- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-320-513/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03502-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
- Atsakovas
- R. R.
- Ieškovas
- E. Č.-R.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Č.-R. ieškinį atsakovui R. R. dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. Č.-R. ieškiniu prašė: 1) nustatyti nepilnamečio vaiko E. R. gyvenamąją vietą su ja; 2) nepilnamečio sūnaus E. R. išlaikymui iš atsakovo R. R. priteisti po 500 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pareiškimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės, paskirti ieškovę vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; 3) iš atsakovo R. R. priteisti 14 500 Eur nepilnamečio sūnaus E. R. išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., paskirti ieškovę vaiko išlaikymo įsiskolinimo tvarkytoja uzufrukto teise; 4) priteisti iš atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismo posėdžio metu ieškovė patikslino reikalavimą ir prašė iš atsakovo priteisti 15 000 Eur nepilnamečio sūnaus E. R. išlaikymo įsiskolinimą; atsakovas dėl reikalavimo patikslinimo neprieštaravo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies ir iš atsakovo R. R. priteistas 7 086 Eur nepilnamečio sūnaus E. R. išlaikymo įsiskolinimas, ieškovė E. Č.-R. paskirta šių lėšų tvarkytoja. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.
3. Teismas nustatė, kad 2021 m. gegužės 5 d. Jungtinėje Karalystėje, Londone nutraukta bylos šalių santuoka. E. R., gim. (duomenys neskelbtini), yra šalių sūnus, jo gyvenamoji vieta nuo 2021 m. spalio 19 d. deklaruota Klaipėdos mieste, Lietuvoje. Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2021 m. spalio mėnesio dirba puse etato, gauna apie 270 Eur darbo užmokestį, atsakovas dirba statybos įmonėje ir gauna apie 570 Eur darbo užmokestį. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 15 000 Eur nepilnamečio sūnaus išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., skaičiuojant po 500 Eur kas mėnesį. Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad išlaikymo sūnui neteikė, tačiau tvirtino keletą kartų siuntęs dovanas per ieškovės motiną.
4. Teismas nurodė, kad pagal CK 3.200 straipsnį išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, su kuriuo gyvena nepilnametis vaikas, ilgą laiką nereikalauja išlaikymo vaikui iš antrojo tėvo ir vaiką išlaiko vienas, pati savaime nėra pagrindas mažinti išlaikymo įsiskolinimą, nes išlaikymui gautinos lėšos yra vaiko, o ne tėvo (motinos) nuosavybė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas kartu negyvena nuo 2019 m gruodžio 1 d. ir byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. atsakovas jokia forma išlaikymo šalių nepilnamečiam sūnui neteikė. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė, jog nurodytu laikotarpiu šalių sūnui buvo skiriamas būtent jos prašomo dydžio (po 500 Eur per mėnesį) išlaikymas, o ieškovės paaiškinimai, kad pirko vaikui rūbus, maistą, patyrė išlaidas būsto nuomai, nepagrindžia prašomos priteisti 15 000 Eur sumos. Teismas rėmėsi teismų praktikos pozicija, jog būtiniesiems poreikiams patenkinti reikalingas dydis negali būti mažesnis už vieną minimalią mėnesio algą, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei rungimosi principais ir iš atsakovo priteisė išlaikymo sūnui įsiskolinimą už 30 mėnesių laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., sudarantį 7 086 Eur, skaičiuojant pagal tuo metu galiojusio MMA pusę sumos (215 Eur x 1 mėn. + 224 Eur x 12 mėn. + 234 Eur x 12 mėn. + 275 x 5 mėn.) (CK 1.5, 3.155, 3.156, 3.159, 3.192, 3.194, 3.196, 3.200 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad išlaikymo įsiskolinimas paskaičiuotas vadovaujantis minimalios mėnesinės algos kriterijumi, kuris gali patenkinti tik minimaliuosius sūnaus poreikius, todėl atsakovo teiginiai apie pastangas siųsti sūnui dovanas švenčių progomis, bandymas susisiekti su ieškove, negalėjimas pasimatyti su sūnumi, kurie nėra įrodyti jokiais įrodymais, taip pat buvusi ypač sunki finansinė padėtis nepašalina ir nesumažina atsakovo pareigos padengti susidariusį išlaikymo įsiskolinimą.
6. Teismas nustatė, kad ieškovei buvo suteikta antrinė teisinė pagalba apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įvertinęs patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį, tai, kad atsakovas visiškai nepripažino savo pareigos sumokėti vaiko išlaikymo įsiskolinimą, teismas valstybės naudai iš atsakovo priteisė visas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, t. y. 251,67 Eur, 160 Eur žyminį mokestį ir 22,40 Eur teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
7. Atsakovas R. R. (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
8. Nurodo, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartimi patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis šioje byloje dėl dalies ieškovės reikalavimų, t. y. vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pareiškimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės ir bendravimo su vaiku tvarkos.
9. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nenustatė realių sūnaus poreikių, nesiaiškino šalių turtinės padėties, neišreikalavo ginčo laikotarpiu ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, t. y. neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, būtinų išlaikymo dydžiui nustatyti, todėl pažeidė CK 3.192 straipsnio 2 dalį.
10. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog teismų praktikoje išaiškinta apie būtiniesiems poreikiams patenkinti reikalingą dydį, kuris negali būti mažesnis už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004), rėmėsi 2004 m. praktika, kuri yra pasikeitusi ir yra išaiškinta, kad priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).
11. Teigia, kad teismas turėjo įpareigoti ieškovę pateikti duomenis apie vaikui mokėtas išmokas Jungtinėje Karalystėje, kurių, atsakovo manymu, pilnai pakako ne tik vaiko, bet ir ieškovės poreikių patenkinimui. Teigia, kad būtent dėl šios priežasties ieškovė nesikreipė dėl išlaikymo priteisim sūnui anksčiau, kol dar gyveno Jungtinėje Karalystėje, buvo visiškai atsiribojusi ir neleido bendrauti su sūnumi. Taip pat teismas nepareikalavo, kad ieškovė pateiktų duomenimis apie Lietuvoje gaunamas išmokas vaikui, kurios įskaitomos į vaikui priteistino išlaikymo dydį.
Žemesnės instancijos teismas
12. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo paaiškinimus apie sūnui siųstas dovanas. Jis nenurodė dovanų vertės, nes neturėjo advokato šioje byloje, kuris būtų padėjęs jam tinkamai įgyvendinti procesines teise, o ieškovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, todėl šalių galimybės buvo nelygios ir buvo pažeistas rungimosi principas, apie galimybę gauti nemokamą teisinę pagalbą nežinojo.
13. Pažymi, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, o pirmosios instancijos teismas nei jo, nei ieškovės turtinės padėties nenustatė, nesiaiškino, ar jis bus pajėgus mokėti 7 086 Eur išlaikymo įsiskolinimą, nevertino, kokia konkrečia dalimi prie vaiko išlaikymo prisidėjo ieškovė, kokios jos pajamos buvo tuo metu. Taip pat teismas nevertino, ar išlaikymas vienkartine išmoka nepažeis jo interesų bei pažeidė vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principą, kuris reiškia, jog vaikų išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo būti aktyvus ir dėti visas pastangas nustatyti objektyvią tiesą byloje, tačiau to nedarė.
Atsiliepimas
14. Ieškovė E. Č.-R. atsiliepimu atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
15. Argumentuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas, nes prašydamas priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį atsakovas siekia visiškai išvengti išlaikymo vaikui ginčo laikotarpiu ir išvengti pareigos išlaikyti vaiką. Reikalavimas grąžinti civilinę bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo taip pat nepagrįstas, nes neegzistuoja nei CPK 327 straipsnio l dalyje, nei CPK 329 straipsnyje numatyti pagrindai. Pažymi, kad ginčijamu sprendimu išnagrinėtas tik reikalavimas dėl išlaikymo vaikui įsiskolinimo priteisimo, dėl kitų ieškinio reikalavimų šalys sudarė taikos sutartį. Atsakovas pats dalyvavo visame procese, t. y. teikė teismui atsiliepimą, dalyvavo teismo posėdžiuose, pats tiesiogiai su ieškove tarėsi dėl taikos sutarties sąlygų ir ją sudarė. Teismas ne kartą informavo atsakovą, kad šis turi teisę turėti atstovą, tačiau jis pats sutiko civilinę bylą vesti be atstovo, nepageidavo turėti advokato ir tik priėmus atsakovui nepalankų sprendimą jis kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, taigi, pats yra kaltas dėl savo neveiklumo, o rungimosi principas nebuvo pažeistas.
Žemesnės instancijos teismas
16. Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties. Ji pateikė teismui apskaičiuotus vaiko poreikius ir atskleidė savo turtinę padėtį, nurodė, kad jos pajamas sudaro 271,25 Eur darbo užmokestis ir 80,50 Eur savivaldybės mokama išmoka už vaiką, pateikė VĮ Regitra, VĮ Registrų centro pažymas, jog neturi nuosavybės teise priklausančių automobilių ar nekilnojamojo turto, nėra juridinių asmenų dalyvė. Dėl to teismas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti įrodymų, kurie yra byloje. Ieškovė procese buvo aktyvi ir apie savo turtinę padėtį teismui pateikė visą informaciją. Pažymi, kad nebeturi Jungtinėje Karalystėje banko sąskaitos, todėl nebeturi galimybės pateikti duomenis apie už vaiką Jungtinėje Karalystėje gautas išmokas, tačiau žodžiu teismui nurodė, kokio dydžio išmokas gaudavo. Tuo tarpu atsakovas buvo prašomas pateikti informaciją apie savo turtinę padėtį, tačiau jos neteikė tyčia. Dėl to atsakovo turtinė padėtis iš dalies atskleista tik dėl jo paties kaltės – tyčinio neveikimo.
17. Pažymi, kad teismas priteisė išlaikymo įsiskolinimą už 30 mėnesių orientaciniu dydžiu imdamas tik po pusę MMA. Tokio dydžio išlaikymo įsiskolinimas, ieškovės nuomone, yra teisingas, protingas ir sąžiningas net ir atsakovui teigiant, kad uždirba tik minimalų darbo užmokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovo priteistas išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, nesutinka su apelianto argumentais.
21. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
22. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl iš jo priteisto 7 086 Eur išlaikymo sūnui įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas nei dėl šalių finansinių galimybių teikti išlaikymą vaikui, nei dėl vaiko poreikių, nepagrįstai priteisė iš jo išlaikymo sūnui įsiskolinimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.
23. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jie abu turi lygias pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, gyvena su jais kartu ar skyrium. Vaikų išlaikymas (išlaikymo teikimo tvarka, forma ir dydis) pirmiausia yra tėvų susitarimo reikalas (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193 straipsnis). Tėvams nesusitarus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ar nevykdant pareigos išlaikyti savo vaiką, yra galimas teisminės valdžios įsikišimas į šią tėvų ir vaikų turtinių teisinių santykių sritį, t. y. teismas gali priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą (CK 3.194 straipsnis). Tėvams (vienam jų) nevykdant pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, įstatyme nustatyta galimybė teismui priteisti iš jų (vieno jų) išlaikymą, kurį jie (jis) turės pareigą teikti ateityje (nuo teismo sprendime nurodytos datos), taip pat priteisti išlaikymo skolą. Nors teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo tada, kai vaiko tėvas (motina) jo nebeteikia, tačiau įstatyme nustatytas ribojimas išlaikymo skolai priteisti, t. y. išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pateikimo dienos (CK 3.200 straipsnis), kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas.
24. Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. Išlaikymo dydis priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą; mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jį teikti didesnį, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti didesnį išlaikymą, toks didesnis išlaikymas ir turi būti priteisiamas.
25. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šis dydis yra orientacinis kriterijus, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, ir, priešingai apelianto teiginiams, pagrįstai vadovavosi šiuo kriterijumi, kaip orientaciniu dydžiu nustatant šalių sūnui reikalingo išlaikymo dydį nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių kitokius vaiko poreikius.
26. Apeliantui argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė vaiko poreikių, teisėjų kolegija pažymi, kad nereikia įrodinėti, kad vaikui, kaip ir kiekvienam žmogui, yra reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, vaistai, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės, papildomas lavinimas ir užsiėmimai, pramogos ir poilsis laisvalaikiu, tačiau išlaidos šiems poreikiams patenkinti turi būti protingo ir realaus dydžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteistas įsiskolinimo už 30 mėnesių laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., sudarantis 7 086 Eur, apskaičiuotas kaip orientacinį dydį taikant pusę tuo metu galiojusio MMA dydžio, yra visiškai pagrįstas, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir atsakovui neturėtų kilti abejonių, kad toks dydis užtikrina tik minimalių šalių nepilnamečio sūnaus poreikių patenkinimą bei neblogina atsakovo turtinės padėties.
27. Nors pirmosios instancijos teismas nenurodė, tačiau kiekvienam vaikui nuo gimimo iki pilnametystės iš valstybės biudžeto lėšų taip pat yra mokamos išmokos pagal Išmokų vaikams įstatymą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad šios išmokos dydžiu gali būti mažinamas išlaikymo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020 ir kt.), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma. Valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020). Juo labiau, kad atsakovas neprašė išlaikymo vaikui sumažinti aptariamos išmokos dydžiu, todėl konstatuotina, jog šalių vaiko poreikiams patenkinti vaikui su motina grįžus gyventi į Lietuvą šiek tiek didesnė suma per mėnesį neabejotinai užtikrina ne tik minimalių šalių sūnaus poreikių patenkinimą, bet ir pilnaverčiam vaiko vystymuisi reikalingų kitų poreikių, pavyzdžiui, poilsio, laisvalaikio, kultūrinio ir kitokio ugdymo, patenkinimą. Tas pats pasakytina ir apie ieškovės gautas išmokas vaikui tuo laikotarpiu, kai ji su vaiku gyveno Jungtinėje Karalystėje.
28. Vertinant šalių turtinę padėtį, teisėjų kolegijos nuomone, svarbi ir aplinkybė, kad šalių sūnus visą ginčo laikotarpį gyveno su ieškove, o atsakovas pripažino jokio išlaikymo vaikui tuo metu neteikęs. Taigi, nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokia konkrečiai dalimi ieškovė prisidėjo prie vaiko išlaikymo ginčo laikotarpiu, nes akivaizdu, kad tik ji viena tuo metu išlaikė šalių sūnų. Be to, ieškovė yra dirbanti ir pagal savo galimybes (gaunamas pajamas) prisideda prie vaiko išlaikymo, o jai tenkanti išlaikymo dalis neabejotinai ir taip yra didesnė, negu apelianto (atsakovo), atsižvelgiant į tai, jog nepilnametis vaikas gyvena ir ginčo laikotarpiu gyveno su ja (ieškove). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai vaikas lieka su vienu iš tėvų, jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės galimybės gauti didesnes pajamas nei apelianto (atsakovo) visuomet bus mažesnės, nes jai teks skirti daugiau laiko rūpintis vaiku, t. y. rūpintis kasdiene buitimi, vaiko sveikata, vežti jį pas gydytojus, vesti į ugdymo įstaigas, rūpintis papildomomis veiklomis ir pan., todėl darytina išvada, kad tas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena skyrium, turėtų ne mažiau materialiai prisidėti prie vaiko išlaikymo.
29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nei atsakovo siųstos dovanos vaikui švenčių progomis, nors ieškovė ir neigia vaiką gavus dovanų iš atsakovo, nei tokių dovanų vertė neeliminuoja skyrium gyvenančio tėvo pareigos išlaikyti savo vaiką, o dovanų vertė nėra įskaitoma į vaikui teiktino išlaikymo dydį. Savanoriška papildoma pagalba ir aprūpinimas vaikams, papildomas išlaikymas, dovanos švenčių progomis yra moralinė tėvų pareiga. Pažymėtina, jog atsakovas neigia išlaikymo įsiskolinimo egzistavimą argumentuodamas tuo, kad ginčo laikotarpiu nebendravo / negalėjo bendrauti su sūnumi, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus nėra siejama su bendravimu ir šie apelianto teiginiai yra teisiškai nereikšmingi. Vaikų išlaikymas nėra apdovanojimas už bendravimą ar aplankymą. Be to, atsakovas, teigdamas, kad vaiko motina trukdė jam bendrauti su vaiku, nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, taip pat jokių įrodymų, kad jis pats dėjo pastangas ir siekė bendrauti vaiku, kreipėsi į vaiko teisių apsaugos institucijas ar pan.
30. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir nereikalavo šalių turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, byloje esantys duomenys šiuos apelianto teiginius paneigia. Pažymėtina, jog ieškovė, kaip ir nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą, pateikė jos turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus, tuo tarpu, atsakovui pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugpjūčio 24 d. teismo posėdyje detaliai išaiškino, kokius įrodymus jis turi pateikti, išaiškino teisę turėti atstovą, tai, kad jis gali kreiptis į privatų advokatą arba, jeigu jo turtinė padėtis yra sunki, gali kreiptis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Pažymėtina, jog tai buvo išaiškinta dar teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartyje, kuria nustatyti atsakovo pateikto atsiliepimo trūkumai. Taigi, nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jis nežinojo apie galimybę gauti nemokamą teisinę pagalbą. Kaip matyti iš bylos proceso duomenų, atsakovas pats pasirinko procese elgtis pasyviai ir, nors dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, jokių įrodymų, pagrindžiančių savo poziciją, atsikirtimus į ieškinį, turtinę padėtį, neteikė. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo atsakovo teiginiams, kad buvo pažeistas rungimosi principas ar kad jis buvo silpnesnė bylos šalis ir pan. Juo labiau, kad atstovą advokatą apeliacinėje instancijoje atsakovas turi ir sugebėjo pasirūpinti tinkamu atstovavimu bei valstybės garantuojama teisine pagalba. Pažymėtina ir tai, kad pats neteikęs jokių įrodymų, teigdamas, kad nesuprato, kaip turi įgyvendinti savo procesines teises ir pareigas pirmojoje instancijoje, atsakovas net ir apeliacinėje instancijoje jau turėdamas advokatą, taigi, atstovaujamas profesionalaus kvalifikuoto teisininko, neabejotinai išmanančio proceso taisykles ir principus, vis tiek neteikia ir neprašo priimti jokių naujų įrodymų, o priešingai, visą įrodinėjimo naštą siekia nepagrįstai perkelti ieškovei ir pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose nereiškia, jog procese negalioja rungimosi principas ir kad šalys neturi įrodinėti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo ar kad teismas turėtų suformuoti šalių argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
31. Apeliantui akcentuojant prastą savo turtinę padėtį, pažymėtina, jog tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, ne tik atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, bet ir į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Taigi, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintina ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Be to, kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Todėl tais atvejais, kai tėvų pajamos yra nedidelės ar jie jų neturi išvis, kai tėvai neturi turto, kuriuo galėtų būti teikiamas išlaikymas kita forma nei periodinėmis išmokomis, teismas turi įvertinti, dėl kokių priežasčių tėvai neturi galimybių dirbti ir tinkamai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020). Taigi, tėvų turtinė padėtis vertinama neatskiriamai nuo tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus, kurią jie turi vykdyti tinkamai ir vaikams teikti pakankamo dydžio išlaikymą.
32. Pažymėtina, jog net ir nustačius, jog atsakovo turtinė padėtis nėra gera, o jo pajamos nėra didelės, vien ši aplinkybė savaime nepatvirtina ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikas, iš jų ir dėl išlaikymo vaikui dydžio nustatymo, pirmiausia turi būtina vadovaujamasi prioritetiniu nepilnamečio vaiko teisių ir interesų gynimo principu. Vadinasi, tuo atveju, jeigu apelianto gaunamos pajamos nėra pakankamos savo vaikui išlaikyti, jis turėtų spręsti klausimą dėl veiksmų, kurie leistų padidinti gaunamas pajamas, tačiau tai neatleidžia atsakovo nuo išlaikymo pareigos vykdymo. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku; priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004).
33. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių sąžiningas atsakovo pastangas pagerinti savo turtinę padėtį, kaip minėta, atsakovas iš viso neteikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, tik žodžiu nurodė, kad dirba statybų srityje ir gauna minimalų darbo užmokestį, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, greičiau atsakovas, dirbantis statybų srityje neatskleidžia visų savo pajamų. Pažymėtina ir tai, kad pagal, kasacinio teismo formuojamą praktiką, nepilnamečio vaiko išlaikymo pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu ar kitokiomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Atsižvelgiant į tai, vien atsakovo bloga turtinė padėtis savaime nepašalina jo pareigos teikti sūnui reikalingo dydžio išlaikymą, o jo ilgą laiką neteikus – sumokėti išlaikymo įsiskolinimą. Atsakovas yra jaunas, sveikas, darbingo amžiaus, kaip sąžiningas ir rūpestingas tėvas, byloje nesant duomenų apie kokius nors jo fizinius ar psichinius trūkumus, turi imtis visų įmanomų priemonių susirasti savo amžių bei profesines galimybes atitinkantį darbą, papildomą darbą ar pajamų šaltinį, kad galėtų išlaikyti save ir užtikrinti pakankamą išlaikymą savo sūnui, gyvenančiam skyriumi.
34. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas klaidingai interpretuoja susiklosčiusius teisinius santykius, nes iš jo priteistas ne išlaikymas vaikui vienkartine pinigine išmoka, kaip jis nepagrįstai nurodo apeliaciniame skunde, bet neteikto išlaikymo vaikui įsiskolinimas už 30 mėnesių. Ilgą laiką nevykdęs savo pareigos išlaikyti vaiką / prisidėti prie jo išlaikymo, atsakovas turi prisiimti ir dėl to kylančias neigiamas pasekmes.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista išlaikymo vaikui įsiskolinimo suma niekaip nepablogins išlaikymą savo vaikui privalančio teikti atsakovo turtinės padėties. Teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, kad nagrinėjamu atveju prioritetas teikiamas vaiko, o ne atsakovo interesams. Siekiant, jog vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo forma ir dydis negali būti ribojami tik minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, o atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo sumažinti skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam sūnui dydį ar iš viso atmesti ieškinį.
36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, kokius byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas, darydamas atitinkamas išvadas dėl vaikui teiktino išlaikymo įsiskolinimo dydžio vertino netinkamai, kokias materialinės ir procesinės teisės normas pažeidė, netinkamai pritaikė ar išaiškino ir iš esmės apsiriboja savo pozicijos atkartojimu, savo teiktais paaiškinimais, kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė byloje esančius įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tarp jų ir atsakovo paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra motyvuotos ir argumentuotos (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinoms turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
37. Apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-701/2021; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
38. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
40. Ieškovei ir atsakovui apeliacinės instancijos teisme teikta 100 proc. valstybės garantuojama teisinė pagalba, todėl šiuo atveju nepriklausomai nuo procesinės bylos baigties apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos yra apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.