Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. patikslintą ieškinį atsakovams K. B., J. B., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys – J. B., L. D.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

21. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį faktinių bei teisinių argumentų.

22. Šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovės reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 1995 m. spalio 10 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 801/95-8307 ir Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkio Nr. 915 V dalį bei taikyti restituciją bei pripažinti negaliojančiu žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1995 m. vasario 2 d. planą 744 kv. m dalyje; taip pat atmetė kitus ieškinio reikalavimus – pripažinti negaliojančiais žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1981 m. balandžio 7 d., 1991 m. gegužės 28 d., 1995 m. vasario 2 d. planus 744 kv. m dalyse, t. y. taškuose 2-3-4-5-12-6-11-13-14-15-21-22-16-17. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo šį teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Grįsdama apeliacinį skundą, ieškovė argumentuoja, kad teismas nepagrįstai konstatavo nagrinėto ieškinio dalies ir civilinėje byloje Nr. 2-6584-466/2013 nagrinėto ieškinio tapatumą, todėl neteisėtai nutraukė dalį bylos, taip pat, apeliantės teigimu, teismas netinkamai vertino įrodymus, dalies įrodymų neįvertino, nepagrįstai neatsižvelgė į 1971 m. žemės sklypų planų neatitikties aplinkybės reikšmę, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus. Šie apeliacinio skundo argumentai apibrėžia apeliacinio nagrinėjimo ribas.

Dėl ieškinių (ne)tapatumo

23. Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Šalių tapatumo klausimu kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad šalių tapatumui patvirtinti yra svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra ar buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra (nebuvo) teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje ar išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais, taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3-3K-602/2013, 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014, 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020).

24. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog dėl bylos dalies pagal ieškovės reikalavimą – pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1995 m. spalio 10 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 801/95-8307 ir Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkį Nr. 915 V dalyje, kurios pagrindu buvo sudaryta ginčo sutartis, bei taikyti restituciją, taip pat reikalavimą pripažinti negaliojančia 1992 m. vasario 2 d. žemės sklypo plano dalį – yra priimtas ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-99-881/2015.

25. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad ieškovė J. L. (ieškovės motina, kurios teisių perėmėja yra ieškovė) 2013 m. sausio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekiniu J. B. ir H. B. 1995 m. vasario 2 d. Antakalnio seniūnijos valdybos suderintą namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribų planą, panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkio Nr. 915V antro priedėlio dalį, kuria nuspręsta atsakovui H. B. parduoti 744 kv. m ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), bei pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento H. B. valstybinės žemės sklypo 1995 m. spalio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimai iš esmės buvo grindžiami faktine aplinkybe, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypo Nr. 2) ribos nebuvo suderintos nei su ieškovės motina J. L., nei su ieškovės tėvu A. L., nes Žemės sklypo Nr. 2 plane ties J. L. sutuoktinio A. L. pavarde esantis parašas nėra A. L., t. y. esminė faktinė aplinkybė, kuria grįstas ieškinys (ieškinio faktinis pagrindas) buvo parašo klastojimo argumentas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6584-466/2013 ieškinį tenkino. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-99-881/2015, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

26. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams K. B., J. B., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1995 m. spalio 10 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 801/95-8307 ir Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkio Nr. 915 V dalį, kurios pagrindu buvo sudaryta ginčo sutartis, bei taikyti restituciją; 2) pripažinti negaliojančiais žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1981 m. balandžio 7 d., 1991 m. gegužės 28 d., 1995 m. vasario 2 d. planus dalyse dėl 744 kv. m, t. y. taškuose 2-3-4-5-12-6-11-13-14-15-21-22-16-17. Ieškinio reikalavimai grindžiami argumentuojant, kad 1971 m. balandžio 9 d. Žemės sklypo Nr. 2 plane nurodyta sklypo riba palei Žemės sklypą Nr. 1 neatitinka šio sklypo ribos, nurodytos tuo pačiu laikotarpiu galiojusiame 1971 m. gegužės 13 d. Žemės sklypo Nr. 1 plane, t. y. esminė ieškinio faktinį pagrindą sudaranti aplinkybė – 1971 m. žemės sklypų planų tarpusavio neatitiktis. Ieškovės teigimu, Žemės sklypo Nr. 2 privatizacija vyko pažeidžiant teisinį reguliavimą, t. y. buvo parduotas namų valdos techninės apskaitos bylos duomenų neatitinkantis žemės sklypas.

27. Taigi, nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-99-881/2015 pareikšti ieškiniai negali būti pripažįstami tapačiais, nes nesutampa jų faktiniai pagrindai, taigi, ir įrodinėjimo bei teisminio nagrinėjimo dalykas kiekvienoje iš bylų: išnagrinėtoje byloje Nr. 2A-99-881/2015 tirtas parašo tikrumo klausimas, šioje byloje – keliamas klausimas dėl 1971 m. žemės sklypų planų neatitikties ir to įtakos vėlesniam sklypų privatizavimo procesui. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas ieškinių tapatumą konstatavo nepagrįstai, todėl neteisėtai nutraukė bylos dalį.

29. Nagrinėjamos bylos situacijoje tai yra svarbu, nes, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas, nepagrįstai pripažinęs ieškinio dalį tapačia civilinėje byloje Nr. 2A-99-881/2015 išnagrinėtam ieškiniui, nutraukdamas bylos dalį nurodė, kad nutraukiama civilinės bylos dalis pagal ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 1995 m. spalio 10 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 801/95-8307 ir Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkį Nr. 915 V dalyje, kurios pagrindu buvo sudaryta 1995 m. spalio 10 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 801/95-8307, bei taikyti restituciją, bei pripažinti negaliojančiu žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1995 m. vasario 2 d. planą 744 kv. m dalyje. Kitą ieškinio reikalavimų dalį – dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1981 m. balandžio 7 d., 1991 m. gegužės 28 d. planų dalių pripažinimo negaliojančiomis – teismas išnagrinėjo ir atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus reikalavimus. Kaip minėta, šie teismo išnagrinėti ieškinio reikalavimai savo prigimtimi nėra savarankiški, o yra išvestiniai iš esminio patikslinto ieškinio reikalavimo dėl sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, nagrinėdamas šiuos ieškinio reikalavimus, išnagrinėjo ir pasisakė dėl viso ieškinio faktinio pagrindo ir esmės – vertino įrodymus, 1971 m. planų reikšmę bei ieškovės argumentus dėl žemės sklypų privatizavimo proceso. Taigi, teismas iš esmės bylą išnagrinėjo visa apimtimi ir, atmesdamas išvestinius reikalavimus dėl planų dalių panaikinimo, iš esmės atmetė pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo, tačiau, ydingai suformuluodamas rezoliucinę teismo sprendimo dalį nurodė, kad nutraukia bylos dalį pagal reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, kad išvestiniai reikalavimai dėl planų panaikinimo iš esmės negalėjo būti aktualūs ir nagrinėtini be esminio reikalavimo, susijusio su sutarties panaikinimu, susidarė situacija, kad, kaip matyti iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotės ir sprendime nurodytų argumentų turinio, teismas ir nutraukė bylos dalį pagal esminį ieškinio reikalavimą dėl sutarties panaikinimo ir, pasisakydamas dėl išvestinių reikalavimų, kartu esminį ieškinio reikalavimą atmetė.

30. Taigi, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai nustatė ieškinių tapatumą ir nurodė dalį bylos nutraukiantis, tačiau iš esmės išnagrinėjo bylą visa apimtimi ir ieškinio reikalavimus atmetė. Dėl to tikslintina teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė, šalinant jos dalį dėl bylos nutraukimo. Kartu, teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuotina, kad, teismui iš esmės išnagrinėjus bylą visa apimtimi, jo nepagrįsta išvada dėl ieškinių tapatumo neturėjo įtakos procesinio sprendimo esmei įvertinant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumą ir pilnam bylos atskleidimui.

Dėl įrodymų vertinimo

32. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020; kt.).

33. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, įvertinęs teismo sprendimo turinį ir apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs pirmiau aptartas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

34. Pirma, ieškovė ieškinį grindė esmine aplinkybe – kad neatitiko to paties laikotarpio kaimyninių 1971 metų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) planai: iš 1971 m. balandžio 9 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano matyti, kad sklypo riba palei žemės sklypą (duomenys neskelbtini), neatitinka šio sklypo ribos, nurodytos tuo pačiu laikotarpiu galiojančiame 1971 m. gegužės 13 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plane; tarp sklypų buvo įsiterpęs laisvas sklypas, kuris, ieškovo teigimu, turėjo būti privatizuojamas abiejų kaimyninių sklypų naudotojų. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė rėmėsi 1971 m. balandžio 9 d., 1971 m. gegužės 13 d. žemės sklypų planais ir argumentavo, jog žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), privatizacija vyko pažeidžiant teisinį reglamentavimą, nes parduotas namų valdos techninės apskaitos bylos neatitinkantis žemės sklypas.

35. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas įvertino šiuos ieškovės pateiktus įrodymus ir pasisakė dėl ieškovės pateiktų 1971 m. žemės sklypų planų įrodomosios reikšmės, nurodydamas, kad minėti planai 1981 m. balandžio 7 d. panaikinti su žyma ,,panaikinta“ ir yra negaliojantys. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovės nurodomi planai negali sukurti jokių teisinių pasekmių ir negali būti laikomi tinkamais įrodymais byloje.

36. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip matyti iš byloje pateiktų 1971 m. balandžio 9 d., 1971 m. gegužės 13 d. ginčo žemės sklypų planų, juose dar 1981 m. balandžio 7 d. atliktos žymos apie jų panaikinimą (e. t. 1, b. l. 58, 59). Taigi, 1971 m. planai panaikinti dar iki žemės sklypų privatizavimo proceso pradžios, todėl iš esmės negali paneigti privatizavimo procese priimtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad 1971 m. planais galima remtis įrodinėjant faktines aplinkybes, egzistavusias tuo metu, kai planai buvo galiojantys, šio ginčo kontekste nėra teisiškai reikšminga, nes, kaip minėta, nurodyti planai negali būti laikomi galiojančiais nuo 1981 m., t. y. iš esmės nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių privatizavimo procese, nes buvo panaikinti dar iki jo pradžios.

37. Antra, CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas motyvuoti nutartį (sprendimą) neturėtų būti suprantamas kaip teismo prievolė procesiniame sprendime pasisakyti absoliučiai dėl visų proceso šalių išdėstytų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, nes, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas išsprendė visus ieškinio reikalavimus, ištyrė faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamiems klausimams, skundžiamame teismo sprendime yra pateikti esminiai motyvai, kuriais vadovaujantis priimtas atitinkamas procesinis sprendimas. Kaip minėta, iš ieškovės procesinių dokumentų turinio matyti, kad esminė aplinkybė, kuria grįstas ieškinio reikalavimas, buvo faktas, jog neatitiko to paties laikotarpio kaimyninių 1971 metų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) planai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas dėl šios aplinkybės ir ją grindžiančių įrodymų – 1971 m. planų – pasisakė bei juos įvertino. Atsižvelgiant į tai, tam tikrų ieškovės argumentų nepaminėjimas sprendime ar tam tikrų įrodymų detalesnis neaptarimas negali būti vertinamas kaip pareigos motyvuoti teismo sprendimą nevykdymas ar reikšmingų faktinių aplinkybių byloje neištyrimas.

38. Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, teismas nustatė ginčo sklypų privatizavimo eigą ir aplinkybes, kuriomis buvo suformuotas ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi parduotas sklypas. Teismas nustatė ir ieškovė nepaneigė, kad 1994 m. gruodžio 5 d. buvo patvirtintas detalusis teritorijų planavimo dokumentas. Vilniaus miesto mero 1994 m. gruodžio 18 d. potvarkiu Nr. 2564V nuspręsta parduoti 549 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), J. L. Potvarkio 3.2 punkte buvo numatyta patikslinti specializuotose tarnybose žemės sklypų ribas; Potvarkio 4 punktu Antakalnio seniūnijos valdybai nurodyta patikslinti parduodamų žemės sklypų dydį ir kainas. 1995 m. vasario 22 d. sudarytas A.-D. L. ir J. L. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų planas, kuriame ieškovės motinos žemės sklypo dalis buvo patikslinta ir buvo nustatyta, kad jai parduotinas mažesnis žemės sklypas (517 kv. m dydžio). Šis planas buvo suderintas ir pasirašytas J. L. Byloje duomenų, kad J. L. su minėtu planu nesutiko, būtų reiškusi pretenzijas ar ginčijusi pirmiau nurodytus administracinius aktus, nėra (CPK 178, 185 straipsniais). 1995 m. kovo 2 d. J. L. ir jos sutuoktinis valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. POT/95-4234 įsigijo mažesnį žemės sklypą (517 kv. m). Teismas taip pat nustatė, kad 1995 m. vasario 2 d. buvo sudarytas J. B. ir H. B. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų planas, o 1995 m. balandžio 6 d. priimtas Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 915V, kurio pagrindu Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1995 m. spalio 10 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 801/95-8307 pardavė H. B. 744 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovės motina teisme ginčijo ir kėlė klausimą dėl A. L. parašo žemės sklypo plane klastojimo, tačiau ieškinys atmestas, o byloje nebuvo paneigta, kad už A. L. žemės sklypo plane galėjo pasirašyti jo sutuoktinė – J. L.

39. Taigi, teismas nustatė aplinkybes, kuriomis buvo suformuotas ginčo sutartimi parduotas žemės sklypas ir nustatytos jo ribos – nors 1994 m. gruodžio 18 d. potvarkiu Nr. 2564V nuspręsta parduoti J. L. 549 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau, vadovaujantis tuometiniu teisiniu reglamentavimu, Potvarkio 3.2 punkte buvo nurodyta patikslinti faktiškai naudojamas žemės sklypų ribas. Tai atlikus, 1995 m. vasario 22 d. sudarytas A.-D. L. ir J. L. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų planas, kuriame J. L. žemės sklypo dalis buvo patikslinta ir buvo nustatyta, kad jai parduotinas mažesnis žemės sklypas (517 kv. m dydžio). Šią aplinkybę, kad sklypo dydis pakito patikslinus faktiškai naudojamų sklypų ribas vietoje, netiesiogiai patvirtina ir ieškovės nurodomos aplinkybės, kad ieškovė į butą atsikraustė 1971 m. ir naudojosi tokiu žemės sklypu, kuris liko kaimynams pasidarius įvažiavimą vietoj „Daržo“ ir, ieškovės teigimu, užėmus papildomą žemės sklypo plotą, nes iš šių teiginių matyti, kad jau nuo 1971 m. žemės sklypas naudotas pagal, ieškovės teigimu, ,,paslinktas“ ribas, kurios ir buvo įformintos ginčijamais planais ir, atitinkamai, kuriomis apibrėžtas Žemės sklypas Nr. 2 buvo parduotas atsakovams ginčijama sutartimi. Atsižvelgiant į tokį ilgalaikį žemės sklypų naudojimą pagal ieškovės ginčijamas ribas, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, tikėtina, tokios ribos ieškovės tėvams buvo žinomos, aiškios ir sutartos su buvusiais žemės sklypų naudotojais.

40. Šios išvados nepaneigia ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neįvertino ieškovės pateiktos 2023 m. sausio 9 d. konsultacinės išvados. Iš teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad, kaip minėta, teismas nustatė faktines aplinkybes dėl vykusio žemės sklypų privatizavimo ir, nustatęs faktines aplinkybes, susijusias su privatizavimo eigos ir sklypų ribų nustatymo aplinkybėmis, teismas iš esmės įvertino proceso teisėtumą bei nenustatė pagrindo konstatuoti, kad būtų buvę pažeisti teisės aktų reikalavimai. Kaip minėta, teismas nustatė, kad, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, žemės sklypai buvo parduodami faktiškai valdyto (naudoto) dydžio, todėl potvarkiu buvo pavesta institucijoms patikslinti situaciją vietoje, o, tai atlikus, sklypas ieškovės motinai parduotas pagal patikslintas realiai naudotas sklypo ribas. Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės paneigia konsultacinės išvados, grindžiamos ir teismo pagrįstai pripažintais teisiškai nereikšmingais 1971 m. planais, pagrindu ieškovės formuluojamus teiginius, kad buvo parduotas žemės sklypas, neatitinkantis namų valdos techninės apskaitos duomenų, kad nėra duomenų apie sklypų ribos pokyčius bei to pagrindą ar pan. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas, tiesiogiai nepasisakęs dėl pateiktos konsultacinės išvados turinio, būtų neatskleidęs bylos esmės, nenustatęs reikšmingų faktinių aplinkybių ar priėmęs nepagrįstą sprendimą. Vien aplinkybė, kad ieškovė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina faktines aplinkybes ir / ar bylos medžiagą, nesudaro pagrindo pripažinti, jog teismas, vertindamas įrodymus, būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles.

41. Trečia, ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas vadovavosi išimtinai tik atsakovų paaiškinimais, teismo posėdžio metu nesuteikė galimybės ieškovei duoti išsamių paaiškinimų apie visas faktines aplinkybes nuo to laiko, kada ieškovė su šeima gavo teisę naudotis butu name (duomenys neskelbtini), kaip vyko valstybinės žemės, esančios prie namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), privatizacijos procesas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei teismo posėdžių eigą, nenustatė pagrindo sutikti su šiais ieškovės teiginiais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas įvertino ir pasisakė dėl esminių ieškovės reikalavimų pagrindą sudarančių aplinkybių ir įrodymų, įvertino procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, rašytinius įrodymus, o tai, jog teismo posėdžio metu ieškovė, jos vertinimu, neišdėstė visų faktinių aplinkybių žodžiu, nepakeitė teisminio nagrinėjimo ribų bei teismo pareigos įvertinti ir pasisakyti dėl ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose detaliai paaiškintų faktinių aplinkybių. Bylos medžiaga ir teismo procesinio sprendimo turinys nesudaro pagrindo abejoti, jog ieškinio faktinis pagrindas buvo atskleistas, ištirtas bei įvertintas.

42. Apibendrinant nurodytą, teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino bylos medžiagą, išnagrinėjo pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, esmines reikšmingas aplinkybes bei argumentus, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir skundo teiginiai iš esmės grindžiami kitokia ieškovės nuomone dėl byloje esančios medžiagos vertinimo, tačiau nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo (CPK 185 straipsnis).

Dėl senaties

43. Nagrinėjamu atveju atsakovai argumentavo, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, ir prašė atmesti ieškinį šiuo pagrindu. Ieškovės teigimu, ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes turi būti skaičiuojamas nuo 2013 m. vasario 27 d., kai civilinės bylos Nr. 2-6584-466/2013 Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjimo metu buvo pateikta 1971 m. balandžio 9 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano kopija.

44. Pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės plačiau nepasisakė, tačiau, atmesdamas ieškinio reikalavimus, konstatavo, kad ieškovės tėvai išreiškė savo laisvą valią dėl tokio dydžio žemės sklypo pirkimo, nereiškė nesutikimo dėl minėto žemės sklypo dydžio, todėl teismas nenustatė, kad ieškovės tėvų teisės būtų suvaržytos.

45. Apeliaciniame skunde ieškovė argumentuoja, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės tėvai išreiškė savo laisvą valią dėl tokio dydžio žemės sklypo pirkimo ir neprieštaravo dėl minėto žemės sklypo dydžio, nes 2013 metais ieškovės motina inicijavo civilinę bylą dėl pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento 1995 m. spalio 10 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 801/95¬8307 ir jos pagrindu buvusios Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkio Nr. 915 V dalies. Be to, ieškovės teigimu, aplinkybė, kad ieškovės motina, pasirašydama valstybinės žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartį dėl 517 kv. m žemės sklypo įsigijimo, žinojo, jog perka iš valstybės mažesnio ploto žemės sklypą negu turėtų teisę įsigyti, savaime nepatvirtina, kad ieškovės tėvų teisės nebuvo suvaržytos.

46. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. Nr. 2A-99-881/2015 konstatuota, kad ieškovė J. L. 2013 m. sausio 14 d. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti niekiniais 1995 metais priimtus administracinius aktus (planą ir dalį potvarkio) bei pirkimo-pardavimo sutartį, kurių pagrindu H. B. įgijo nuosavybės teisę į 744 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teisę į savo žemės sklypą, kuris ribojasi su H. B. priklausiusiu (vėliau atsakovų paveldėtu) sklypu, taip pat įsigijo 1995 metais. Taigi apie savo žemės sklypo ribas, įskaitant ginčijamą ribą su atsakovų žemės sklypu, ieškovės motinai J. L. tapo žinoma dar 1995 metais, iki ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-6584-466/2013 pareiškimo ieškovės motina jomis naudojosi 18 metų, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad ieškinį, kuriuo siekia nustatytas ribas pakeisti, ieškovė J. L. (ieškovės šioje byloje motina) pareiškė praleidusi 1964 m. CK nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija nenustatė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir nenustatė pagrindo jį atnaujinti. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad ginčijamame H. B. žemės sklypo plane vietoje savo sutuoktinio galėjo pasirašyti pati ieškovė J. L., be to, nepagrįsta, kaip nurodyta aplinkybė (nepasirašymas plane) apskritai galėjo lemti ieškinio senaties termino praleidimą (laikantis nuostatos, kad rūpestingas ir apdairus asmuo, prieš pasirašydamas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pats išsiaiškina žemės sklypo ribų nustatymo pagrindus ir aplinkybes).

47. Taigi, teismo jau buvo pasisakyta dėl ieškovės tėvų teisių gynimo savalaikiškumo ir įvertinta faktinė situacija, jog apie savo žemės sklypo ribas, įskaitant ginčijamą ribą su atsakovų žemės sklypu, ieškovei J. L. tapo žinoma dar 1995 metais, iki ieškinio pareiškimo 2013 metais ieškovės motina jomis naudojosi 18 metų. Ieškovė šioje byloje procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, kad žemės sklypu, apibrėžtu ginčijamomis ribomis, naudojosi nuo 1971 metų, nes, kaip teigė ieškovė, atsikrausčius gyventi į butą, žemės sklypo riba jau buvo ,,paslinkta“. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintini pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovės tėvams nuo 1995 m. žinant žemės sklypo ribas, naudojantis būtent ginčijamo sklypo dydžio ir konfigūracijos žemės sklypu ir nekeliant šio klausimo iki pat 2013 m., konstatuotina, jog jie išreiškė savo laisvą valią dėl tokio dydžio žemės sklypo pirkimo bei naudojimo ir nėra pagrindo nustatyti, kad jų teisės būtų buvusios suvaržytos.

48. Nagrinėjamu atveju ieškovė, perėmusi teises iš motinos J. L., teigia, jog ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes tik civilinės bylos Nr. 2-6584-466/2013 nagrinėjimo metu buvo sužinota apie 1971 m. žemės sklypo planą.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši ieškovės nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

50. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo tesiės pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino eiga prasideda po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisių pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Tačiau galimi atvejai, kai asmuo apie savo teisės pažeidimą sužino vėliau, nei turėjo ar galėjo tai padaryti, jei būtų pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tokiu atveju konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikoma diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, todėl konkreti diena, kai asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą, tačiau savo teiginiams apie sužinojimo momentą pagrįsti asmuo turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir ieškovo nurodytas aplinkybes turi vertinti pagal byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

51. Rūpestingas ir apdairus asmuo, prieš pasirašydamas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pats turėtų išsiaiškinti žemės sklypo ribų nustatymo pagrindus ir aplinkybes. Be to, nesutikdamas su nustatytomis žemės sklypo ribomis, turėtų dėti pastangas šiam klausimui išsiaiškinti, būtiniems duomenims surinkti ir savo teisėms ginti operatyviai, įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovės įvardijami 1971 m. planai objektyviai egzistavo tiek formuojant privatizuojamus žemės sklypus, tiek nustatant jų ribas, tiek priimant reikšmingus sprendimus žemės sklypų privatizavimo procese. Dėl to šių duomenų pateikimas į 2013 m. iškeltą bylą negali būti laikomas naujai paaiškėjusia aplinkybe, kurios ieškovė (ar jos tėvai) nebūtų galėję išsiaiškinti ir šių dokumentų gauti, nesutikdami su nustatytomis ginčo žemės sklypo ribomis ar sklypų privatizavimo procese priimamais sprendimais. Tai, kad ieškovė (ar jos tėvai), kaip teigia ieškovė, nesutikdami su nustatytomis žemės sklypų ribomis, neišsiaiškino tam reikšmingų faktinių aplinkybių, nesurinko visų dokumentų, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė objektyviai negalėjo (ir neturėjo) galimybės gauti 1971 m. planus iki 2013 m.

52. Kaip minėta, bylos medžiaga patvirtina, kad J. L. ir jos sutuoktinis, matydami privatizavimo procese priimtų sprendimų dėl žemės sklypų ribų turinį, turėjo teisę kreiptis teisminės gynybos į teismą, reikalaudami pripažinti negaliojančią H. B. sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat priimtą Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 915V, kurio pagrindu H. B. leista įsigyti 744 kv. m žemės sklypo, tačiau šia teise nesinaudojo, nesikreipė į kitas valstybės institucijas dėl reikalavimo perskaičiuoti ir perbraižyti žemės sklypų ribas, kurios buvo nustatytos žemės sklypams pagal 1995 metų planus. Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės tėvams ir ieškovei buvo žinomos aplinkybės dėl nustatytų žemės sklypų ribų nuo 1995 metais atliktų privatizavimo procedūrų. Kaip pagrįstai nurodė ir atsakovai, 1995 m. vasario 2 d. patvirtintas J. B. ir G. B. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų planas ir Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 915V bei jo antras priedėlis, kuriuo H. B. leisti pirkti 744 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat 1995 m. spalio 10 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 801/95-8307 priimti ir sudaryti prieš 28 metus. Minėtas administracinis aktas, kurio pagrindu buvo leista išsipirkti valstybinę žemę, visada buvo viešo pobūdžio, su šiais aktais tiek ieškovės motina, tiek ieškovė bet kada galėjo susipažinti, sužinodamos apie šiuos aktus ne tik iš administracinį aktą priėmusios institucijos, bet ir susipažindamos su viešajame registre buvusiomis kadastrinėmis bylomis ir kitais dokumentais. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-6584-466/2013, išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-99-8811/2015, ieškovė dalyvavo trečiuoju asmeniu, vėliau – kaip ieškovės J. L. teisių perėmėja, todėl visos su nagrinėjamu ginču susijusios aplinkybės jai buvo / turėjo būti žinomos dar 2013 m. sausio mėnesį. Byloje nepaneigta ir tai, kad ginčo žemės sklypai realiai ieškovės (jos tėvų) buvo ilgą laiką naudojami pagal šioje byloje ginčijamą ribą, t. y. faktinė situacija yra ilgalaikė ir, atitinkamai, asmenims, manantiems, jog tokios sklypų ribos pažeidžia jų teises, buvo akivaizdi.

53. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintini pagrįstais atsakovų argumentai, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas yra praleistas, o byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis bei objektyviomis, t. y. nenustatyta pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti (CK 1.127, 1.128 straipsniai, 1.131 straipsnio 2 dalis). Tai yra savarankiškas pagrindas ieškinio reikalavimams atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato 10 metų naikinamąjį terminą administracinio akto ginčijimui, kuris skaičiuojamas nuo administracinio akto priėmimo dienos, todėl pripažintini pagrįstais atsakovų teiginiai, kad ieškovė yra praleidusi šį naikinamąjį terminą Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkiui Nr. 915V ginčyti.

Dėl procesinės bylos baigties

54. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai nurodė nutraukiantis dalį bylos, ieškinį iš esmės išnagrinėjo, tinkamai nustatė ir įvertinto faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino aktualias proceso ir materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, atskleidė bylos esmę ir priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, patikslinant rezoliucinę dalį ir pašalinant įrašą dėl dalies bylos nutraukimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo ir prašymo priimti atskirąją nutartį

56. Atmestinas atsakovų K. B. ir J. B. atsiliepime į apeliacinį skundą suformuluotas prašymas atskirąja nutartimi pranešti prokurorui apie byloje nustatytus galimus nusikalstamos veikos požymius – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1994 m. detaliojo plano galimas klastojimas ir sukčiavimas, į planą įrašant duomenis, kurių nebuvo, ir panaikinant duomenis, kurie buvo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliaciniame skunde nurodytais įrašais buvo argumentuojamos ir vizualiai atvaizduojamos tam tikros faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovė grindė savo poziciją ir reikalavimus. Grafinis argumentų atvaizdavimas medžiagoje nesudaro pagrindo spręsti dėl galimų nusikalstamos veiklos požymių.

57. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (DOK-26834). CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tai realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Pasibaigus tiek apeliacinio skundo, tiek atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą (atsiliepimą) yra draudžiama (CPK 318 straipsnis, 323 straipsnis). Taigi, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame procesiniame dokumente nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių. Taip pat įstatyme nenustatyta galimybė pateikti atsiliepimą, reaguojant į atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomas aplinkybes ar prašymus. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismui pateiktus ieškovės rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

58. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

59. Ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius 3 936 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patyrimą (DOK-34719). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės (apeliantės) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

60. Atsakovė K. B. prašė priteisti iš ieškovės (apeliantės) 2 000 Eur atsakovų K. B. ir J. B. išlaidoms teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti; pateikė šių išlaidų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus (DOK-34605). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, atsižvelgdamas į rengtų procesinių dokumentų skaičių, konstatuoja, kad atsakovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka nurodytose Rekomendacijose nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovams iš ieškovės (apeliantės).

61. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, pašalinant teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotę dėl dalies bylos nutraukimo, ir patikslintą teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 808,33 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų aštuonių eurų 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovės D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 95,76 Eur (devyniasdešimt penkių eurų 76 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.“

Priteisti atsakovei K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.