Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) C. A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,EuLoS.eu“ patikslintą ieškinį atsakovui C. A. M. dėl sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Luminor lizingas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės ieškinys dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

17. 2016 m. rugsėjo 23 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens (toliau – ir lizingo davėjas) sudaryta lizingo sutartis Nr. 201615085, kurios pagrindu ieškovui finansinės nuomos, t. y. lizingo būdu 48 mėn. laikotarpiui išnuomotas Jaguar F-Pace, Nr. (duomenys neskelbtini). Lizingo sutartimi šalys susitarė: lizingo davėjas įsipareigoja lizingo gavėjo, t. y. ieškovo, prašymu įsigyti nuosavybės teise turtą ir finansinės nuomos, t. y. lizingo pagrindu turtą išnuomoti ieškovui. Lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu turtas nuosavybės teise priklauso lizingo davėjui (Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktas). Ieškovui įvykdžius visas prievoles pagal šią lizingo sutartį ir nesant kitų neįvykdytų įsipareigojimų pagal kitas su lizingo davėju sudarytas sutartis, lizingo davėjas įsipareigojo parengti perdavimo nuosavybėn aktą, kuriuo pagrindu perduoda ieškovui nuosavybės teisę į automobilį (Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 1.1 punktas).

18. 2020 m. vasario 7 d. ieškovė, lizingo davėjas ir atsakovas C. A. M. sudarė trišalį susitarimą dėl skolos perkėlimo, kurio pagrindu atsakovas perėmė ieškovo, kaip nuomininko teises ir pareigas pagal lizingo sutartį (toliau ir – Susitarimas dėl skolos perkėlimo).

19. Pagal 2020 m. vasario 7 d. susitarimą dėl skolos perkėlimo naujuoju teisių ir pareigų perėmėju pagal lizingo sutartį tapo atsakovas, tuo pačiu buvo patvirtintos naujos lizingo sutarties specialiosios ir bendrosios sąlygos, naujai išdėstytas likutinės vertės (10 672,53 Eur) mokėjimų grafikas. 2020 m. vasario 7 d. pasirašytas ir turto perdavimo aktas, kuriuo ieškovė perdavė atsakovui valdyti ir naudotis automobilį.

20. 2020 m. vasario 7 d. ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. EU/20/0776 atsakovui C.A. M., kurioje nurodyta, kad C. A. M. mokėtina suma 20 327,47 Eur, o sumokėta 10 672,53 Eur suma, taikomas neapmokestinamas PVM tarifas pagal LR PVMĮ 33 straipsnį. Ši sąskaita įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą.

21. Ieškovės buhalterinės apskaitos duomenimis, 2020 m. vasario 12 d. iki 2020 m. balandžio 2 d. iš viso 20 205,92 Eur (6227,74+3028,44+284,47+2582,82+1000,00+7002,56+79,89) skola ,,už automobilį“ užskaityta iš ieškovės skolos atsakovui už darbo užmokestį ir pagal avanso apyskaitas (pagal 2020 m. vasario 12, 19, 25 d. ir 2020 m. balandžio 2 d. prašymus), pagal 2020 m. vasario 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EU/20/0776 atsakovo skolos ieškovui likutis 121,55 Eur.

22. UAB „EuLoS.eu“ vadovu ir vieninteliu akcininku ginčijamų įskaitymų atlikimo metu buvo atsakovas C. A. M..

Dėl ginčo teisinio santykio kvalifikavimo

23. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo santykiai turėjo būti nagrinėjami, taikant civilinės atsakomybės institutą reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo teigimu, sudarius susitarimą dėl skolos perkėlimo sutartis, t. y. lizingas, pasibaigė ir buvo sudaryta naujos rūšies sutartis – išperkamoji nuoma. Atsakovo manymu, susitarimu dėl skolos perkėlimo įvyko novacija ir atsakovo su ieškove jokie sutartiniai santykiai nesiejo, todėl nesant jokio sutartinio prievolės pagrindo, vienintelis būdas nustatyti, ar apeliantas yra skolingas bendrovei, yra civilinės (deliktinės) atsakomybės institutas.

24. Pagal Civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

26. Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymų nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

27. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nors bylos šalių teikiamas teisinis kvalifikavimas ir neturi lemiančios įtakos teismui parenkant patį įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, šalys, įgyvendindamos jų procesiniam teisiniam statusui priskirtas teises ir pareigas, atlieka veiksmus, kurie turi esminę reikšmę teismui kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį: bylos šalys suformuluoja savo reikalavimus ir atsikirtimus ir atitinkamai nurodo faktines aplinkybes jiems pagrįsti, o šių elementų visuma apibrėžia patį ginčą, kurį teismas privalo teisiškai kvalifikuoti. Teismas ginčo apibrėžties aspektu, kitaip negu įstatymo ginčui spręsti parinkimo aspektu, yra saistomas pirmiau įvardytų bylos šalių procesinių veiksmų rezultato, t. y. teismas neturi teisės savo iniciatyva formuluoti ar keisti šalių reikalavimus ir atsikirtimus, taip pat ir reikalavimų bei atsikirtimų faktinį pagrindą (nebent įstatymas suteikia tokias teises). Vadinasi, ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimas, atliekamas teismo nuožiūra, pirmiausia tiesiogiai priklauso nuo bylos šalių procesinių veiksmų – reikalavimų ir atsikirtimų suformulavimo – rezultato, kuris, kaip minėta, lemia paties ginčo dalyko apibrėžimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-219/2020, 23 punktas).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ieškovas gali reikalauti kumuliatyviai taikyti kelis savarankiškus gynimo būdus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-160-687/2016, žr. 34 punktą), tačiau privalo įrodyti visas sąlygas, kurios būtinos nustatant kiekvieno iš pagrindų atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl tokie kumuliatyvūs reikalavimai kaip nagrinėjamoje byloje gali būti reiškiami, tačiau nustatytos vieno reikalavimo sąlygos (konkrečiu atveju – actio Pauliana sąlygos) nesuponuoja, kad nustatytos ir deliktinės atsakomybės sąlygos. Šios sąlygos turi būti ieškovo savarankiškai įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017).

29. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama pripažinti negaliojančiais įvykdytus sandorius (atliktus įskaitymus tarp ieškovės ir atsakovo) actio Pauliana instituto pagrindu, taikyti restituciją priteisiant ieškovei skolą.

30. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Taigi actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši byla pagrįstai buvo nagrinėjama actio Pauliana instituto pagrindu, nes ieškovė ieškiniu įrodinėjo būtent šiam institutui būdingas sąlygas. Ieškovė ieškinyje neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nenagrinėjo. Atsižvelgiant į tai, nevertinami kaip nesusiję su nagrinėjama byla atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinys būtų nepagrįstas, jei būtų nagrinėjamas pagal deliktinės atsakomybės sąlygas. 2020 m. vasario 7 d. susitarimas byloje nebuvo ginčijamas.

Dėl ieškovės reikalavimo teisės atsakovui ne(buvimo)

31. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė, neturėdama automobilio disponavimo teisių, negalėjo šio daikto parduoti atsakovui. Negalėdama disponuoti automobiliu, t. y. jo parduoti, nebuvo ir teisinio pagrindo išrašyti atsakovui sąskaitos. Tuo tarpu atsakovas nebuvo sutikęs įstoti į kokius nors sutartinius santykius su pačia ieškove. Atsakovo vertinimu, ieškovė neturi reikalavimo teisės atsakovui. Atsakovo vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra nepagrįstai.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšminga visuomeninės savireguliacijos priemone. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (lot. pacta sund servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

33. 2020 m. vasario 7 d. susitarimo dėl skolos perkėlimo (priedas prie Finansinės sutarties Nr. 201615085) 3 punktu šalys, susitarė, kad šiuo susitarimu pradiniam skolininkui perleidus teises ir pareigas pagal sutartį naujajam skolininkui, pradinis skolininkas naujajam skolininkui išrašo Turto pardavimo sąskaitą, kurioje nurodyta pradinio skolininko ir naujojo skolininko atskirai sutarta kaina, už kurią pradinis skolininkas perleidžia naujajam skolininkui pradinio skolininko pagal sutartį įgytas disponavimo Turtu kaip savininkas teises PVM įstatymo 4 straipsnio 2 dalies komentare pateiktų išaiškinimų prasme. Šalys aiškiai susitaria, kad Susitarimo galiojimui ir teisių bei pareigų pagal jį perleidimui naujajam skolininkui neturi įtakos šiame punkte nurodytos pradinio skolininko pareigos išrašyti sąskaitą naujajam skolininkui nevykdymas (netinkamas vykdymas) ir/ar išrašytoje sąskaitoje nurodyta suma ir/ar naujojo skolininko bei pradinio skolininko tarpusavio nesutarimai ir pretenzijos (įskaitant, bet neapsiribojant, jei naujasis skolininkas nesumoka pradiniam skolininkui pateiktoje sąskaitoje nurodytos sumos). Taigi šio susitarimo pagrindu šalys susitarė, kad pradinis skolininkas (ieškovė) išrašo turto pardavimo sąskaitą atsakovui. Trišalis susitarimas dėl skolos perkėlimo pasirašytas visų šalių, įskaitant ir atsakovą. Šios sutarties pagrindu buvo išrašyta 2020 m. vasario 7 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. EU/20/0776, kurioje nurodyta, kad sumokėta 10 672,53 Eur, mokėtina suma 20 327,47 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad sąskaita buvo įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą. Tai reiškia, kad atsakovui atsirado pareiga sumokėti likusią 20 327,47 Eur sumą. Atsižvelgiant į trišalio susitarimo nuostatas, kuria buvo sutarta, kad ieškovė išrašys atsakovui turto pardavimo sąskaitą, kurioje nurodyta pradinio skolininko ir naujojo skolininko atskirai sutarta kaina ir vėliau aptartos šios sąskaitos neapmokėjimo pasekmės lizingo davėjo atžvilgiu, nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad jis nebuvo sutikęs įstoti į kokius nors sutartinius santykius su pačia ieškove.

34. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad ieškovė, neturėdama automobilio disponavimo teisių, negalėjo šio daikto parduoti apeliantui ir tuo pagrindu išrašyti atsakovui sąskaitos. Iš trišalio 2020 m. vasario 7 d. šalių susitarimo (4 punktas) matyti, kad buvo sudarytas susitarimas ne dėl automobilio pardavimo, o dėl pradinio skolininko pagal lizingo sutartį įgytos disponavimo turtu teisių. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė daugiau nei trejus metus mokėjo įmokas už lizinguojamą automobilį, lizingo sutarčiai pasibaigus būtų įgijusi atitinkamos vertės turtą ir ieškovės atliktos įmokos (66 327,48 Eur sumai) buvo atliktos ne tik už galimybę naudotis automobiliu, tačiau mokamomis įmokomis buvo padengta didžioji dalis automobilio vertės. Ieškovė, perleidusi įsipareigojimus ir turtines teises atsakovui pagal lizingo sutartis ir gavusi kompensaciją už sumokėtas įmokas, išvengė tolimesnių įsipareigojimų ir galimų pasekmių už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą lizingo davėjui, ko neginčija ir pats atsakovas. Tuo tarpu atsakovas, perėmęs iš ieškovės disponavimo turtu teises su galimybe automobilį išsipirkti iš lizingo davėjo, įsipareigojo sumokėti ieškovei 31 000 Eur, iš kurių nurodyta, kad 10 672,53 Eur sumokėta. Likusi C. A. M. mokėtina suma sudaro 20327,47 Eur. 2020 m. vasario 7 d. susitarimu dėl skolos perkėlimo naujuoju teisių ir pareigų perėmėju pagal lizingo sutartį tapo atsakovas, tuo pačiu naujai išdėstytas likutinės vertės (10672,53 Eur) mokėjimų grafikas. Taigi, nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad nėra pagrindinio susitarimo, iš kurio atsakovui kiltų pareiga apmokėti ieškovės išrašytą 2020 m. vasario 7 d. PVM sąskaitą faktūrą ir joje nurodytą neapmokėtą sumą.

35. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodo, bylos medžiaga patvirtina, kad susitarimas dėl atsakovo mokėtinos kainos už perleistas turtines teises buvo ne tik šalių pasiektas, bet ir didžiąja dalimi įvykdytas, – ieškovė atliko įskaitymus pagal 2020 m. vasario 12, 19, 25 d. ir 2020 m. balandžio 2 d. prašymus iš viso 20 205,92 Eur sumai ,,už automobilį“, pagal 2020 m. vasario 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EU/20/0776 atsakovo C. A. M. skolos ieškovui likutis tik 121,55 Eur.

Dėl atliktų įskaitymų (ne)teisėtumo

36. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esantys prašymai atlikti įskaitymus taip pat negali būti laikomi sukeliantys teisinius padarinius, nes: nė vienas iš byloje esančių prašymų apelianto net nėra pasirašyti; taip pat nėra jokių kitų pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovas kokiu nors kitu būdu būtų išreiškęs savo valią šiems teisiniams veiksmams atlikti, pats atsakovas yra nurodęs, kad neturėdamas teisinių žinių, įskaitymų neatlikinėjo. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo sutikti.

37. Byloje nėra ginčo dėl to, kad įskaitymų atlikimo metu ieškovo vadovu ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas C. A. M..

38. Bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą vadovaudamasis įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, pareiginiais nuostatais, jis veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsako už finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7, 8,10 dalys, 12 dalies 1 ir 2 punktai). Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, o pagal šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Pagal teisės aktų reikalavimus bet kuri įmonės atliekama ūkinė finansinė operacija turi būti įtraukta į įmonės apskaitą ir pagrįsta atitinkamu finansiniu dokumentu.

39. 2021 m. kovo 15 d. ieškovo didžiosios knygos buhalterinės knygos išrašo duomenimis nustatyta, kad tiek PVM sąskaita-faktūra pirkėjui atsakovui buvo įtraukta į apskaitą, tiek ieškovės ginčijami įskaitymai iš viso 20 205,92 Eur sumai,– 2020 m. vasario 12 d. įskaitymas 6 227,74 Eur sumai, 2020 m. vasario 19 d. įskaitymas 3 028,44 Eur sumai, 2020 m. vasario 25 d. įskaitymas 284,47 Eur sumai, 2020 m. kovo 13 d. įskaitymas 2 582,82 Eur sumai, 2020 m. kovo 17 d. įskaitymas 1 000,00 Eur sumai, 2020 m. balandžio 1 d. įskaitymas 7 002,56 Eur sumai, 2020 m. balandžio 2 d. įskaitymas 79,89 Eur sumai,– buvo įtraukti į apskaitą.

40. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja, ieškovės buvusi darbuotoja, S. A., kuri dirbo biuro administratore. Kalbėdama apie ginčo įskaitymus ši liudytoja nurodė, kad vadovas pateikdavo duomenis, kad iš savo asmeninių pinigų mokėdavo už įmonę, todėl tokie prašymai buvo ruošiami, – iš pradžių J. nurodymu, vėliau paties vadovo. Liudytoja nurodė, kad savo iniciatyva, pati nebūtų susigalvojusi tokių prašymų rengti. Liudytojos teigimu, tokia buvo tvarka ir tuos prašymus reikėjo rašyti. Liudytojos nuomone, parašų ant dokumentų gali nebūti dėl to, kad dokumentai galėjo būti siunčiami jam elektroniniu paštu, nes fiziškai jam nebegalėjo tų prašymų paduoti, nebebuvo įmonės ofiso tuo metu. Taip pat kita liudytoja J. T. nurodė, kad išrašė sąskaitą dėl automobilio pardavimo. Kainą nustatė ji pagal analogiško automobilio skelbimus, sąskaita buvo skirta pagrįsti ūkinę operaciją. Liudytoja paaiškino, kad pagal išrašytą sąskaitą vadovas tapo skolingas įmonei už tai, kad perima automobilį iš įmonės. Kadangi įmonė vadovui taip pat buvo skolinga, buvo atliekami tarpusavio užskaitymai. Liudytoja paaiškino, kad vadovas buvo supažindintas su prašymais dėl užskaitų. Užskaitų atlikimas buvo normali įmonės praktika.

41. Atsižvelgiant į liudytojų paaiškinimus bei buhalterinės apskaitos duomenis, darytina išvada, kad užskaitymai buvo atliekami tikslingai siekiant sudengti atsakovo įsiskolinimą už teisių į automobilio disponavimą jam perleidimą. Aplinkybė, kad prašymai dėl įskaitymo yra be parašų nedaro šių įskaitymų negaliojančiais, nes jie faktiškai įtraukti buvo į įmonės buhalterinę apskaitą ir realiai jais buvo sumažinta atsakovo asmeninė skola įmonei. Tuo labiau, kad sąskaita 31 000 Eur sumai su 20 205,92 Eur skola išrašyta pačiam įmonės vadovui, apie kurią jis negalėjo nežinoti, o įskaitymai atliekami pagal jo asmenines skolas įmonei. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog atsakovas C. A. M. būtų reiškęs reikalavimus ieškovės bankroto byloje dėl savo kreditorinių reikalavimų (kurių sumos pateiktos pagal ieškovės buhalterinės apskaitos duomenis) ieškovui patikslinimo. Bankroto bylos duomenimis, administratorius atsakovą su finansiniu reikalavimu, kuris kildinamas iš darbo užmokesčio, įtraukė į bankroto bylą savo iniciatyva. Liudytojų nurodyta aplinkybė, kad automobilis buvo parduotas (perleistas) atsakovui, reikšmės neturi, nes jos nebuvo trišalio susitarimo sutarties šalys ir joms nebuvo žinomos šio susitarimo sąlygos. Tačiau liudytojos aiškiai patvirtino, kad atsakovo skola už automobilį buvo, kas įrodo, kad buvo tikslinga atsakovo skolą įmonei dengti atliekant įmonės ir atsakovo tarpusavio užskaitas. Taigi, priešingai nei nurodo atsakovas, jo ir ieškovės tarpusavio įskaitymai de facto buvo atlikti ir tai atsispindi įmonės buhalteriniuose dokumentuose.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

42. Atsakovas, skųsdamas sprendimą nurodo, kad 2020 m. vasario 7 d. susitarimas dėl skolos perkėlimo buvo sudarytas tik tam, kad įmonė, nepatirdama jokių išlaidų, sumažintų savo įsipareigojimų sumą 10 672,53 Eur, o automobilio nuoma, t. y. teisė faktiškai naudotis automobiliu už atlyginimą, ieškovei ir taip buvo nebereikalinga bei finansiškai nuostolinga. Taip pat įrodinėja, kad šiuo sandoriu įmonei žalos nepadarė. Kaip jau minėta, atsakovas nepagrįstai ignoruoja tiek susitarimo 4 punktą, kuriame buvo numatyta, kad įmonės už automobilio nuomos perleidimo teisę pagal lizingo sutarties sąlygas perleis atsakovui už nustatytą kainą, taip pat buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie patvirtina susitarimo vykdymą. Tuo tarpu trišalio susitarimo dėl skolos perkėlimo nei vienai iš šalių neginčijant, taip pat ieškovei neįrodinėjant, kad šiuo sandoriu buvo padaryta įmonei žala, nurodyto sandorio (ne)naudingumas įmonei negali būti vertinamas.

43. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad remiantis actio Pauliana pagrindu yra būtinųjų sąlygų visetas pripažinti negaliojančius atsakovo sudarytus ginčo įskaitymus. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad šie sandoriai pažeidė ieškovės kreditorių turtinius interesus. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai nagrinėjo bylą pagal actio Pauliana sąlygas, tačiau konkrečiai nei vienos iš šių sąlygų neginčijo. Kaip jau minėta, šiuo atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo ginčo teisinius santykius. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir motyvavo kiekvieną iš actio Pauliana institutui būdingų sąlygų, su kuriomis teisėjų kolegija nesutikti neturi jokio pagrindo.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

44. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, teisingai įvertino į bylą pateiktų įrodymų visumą. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

46. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

47. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, iš jo priteistinas ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtų 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad nuo žyminio mokesčio atleidžiamas juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius.

49. Bylos duomenimis, atsakovas 2022 m. kovo 2 d. mokėjimu sumokėjo 690 Eur žyminį mokestį už pateiktą apeliacinį skundą, LITEKO sistemoje sugeneruotas mokėjimo kodas ZK38626. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą, sumokėtas žyminis mokestis jam grąžinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,EuLoS.eu“, juridinio asmens kodas 302421937, iš atsakovo C. A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti atsakovui C. A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 690 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokėto 2022 m. kovo 2 d. mokėjimu.