- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- e2-1391-464/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00320-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- IS-Industry Solutions
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Energus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 10 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-2759-258/2020 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Energus“ ieškinį atsakovei IS-Industry Solutions a.s. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė RUAB „Energus“ 2020 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės IS-Industry Solutions a.s. priteisti 122 037,58 Eur skolą už atsakovei atliktus elektros, telekomunikacijos ir signalizacijos sistemų įdiegimo (montavimo) darbus, 25 383,58 Eur dydžio delspinigius, 8 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad reikalavimas dėl skolos priteisimo kilo iš 2019 m. kovo 13 d. RUAB „Energus“ ir IS-Industry Solutions, a.s. sudarytos sutarties Nr. 4500020645, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti elektros, telekomunikacijos ir signalizacijos sistemų diegimo (montavimo) darbus atsakovės užsakovo UAB „Continental Automotive Lithuania“ objekte adresu (duomenys neskelbtini)., o atsakovė įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti ieškovei. Atsakovei pareikštas reikalavimas grindžiamas 2019 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais išrašytomis, tačiau atsakovės neapmokėtomis sąskaitomis faktūromis.
3. Ieškovė 2020 m. kovo 24 d. prateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti 147 421,16 Eur vertės atsakovės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, o šio nesant ar esant nepakankamai, areštuoti gautinas lėšas iš trečiųjų asmenų, pinigines lėšas arba turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.
4. Prašymą ieškovė grindė tuo, kad atsakovė jau daugiau nei pusę metų nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei, iš bendravimo su atsakove matyti, kad ji ir neketina apmokėti sąskaitų faktūrų, ieškinio suma yra didelė, tuo trapu atsakovė, būdama Slovakijos Respublikoje įsteigtu juridiniu asmeniu, Lietuvos Respublikoje neturi jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Atsakovės nesąžiningumą ir grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui, ieškovės vertinimu, įrodo vien tai, kad nors, atsakovė skolos neneigia, tačiau jos negrąžina, be to, atsakovė pradėjo reikšti nepagrįstas pretenzijas ieškovei, reikalaudama baudos už neva sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, pagal atgaline data parengtus dokumentus reikalauja atsiskaityti už neva papildomų darbuotojų atliktus darbus, tokiu būdu siekdama nesąžiningai sumažinti ieškovei mokėtinas sumas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 10 d. nutartimi ieškovės RUAB „Energus“ prašymo taikyti atsakovei IS-Industry Solutions a.s. laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
6. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio turinį ir su ieškiniu pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad tikėtina, jog ieškovei gali būti priimtas palankus teismo sprendimas.
7. Vertindamas, ar egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių atsakovės galimą nesąžiningumą, siekiant išvengti atsakovei galbūt nepalankaus teismo sprendimo vykdymo, perleidžiant, įkeičiant, ar kitaip apsunkinant savo turtą. Vien didelės ieškinio sumos kriterijus, remiantis aktualia Lietuvos apelaicinio teismo praktika, savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones; didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovės turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jos turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės.
8. Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, susijusių su atsakovės nebendradarbiavimu ir vengimu vykdyti prievolę geruoju, teismas pažymėjo, kad jie yra susiję su ginčo dalyku, o ne su atsakovės nesąžiningais ketinimais išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tokios aplinkybės negali būti vertinamos kaip jau įrodytos ar pagrindžiančios atsakovės nesąžiningumą.
9. Tokias ieškovės įvardytas aplinkybes, kad atsakovė yra užsienyje registruota įmonė, o visas atsakovės turtas ir banko sąskaitos yra Slovakijos Respublikoje, teismas taip pat įvertino kaip savaime nepakankamą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės buvimas niekaip neapsunkina, nesuvaržo ir neužkerta kelio teismo sprendimo įgyvendinimui, nes, priešingai nei teigia ieškovė, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1215/2012 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Reglamentas Briuselis I bis) tarp valstybių narių yra numatyta bendradarbiavimo pareiga. Taigi ir toks faktas, kad atsakovė yra Slovakijos juridinis asmuo, nei sudaro, nei kaip nors padidina grėsmę dėl teismo sprendimo vykdymo apsunkinimo ar galimo jo neįvykdymo.
10. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepagrindė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo, todėl pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė RUAB „Energus“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Lietuvos teismų praktikoje pateikiamas nebaigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant ginčo šalis gali būti laikoma nesąžininga, todėl ginčo šalies nesąžiningumas nėra ir negali būti siejamas vien tik su bandymu paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
11.2. Tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai, patvirtina pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistuojant ir tuomet, kai atsakovas nenori ar vengia vykdyti savo įsipareigojimus.
11.3. Nagrinėjimu atveju atsakovė įvairiomis nesąžiningomis priemonėmis ir būdais siekia išvengti savo prievolių vykdymo. Ieškovei pareiškus pretenzijas atsakovei dėl vėluojamų apmokėti sąskaitų faktūrų, atsakovė nustojo bendrauti ir bendradarbiauti su ieškove, neatrašydavo į elektroninius laiškus, nereaguodavo į priminimus ir raginimus atsiskaityti, o vėliau ir ėmė reikšti nepagrįstas pretenzijas ieškovei už neva sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą.
11.4. Nesąžiningumą taip pat patvirtina ir atsakovės veiksmai, nepasirašant ieškovės teikiamų sąskaitų už atliktus darbus ar nurodymas, kad vienašališkai laiko jas negaliojančiomis, nors tam nėra ir nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Tokie veiksmai buvo atliekami siekiant nesąžiningomis priemonėmis išvengti ar sumažinti atsakovės įsipareigojimus ieškovei.
11.5. Ieškovė neprivalo įrodyti neabejotino atsakovės nesąžiningumo, priešingai, pakanka pateikti tik bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
11.6. Riziką teismo sprendimo įvykdymui pagrindžia ir tai, kad po civilinių bylų sujungimo šioje byloje pareikštas 276 533,19 Eur reikalavimas dėl skolos ir delspinigių atlyginimo yra labai didelės sumos ieškinys. Dėl šios priežasties, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovė registruota ne Lietuvos Respublikoje, neturi jokio turto Lietuvos Respublikoje, būtent atsakovė turėtų įrodyti, kad jos atžvilgiu reiškiamas reikalavimas yra nedidelis ir, patenkinus ieškinį, atsakovė nesusidurs su problemomis tokį sprendimą vykdant. Atsakovė nėra pateikusi jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
11.7. Bendrai byloje pareikštas reikalavimas, sujungus bylas, sudaro 276 533,19 Eur, tačiau prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik 147 421,16 Eur sumai, taigi, net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų užtikrinamas tik dalies reikalavimų įvykdymas.
Atsiliepimas
12. Atsakovė IS-Industry Solutions a.s. atsiliepime į ieškovės RUAB „Energus“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Ieškovės pateikti argumentai visiškai neatitinka tikrovės – byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie pagrįstų atskirajame skunde pateiktus argumentus dėl tariamo atsakovės nesąžiningumo. Jokių konkrečių indikacijų ar faktų, pagrindžiančių atsakovės siekį išvengti jai galbūt nepalankaus sprendimo vykdymo, perleidžiant, įkeičiant, ar kitaip apsunkinant turtą, ieškovė nenurodė.
12.2. Tai, kad ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, jog atsakovė neva vėluodavo atsiskaityti su ieškove ar kad ją reikėdavo nuolatos raginti atsiskaityti, nepaneigia preziumuojamo atsakovės sąžiningumo. Priešingai, visi tariami mokėjimų vėlavimai buvo ieškovės netinkamo sutarties vykdymo pasekmė dėl netinkamai atliekamų darbų ar laiku nepateikiamų reikalingų dokumentų. Be to, tokių aplinkybių pagrįstumas bus vertinamas sprendžiant ginčą iš esmės.
12.3. Atsakovė pagal sutartį ieškovei sumokėjo 9/10 sumos (t. y. daugiau nei 900 000 Eur), todėl ieškinio suma, palyginti su visa sutarties suma, nėra reikšminga ir yra palyginti maža, juolab kad ir ieškinio suma nėra vienintelis ar savaime pakankamas pagrindas spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovė yra nepriklausomai veikiantis juridinis asmuo, finansiškai stabili ir pelningai dirbanti įmonė, sėkmingai dalyvaujanti įvairiuose projektuose (tokiuose, kaip Continental gamyklos statyba Kaune), todėl, įvertinus visus finansinius rodiklius, nėra jokio pagrindo manyti, kad teismo sprendimas, jeigu jis būtų palankus ieškovei, nebus įvykdytas.
12.4. Aplinkybė, kad juridinis asmuo yra įsteigtas Slovakijoje, taip pat savaime neteikia pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kitoks ieškovės požiūris, atsakovės vertinimu, netgi yra diskriminacinio pobūdžio. Pagal Reglamento Briuselis I bis 35 straipsnį valstybės narės teismui gali būti pateiktas prašymas taikyti pagal tos valstybės narės teisę numatytas laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, net jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Taigi, norint taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) tvarka, nustatant, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra įrodytos ir objektyviai pagrįstos, o ne išimtinai remtis aplinkybėmis, kad atsakovė yra Slovakijos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. CPK 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl tik nustatęs abiejų būtinų sąlygų visumą – tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra antrosios sąlygos, t. y. grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, apeliantei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo ir jos siekio ateityje vengti vykdyti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija visiškai sutinka.
15. Apeliantė atskirajame skunde nepagrįstai tvirtina, kad atsakovės nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste gali būti grindžiamas ne tik bandymu paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekiant ateityje išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo, bet ir su kitomis aplinkybėmis. Priešingai, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau yra suformuota taisyklė, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-464/2020; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-764-881/2020; 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1175-464/2020).
16. Todėl poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei lemtų ne bet koks, apeliantės vertinimu, atsakovės nesąžiningas elgesys ar, juolab, jos atsisakymas vykdyti piniginę prievolę apeliantei, bet tik tokie įrodyti veiksmai, kurie būtų siejami būtent su teismo sprendimo įvykdymo vengimu.
17. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad apeliantė atsakovės atžvilgiu buvo inicijavusi du teisminius ginčus, kildinamus iš tos pačios 2019 m. kovo 13 d. sutarties Nr. 4500020645, pagal kurią RUAB „Energus“ ir IS-Industry Solutions, a.s. susitarė dėl rangos darbų atlikimo, skolos faktą grindžiant skirtingais laikotarpiais (2019 m. rugsėjo–spalio mėnesiais ir 2019 m. lapkričio mėnesį bei 2020 m. vasario mėnesį) išrašytomis, tačiau neapmokėtomis sąskaitomis faktūromis: 1) civilinėje byloje Nr. e2-2759-258/2020 pareikštu ieškiniu apeliantė prašė iš atsakovės priteisti 122 037,58 Eur skolą už atsakovei atliktus elektros, telekomunikacijos ir signalizacijos sistemų įdiegimo (montavimo) darbus, 25 383,58 Eur dydžio delspinigius, 8 proc. dydžio procesines palūkanas; 2) civilinėje byloje Nr. e2-3201-577/2020 pareikštu ieškiniu apeliantė prašė iš atsakovės priteisti 107 921,54 Eur dydžio skolą, 21 190,49 Eur dydžio delspinigius ir 8 proc. dydžio procesines palūkanas.
18. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2KT-59-430/2020 šias civilines bylas sujungus, bendras ieškovės reikalavimas, grindžiamas 2019 m. rugsėjo, spalio, lapkričio ir 2020 m. vasario mėnesiais apeliantės išrašytomis ir atsakovės neapmokėtomis sąskaitomis faktūromis už apeliantės atliktus darbus, yra 76 533,19 Eur. Palankaus (ar iš dalies palankaus) apeliantei teismo sprendimo vykdymo atveju iš atsakovės turėtų būti išieškota atitinkamo dydžio piniginė suma. Todėl nesąžiningais veiksmais galėtų būti pripažįstami tik tokie atsakovės veiksmai, kuriais ji siektų sumažinti savo turimo turto masę arba jo vertę, jį parduodant, dovanojant, perleidžiant kitais būdais, įkeičiant ar kitaip apsunkinant jo vertę, kad nepalankaus jai sprendimo priėmimo atveju nebebūtų įmanoma išieškoti iš jos priteistą sumą, kitaip tariant, nesąžiningi veiksmai turėtų būti susieti su būsimo vykdymo proceso apsunkinimu.
19. Apeliantės teiginiai, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina jos nebendradarbiavimas ar vengimas vykdyti prievolę gera valia, kitokio vertinimo nesuponuoja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tai yra argumentai dėl ginčo esmės, kurie nėra reikšmingi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo. Kaip matyti iš atsakovės procesiniuose dokumentuose dėstomų atsikirtimų į ieškinį, ji pagal jai pateiktas sąskaitas faktūras tvirtina neatsiskaičiusi, nes nesutinka su tokios jos prievolės buvimu. Akivaizdu, kad tokių aplinkybių, susijusių su atsiskaitymais pagal sutartį, įvertinimas sudaro ginčo nagrinėjimo iš esmės dalyką.
20. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apeliantės atskirojo skundo argumentais, kuriais interpretuojamas atsakovų nenoro arba vengimo vykdyti savo įsipareigojimus reikšmės aiškinimas teismų praktikoje, tvirtinant, kad tai laikoma savaime pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip ne kartą anksčiau Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse buvo pasisakyta, iš tiesų atsakovo nenorėjimas sprendimą įvykdyti yra vertinamas skirtingai, nei asmens neišgalėjimas dėl reikalavimo ir turto disproporcijos jį įvykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Kita vertus, nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą kaip aplinkybė, patvirtinanti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, teismų praktikoje taip pat buvo siejama būtent su atsakovo nesąžiningumu, galimu jo vengimu vykdyti teismo sprendimą ir tokio pobūdžio veiksmų atlikimu. Kitaip tariant, nenorėjimas turėtų būti objektyviai išreikštas konkrečiais, į teismo sprendimo įvykdymo išvengimą ar jo apsunkinimą nukreiptais, sąmoningais ir tikslingais atsakovo veiksmais, o ne atsakovo pasyvumu ar atsisakymu vykdyti prievolę.
21. Iš esmės tai reiškia tą patį, t. y. kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai) atsakovo veiksmų nesąžiningumą. Kaip pagrįstai tvirtina atsakovė, civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl šioje situacijoje būtent apeliantei teko pareiga įrodyti galimą atsakovės nesąžiningumą. Aplinkybė, kad atsakovė nesutinka su prievole, yra tik pagrindas kreditoriui kreiptis į teismą teisminės gynybos, tačiau ji negali būti pagrindu (vien dėl neatsiskaitymo fakto) automatiškai taikyti tokias itin varžančio pobūdžio, kaip turto areštas, laikinąsias apsaugos priemones.
22. Atskirajame skunde kaip nesąžiningų apeliantės nurodomų atsakovės veiksmų (žr. šios nutarties 11.3 ir 11.4 punktus) teisinis įvertinimas sudaro ginčo nagrinėjimo iš esmės dalyką, todėl dėl tokių veiksmų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nevertina.
23. Apeliantė riziką teismo sprendimo įvykdymui taip pat sieja ir su didelės ieškinio sumos, kuri po bylų sujungimo tapo dar didesne (t. y. 276 533,19 Eur), kriterijumi bei aplinkybėmis, kad atsakovė registruota ne Lietuvos Respublikoje ir čia neturi jokio turto. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad didelės ieškinio sumos kriterijus gali būti vertinamas tik kaip papildomas (pagalbinis) argumentas, esant atsakovo nesąžiningumo įrodymų, tačiau ne kaip savaime pakankamas faktas asmens turto areštui, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, taikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-268-790/2020; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-370/2020; 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1071-464/2020). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį siejant vien su ieškinio sumos atsakovui dydžiu, kurį nurodo pats ieškovas, turto areštą būtų galima taikyti visose bylose, kuriose reiškiamas didelės sumos reikalavimas, tačiau tokia situacija akivaizdžiai neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio procesinio instituto, paskirties – užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
24. Nėra pagrindo daryti kitokios išvados ir dėl apeliantės akcentuojamų atsakovės rezidavimo Slovakijos Respublikoje ir nekilnojamojo ar kilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje neturėjimo faktų. Šalys savo 2019 m. kovo 22 d. sudarytos sutarties specialiųjų sąlygų 9 punkte yra sutarusios taikyti Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą ir kitus galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, taip pat bet kokius ginčus, susijusius su šalių santykiais, spręsti kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės išdėstytai pozicijai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis turi būti įvertinamas vadovaujantis CPK nustatytais kriterijais, t. y. tikėtinu ieškinio pagrįstumu ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui ar jo pasunkėjimui buvimu, o ne šalies (juridinio asmens) įregistravimo kitoje nei Lietuvos Respublika valstybėje faktu, juolab kad toks faktas savaime nei patvirtina, nei paneigia rizikos būsimam teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.
25. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo aiškinimui svarbūs ir Lietuvai bei Slovakijos Respublikai privalomi tarptautiniai teisės aktai, kuriuose sureguliuoti panašūs klausimai ar teisiniai santykiai. Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. gegužės 15 d. Reglamento (ES) Nr. 655/2014, kuriuo nustatyta europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinių skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose, preambulės 5 punkte yra nurodyta, kad visose valstybėse narėse yra nustatytos nacionalinės procedūros dėl apsaugos priemonių, pavyzdžiui, sąskaitų blokavimo, tačiau labai skiriasi tokių priemonių skyrimo sąlygos ir jų įgyvendinimo procedūros. Todėl būtina ir tikslinga patvirtinti privalomą ir tiesiogiai taikomą Sąjungos aktą, kuriuo būtų sukurta nauja Sąjungos procedūra, sudaranti galimybę tarpvalstybiniais atvejais veiksmingai ir greitai blokuoti banko sąskaitose laikomas lėšas.
26. Reglamento preambulės 14 punkte nustatyta, kad sąlygomis, kuriomis remiantis išduodamas blokavimo įsakymas, turėtų būti nustatyta tinkama kreditoriaus interesų siekti, kad būtų išduotas įsakymas, ir skolininko interesų užkirsti kelią piktnaudžiavimui įsakymu, pusiausvyra. Todėl kreditorius turėtų įrodyti, kad esama realios rizikos, jog gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau įvykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą, nes skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę, perleidęs neįprastą jo kiekį arba tai padaręs neįprastu būdu. Tai, kad skolininkas nemoka ar užginčija reikalavimą, arba vien tai, kad skolininkas turi daugiau kaip vieną kreditorių, neturėtų būti laikoma savaime pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu. Taip pat ir tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja, savaime neturėtų būti pakankamu pagrindu tokiam įsakymui išduoti. Į šiuos veiksnius teismas gali atsižvelgti bendrai vertindamas, ar esama rizikos (Reglamento (ES) Nr. 655/2014 preambulės 14 punkto 4 dalis).
27. Vadinasi, tiek nacionalinis teisinis reglamentavimas, tiek ir tarptautinis teisinis reglamentavimas tokių aplinkybių, kaip prievolės kreditoriui nevykdymas ar netgi prastėjanti skolininko (atsakovo) turtinė padėtis nesuabsoliutina ir nepriskiria jų prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Todėl nei apeliantės atskirojo skundo argumentai, susiję su, jos vertinimu, atsakovės vengimu įvykdyti savo prievolę, nei argumentai, susiję su atsakovės rezidavimo šalimi, jos turto Lietuvoje nebuvimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad tokia privalomoji sąlyga taikyti atsakovei turto areštą, kaip sprendimo neįvykdymo grėsmė, apeliantės nėra įrodyta.
28. Tokie atskirojo skundo argumentai, kad sujungus dvi apeliantės inicijuotas civilines bylas į vieną atsakovei pareikšto reikalavimo suma yra padidėjusi iki 276 533,19 Eur, nors prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo prašoma jų taikymo tik už 147 421,16 Eur sumą, atmestini kaip visiškai neaktualūs. Nenustačius būtinosios sąlygos tokių priemonių taikymui, reikalavimo dydis apskritai nėra reikšmingas. Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, iki bylų sujungimo civilinėje byloje Nr. e2-3201-577/2020 apeliantė taip pat buvo pareiškusi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį 129 112,03 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant arba esant nepakankamai – gautinas lėšas iš trečiųjų asmenų, pinigines lėšas, arba turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba pas trečiuosius asmenis. Prašymas buvo grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-3201-577/2020, toks jos prašymas buvo nepatenkintas, o nutartis jau yra įsiteisėjusi.
29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.