- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-18
- Bylos Nr.
- e2S-862-854/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36686-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- C. A. M.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,EuLoS.eu“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,EuLoS.eu“ ieškinį atsakovui C. A. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Luminor lizingas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) ,,EuLoS.eu“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2020 m. vasario 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės BUAB „EuLoS.eu“ ir atsakovo C. A. M. dėl Jaguar F-Pace, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pardavimo ir taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, iš atsakovo ieškovei priteisiant 31 000 Eur sumą, priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 31 000 Eur sumai areštuoti atsakovui C. A. M. priklausantį kilnojamąjį/ nekilnojamąjį turtą ir/ arba pinigines lėšas, esančius tiek pas atsakovą, tiek pas trečiuosius asmenis.
3. Ieškovė prašymą grindė tuo, jog atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, o reiškiamas turtinis reikalavimas atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelis. Ieškovės teigimu, atsakovas gali siekti turtą parduoti ar kitu būdu perleisti, siekdamas paslėpti, kadangi nuo pat bankroto bylos iškėlimo ieškovei teisme dienos atsakovas yra nesąžiningas prieš kitus kreditorius ir teismui priėmus ieškovei galimai palankų sprendimą, tokio sprendimo įvykdymas dėl šio asmens nesąžiningumo gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali būti nebeįmanomas. Be to, atsakovo nesąžiningumą ir polinkį slėpti turtą parodo ir faktas, kad jis 2020 m. vasario 7 d., žinodamas, kad ieškovei gresia bankroto bylos iškėlimas, pats sau pardavė ieškovei priklausiusią transporto priemonę Jaguar F-Pace, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), už perleistą automobilį atsakovas jokia forma bendrovei 31 000 Eur nėra sumokėjęs, o pateikė bankrutuojančiai įmonei, kurios vadovu tuo metu buvo, prašymus atlikti įskaitymus 16 623,10 Eur sumai. Nurodytos aplinkybės parodo, kad atsakovas, gavęs ieškovės ieškinį, gali siekti paslėpti turtą arba perleisti kam nors kitam. Tai pasunkintų arba padarytu neįmanomu teismo sprendimo byloje įvykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 30 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – ieškovės reikalavimams užtikrinti 31 000 Eur sumai areštavo kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui gauti pinigines lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas, ir disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, paliekant pinigines lėšas pragyvenimui, bei atliekant atsiskaitymus su paslaugų teikėjais už komunalines ir komunikacijų paslaugas, ir su ieškove.
5. Teisme gautas atsakovo atskirasis skundas, kuriuo jis prašė panaikinti jo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
6. Atsakovas atskirajame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis be pagrindo riboja atsakovo teises, nes ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o galutinio teismo sprendimo įvykdymui, jeigu jis būtų palankus ieškovei, nekyla jokia grėsmė. Pažymėjo, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. ieškovė ir UAB „Luminor lizingas“ sudarė lizingo sutartį Nr. 201615085 dėl automobilio Jaguar F-Pace, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), finansinės nuomos. Sutarties pagrindu ieškovei buvo suteikta teisė valdyti ir naudotis automobiliu, o už tai ieškovė, kaip lizingo gavėja, įsipareigojo mokėti lizingo davėjui įmokas pagal sutarties priedu esantį grafiką. 2019 m. gruodžio mėnesį atsakovas nutarė perimti iš ieškovės nuomininko teises ir pareigas pagal lizingo sutartį. Dar 2019 m. gruodžio 19 d. lizingo davėjui buvo pateiktas pasirašytas prašymas perkelti lizingo sutarties teises ir pareigas atsakovui, o 2020 m. sausio 29 d. atsakovas su lizingo davėju suderino teisių ir pareigų perkėlimo sąlygas 2020 m. vasario 7 d. ieškovės ir atsakovo sudarytu turto perdavimo aktu atsakovas perėmė ieškovės, kaip nuomininkės, teises ir pareigas pagal lizingo sutartį. Atitinkamai, atsakovas prisiėmė prievolę mokėti kasmėnesines įmokas lizingo davėjui, kurių bendra suma sudaro 10 672,53 Eur, ir už tai gavo teisę naudotis automobiliu. Tokiu būdu atsakovas užtikrino, kad ieškovė, nepatirdama jokių išlaidų, sumažintų savo įsipareigojimų sumą 10 672,53 Eur, o teisė faktiškai naudotis automobiliu už atlyginimą ieškovei ir taip buvo nebereikalinga bei finansiškai nuostolinga, nes įmonės veikla tuo metu buvo sustojusi.
7. Kadangi atsakovas perėmė ieškovės, kaip nuomininkės, teises ir pareigas lizingo davėjui, ieškovė neįgijo jokių reikalavimo teisių į atsakovą. Nors 2020 m. vasario 12, 19, 25 d. ir 2020 m. balandžio 2 d. atsakovas buvo pateikęs ieškovei tam tikrus prašymus atlikti įskaitymus, tačiau atsakovas pažymėjo, kad neturėdamas teisinio išsilavinimo, jis klaidingai suprato su automobilio nuoma susijusių teisinių santykių specifiką. Atitinkamai, nebuvo ir pagrindo išrašyti automobilio vertės sąskaitos bendrovei. Bendrovė neturėjo jokios reikalavimo teisės į atsakovą ir dėl to šiuo pagrindu negalėjo būti atliekami jokie tarpusavio įsipareigojimų įskaitymai. Atsakovo nuomone, ieškinys negalėtų būti laikomas net preliminariai pagrįstu, nes ieškiniu actio Pauliana pagrindu yra ginčijama sutartis, kurios ieškovė su atsakovu nesudarė. Ieškiniu reikalaujama pripažinti negaliojančia 2020 m. vasario 7 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo ir ieškovės, tačiau toks sandoris neegzistuoja. Bendrovei buvo neįmanoma parduoti turto, kuris jai nepriklauso, net jeigu tokia sutartis ir būtų buvusi sudaryta. Lizingo pagrindu automobilis priklausė lizingo davėjui, o bendrovė automobiliu tik naudojosi už užmokestį. Nuosavybės teisės į automobilį ji neturėjo ir dėl to negalėjo susitarti dėl nuosavybės teisės į automobilį perleidimo. Atsakovo nuomone, net ir teoriškai neįmanomas toks reikalavimų tenkinimas, kurio prašo ieškovė, nes ji ginčija sandorį, kurio ieškovė ir atsakovas nėra sudaręs, be to, prašo taikant restituciją išmokėti kainą turto, kurio atsakovas nebuvo ir nėra įgijęs.
8. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė realios grėsmės jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškinio suma nėra ir negali būti esminiu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsakovo materialinė padėtis yra tikrai gera, o ieškinio suma jam negalėtų būti laikoma didele. Reikalaujama priteisti suma atsakovui nėra didelė, nes: 1) atsakovas šiuo metu gauna stabilų darbo užmokestį, nes dirba operacijų vadybininku Jungtinėje Karalystėje registruotoje ir veikiančioje įmonėje (duomenys neskelbtini), įmonės numeris (duomenys neskelbtini), buveinė registruota adresu (duomenys neskelbtini), Jungtinėje Karalystėje. Atsakovas turi stabilias pajamas iš darbo santykių: 2020 m. liepos-rugsėjo mėnesiais atsakovo darbo užmokestis „į rankas“ buvo 2 570,17 GBP (apie 2 839,78 Eur), o 2020 m. spalio-gruodžio mėnesiais 2 459,74 GBP (apie 2 722,93 Eur); 2) atsakovui Jungtinėje Karalystėje priklauso gyvenamasis namas, kurio vertė 2020 m. kovo 6 d. duomenimis buvo nuo 290 000 GBP iki 300 000 GBP (332 688 Eur – 344 160 Eur). Tai parodo, kad atsakovas turi pakankamai didelės vertės nekilnojamojo turto, kurį esant neatidėliotinam poreikiui galėtų parduoti ar įkeisti paskolai gauti.
9. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartyje apie atsakovo nesąžiningumą, kuris galėtų pasireikšti ketinant paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, taip bandant apsunkinti jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymą ar išvengti jo, apskritai nėra pasisakoma. Atsakovo tariamas nesąžiningumas ginčo santykiuose su ieškove yra tik deklaratyvus ir niekaip neįrodytas. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl ieškovei kilo pareiga jį įrodyti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartimi patenkino atsakovo C. A. M. atskirąjį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas.
11. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai yra dvi sąlygos: pirma, ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą; antra, nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Nesant vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
12. Pasisakydamas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo teismas nurodė, kad gavęs ieškinį, kuriame pareikštas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, spręsdamas šį prašymą, teismas neturėjo atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės, todėl ieškinio tikėtiną pagrįstumą preliminariai vertino pagal ieškinio pagrindu išdėstytas aplinkybes ir prie ieškinio pridėtus įrodymus. Ieškovė nurodė faktines aplinkybes dėl atliktų tam tikrų įskaitymų tarp ieškovės ir atsakovo, dėl 2020 m. vasario 7 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Teismui nebuvo žinomi atsakovo atsikirtimai į ieškinio reikalavimą. Iš gauto atskirojo skundo matyti, kad yra kilęs bylos šalių ginčas dėl tarp atsakovo ir ieškovės BUAB ,,EuLoS.eu“ susiklosčiusių teisinių santykių.
13. Teismas pažymėjo, kad gavęs atsakovo atskirąjį skundą, gali visapusiškiau vertinti, ar iš tiesų yra antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. ar yra grėsmė ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos. Teismas nurodė, kad, darydamas išvadą apie tokios grėsmės buvimą ir taikydamas ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones pagal ieškovės nurodytas ginčo aplinkybes ir pateiktus duomenis, vertino, kad reikalaujama priteisti suma atsakovui yra pakankamai didelė. Taip spręsdamas, teismas neturėjo tikslių duomenų apie tikrąją atsakovo turtinę padėtį, nes prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėtas nepranešus atsakovui.
14. Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė teismui paskutinių 6 mėnesių savo darbo užmokesčio duomenis, kurie parodo, kad atsakovas turi stabilias pajamas iš darbo santykių, jog atsakovui Jungtinėje Karalystėje priklauso gyvenamasis namas, kurio vertė 2020 m. kovo 6 d. duomenimis buvo nuo 290 000 GBP iki 300 000 GBP. Iš atsakovo pateiktų duomenų teismas sprendė, kad ieškiniu reikalaujama priteisti suma, atsižvelgiant į atsakovo turimo turto vertę, atsakovui nėra didelė.
15. Teismas sutiko su atsakovo atskirojo skundo argumentu, jog ieškovė neteikė teismui duomenų dėl atsakovo nesąžiningumo ginčo santykiuose su ieškove.
16. Įvertinęs abiejų ginčo šalių argumentus ir pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad šioje civilinio proceso stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti atsakovui laikino pobūdžio turtinius suvaržymus, nėra pagrindo spręsti, kad, nesiėmus ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
17. Ieškovė BUAB ,,EuLoS.eu“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo C. A. M. atžvilgiu, ieškovė prašo įpareigoti atsakovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ieškovės prašomą priteisti pinigų sumą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
17.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus. Teismas sprendė, kad atsakovo pateikti įrodymai apie stabilias pajamas patvirtina pakankamai gerą atsakovo turtinę padėtį, tačiau iš pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovo darbo užmokestis atskaičius mokesčius per mėnesį pastaruoju metu siekė 2 459,74 GBP, kas, įvertinus pragyvenimo lygį Londone, nėra itin didelės pajamos. Taip pat nėra žinoma, ar atsakovas neturi papildomų įsipareigojimų, susijusių su skolų, paskolų, išlaikymo mokėjimu, kitokio pobūdžio įsipareigojimais.
17.2. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas pats nurodo, kad jo nekilnojamasis turtas ir pajamos yra gaunamos Didžiojoje Britanijoje rodo, jog galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas. Didžiajai Britanijai 2021 m. sausio 1 d. palikus Europos Sąjungą nebuvo apibrėžta Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo vykdymo Didžiojoje Britanijoje tvarka. Akivaizdu, jog tvyrant teisiniam neapibrėžtumui, išieškojimas iš atsakovui priklausančio turto, esančio Didžiojoje Britanijoje, bus apsunkintas. Be to, vykdymo procesas Didžiojoje Britanijoje (įskaitant sprendimo pripažinimo procedūrą) bus brangus, o ieškovė yra bankrutuojanti įmonė su itin ribotomis finansinėmis galimybėmis.
17.3. Atsakovas nepateikė informacijos, ar turi banko sąskaitų ar nekilnojamojo turto Lietuvoje, į kurį galėtų būti nukreiptas sprendimo įvykdymas teismui priėmus ieškovei galimai palankų teismo sprendimą.
17.4. Pasisakydamas apie įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą nebuvimą, pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 3 punkte yra įtvirtina, kad preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis. To paties straipsnio 6 punkte numatyta, kad preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.). Atsakovas sandorių sudarymo metu buvo ieškovės direktorius ir vienintelis akcininkas, o taip pat ir didžiausio ieškovės skolininko EuLos LTD vienas akcininkų ir direktorius. Šiuo atveju šalys, sudarydamos ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningos, ši prezumpcija yra įtvirtinta įstatyme.
17.5. Šalių nesąžiningumą pagrindžia ir ginčijamo sandorio sukurtos pasekmės – atsakovas žinojo ir negalėjo nežinoti, kad tokie sandoriai pažeidžia kitų kreditorių interesus, tačiau iki bankroto bylos iškėlimo siekė bankrutuojančios įmonės likvidų turtą perkelti sau. Be to, atsakovas apie ieškovės bankroto situaciją žinojo vėliausiai dar 2019 m. gruodžio 23 d., kuomet pagrindiniam įmonės užsakovui, kurios direktoriumi ir pagrindiniu akcininku buvo atsakovas, buvo iškelta bankroto byla.
17.6. Kadangi galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus akivaizdžiai apsunkintas dėl ieškovės turto buvimo užsienyje, tikslinga atsakovą įpareigoti užtikrinti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 148 straipsnio 2 dalis). Teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir visiškai neužtikrinus ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, kiltų grėsmė bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams. Todėl atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo C. A. M. atžvilgiu, būtina įpareigoti atsakovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ieškovės prašomą priteisti pinigų sumą.
Atsiliepimas
18. Atsakovas C. A. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Ieškinys nėra preliminariai pagrįstas, nes actio Pauliana ieškinio pagrindu yra ginčijama 2020 m. vasario 7 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, kurios ieškovė su atsakovu nesudarė. Taigi toks ieškinio reikalavimas negalėtų būti tenkinamas, nes jis yra ydingai suformuluotas. Net jeigu tokia sutartis ir būtų buvusi sudaryta, ieškovei būtų neįmanoma parduoti turto, kuris jai nepriklauso. Šiuo metu turtas vis dar yra lizingo davėjo nuosavybė. Be to, prašoma taikyti restitucija yra negalima. Kadangi ieškovė neperleido atsakovui nuosavybės teisės į automobilį, ieškovės reikalavimas priteisti automobilį ar jo vertę iš atsakovo, kuris yra tik nuomininkas, neįmanomas įvykdyti. Restitucijos pagrindu ieškovei nebent galėtų būti grąžinamas nuomininko statusas ir pareiga toliau mokėti lizingo įmokas lizingo davėjui, o tokios pareigos ieškovė apskritai prisiimti negali, nes ji yra bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto. Be to, net jeigu ieškovės prašoma taikyti restitucija būtų įmanoma, ieškovė nepagrindžia, kodėl restitucija natūra, kuriai yra teikiamas prioritetas, šiuo atveju yra neįmanoma.
18.2. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovo atžvilgiu bus taikomas jam Jungtinėje Karalystėje priklausančio turto areštas ar ne, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės jokia apimtimi. Teismui tenkinus ieškovės ieškinį, išieškojimas iš atsakovo turto vis tiek vyktų Jungtinėje Karalystėje, taigi, ieškovei nekils jokie papildomi sunkumai dėl turto buvimo užsienyje fakto.
18.3. Esminė aplinkybė, nulemianti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui ar jo vykdymo pasunkėjimui konstatavimą, yra asmens, kurio turto atžvilgiu prašoma taikyti areštą, sąžiningumas ar nesąžiningumas, o ne turtinė padėtis ar ieškinio suma. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų ar konkrečių argumentų dėl atsakovo nesąžiningumo, kuris galėtų pasireikšti ketinant paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, taip bandant apsunkinti jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymą ar išvengti jo. Ieškovė tik nurodo, kad atsakovui turėtų būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija pagal CK 6.67 straipsnį, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių kontekste ieškovė privalo nurodyti konkrečius atsakovo veiksmus, kurie pagrįstų grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė atsakovo nesąžiningumo neįrodė, o tik pakartojo ieškinyje nurodytus deklaratyvius teiginius.
18.4. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad vien faktas, jog atsakovas yra užsienio pilietis ir turi turto užsienyje, nesudaro pagrindo pripažinti grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-119-117/2015; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-782-790/2020; 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1391-464/2020).
18.5. Nors ieškovė teigia, kad atsakovo pajamos nėra itin didelės lyginant su pragyvenimo lygiu Londone, tačiau atsakovas negyvena Londone. Atsakovui priklausantis gyvenamasis namas yra (duomenys neskelbtini) iki Londono yra apie 100 km atstumas. Atsakovo darbdavio buveinė taip pat nėra Londone, ji yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) nuo Londono yra net toliau nei (duomenys neskelbtini) – apie 150 km atstumu. Ieškovė nenurodo nei kodėl, nei kokiais duomenimis ji grindžia savo nuomonę apie pragyvenimo lygį Londone, jos argumentas yra tik abstraktaus pobūdžio pasvarstymas, ne tik, kad nepagrįstas jokiais įrodymais, tačiau ir nesusijęs su šios bylos aplinkybėmis. Ieškovė neginčija nei fakto, kad atsakovas turi stabilias pajamas, nei aplinkybės, kad šios pajamos yra pakankamai reikšmingos.
18.6. Nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą įmokėti ieškinio sumą į teismo depozitinę sąskaitą. CPK 148 straipsnio 2 dalis įtvirtina alternatyvų teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būdą – atsakovo teisę sumokėti į teismo sąskaitą ieškiniu reikalaujamą sumą, tačiau šio instituto įgyvendinimas reikalauja atsakovo valios – jis yra skirtas suteikti teisę atsakovui, kurio atžvilgiu jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pasirinkti jam taikomų suvaržymų formą, pateikiant užstatą, laidavimą arba įkeičiant turtą. Šiuo atveju ieškovė iš tiesų prašo teismo taikyti alternatyvias laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinis teismo 2019 m. spalio 30 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1370-236/2019).
Atsiliepimas
18.7. Įpareigojimu įmokėti ieškinio sumos užstatą ieškovė siekia visiškai to paties rezultato, kaip kad prašymu taikyti atsakovo turto areštą – atsakovo turto suvaržymo 31 000 Eur sumai iki galutinio teismo sprendimo priėmimo šioje byloje, todėl ieškovės prašymas turėtų būti vertinamas pagal tas pačias CPK 144 straipsnyje aptartas sąlygas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kurių ieškovė nepagrindžia.
18.8. Atsakovas nepritaria jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui jo atžvilgiu, įskaitant prašymą įpareigoti jį įmokėti ieškinio sumą į teismo sąskaitą, ir pats neketina savo iniciatyva prisitaikyti laikinosioms apsaugos priemonėms prilygstančio suvaržymo ir sumokėti kokių nors sumų į teismo sąskaitą, pateikti laidavimų ar įkeisti savo turtą, užtikrinant visiškai nepagrįstų ieškovės reikalavimų vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
21. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties, kuria buvo patenkintas atsakovo atskirasis skundas ir panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).
23. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovas atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą pasisako dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio prima facie pagrįstumo, tačiau šiuo aspektu (dėl šios sąlygos egzistavimo) ginčo tarp šalių nekilo, šiuo pagrindu ieškovė atskirajame skunde, prašydama palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nesirėmė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.
24. Ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja. Pasak ieškovės, egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi nagrinėjamu atveju grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasireiškia ne tik didele ieškinio suma atsakovui, bet ir ribotomis galimybėmis realiai įvykdyti teismo sprendimą dėl atsakovo turto buvimo užsienio valstybėje, taip pat remiasi atsakovo nesąžiningumu. Ieškovė pažymi, kad atsakovo gaunamos pajamos, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį Londone, nėra itin didelės, be to, nėra aišku, ar atsakovas neturi papildomų įsipareigojimų (skolų, paskolų, išlaikymo mokėjimų, kt.). Teigia, kad tai, jog Didžioji Britanija išstojo iš Europos Sąjungos, išieškojimas iš atsakovui priklausančio turto, esančio Didžiojoje Britanijoje, bus apsunkintas, be to, vykdymo procesas užsienio valstybėje yra brangus. Nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų apie banko sąskaitas, turimą turtą Lietuvoje. Pažymi, kad, reiškiant actio Pauliana ieškinį, šiuo atveju atsakovo nesąžiningumo prezumpcija įtvirtinta CK 6.67 straipsnio 3, 6 punktuose, atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, negalėjo nežinoti, kad toks sandoris pažeidžia kitų kreditorių interesus. Apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus dėl žemiau nurodomų motyvų.
25. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1591-370/2020). Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis egzistuoja, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1581-943/2020, 53 punktas).
26. Atsižvelgiant į šio procesinio instituto taikymo išimtinumą, grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą būtina pagrįsti įvardijant konkrečius atsakovo veiksmus, kurie aiškiai yra nesuderinami su asmens sąžiningo elgesio standartu ir kelia pagrįstų abejonių sėkmingam teismo sprendimo įvykdymui. Pareiga nurodyti tokius argumentus bei pateikti konkrečius duomenis apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo jau atliktus arba atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu, tenka būtent ieškovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1355-370/2019; 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1032-236/2020).
27. Nors ieškovė teigia, kad jos atskirajame skunde nurodyti argumentai, susiję su actio Pauliana sąlygomis, CK 6.67 straipsnio 3, 6 punktuose atsakovo atžvilgiu taikytina nesąžiningumo prezumpcija, pagrindžia atsakovo nesąžiningumą, šie ieškovės teiginiai nepagrįsti. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste yra aktualus ne bet koks atsakovo nesąžiningumas, tačiau reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675- 943/2020; 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1518-881/2020). Nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės neįrodinėja atsakovo nesąžiningumo, t. y. jog atsakovas atliktų kokius veiksmus, siekdamas išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovės nurodomi galimi atsakovo nesąžiningumo aspektai dėl actio Pauliana ieškinio sąlygų yra susiję ne su laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualiu aukščiau minėtu atsakovo nesąžiningumu, tačiau su aplinkybių, kurios sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, įrodinėjimu. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio prašymas, todėl sprendžiant šį prašymą, nėra vertinamos bylos nagrinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės ir nesprendžiamas šalių ginčas iš esmės. Nagrinėjamu atveju nesant duomenų apie tai, kad atsakovas elgtųsi nesąžiningai, t. y. siektų turtą paslėpti, sunaikinti, perleisti tretiesiems asmenims ar kt., apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
28. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovo pateikti įrodymai apie atsakovo gaunamas pajamas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį Londone, taip pat tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie galimai turimus įsipareigojimus, neleidžia teigti, kad atsakovo turtinė padėtis yra gera. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės teiginiais nesutinka.
29. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 30 d. nutartimi atsakovo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, išimtinai remdamasis ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, pateiktais įrodymais, t. y. apie prašymo nagrinėjimą nepranešęs atsakovui. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu, kuriame prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pateikė teismui duomenis apie savo gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovo iš darbinės veiklos gaunamos pajamos Jungtinėje Karalystėje 2020 m. liepos-rugsėjo mėnesiais, atskaičius mokesčius, sudarė 2 570,17 GBP, o 2020 m. spalio-gruodžio mėnesiais – 2 459,74 GBP. Atsakovas taip pat pateikė duomenis, kad jam nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Iš teismui pateiktos turto vertintojo nuomonės dėl galimos atsakovui priklausančio turto vertės matyti, kad turto pardavimo kaina galėtų siekti nuo 290 000 GBP iki 300 000 GBP.
30. Nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad minėti įrodymai nepagrindžia to, jog atsakovo turtinė padėtis yra gera, nepateikia jokių, priešingą išvadą leidžiančių daryti įrodymų. Ieškovė, kvestionuodama atsakovo gaunamų pajamų dydį, deklaratyviai tik nurodo, kad lyginant su pragyvenimo lygiu Londone, šios pajamos nelaikytinos didelėmis. Jokių kitų objektyvių argumentų, kurie leistų spręsti, jog atsakovo turtinė padėtis galimai nėra gera, ieškovė nenurodo.
31. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Ieškovė, siekdama įrodyti, jog atsakovo turtinė padėtis atsakovui neleistų įvykdyti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo, turėjo šias aplinkybes įrodyti, o ne perkelti šių aplinkybių įrodinėjimo naštą atsakovui (CPK 178 straipsnis). Atsakovas, siekdamas paneigti grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, pateikė įrodymus, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia tikėti, jog atsakovo turtinė padėtis nėra bloga (CPK 178, 185 straipsniai).
32. Be to, apskritai pažymėtina ir tai, kad net jei byloje ir būtų duomenys apie blogą atsakovo turtinę padėtį, tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1644-330/2020; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.
33. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Todėl net ir pateikus duomenis apie ne itin gerą atsakovo finansinę padėtį nebūtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
34. Ieškovės teiginiai, jog galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas, kadangi atsakovo nekilnojamasis turtas ir pajamos yra gaunamos Jungtinėje Karalystėje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste neturi teisinės reikšmės.
35. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra siejamas su dviejų sąlygų egzistavimu – ieškinio tikėtinu pagrįstumu ir grėsmės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymu. Šiame kontekste pažymėtina, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra nukreipta išimtinai į atsakovo veiksmus, susijusius su tyčiniu galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimu, atsakovo nesąžiningumu siekiant turtą paslėpti, perleisti ar kt., tačiau ne su objektyviomis aplinkybėmis, kaip kad turto buvimas užsienio valstybėje. Tai, kad esant galimai palankiam ieškovei teismo sprendimui, kiltų poreikis jį vykdyti užsienio valstybėje, savaime neleidžia teigti, jog egzistuoja grėsmė, jog toks teismo sprendimas nebūtų įvykdytas. Ieškovės argumentai dėl sprendimo vykdymo vietos, vykdymo proceso kaštų šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygomis ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant byloje pareikštų materialių reikalavimų įgyvendinimą. Ieškovės nurodytos aplinkybės savaime nei patvirtina, nei paneigia rizikos būsimam teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.
36. Ieškovės argumentai, kad atsakovui ieškinio suma – 31 000 Eur, yra didelė, taip pat nepagrįsti ne tik dėl aukščiau nurodytos atsakovo turtinės padėties, tačiau apskritai nelaikytini kaip savaime pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
37. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1734-464/2020; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018). Nesąžiningų atsakovo veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo, ieškovei neįrodžius, ieškinio suma negali būti savarankišku pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, kad egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas, naikintinos.
Dėl ieškovės prašymo įpareigoti atsakovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą
39. Ieškovė, remdamasi CPK 148 straipsnio 2 dalimi, atskirajame skunde pateikė prašymą netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, įpareigoti atsakovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ieškovės ieškiniu prašomą priteisti sumą.
40. CPK 148 straipsnyje įtvirtinta vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Be to, atsakovas gali įkeisti turimą turtą ieškovo naudai. Atlikus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus po to, kai laikinoji apsaugos priemonė pritaikyta, teismas nutartimi gali paskirtą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti arba panaikinti (CPK 148 straipsnio 3 dalis).
41. Pažymėtina, kad sisteminė, loginė šių normų analizė leidžia daryti išvadą, kad ieškovės atskirajame skunde pateiktas prašymas yra papildomas procesinis prašymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/pakeitimo kontekste, kuris pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo sprendžiamas, todėl, atsižvelgiant į šio atskirojo skundo ribas – pirmosios instancijos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas – ieškovės prašymas įpareigoti atsakovą įmokėti ieškinio sumą į teismo depozitinę sąskaitą negali būti šios apeliacijos objektu, todėl dėl šio prašymo apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nepasisako. Šio prašymo nagrinėjimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, tokiu būdu sudarant šalims galimybę pareikšti savo poziciją dėl prašymo ir vėliau išsaugant galimybę į apeliaciją, bet kuriai iš šalių galimai nesutinkant su teismo priimtu procesiniu sprendimu.
Dėl procesinės bylos baigties
42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,EuLoS.eu“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.