- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-08
- Bylos Nr.
- e2S-456-940/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09411-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, „PlusPlus Baltic“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-993-1134/2025 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. K. ieškiniu prašė: (1) pripažinti 2020 m. gruodžio 10 d. „PlusPlus Baltic“ OU ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Swedbank lizingas“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties dalį, kuria perleistos reikalavimo teisės į ieškovę R. K., negaliojančia; (2) pripažinti 2019 m. sausio 7 d. „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties dalį, kuria perleistos reikalavimo teisės į ieškovę R. K., negaliojančia; (3) iš atsakovų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese – vykdomojoje byloje Nr. 0092/11/00096, iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 19 d. nutartimi ieškovės R. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – sustabdė antstolės N. J. vykdomoje byloje Nr. 0092/11/00096 vykdomus išieškojimo veiksmus iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo.
3. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 10 d. nutartimi atsakovės „PlusPlus Capital“ AS atskirąjį skundą tenkino – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovės R. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 13 d. sprendimu ieškovės R. K. ieškinį atsakovams UAB „Swedbank lizingas“, „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmetė.
Šalies argumentai
5. Ieškovė R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2025 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-993-1134/2025 ir priimti naują sprendimą – pripažinti reikalavimo perleidimo sutartis negaliojančiomis, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese – vykdomojoje byloje Nr. 0092/11/00096, iki bus išnagrinėtas ginčas dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo.
6. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo veiksmų stabdymas – buvo būtinos, siekiant apsaugoti ieškovės ir jos dukros teisę į vienintelį gyvenamąjį būstą, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartimi Nr. e2S-1816-560/2024 buvo panaikintos, neatsižvelgiant nei į bylos esmę, nei į realią žalą, kuri gali būti padaryta. Pažymėjo, jog jei turtas bus realizuotas varžytynėse, net ir laimėjusi bylą, ieškovė negalės atkurti prarastos padėties.
7. Pažymėjo, kad išieškojimo veiksmai yra nukreipti į vienintelį šeimos būstą, kuris yra ne tik svarbus turtinis objektas, bet ir nepakeičiama gyvenamoji aplinka ieškovės nepilnametei dukrai. Būsto netekimas sukeltų neatitaisomą žalą, kurios neįmanoma būtų pašalinti net ir teismui priėmus palankų sprendimą. Laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra būtinos, kad būtų užkirstas kelias negrįžtamoms pasekmėms bei garantuotas būsimo sprendimo realus įvykdymas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 14 d. nutartimi ieškovės R. K. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
9. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog byla yra jau išnagrinėta iš esmės – ieškovės ieškinys 2025 m. kovo 13 d. teismo sprendimu atmestas, konstatavus ieškinio nepagrįstumą, sprendė, kad vien ši aplinkybė sudaro pagrindą spręsti dėl ieškinio tikėtino pagrindimo sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvimo.
10. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog ieškovė savo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrindė jokiais naujais objektyviais argumentais/įrodymais. Pažymėjo, jog, nesustabdžius vykdymo veiksmų, nebūtų apsunkintas ar negalimas galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas; be to, pagal ieškovės pareikštus ieškinio reikalavimus priimto teismo sprendimo įvykdymui apskritai nebus reikalingas priverstinis vykdymas.
11. Atsižvelgęs į tai, kad, sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas, kreditoriaus teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, sprendė, jog vykdymo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovės teisių ribojimą, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, ieškovei suteiktų nepagrįstą pranašumą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Atskiruoju skundu ieškovė R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-993-1134/2025 ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0092/11/00096 iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.
13. Nurodo, kad skundžiama nutartis yra nepagrista, formali, priimta neatsižvelgiant į individualias ir itin reikšmingas apeliantės situacijos aplinkybes, prieštaraujanti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
14. Pažymi, kad ieškovės ieškinys dar nėra atmestas galutinai, todėl teismas neturi pagrindo daryti išvados, jog jos ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliantės vertinimu, tai būtų neteisingas ir per ankstyvas sprendimas, paneigiantis patį apeliacijos tikslą. Tvirtina, kad apeliantės apeliacinis skundas yra išsamus, pagrįstas tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, jame keliami esminiai procesinių pažeidimų klausimai, todėl teismo sprendimas gali būti pakeistas. Kol šis klausimas nėra išspręstas aukštesnės instancijos teisme, būtina išsaugoti esamą faktinę padėtį ir užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas neprarastų savo prasmės.
15. Apeliantės teigimu, jos vaikų paveldėtas nekilnojamasis turtas, į kurį nukreiptas išieškojimas, nėra slepiamas, nėra perleidžiamas, nėra mažinama jo vertė. Jokie ieškovės ir jos vaikų veiksmai nekelia rizikos, kad šis turtas bus paslėptas nuo kreditoriaus reikalavimų. Todėl nėra pagrindo manyti, jog, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus pažeisti kreditoriaus interesai. Tačiau, turtą realizavus, tokio sandorio padarinių atkurti bus neįmanoma. Todėl būtina užtikrinti, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šis turtas būtų apsaugotas.
16. Tvirtina, kad nėra jokios realios rizikos, jog kreditorius negalės įgyvendinti savo teisių ateityje. Priešingai – nekilnojamo turto vertė išlieka, jis yra aiškiai identifikuojamas ir liks prieinamas bet kokiam teismo sprendimui įgyvendinti.
17. Nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovės padėtį ir akivaizdžią gyvenimo situacijos rimtį. Ieškovės skundas buvo vertinamas formaliai, neanalizuojant individualių aplinkybių, socialinės reikšmės ir galimos žalos masto. Tai prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams.
18. Pažymi, kad reikalavimo teisė buvo perleista tik po daugiau nei 10 metų nuo pradinio įsipareigojimo ir tai padarė esminį poveikį visos bylos eigai bei ieškovės ir jos vaikų padėčiai. Apeliantės tvirtinimu, ilgą laiką, kol reikalavimo teisę turėjo UAB „Swedbank lizingas“, išieškojimas buvo pasyvus, o, reikalavimą perleidus „PlusPlus“ grupei, prasidėjo nuoseklūs ir agresyvūs išieškojimo veiksmai. Taigi, ieškovės padėtis pablogėjo būtent dėl pasikeitusio kreditoriaus. Apeliantės manymu, šie pokyčiai turėjo būti rimtai įvertinti teismo.
Žemesnės instancijos teismas
19. Apeliantės vertinimu, skundžiama nutartis yra be motyvų. Teismas turėjo įsigilinti į bylos specifiką, socialinę reikšmę ir realias pasekmes.
Šalies argumentai
20. Apeliantės teigimu, jei nebus sustabdyti vykdymo veiksmai, jos vaikų turtas gali būti parduotas, o gautos lėšos pervestos neteisėtam subjektui – ,PlusPlus“ grupei. Toks rezultatas būtų ne tik teisiškai ydingas, bet ir prieštarautų teisingumo sampratai. Laimėjus bylą, ieškovės vaikai liks be paveldėto turto, o tikrasis kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ – be lėšų.
21. Pažymi, kad šiuo metu vykdomas realus turto pardavimo procesas – turtas dar nėra perrašytas, tačiau jau veikiama aktyviai ir kiekviena diena didina tikimybę, kad įvyks negrįžtamas nuosavybės perleidimas.
Atsiliepimas
22. Atsiliepimu į ieškovės R. K. atskirąjį skundą atsakovai „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS prašo atskirąjį skundą atmesti ir priteisti atsakovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
23. Pažymi, kad 2024 m. birželio 19 d. nutartimi jau buvo pritaikytos ieškovės prašytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas išieškojimas vykdymo procese iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos. Nesutikdamas su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, atsakovas „PlusPlus Capital“ AS pateikė atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje e2S-1816-560/2024 tenkino atskirąjį skundą ir panaikino laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
24. Atsakovų vertinimu, jokios faktinės aplinkybės, kuriuos sudarytų pagrindą vertinti esamą situaciją kitaip, nei Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje e2S-1816-560/2024, ir atitinkamai taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra atsiradusios. Priešingai, ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teismo yra atmestas kaip visiškai nepagrįstas, kas savaime sudaro pagrindą tikėtinai išvadai, kad ir ieškovės apeliacinis skundas taip pat nėra pagrįstas.
25. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra nurodomos jokios naujos ir pirmosios instancijos teismo nenagrinėtos aplinkybės bei nėra prašomi prijungti jokie nauji įrodymai, dėl kurių, juos preliminariai įvertinus, galėtų būti daromos pagrįstos prielaidos, jog apeliacinės instancijos teismas panaikins ieškovės skundžiamą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės R. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujo įrodymo bei rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo
28. Ieškovė (apeliantė) R. K. pateikė papildomą įrodymą – antstolės N. J. elektroninio laiško kopiją.
29. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
30. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra nustatęs ir kriterijus, kurie turi būti įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, t. y.: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
31. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į CPK 314 straipsnyje numatytus naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimus, nenustačius pakankamo pateikto naujo įrodymo sąsajumo ir pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytas išimtis, ieškovės pateiktas naujas įrodymas nepriimamas ir nevertinamas kartu su kitais byloje jau esančiais įrodymais.
32. Ieškovė (apeliantė) R. K. apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus.
33. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).
34. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) rašytiniuose paaiškinimuose pateikė argumentus savo pozicijai pagrįsti, taip papildydama savo atskirojo skundo pagrindą, tačiau įstatymo nustatytas 7 d. terminas atskirajam skundui pateikti ir papildyti jau buvo pasibaigęs, todėl rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti (CPK 323 straipsnis).
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo
35. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2020 m. gruodžio 10 d. „PlusPlus Baltic“ OU ir UAB „Swedbank lizingas“ bei 2019 m. sausio 7 d. „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS sudarytų reikalavimo perleidimo sutarčių dalis, kuriomis perleistos reikalavimo teisės į ieškovę R. K., negaliojančiomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, be kita ko, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese – vykdomojoje byloje Nr. 0092/11/00096, iki bus išnagrinėtas ginčas dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas, konstatavus jo nepagrįstumą, sprendė, jog nėra ieškinio tikėtino pagrindimo sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
36. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog: (1) kol nėra išnagrinėtas apeliacine tvarka, ieškovės ieškinys dar nėra atmestas galutinai, todėl teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, jog jos ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas; (2) nekilnojamasis turtas, į kurį nukreiptas išieškojimas, nėra slepiamas, nėra perleidžiamas, nėra mažinama jo vertė, jam nėra keliama jokia rizika, turto vertė išlieka, jis yra aiškiai identifikuojamas, todėl kreditoriaus interesai nebus pažeisti; (3) nutartis priimta formaliai, neatsižvelgiant į apeliantės individualią situaciją; (4) teismas nevertino, jog ieškovės padėtis pablogėjo dėl pasikeitusio kreditoriaus; (5) jei nebus sustabdyti vykdymo veiksmai, apeliantės vaikų turtas gali būti parduotas, o gautos lėšos pervestos neteisėtam subjektui – ,PlusPlus“ grupei. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
37. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).
38. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo šaliai galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-233-236/2018; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-522-370/2022).
39. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Šių reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašo takyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese – vykdomojoje byloje Nr. 0092/11/00096, iki bus išnagrinėtas ginčas dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškiniu pareikštų reikalavimų ir prašomų laikyti laikinųjų apsaugos priemonių turinį, vadovaudamasis nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, sprendžia, jog ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, nėra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nesustabdžius vykdymo veiksmų, galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas nebūtų apsunkintas ar negalimas. Tuo labiau, kad, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, tokio pobūdžio teismo sprendimai, t. y. dėl pripažinimo, nereikalauja priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-475/2010; 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-886/2010). Pažymėtina ir tai, jog apeliantės apeliacinio skundo, taigi ir jos ieškinio, tenkinimo atveju apeliantės pareiga atsiskaityti pagal vykdomus galiojančius vykdomuosius dokumentus neišnyktų, o vykdymo procese pasikeistų tik kreditorius, t. y. reikalavimo teisė grįžtų pradiniam kreditoriui UAB „Swedbank lizingas“.
40. Apibendrinant nurodytus argumentus, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja antroji būtina sąlyga – realios grėsmės, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas, egzistavimas, apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pažymėtina, jog nors pirmosios instancijos teismas apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė iš esmės dėl ieškinio tikėtino pagrindimo sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingos pirmosios instancijos teismo nutarties.
41. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, be kita ko, nurodo, kad jei nebus sustabdyti vykdymo veiksmai, apeliantės vaikų turtas gali būti parduotas, o gautos lėšos pervestos neteisėtam subjektui – ,PlusPlus“ grupei. Pažymėtina, jog šios bylos nagrinėjimo dalykas – sudarytų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių teisėtumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vykdymo procese išieškotų piniginių lėšų paskirstymo teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir nėra susijęs su byloje pareikštais ieškinio reikalavimais, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties apeliantės nurodytu pagrindu.
42. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).
43. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad byla jau yra išnagrinėta (ieškovės ieškinys atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistos), apeliacinės instancijos teismas sprendžia klausimą dėl ieškovės (apeliantės) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kadangi atskirasis skundas atmestas, todėl sumokėtas žyminis mokesti už atskirąjį skundą ieškovei nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.