Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Aušros Maškevičienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. D. ir I. D. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. D. ir I. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „PALANGOS KOMUNALINIS ŪKIS“ su trečiaisiais asmenimis A. N., R. P., V. Ž., A. K., T. A. P., L. D., A. S., M. S., Ž. D., E. K., L. P., P. F., A. F., O. G., O. S., Ž. K. dėl daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimo (modernizavimo) išlaidų perskaičiavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, žodinio proceso ir naujų įrodymų priėmimo

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

13. Apeliacijos objektas – Plungės apylinkės teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų V. D. ir I. D. ieškinys dėl daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimo (modernizavimo) išlaidų perskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą, šiai bylai aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Priešingai nei nurodo apeliantai, apylinkės teismas, atmesdamas jų ieškinį dėl daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimo (modernizavimo) išlaidų perskaičiavimo, savo sprendime tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus bei tinkamai taikė ir aiškino tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

15. Apeliantai nurodo, kad ieškiniu taip pat prašė teismo įpareigoti atsakovę skaičiuoti kredito sutarties aptarnavimo mokestį pagal pastato atnaujinimo (modernizavimo) metu buvusį viešajame nekilnojamojo turto registre įregistruotą naudingąjį buto plotą (64,34 kv. m). Teigia, kad tiek teisinis, tiek faktinis šio reikalavimo pagrindas skyrėsi nuo reikalavimo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimo modernizavimo išlaidų dalį, tenkančią apeliantams. Apylinkės teismas visiškai atmetė ieškinį, o tai reiškia, jog formaliai buvo atmestas ir ieškinio reikalavimas dėl kredito sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo. Tačiau teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėl šio reikalavimo visiškai nepasisakyta – teismas nesprendė klausimo dėl kredito aptarnavimo mokesčio apskaičiavimo, o tai yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais.

16. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

17. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Šio straipsnio 7 dalyje įtvirtina, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

18. Nors iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl reikalavimo dėl kredito sutarties administravimo mokesčio apskaičiavimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl to buvo neatsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas visiškai atmetė ieškovų ieškinį. Iš civilinės bylos medžiagos akivaizdu, jog ieškinio reikalavimas dėl kredito sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo buvo išvestinis iš reikalavimo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimo modernizavimo išlaidų dalį, tenkančią apeliantams, dėl kurio teismas išsamiai pasisakė. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tiek teisinis, tiek faktinis minėtų reikalavimų pagrindas iš esmės sutapo, nes abu šie reikalavimai buvo kildinami iš aplinkybės, jog apeliantai pageidavo, kad tiek jiems tenkanti daugiabučio namo modernizavimo išlaidų dalis, tiek kredito sutarties administravimo mokestis būtų skaičiuojami nuo modernizavimo darbų atlikimo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruoto mažesnio jų buto ploto (64,34 kv. m), o ne nuo jų faktiškai valdomo gerokai didesnio buto ploto. Nors apeliantai teigia, kad šie mokesčiai yra skirtingi, tačiau nenurodo jokių argumentų, kodėl kredito sutarties administravimo mokestis jiems turėtų būti skaičiuojamas nuo anksčiau registruoto mažesnio buto ploto, o ne nuo jų faktiškai valdomo buto ploto pagal CK 4.82 straipsnio 3 ir 7 dalies nuostatas.

19. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovai siekia, kad jų butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Palanga, tenkanti daugiabučio namo modernizavimo (atnaujinimo) išlaidų suma būtų skaičiuojama pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje 2016 m. – 2017 m. vykusios renovacijos metu nurodytą buto naudingą plotą – 64,34 kv. m.

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias naujo daikto sukūrimą, statybos užbaigimą ir nuosavybės teisės į naują nekilnojamąjį daiktą įgijimo momentą. Norint priskirti patalpų plotą ir jį įtraukti į palyginamuosius naudinguosius plotus, patalpos ne tik turi būti savininko naudojamos, tačiau jos turi būti įstatymų nustatyta tvarka užbaigtos statyti, įregistruotos ir įtrauktos į daugiabučio gyvenamojo namo bendrą (ne tik naudingąjį) plotą. Tačiau teismas klaidingai aiškino ir sprendė dėl mansardinio namo aukšto nuosavybės atsiradimo momento laikydamas, jog apeliantų nuosavybė atsirado nuo mansardinio namo aukšto pastatymo, o ne nuo įstatyme nustatytos aplinkybės, su kuria įstatymo leidėjas ir kasacinis teismas sieja nuosavybės atsiradimo pagrindą, šiuo atveju – 2018 m. gruodžio 18 d. statybos užbaigimo akto išdavimo. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo laikyti, kad apeliantų nuosavybės teisės į mansardinio namo aukšto patalpas atsirado anksčiau nei buvo pakeisti duomenys viešajame nekilnojamojo turto registre. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, minėti argumentai jau buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui ir teismas dėl jų išsamiai ir motyvuotai pasisakė skundžiamame sprendime.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias naujo daikto sukūrimą, statybos užbaigimą ir nuosavybės teisės į naują nekilnojamąjį daiktą įgijimo momentą, o tokią išvadą leidžia daryti toliau aptariami teisinis reglamentavimas, teismų praktika ir byloje esantys duomenys.

22. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.47 straipsnyje yra nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagrindai. Vieni iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų pagal šią normą yra sandoris, taip pat naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 straipsnio 1, 4 punktai). Kad būtų galima įgyti nuosavybės teises nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą pagal sandorį, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė ir turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, daiktas turi būti sukurtas teisėtai ir nuosavybės teisių perleidimo sandoris turi būti sudarytas įstatymo nustatyta tvarka. Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020).

23. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Šis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų sąrašas detaliau reglamentuojamas Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 punkte, kuriame yra išvardyti bendrojo naudojimo objektai: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas.

24. CK 4.82 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 4.82 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos tikslus ir su bendrosios dalinės nuosavybės dalimi įstatymų siejamas savininko teises ir pareigas, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu. Tai, kad poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį. Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

25. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Nekilnojamojo turto registras įsteigtas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Nekilnojamojo turto registro paskirtis – teisinių duomenų apie nekilnojamuosius daiktus registravimas ir viešinimas. Kasacinio teismo praktikoje dėl nuosavybės įgijimo pagrindo ir teisinės registracijos santykio išaiškinta, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Taigi ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-684/2016 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2018 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018 29 punktą; 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-701/2018 32 punktą.).

26. Aplinkybę, kad apeliantai dar iki gyvenamojo namo atnaujinimo (modernizavimo) darbų pradžios buvo užbaigę mansardinio aukšto naujos statybos darbus patikimai patvirtina šie byloje esantys duomenys:

27.1. Plungės apylinkės teismas 2019 m. gegužės 21 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-35-995/2019, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-23-440/2020. Minėtoje byloje ieškovas V. D. savo ieškinyje ir pirmosios instancijos teismo posėdyje aiškiai nurodė, kad aptariamo mansardinio aukšto statybos darbai pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo baigti dar 2006 metais ir neneigė, jog jų užbaigimo po atliktų statybų nedeklaravo ir statybos objekto Nekilnojamojo turto registre neregistravo;

27.2. 2007 m. vasario 6 d. UAB „Vakarų matininkai“ parengtoje buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje bendras buto plotas nurodytas 147,96 kv. m, jo baigtumas – 92 procentai. Iš Pastogės patalpų plano matyti, kad pastogė įrengta;

27.3. Nagrinėjamoje byloje ieškovai su ieškiniu pateikė Buto rekonstrukcijos ir mansardinio aukšto statybos virš buto (duomenys neskelbtini), Palanga, Techninį projektą. Visuose šio projekto brėžiniuose techninės priežiūros vadovas J. Ž. pažymėjo „taip pastatyta“ ir nurodė žymos datą – 2008 m. spalio mėnesį;

27.4. Ieškovai 2013 m. liepos 3 d. gavo buto (duomenys neskelbtini), Palangoje, energinio naudingumo sertifikatą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodytas buto plotas yra 147,96 kv. m;

27.5. 2016 m. liepos 8 d. R. A. parengtoje buto (duomenys neskelbtini), Palanga, Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje bendras buto plotas nurodytas 142,98 kv. m, o jo baigtumas – 100 procentų. Pastogės patalpų plane užfiksuota, kad pastogė įrengta.

27. Atsižvelgdama į anksčiau aptartą Aukščiausiojo Teismo praktiką ir bylos duomenis teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentą, jog mansardinio namo aukšto nauja statyba 2016 m. – 2017 m. vykusio daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) metu teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo užbaigta, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, jog ieškovai mansardinio aukšto nuosavybės teisę įgijo jį pastatę pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), o ne tada, kai apeliantams buvo išduotas statybos užbaigimo aktas ar objektas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuosavybės teisė buvo įgyta CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu – nuo daikto pagaminimo momento. Nors apeliantai savaip interpretuodami teisinį reglamentavimą ir Aukščiausiojo Teismo praktiką nepagrįstai suabsoliutina statybos užbaigimo akto (dokumento) išdavimo fakto reikšmę ieškovų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą (šiuo atveju – mansardinį aukštą) atsiradimui, tačiau pirmosios instancijos teismas mansardinio aukšto statybos užbaigimą pagrįstai siejo ne su formaliu statybos procedūrų užbaigimu, o su nekilnojamojo daikto pagaminimo momentu (faktiniu statybos užbaigimu) teisingai konstatuodamas, jog šio nekilnojamojo turto objekto statybos darbai buvo visiškai užbaigti dar prieš daugiabučio namo modernizavimo darbų pradžią.

28. Apeliantų teiginiai, kad laikotarpiu, kai vyko daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimo (modernizavimo) darbai (nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. kovo 23 d.) daugiabučiame name buvo vykdomi dviejų rūšių statybos darbai (daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimas (modernizavimas) ir nauja mansardinio namo aukšto statyba), laikytini deklaratyviais. Byloje nėra jokių įrodymų (dokumentų), kurie galėtų objektyviai patvirtinti, kad minėtu laikotarpiu ieškovai apskritai būtų vykdę kokius nors statybos darbus. Tuo tarpu šios nutarties 27 punkte aptarti įrodymai patikimai patvirtina, jog mansardinio aukšto statybos darbai faktiškai buvo užbaigti anksčiau nei nurodomas laikotarpis, tačiau patys ieškovai jų užbaigimo po atliktų statybų nedeklaravo ir statybos objekto Nekilnojamojo turto registre neregistravo.

29. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog tai, kad namo gyventojams tvirtinant investicijų planą apeliantams tenkanti investicijų dalis buvo skaičiuojama pagal 64,34 kv. m. buto plotą ir tai, kad tokia investicijų dalis ieškovams buvo paskaičiuota užbaigus daugiabučio namo atnaujinimo statybos darbus, rodo, jog atsakovė neturėjo jokio pagrindo pakeisti proporcijos skaičiavimo tvarkos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tvirtinant 2014 m. liepos 15 d. daugiabučio gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), Palangoje atnaujinimo (modernizavimo) projektą (investicijų planą) nebuvo konkrečiai sprendžiama kiek ir už kokį buto plotą turi mokėti ieškovai, nes mokėtini mokesčiai ir jų mokėjimo tvarka nebuvo susirinkimo nutarimo dalykas. Be to, iš investicijų plano turinio matyti, jog jame buvo vartojamos sąvokos „preliminarus lėšų (investicijų) paskirstymas“, „preliminarūs mokėjimai atskiriems butams“, o tai akivaizdžiai reiškia, jog dėl lėšų paskirstymo turi būti sprendžiama įgyvendinant projektą pagal galiojančius teisės aktus, ypač atsižvelgiant į tai, kad namo modernizavimo procesas paprastai trunka pakankamai ilgą laiką, todėl gali keistis teisinis reguliavimas ir (ar) kitos aplinkybės, kurios gali turėti įtakos lėšų paskirstymui. Pažymėtina ir tai, kad daugiabučio namo gyventojai išreiškė nesutikimą su apeliantų nurodomu mažesniu jiems priklausančio buto plotu, nes minėto daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo metu dėl akivaizdaus ieškovų buto ploto neatitikimo faktinei situacijai kreipėsi į atsakovę, o atsakovė 2016 m. spalio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino, kad ieškovams mokesčius skaičiuos pagal jų faktiškai naudojamą plotą. Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovė nepagrįstai apskaičiavo ieškovams tenkančią daugiabučio namo modernizavimo išlaidų dalį remdamasi energinio naudingumo sertifikato duomenimis. Pažymėtina, jog tokio pobūdžio sertifikatai išduodami po statybos darbų užbaigimo, o ieškovams tenkančios daugiabučio namo modernizavimo išlaidų dalies perskaičiavimo metu atsakovė neturėjo kitų objektyvių duomenų, kuriuose būtų objektyviai užfiksuotas ieškovų buto naudingasis plotas. Nauji buto Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenys buvo nustatyti 2018 m. birželio 22 d. nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje, o viešajame nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti tik 2019 m. sausio 14 d.

30. Apeliantai sutinka, kad jie privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, įskaitant ir prisidėjimą prie modernizavimo išlaidų, tačiau nurodo, kad naujo mansardinio namo aukšto statyba buvo vykdoma tik iš apeliantų lėšų, nepaisant to, kad buvo statomos ir konstrukcijos, kurios pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį priskiriamos daugiabučio gyvenamojo namo bendrosioms konstrukcijoms (mansardinio namo aukšto sienos, stogas, balkonas ir kt.). Nurodo, kad iki mansardinio namo aukšto statybos darbų pabaigos ir iki atliktų darbų perdavimo daugiabučio gyvenamojo namo administratoriui už mansardinio namo aukšto konstrukcijas (sienas, balkoną, stogą), jų priežiūrą ir aptarnavimą buvo atsakingi tik ieškovai, o tai reiškia, kad mansardinio namo aukšto plotas nebuvo priskiriamas prie bendrojo pastato ploto. Su šiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

31. Daugiabučio namo modernizacija (atnaujinimas) paprastai apima ne asmeninio, o bendro turto modernizavimą, išskyrus individualias priemones, kurias apmoka kiekvienas buto savininkas asmeniškai. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daugiabučiuose namuose bei bendrojo naudojimo objektų teisinis reglamentavimas ir su tuo susijusi Aukščiausiojo Teismo praktika buvo aptarta šios nutarties 18, 24 ir 25 punktuose. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 4.82 straipsnio 7 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, nurodė, kad daugiabučių gyvenamųjų namų konstrukciniai ypatumai lemia tai, kad juose, be butų ar kitos paskirties patalpų (prekybos, administracinių ir kt.), kaip pagrindinių daiktų, kurie yra asmeninės nuosavybės teisės objektai, yra ir kitų objektų: bendro naudojimo patalpų (pvz., laiptinėse, palėpėje esančios patalpos), taip pat įvairių namo konstrukcinių elementų (pvz., namo sienos, perdangos), mechaninės (liftai), elektros (pvz., elektros kabeliai), sanitarinės-techninės (pvz., nuotekų vamzdžiai) įrangos ir kt., kurie funkcine paskirtimi susiję ne su vienu, bet su keliais ar net visais tokiame name esančiais butais ar kitos paskirties patalpomis. Dėl to šie objektai pagal nustatytą teisinį reguliavimą butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Kadangi nurodytų objektų įvairovė (rūšys), jų dydžiai (apimtys) tiesiogiai priklauso nuo name esančių butų ir kitos paskirties patalpų ne tik skaičiaus, bet ir dydžio, todėl butų ir kitų patalpų savininkams šie objektai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buto ar kitų patalpų savininkui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti dalis lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų (buto savininkui – buto patalpų, o kitų patalpų savininkui – tų kitų patalpų) naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018 24 punktą).

32. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovams priklauso ne tik butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, bet ir daugiabučiame gyvenamajame name esančios bendrosios pastato konstrukcijos, inžinerinės sistemos, inžineriniai tinklai, taip pat ir bendro naudojimo patalpos, kurios nėra įregistruotos kaip konkrečių asmenų nuosavybė. Todėl apeliantai privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namo bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti.

33. Kaip teisingai nurodoma trečiųjų asmenų atsiliepime į apeliacinį skundą, pagal UAB „Domus Completa“ daugiabučio gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), Palangoje atnaujinimo (modernizavimo) projektą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo numatyta atnaujinti namo konstrukcijas (pamatus, nuogrindą, sienas, stogą, langus), vandentiekio ir nuotekų šalinimo bei šildymo ir vėdinimo tinklus. Pagal UAB „Terma Consult“ 2014 m. liepos 15 d. daugiabučio gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), Palangoje atnaujinimo (modernizavimo) projektą (investicijų planą) investicijos atskirai buvo skirstomos bendrai nuosavybei ir asmeninei nuosavybei (langų ir balkonų durų keitimas butuose, balkonų stiklinimas). Tai reiškia, kad investicijos, kurios buvo daromos į asmeninę nuosavybę turėjo būti apmokamos kiekvieno savininko individualiai, nes tai yra individuali priemonė. Todėl, jeigu ieškovų asmeninėje nuosavybėje nebūtų atliekami modernizacijos darbai, jiems už juos mokėti nereikėtų. Tuo tarpu namo konstrukcijų (pamatų, nuogrindos, sienų, stogo, bendro naudojimo patalpų langų), vandentiekio ir nuotekų šalinimo bei šildymo ir vėdinimo tinklų atnaujinimo darbai yra bendra priemonė, nes šis turtas priklauso visiems butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl ieškovai privalo mokėti už minėto bendro turto atnaujinimą. Šiai pareigai taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Svarbu yra tai, kad ieškovų pastatytą mansardą su daugiabučiu namu sieja fizinis bei techninis–konstrukcinis ryšys, reiškiantis, jog patalpų kaip nekilnojamojo turto objekto egzistavimas yra neatskiriamai susijęs su gyvenamojo namo bendrosiomis konstrukcijomis, t. y. jos yra būtinos ieškovams priklausančių patalpų fiziniam egzistavimui ir siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi jomis.

34. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė ieškovams priklausančią investicijų dalį apskaičiavo laikydama, jog jų buto plotas yra 147,96 kv. m, nors pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis buto plotas šiuo metu yra 142,98 kv. m. Teismas, visiškai atmesdamas ieškinį, patvirtino, kad apeliantams tenkanti investicijų dalis yra paskaičiuota teisingai, laikant, jog buto naudingasis plotas yra 147,96 kv. m. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei teismo sprendimo teisinis pagrindimas visiškai nepatvirtina, kad apeliantams tenkanti išlaidų dalis turėtų būti skaičiuojama pagal buto naudingąjį plotą 147,96 kv. m. Teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės, turėjo pareigą nustatyti pagal kokį plotą turėtų būti skaičiuojamos išlaidos, tačiau to nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismui netenkinus apeliacinio skundo prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti ieškinį visa apimtimi, ieškinys turėtų būti tenkinamas iš dalies. Su šiais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti.

35. CPK 265 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus.

36. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Dėl to teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018).

37. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą ir Aukščiausiojo Teismo praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iš ieškinio turinio matyti, jog ieškovai nereiškė alternatyvaus reikalavimo dėl modernizavimo išlaidų perskaičiavimo pagal 142,98 kv. m jų buto plotą. Todėl apylinkės teismas pagrįstai neišėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir nenagrinėjo klausimo dėl galimo modernizavimo išlaidų ieškovams perskaičiavimo pagal viešajame registre ieškovų įregistruotą 142,98 kv. m buto plotą. Priešingai nei mano apeliantai, priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neturėjo pareigos nustatyti pagal kokį jų buto plotą (147,96 kv. m ar 142,98 kv. m) turėtų būti skaičiuojamos jiems tenkančios investicijų išlaidos, nes tai reikštų draudimo teismui peržengti byloje pareikštus reikalavimus pažeidimą.

38. Ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).??? (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-313/2018).

39. Atsižvelgdama į šios nutarties 36–39 punktuose aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir nustatytas faktines bylos aplinkybes (tai, kad ieškovai civiliniu ieškiniu nereiškė alternatyvaus reikalavimo ieškovams tenkančią investicijų dalį perskaičiuoti ne nuo 147,96 kv. m, o nuo 142,98 kv. m buto ploto, o atsakovė ir tretieji asmenys nuo tokio reikalavimo nesigynė, neatsikirtinėjo) teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo peržengti ieškovų civilinio ieškinio reikalavimo ribų, todėl nepasisako dėl klausimo, pagal kokį ieškovų buto plotą jiems turėtų būti skaičiuojama jiems tenkanti investicijų dalis. Pažymėtina, jog iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog atsakovė neprieštarauja pasibaigus šiai civilinei bylai ieškovams tenkančią investicijų dalį perskaičiuoti nuo 142,98 kv. m buto ploto. Apeliantų teiginys, kad ieškovai nebeturės teisės keiptis į teismą su minėtu reikalavimu, nes tai reikštų ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, yra nepagrįstas, nes šioje byloje minėtas reikalavimas ieškiniu nebuvo pareikštas, todėl nebuvo nagrinėtas.

40. Įvertinęs visus kitus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

41. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

43. Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

44. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovės atstovas advokatas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą atsakovė sumokėjo 300,00 Eur (advokato Alvydo Butos 2021 m. gruodžio 8 d. sąskaitos Nr. AB 0812/2021-4 kopija ir 2021 m. gruodžio 9 d. akcinės bendrovės SEB banko mokėjimo nurodymo patvirtinimo kopija, patvirtinanti, kad atsakovė advokatui sumokėjo 300,00 Eur).

45. Tretieji asmenys V. Ž., A. K., T. A. P., R. P., A. S., M. S., E. K., Ž. D. ir A. N. apeliacinės instancijos teisme patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Trečiųjų asmenų atstovas advokatas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą tretieji asmenys sumokėjo 300,00 Eur (advokato Sigito Čepo 2021 m. gruodžio 2 d. sąskaitos už teisinės paslaugas Serija SŠ Nr. 1051 kopija ir 2021 m. gruodžio 2 d. pinigų priėmimo kvito kopija, kuri patvirtina, kad E. K. advokatui sumokėjo 300,00 Eur).

46. Užmokestis už nurodomą teisinę pagalbą nėra viršijantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatyto rekomenduojamo maksimalaus užmokesčio dydžio už tokio pobūdžio teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti 300,00 Eur ir trečiųjų asmenų prašomos priteisti 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, jos atsakovei ir tretiesiems asmenims iš ieškovų priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų V. D. ir I. D. atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „PALANGOS KOMUNALINIS ŪKIS“ naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, skaičiuojant iš kiekvieno ieškovo po 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų).

Priteisti iš ieškovų V. D. ir I. D. tretiesiems asmenims V. Ž., A. K., T. A. P., R. P., A. S., M. S., E. K., Ž. D. ir A. N. 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, skaičiuojant iš kiekvieno ieškovo po 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų), lėšas sumokant už advokato paslaugas atsiskaičiusiai E. K..