- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-02
- Bylos Nr.
- AN2-57-317/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01122-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algirdas Jaliniauskas
- Pažeidėjas
- D. R.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimo D. R. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimu D. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalį 2 200 (dviejų tūkstančių dviejų šimtų) eurų bauda už tai, kad jis būdamas MB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir bendrovė, įmonė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vadovu nuo 2021 m. gruodžio 3 d., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį (jos nemokumą) bei nevykdomus ir didėjančius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo MB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ne vėliau kaip nuo 2022 m. sausio 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. (kai buvo iškelta bankroto byla) nesikreipė į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, taip neįvykdė pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte, šiais savo veiksmais pažeidė kreditorės VMI interesus.
2. D. R. skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
2.1. Skunde nubaustasis teigia, jog pirmosios instancijos teismas administracinį nusižengimą jam inkriminavo vadovaudamasis vien bankroto bylos MB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo faktu ir aplinkybe, kad įmonė turėjo įsiskolinimą valstybės biudžetui. Jis nenustatė ir nutarime nenurodė nuo kada tiksliai įmonė tapo nemoki, kuriuo momentu kilo pareiga vadovui kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo, nenustatinėjo ir nevertino jo (apelianto), kaip įmonės vadovo, veiksmų, siekiant atkurti įmonės mokumą. Taip pat teismas nenustatė būtinojo ANK 120 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymio — kaltės.
2.2. Toliau skunde nurodoma, jog vadovaujantis JANĮ 2 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Nagrinėjamu atveju teismui buvo pateikta finansinė ataskaita, iš kurios akivaizdu, kad bendrovė ne tik, kad turi ilgalaikio turto, tačiau su MB „(duomenys neskelbtini)“ nėra atsiskaitę jos skolininkai. Be to, bendrovė neturi įsipareigojimų kitiems kreditoriams arba jie yra nedideli, nesudarantys pagrindo bendrovei stabdyti ir nevykdyti veiklos, o vieninteliam kreditoriui VMI atsiradęs įsipareigojimas yra susidaręs dėl nusikalstamų darbuotojo veiksmų. Taip pat akivaizdu, kad kreditoriniai reikalavimai nedidėjo, neatsirado naujų bendrovės įsiskolinimų, kas yra siejama su pareiga vadovui kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iniciavimo, tokių įrodymų teismui nepateikė ir VMI. Tai, kad buvo skaičiuojami delspinigiai jau nuo atsiradusios nepriemokos, nėra prievolės didinimas. Taip pat teismas vadovavosi VMI nurodytu teiginiu, kad neva VMI vykdė išieškojimą iš bendrovės sąskaitų ir turto, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kiek buvo išieškota ir/ar sumokėta VMI. Vadovaujantis VMI pateiktais teiginiais, vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado dar 2020 m. gruodžio mėn., tačiau bylos nagrinėjimo metu šios aplinkybės buvo paneigtos. Pats VMI atstovas negalėjo tiksliai įvardinti skolų dydžio nurodytoms datoms ir momento, kada vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apskritai, VMI buvo tik apribojusi bendrovės atsiskaitomąsias sąskaitas, iš kurių ir gaudavo mokėjimus, jei į nurodytas sąskaitas būdavo įplaukų. Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (kasacinė nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-511/2020).
2.3. Apeliantas taip pat pažymi, jog jis laikėsi nuoseklios pozicijos dėl informacijos ir bendrovės dokumentų perdavimo. Teismui buvo pateikti įrodymai, kokius dokumentus ir kokią informaciją jis turėjo apie įmonę, tapus jos vadovu. Teismas šių įrodymų netyrė, pripažįstant jį kaltu esą rėmėsi dalimi informacijos iš Kauno apygardos teisme nagrinėjamos nemokumo bylos MB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, tačiau nevertino nurodytoje byloje esančių aplinkybių, kurios pagrįstų jo nurodytus argumentus apie bendrovės finansinę padėtį. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, vertino tik tuos įrodymus, kurie neva pagrindžia jo kaltę, tačiau nutarime nevertinti jo pateikti įrodymai, nenurodyta, kodėl jais vienas teismas nemokumo byloje vadovavosi ir juos vertino kaip pakankamais paneigti jo (D. R.) kaltei, tačiau kitas teismas (Kauno apylinkės teismas) apskritai nevertino.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į D. R. apeliacinį skundą VMI Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėja prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, jog skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo nutarimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teismas taip pat tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, kurie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymius, individualizavo apeliantui skiriamą nuobaudą ir jos dydį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
D. R. apeliacinis skundas netenkintinas.
4. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Skundžiamu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimu apeliantas buvo nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už kreditorių teisių pažeidimą, kuris gali būti padaromas alternatyviomis veikomis, t. y. kreditorių reikalavimo tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimu, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu ar pavėluotu pateikimu teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimu įstatymuose numatytais atvejais. Pažymėtina, kad aptariamo administracinio nusižengimo sudėtis laikytina formalia, o objektyvieji požymiai nurodyti kaip alternatyvūs, todėl administracinė atsakomybė kyla už bet kurio iš minėto straipsnio dispozicijoje išvardytų kreditorių teisių pažeidimo padarymą. Nagrinėjamu atveju D. R., kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu dėl vienos veikos – bankroto bylos iškėlimo nepateikimo teismui.
6. Aukštesnės instancijos teismui pateiktu skundu D. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apelianto teigimu, šiuo nutarimu jis buvo pripažintas kaltu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį remiantis išimtinai bankroto bylos MB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo faktu ir aplinkybe, kad įmonė turėjo įsiskolinimą valstybės biudžetui, nenustačius kada MB „(duomenys neskelbtini)“ tapo nemoki ir nuo kada jam, kaip šios bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nevertinus jo veiksmų, siekiant atkurti įmonės mokumą, nors, norint patraukti asmenį atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą, privaloma nustatyti, kad įmonė tapo nemoki ir jos dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taip pat administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigia, kad žemesnės instancijos teismas nenustatė ir subjektyviosios jam inkriminuoto nusižengimo pusės – jo kaltės.
7. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs apeliacinio skundo ir VMI atsiliepimo į jį argumentus ir motyvus, su tokiais skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. R. kaltės padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą yra išsamiai motyvuotos ir paremtos visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn už kreditorių teisių pažeidimą, teismui nepateikus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, išnagrinėjimu. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik VMI, kurios pareiškimo pagrindu nagrinėjamu atveju buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena D. R. atžvilgiu, pateiktus duomenis, tačiau ir apelianto pateiktus rašytinius dokumentus – 2022 m. sausio 20 d. VMI Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvaus patikrinimo pažymą, Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. D. 2023 m. birželio 8 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nei vieniems iš jų nesuteikdamas prioritetinės reikšmės, pateikė aiškius ir išsamius motyvus, kodėl šie dokumentai nepaneigia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
8. Skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė nagrinėjamai situacijai aktualias Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo teisės normas, reglamentuojančias sąlygas bankroto (nemokumo) bylos iškėlimui, juridinio asmens vadovo pareigą inicijuoti nemokumo procesą bei pateikiančias nemokumo apibrėžimą. Taip pat aptarė ir šiai bylai aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tiek administracinio nusižengimo bylose, tiek civilinėse bylose pateiktus išaiškinimus. Todėl aukštesnės instancijos teismas dar kartą tos pačios informacijos neperrašinėja.
9. Nutarime taip pat teisingai nustatyta, kad būtent D. R. bylai aktualiu laikotarpiu (tai yra kaltinime nurodytu metu – ne vėliau kaip nuo 2022 m. sausio 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d., kai MB „(duomenys neskelbtini)“ pagal VMI pareiškimą buvo iškelta bankroto byla) buvo MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, todėl būtent jam kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo, dėl ko jis laikytinas subjektu, tinkamu atsakyti pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
10. Iš skundžiamo nutarimo 8-11 punktų matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatinėjo, ar MB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu iki bankroto bylos jai iškėlimo buvo nemoki, išvadą dėl bendrovės nemokumo grindė ne tik bendrovės turimais įsiskolinimais VMI, bet ir kitomis aplinkybėmis – tuo, jog MB „(duomenys neskelbtini)“ VĮ Registrų centrui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų, byloje nėra duomenų apie jos vykdomą ūkinę komercinę veiklą, vykdomas sutartis, gaunamas pajamas iš vykdomos veiklos, taip pat informacija, jog 2023 m. rugpjūčio 1 d. darbuotojų įmonėje nebuvo, bei registrų duomenimis, iš kurių matyti, jog bendrovė neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto.
11. Be to, MB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumą faktą šiuo atveju iš tiesų įrodo ir Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimas (nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. eb2-1180-1043/2023), kuriuo bendrovei buvo iškelta nemokumo (bankroto) byla, jame konstatuotos faktinės aplinkybės ir jų pagrindų padarytos išvados. Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties turinys taip pat akivaizdžiai paneigia D. R. skundo teiginį, jog, apart įsiskolinimų VMI, MB „(duomenys neskelbtini)“ neturi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kadangi iš šioje nutartyje nurodytų aplinkybių matyti, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ yra skolinga ne tik VMI, kuriai mokestinė nepriemoka sudaro 18 655,14 Eur, bet ir kitiems kreditoriams – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV), kuriai įsiskolinimas sudaro 768,62 Eur, R. R. (įsiskolinimas 350 Eur), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įsiskolinimas 160,93 Eur), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įsiskolinimas 167,38 Eur), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įsiskolinimas 261,14 Eur), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įsiskolinimas 121,11 Eur), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įsiskolinimas 632,26 Eur), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įsiskolinimas 1 150,00 Eur), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įsiskolinimas 95,34 Eur). Civilinėje byloje Nr. eb2-1180-1043/2023 (nuo 2024 m. bylos numeris eb2-465-1043/2024) 2024 m. sausio 23 d. nutartimi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kreditoriai: V. B. – 2 151,41 Eur, VMI – 18 655,14 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 167,39 Eur, V. A. – 70 Eur, VSDFV Kauno skyrius – 817,60 Eur, viso kreditoriai įsipareigojimai sudaro 19 710,13 Eur.
12. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nutarime, minėtoje Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartyje taip pat buvo pasisakyta dėl tų pačių aplinkybių, kurias tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, tiek apeliaciniame skunde apygardos teismui nurodo apeliantas – kad MB „(duomenys neskelbtini)“ turi ilgalaikio turto, be to, su ja nėra atsiskaitę jos skolininkai. Kauno apygardos teismas nurodė, jog įmonė, nors ir buvo įpareigota teismo pateikti aktualius JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3-7 punktuose nurodytus dokumentus, taip ir nepateikė duomenų apie ilgalaikio turto sudėtį bei jo vertę, bei įrodymų, patvirtinančių, jog MB „(duomenys neskelbtini)“ kiti fiziniai ar juridiniai asmenys yra skolingi 9 235 Eur. D. R. administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusiam žemesnės instancijos teismui taip pat nebuvo pateikta jokių duomenų pagrįsti apelianto nurodomoms aplinkybėms dėl debitorių skolų, dėl iš skolininko V. B. išieškotinos žalos. Apygardos teismas taip pat visiškai pritaria skundžiamą nutarimą priėmusio teismo pozicijai, kad D. R. nurodytų aplinkybių nėra pagrindo vertinti kaip pagrindžiančių bendrovės galimybių atkurti mokumą realumą, nes nėra aiškus bendrovei jos buvusio darbuotojo V. B. veiksmais galbūt padarytos žalos dydis, nėra aišku ar dėl tos galimos žalos bus reiškiamas ieškinys ir ar jis bus tenkintas, kaip ir neaišku, ar galimai priteistos žalos išieškojimas bus rezultatyvus. Juo labiau, kad ikiteisminis tyrimas vyko ne dėl pasisavintų bendrovės lėšų, o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą) bei BK 300 straipsnį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), bei pateiktame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo konstatuota, kad iš įmonės buvo pasisavintos lėšos ir tokiu būdu padaryta žala, dėl kurios atsirastų galimybė reikšti civilinį ieškinį bendrovės naudai. Apygardos teismas pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurios buvo padarytos įvertinus D. R. teismo posėdžio metu nurodytą aplinkybę, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui jis tikėjosi, jog įmonė susigrąžins pakankamai lėšų iš kurių bus įmanoma padengti įsiskolinimus. Toks tikėjimasis iš tiesų negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindo D. R. nesilaikyti JANĮ 6 straipsnio nuostatos, nurodančios, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Aplinkybė, kad bendrovės nemokumui atsirasti galėjo turėti reikšmės galimai neteisėtais buvusio darbuotojo veiksmais bendrovei sukurta didelės vertės mokestinė prievolė, nepaneigia bendrovės vadovo pareigos imtis atkurti įmonės mokumą, įrodyti įmonės gyvybingumą ir realias galimybes per protingą laiką atsiskaityti su kreditoriais, t. y. pagrįsti, jog atsidarę finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o šiuo atveju D. R. jokių realių veiksmų neatliko.
13. Nepagrįstas ir skundo argumentas, kad apeliantas kaip įmonės vadovas neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bendrovei iškėlimo, nes kreditoriniai reikalavimai nedidėjo. Tokį argumentą akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos teismo atlikta įsiskolinimo VMI analizė, iš kurios matyti, jog MB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinė nepriemoka VMI laikotarpiu nuo 2022 m. sausio mėn. sparčiai augo – 2022 m. sausio 20 d. buvo priimtas nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos – 157,14 Eur, 2022 m. balandžio 21 d. jau buvo priimtas nurodymas nurašyti 8 863,42 eurų mokestinę nepriemoką iš MB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos (sąskaitų), dar už nepilnai dviejų savaičių priimtas nurodymas nurašyti jau 9024,18 Eur, o praėjus dar 20 dienų priimtas sprendimas išieškoti mokestinę neprimoką iš turto 17 987,69 Eur sumai.
14. Skundžiamo nutarimo 16 punkte taip pat nurodoma, jog bylos nagrinėjimo teisme metu D. R. „nurodė tik deklaratyvius abstrakčius teiginius apie veiksmus, kurių jo manymu jis ėmėsi atkurti įmonės mokumą (laukė ikiteisminio tyrimo eigos, kreipsis dėl žalos iš darbuotojo išieškojimo, kreipėsi dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo), tačiau nebuvo sukonkretintos priemonės, nebuvo pateikti tai pagrindžiantys duomenys, dėl ko teismas negali motyvuotai pasisakyti dėl abstrakčiai nurodytų veiksmų, jų reikšmės gerinant Bendrovės finansinę būklę ir atkuriant jos mokumą. Kita vertus, nesant D. R. nurodytoms aplinkybėms pagrindžiančių duomenų, teismas apskritai negali laikyti, kad kažkokios priemonės realiai buvo imtasi taikyti, kad atkurti Bendrovės mokumą, kad tos deklaratyviai nurodomos priemonės skirtos įmonės finansinei padėčiai gerinti. Be to, kad ir kokie būtų buvę, jei buvę, D. R. veiksmai dėl Bendrovės mokumo atkūrimo, jie įmonės mokumo neatkūrė, juolab šios bylos kontekste svarbu tai, kokie D. R. veiksmai buvo atlikti tuo laikotarpiu, kuomet jis privalėjo imtis konkrečių veiksmų Bendrovės mokumui atkurti, t. y. jo vadovavimo laikotarpiu iki bankroto bendrovei bylos iškėlimo, todėl konstatuotina, kad D. R. per įstatymo nustatytą terminą nesiėmė reikiamų ir pakankamų priemonių įmonės mokumui atkurti, taip pat neįvykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo“. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, apylinkės teismas vertino ir tai, ar D. R., kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ėmėsi priemonių jos mokumui atkurti, tačiau nustatė, kad jis neatliko jokių realių, pakankamų bei efektyvių veiksmų tam, kad būtų pasiektas realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas.
15. Nutarimo 17 punkte pirmosios instancijos teismas itin išsamiai pasisakė ir dėl subjektyviosios nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, pusės buvimo apelianto veiksmuose. Teismas nurodė, kad D. R. jau nuo 2022 m. sausio 20 d., kai VMI priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš MB „(duomenys neskelbtini)“ turto, galėjo ir turėjo suvokti įmonės nemokumo būseną, kuri nepagerėjo iki pat 2023 m. rugpjūčio 3 d., kai Kauno apygardos teisme buvo gautas VMI pareiškimas dėl bankroto bylos MB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo. Be to, MB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo kitų skolinių įsipareigojimų kreditoriams, priverstinai iš jo išieškomų piniginių lėšų suma sudarė 22 216,12 Eur, bendrovė realiai neveikė bei nevykdė veiklos, neturėjo piniginių lėšų ir iš esmės kitokio likvidaus turto. Taigi, neabejotina, kad D. R., vis didėjant įsipareigojimams, turėjo suvokti įmonės nemokumo būseną, todėl ne vėliau kaip nuo 2022 m. sausio 20 d. jam kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad dar 2022 m. rugpjūčio 18 d. VMI netenkino D. R. prašymo išdėstyti mokestinę nepriemoką, tačiau net ir praėjus beveik metams po priimto sprendimo bankroto bylą iškėlė ne pats įmonės vadovas, o VMI 2023 m. rugpjūčio 3 d. pareiškimu. Iš nurodytų pirmosios instancijos teismo argumentų matyti, kad šiuo atveju teismas pagrindė ne tik subjektyvųjį apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymį, bet ir nurodė tikslų laikotarpį nuo kada įmonė tapo nemoki ir nuo kada D. R., kaip jos vadovui, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
16. Apibendrinat tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad administracinio nusižengimo byloje ištirtų ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime išdėstytų įrodymų visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad D. R. kaltė, padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, yra įrodyta. Skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė visų jo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, išimtinai vertino tik jo kaltę pagrindžiančius duomenis, net nepasisakydamas dėl apelianto pateiktų duomenų ir žodinių paaiškinimų, yra nepagrįsti. Aukštesnės instancijos teismo įsitikinimu, byloje nėra jokių nepašalintų abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje reikšmingų teisės aktų nuostatomis, teismų praktika ir byloje esančių įrodymų visetu, pateikė aiškias ir motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir teisinio jų vertinimo, motyvuotai pasisakė dėl visų esminių apelianto argumentų, kuriais jis ginčijo jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymą. Todėl nėra pagrindo tenkinti D. R. apeliacinio skundo reikalavimo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui, ar, juo labiau, nutraukti jo atžvilgiu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį pradėtą administracinio nusižengimo teiseną.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
D. R. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 31 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.