Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo administratoriaus Olego Drobitko (Oleg Drobitko) prašymas dėl likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankroto pripažinimu tyčiniu ir asmenų, atsakingų už tyčinį bankrotą, nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

24.8. Teismas susiaurino JANĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymą ir nepagrįstai nusprendė, kad įmonės prekybos vadovas V. B. nėra subjektas, kuriam gali kilti atsakomybė dėl tyčinio bankroto. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad apeliantas, vesdamas įmonės buhalterinę apskaitą, rėmėsi V. B. pateiktais apskaitos dokumentais ir nežinojo, jog pastarojo pateikti dokumentai yra netikri. Taigi akivaizdu, kad išimtinai tik dėl V. B. veiksmų susidarė įsiskolinimas VMI, nes visi kiti įsipareigojimai kreditoriams buvo nedideli (2 000–3 000 Eur) ir nesudarė pagrindo teigti, jog įmonė buvo nemoki. Tai, kad po VMI operatyvinio patikrinimo įmonė privalėjo išrašyti PVM sąskaitas faktūras klientams už parduotą produkciją, nors už tai negavo pinigų, kuriuos, suklastojęs pinigų priėmimo kvitus, pasisavino V. B., sudaro pagrindą teigti, jog būtent V. B. yra kaltas dėl įmonės nemokumo, nes jo pasisavinta suma gali padengti įsiskolinimus kreditoriams. Todėl LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumas kilo dėl V. B. nusikalstamo veikimo, priešingo įmonės interesams, ir jis pripažintinas kaltu dėl įmonės bankroto.

25. Pareiškėjas LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo administratorius Olegas Drobitko atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Teismas teisingai nurodė įmonės nemokumo momentą 2022 m. sausio 20 d., kuris nustatytas Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-32 1023/2024.

25.2. Į bylą pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, kurie pagrindžia, kad M. R. sąmoningais veiksmais prisidėjo prie LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ tyčinio bankroto, blogindamas jau nemokios įmonės finansinę padėtį. Teismas pagrįstai nusprendė, kad po to, kai įmonė tapo nemokia, M. R. sudarė jai nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, perleido dalį jos turto neatlygintinai, o tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius.

25.3. Net ir nustačius, kad V. B. veiksmai galėjo prisidėti prie LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ tyčinio bankroto, ši aplinkybė nepaneigtų paties M. R. neteisėtų veiksmų sukėlus įmonės tyčinį bankrotą.

26. Suinteresuotas asmuo V. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apelianto atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą, o netenkinus šio prašymo – atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Apelianto atskirasis skundas turi būti nepriimtas ir jam grąžintas. Apeliantas be pagrindo prašo pripažinti LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankrotą tyčiniu, kadangi tai teismas ir padarė. Toks atskirojo skundo reikalavimas negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Be to, apeliantas atskiruoju skundu negali prašyti, kad teismas pripažintų V. B. kaltu dėl įmonės tyčinio bankroto, kadangi į teismą su pareiškimu dėl tyčinio bankroto kreipėsi ne jis, o nemokumo administratorius. Taigi atskirąjį skundą dėl to galėjo paduoti tik nemokumo administratorius, tačiau to jis nepadarė.

26.2. Jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėlto nuspręstų nagrinėti apelianto atskirąjį skundą, jis turi būti atmestas. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė išsamius motyvus, be to, suinteresuotas asmuo V. B. atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė argumentus, dėl kurių jis negali būti pripažintas kaltu asmeniu dėl įmonės tyčinio bankroto, todėl jų nekartoja.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

32. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais naujais įrodymais, sprendžia, kad nėra pagrindo jų priimti į bylą. Tokia išvada daroma dėl šių priežasčių: 1) SMS žinutės ekrano kopija neatitinka sąsajumo reikalavimo (CPK 180 straipsnis), t. y. faktas, kad 2025 m. kovo 3 d., pirmosios instancijos teismui padarius teismo posėdžio pertrauką, apeliantas bandė susisiekti su nemokumo administratoriumi, nei patvirtina, nei paneigia ginčui pagal apibrėžtas jo ribas išspręsti reikšmingų aplinkybių; 2) apeliantui nepavykus susisiekti su nemokumo administratoriumi 2025 m. kovo 3 d. teismo posėdžio pertraukos metu, jis įrodinėti ginčui reikšmingas aplinkybes galėjo pasibaigus teismo posėdžio pertraukai ir tęsiant bylos nagrinėjimą iš esmės, teikdamas atitinkamus prašymus teismui ir (ar) betarpiškai užduodamas norimus klausimus nemokumo administratoriui; apeliantas atskirajame skunde nesiremia aplinkybe, kad jam tokia teisė būtų buvusi apribota; 3) mokėjimo pavedimai padaryti ne iš įmonės, tačiau iš apelianto banko sąskaitos (šią aplinkybę nurodo pats apeliantas), todėl nepagrindžia apelianto įrodinėjamų aplinkybių dėl ginčui aktualiu laikotarpiu įmonės vykdytos veiklos, jos finansinės padėties, (ne)mokumo fakto, t. y. apelianto pateikti mokėjimo pavedimai neatitinka sąsajumo reikalavimo; 4) pirmosios instancijos teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, o apeliantą atsakingu už tyčinį bankrotą dėl to, kad jis pablogino nemokios įmonės finansinę padėtį, t. y. teismas įvertino apelianto veiksmus po nustatyto įmonės nemokumo momento 2022 m. sausio 20 d., ir apeliantas atskirajame skunde dėl to padarytas teismo išvadas kvestionuoja. Todėl dalis mokėjimų pavedimų (padarytų iki 2022 m. sausio 20 d.) apskritai nepatenka į apeliacine tvarka nagrinėjamo ginčo ribas; 5) visi mokėjimo pavedimai, įvertinus jų sukūrimo datą, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui iki skundžiamos nutarties priėmimo. Apeliantas nenurodė aplinkybių, kurios leistų spręsti apie vėliau kilusią būtinybę šiuos rašytinius įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl prašymo atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą

34. Suinteresuotasis asmuo V. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad apeliantas atskirajame skunde nepagrįstai reiškia reikalavimą pripažinti LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankrotą tyčiniu, nors teismas tą skundžiama nutartimi jau padarė, taip pat kaltu asmeniu dėl įmonės tyčinio bankroto prašo nustatyti V. B., nors pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė ne apeliantas, o nemokumo administratorius, kuris 2025 m. kovo 10 d. teismo nutarties neskundžia. Apeliacinės instancijos teismas tokiai suinteresuotojo asmens pozicijai nepritaria.

36. Apeliantas atskirojo skundo dalyką formuluoja, prašydamas pripažinti LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankrotą tyčiniu, kaltu asmeniu dėl tyčinio bankroto nustatant suinteresuotąjį asmenį V. B. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, sutinka su suinteresuoto asmens teiginiu, kad apelianto atskirojo skundo reikalavimas yra suformuotas ydingai, neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, be to, nėra suderintas su CPK 337 straipsnyje, numatančiame apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisėmis. Kita vertus, pažymi, kad ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog apelianto atskirasis skundas negali būti nagrinėjamas apeliacine tvarka.

37. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Atsižvelgiant į apeliacijos instituto viešąjį tikslą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, proceso teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad be pakankamo pagrindo nebūtų paneigta galimybė asmeniui inicijuoti apeliacinį procesą. Šiuo gi atveju apelianto atskirojo skundo turinys, argumentai, kuriais kvestionuojamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, yra aiškūs ir leidžia apibrėžti apeliacijos ribas, nustatyti materialiuosius teisinius padarinius, kurių apeliantas atskiruoju skundu siekia. Todėl atsisakymas priimti apeliacine tvarka nagrinėti apelianto atskirąjį skundą iš esmės vien tik todėl, kad jo reikalavimas suformuluotas netinkamai, būtų pernelyg formalus ir neatitiktų anksčiau nurodytų kertinių civilinio proceso principų, tarp jų ir teisminės gynybos prieinamumo principo (CPK 5 straipsnis).

38. Tai, ar apelianto atskirojo skundo teiginiai (dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir dėl atsakingo už tyčinį bankrotą asmens nustatymo) yra pagrįsti ar ne, be kita ko, ar visi jie patenka į apeliacijos ribas, apeliacinės instancijos teismas pasisakys apeliacine tvarka nagrinėdamas ginčą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste papildomai pažymi, kad JANĮ 70 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, jog teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. O tai reiškia, kad net ir nesant šalies prašymo, teismas turi pareigą ex officio (savo iniciatyva) nustatyti asmenį, atsakingą už įmonės tyčinį bankrotą. Šalių šiuo aspektu nurodomi argumentai nors ir padeda teismui atskleisti bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau teismui nėra privalomi, kadangi visais atvejais teismas įvertina byloje esančias aplinkybes ir įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis).

39. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta suinteresuoto asmens V. B. prašymą apelianto atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą ir toliau pasisako dėl ginčo esmės, remdamasis atskirojo skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, kartu įvertindamas ir atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstytus atsikirtimus.

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygų ir ginčo ribų

41. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

42. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

43. JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas vadovaujasi ir anksčiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais.

44. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o, nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

45. Kasacinio teismo išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

46. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

47. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

48. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorius LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankrotą prašė pripažinti tyčiniu argumentuodamas tuo, kad įmonė sąmoningai blogai buvo valdoma, jos buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, buvo sudaryti įmonei ekonomiškai nenaudingi ir nuostolingi sandoriai, neatlygintinai perleistas jos turtas, be kita ko, įmonės veikla buvo perkelta į kitą juridinį asmenį. Taigi pareiškėjas prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu iš esmės grindė JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais (šios nutarties 40–41 punktai). Asmenimis, kurių veiksmai sukėlė tyčinį įmonės bankrotą, pareiškėjas prašė nustatyti M. R., V. B. ir R. R. (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

49. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, remdamasis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo prašymą dėl LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankroto pripažinimo tyčiniu patenkino, atsakingu asmeniu dėl įmonės tyčinio bankroto nustatė buvusį įmonės vadovą M. R. Teismas konstatavo, kad įmonei tapus nemokiai, M. R. sudarė įmonei nenaudingus sandorius (perleido UAB „Baltesco LT“ 773,71 Eur ir 575,51 Eur dydžio reikalavimus į V. B., negavęs už tai jokių lėšų); 2) eikvojo įmonės turtą (sau perleido įmonės turtą – televizorių ir garso kolonėles, tačiau už šiuos daiktus įmonei nesumokėjo 2 764,85 Eur); 3) išėmė iš įmonės kasos 4 129,99 Eur lėšas, tačiau nepagrindė jų panaudojimo įmonės veikloje, be to, neperdavė kasoje likusių 5 733,72 Eur dydžio lėšų nemokumo administratoriui, taip pablogindamas jau nemokios LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ finansinę padėtį ir pažeisdamas kreditorių teises gauti jų reikalavimų patenkinimą iš įmonės turto. Teismas atmetė reikalavimus dėl tyčinio bankroto, pareikštus suinteresuotiems asmenims V. B. ir R. R.

50. Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl įmonės tyčinio bankroto ir tai, kad jį sukėlė apeliantas, sąmoningai blogai valdydamas įmonę. Apelianto vertinimu, už įmonės tyčinį bankrotą yra atsakingas ne jis, o suinteresuotas asmuo V. B. Be to, apeliantas kvestionuoja įmonės nemokumo momentą, teigdamas, kad teismas nenustatė, kada įmonė tapo nemokia, t. y. nevertino įmonės turto ir įsipareigojimų santykio, kitų jos (ne)mokumui įvertinti reikšmingų aplinkybių. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako nurodytais aspektais – dėl įmonės nemokumo momento, konkrečių sąlygų pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (ne)buvimo ir už tyčinį įmonės bankrotą atsakingo asmens.

Dėl LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo momento

51. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025; 2025 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-365-934/2025).

52. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nekilo ginčo dėl LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo momento, tai, jog dalyvaujantys byloje asmenys neteikė jokių argumentų ir (ar) įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl kitokio įmonės nemokumo momento, laikė, kad įmonė nemokia tapo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-32-1023/2024 nurodytą datą – ne vėliau kaip 2022 m. sausio 20 d. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai.

53. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-32-1023/2024 buvęs LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ vadovas M. R. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 2 200 Eur dydžio bauda. Šioje administracinio nusižengimo byloje teismas konstatavo, kad nuo 2022 m. sausio 20 d., kai VMI priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš MB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ turto, M. R. galėjo ir turėjo suvokti įmonės nemokumo būseną, kuri nepagerėjo iki pat 2023 m. rugpjūčio 3 d., kai Kauno apygardos teisme buvo gautas VMI pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Be to, įmonė turėjo kitų skolinių įsipareigojimų kreditoriams, priverstinai iš jo išieškomų piniginių lėšų suma sudarė 22 216,12 Eur, įmonė realiai neveikė bei nevykdė veiklos, neturėjo piniginių lėšų ir iš esmės kitokio likvidaus turto. Teismas padarė išvadą, kad M. R., vis didėjant įsipareigojimams, turėjo suvokti įmonės nemokumo būseną, todėl ne vėliau kaip nuo 2022 m. sausio 20 d. jam kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

54. Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-57-317/2024 M. R. apeliacinis skundas netenkintas ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimas paliktas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įmonė tapo nemokia 2020 m. sausio 20 d. ir atmetė kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė įmonės nemokumo momento, neįvertino įmonės įsipareigojimų ir turto vertės, jų santykio. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas, ar MB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ laikotarpiu iki bankroto bylos jai iškėlimo buvo nemoki, išvadą dėl bendrovės nemokumo grindė ne tik įmonės turimais įsiskolinimais VMI, bet ir kitomis aplinkybėmis – tuo, jog įmonė VĮ Registrų centrui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų, byloje nėra duomenų apie jos vykdomą ūkinę komercinę veiklą, vykdomas sutartis, gaunamas pajamas iš vykdomos veiklos, taip pat informacija, jog 2023 m. rugpjūčio 1 d. darbuotojų įmonėje nebuvo, bei registrų duomenimis, iš kurių matyti, kad įmonė neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Be to, pažymėjo ir tai, kad įmonės nemokumo faktą įrodo ir Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria įmonei iškelta bankroto byla, jame konstatuotos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados dėl įmonės turto ir įsiskolinimų santykio (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

55. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad nors administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-32-1023/2024 buvo sprendžiamas klausimas dėl administracinės nuobaudos buvusiam LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ vadovui M. R. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį skyrimo, tačiau faktinį pareiškimo pagrindą sudarė aplinkybės, jog M. R., įmonei esant faktiškai nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Aptariamoje administracinio nusižengimo byloje šalys įrodinėjo ir teismas nustatė LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo atsiradimo pradžios momentą, jį susiedamas su įmonės finansine padėtimi, turimais įsipareigojimais, jų nesavalaikiu vykdymu, įmonės gyvybingumu, analizuodamas byloje esančius įrodymus. Taigi LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo momento nustatymas buvo vienas iš pagrindinių išnagrinėtos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykų, ši aplinkybė yra viena esminių ir šioje byloje, sprendžiant dėl LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje pasisakydamas dėl LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo momento, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-32-1023/2024, kuriame nustatyta, jog įmonė tapo nemokia vėliausiai 2022 m. sausio 20 d., rėmėsi pagrįstai.

56. Pažymėtina tai, kad nors apeliantas kvestionuoja nustatytą LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo momentą, tačiau konkrečių argumentų dėl to nenurodė ne tik pirmosios instancijos teismui (neįrodinėjo, jog įmonė tapo nemokia kuriuo nors kitu metu, neįvardijo kito galimo (bent apytikslio) įmonės nemokumo momento), tačiau ir atskirajame skunde apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais dėl teismo nustatyto nemokumo momento, nenurodydamas jokių reikšmingų naujai paaiškėjusių aplinkybių, nepateikdamas objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad įmonė nemokia galėjo tapti kitu nei įsiteisėjusiame 2024 m. sausio 31 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-32-1023/2024 nurodytu momentu (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas saisto visus teisės subjektus, taip pat ir teismus, kurie, nagrinėdami bylas ir priimdami jose procesinius sprendimus, negali nepaisyti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinės galios ir priimti jam prieštaraujančių procesinių sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 45 punktas).

57. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo momento vertinti kitaip nei jis buvo nustatytas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-32-1023/2024.

Dėl LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir asmens, atsakingo už įmonės tyčinio bankroto sukėlimą, nustatymo

58. Jau minėta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).

59. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog juridinis asmuo veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą juridinį asmenį sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Juridinio asmens vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad juridinis asmuo laikytųsi įstatymų, nustatytų jo veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019).

60. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad, juridiniam asmeniui veikiant įprastai, vadovas neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo tiekėjų – juridinio asmens dalyvių – interesus. Tačiau, kai juridinio asmens būklė prastėja, jis turi daugiau skolų, didėja skolinto kapitalo tiekėjų – kreditorių – interesų reikšmė. Tai lemia, kad, suprastėjus juridinio asmens finansinei būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Kai juridinio asmens finansinė padėtis tampa ypač sunki ar net kritinė, t. y. kai pasiekiama nemokumo riba, kreditorių interesai ima vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

61. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad bendrovės tyčinio bankroto požymis yra ir tuomet, kai turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis.

62. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagrįstai vertino apelianto, kaip buvusio įmonės vadovo, veiksmų visumą, jam priimant su įmonės valdymu ir disponavimu jos turtu susijusius sprendimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas apelianto veiksmus, susijusius su neatlygintinu (negavus už tai jokių lėšų) reikalavimo teisių į įmonės skolininką V. B. perleidimu su apeliantu susijusiai UAB „Baltesco LT“ (apeliantas buvo jos akcininkas), materialaus turto – televizoriaus ir garso kolonėlių – neatlygintinu perleidimu pačiam sau, taip pat kasos likučio neišsaugojimu ir neperdavimu nemokumo administratoriui, pagrįstai pripažino sąmoningai blogu įmonės valdymu, ekonomiškai nenaudingų ir nuostolingų įmonei sandorių sudarymu, nulėmusiais, kad nemokios įmonės finansinė padėtis buvo dar labiau pabloginta, taip pažeidžiant jos kreditorių teises. Tokia išvada daroma dėl toliau nurodomų motyvų, atskirai pasisakant dėl konkrečių apelianto veiksmų, kuriuos įvertinęs pirmosios instancijos teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu ir nustatė, kad dėl to atsakingas asmuo yra apeliantas.

63. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad remiantis Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2022 m. vasario 10 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-118-24715/2021 MB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ įgijo 773,71 Eur dydžio, o Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-2718-956/2022 (įsiteisėjo 2022 m. gegužės 26 d.) – 575,15 Eur dydžio reikalavimo teisę į skolininką V. B. (t. 3, b. l. 74–77; 79–82). Tarp MB „PANEVĖŽIO DAILANGA“, atstovaujamos M. R., ir UAB „Baltesco LT“ 2022 m. gegužės 26 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria MB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ perleido UAB „Baltesco LT“ 773,71 Eur dydžio reikalavimą į V. B. pagal DGK 2022 m. vasario 10 d. sprendimą; sutarties 2.1 papunktyje numatyta, kad reikalavimo pardavimo kaina – 80 procentų nuo iš skolininko išieškotos ir faktiškai gautos sumos (t. 3, b. l. 84–86). Be to, byloje nustatyta, kad tarp MB „PANEVĖŽIO DAILANGA“, atstovaujamos M. R., ir UAB „Baltesco LT“ 2022 m. gegužės 27 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria MB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ perleido UAB „Baltesco LT“ 575,51 Eur dydžio reikalavimą į V. B. pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-2718-956/2022; sutarties 2.1 papunktyje numatyta, kad reikalavimo pardavimo kaina – 80 proc. nuo iš skolininko išieškotos ir faktiškai gautos sumos (t. 3, b. l. 91–93). Byloje nėra ginčo dėl to, kad priverstinio vykdymo metu (antstolio Andriaus Bespalovo vykdyta vykdomoji byla Nr. 0025/23/01144) UAB „Baltesco LT“ iš V. B. buvo išieškota visa Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu už akių priteista suma – 575,51 Eur (t. 3, b. l. 99–102). Duomenų, kad UAB „Baltesco LT“, kuri šiuo metu jau yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro (CPK 179 straipsnio 3 dalis), LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ būtų sumokėjusi 80 proc. išieškotos iš skolininko sumos vertės, nėra, tokios aplinkybės nenurodė ir apeliantas – buvęs LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ vadovas ir UAB „Baltesco LT“ akcininkas (CPK 178 straipsnis).

64. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nurodyti reikalavimo teisių perleidimo sandoriai buvo sudaryti 2022 m. gegužės 26 d. ir 2022 m. gegužės 27 d., t. y. tuo metu, kai įmonė jau buvo nemoki (nuo 2022 m. sausio 20 d.), iš esmės negaunant įmonei iš jų jokios finansinės naudos (tokia byloje neįrodyta), daro išvadą, jog šie sandoriai LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ buvo ekonomiškai nenaudingi ir nuostolingi, jų sudarymas pablogino nemokios įmonės padėtį (įmonė prarado 1 349,22 Eur dydžio turtinę teisę) ir dėl to jos kreditoriai neteko galimybės gauti bent dalį savo reikalavimų patenkinimo įmonės bankroto byloje. Apeliantas neįrodė to, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pasirašymo metu įmonei egzistavo objektyvi būtinybė šiuos sandorius sudaryti, juolab įvertinus tai, jog nėra duomenų, kad įmonė tuo metu būtų vykdžiusi ūkinę komercinę veiklą ir šie sandoriai buvo būtini jos veiklos vykdymo tęstinumui užtikrinti. Priešingai, sandorių sudarymo aplinkybės kaip tik pagrįstai leidžia manyti, kad tokiais sandoriais iš esmės buvo siekiama suteikti prioritetą su apeliantu susijusiam juridiniam asmeniui atgauti įsiskolinimą pirmiau negu tą galėtų padaryti kiti įmonės kreditoriai.

65. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ prarado ne tik 575,51 Eur dydžio lėšas visa apimtimi (tai, jog įmonė galėjo tikėtis įgyti tokios vertės turtą, patvirtina tai, kad vykdymo procese visa ši suma iš skolininko V. B. buvo realiai išieškota UAB „Baltesco LT“), tačiau ir negavo reikalavimo teisių perleidimo sutartyje numatytos kainos už tokio dydžio reikalavimo perleidimą – 80 proc. išieškotos sumos, t. y. 460,41 Eur. Aplinkybė, kad UAB „Baltesco LT“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir kaip teisinių santykių subjektas nebeegzistuoja, tik patvirtina, jog LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ realios galimybės atgauti įsiskolinimą iš šios bendrovės pagal 2022 m. gegužės 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį šiuo metu nebeturi.

66. Apelianto teiginiai, kad faktiškai buvo išieškota tik mažesnė perleisto reikalavimo dalis, t. y. ne 773,71 Eur, o 575,51 Eur, nekeičia teisinio situacijos vertinimo ir nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, t. y. jog tuo metu jau nemokios įmonės, kuriai atstovavo apeliantas, sudaryti reikalavimo teisių perleidimo sandoriai buvo akivaizdžiai nenaudingi tiek pačiai įmonei, tiek jos kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste pažymi, kad įmonei iš esmės neturint jokio turto (jo neperdavus nemokumo administratoriui), bet koks ir bet kokio dydžio turtas, iš kurio būtų galima atsiskaityti su įmonės kreditoriais, yra vertingas. Todėl šiuo atveju ir 575,51 Eur, ir 773,71 Eur dydžio reikalavimo teisių į skolininką perleidimas kitam subjektui (negaunant už tai jokio atsiskaitymo), neabejotinai pažeidė įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus.

67. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad 2022 m. gegužės 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra nutraukta, todėl LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ (jos nemokumo administratoriui) nėra kliūčių išsieškoti iš skolininko V. B. DGK 2022 m. vasario 10 d. sprendimu LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ priteistus 773,71 Eur, tačiau šiam teiginiui pagrįsti apeliantas nepateikė jokių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Todėl byloje esant pateiktai 2022 m. gegužės 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarčiai, būtent apeliantas turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo įrodinėjamas aplinkybes dėl šios sutarties nutraukimo, tačiau to jis nepadarė. Vien apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad 2022 m. gegužės 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties nutraukimo aktas yra tarp nemokumo administratoriui perduotų dokumentų, kitiems bylos duomenimis to nepagrindžiant, nėra pagrindas spręsti dėl tokios aplinkybės buvimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo abejoti tuo, kad jeigu nemokumo administratorius disponuotų tokiu apelianto nurodomu aktu, jis jį būtų pateikęs teismui į nagrinėjamą bylą. Byloje nėra duomenų, kad nemokumo administratorius, tokiam dokumentui iš tiesų egzistuojant, būtų suinteresuotas jo slėpimu (CPK 178, 185 straipsniai).

68. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog priverstinis 773,71 Eur skolos išieškojimas iš skolininko V. B. išieškotojai UAB „Baltesco LT“ galimai nebuvo pradėtas, t. y. DGK 2022 m. vasario 10 d. sprendimas nebuvo pateiktas vykdyti antstoliui, nėra pagrindas ignoruoti galiojančią ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir jos nepaisant LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ nemokumo administratoriui kreiptis į antstolį dėl 773,71 Eur išieškojimo įmonės naudai. Priešingai nei teigia apeliantas, nesant atitinkamo juridinio fakto, sudarančio pagrindo konstatuoti, jog 2022 m. gegužės 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis neteko teisinės galios, LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“, perleidusi 773,71 Eur dydžio reikalavimą naujajai kreditorei UAB „Baltesco LT“, ir, nebebūdama kreditore, neturi teisinio pagrindo pati pradėti priverstinio išieškojimo veiksmų dėl šios sumos išieškojimo iš skolininko V. B. Todėl su tuo susiję apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir nepaneigiantys anksčiau konstatuoto fakto dėl įmonei ekonomiškai nenaudingų ir nuostolingų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymo.

69. Byloje taip pat nustatyta, kad MB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ 2022 m. balandžio 1 d. išrašė apeliantui PVM sąskaitą faktūrą Nr. PNVD 207 už televizorių ir garso kolonėles, suma – 2 764,85 Eur (su PVM) (t. 3, b. l. 38). Į bylą nėra pateikta duomenų, kad apeliantas už įsigytą turtą su įmone būtų atsiskaitęs. Šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pats apeliantas, tačiau atskirajame skunde teigia, kad nurodytas turtas ir po jo įsigijimo buvo toliau naudojamas įmonės veikloje, jis gali būti perduotas nemokumo administratoriui ir realizuotas įmonės bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto teiginius vertina kritiškai.

70. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonei perleidus savo turtą (televizorių ir garso kolonėles) apeliantui ir esant tokį šalių susitarimą bei valią dėl turto perleidimo patvirtinančiam faktui – išrašytai PVM sąskaitai faktūrai, apeliantui kilo pareiga sumokėti įmonei PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą turto kainą, nepriklausomai nuo to, kaip pats apeliantas vertina šio turto perleidimo aplinkybes. Šiuo aspektu pastebėtina tai, kad pačios šalys susitarė turto kaina laikyti 2 764,85 Eur (tokiai sumai išrašyta PVM sąskaita faktūra), todėl apelianto teiginiai, jog nebuvo nustatyta šio turto vertė, ne tik nėra pagrįsti, tačiau ir neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl (ne)atsiskaitymo su įmone už įsigytą turtą fakto. Apeliantas turėjo sumokėti įmonei būtent tokią pinigų sumą, kuria šalys įkainojo perleidžiamą turtą (turto kainą), šalims neatliekant jokių papildomų šio turto vertinimo veiksmų, siekiant nustatyti tikrąją perleidimo metu buvusią turto vertę. Byloje nėra duomenų buvus kokį nors kitą šalių susitarimą dėl turto kainos ir (ar) jos apskaičiavimo būdo, todėl laikytina, kad turtas buvo perleistas už tą kainą, kuri numatyta 2022 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. PNVD 207, ir tokią kainą apeliantas įsipareigojo sumokėti įmonei (CPK 178 straipsnis).

71. Antra, apeliantui neatsiskaičius (neketinant atsiskaityti) su įmone už televizorių ir garso kolonėles, jis šį turtą turėjo grąžinti įmonei, o jai iškėlus bankroto bylą – perduoti nemokumo administratoriui, tačiau to jis taip pat nepadarė. Apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad šioje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl turto neperdavimo, neatleidžia apelianto nuo jam, kaip buvusiam įmonės vadovui tenkančių pareigų vykdymo, taigi ir aptariamo turto tinkamo perdavimo įmonės bankrotą administruojančiam nemokumo administratoriui. Priešingai nei teigia apeliantas, turto kainos už įsigytą turtą nesumokėjimas, šio turto neperdavimas (neatsiskaitymo atveju) nemokumo administratoriui, reiškia sąmoningai blogą įmonės valdymą ir netinkamą disponavimą įmonės turtu, sumažinant jos turimo turto masę, taigi ir kreditorių galimybes kuo didesne apimtimi gauti savo reikalavimų patenkinimą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas).

72. Iš byloje esančios LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ 2022 m. kasos knygos nustatyta, kad 2022 m. sausio 1 d.–2022 m. gegužės 31 d. įmonės kasoje buvo 9 863,71 Eur dydžio lėšos (t. 3, b. l. 63–70). Remiantis 2022 m. birželio 30 d. kasos išlaidų orderiu, suinteresuotas asmuo M. R. iš kasos nurodytą dieną išėmė 4 129,99 Eur (t. 3, b. l. 72). Kasos likutis 2022 m. liepos 1 d.–2022 m. liepos 31 d. sudarė 5 733,72 Eur (t. 3, b. l. 71). Nemokumo administratorius nurodė, kad jam nebuvo perduotos 2022 m. liepos 31 d. kasoje buvusios 5 733,72 Eur dydžio lėšos. Byloje taip pat nėra duomenų, kur buvo panaudotos 4 129,99 Eur lėšos (CPK 178 straipsnis).

73. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad 2023 m. kasos likutis buvo 0 Eur, kadangi įmonė po 2022 m. sausio 20 d. (konstatuoto įmonės nemokumo momento) veiklą vykdė, buvo atsiskaitoma su tiekėjais, darbuotoja, tačiau tokią apelianto poziciją apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįsta ir neįrodyta. Apeliantas nepateikė duomenų, kad įmonė po 2022 m. sausio mėn. vykdė įprastinę ūkinę komercinę veiklą, kuriai buvo naudojamos būtent įmonės kasoje esančios lėšos, nepateikė jokių kasos pajamų ir (ar) išlaidų orderių, kurie leistų nustatyti pinigų kasoje judėjimą, jų panaudojimą įmonės veikloje. Šia nutartimi apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus – pavienius mokėjimo pavedimus tretiesiems asmenims iš apelianto banko sąskaitos, apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti, be kita ko, konstatavęs tai, kad jie neatitinka sąsajumo reikalavimo, t. y. iš paties apelianto banko sąskaitos atlikti mokėjimai tretiesiems asmenims nepagrindžia įmonės veiklos vykdymo (jos tęstinumo) ir ar lėšų, kuriomis atsiskaitoma su trečiaisiais asmenimis, priklausomybės būtent įmonei, o ne pačiam apeliantui. Apeliantas taip pat nepaaiškina, kodėl, jeigu, pasak jo, įmonė ir po 2022 m. sausio mėn. vykdė veiklą, atsiskaitymai nebuvo vykdomi iš pačios įmonės banko sąskaitos ar kasoje esančių lėšų, kurių bendra suma nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d. sudarė 9 863,71 Eur, o po 2022 m. birželio 30 d. – 5 733,72 Eur.

74. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas nepagrindė aplinkybių dėl lėšų išėmimo iš įmonės kasos, kaip ir jų panaudojimo įmonės interesais (tiek dėl 2022 m. birželio 30 d. išimtų 4 129,99 Eur, tiek dėl likusios sumos – 5 733,72 Eur). Apeliantas atskirajame skunde iš esmės nurodo tapačius argumentus, kuriuos dėstė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. tai, kad įmonės kasoje esančios lėšos buvo panaudotos jos veikloje, tačiau jų jokiais objektyviais duomenimis nepagrindžia, todėl nėra pagrindo jais vadovautis.

75. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad 2022 m. gegužės 26 d. ir gegužės 27 d. buvo sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys, kuriomis LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ perleido bendrą 1 349,22 Eur dydžio reikalavimo teisę į V. B. su apeliantu susijusiai UAB „Baltesco LT“ ir po kelių dienų – 2022 m. birželio 30 d., apeliantas iš įmonės kasos išėmė 4 129,99 Eur, kurių panaudojimo įmonės interesais nepagrindė, taip pat sudaro pagrindą abejoti iš esmės tuo pačiu metu įvykusio nemokios įmonės turto sumažėjimo tikrosiomis priežastimis, t. y. kad turtinių teisių perleidimas, pinigų iš kasos išėmimas buvo nulemtas įmonės veiklos vykdymo, o ne siekio išvengti atsiskaitymo su įmonės kreditoriais, taip pažeidžiant jų teises.

76. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad anksčiau nurodytos aplinkybės, susijusios su faktiškai neatlygintinu turto perleidimu (sudarant reikalavimo teisių perleidimo sutartis ir negaunant už tai jokių lėšų, apeliantui įsigyjant iš įmonės televizorių ir garso kolonėles, tačiau už šį turtą neatsiskaitant ir jo neperduodant nemokumo administratoriui), kasoje buvusių lėšų išėmimu ir jų panaudojimo įmonės veikloje nepagrindimu, šių lėšų neperdavimu nemokumo administratoriui, pagrindžia apelianto sąmoningai blogą įmonės valdymą, dėl kurio esmingai buvo pabloginta nemokios LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ finansinė padėtis ir buvo pažeistos kreditorių teisės bei teisėti interesai, faktiškai atimant jiems galimybę bent iš dalies patenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto. Tai, kad nemokios įmonės padėties pabloginimas buvo esminis, pagrindžia tai, jog dėl sąmoningai blogo apelianto valdymo po 2022 m. sausio mėn. įmonė prarado bent 13 977,78 Eur (773,71 Eur + 575,51 Eur + 9 863,71 Eur + 2 764,85 Eur) vertės turto, iš kurio būtų buvę galima padengti dalį įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų, kurių bendra suma sudaro 21 522,09 Eur. Šių nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ bankrotą tyčiniu, o apeliantą – asmeniu, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 ir 2 punktai, 3 dalis).

77. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad atsakingas asmuo už tyčinį įmonės bankrotą yra ne jis, o suinteresuotas asmuo V. B. Visų pirma, pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą požymį (dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo), kuo iš esmės ir buvo grindžiama V. B. atsakomybė už tyčinį bankrotą, atmetė ir dėl šio tyčinio bankroto požymio nebuvimo teismo išvados apeliacine tvarka nėra skundžiamos nei apelianto, nei kitų dalyvaujančių byloje asmenų. Antra, pirmosios instancijos teismas įmonės bankrotą tyčiniu pripažino, remdamasis JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytais pagrindais dėl ginčo įvykių, buvusių jau po konstatuoto įmonės nemokumo 2022 m. sausio 20 d., t. y. tuo metu, kai V. B. bendrovėje apskritai net nebedirbo (įmonės ir suinteresuoto asmens darbo santykiai nutrūko 2021 m. gruodžio 6 d.; DGK 2022 m. vasario 10 d. sprendimas, t. 3, b. l. 75), o įmonės vadovu iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo apeliantas, kuris įmonės vardu ir priėmė sprendimus dėl anksčiau nurodytų sandorių sudarymo, disponavimo įmonės turtu. O tai patvirtina būtent apelianto, kaip buvusio įmonės vadovo, o ne kitų asmenų, sąmoningai blogą įmonės valdymą, nulėmusį esminį nemokios įmonės padėties pabloginimą ir kreditorių teisių pažeidimą, taigi apelianto atsakomybę dėl įmonės tyčinio bankroto.

78. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto akcentuojama aplinkybė, jog jei suinteresuotas asmuo V. B. nebūtų klastojęs įmonės dokumentų, nebūtų susidaręs didžiausios kreditorės VMI įsiskolinimas ir įmonė būtų turėjusi galimybę patenkinti kitų kreditorių reikalavimus, nors ir yra svarbi, tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu esminės reikšmės neturi. Šioje byloje reikšminga aplinkybė laikytina ta, kad, nepriklausomai nuo kreditorių reikalavimų masto, apeliantui tinkamai ir rūpestingai valdant įmonę, nesudarant jai ekonomiškai nenaudingų ir nuostolingų sandorių, atsakingai disponuojant įmonės turtu, įmonė būtų išsaugojusi ir šiuo metu turėtų bent 13 977,78 Eur vertės turto, iš kurio galėtų patenkinti dalį kreditorių reikalavimų. Tačiau dėl apelianto veiksmų tokia galimybė šiuo metu iš esmės yra paneigta.

79. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto teiginiai, kad jis nėra atsakingas už LMB „PANEVĖŽIO DAILANGA“ tyčinį bankrotą atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl asmens, sukėlusio tyčinį bankrotą, nustatydamas, kad jis yra suinteresuotasis asmuo M. R.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

80. Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygas ir pagrindus (JANĮ 70 straipsnis), teisingai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

81. Kiti šalių argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

82. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo V. B. (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Kadangi pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.