- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-13
- Bylos Nr.
- e2-993-1134/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09411-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marina Vladimircevienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- UAB „Swedbank lizingas“, „PlusPlus Baltic“
- Advokatai
- Atas Molis
- Kategorijos
atsakovų „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialo ir „PlusPlus Capital“ AS įgaliotam atstovui G. Š.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovams AB „Swedbank lizingas“, „PlusPlus Baltic“ Ou ir „PlusPlus Capital“ AS dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
1. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2020 m. gruodžio 10 d. „PlusPlus Baltic“ OU ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia dalyje, kuria perleistos reikalavimo teisės į ieškovę R. K.; pripažinti 2019 m. sausio 7 d. „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia dalyje, kuria perleistos reikalavimo teisės į ieškovę R. K. Taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Hansa lizingas“) ir UAB „Ermilgė“ buvo sudarytos lizingo sutartys (toliau – Lizingo sutartys). Laiduotojai V. V. ir ieškovė R. K. pagal su UAB „Swedbank lizingas“ sudarytas laidavimo sutartis (toliau – Laidavimo sutartys) laidavo už UAB „Ermilge“ įsipareigojimų pagal Lizingo sutartis tinkamą įvykdymą. UAB „Ermilgė“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų, 2009 m. sausio 14 d. UAB „Swedbank lizingas“ nutraukė Lizingo sutartis bei kreipėsi į teismą dėl neįvykdytų įsipareigojimų priteisimo iš lizingo gavėjo UAB „Ermilgė“ bei laiduotojų V. V. ir R. K., kaip solidariai atsakingų asmenų. Priverstinis skolos išieškojimas buvo perduotas vykdyti antstolės N. J. kontorai.
3. Teigia, kad 2020 m. gruodžio 10 d. PlusPlus Baltic OU, Lietuvoje veikiantis per PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialą (toliau tekste ir – PlusPlus) ir kreditorė UAB „Swedbank lizingas“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį (toliau tekste ir – „Cesijos sutartis“). Jos pagrindu PlusPlus perleido reikalavimo teises į Cesijos sutartyje nurodytų skolininkų neįvykdytus įsipareigojimus, tame tarpe ir reikalavimo teises į UAB „Ermilgė“ laiduotojus V. V. ir ieškovę R. K. 2019 m. sausio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, 2020 m. gruodžio 17 d. sudarant atskirą priedą prie sutarties pagal Cesijos sutartį, įgytos reikalavimo teisės į ieškovę PlusPlus perleistos bendrovei „PlusPlus Capital“ AS. Ieškovė nebuvo informuota apie reikalavimo perleidimą naujiesiems kreditoriams, tuo labiau, ieškovė nedavė ir rašytinio sutikimo tretiesiems asmenims perleisti teisių kylančių iš Laidavimo sutarčių. Antstolė N. J. 2021 m. vasario 19 d. patvarkymu dėl išieškotojo pakeitimo pakeitė pradinę išieškotoją UAB „Swedbank lizingas“ naująja išieškotoja – PlusPlus Capital AS.
4. Nurodo, kad atsakovė „PlusPlus Capital“ AS kreipėsi į teismą ginčydama ieškovės (duomenys neskelbtini) sudarytą sandorį – atsisakymą priimti palikimą, atsiradusį po ieškovės motinos mirties, t. y. daugiau nei po 12 metų po ieškovės atsisakymo priimti savo motinos palikimą. Teismas patikslintą ieškinį patenkino, apeliacinis skundas buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus – 2007 m. kovo 22 d. laidavimo sutartį, todėl nagrinėtoje byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo.
5. Ieškovės manymu, šiuo atveju „PlusPlus Capital“ AS net neturėjo teisės ginčyti ieškovės sandorio, kadangi jai negalėjo būti perleistos reikalavimo teisės į ieškovę. Negavus rašytinio sutikimo iš ieškovės perleisti reikalavimo teisių, kylančių iš Laidavimo sutarčių, UAB „Swedbank lizingas“ neteisėtai PlusPlus perleido reikalavimo teises į ieškovę. Toks reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas, akivaizdžiai pažeidžia ieškovės teises ir ginčo šalių susitarimą (Laidavimo sutarties 17 p.). Ieškovės teisių pažeidimas pasireiškia tuo, kad reikalavimų teisių perleidimas yra išskirtinai susijęs su kreditoriaus asmeniu ir būtent šio asmens buvimas turi esminę reikšmę senaties terminui - ginčyti aukščiau nurodytą ieškovės sandorį – atsisakymą priimti palikimą. PlusPlus atitinkamai taip pat neturėjo jokios teisės perleisti reikalavimo teisių „PlusPlus Capital“ AS. Pastebi, kad 2019 m. sausio 7 d. PlusPlus ir „PlusPlus Capital“ AS sudarydamos reikalavimo perleidimo sutartį, net neturėjo jokios reikalavimo teisės į ieškovę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovė prašo pripažinti reikalavimo perleidimo sutartis negaliojančiomis dalyse, kuriomis reikalavimai perleisti į ieškovę.
Atsiliepimas
6. Atsakovė AB „Swedbank lizingas“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, iš ieškovės priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
7. Atsakovė nurodo, kad 2020 m. gruodžio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis) UAB „Swedbank lizingas“ (toliau ir Lizingo bendrovė) perleido „PlusPlus Baltic“ OU, Lietuvoje veikiančiam per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą (toliau Naujajam kreditoriui) reikalavimo teises, kylančias iš 2010 m. kovo 4 d. Vilniaus apygardos teismo išduotų vykdomųjų raštų civilinėje byloje Nr. 2-6955-565/2009, į skolininkus V. V. ir R. K. Reikalavimo teisės į UAB „Ermilgė“ perleistos nebuvo, nes Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ši bendrovė jau buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Antstolė N. J. 2021 m. vasario 19 d. patvarkymu dėl išieškotojo pakeitimo pakeitė pradinę išieškotoją, Lizingo bendrovę, naujuoju išieškotoju – Naujuoju kreditoriumi. Lizingo bendrovės žiniomis šis patvarkymas nebuvo skundžiamas.
8. Atsakovės teigimu, reikalavimai perleisti nepažeidžiant sutartyje įtvirtinto ribojimo. Reikalavimo perleidimo sutartimi Naujajam kreditoriui buvo perleistos reikalavimo teisės pagal Vilniaus apygardos teismo sprendimą už akių bei šio sprendimo pagrindu išduotus vykdomuosius raštus. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismui priėmus sprendimą už akių atsidaro nauji prievoliniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės santykiai. Ieškovės pareiga vykdyti Laidavimo sutartis buvo pakeista pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo, be kita ko, ieškovei buvo nustatytos ir papildomos pareigos – pareiga mokėti procesines palūkanas ir atlyginti Lizingo bendrovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nei Laidavimo sutartyse, nei įstatymuose nėra ir nebuvo įtvirtintas ribojimas Lizingo bendrovei perleisti turimas reikalavimo teises pagal šį sprendimą už akių ir jo pagrindu išduotus vykdomuosius raštus, todėl Reikalavimo perleidimo sutartimi jokios sutarties ar įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Kita vertus, net jei ir būtų konstatuotas sutartyje įtvirtinto draudimo perleisti reikalavimo teises draudimo pažeidimas, tai vis tiek nesudarytų pagrindo pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia. Tokiu atveju būtų galima spręsti nebent dėl sutartinės civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą taikymo, tačiau ne dėl sutarties negaliojimo. Šiuo atveju ieškovė pasirinko teisių gynimo būdą, kuris negalėtų būti taikomas, todėl pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.
9. Be to, Reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia ieškovės interesų. Ieškinyje plačiau nedetalizuojama kaip šis pažeidimas pasireiškia. Pastebi, kad kreditoriaus pasikeitimas neturi įtakos skolininko teisinei padėčiai bei galimybėms reikšti atsikirtimus, įskaitant ir prašymą taikyti ieškinio senaties terminą. Juolab, ieškovė anksčiau jau bandė įrodyti, kad ieškinio senaties terminas suėjo 2012 m. birželio 7 d., t. y. dar prieš Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą. Taigi ieškovė pasinaudojo įstatyme suteikta galimybe gintis nuo Naujojo kreditoriaus reikalavimo pareikšdama atsikirtimus, kuriuos būtų galėjusi pareikšti ir Lizingo bendrovei, todėl akivaizdu, jog šios ieškovės teisės niekaip nebuvo apribotos. Vien tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, jog ieškovės prašymas taikyti ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas, nereiškia, kad po Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo ieškovės padėtis kokia nors apimtimi pasikeitė. Ši aplinkybė reiškia tik tai, kad ieškovės prašymas taikyti ieškinio senaties terminą buvo nepagrįstas. Nei vienas iš teismų nenurodė, kad Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas turėjo kokią nors įtaką senaties termino skaičiavimui. Pastebi, kad šiuo atveju Lizingo bendrovė Naujajam kreditoriui perleido piniginį reikalavimą, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kreditoriaus asmuo neturi reikšmės ieškovei. Ši piniginė prievolė nesibaigs ir neišnyks net ir ieškinio patenkinimo atveju. Ieškinio patenkinimo atveju reikalavimo teisęs į ieškovę grįžtų Lizingo bendrovei, tačiau ieškovė vis tiek turėtų sumokėti priteistą skolos sumą. Taigi ieškinio tenkinimas nesukeltų ieškovei jokių realių materialiųjų teisinių padarinių. Atitinkamai tokio ieškinio pareiškimas gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Reikalavimo teisės perėjimas yra patvirtintas galiojančiu antstolės patvarkymu. Atitinkamai vykdymo procesas turi būti tęsiamas pagal teisėtus ir galiojančius antstolės patvarkymus.
Atsiliepimas
10. Atsakovai „PlusPlus Baltic“ Ou ir „PlusPlus Capital“ AS pateikė atsiliepimą, kuriame su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Pastebi, kad atsakovo „PlusPlus Capital“ AS, kaip ieškovės kreditoriaus, teisinis statusas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teismas tenkino „PlusPlus Capital“ AS ieškinį ieškovei, skundžiamame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuodamas, jog Reikalavimo perleidimo sutarties I ir Reikalavimo perleidimo sutarties II pagrindu „PlusPlus Capital“ AS yra teisėtai įgijęs reikalavimo teises į ieškovę iš pradinio kreditoriaus - atsakovo UAB „Swedbank lizingas“. Minėtas sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir paliktas nepakeistas. Pirminėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ieškovė, gindamasi nuo jai pareikštų reikalavimų, nepasinaudojo teise, manydama, jog reikalavimų perleidimo sutartys yra negaliojančios, ir jų neginčijo. Net apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos, t. y. to, kad „PlusPlus Capital“ AS turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Taigi, nagrinėjamoje byloje pateiktu ieškiniu siekiama kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytus prejudicinius faktus. Pirminėje byloje ieškovė aktyviai dalyvavo, buvo atstovaujama profesionalių teisininkų, todėl laikytina, jog turėjo visas galimybes ginčyti Reikalavimo perleidimo sutartis savalaikiai gindamasi nuo jai pareikštų reikalavimų. Tačiau tik pralaimėjus bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir antstolei pradėjus nekilnojamojo turto, į kurį teismo sprendimo pagrindu turi būti nukreipiamas išieškojimas, vertinimo procedūras, ieškovė pateikė ieškinį dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių dalinio negaliojimo, kas pagrįstai leidžia manyti, jog byloje pareikštu ieškiniu siekiama ne apginti neva pažeistas subjektines teises, tačiau piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis bandoma užvilkinti priverstinį vykdymo procesą.
12. Pastebi, kad Laidavimo sutarties nuostatų pažeidimas (jeigu toks būtų konstatuotas) nesudaro pagrindo ginčijamų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimui iš dalies negaliojančiomis (niekinėmis). Sutarties pažeidimo atveju atsiranda sutartį pažeidusios šalies sutartinė atsakomybė, tačiau nagrinėjamoje byloje jokie reikalavimai dėl civilinės atsakomybės taikymo nėra pareikšti. Priešingai, ieškovė net neginčija to fakto, kad pati pažeidė Laidavimo sutartimi atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus ir iki pat šiol nėra įvykdžiusi iš laidavimo teisinių santykių kilusių prievolių.
13. Taip pat nesutiktina su ieškinio motyvais ir tuo aspektu, kad perleistos reikalavimo teisės yra susijusios su UAB „Swedbank lizingas“ asmeniu. Ieškinyje ieškovė net nenurodo, kad sudarant ginčijamas sutartis buvo pažeistos CK 6.102 str. 3 d. nuostatos. Antra, nepateikta jokių motyvų ar įrodymų, kurie leistų teigti, kad perleistos reikalavimo teisės yra neatsiejamai susijusios su lizingo bendrove (UAB „Swedbank lizingas“). Pažymi, kad 2019 m. sausio 7 d. atsakovų sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis II nėra vienkartinio pobūdžio, kas akivaizdu ir iš pateikiamame išraše nurodyto sutarties objekto formuluotės. Reikalavimo teisių perleidimas pagal minėtą sutartį užfiksuojamas sudarant atskirą priedą prie 2019 m. sausio 7 d. sutarties, pačios sutarties sąlygų nekeičiant (atsakovas PlusPlus ir atsakovas „PlusPlus Capital“ AS yra susiję verslo subjektai, todėl didžioji dalis sąlygų ir tvarka, kuria remiantis perleidžiamos reikalavimo teisės įmonių grupės viduje, nekinta). Atsakovo PlusPlus vadovo rašytiniai paaiškinimai/patvirtinimas, kad reikalavimo teisės į ieškovę buvo perleistos, jas įgijus iš UAB „Swedbank lizingas“, buvo teiktas pirminėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Taigi akivaizdu, jog jokios imperatyvios materialinės teisės normos, sudarant iš dalies ginčijamas reikalavimo teisių perleidimo sutartis, nebuvo pažeistos, o jokių kitų teisinių sandorių negaliojimo pagrindų ieškovė savo ieškinyje nenurodo. Antstolė N. J. dar 2021 m. vasario 19 d. patvarkymu pakeitė pradinį išieškotoją UAB „Swedbank lizingas“ naujuoju išieškotoju – „PlusPlus Capital“ AS, šio patvarkymo ieškovė niekada neginčijo bei neginčija nagrinėjamoje byloje. Pažymi, kad 2022 m. sausio 19 d. ieškovė pateikė atsakovui PlusPlus adresuotą rašytinį pareiškimą apie ketinimą keltis bankroto bylą. Toks ieškovės elgesys neabejotinai patvirtina, jog ji neprieštaravo reikalavimo teisių perleidimui ir aplinkybę, jog pagal Laidavimo sutartį reikalavimo teisių perleidimas galimas tik esant rašytiniam ieškovės pritarimui, naudoja kaip formalų pagrindą civilinei bylai inicijuoti.
Žemesnės instancijos teismas
14. 2024 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi skirtas pasirengimas bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu.
Atsiliepimas
15. Ieškovė teismui pateiktame dublike nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimus pilna apimtimi ir nesutinka su atsakovų atsiliepimuose į ieškinį nurodyta pozicija. Pažymėjo, kad prievolės ieškovei atsirado būtent iš su UAB „Swedbank lizingas“ sudarytų Laidavimo sutarčių, t. y. UAB „Swedbank lizingas“ nurodytoje civilinėje byloje reikalavimai į ieškovę būtent ir buvo kildinami iš Laidavimo sutarčių (iš šių sutarčių kylančių teisių ir pareigų). Todėl negalima sutikti su UAB „Swedbank lizingas“ teiginiais, kad atsirado visiškai nauji prievoliniai santykiai. Nagrinėjamu atveju UAB „Swedbank lizingas“ pažeidė laidavimo sutartyse įtvirtintą draudimą be raštiško kitos šalies sutikimo perleisti tretiesiems asmenims iš laidavimo sutarčių kylančias teises ir pareigas. UAB „Swedbank lizingas“ net neginčija fakto, kad apie prievolės perleidimą neinformavo ieškovės. Tuo labiau, šis reikalavimas buvo susijęs konkrečiai su kreditoriaus asmeniu UAB „Swedbank lizingas“ (CK 6.102 str. 3 d.). Todėl, 2020 m. gruodžio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Swedbank lizingas“ neturėjo teisės perleisti atsakovei PlusPlus reikalavimo teisių į ieškovę ir toks reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas, akivaizdžiai pažeidžia ieškovės teises ir ginčo Šalių susitarimą. Atsakovės pateiktame atsiliepime į ieškinį taip pat net neginčijo fakto, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu (2019 m. sausio 7 d.) neturėjo reikalavimo į ieškovę. Pažymi, kad anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose nebuvo nagrinėtas klausimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo, tuo labiau, jog ginčo metu ieškovė net neturėjo visų rašytinių įrodymų, kad galėtų anksčiau reikšti minėtus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ieškovė elgiasi sąžiningai ir po teisminio ginčo pasibaigimo paaiškėjus, kad teismas nesprendė klausimo dėl reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo, surinkusi rašytinius įrodymus, kreipėsi į teismą dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Atsižvelgiant į Laidavimo sutarčių 17 p. ir tai, kad reikalavimas buvo konkrečiai susijęs su UAB „Swedbank lizingas“, atsakovė PlusPlus atitinkamai taip pat neturėjo jokios teisės perleisti reikalavimo teisių „PlusPlus Capital“ AS. Nuginčijus reikalavimo perleidimo sutartis, antstolė nebegalės tęsti ieškojimo veiksmų pakeistam kreditoriui. Todėl, nagrinėjamu atveju ieškovė ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje. Pastebi, kad antstolė irgi nevertino reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo.
16. Atsakovė UAB „Swedbank lizingas“ teismui pateiktame triplike palaikė atsiliepime išdėstytus atsikirtimus, prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė laikosi pozicijos, kad Laidavimo sutartimis įtvirtintas ribojimas perleisti reikalavimo teises nebuvo pažeistas, nes reikalavimai perleisti ne pagal šias sutartis, o pagal įsiteisėjusį sprendimą už akių bei šio sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą. Dublike ieškovė dėsto tik deklaratyvius teiginius ir nepateikia jokių argumentų kodėl mano, jog po teismo sprendimo įsiteisėjimo tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai išliko nepakitę. Sprendimu už akių buvo nustatytos visiškai naujos ieškovės prievolės (sumokėti 12,70 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas), kurios nebuvo nurodytos Laidavimo sutartyse. Nei įstatymas, nei Laidavimo sutarčių nuostatos nedraudžia ir nedraudė Lizingo bendrovei perleisti turimas reikalavimo teises pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Ieškovės teiginiai prieštarauja tiek galiojančiam teisiniam reglamentavimui, tiek ir kasacinio teismo praktikai. Ieškovė turėjo teisę naujajam kreditoriui reikšti absoliučiai visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėjusi reikšti ir Lizingo bendrovei. Nei ieškinyje, nei dublike ieškovė taip ir nesugebėjo nurodyti (ir įrodyti) kaip jos teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti sudarant reikalavimo perleidimo sutartį.
17. Atsakovės „PlusPlus Baltic“ Ou ir „PlusPlus Capital“ AS teismui pateiktame triplike nurodė, kad nesutinka su ieškovės pozicija. Atsakovės laikosi pozicijos, kad laidavimo sutartyse įtvirtinta sąlyga, neleidžianti be kitos šalies sutikimo perduoti savo teises ir pareigas tretiesiems asmenims, nelaikytina imperatyvia, todėl nėra pagrindo teiginiams neva reikalavimo teisių į ieškovę perleidimas pažeidžia CK 6.101 straipsnio 1 dalį. Reikalavimo teisių perleidimas neturi jokios įtakos senaties terminams, kadangi naujasis kreditorius neįgyja daugiau teisių nei turėjo pradinis kreditorius. Jei būtų egzistavęs pagrindas taikyti ieškinio senatį, bylą pagal „PlusPlus Capital“ AS ieškinį ieškovei dėl sandorio pripažinimo nagrinėję teismai tai būtų ir padarę, tačiau pagrindo ieškinio senačiai nebuvo nustatyta. Galimybė sudaryti tęstinio vykdymo sutartis aiškiai numatyta CK 6.160 str. 1 d. Tęstinio vykdymo sutartys yra viena dažniausiai sutinkamų sutarčių rūšių B2B verslo santykiuose, kai prekės ar paslaugos perkamos/parduodamos pagal poreikį ar tam tikrais periodais, tokių prekių ir paslaugų suteikimą įforminant atskiru dokumentu, šalims kiekvieną nepersiderant ir nesirašant naujos sutarties. Nagrinėjant ginčą tarp „PlusPlus Capital“ AS ir ieškovės, dėl pastarosios sudaryto nesąžiningo ir kreditorių interesus pažeidžiančio sandorio, bylą nagrinėję teismai, kaip tai privaloma nagrinėjant Pauliano ieškinį, sprendė ir vertino ar „PlusPlus Capital“ AS yra ieškovės kreditorius, kuris turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Nenustačius šios aplinkybės Pauliano ieškinys nebūtų galėjęs būti patenkintas, kadangi tai viena iš būtinųjų actio Pauliana institutui taikyti sąlygų. Kadangi ši aplinkybė buvo vienu iš įrodinėjimo dalykų actio Pauliana byloje, todėl akivaizdu, kad šios teismų (tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos) nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Taigi, nagrinėjamoje byloje pateiktu ieškiniu siekiama kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytus prejudicinius faktus, tokiu būdu siekiant sukurti situaciją, kai galiotų du vienas kitam prieštaraujantys ir vienas kitą paneigiantys teismų sprendimai.
18. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 11 d. nutartimi civilinė byla skirta nagrinėti teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka.
19. Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismo posėdžio metu atsakovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmestinas
III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovės ir atsakovių atstovų paaiškinimų, byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės.
22. Tarp UAB „Swedbank lizingas" (buvęs pavadinimas — UAB „Hansa lizingas“) ir UAB „Ermilgė", buvo sudarytos šios lizingo sutartys: 2007-03-22 lizingo sutartis Nr. LT048864, 2007-05-31 lizingo sutartis Nr.LT053617, 2007-06-12 lizingo sutartis Nr. LT054299, 2007-06-12 lizingo sutartis Nr. LT054300.
23. Laiduotojai V. V. ir ieškovė R. K. pagal su UAB „Swedbank lizingas“ sudarytas laidavimo sutartis, t. y. 2007-03-22 laidavimo sutartimi Nr. LT048864/L, 2007-05-31 laidavimo sutartimi Nr. LT053617/L, 2007-06-12 laidavimo sutartimi Nr. LT054299/L ir Nr. LT054300/L laidavo už UAB „Ermilgė“ įsipareigojimų pagal Lizingo sutartis tinkamą įvykdymą.
24. UAB „Ermilgė“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų, 2009-01-14 UAB „Swedbank lizingas“ nutraukė Lizingo sutartis bei kreipėsi į teismą dėl neįvykdytų įsipareigojimų priteisimo iš lizingo gavėjo UAB „Ermilgė“ bei laiduotojų V. V. ir R. K., kaip solidariai atsakingų asmenų.
25. Vilniaus apygardos teismas 2009-12-18 sprendimu už akių priimtu civilinėje byloje Nr. 2-6955-565/2009, iš atsakovų UAB „Ermilgė“, V. V. ir R. K. UAB „Swedbank lizingas“ naudai priteisė 36 285,98 Eur (125.288,22 LT) skolą, 12,70 procentų metines palūkanas iš UAB „Ermilgė“, 5 procentų metines palūkanas iš atsakovų R. K. ir V. V. už priteistą 36 285,98 Eur (125.288,22 LT) sumą nuo 2009-10-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat nusprendė priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų 1 597,54 Eur (5516 LT) bylinėjimosi išlaidas. Minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo pagrindu 2010-03-04 išduotas vykdomasis raštas perduotas priverstiniam vykdymui. Priverstinis skolos išieškojimas buvo perduotas vykdyti antstolės N. J. kontorai (vykdomosios bylos Nr. 0092/11/00096).
26. 2020 m. gruodžio 10 d. PlusPlus Baltic OU, Lietuvoje veikianti per PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialą ir kreditorė UAB „Swedbank lizingas“, sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu PlusPlus Baltic OU, Lietuvoje veikianti per PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialą perleido reikalavimo teises į sutartyje nurodytų skolininkų neįvykdytus įsipareigojimus, tame tarpe ir reikalavimo teises į UAB „Ermilgė“, laiduotojus V. V. ir R. K. (ieškovę).
27. 2019 m. sausio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, 2020-12-17 sudarant atskirą priedą prie sutarties pagal Cesijos sutartį, įgytos reikalavimo teisės į ieškovę, PlusPlus Baltic OU perleistos bendrovei „PlusPlus Capital“ AS,
28. Antstolė N. J. 2021 m. vasario 19 d. patvarkymu dėl išieškotojo pakeitimo pakeitė pradinę išieškotoją UAB „Swedbank lizingas“, naująja išieškotoja – PlusPlus Capital AS.
29. Atsakovė „PlusPlus Capital“ AS, kreipėsi į teismą ginčydama ieškovės (duomenys neskelbtini) sudarytą sandorį – atsisakymą priimti palikimą, atsiradusį po ieškovės motinos mirties. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai 2023-10-16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-179-517/2023, patikslintą ieškinį patenkino – pripažino negaliojančiu ab initio atsakovės R. K., (duomenys neskelbtini) sudarytą vienašalį sandorį – atsisakymą priimti palikimą, atsiradusį po atsakovės motinos Z. M. Č. mirties (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2024-02-13 sprendimu, priimtu civilinėje byloje e2A-160-863/2024, atmetė apeliančių skundus ir paliko Vilniaus regionų apygardos teismo Ukmergės rūmų 2023-10-16 sprendimą nepakeistą.
30. 2024 m. birželio 13 d. ieškovė kreipėsi į teismą su šioje byloje nagrinėjamu ieškiniu. Ieškovės teigimu, nagrinėjamu atveju ieškovė nebuvo informuota apie reikalavimo perleidimą, taip pat nedavė jokio rašytinio sutikimo, kaip tai buvo susitarta šalių ir numatyta Laidavimo sutarčių 17 p. Negavus rašytinio sutikimo iš ieškovės perleisti reikalavimo teisių, kylančių iš Laidavimo sutarčių, atsakovė UAB „Swedbank lizingas“ neteisėtai atsakovei PlusPlus Baltic OU perleido reikalavimo teises į ieškovę. Ieškovės teisių pažeidimas pasireiškia tuo, kad reikalavimų teisių perleidimas yra išskirtinai susijęs su kreditoriaus asmeniu ir būtent šio asmens buvimas turi esminę reikšmę senaties terminui - ginčyti ieškovės sandorį – atsisakymą priimti palikimą. Todėl 2020-12-10 reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovė UAB „Swedbank lizingas“ neturėjo teisės perleisti atsakovei PlusPlus Baltic OU reikalavimo teisių į ieškovę. Atsižvelgiant į Laidavimo sutarčių 17 punktą ir tai, kad reikalavimas buvo konkrečiai susijęs su atsakove UAB „Swedbank lizingas“, atsakovė PlusPlus Baltic OU atitinkamai taip pat neturėjo jokios teisės perleisti reikalavimo teisių atsakovei PlusPlus Capital AS. Taigi byloje kilo ginčas dėl reikalavimo teisės perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.
31. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad šis principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant dėl šalių įrodinėjimo pareigos, pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-112/2008).
32. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).
33. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė “PlusPlus Capital” AS kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus su Pauliana ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu ieškovės sudarytą vienašalį palikimo, atsiradusio po ieškovės motinos mirties, atsisakymo sandorį. 2023-10-16 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-179-517/2023, Vilniaus regiono apylinkės teismas tenkino atsakovės “Plus Plus Capital” AS ieškinį ieškovei, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuodamas, jog Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 1 ir Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2 pagrindu atsakovė “PlusPlus Capital” AS yra teisėtai įgijusi reikalavimo teises į ieškovę iš pradinio kreditoriaus - atsakovės UAB “Swedbank lizingas“. Minėtas teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismo 2024-02-13 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje e2A-160-863/2024, paliktas nepakeistas.
34. Taigi nagrinėjant ginčą tarp atsakovės “PlusPlus Capital” AS ir ieškovės, dėl pastarosios sudaryto nesąžiningo ir kreditorių interesus pažeidžiančio sandorio, bylą nagrinėję teismai, kaip tai privaloma nagrinėjant Pauliano ieškinį, sprendė ir vertino ar atsakovė “PlusPlus Capital” AS yra ieškovės kreditorė, kuri turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Nenustačius šios aplinkybės Pauliano ieškinys nebūtų galėjęs būti patenkintas, kadangi tai viena iš būtinųjų actio Pauliana institutui taikyti sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.).
35. Kaip teisingai pastebėjo atsakovės, pirminėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ieškovė, gindamasi nuo jai pareikštų reikalavimų, nepasinaudojo teise, manydama, jog reikalavimų perleidimo sutartys yra negaliojančios, ir jų neginčijo. Pažymėtina, kad tik pralaimėjus bylą pirmosios instancijos teisme su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė su atsakove UAB “Swedbank lizingas” sudarytos Laidavimo sutarties, kurios 17 p. nurodoma, kad nei viena iš šalių neturi teisės perduoti tretiesiems asmenims šioje sutartyje numatytų teisių ir pareigų be raštiško kitos šalies sutikimo, kopiją. Apeliacinės instancijos teismas naujai pateikto įrodymo – Laidavimo sutarties – prie nagrinėtos bylos medžiagos neprijungė, konstatavus tiek tai, kad dokumentas pateiktas nesavalaikiai, tiek tai, kad net apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos , t. y. to, kad atsakovė “PlusPlus Capital” AS turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.
36. Pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
37. Kadangi aplinkybė, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, buvo vienu iš įrodinėjimo dalykų actio Pauliana byloje, todėl akivaizdu, jog šis teismų ( t. y. tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos) nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje.
38. Taigi apibendrinant aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sutinka su atsakovių pozicija, jog nagrinėjamoje byloje pateiktu ieškiniu siekiama kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytus prejudicinius faktus (atsakovės “PlusPlus Capital” AS, kaip ieškovės, kreditorės teisinį statusą ir reikalavimo teisių į ieškovę teisėtumą), tokiu būdu siekiant sukurti situaciją, kai galiotų du vienas kitam prieštaraujantys ir vienas kitą paneigiantys teismų sprendimai.
39. Ieškovė nurodė, kad sudarant iš dalies ginčijamas reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo pažeista 6.101 straipsnio 1 dalis, suteikianti kreditoriui teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovės pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.
40. Pagal CK 6.224 straipsnį sutartis ar jos sąlyga gali būti pripažinti negaliojančia CK pirmosios knygos nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).
41. Sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015; kt.).
42. Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).
43. Sandorių negaliojimo institutas taikytinas tuo atveju, kai sprendžiama, ar sutartis sudaryta teisėtai. Atitinkamai, taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalį, sprendžiama, ar sutarties sudarymas joje šalių sutartomis sąlygomis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Teisėtai sudarytos sutarties vykdymas (neįvykdymas, netinkamas vykdymas) iš principo negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms. Tai, kad sutartis vykdoma nesilaikant jos teisėtų sąlygų, reiškia sutarties pažeidimą, bet ne sandorio negaliojimą. Taigi sandorių negaliojimo institutas negali būti taikomas sutarties pažeidimo atveju, nes tai neatitiktų sandorių negaliojimo paskirties.
44. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarties privalomumo principas – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šis principas nusako sutarties reikšmę ir jos svarbą sutarties šalims. Tai reiškia, kad, skirtingai nei įstatymas, kuris nustato privalomas elgesio taisykles neapibrėžtam asmenų ratui, sutartimi pagal suderintą šalių valią nustatomos tik šalims privalomos elgesio taisyklės ir bendru šalių sutarimu prisiimti įsipareigojimai dėl jos sąlygų vykdymo prilygsta įstatymui. Sutartis, net kaip įstatymo galią turintis susitarimas ją sudariusioms šalims, negali prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, tačiau pati sutartis negali būti laikoma imperatyviąja teisės norma. CK 6.189 straipsnio 1 dalies normoje sutarties ir įstatymo sutapatinimu siekiama sureikšminti sutarties vykdytinumą, tačiau šiuo principu negali būti remiamasi tuomet, kai sprendžiama dėl sutarties negaliojimo, nes sutarties vykdymo pažeidimas negali lemti sutarties negaliojimo.
45. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Šioje normoje vartojama loginė žodžių konstrukcija „jeigu tai neprieštarauja sutarčiai“ parodo normos dispozityvumą, bet ne jos imperatyvumą. Tokia įstatymo nuostata formuluojama bendroji taisyklė dėl kreditoriaus teisės perleisti savo reikalavimą ir leidžiama sutarties šalims susitarti kitaip, t. y. sutartimi nukrypti nuo bendrosios taisyklės ir nustatyti, kad draudžiama perleisti reikalavimą, arba perleisti jį be skolininko sutikimo. Pažymėtina, kad ne CK 6.101 straipsnio 1 dalies, o būtent CK 6.102 straipsnio norma, įtvirtinanti konkrečius atvejus, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą, laikytina imperatyviąja, nuo kurios šalys negali nukrypti. Taigi net ir tuo atveju, kai sutarties šalys susitaria dėl reikalavimo teisės perleidimo tik esant skolininko sutikimui, toks šalių susitarimas a priori negali būti prilyginamas imperatyviajai įstatymo normai. Sutartyje nustatyto draudimo pažeidimas yra sutarties sąlygos pažeidimas, dėl kurio gali kilti sutartinė atsakomybė. Sutarties sąlygos pažeidimas negali reikšti pačios sutarties negaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-684/2019, 19, 21 punktai).
46. Taigi, vertinant ieškovės nurodytus argumentus formuojamos teismų praktikos kontekste, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo reikalavimo perleidimo sutartis pripažinti negaliojančiomis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Nors Laidavimo sutartyse buvo sąlyga, neleidžianti be kitos šalies sutikimo perduoti savo teises ir pareigas tretiesiems asmenims, tačiau ši sutarties sąlyga nelaikytina imperatyvia, todėl nėra pagrindo teigti, jog reikalavimo teisų į ieškovę perleidimas pažeidžia CK 6.101 straipsnio 1 dalį.
47. Teismas tai pat kritiškai vertina iš ieškovės teiginį, jog perleistos reikalavimo teisės yra susijusios su atsakovės UAB “Swedbank lizingas” asmeniu, kadangi šiam kreditoriui buvo skaičiuojama senaties terminas ginčyti nurodytą ieškovės sandorį – atsisakymą priimti palikimą, t. y. šio asmens buvimas turi esminę reikšmę senaties terminui – ginčyti nurodytą ieškovės sandorį.
48. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad be skolininko sutikimo draudžiama perleisti reikalavimą, jei kreditoriaus asmuo turi esminę reikšmę skolininkui. Ši bendrojo pobūdžio taisyklė įtvirtina idėją, kad skolininkui įprastai nėra skirtumo, ypač piniginių prievolių atveju, kokiam kreditoriui įvykdyti savo įsipareigojimus. Svarbiausia, kaip nurodyta CK 6.101 straipsnio 1 dalyje, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo teisių.
49. Akcentuodamas bendrąją taisyklę, kad perleidžiant reikalavimo teisę paprastai nėra reikalingas skolininko sutikimas, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Jeigu laikomasi šių įstatymo reikalavimų, t. y. nėra pažeidžiamos skolininko teisės ar pastarasis labiau suvaržomas, tai kreditoriaus pasikeitimas jam nesukelia jokių papildomų sunkumų.
50. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.101 straipsnio 5 dalį pažymėta, kad įstatyme neapibrėžta atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka. Dėl to įstatyme įtvirtintos sąlygos „kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę“ turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2011).
51. Nagrinėjamu atveju ieškovė, įrodinėdama kreditoriaus asmens esminę reikšmę skolininkui, iš esmės savo poziciją grindė tuo, jog kreditoriaus asmuo jai buvo svarbus dėl senaties terminų skaičiavimo.
52. Pažymėtina, jog CK 6.107 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta taisyklė, nustatanti, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Šioje teisės normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi įtakos skolininko gynybai nuo pareikšto reikalavimo, nes jis tebeturi teisę pareikšti naujojo kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėjęs panaudoti prieš pradinį kreditorių iki to momento, kai gavo pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą, pavyzdžiui, ginčyti prievolę, iš kurios atsirado reikalavimo teisė, reikalauti taikyti ieškinio senatį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024-06-13 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122- 381/2024 37 punktą ir jame nurodytą praktiką). Taigi ieškovė turėjo teisę naujajam kreditoriui reikšti absoliučiai visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėjusi reikšti ir UAB “Swedbank lizingas”. Faktą, jog ieškovė ne tik galėjo, bet ir realiai pasinaudojo galimybe prašyti taikyti ieškinio senatį įrodo tai, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-179-517/2023, kurioje atsakovė “PlusPlus Capital” AS kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus su Pauliana ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu ieškovės sudarytą vienašalį palikimo, atsiradusio po ieškovės motinos mirties, atsisakymo sandorį, ieškovė byloje bandė įrodyti, kad ieškinio senaties terminas suėjo 2012-06-07, t. y. dar prieš Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą. Taigi ieškovė pasinaudojo įstatyme suteikta galimybe gintis nuo naujojo kreditoriaus reikalavimo pareikšdama atsikirtimus, kuriuos būtų galėjusi pareikšti ir atsakovei UAB “Swedbank lizingas”, todėl akivaizdu, jog šios ieškovės teisės nebuvo apribotos. Jeigu būtų egzistavęs pagrindas taikyti ieškinio senatį, bylą pagal atsakovės “PlusPlus Capital” AS ieškinį ieškovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nagrinėję teismai tai būtų padarę, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pagrindo ieškinio senačiai nebuvo nustatyta.
53. Pabrėžtina, kad Reikalavimo perleidimo sutartimis buvo perleidžiami tik piniginio pobūdžio reikalavimai, todėl spręstina, kad ieškovės interesai nebuvo pažeisti; juolab, kad kasacinis teismas savo nuoseklioje praktikoje akcentavo, jog skolininkui įprastai nėra skirtumo, ypač piniginių prievolių atveju, kokiam kreditoriui įvykdyti savo įsipareigojimus. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad reikalavimo teisės perleidimas nagrinėjamu atveju pažeidė jos kaip skolininkės teises ar jas kokiu nors būdu suvaržė (CPK 178 str.).
54. Atskirai pasisakytina ir dėl ieškovės argumento, jog 2019-01-07 atsakovė „PlusPlus Baltic“ OU ir atsakovė „PlusPlus Capital“ AS sudarydamos Reikalavimo perleidimo sutartį neturėjo jokios reikalavimo teisės į ieškovę, todėl laikytina, kad yra pagrindas pripažinti minėtą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį niekine, kadangi ji prieštarauja CK 6.102 straipsnio 1 daliai.
55. Kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė atsakovės, 2019-01-07 atsakovių „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis nėra vienkartinio pobūdžio, kas matyti ir iš byloje esančiame išraše nurodyto sutarties objekto formuluotės. Reikalavimo teisių perleidimas pagal minėtą sutartį užfiksuojamas sudarant atskirą priedą prie 2019-01-07 sutarties, pačios sutarties sąlygų nekeičiant ( atsakovių teigimu, atsakovė „PlusPlus Baltic“ OU ir atsakovė „PlusPlus Capital“ yra susiję verslo subjektai, todėl didžioji dalis sąlygų ir tvarka, kuria remiantis perleidžiamos reikalavimo teisės įmonių grupės viduje, nekinta).Byloje taip pat yra pateikti atsakovės “PlusPlus Baltic” OU vadovo rašytiniai paaiškinimai/patvirtinimas, kad reikalavimo teisės į ieškovę buvo perleistos, jas įgijus iš atsakovės UAB “Swedbank lizingas”.
56. Taigi teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai sieja jos reikalavimų atsakovei „PlusPlus Baltic“ OU perleidimą su sutarties data, o ne faktiškai įvykusiu perleidimo faktu. Juolab, galimybė sudaryti tęstinio vykdymo sutartis aiškiai numatyta CK 6.160 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju jokios imperatyvios materialinės teisės normos, sudarant iš dalies ginčijamas reikalavimo teisių perleidimo sutartis, nebuvo pažeistos, todėl ieškovės teiginys, jog 2019-01-07 atsakovės „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS sudarydamos Reikalavimo perleidimo sutartį neturėjo jokios reikalavimo teisės į ieškovę, taip pat atmestinas kaip visiškai nepagrįstas ir neįrodytas.
57. Galiausiai, antstolė N. J. 2021-02-19 patvarkymu pakeisti išieškotoją vykdymo procese, vykdomojoje byloje Nr. 0092/11/00096, vykdomoje pagal Vilniaus apygardos teismo 2010-03-04 išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-6955-565/2009, pakeitė pradinį išieškotoją UAB „Swedbank lizingas“ naujuoju išieškotoju – “PlusPlus Capital” AS. Šio patvarkymo ieškovė neginčijo bei neginčija šioje nagrinėjamoje byloje. Atitinkamai vykdymo procesas turi būti tęsiamas pagal teisėtus ir galiojančius antstolės patvarkymus.
58. Pažymėtina, jog rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
59. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, o nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė pateikto ieškinio pagrįstumo (CPK 178 str.).
60. Taigi aukščiau nurodyti argumentai ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą ieškinio reikalavimus pripažinti 2020 m. gruodžio 10 d. „PlusPlus Baltic“ OU ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia dalyje, kuria perleistos reikalavimo teisės į ieškovę, bei pripažinti 2019 m. sausio 7 d. „PlusPlus Baltic“ OU ir „PlusPlus Capital“ AS sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia dalyje, kuria perleistos reikalavimo teisės į ieškovę, atmesti kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
61. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
63. Nagrinėjamu atveju ieškinio netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos.
64. Atsakovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui jų patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovams bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
2. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 8 Eur dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ Nr. 1R-386/1K-411“).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsniu, 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės R. K. ieškinį atsakovams AB „Swedbank lizingas“, „PlusPlus Baltic“ Ou ir „PlusPlus Capital“ AS dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.