pažadas. 2009 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis iš esmės atitiko ieškovės valią, kiek tai susiję su buto pardavimu, todėl tokio sandorio nėra pagrindo pripažinti nei kaip prieštaraujančio viešajai tvarkai, nei gerai moralei, nei kaip sudaryto dėl suklydimo ar apgaulės. Nepripažinus niekine 2009 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties, nepripažinta niekine ir vėlesnė 2009 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Atitinkamai nepripažinus sandorių niekiniais, nėra pagrindų taikyti niekinių sandorių pasekmes.
III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė J. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
11. Apeliantė nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais. Nurodo, kad ieškovė, priešingai nei nurodyta skundžiamame teismo sprendime, buvo suklaidinta ir apgauta dėl pačio sandorio, kurį sudaro suklydimas ir apgaulė tiek dėl buto pardavimo susitarimo, tiek dėl pažado nupirktai jai kitą butą, tiek dėl pinigų pasisavinimo.
12. Teigia, kad susitarimo su S. Z. esmė buvo, jog buvo siekiama laikinai parduoti butą, tam kad ieškovei pretenzijų nebereikštų J. R. ir perkelti ieškovę laikinai gyventi į kitą butą, kol vyks remontas, o vėliau butą grąžinti, už gautus pinigus nupirkti jai kitą butą. Teigia, kad pinigus (140 000 litų) už buto pardavimą J. V. sūnus A. M. perdavė S. Z., kuris toliau melagingai įtikinėjo ieškovę, kad jai nupirks kitą butą, tačiau to nepadarė. Vėliau S. Z. teismo nuosprendžiu nuteistas dėl sukčiavimo ieškovės atžvilgiu.
13. Apeliantės manymu, trečiajam asmeniui S. Z. padarius nusikalstamą veiką jos atžvilgiu, yra pagrindas ginčo sandorius pripažinti niekiniais ir taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes.
Atsiliepimas
14. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-14820-905/2018 palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovės atsakovui apeliacinėje instancijoje pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Nurodo, kad ieškovė skunde atkartoja iš esmės visas ieškinyje išvardintas aplinkybes ir argumentus, o dėl skundžiamo teismo sprendimo argumentų beveik nepasisako.
16. Teigia, kad apeliantė skunde apsiriboja vien deklaratyviais teiginiais dėl ginčijamų sandorių tariamo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, nenurodydama nei konkrečios imperatyvios normos, kuriai sandoriai neva prieštarauja, nei nepagrįsdama tos normos imperatyvumo, nei motyvuodama, kokiu būdu ji buvo pažeista ir kodėl tokio pažeidimo pasekmė turėtų būti atitinkamų sandorių negaliojimas.
17. Teigia, kad pati apeliantė, tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtino, jog suprato pasirašanti buto pirkimo–pardavimo sutartį, o buvo apgauta dėl tolesnių įvykių, nes tikėjosi, kad jai bus nupirktas kitas butas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė nebuvo apgauta-suklaidinta dėl sandorio esmės, o jos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti jau po sandorio sudarymo, nevykdant trečiajam asmeniui pažadų ieškovei.
18. Teigia, kad ieškovė ir jos atstovė pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog trečiasis asmuo S. Z. pasisavino iš apeliantės už butą gautus pinigus ir dėl to buvo nuteistas, todėl darytina išvada, jog ieškovė dėl apgaulės prarado pagal 2009 m. rugsėjo 17 d. sutartį gautus pinigus, o ne patį butą.
Žemesnės instancijos teismas
19. Atsakovo manymu, visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2009 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis atitiko ieškovės vidinę valią, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus. Be to, civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas, o nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų apie galimą atsakovo nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir niekinių sandorių pasekmių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
23. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ginčo butas nuo 2003 m. sausio 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d. priklausė J. R.. 2009 m. rugsėjo 15 d. dovanojimo sutartimi J. R. padovanojo ginčo butą ieškovei J. Š.. 2009 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė ginčo butą J. V. (e. b. t. 1, b. l. 120–122, 139–144, 147–153). 2009 m. spalio 28 d. J. V. pardavė ginčo butą atsakovui A. A. (e. b. t. 1, b. l. 94–95, 113–116). (duomenys neskelbtini) J. V. mirė, jos palikimą priėmė A. M. ir S. J. (e. b. t. 1, b. l. 127–128). Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs 2017 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu baudžiamąją bylą Nr. 1-18-716/2017, pripažino S. Z. kaltu (nuteisė) dėl sukčiavimo J. Š. ir kitų nukentėjusių asmenų atžvilgiu (e. b. t. 1, b. l. 6–93). Vilniaus apygardos teismo 2018 m. nutartimi civilinėje byloje Nr. 1A-19-166/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nuosprendis paliktas nepakeistas.
24. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėja, kad ginčo sandoriai turi būti pripažinti niekiniais CK 1.80 straipsnio 1 dalies, CK 1.81 straipsnio 1 dalies, CK 1.91 straipsnio 1 dalies normų pagrindu, o pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, konstatavęs, kad ieškovė nebuvo apgauta ar suklaidinta dėl sandorio esmės.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; kt.).
26. Vadovaujantis CK 1.91 straipsniu, siekiant pripažinti dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytą sandorį negaliojančiu, būtina įrodyti realų grasinimą – kitos sandorio šalies nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu galima tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią.
27. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis. Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį sutarties šalių ketinimai turi svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).
28. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015).
29. Pažymėtina, kad įstatyminės įrodinėjimo proceso normos nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).
30. Apeliantė skunde laikosi pozicijos, kad dėl nusikaltimo buvo apgauta tiek dėl pačio ginčo sandorio sudarymo, tiek dėl pažado nupirkti jai kitą butą, tiek dėl pinigų pasisavinimo, t. y. sandoris sudarytas nusikaltimo įtakoje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės skundo argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju konstatuoti apgaulę dėl ginčo sandorių, pripažinti sandorius niekiniais dėl prieštaravimo viešai tvarkai ar gerai moralai ar dėl galimo prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, nėra teisinio pagrindo.
31. Apeliantė skunde remiasi aplinkybe, kad trečiasis asmuo S. Z. pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo jos atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismui, susipažinus su įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-716/2017 ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. nutartimi civilinėje byloje Nr. 1A-19-166/2018, iš jų turinio matyti, kad trečiasis asmuo S. Z. pripažintas kaltu dėl to, kad apgavo J. Š., t. y. už ginčo buto pardavimą gautus pinigus ieškovė perdavė S. Z., kuris jai pažadėjo nupirkti kitą butą, tačiau tokie pažadai nebuvo įgyvendinti, S. Z. negrąžino J. Š. nei pinigų, nei nupirko kitą nekilnojamąjį turtą.
32. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovę po ginčo sandorio sudarymo apgavo ne sandorio šalis, o trečiasis asmuo S. Z.. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie galėtų patvirtinti įvykusį apgaulės faktą, ieškovei sudarant ginčo pirkimo–pardavimo sutartį su J. V., neįrodė būtinųjų CK 1.91 straipsnio taikymo sąlygų dėl ginčijamo sandorio (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad ginčijamo sandorio šalis (pirkėja) J. V. būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, kurie galėjo turėti lemiamos įtakos ieškovės sprendimui parduoti butą, ar butas būtų parduotas nenaudingomis sąlygomis, ar būtų nesumokėjusi ieškovei sutartų pinigų. Priešingai, bylos įrodymų visuma patvirtina, jog ieškovė siekė sudaryti sandorį ir turėjo lūkestį ateityje už gautus pinigus nusipirkti kitą butą, dėl to pinigus perdavė S. Z., tikėdamasi jo pagalbos. Pažymėtina ir tai, kad pati apeliantė, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad jos norą pakeisti būstą lėmė susiklosčiusios aplinkybės bei nesutarimai su buvusia buto savininke J. R..
33. Ieškovė nenurodė konkrečios imperatyvios teisės normos, kuriai galėtų prieštarauti ginčijami sandoriai, nes, kaip byloje nustatyta, apgaulė įvyko ne sudarant ginčo sandorius su pirkėjais, o jau po jų, kai ieškovę apgavo ne ginčo šalis, o trečiasis asmuo. Be to, byloje nėra duomenų, kad ginčijami sandoriai galėtų prieštarauti gerai moralei ar viešajai tvarkai. Vien faktas, kad apeliantė buvo apgauta trečiojo asmens, kai šiam po sandorio perdavė pinigus, negali būti vertinamas kaip nesuderinamas su geros moralės institutu tiek teisingumo, tiek padorumo kriterijų prasme vertinant ginčijamų sandorių galiojimą.
34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovas prašo priteisti 250 Eur už advokato teisines paslaugas. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį ir laiko, kad atsakovo patirtas 250 Eur bylinėjimosi išlaidas pagrįstomis (CPK 98 straipsnis).
37. Iš ieškovės nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybei, nes ieškovė atleista nuo šių išlaidų atlyginimo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.