- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-20
- Bylos Nr.
- e2-782-790/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00272-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Ieškovas
- D. B.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Natalex“, N. K., A. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo D. B. (D. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Natalex“, N. K. (N. K.) ir A. K. (A. K.) dėl piniginio įnašo, baudos, palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Natalex“, N. K. ir A. K. 211 226,86 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 20 d. jis ir atsakovai sudarė trišalį susitarimą, kuriuo ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovei UAB „Natalex“ 129 000 Eur piniginį įnašą žemės sklypui įgyti; UAB „Natalex“ įsipareigojo perleisti ieškovui šio žemės sklypo ir jame planuojamo pastatyti pastato dalį (butą ir parkavimo vietą); atsakovai N. K. ir A. K. įsipareigojo atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu UAB „Natalex“ tinkamai nevykdys trišalio susitarimo. 2017 m. gruodžio 26 d. ieškovas ir UAB „Natalex“ sudarė rezervavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo rezervuoti ieškovui butą statomame daugiabučių gyvenamųjų pastatų komplekse, o ieškovas – sumokėti 184 200 Eur rezervavimo mokestį, kuris turėjo būti įskaičiuotas į perkamo buto kainą. Vykdydamas minėtus susitarimus, ieškovas sumokėjo UAB „Natalex“ 184 200 Eur, tačiau atsakovė neįvykdė savo įsipareigojimų ir net nepradėjo statyti namo, todėl ieškovas nutraukė visus sutartinius santykius su atsakovais. Atsakovai privalo grąžinti ieškovui 184 200 Eur įsiskolinimą, taip pat sumokėti jam trišalėje sutartyje nurodytą 150 Eur baudą, 26 876,86 Eur palūkanų.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą. Ieškovo teigimu, šiuo atveju yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovai yra linkę skolintis pinigų įkeisdami savo turtą, turi daug įsiskolinimų, atsakovų skoliniai įsipareigojimai yra dideli, šių įsipareigojimų atsakovai nevykdo laiku ir jie didėja, beveik visas atsakovų nekilnojamasis turtas yra įkeistas. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovė N. K. yra Baltarusijos Respublikos pilietė, todėl yra tikimybė, kad teismui priėmus jai nepalankų sprendimą ji gali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba paslėpti užsienyje neareštuotą turtą. Šios atsakovės elgesys su kita kreditore Y. K., kuri, kaip ir ieškovas, siekė įgyti butą, rodo, kad atsakovė yra nesąžininga ir nerodo iniciatyvos tam, kad susiklosčiusi situacija būtų išspręsta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 28 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Teismas nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Teismas pažymėjo, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grindžiamas tuo, kad atsakovų skoliniai įsipareigojimai yra dideli ir jų įvykdymui užtikrinti įkeistas beveik visas atsakovų turtas. Tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad vien tik didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones; jos yra taikomos tada, kai yra duomenų apie tikėtiną atsakovo nesąžiningumą.
5. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali iškilti grėsmė ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas nurodė, kad atsakovai yra linkę skolintis pinigų ir įkeisti turtą, tačiau iš ieškinio turinio matyti, kad atsakovai verčiasi žemės sklypų pirkimu ir statybomis, todėl, teismo vertinimu, pinigų skolinimasis įkeičiant turtą yra reikalingas jų verslui vykdyti. Ieškovo teiginys, kad atsakovai yra linkę pratęsti skolinių įsipareigojimų terminus, rodo, kad jie siekia grąžinti skolas, nevengia įsipareigojimų, o iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad atsakovų kreditoriai nėra inicijavę jų atžvilgiu kitų bylų. Teismas nustatė, kad trišalėje sutartyje šalys nesusitarė dėl termino, iki kada atsakovai turi pastatyti žemės sklype mažaaukščius gyvenamuosius namus, tik nustatė, kad tuo atveju, jeigu atsakovė UAB „Natalex“ neįvykdys prievolės įsigyti sutartyje nurodytą žemės sklypą per 180 dienų, ji įsipareigoja per 30 dienų grąžinti ieškovui pervestus pinigus ir atlyginti nuostolius – sumokėti 150 Eur. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovai, vykdydami šią sutartį, neįsigijo žemės sklypo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jie vengia vykdyti sutartį. Ieškovo pateikti laiškai yra adresuoti kitam asmeniui ir nėra susiję su nagrinėjama byla, todėl neįrodo atsakovų nesąžiningumo.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Ieškovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas iš esmės rėmėsi tik aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovų skolinių įsipareigojimų dydžiu. Ieškovas nurodė, kad atsakovų skoliniai įsipareigojimai yra dideli ir beveik visas jų turtas yra įkeistas, tačiau taip pat jis įrodinėjo, kad atsakovai yra linkę skolintis pinigų įkeisdami savo turtą, todėl jie gali įkeisti likusį turtą, turi daug įsiskolinimų ir šių įsiskolinimų nevykdo, todėl jų kreditoriai gali areštuoti ar pareikalauti įkeisti turtą, N. K. yra Baltarusijos Respublikos pilietė, todėl ji gali išvykti iš šalies arba paslėpti užsienyje neareštuotą turtą, šios atsakovės galimą nesąžiningumą patvirtina jos bendravimo su kita kreditore Y. K. aplinkybės. Dauguma ieškovo argumentų nėra susiję su atsakovų skolinių įsipareigojimų dydžiu ir tuo, kad beveik visas jų turtas yra įkeistas.
6.2. Teismo išvada, kad UAB „Natalex“ verčiasi žemės sklypų pirkimu ir statyba, nėra pagrįsta įrodymais. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų ir viešai prieinamos informacijos galima daryti išvadą, kad pastaroji atsakovė neužsiima statyba, bet teikia apgyvendinimo paslaugas. Net jeigu atsakovai turi imti paskolas ir įkeisti turtą verslo tikslais, toks veiklos metodas kelia grėsmę jų kreditoriams, kurių reikalavimų įvykdymas nėra užtikrintas turto įkeitimu ar areštu. Atsakovų polinkis skolintis ir įkeisti turtą rodo, kad jie gali ir vėl pasiimti paskolą ir įkeisti likusį neįkeistą turtą, todėl ieškovas negalės išieškoti priteistos sumos.
6.3. Atsakovai nėra pajėgūs įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų. UAB „Natalex“ pratęsia įsipareigojimų įvykdymo terminus, nes priešingu atveju kreditoriai nukreiptų išieškojimą į įkeistą turtą – žemės sklypą, kuriame buvo planuojama vykdyti statybas. Kitų atsakovų paskolų grąžinimo terminai nesikeičia, o prievolės didėja. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad atsakovai tinkami nevykdo visų ar beveik visų savo įsipareigojimų.
6.4. Tai, kad atsakovų atžvilgiu teismuose nėra iškelta kitų bylų, neturi reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes didelės dalies atsakovų kreditorių reikalavimai yra užtikrinti jų turto įkeitimu. Tokiu pačiu būdu, kaip ir ieškovas, savo pinigus atsakovams yra patikėję ir kiti asmenys, tačiau jie yra Baltarusijos Respublikos ar Rusijos Federacijos piliečiais, todėl jų galimybės ginti savo teises yra suvaržytos. Po ginčijamos teismo nutarties priėmimo ieškinį atsakovų atžvilgiu pateikė kreditorė Y. K..
6.5. Teismo teiginys, kad šalys nebuvo aptarusios statybų užbaigimo termino, yra neteisingas. Komerciniame pasiūlyme buvo nurodyta, kad statybos pasibaigs 2018 m. antroje pusėje, o rezervavimo sutartyje buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu iki 2018 m. gegužės 15 d. nebus gautas statybą leidžiantis dokumentas, ieškovas turi teisę atsisakyti sutarties ir atgauti rezervacijos mokestį. Atsakovai akivaizdžiai praleido nustatytus terminus statyboms atlikti. Tai, kad atsakovai įgijo žemės sklypą, neturi reikšmės, nes sudarydamas su jais susitarimus ieškovas siekė įgyti butą naujai pastatytame name ir šis tikslas nebuvo pasiektas.
6.6. Priešingai nei nurodė teismas, duomenys, susiję su atsakovų ir Y. K. santykiais, įrodo atsakovų nesąžiningumą, nes Y. K. yra atsidūrusi analogiškoje situacijoje, kaip ir ieškovas. Atsakovų nesąžiningumą taip pat įrodo tai, kad ieškovui informavus juos apie sutartinių santykių nutraukimą ir pareikalavus grąžinti pinigus, atsakovai neatsakė į ieškovo kreipimąsi ir negrąžino pinigų; tai, kad jie teikė ieškovui tikrovės neatitinkančius duomenis, jog statybos yra vykdomos, tačiau iki šiol realiai net jų nepradėjo; tai, kad atsakovai įkeitė žemės sklypą, kuriame ketino vykdyti statybas, neinformavę apie tai ieškovo, kurio piniginis įnašas buvo panaudotas šiam turtui įgyti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovas 2020 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus – po skundžiamos teismo nutarties priėmimo ieškovo pirmosios instancijos teismui pateiktą pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jo priedus bei pirmosios instancijos teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus ir jų priedus. Pažymėtina, kad ieškovo teikiami dokumentai jau yra priimti į nagrinėjamą bylą, šių dokumentų priėmimo klausimas yra išspręstas pirmosios instancijos teismo teisėjo rezoliucijomis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai nesprendžia šių įrodymų priėmimo klausimo.
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
9. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos nustačius šias sąlygas: pirma, ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, antra, netenkinus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios (viena kitą papildančios), todėl nenustačius bent vienos iš jų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
10. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodęs, kad ieškovas neįrodė galimo atsakovų nesąžiningumo. Teismas nurodė, kad ieškovas, įrodinėdamas grėsmę jam galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, iš esmės rėmėsi tik aplinkybėmis, kad atsakovų skoliniai įsipareigojimai yra dideli ir beveik visas jų turtas yra įkeistas, tačiau tokios aplinkybės pačios savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
11. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, nurodo, kad prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones jis rėmėsi ne tik minėtomis teismo nurodytomis aplinkybėmis, tačiau pateikė ir daug kitų argumentų, kurių teismas tinkamai neįvertino. Ieškovas nurodo, kad grėsmę jam galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui jis grindžia šiomis aplinkybėmis: 1) atsakovai yra linkę imti paskolas ir įkeisti savo turtą, todėl jie gali įkeisti visą savo neįkeistą turtą naujo skolinio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti; 2) atsakovai turi daug įsiskolinimų; jų įsiskolinimai yra dideli; atsakovai laiku nevykdo savo skolinių įsipareigojimų, todėl atsakovų kreditoriai gali bet kada pareikalauti areštuoti arba įkeisti atsakovų turtą; 3) beveik visas atsakovų nekilnojamasis turtas yra įkeistas, todėl yra tikėtina, kad ieškovas galės nukreipti išieškojimą tik į atsakovų kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius ar lėšas; 4) N. K. nėra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl teismui priėmus jai nepalankų sprendimą ji gali išvykti iš šalies ar paslėpti savo neareštuotą kilnojamąjį turtą užsienyje; 5) N. K. bendravimo su kita jos kreditore aplinkybės leidžia įtarti, kad ji yra nesąžininga ir nesirūpina dėl to, kad negali atsiskaityti su kreditoriais. Siekiant įvertinti, ar ieškovo reikalavimai taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįsti, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar šios ieškovo nurodytos aplinkybės tikėtinai pagrindžia, kad neareštavus atsakovų turto ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas arba visai negalimas.
12. Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad teismų praktikoje dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra išaiškinta, jog tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018 ir kt.).
13. Aktualioje teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad tokios aplinkybės, kaip pareikštų reikalavimų dydis, ar asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinė padėtis, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-22-516/2019).
14. Taigi, sprendžiant dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones esminės reikšmės turi aplinkybė, ar asmuo, kurio atžvilgiu siekiama taikyti šiuos apribojimus, yra sąžiningas. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiančiam asmeniui kyla pareiga jį įrodyti. Byloje nesant duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad atsakovas gali imtis nesąžiningų veiksmų tam, kad išvengtų pareigos ateityje įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą, teismas neturi pagrindo riboti atsakovo teisių ir areštuoti jo turtą ar taikyti jo atžvilgiu kitokius suvaržymus.
15. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas poreikį taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko, nurodo, kad atsakovai turi daug didelės vertės įsiskolinimų, kurių laiku nevykdo, kad jie dažnai ima paskolas, kad beveik visas atsakovų turtas yra įkeistas jų kreditoriams. Ieškovas nurodo, kad tokios aplinkybės suponuoja grėsmę jam galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai gali prisiimti naujų įsipareigojimų ir įkeisti likusį neįkeistą turtą arba kiti atsakovų kreditoriai gali pareikalauti įkeisti arba areštuoti jų turtą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovų turto gali nebelikti, todėl net teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, jis negalėtų būti įgyvendintas. Vis dėlto, įrodinėdamas grėsmę jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui ieškovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, sudarančių pagrindą įtarti, kad atsakovai atliko minėtus veiksmus (ėmė paskolas, įkeitė turtą ir kt.) nesąžiningai siekdami pažeisti ieškovo teises. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai piktybiškai vengia atsiskaityti su savo kreditoriais, kad jie ėmė paskolas ir jų įvykdymui užtikrinti įkeitė savo turtą tyčia ketindami apsunkinti galimybę ieškovui nukreipti išieškojimą į šį turtą, kad atsakovai šiuo metu ketina įkeisti ar perleisti savo turimą turtą kitiems kreditoriams tam, kad ateityje nebūtų įvykdytas ieškovui galbūt palankus sprendimas ir pan. Nesant tokių duomenų, nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip aplinkybės, pagrindžiančios atsakovų nesąžiningumą ir jų siekį apsunkinti ieškovui galimybę patenkinti savo reikalavimus. Tai, kad atsakovai savo verslo ar asmeniniais tikslais ima paskolas ir įkeičia savo turtą, nesudaro pagrindo vertinti, kad jie nori nesąžiningai išvengti galbūt palankaus ieškovui būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
16. Minėtos aplinkybės, susijusios su atsakovų įsiskolinimais ir jų negrąžinimu, galėtų suponuoti išvadą, kad atsakovai galimai yra susidūrę su tam tikrais finansiniais sunkumais. Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, tokios aplinkybės, kaip atsakovų sunki finansinė padėtis, pačios savaime, nesuponuoja poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti – tai visiškai skirtingos situacijos. Tik esant antrai situacijai prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019).
17. Įrodinėdamas atsakovų nesąžiningumą ieškovas taip pat remiasi aplinkybėmis, susijusiomis su jo ir atsakovų sudarytų susitarimų pažeidimu. Ieškovas nurodo, kad jų sudarytuose sandoriuose buvo aptarti statybų pabaigos terminai, kuriuos atsakovai praleido, kad atsakovai iki šiol net nepradėjo statybų ir netinkamai jį informavo apie projekto vykdymo eigą, kad ieškovui pranešus atsakovams apie sutartinių santykių nutraukimą atsakovai per ieškovo nustatytą terminą su juo neatsiskaitė. Tačiau atsakovai savo procesiniuose dokumentuose laikosi priešingos pozicijos – atsakovai įrodinėja, kad jie tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, o ieškovas, nutraukdamas sutartį, tinkamai jiems apie tai nepranešė ir objektyviai nesudarė galimybių atsiskaityti per nustatytą terminą. Tai reiškia, kad byloje yra kilęs ginčas dėl minėtų ieškovo nurodytų aplinkybių, jos sudaro nagrinėjamos bylos dalyką ir šioje proceso stadijoje, teismui neišnagrinėjus bylos iš esmės, nepagrindžia atsakovų nesąžiningumo ieškovo atžvilgiu.
18. Atsakovų nesąžiningumo ir būtinybės užtikrinti, kad teismo sprendimo įvykdymas nebūtų apsunkintas nepagrindžia ir ieškovo pateikti atsakovės N. K. bei šioje byloje nedalyvaujančios jos kreditorės elektroniniai laiškai. Visų pirma, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuose laiškuose pateikti duomenys nėra susiję su nagrinėjama byla. Laiškai yra adresuoti ne ieškovui, o kitam asmeniui, juose yra aptarinėjami klausimai, susiję su atsakovės ir šio asmens tarpusavio santykiais. Antra, ieškovo pateiktų laiškų turinys pats savaime nepatvirtina atsakovės N. K. nesąžiningumo. Iš pateikto susirašinėjimo matyti, kad atsakovė ir jos kontrahentė nesutaria dėl tam tikrų klausimų, susijusių su pinigų grąžinimu, taip pat kad atsakovė iš dalies atsiskaitė su šia kreditore ir nurodė sumokėsianti jai ir likusias sumas. Iš Lietuvos informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad atsakovės ir Y. K. ginčas dėl pinigų grąžinimo yra nagrinėjamas teisme ir iki šiol nėra išspręstas. Bylą nagrinėjančiam teismui nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės ir nekonstatavus, kad N. K. atliko neteisėtus veiksmus savo kontrahentės atžvilgiu, teismas neturi pagrindo vertinti, kad pateikti elektroniniai laiškai patvirtina atsakovės nesąžiningumą.
19. Grįsdamas poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas taip pat nurodo, kad teismui priėmus jam palankų sprendimą atsakovė N. K. gali išvykti į užsienį ir (ar) paslėpti ten savo kilnojamąjį turtą. Ieškovas nurodo, kad ši aplinkybė patvirtina grėsmę jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi tokiu atveju jis turėtų inicijuoti dar vieną procesą užsienyje ir ieškoti atsakovės turto. Tačiau ieškovas nepateikė byloje jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė iš tikrųjų ketina išvykti iš šalies ir tam ruošiasi. Ieškovas savo prielaidas grindžia tik aplinkybe, kad pastaroji atsakovė yra užsienio valstybės pilietė, nors nurodyta aplinkybė savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningų siekių. Dėl šios priežasties šie ieškovo argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir neįrodyti.
20. Išskyrus aptartas aplinkybes, ieškovas nenurodė jokių objektyvių duomenų, tikėtinai pagrindžiančių atsakovų nesąžiningumą, dėl kurio galėtų būti paneigta ar apsunkinta galimybė įvykdyti jam palankų teismo sprendimą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovai, sužinoję apie ieškovo jiems pareikštus reikalavimus, perleido kitiems asmenims, įkeitė ar kitokiu būdu apsunkino savo turimą turtą, siekė nuslėpti ar sumažinti gaunamas pajamas ir pan. Dėl šios priežasties teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu byloje nėra nustatyta grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.