- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-09
- Bylos Nr.
- 2A-99-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01105-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, K. B., J. B., G. B.
- Ieškovas
- J. L.
- Trečiasis asmuo
- J. B., E. L., D. P.
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir K. B. bei J. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6584-466/2013 pagal ieškovės J. L. (kurios procesines teises perėmė D. P.) ieškinį atsakovams G. B. (kurios procesines teises perėmė J. B. ir K. B.), J. B., K. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl namų valdos žemės sklypo ribų plano pripažinimo niekiniu, potvarkio panaikinimo, valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo bei teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys: J. B., E. L., D. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. L. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekiniu namų valdos (duomenys neskelbtini), žemės sklypo ribų planą, panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1995-04-06 potvarkio Nr. 915V antro priedėlio dalį, kuria nuspręsta atsakovui H. B. parduoti 744 kv. m. ploto žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia valstybinės žemės sklypo 1995-10-10 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 801/95-8307 nuo jos sudarymo momento, taikant restituciją grąžinti atsakovams 275,76 Lt už pagal 1995-10-10 sutartį nupirktą 744 kv. m. ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir panaikinti minėto sklypo teisinę registraciją atsakovo H. B. vardu, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 1995-03-02 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį asmeninės nuosavybė teise įsigijo 517 kv. m. ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o atsakovas H. B. įsigijo 744 kv. m. ploto žemės sklypą pagal 1995-10-10 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. H. B. 2010-09-11 mirė, o jo palikimą priėmė jo vaikai K. B. ir J. B. bei sutuoktinė G. B.. Adresu (duomenys neskelbtini), 1 033 kv. m. ploto žemės sklypą yra įsigijusi trečiasis asmuo J. B., o 801 kv. m. ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), - 2011 metais mirusi A. D. L., kurios turtą paveldėjo sūnus E. L.. 1995 m. vasario mėn. ieškovės kaimynė G. B. pasakė ieškovei, kad bus privatizuojami prie jų butų esantys žemės sklypai ir kad gretimų sklypų savininkams nereikės pasirašinėti jokiuose su žemės sklypų ribų nustatymu susijusiuose dokumentuose. Apie tai, kad atsakovas H. B. neteisėtai privatizavo sklypą (duomenys neskelbtini), ieškovė sužinojo 2009 m. iš kaimyno Č. K., kuris 2010 m. mirė. 2011 m. vasarą G. B. ieškovei prisipažino, kad privatizuojant žemės sklypus turėjo būti nustatyti sklypų plotai, proporcingi turimoms namų valdoms. G. B. patvirtino, kad prieš tai buvęs savininkas jai leido naudotis didesniu žemės sklypu, nei priklausytų pagal turimą namų valdą. Dėl šios aplinkybės ieškovė 2011 m. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyrių, kur susipažino su žemės sklypų ribų planais ir sužinojo apie savo sutuoktinio A. L. galimą parašo suklastojimą. Dėl to ieškovės dukra kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pasibaigus senaties terminui. Ieškovės prašymu rašysenos ekspertas A. B., atlikęs rašysenos tyrimą, nustatė, jog 1995-02-02 Antakalnio seniūnijos valdybos suderintame namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribų plane, sklypo savininkai J. B., D. B., skiltyje „Kaimynai“, šalia rankraštinio įrašo „A. L.“ A. L. vardu pasirašė ne A. L.. Sužinojusi apie savo sutuoktinio parašo suklastojimą ieškovė kreipėsi į G. B. su prašymu gražiuoju atiduoti ieškovei neteisėtai įgytą 225,6 kv. m. žemės sklypo dalį, tačiau G. B. atsisakė ją grąžinti motyvuodama, kad anksčiau gyvenę asmenys jai leido naudotis didesne žemės sklypo dalimi. Nustatant atsakovų žemės sklypų ribas ieškovė nebuvo kviečiama, jai nebuvo suteikta galimybė nesutikti su tokiomis žemės sklypo ribomis, kokios faktiškai buvo nustatytos. Ieškovės sutuoktinio A. L. parašas žemės sklypo ribų nustatymo akte buvo suklastotas, todėl, ieškovės teigimu, žemės sklypo ribų nustatymas prieštaravo Privatizuojamų žemės sklypų matavimo darbų metodikai ir LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ nuostatoms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – pripažino niekiniu ir negaliojančiu J. B. ir G. B. 1995-02-02 Antakalnio seniūnijos valdybos suderintą namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribų planą; panaikino Vilniaus miesto valdybos 1995-04-06 potvarkio Nr. 915V antro priedėlio dalį, kuriuo nutarta leisti H. B. už 275,76 Lt parduoti 744 kv. m. ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), pagal namų valdos sklypo ribas, pažymėtas miesto plano ištraukoje skaičiais 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10; pripažino negaliojančia H. B. su Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įgaliota Vilniaus miesto Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba sudarytą valstybinės žemės (miško) 1995-10-10 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 801/95-8307 nuo jos sudarymo momento; taikydamas restituciją grąžino G. B., K. B. ir J. B. H. B. už žemės sklypą pagal 1995-10-10 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 801/95-8307 sumokėtą 275,76 Lt sumą, o 744 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), grąžino valstybės nuosavybėn; priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismo nurodė, kad byloje atlikus teismo rašysenos ekspertizę, nustatyta, kad J. B. ir G. B. 1995-02-02 Antakalnio seniūnijos valdybos suderintame namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribų plane 3-e egzemplioriuose, eilutėje „Kaimynai“, ties vardu ir pavarde „A. L.“ pasirašė ne pats A. L.. Ekspertės į klausimą, ar už A. L. pasirašė jo sutuoktinė J. L., ar kitas asmuo, atsakė, jog to negalima nustatyti dėl priežasčių, nurodytų akto tiriamojoje dalyje. Kaip tokios išvados priežastis ekspertės nurodė, jog parašų bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimai bei skirtumai nesudaro tokios vienų ar kitų požymių visumos, kad būtų galima daryti teigiamą arba neigiamą išdavą, nes tirti parašai trumpi ir paprastos sandaros. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino nustatyta aplinkybę, kad ieškovės ginčijamame žemės sklypo ribų plane pasirašė ne ieškovės sutuoktinis A. L., ir jokiais įrodymais nepatvirtintas atsakovų G. B., K. B. ir J. B. teiginys, kad minėtame žemės sklypo ribų plane už savo sutuoktinį galėjo pasirašyti pati ieškovė. Tai, anot teismo, leidžia daryti išvadą, kad nei ieškovė, nei jos sutuoktinis A. L. neišreiškė savo sutikimo dėl H. B. ir J. B. žemės sklypų ribų, priešingai nei nurodyta ginčijamame akte. Taigi, teismas sprendė, kad H. B. ir J. B. nuosavybėn įsigijo žemės sklypus, kurių ribos nebuvo suderintos su kaimyninio sklypo savininke – ieškove ar jos sutuoktiniu A. L.. Nors atsakovai G. B., J. B., K. B. bei Nacionalinė žemės tarnyba teigė, kad nebuvo nustatyta, jog būtų buvęs kieno nors (tarp to ir ieškovės) nesutikimas su žemės sklypų ribomis, o esant bent vieno asmens nesutikimui ribos turėjo būti peržiūrėtos vietoje, dalyvaujant suinteresuotoms šalims, ieškovė, anot teismo, šios tvarkos galėjo nežinoti ir, teismo nuomone, svarbios ieškovės ginčijamo J. B. ir G. B., suderinto 1995-02-02, žemės sklypų ribų plano pasirašymo aplinkybės. Neginčijamai nustatyta, kad šiame akte pasirašė ne A. L., kurio vardo raidė ir pavardė įrašyta akte, be to, ieškovės ir jos sutuoktinio parašus tyrę rašysenos ekspertai negalėjo nustatyti, ar ginčijamame akte pasirašė ieškovė. Teismas pažymėjo, kad jei aktas būtų buvęs derinamas su ieškove, tai turėjo būti nurodyta ieškovės, o ne jos sutuoktinio pavardė. Taigi, anot teismo, ta aplinkybė, kad ieškovės sutuoktinis A. L. nesirašė ginčijamame (1995-02-02) plane derinant sklypų ribas su kaimynu H. B. ir nesant duomenų, jog minėtą aktą galėjo pasirašyti pati ieškovė, leidžia teigti, jog ieškovei 1995-02-02 aktas nebuvo žinomas ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė turėjo kažkokiu būdu apie tą aktą sužinoti. Esant tokiai situacijai galima teigti, jog ieškovė manė, kad yra tokios jos sklypo ribos ir kad jai didesnis žemės plotas nepriklauso. Teismas pažymėjo, kad ieškovė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudarė anksčiau (1995-03-02) nei H. B. (1995-10-10) ir, teigtina, prieš ieškovei privatizuojant savo žemės sklypą turėjo būti žemės sklypo ribų planas, suderintas su H. B., nes ieškovės ir H. B. sklypai yra šalia, turi bendrą liniją. Be šio plano, t. y. kaimynų sklypų ribų suderinimo, faktiškai negalėjo būti vykdoma ieškovės žemės sklypo privatizavimo procedūra. Teismas pripažino, kad ieškovė įsigijo 517 kv. m ploto žemės sklypą nežinodama, į kokio faktinio dydžio sklypą ji gali pretenduoti, nes sklypo ribos su H. B. tariamai buvo suderintos, nors iš tikro to nebuvo. Po to, kai ieškovė 1995-03-02 sudarė sutartį dėl 517 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo nežinodama apie 1995-02-02 planą dėl sklypo ribų su H. B. suderinimo, ieškovė prarado galimybę derinti sklypo ribas dalyvaujant visoms suinteresuotoms šalims ir kaip nors pakeisti situaciją. Nustačius, jog su ieškove nebuvo derintos sklypo ribos su kaimyno H. B. sklypo ribomis, anot teismo, teigtina, kad buvo pažeistos Žemės ūkio ministro 1993-03-31 įsakymu Nr. 179 patvirtintos „Privatizuojamų žemės sklypų matavimo darbų metodikos“, 6.1 p. nuostatos, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 (1994-06-21 redakcija) patvirtintos „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ 6.1.1.2 p. nuostatos. Teismas sprendė, kad kaltinti ieškovę, kuri 1995-03-02 sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį nežinodama apie 1995-02-02 suderintą J. B. ir H. B. namų valdos žemės sklypo ribų aktą, neapdairumu, nėra pagrindo. Ieškovės dukra dėl A. L. parašo suklastojimo kreipėsi į prokuratūrą, kuri buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą, tačiau tyrimą 2011-10-25 nutarimu nutraukė, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Republikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. senaties terminai, todėl teigtina, kad tyrimą nutraukus dėl senaties nusikalstamos veikos padarymo faktas nebuvo paneigtas. Taigi teismas pripažino, kad J. B. ir G. B. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų plano panaudojimas Vilniaus miesto savivaldybei priimant sprendimą dėl leidimo parduoti H. B. valstybinę žemę bei H. B. sudarant 1995-10-10 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pažeidė ieškovės teisėtus interesus, nes planą be ieškovės žinios pateikus kaip suderintą su L., t. y. ieškovės sutuoktiniu A. L., nors to faktiškai nebuvo, ieškovė prarado galimybę pretenduoti į didesnę, kaip ji nurodė, į papildomą 225,6 kv. m. žemės sklypo dalį. Priešingą išvadą, anot teismo, būtų galima daryti tuo atveju, jei būtų neginčijamai nustatyta, kad ginčijamame plane pasirašė pati ieškovė arba ieškovė neabejotinai žinojo ar turėjo žinoti apie žemės sklypų ribų su H. B. suderinimą. Darytina išvada, kad J. B. ir G. B. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1995-02-02 suderintas ribų planas, nesant ieškovės J. L. ar jos sutuoktinio A. L. išreikštos valios dėl žemės sklypo ribų, pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.78 str. 1d., 1.80 str. 1 d.). Minėto akto pripažinimas negaliojančiu sudaro pagrindą panaikinti administracinį aktą bei pirkimo-pardavimo sutartį.
Teismas nurodė, kad vertindamas ieškinio senaties taikymo klausimą, vertina tiek ieškovės, tiek atsakovų interesus. Vienintelis atsakovų G. B., J. B. ir K. B. argumentas dėl ginčijamo J. B. ir G. B. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų plano tinkamumo yra tas, jog jame už sutuoktinį A. L. galėjo pasirašyti pati ieškovė J. L.. Tačiau atsakovai nepaaiškino, kuo ieškovei būtų naudingas toks veiksmas, jeigu dabar ieškovė tą planą ginčija ir neigia bet kokią savo parašo ginčijamame plane galimybę. Ieškovė nurodė, jog apie minėtą sklypo ribų planą sužinojo 2011 m. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriuje, kur, pamačiusi planą, pastebėjo suklastotą sutuoktinio A. L. parašą. Be specialių žinių nebuvo galima nustatyti, ar tikrai už A. L. ginčijamame plane pasirašė kitas asmuo, todėl ieškovė kreipėsi į privatų ekspertą, kuris patvirtino, kad plane pasirašė ne A. L.. Taigi teismas pripažino, kad ieškovei tik tada, t. y. 2011 metais, paaiškėjo, jog 1995-02-02 suderintas žemės sklypo ribų planas nebuvo pateiktas ieškovei, nors turėjo būti jai pateiktas sklypo ribų suderinimui, ko atitinkamos tarnybos netikrino, t. y. netikrino, ar plane yra jame nurodytų asmenų autentiški parašai, tačiau už tai neturi būti atsakinga ieškovė. Parašo ties A. L. pavarde ginčijamame plane buvimas sudarė sąlygas vykdyti valstybinės žemės pardavimą. Tai, kad ieškovė patikėjo, jog jos ir H. B. žemės sklypų ribos nustatytos tinkamai, anot teismo, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti ieškovę nerūpestinga ar neapdairia. Aplinkybė, kad be ieškovės žinios valstybinės žemės pirkimui buvo panaudotas planas, kuris nebuvo suderintas su ieškove, bet kuriame nenustatytas asmuo pasirašė už ieškovės sutuoktinį A. L., šiuo atveju vertintina ieškovės naudai, nes neturi būti sudaryta galimybė atsirasti teisei iš neteisėtų veiksmų. Todėl teismas neturi pagrindo remtis vien formaliu ieškininės senaties kriterijumi ir vien dėl termino praleidimo atmesti ieškinį. Tačiau, teismas pabrėžė, kad net ir pripažinus ieškininės senaties termino praleidimą ieškininės senaties terminas ieškovei atnaujintinas dėl nustatytų neteisėtų veiksmų (CK 1.131 str. 2 d.), nes susidariusią situaciją apsprendė nusikalstami, nors ir nenustatyto asmens, veiksmai, kurio išaiškinimas po ilgo laikotarpio yra gerokai apsunkintas, be to, negalimas patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dėl Baudžiamajame kodekse numatytų senaties terminų pasibaigimo. Kadangi ieškovė apie savo sutuoktinio A. L. parašo galimą suklastojimą sužinojo ne anksčiau kaip 2011 m., pripažintina, kad yra pagrindas ieškovei atnaujinti terminą Vilniaus miesto mero 1995-04-06 potvarkiui Nr. 915V ginčyti, nes jo ginčijimo pagrindas atsirado tik paaiškėjus neteisingiems, galimai suklastotiems duomenims 1995-02-02 suderintame J. B. ir H. B. žemės sklypo ribų plane.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą, o bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, tenkinantis ieškinį tokia apimtimi, kiek prašė ieškovė, yra nelogiškas, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Nors skundžiamu sprendimu pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu J. B. ir G. B. 1995 m. vasario 2 d. Antakalnio seniūnijos valdybos suderintas namų valdos žemės sklypo ribų planas, tačiau lieka galioti ir yra pagrįstas, teisėtas bei ieškovės nenuginčytas detalusis teritorijų planavimo dokumentas – suformuoto žemės sklypo ribų nustatymo planas, suderintas 1994 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus bei Antakalnio seniūnijos valdybos. Šiuo planu yra patvirtintos sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos, kurios yra identiškos teismo pripažinto negaliojančiu namų valdos žemės sklypo ribų planui. Teismas nepagrįstai vadovavosi LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos tvarkos 6.1.1.2 p., spręsdamas ginčą tarp gretimų žemės sklypų savininkų. Ieškovė ir H. B. niekada nebuvo bendrasavininkiai bei neturėjo bendrosios dalinės nuosavybės, taigi teismas suklydo sutapatinęs ieškovę su H. B. bendrasavininke J. B.. Be to, H. B. ir Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos 1995 m. spalio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta jau įsigaliojus LR Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimui Nr. 987. Šiuo nutarimu patvirtintuose poįstatyminiuose aktuose nėra numatyta jokios suderinimo su gretimų sklypų savininkais tvarkos. Taigi akivaizdu, kad teismas tik formaliai vadovavosi Žemės ūkio ministro 1993 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 174 patvirtina „Privatizuojamų žemės sklypų matavimo darbų metodika“ ir tik ta apimtimi, kiek tai liečia ieškovės interesus. Tačiau kompleksiškai analizuojant šį poįstatyminį aktą yra akivaizdu, kad ieškovė, nors ir nepasirašė gretimo sklypo ribų nustatymo plane, negalėjo pretenduoti į gretimo sklypo teritoriją, kadangi jai nuosavybės teise priklausantys statiniai nėra tame sklype. Be to, teismas netinkamai taikė tuo metu galiojusias teisės normas, nesivadovavo principu lex retro non agit, neatsižvelgė į sandorių ir administracinių aktų priėmimo chronologinę seką. Nagrinėjant pastarąją yra akivaizdu, kad ieškovės ir H. B. valstybinės žemės sklypų išsipirkimas vyko skirtingais laikotarpiais (ieškovė įsigijo anksčiau) ir pagal skirtingą teisinį reglamentavimą, be to, buvo išperkami visiškai skirtingi žemės sklypai, todėl ieškovė niekaip negalėjo ir negali pretenduoti į atsakovų turimą žemės sklypą. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties instituto administraciniams aktams ginčyti, o analizuodamas pateiktą ekspertų išvadą taikė dvigubus standartus ieškovės ir atsakovų atžvilgiu. Ekspertizės aktas neeliminavo galimybės, kad ribų suderinimo plane pasirašė ieškovė, o tik dar labiau ją patvirtino.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas pažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės įsigyto sklypo (duomenys neskelbtini), plotas ir ribos buvo nustatytos anksčiau, negu su jos sklypu turinčio bendrą ribą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurį įsigijo H. B.. Ieškovė žinojo, kokio dydžio žemės sklypą įsigijo ir su tokiu žemės sklypu sutiko, kadangi nei pirkimo-pardavimo sutarties, nei Vilniaus miesto valdybos potvarkio, kuriuo nustatytos jai priklausančio sklypo ribos, nei namų valdos ribų plano neginčijo. Ekspertės nepaneigė aplinkybės, kad už A. L. galėjo pasirašyti ieškovė, o atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pati tvarkė su žemės sklypo pirkimu susijusius dokumentus, manytina, kad ji galėjo pasirašyti ir ginčijamame namų valdos (duomenys neskelbtini), ribų plane, o vėliau tai pamiršti. Nepaneigus aplinkybės, kad galėjo pasirašyti ieškovė, teismo išvada, kad H. B. ir J. B. nuosavybėn įsigijo su kaimyninio sklypo savininke ar jos sutuoktiniu A. L. nesuderintus žemės sklypus, yra neteisinga ir nepagrįsta. Ginčijamu ribų planu nustatyta gretimų sklypų riba ieškovės teisių ir interesų nepažeidė, ieškovė nepateikė įrodymų, kad galėjo pretenduoti į papildomą 225,6 kv. m. žemės sklypo dalį. Be to, ieškovė nagrinėjamu atveju praleido 1964 m. CK įtvirtintą bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą, kuris pasibaigė 1998 m. kovo 2 d. (t. y. praėjus trejiems metams nuo 1995 m. kovo 2 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo), kas taip pat yra pagrindas ieškinį atmesti. Priešingai nei sprendė teismas, byloje nėra įrodytas A. L. parašo klastojimo faktas, nėra nustatyta, kad buvo atlikti kokie nors nusikalstami veiksmai.
Atsakovai K. B. ir J. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas priimtas išsamiai neišnagrinėjus ir neįvertinus byloje surinktų įrodymų, tarp bylos šalių per daug metų susiklosčiusių civilinių teisinių santykių, be to, pažeidžiant materialinės teisės normas. Teismo ekspertizės išvados nepatvirtino fakto, kad už A. L. tikrai pasirašė ar nepasirašė jo žmona, ieškovė J. L., vadinasi, išvada nepatikima ir šia prasme prieštaringa; be to, ekspertizė atlikta netinkamai, nesilaikant nustatytų reikalavimų, todėl negali patikimai pagrįsti tų išvadų, kurios pateiktos ekspertizės akte. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl esminių ir objektyvių aplinkybių, kad civiliniai-administraciniai santykiai tarp bylos šalių susiformavo jau prieš daugelį metų, t. y. dar 1995 metais, kad nuo tų metų šalys nuolatos naudojosi nustatytais žemės sklypais, nekėlė klausimo dėl žemės sklypų ribų ir kad tik 2011 metais, praėjus daugiau kaip 16 metų, ieškovė pareiškė pretenzijas dėl tariamai netinkamai nustatytų žemės sklypų ribų. Teismas padarė klaidingą išvadą dėl nusikalstamos veikos padarymo, nes tokių duomenų byloje nėra. Ieškovė bei jos sutuoktinis, taip pat jų dukra D. P. neabejotinai suprato ir suvokė, kokio dydžio žemės sklypu 16 metų nuolatos naudojosi ir kokios šio žemės sklypo ribos. Teigti, kad ieškovei nebuvo žinomos kokios nors žemės sklypų privatizavimo aplinkybės, nėra pagrindo. Teismas nevertino 1991 m. techninės apskaitos byloje ir ginčijamame 1995 m. namų valdos žemės sklypo ribų plane nurodytų žemės sklypo ribų, iš kurių darytina išvada, kad ne apeliantai tariamai yra užvaldę ieškovės žemės sklypo dalį, bet atvirkščiai – ieškovė yra užvaldžiusi ir šiai dienai valdo apeliantams priklausančio žemės sklypo dalį, į kurią apeliantai pretenzijų ieškovei nekelia. H. B. parduoto žemės sklypo dydis ir ribos buvo nustatytos ne tik 1991 m. techninės apskaitos byla, kaip tuo metu nustatė teisės aktai, bet ir senesniais planais, tuo tarpu ieškovės nurodoma tariamai atsakovų pasisavinta 225,6 kv. m. žemės sklypo dalis taip ir liko byloje niekuo nepagrįsta. Visa ginčo esmė faktiškai paremta tik mirusio Č. K. tariamai išsakytais teiginiais, kad ieškovei tariamai turėtų priklausyti daugiau žemės sklypo, negu šiuo metu ji turi. Teismas, priimdamas ieškovei palankų sprendimą, turėjo ir privalėjo spręsti, kaip konkrečiai ir kokiu mastu ieškovės teisės buvo pažeistos, tačiau to nepadarė. Be to, teismas netinkamai pritaikė ieškinio senaties instituto teisės normas bei pažeidė šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Ieškovė praleido visus įmanomus ieškinio senaties terminus, o juos atnaujinti nenustatyta jokių objektyvių, ypatingų ir svarbių priežasčių. Be to, iš teismo sprendimo taip ir neaišku, ar teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas ir jį atnaujino, ar sprendė, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Byloje nėra nustatyta, kad susidariusią situaciją lėmė nusikalstami veiksmai – ši teismo išvada neteisinga ir niekuo nepagrįsta. Skundžiamu sprendimu teismas taip pat panaikino administracinį aktą – Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkio Nr. 915V antro priedėlio dalį, nors jo apskundimui buvo suėję visi įmanomi terminai. Nuspręsdamas panaikinti prieš daugiau kaip 18 metų priimtą administracinį aktą, teismas pažeidė teisinės valstybės principą. Taikydamas restituciją teismas neatsižvelgė į apeliantų faktiškai valdomas žemės sklypo dalis bei į dabartinę ginčo žemės sklypo dalies vertę. Priešingai nei sprendė (abejojo) teismas, žemės sklypo ribų plano ginčijimas ieškovei yra naudingas, kita vertus, po tiek metų ieškovė dėl senyvo amžiaus tiesiog galėjo pamiršti, kad tame plane pasirašė.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos bei K. B. ir J. B. apeliacinius skundus prašo skundus tenkinti.
Atsakovai K. B. ir J. B. atsiliepimu į atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus prašo skundus tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pateikti apeliaciniai skundai yra motyvuoti bei pagrįsti, o juose reiškiama nuomonė atitinka šios bylos aplinkybes ir faktinius duomenis, kuriais apeliantai argumentuotai remiasi.
Ieškovė J. L. atsiliepimu į atsakovų K. B. bei J. B. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantai neprašė teismo skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės, todėl neturi teisinio pagrindo grįsti apeliacinio skundo tuo, kad ekspertizės išvada yra neišsami ar nepagrįsta; apeliantai neįrodė savo atsikirtimų, kad apeliantų žemės sklypo ribų plane galėjo pasirašyti pati ieškovė. Apeliantų žemės sklypo ribos buvo patikslintos apgaulės būdu, suklastojus gretimo sklypo savininko (naudotojo) parašą, todėl toks dokumentas yra niekinis (CK 1.80 str.), o apeliantai neįgijo teisės privatizuoti faktiškai naudojamo žemės sklypo, kadangi nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pagal apeliantų 1981 m., 1988 m. ir 1991 m. namų valdos techninės apskaitos bylos duomenis, sklypo riba, jungianti apeliantų ir ieškovės žemės sklypus yra lygi, tiesi, ištisinė linija, o ginčijamame 1995 m. sausio 23 d. J. B. ir H. B. namų valdos žemės sklypo ribų plane minėta linija yra laužyta ir įsiterpianti į ieškovų žemės sklypo pusę. Ginčas tarp šalių vyksta dėl žemės sklypo ribų dalies J. B. ir G. B. 1995 m. sausio 23 d. namų valdos žemės sklypo ribų plane pažymėta 5, 12, 6 koordinačių taškais. Reikalavimas dėl 225,6 kv. m. pasisavintos žemės sklypo dalies byloje nebuvo pareikštas, tai tik buvo nurodyta kaip aplinkybė, dėl kurios ateityje gali kilti ginčas. Nustatant apeliantų sklypo ribas, nei ieškovė, nei jos vyras nebuvo kviečiami ir nedalyvavo jas nustatant, jiems nebuvo sudaryta galimybė prieštarauti ir nesutikti su tokiomis žemės sklypo ribomis, kurios pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus naudotis didesniu žemės sklypu. Teismas sprendime nurodė, kad ginčijamo namų valdos žemės sklypo ribų plano panaudojimas Vilniaus miesto savivaldybei priimant sprendimą dėl leidimo parduoti H. B. valstybinę žemę pažeidė ieškovės teisėtus interesus, nes ieškovė prarado galimybę pretenduoti į didesnę žemės sklypo dalį, todėl apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nenurodė, kaip šis procedūrinis pažeidimas lėmė ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovė nežinojo ir negalėjo žinoti apie individualaus administracinio akto, leidžiančio atsakovams privatizuoti žemę, priėmimą. A. D. L. ir ieškovės namų valdos žemės sklypo ribų plane yra suderinta žemės sklypo riba tarp ieškovės ir A. D. L. faktiškai naudotų žemės sklypų, todėl jame pažymėta žemės sklypo riba tarp ieškovės ir atsakovų faktiškai naudotos žemės teisinės reikšmės neturi. Iki pat parašo suklastojimo fakto paaiškėjimo 2011 metais ieškovė pagrįstai manė, kad atsakovų naudojamos žemės privatizavimo procesas nėra baigtas, nes atsakovų naudojamo žemės sklypo ribos su ja derintos nebuvo, todėl teismas pagrįstai atsižvelgė į šį teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą bei pobūdį, ieškovės individualias savybes ir padarė išvadą, kad senaties terminas atnaujintinas. Teismas tinkamai aiškino ir taikė restitucijos instituto teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkinami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Ieškovė J. L. 2013 m. sausio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekiniu J. B. ir H. B. 1995 m. vasario 2 d. Antakalnio seniūnijos valdybos suderintą namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribų planą, panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkio Nr. 915V antro priedėlio dalį, kuria nuspręsta atsakovui H. B. parduoti 744 kv. m. ploto žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), bei pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento H. B. valstybinės žemės sklypo 1995 m. spalio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją.
Apeliantai tvirtina, kad ieškovė praleido 1964 m. CK įtvirtintą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys turėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo dienos, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą. Tačiau galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 str., 1.5 str. 1 d.). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 str.). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-362/2013). Nors pateiktas išaiškinimas yra dėl 2002 m. CK normų, jis taip pat yra aktualus taikant 1964 m. CK ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas (86 straipsnis), kadangi jos yra analogiškos.
Kaip minėta, ieškovė pareikštu ieškiniu prašė pripažinti niekiniais 1995 metais priimtus administracinius aktus (planą ir dalį potvarkio) bei pirkimo-pardavimo sutartį, kurių pagrindu H. B. įgijo nuosavybės teisę į 744 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teisę į savo žemės sklypą, kuris besiriboja su H. B. priklausiusiu (vėliau apeliantų paveldėtu) sklypu, taip pat įsigijo 1995 metais, o būtent, 1995 metais suderino A. D. L. ir savo namų valdos žemės sklypo ribų planą ir tų pačių metų kovo 2 dieną sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi apie savo žemės sklypo ribas, įskaitant ginčijamą ribą su apeliantų žemės sklypu, ieškovei tapo žinoma dar 1995 metais, iki ieškinio pareiškimo ieškovė jomis naudojosi 18 metų, todėl sutiktina su apeliantų argumentu, kad ieškinį, kuriuo siekia nustatytas ribas pakeisti, ieškovė pareiškė praleidusi 1964 m. CK nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentą, kad jos ir A. D. L. suderintame namų valdos žemės sklypo ribų plane pažymėta ieškovės ir apeliantų žemės sklypų riba, sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios klausimą, teisinės reikšmės neturi. Kaip matyti iš abiejų planų – ginčijamo H. B. ir J. B. bei ieškovės ir A. D. L. – juose pažymėta sklypų riba ties ieškovės nurodytais koordinačių taškais (5, 12, 6) yra identiška (vienodai laužyta) (1 t. b. l. 42, 44), kas tik patvirtina faktą, kad H. B. žemės sklypo plane, kurį teismas pripažino negaliojančiu, jokių naujų, kurios ieškovei nebuvo žinomos, teisiškai reikšmingų aplinkybių neatsirado.
Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir tuo pagrindu jį atnaujinti. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nebuvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino praleidimą lėmė nusikalstami kitų asmenų veiksmai, t. y. byloje nepaneigta aplinkybė, kad ginčijamame H. B. žemės sklypo plane vietoje savo sutuoktinio galėjo pasirašyti pati ieškovė, be to, nepagrįsta, kaip nurodyta aplinkybė (nepasirašymas plane) apskritai galėjo lemti ieškinio senaties termino praleidimą (laikantis nuostatos, kad rūpestingas ir apdairus asmuo, prieš pasirašydamas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pats išsiaiškina žemės sklypo ribų nustatymo pagrindus ir aplinkybes).
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliantų K. B. ir J. B. argumentu, kad teismas, prieš panaikindamas ginčijamus administracinius aktus ir H. B. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, turėjo išsiaiškinti ir pagrįsti, kaip konkrečiai ieškovės materialiosios teisės nagrinėjamu atveju buvo pažeistos ir kokią įtaką priimtas teismo sprendimas turės ieškovės materialiosioms teisėms ir pareigoms. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl ginčijamo plano nepasirašymo (net jei būtų laikomasi pozicijos, kad ieškovė jo nepasirašė) ieškovė prarado galimybę pretenduoti į 225,6 kv. m. žemės sklypo dalį, todėl toks teismo teiginys yra nepagrįstas. Taigi panaikindamas prieš 18 metų sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, prieš tai nenustatęs, kad ieškovės galimybės įsigyti daugiau žemės buvo realios, tačiau dėl nusikalstamų H. B. ir (ar) su juo susijusių asmenų veiksmų ieškovė tokią galimybę prarado, teismas pažeidė apeliantų teisėtų lūkesčių, civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo ir jų gerbimo principus, kas sudaro pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų nurodytų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes, konstatavus praleistą ieškinio senaties terminą ir jo neatnaujinus, jie tampa teisiškai nereikšmingi.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino pradžią ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, nesivadovavo asmenų teisėtų lūkesčių bei civilinių santykių stabilumo principais, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Dėl šių motyvų skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Atsakovei K. B. iš ieškovės priteisiama 2 750 Lt teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 106-113) ir 4 252 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (252 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 2 500 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą rengiant apeliacinį skundą ir 1 500 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinius skundus) (CPK 93 str. 1, 3, 5 d., 98 str.), iš viso – 1 520,51 Eur (5 250 Lt).
Pirmosios instancijos teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (25,49 Eur/ 88 Lt) priteisiamos iš ieškovės (CPK 96 str. 2 d.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės J. L. ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) (J. L. procesinių teisių ir pareigų perėmėjos) 1 520,51 Eur pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) (J. L. procesinių teisių ir pareigų perėmėjos) 25,49 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.