Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (suinteresuotų asmenų byloje – G. V. bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teisės departamento vakarų Lietuvos teisės skyriaus) atskiruosius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-14222-776/2019 pagal pareiškėjos antstolės V. Š. pareiškimą dėl sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo (suinteresuoti asmenys byloje – skolininkas G. V. bei išieškotojas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teisės departamento vakarų Lietuvos teisės skyrius).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

11. Atskirojo skundo objektas – teismo nutarties, kuria paskirta skolininkui bauda, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas. Taip pat atskiruoju skundu išieškotojas prašo pakeisti teismo nutartį dėl paskirtos baudos dydžio.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų

12. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Perfrazavus šią taisyklę, darytina išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019)

13. Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54 – 55 punktus).

14. Sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019)

15. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantų dalies naujai teikiamų dokumentų data yra ankstesnė, nei byla buvo pradėta nagrinėti teisme. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad antstolės 2019 m. spalio 9 d. siunčiamas patvarkymas dėl informacijos pateikimo nebuvo įteiktas. Iš teismo posėdžio metu duotų apelianto paaiškinimų galima vertinti, kad iš antstolės dalį dokumentų, fotonuotraukas dėl atlikto 2019 m. spalio 25 d. patikrinimo G. V. gavo. Pažymėtina, kad vykdymo procese apeliantas taip pat turi bendradarbiauti su antstole, išieškotoju dėl sprendimo, antstolio patvarkymų vykdymo. Antstolė kreipėsi į teismą 2019 m. spalio 25 d., posėdis paskirtas 2019 m. lapkričio 18 d.

G. V. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis dalies dokumentų nepateikė teismui nes tik posėdžio metu sužinojo esmę dėl ko yra kaltinamas, todėl teikia bei nurodo papildomus duomenis apeliaciniam teismui. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad LITEKO duomenimis 2019 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje G. V. buvo leista susipažinti su 2019 m. spalio 2 d. patikrinimo aktu, kitais byloje esančiais dokumentais. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, teismo posėdžio metu apelianto paaiškinimus, siekiant išsamiau įvertinti faktines aplinkybes, spręstina, kad apelianto pateiktus naujus įrodymus tikslinga priimti ir vertinti.

Dėl sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, nevykdymo pasekmių taikymo

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolė V. Š. vykdo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal išieškotojo 2017 m. gegužės 17 d. privalomąjį nurodymą, kuriuo skolininkas įpareigotas nevykdyti statybos darbų statinyje – garažo bokse Nr. (duomenys neskelbtini). Išieškotojo 2019 m. birželio 12 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų įvykdymo patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad yra pakitęs garažo bokso Nr. (duomenys neskelbtini) aukštis ir atsiradusios papildomos konstrukcijos ant stogo. Antstolė 2019 m. spalio 25 d. surašė apžiūros aktą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl faktinės padėties patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, nurodant, kad statybos darbai, nesusiję su savavališkos statybos padarinių šalinimu, minėtame statinyje ir toliau buvo atliekami. 2019 m. spalio 25 d. antstolė surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), nes skolininkas neįvykdė vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdomo išieškotojo 2017 m. gegužės 17 d. privalomojo nurodymo.

17. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis). Tuo atveju, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą (CPK 771 straipsnio 1 dalis).

18. CPK 771 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad teismas, nustatęs, jog skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, galėtų skolininkui skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad CPK 771 straipsnyje nustatyta bauda atlieka kompensacijos funkciją, skiriama kaip satisfakcija išieškotojui dėl laiku neįvykdytos prievolės, kartu ji skatina skolininką įvykdyti prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009; 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-313/2017 14 punktą). CPK 771 straipsnyje nustatyti sprendimo neįvykdymo padariniai skiriasi, priklausomai nuo to, ar veiksmus, kuriuos įpareigotas atlikti ar nutraukti atsakovas, gali atlikti ar nutraukti tik jis pats, ar tai gali padaryti ir kiti asmenys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2014). Formuodamas teismų praktiką dėl CPK 771 straipsnio taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai ši teisinė sankcija yra bauda, skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis).

19. Sprendimo, kuriuo skolininkas įpareigotas atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymo faktą motyvuotu aktu konstatuoja antstolis, o poveikio priemones už sprendimo neįvykdymą taiko teismas, patikrinęs antstolio akto pagrįstumą ir nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016). Kasacinio teismo praktikoje, kur yra išaiškinta, kad nuo Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos yra pagrindas konstatuoti, jog skolininkas neįvykdė pareigos atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, todėl teismas, teismo posėdyje spręsdamas sprendimo neįvykdymo klausimą ir taip nustatęs, kad skolininkas neįvykdė sprendimo, turi pagrindo skirti skolininkui baudą nuo kitos dienos, einančios po Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos (CPK 73 straipsnio 3 dalis) už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai iki įpareigojimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-415/2015).

20. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) yra konstatavęs, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį saugoma teisė į teismą būtų tik iliuzinė, jei susitariančiosios valstybės nacionalinėje teisinės sistemoje būtų leidžiama nevykdyti galutinio ir privalomo teismo sprendimo, tuo pakenkiant vienai iš šalių. Todėl bet kokio teismo sprendimo vykdymas laikytinas sudėtine 6 straipsnyje nurodyto „bylos nagrinėjimo“ dalimi. Tai reiškia, jog nepagrįstai ilgai užsitęsęs privalomo sprendimo vykdymas gali pažeisti Konvenciją (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. kovo 19 d. sprendimą byloje Hornsby prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 18357/91), par. 40; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Burdov prieš Rusiją (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 33509/04), par. 65–66). Tokio užsitęsimo pagrįstumas turi būti vertinamas visų pirma atsižvelgiant į vykdymo proceso sudėtingumą, paties pareiškėjo bei kompetentingų institucijų elgesį, taip pat teismo priteistos sumos dydį bei sprendimo pobūdį (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Raylyan prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22000/03), par. 31; 2015 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Rafailovič ir Stevanovič prieš Serbiją (pareiškimų Nr. 38629/07 ir 23718/08), par. 78).

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog privalomasis nurodymas neįvykdytas be svarbių priežasčių, todėl nagrinėjamos bylos aplinkybės sudarė pagrindą taikyti skolininkui privalomojo nurodymo neįvykdymo teisines pasekmes vadovaujantis CPK taikymo principais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika.

22. Apeliacinio teismo vertinimu nagrinėjamam klausimui dėl baudos skyrimo svarbios yra šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės taip pat ir nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AN2-3-354/2019 ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-208-368/2019.

23. Šiaulių apygardos teismas administracinėje byloje Nr. AN2-3-354/2019 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog garažo bokse Nr. (duomenys neskelbtini) atlikti statybos darbai traktuotini kaip pažeidžiantys išieškotojo privalomojo nurodymo reikalavimus. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad 2017 m. gegužės 16 d. skolininkui buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl savavališkos statybos (skolininkui nuosavybės teise priklausančiuose garažų boksuose), todėl skolininkas buvo nubaustas administracine tvarka. Šiaulių apygardos tesimas atkreipė dėmesį, jog dėl garažo bokso, priklausančio skolininkui nuosavybės teise, atliktų darbų nėra priimtas teisės aktas, kuris nustatytų, kad minėtame garažo bokse būtų buvusi atlikta savavališka statyba. Pažymėjo, jog skolininkas yra nubaustas pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nevykdė skolininkui surašyto 2017 m. gegužės 17 d. privalomojo nurodymo, kurio dalies „Privalomojo nurodymo esmė, turinys ir teisinis pagrindas“ grafoje „Privalomasis nurodymas“ yra nurodyta – „nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, iki bus pašalinti savavališkos statybos padariniai“, tačiau minėtame privalomajame nurodyme nėra nurodyta nei kokio, nei kur esančio statinio ar jo dalies statybos darbų skolininkas privalo nevykdyti. Vien tai, kad 2017 m. gegužės 17 d. privalomasis nurodymas nebuvo apskųstas, leidžia daryti išvadą tik dėl jo teisėtumo, tačiau tai neleidžia daryti išvadų dėl jo turinio aiškumo, nuo kurio ir priklauso sprendimas, ar skolininkas tinkamai minėto nurodymo laikėsi. Šiaulių apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad duomenų, iš kurių būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog skolininkas suprato, jog minėtas privalomasis nurodymas apėmė ir garažo boksą Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra. Esant šioms aplinkybėms Šiaulių apygardos teismas padarė išvadą, jog institucijai nepavyko įrodyti skolininko kaltės dėl 2017 m. gegužės 17 d. privalomojo nurodymo nevykdymo dėl aplinkybių, susijusių su garažo bokso Nr. (duomenis neskelbtiniNr) darbais, todėl šias aplinkybes šalino iš įrodytomis pripažintų administracinio nusižengimo aplinkybių ir skundžiamas nutarimas šioje dalyje pakeistas (ANK 653 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

24. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. vasario 12 d. civilinėje byloje Nr. 2S-208-368/2019 konstatavo, kad privalomasis nurodymas priimtas nustačius savavališkos statybos pagrindus. Šiaulių apygardos teismas iš šios bylos duomenų nustatė, kad skolininkui yra aiškiai žinomos visos privalomojo nurodymo surašymo aplinkybės ir žinoma, dėl kurio garažo bokso priimtas privalomasis nurodymas.

25. Pažymėtina, kad neteisėtos statybos padarinių šalinimas, nugriaunant neteisėtai pastatytus statinius ar atkuriant pradinę statinio padėtį, nepriskirtinas prie tokių veiksmų, kuriuos gali atlikti tik pats skolininkas, t. y. nėra griežtai asmeninio pobūdžio pareiga, ir kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar, skolininkui nevykdant teismo sprendimo, išieškotojui priskirtina teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2013, 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2014; 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-219/2016). Taigi parinkdamas teismo sprendimo vykdymą užtikrinančią priemonę (nustatydamas išieškotojui teisę už neįvykdžiusį teismo sprendimo skolininką šio sąskaita įvykdyti teismo sprendimą arba nustatydamas skolininkui baudą už teismo sprendimo nevykdymo laikotarpį ir pakartotinai įpareigodamas skolininką įvykdyti teismo sprendimą) teismas turi pirmiausia išsiaiškinti, kokio pobūdžio pareiga nustatyta skolininkui teismo sprendimu, ar veiksmus, kuriuos įpareigotas atlikti (nutraukti) skolininkas, gali atlikti tik jis pats, ar tai gali padaryti ir kiti asmenys (išieškotojas). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-611/2016).

Šiuo konkrečiu atveju antstolė kreipėsi į teismą, prašydama teismo nuožiūra skirti G. V. baudą už išieškotojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teisės departamento vakarų Lietuvos teisės skyriaus 2017 m. gegužės 17 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdymą. Pateikė teismui minėtą aktą, kuriame nurodoma, kad įpareigojimai neįvykdyti. Prašyme teismui nurodė, kad 2019 m. birželio 12 d. faktinės padėties patikrinimo metu (fotofikcija) antstolė nustatė, kad statybos darbai, nesusiję su savavališkos statybos padarinių šalinimu, statinyje – garažo bokse Nr. (duomenys neskelbtini) (esančiame adresu: (duomenys neskelbtini)) ir toliau buvo atliekami.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2017 m. gegužės 18 d. surašė G. V. ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šio privalomojo nurodymo nevykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl aplinkybės, susijusios su garažo boksų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), išorinių laikančiųjų sienų aukščiais, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl 2017 m. gegužės 17 d. privalomąjį nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdymo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad suinteresuotas asmuo nepateikė jokių objektyvių duomenų, pateisinančių privalomojo nurodymo neįvykdymą, išreikšdamas tik abejonę, kaip galėjo būti nustatyta, kad pakitęs garažo bokso aukštis ir ant stogo atsirado papildomos konstrukcijos, nes jis jokių statybos darbų neatliko. Teismo nuomone, antstolės 2019 m. spalio 25 d. surašytas apžiūros aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad statybos darbai, nesusiję su savavališkos statybos padarinių šalinimu, minėtame statinyje ir toliau buvo atliekami. Dėl nurodytų priežasčių konstatavo, jog privalomasis nurodymas neįvykdytas be svarbių priežasčių, bei, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti G. V. privalomojo nurodymo neįvykdymo teisines pasekmes.

Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į apelianto G. V. argumentus, 2019 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio metu duotus jo paaiškinimus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė ir įvertino bylos faktines aplinkybes. Iš G. V. paaiškinimų, bylos aplinkybių ( šios nutarties 16-18 punktai) yra pagrindo spręsti, kad apeliantui nebuvo pakankamai aiški bylos esmė. Iš jo paaiškinimų nėra galimybės įvertinti jo pozicijos dėl antstolės nurodytų aplinkybių, dėl to, kad buvo atliekami ir kokie konkretūs darbai nesusiję su savavališkos statybos padarinių šalinimu ir pan. Be to teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nedalyvavo nei antstolė, nei išieškotojas todėl dėl antstolės dokumentuose nurodytų aplinkybių nebuvo išsamiau aiškinamasi. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo byloje esantys duomenys nėra pakankami padaryti konkrečias išvadas dėl apelianto veiksmų teisėtumo, neteisėtumo. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo ( šios nutarties 30 punktas) padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu bylos faktinių aplinkybių ištyrimu ir įvertinimu.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-320/2014).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylos esmė nėra atskleista, tai turėjo įtakos įrodymų vertinimui bei procesinio sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui, todėl esant nurodytoms aplinkybėms CPK nuostatų pažeidimui yra pagrindas skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį panaikinti ir antstolės pareiškimą dėl baudos skyrimo už antstolės reikalavimų nevykdymą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ( CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl apeliaciniam teismui 2020 m. sausio 10 d. apelianto pateiktų papildomų paaiškinimų dėl Savavališko akto Nr. (duomenys neskelbtini) apskundimo bei kitų aplinkybių, pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės nagrinėtinos ir įvertintinos pirmosios instancijos teisme.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teisės departamento vakarų Lietuvos teisės skyrius atskiruoju skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį ir G. V. skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomąjį nurodymą dieną valstybės naudai. Pažymėtina, kad minėti reikalavimai nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 – 313 straipsniai, 338 straipsnis), be to įvertinus tai, kad byla gražintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl konkrečių faktinių aplinkybių nustatymo ir įvertinimo, todėl dėl išieškotojo prašymo apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Apibendrinant tai kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo padaryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, ar ne, skyrė CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytą baudą. Dėl baudos dydžio iš esmės spręstina tik nustačius G. V. veiksmų neteisėtumą dėl konkrečių antstolės 2019 m. spalio 25 d. prašyme nurodytų aplinkybių skirti baudą už sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.