Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Petva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12122-820/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Petva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Everwest“ dėl skolos už pervežimo paslaugas priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Nurodė, kad ieškovė 2023 m. rugsėjo-spalio mėn. atsakovei pagal pateiktus transporto (ekspedicinius) užsakymus teikė krovinių pervežimo paslaugas, už kurias atsakovė neatsiskaitė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

51. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

52. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl skolos už pervežimo paslaugas priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių ginčo faktinių aplinkybių

53. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2023 m. rugsėjo-spalio mėn. pagal pateiktus transporto (ekspedicinius) užsakymus atsakovei teikė krovinių pervežimo paslaugas. Atsakovei už vežimo paslaugas išrašytų ir apmokėjimui pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų suma sudaro 22 027,50 Eur, kurios atsakovė ieškovei nėra apmokėjusi.

54. Atsakovė dėl ieškovės vežto saldumynų krovinio iš Italijos gamintojo Ferrero pagal krovinio užsakymą Nr. T-2335-3T3-1 (Krovinys) sugadinimo yra sulaikiusi ieškovei mokėtinas sumas pagal visus sudarytus transporto (ekspedicinius) užsakymus, t. y. 22 027,50 Eur sumą. Atsakovė ieškovei yra pateikusi 2023 m. rugsėjo 25 d. Pretenziją dėl nuostolio atlyginimo.

55. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 22 027,50 Eur skolą, 535,84 Eur palūkanas, 40,00 Eur išieškojimo ne teismo tvarka išlaidų kompensaciją ir 12,50 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, argumentuodama tuo, jog atsakovė nėra apmokėjusi ieškovės jai išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų sumoje 22 027,50 Eur už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas.

58. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) teismas, ėmęs vertinti žalos Kroviniui kilimo priežastis, peržengė ieškinio ribas, todėl buvo priimtas siurprizinis sprendimas; (2) yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas trečiuoju asmeniui byloje neįtraukė ieškovės Draudiko; (3) atsakovė taikyti mokėjimų sulaikymo neturėjo pagrindo, nes: (i) žala kroviniui nesusijusi su prašoma priteisti skola; (ii) neteisingai aiškintas Sąlygų 5.10 punktas, kadangi, Draudikui 2024 m. sausio 25 d. pateikus raštą, išspręstas klausimas dėl žalos; (iii) sulaikymas galėjo būti taikomas tik jau sudarytų vežimo sutarčių pagrindu; (iv) atsakovė neturėjo reikalavimo teisės, nes nepateikė įrodymų, jog Ferrero reikalavimą įvykdė; (4) atsakovė savigynos teise naudojosi nesąžiningai; (5) suėjęs senaties terminas vadovaujantis CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalies b punktu; (6) atsakovė neįrodė, jog galėjo savo teises apginti kitais būdais; (7) nebuvo pagrindų kilti ieškovės atsakomybei; egzistuoja CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nustatyti atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai; (8) teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021; (9) ieškovė niekada nesutiko su pateikta Pretenzija; (10) sprendimo 89 ir 107 punktuose padarytos klaidingos išvados.

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

59. CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Būtent asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 31 punktas). Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 39 punktas).

60. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016, 18 punktas).

61. Nagrinėjamu atveju apeliantės teigimu, teismas, ėmęs vertinti žalos Kroviniui kilimo priežastis, peržengė ieškinio ribas, todėl buvo priimtas siurprizinis sprendimas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu.

62. Byloje nustatyta, jog atsakovė, atsikirsdama į ieškovės ieškinį, nurodė, jog visas ieškovei mokėtinas sumas sulaikė pagrįstai, vadovaudamasi Sąlygų 5.10 punktu, kilus tarp šalių ginčui dėl Krovinio sugadinimo ir dėl to atsakovei kilusios žalos. Atsižvelgus į tai, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ne tik ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas, bet ir atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas, nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės nurodytas aplinkybes dėl žalos Kroviniui kilimo priežastis, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Atsižvelgus į tai, jog ieškovei atsakovės atsikirtimų turinys ir nurodomos žalos Kroviniui aplinkybės buvo žinomos, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo vertinti kaip siurprizinio.

63. Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškina Sąlygų 5.10 punktą, kadangi Sąlygų 5.10 punkte naudojamos formuluotės suponuoja objektyvią išvadą, kad mokėjimų sulaikymai atsakovės galėjo būti daromi tik dėl Krovinio ir dėl kitų jau sudarytų vežimo sutarčių, o ne po Pretenzijos pateikimo sudarytų vežimo sutarčių. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sąlygų 5.10 punkto turinį, neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu.

64. Sąlygų 5.10 punkte nurodyta, jog žalos Kroviniui (įskaitant Krovinio praradimą ir kitus panašius atvejus), kuris buvo vežamas konkretaus Ekspedicinio užsakymo pagrindu, atveju, o taip pat tais atvejais, kai Užsakymo vykdytojas pažeidžia bet kokius šios Sutarties įsipareigojimus ir / ar privalomus nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų reikalavimus, Užsakovas iki Šalys pilnai išspręs tarpusavio santykius dėl Krovinio žalos ar įsipareigojimo pažeidimo, t. y. iki Užsakovas Užsakymo vykdytojui pateiks reikalavimus ir tokie reikalavimai bus pilnai patenkinti arba, dėl tokių reikalavimų tarp Šalių kilus ginčui, iki toks ginčas bus išnagrinėtas Sutartyje numatyta tvarka, Užsakovas, pateikęs Užsakymo vykdytojui raštišką pranešimą, turi teisę be jokių sankcijų iki galutinio Šalių ginčo išsprendimo šioje Sutartyje numatyta tvarka sulaikyti visas ir bet kokias pagal šią Sutartį ir visas kitas Užsakovo ir / ar Užsakovo grupės ir Užsakymo vykdytojo sudarytas sutartis Užsakovo mokėtinas sumas, nepriklausomai nuo to, ar tokios sumos yra mokėtinos Užsakymo vykdytojui ar Trečiajam asmeniui (pvz., faktoringo ar kitos reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo atvejais).

65. Pažymėtina, jog CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje nustatytais būdais. Pagal minėto straipsnio 2 dalį gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek ir būsimų prievolių įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021). Kvalifikavus sutartyje įtvirtintą teisę sulaikyti mokėjimą kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, tokiu būdu gali būti užtikrinama ir būsima prievolė, t. y. prievolė, kuri tokio susitarimo metu dar neegzistuoja, tačiau gali atsirasti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021).

66. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, jog ieškovės vykdoma pervežimo veikla yra dinamiška, o pervežimo sutarčių sudarymas į ateitį negali būti tiksliai numatomas ir apskaičiuojamas, be to, žalos atlyginimo klausimas gali iškilti ir vėliau nei įvykdytas pats pervežimas, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, vadovaujantis nutarties 65 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegijos vertinimu, Sąlygų 5.10 punkto formuluotė „<…> sulaikyti visas ir bet kokias pagal šią Sutartį ir visas kitas Užsakovo ir / ar Užsakovo grupės ir Užsakymo vykdytojo sudarytas sutartis Užsakovo mokėtinas sumas <...>“ aiškintina, kaip apimanti visas sudarytas sutartis, iš kurių kilo ar dar kils atsakovės mokėjimo prievolė ieškovei. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir vertino Sąlygų 5.10 punktą.

67. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, nurodo, jog niekada neužsiėmė „tylėjimo“ pozicijos, kadangi šalys pasitelkė survejerius Krovinio žalos aplinkybėms nustatyti, aktyviai bendravo su ieškovės Draudiku, kuris nenustatė draudimo išmokos mokėjimo atsakovei pagrindų; ieškovė žalos atsakovei niekada neatlygino bei savo atsakomybės nepripažino.

68. Pažymėtina, kad Sąlygų 6.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, jog jei Sutartis buvo Užsakymo vykdytojo pažeista ar įvykdyta netinkamai ir Užsakovas pateikia Užsakymo vykdytojui pretenziją dėl nuostolių atlyginimo arba netesybų sumokėjimo, gautą Užsakovo pretenziją Užsakymo vykdytojas turi išnagrinėti ir raštu pranešti Užsakovui apie jos patenkinimą arba pateikti raštišką motyvuotą atsisakymą patenkinti pretenziją per 10 (dešimt) darbo dienų nuo pretenzijos gavimo dienos. Jeigu per Sąlygų 6.3.1. punkte numatytą terminą Užsakovo vykdytojo atsakymo į Užsakovo pretenziją negauta, laikoma, kad Užsakymo vykdytojas neginčija savo atsakomybės ir / ar reikalaujamų sumų dydžio bei pagrįstumo ir Užsakovo pretenziją patvirtina (Sąlygų 6.3.2 punktas).

69. Nagrinėjamu atveju atsakovės Pretenzija ieškovei buvo pateikta 2023 m. rugsėjo 25 d. Duomenų, jog ieškovė per Sąlygų 6.3.1 punkte nurodytą terminą atsakovei būtų pateikusi raštišką motyvuotą atsisakymą patenkinti Pretenziją, byloje nėra. Ieškovė iš esmės ir pati neginčija, jog atsakymas į Pretenziją, kaip to reikalauja Sąlygų 6.3.1 punktas, atsakovei nebuvo pateiktas. Apeliantės nurodomi argumentai apie bendradarbiavimą su survejeriais, bendravimą su ieškovės Draudiku nepaneigia to, jog ieškovė motyvuoto raštiško atsakymo į atsakovės Pretenziją per 10 darbo dienų nuo Pretenzijos gavimo dienos, kaip to reikalauja Sąlygų 6.3.1 punktas, atsakovei nepateikė.

70. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021, kadangi ši byla savo ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos dalyko. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliantės argumentas laikytinas nepagrįstu.

71. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-684/2016). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės bylos aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtose bylose pateikto teisės aiškinimo taisyklių taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinį santykio kvalifikavimą ir atitinkamos teisės normos taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-690/2018).

72. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021 iš esmės nagrinėjamas klausimas, ar teisė sulaikyti užmokesčio už vežimą mokėjimą gali būti kvalifikuojama kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminės šios bylos faktinės aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, o minėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021 kasacinio teismo išaiškinimai, susiję su teisės normų taikymu, esant mokėjimų sustabdymui pagal vežimo sutartis, yra universalūs ir nesusiję su ieškovės nurodoma aplinkybe apie tai, jog byloje Nr. e3K-3-153-611/2021 atsakovas pasinaudojo mokėjimų sulaikymo teise už pervežimus, įvykusius iki pasinaudojimo sulaikymo institutu fakto, kadangi šis neesminis civilinės bylos Nr. e3K-3-153-611/2021 ir šios civilinės bylos skirtumas neturėjo reikšmės minėtiems kasacinio teismo išaiškinimams civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021 rėmėsi nepagrįstai.

73. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta nutarties 59 punkte, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 39 punktas). Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).

74. Nagrinėjamu atveju atsakovė, ginčydama ieškovės reikalavimų pagrįstumą, nurodė, jog ieškovei mokėtinos sumos buvo sulaikytos, remiantis Sąlygų 5.10 punktu, kilus šalių ginčui dėl Krovinio sugadinimo. Atsakovė nurodė žalos Kroviniui kilimo priežastis ir aplinkybes, pateikė juos pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, atsikirsdama į atsakovės argumentus, taip pat nurodė aplinkybes bei pateikė įrodymus, ieškovės vertinimu, paneigiančius jos atsakomybę dėl žalos Kroviniui kilimo. Tačiau, įvertinus atsakovės ir ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir pateiktus rašytinius įrodymus bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatyta, jog teismas netyrė ir nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl žalos Kroviniui kilimo aplinkybių ir priežasčių, taip pat nepasisakė dėl visų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų dėl Krovinio sugadinimo. Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė ir konstatavo ieškovės kaltę dėl Krovinio sugadinimo, tačiau visapusiškai tiek atsakovės, tiek ieškovės nurodytų žalos Kroviniui kilimo aplinkybių netyrė ir nevertino, iš esmės apsiribodamas tik selektyviu rašytinių įrodymų turinio perrašymu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino šalių argumentų apie Krovinio pakrovimo aplinkybes ir jų reikšmę ieškovės kaltės dėl žalos Kroviniui nustatymui, apie tinkamo puspriekabės paruošimo Krovinio gabenimui aplinkybes, ieškovės argumentų apie pačių produktų užterštumo tyrimo neatlikimą ir šių aplinkybių reikšmę nustatant ieškovės kaltę dėl Krovinio sugadinimo bei kitas šalių nurodytas žalos Kroviniui susidarymo aplinkybes ir jų reikšmę nustatant ieškovės kaltę dėl žalos atsakovei atsiradimo.

75. Pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nevertino bei visiškai nepasisakė dėl ieškovės nurodytų argumentų apie pagrindų kilti ieškovės civilinei atsakomybei atlyginti turtinę žalą už Krovinį nebuvimą. Nors ieškovė pateiktame dublike nurodė, jog nagrinėjamu atveju taikytini CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio ieškovės argumento taip pat nepasisakė ir ieškovės nurodytų aplinkybių apie netinkamą Krovinio įpakavimą, ieškovės nedalyvavimą Krovinio pakrovime netyrė ir nevertino CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalies taikymo aspektu.

76. Pažymėtina ir tai, kad pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, gali įstoti ar būti įtrauktas į bylą tik esant materialiniam teisiniam suinteresuotumui bylos baigtimi. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo.

77. Apeliantė nurodo, jog dėl ieškovės Draudiko neįtraukimo trečiuoju asmeniu byloje egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliantės pozicija. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškovės reikalavimo dėl skolos už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas priteisimo ir atsakovės mokėjimų ieškovei sulaikymo (ne)pagrįstumo klausimas. Byloje nėra pareikštas atsakovės reikalavimas ieškovei dėl žalos Kroviniui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, teismo priimtas sprendimas iš esmės neturės tiesioginės įtakos ieškovės Draudiko teisėms ar pareigoms. Todėl nėra pagrindo vertinti, jog, neįtraukus ieškovės Draudiko, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, jog, siekiant nustatyti atsakovės mokėjimų ieškovei sulaikymo (ne)pagrįstumą, byloje iš esmės nagrinėjamos aplinkybės dėl žalos Kroviniui kilimo priežasčių ir sprendžiama dėl ieškovės kaltės dėl sugadinto Krovinio, pirmosios instancijos teismas visgi turėtų apsvarstyti, ar šioje byloje priimtas sprendimas nesukels pasekmių ieškovės draudiko Mannheimer Versicherung AG teisių ir pareigų apimčiai.

78. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo.

79. Tinkamo teismo sprendimo motyvavimo, kaip vieno iš teisės į teisingą teismą elementų, svarba yra pabrėžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. EŽTT šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. EŽTT savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (pvz., EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91).

80. CPK 263 straipsnio 1 dalyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 270 straipsnio 4 dalyje, 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais konkrečių įrodymų ir jais nesiremia, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems.

81. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą procesinį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su pareiga tinkamai įvertinti byloje pateiktus įrodymus. Teismo funkcija yra tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 42 punktas). Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kt.

82. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytų reikalavimų, priimdamas skundžiamą sprendimą neįvykdė, kadangi teismas nevertino ir netyrė reikšmingų teisingam bylos išsprendimui aplinkybių, šalių argumentų dėl žalos Kroviniui kilimo aplinkybių, reikšmingų nustatant ieškovės kaltę dėl Krovinio sugadinimo ir žalos atsakovei kilimo, kadangi tik įvertinus šias reikšmingas aplinkybes galima spręsti dėl atsakovės mokėjimų ieškovei sulaikymo (ne)pagrįstumo ir skolos ieškovei (ne)priteisimo. Pirmosios instancijos teismas iš esmės apsiribojo tik rašytinių įrodymų perrašymu, tačiau byloje liko visapusiškai neištirti šalių argumentai ir nurodytos žalos Kroviniui kilimo aplinkybės, susijusios su tinkamu Krovinio pakrovimu, puspriekabės paruošimu Krovinio gabenimui, produktų užterštumo tyrimo neatlikimu ir kt., taip pat ieškovės argumentai apie pagrindų kilti ieškovės civilinei atsakomybei atlyginti turtinę žalą už Krovinį nebuvimą, CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindus; teismo sprendimas stokoja pagrįstumo išsamiais ir svariais vertinimais dėl žalos Kroviniui kilimo priežasčių ir ieškovės kaltės nustatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės turėtų būt vertinamos ir analizuojamos sistemiškai su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl Sąlygų 6.3.2 punkto taikymo (nutarties 68 - 69 punktai).

83. Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė teisingam ginčo išsprendimui būtinų esminių aplinkybių.

84. Pažymėtina, jog CPK normose įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 312 straipsnis, 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis) reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į tai, jog ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodė ir nesirėmė aplinkybe apie šalių ginčo dėl žalos Kroviniui kilimo atveju taikomą CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą senaties terminą, kuri nebuvo vertinta pirmosios instancijos teismo, teisėjų kolegija, vadovaudamasis nurodytomis CPK normomis, minėtos apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės taip pat nevertina ir dėl jos nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

85. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino visų šiai bylai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su žalos Kroviniui kilimo priežastimis ir ieškovės kaltės nustatymu; pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės kaltės dėl Krovinio sugadinimo padarytos nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrus bylos aplinkybes, įrodymus ir šalių nurodytus argumentus, todėl liko neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

86. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio, apimties, dėl būtinybės spręsti trečiojo asmens įtraukimo į procesą klausimą, nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi ir proceso šalims būtų užkirstas kelias į apeliaciją. Nurodytų argumentų pagrindu skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

87. Byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl dėl šios priežasties nėra tikslinga pasisakyti dėl kitų ieškovės apeliaciniame skunde ir atsakovės atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, kurie aktualūs ir vertintini teismui iš naujo nagrinėjant bylą ir pasisakant dėl ginčo esmės.

88. Tol kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

89. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat ir valstybei priteistinų, paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus joje galutinį procesinį sprendimą.

Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo

90. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir pan.

91. Ieškovė UAB „Petva“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2024 m. gegužės 2 d. el. laišką atsakovės atstovui Z. B.. Ieškovės teigimu, naujo įrodymo pateikimo būtinybė atsirado tik susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame teismas vertino su žala Kroviniui susijusias aplinkybes.

92. Teisėjų kolegija nesprendžia naujo įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimo, kadangi šį įrodymą ieškovė turės galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą dėl skolos už pervežimo paslaugas priteisimo iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.