- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-20
- Bylos Nr.
- AN2-367-462/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-00519-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Remigijus Preikšaitis
- Pažeidėjas
- P. W. G.
- Kategorijos
- 16.9.4.2Chuliganiškas vairavimas (ANK 420 str. 2 d.)
- 21.11.8Bylų dėl apeliacinių skundų nagrinėjimas (ANK 651 str.)
- 21.11.9Bylos dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos apygardos teisme (ANK 652 str.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
- 21.11.11Apygardos teismo nutarimų ir nutarčių įsiteisėjimas (ANK 654 str.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Remigijus Preikšaitis apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo P. W. G. (P. W. G.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019-10-14 nutarimo administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. P. W. G. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus (toliau – Institucija) tyrėjas 2019-03-20 surašė administracinio nusižengimo protokolą už tai, kad jis 2019-01-17, apie 17.12 val., kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda (d pusė) 306,50 km, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 4, 8, 9, 14, 104, 126, 127 ir 222 punktų reikalavimus, nesilaikė visų atsargumo priemonių, dviejų eismo juostų kelyje iš chuliganiškų paskatų lenkė transporto priemonę, važiavusią antra eismo juosta, per skiriamąją juostą, kurios plotas užbrūkšniuotas skersinėmis juostomis, grįždamas į antrą eismo juostą staigiai užvažiavo už automobilio „Ford S-max“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiuojančio antra eismo juosta, priekio, privertė jį staigiai stabdyti ir atsitrenkti į automobilio šoną. Iš eismo įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešęs policijai. Tokiu būdu jis padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 420 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje.
2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai, išnagrinėję administracinio nusižengimo bylą, 2019-10-14 nutarimu pripažino P. W. G. padariusiu administracinius nusižengimus, numatytus ANK 420 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje, ir jam skyrė galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 600 (šešių šimtų) Eur baudą ir administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą vieneriems metams.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. P. W. G. (toliau – ir apeliantas) su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019-10-14 nutarimu nesutinka, prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti. Teismui netenkinus minėto reikalavimo, apeliaciniame skunde reiškiamas alternatyvus reikalavimas – taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir už administracinių nusižengimų, numatytų ANK 420 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje, padarymą neskirti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl chuliganiško vairavimo
3.1. Skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas išimtinai remiantis D. S. parodymais. Kadangi šie parodymai buvo nenuoseklūs, taip pat prieštaravo kitiems byloje esantiems duomenims bei liudytojų parodymams, apelianto manymu, skundžiamas nutarimas jam priimtas neteisėtai ir nepagrįstai, todėl turėtų būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į byloje esančią medžiagą, liudytojų parodymų prieštaringumą ir bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.
3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog byloje išimtinai remtasi D. S. parodymais, kurie ne tik buvo nenuoseklūs, bet ir visiškai prieštaravo kitų įvykį mačiusių liudytojų duotiems parodymams. Negana to, būtent šis asmuo ir atsitrenkė į apelianto vairuojamą automobilį, taigi akivaizdu, jog, duodamas parodymus, jis subjektyviai vertindamas situaciją pateikė gynybinę versiją. Štai kad ir D. S. nurodo, jog kelyje buvo automobilių spūstis, tačiau apeliantas važiavo dideliu greičiu. Akivaizdu, jog esant automobilių spūsčiai dideliu greičiu važiuoti neįmanoma.
3.3. Tai, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis „Ford S-max“ atsitrenkė į automobilį „Mercedes Benz“, nepatvirtina, kad apeliantas vairavo chuliganiškai. Ta pati situacija vertinant susiklosčiusias aplinkybes lygiai taip pat gali būti vertinama ir automobilio „Ford S-max“ vairuotojo atžvilgiu, t. y. kad šis, matydamas, jog apeliantas bando įsirikiuoti į jo važiavimo juostą, sąmoningai siekdamas apeliantui sutrukdyti, padidino greitį, dėl to atsitrenkė į apelianto vairuojamą automobilį. Nepaisant to, kad būtent tokie parodymai buvo nuosekliai duoti apelianto ir kitų su juo keliavusių keleivių, teismas prieštaringumų tarp jų ir D. S. duotų parodymų nevertino ir nesiaiškino. Atkreiptinas dėmesys į liudytojo D. S. teismui duotus parodymus, kad eismo įvykio metu įvykio vietoje buvo didelė automobilių spūstis ir transporto priemonės praktiškai judėjo vos 5 km/val. greičiu, o apelianto persirikiavimo į antrąją eismo juostą momentu D. S. padidino greitį, nes jo automobilio priekyje buvo laisvas tarpas. Vien šie parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad D. S. tyčia padidino savo vairuojamo automobilio greitį, kad apelianto automobilis nesugrįžtų į antrąją eismo juostą.
3.4. Byloje esančios fotonuotraukos ir eismo įvykio planas taip pat nepatvirtina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės vairavus chuliganiškai. Iš šių nuotraukų ir plano matyti, jog eismo įvykis buvo, to apeliantas ir neginčija, tačiau tai savaime nereiškia, kad apeliantas vairavo chuliganiškai. Kaip tik D. S. nesilaikė saugaus atstumo, drausmės ir pagarbos kelyje ir vairavo neatsakingai, tyčia siekdamas eismo įvykio bei siekdamas „paauklėti“ apeliantą, dėl to ir įvyko eismo įvykis.
3.5. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti asmeninius ir subjektyvius liudytojo D. S. vertinimus, kad apeliantas manevravo chuliganiškai, ir patvirtintų teismo keliamą versiją, jog apelianto veiksmai buvo atlikti be dingsties, norint įžūliai pademonstruoti savo vairuojamo automobilio išskirtinumą ir tokiu būdu demonstruojant nepagarbą visuomenei, pažeidžiant viešąją tvarką. Akivaizdu, jog tokiais argumentais institucija ir teismas tvirtina tik pažeidimo padarymo galimumą, o ne objektyvius duomenis dėl įvykusio įvykio, kurie patvirtintų chuliganiško vairavimo faktą. Taigi byloje surinkti duomenys nepatvirtina institucijos pateiktos įvykių versijos ir teismo konstatuotų išvadų. Tiek apeliantas, tiek įvykio metu su juo važiavę ir byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad apeliantas pasirinko netinkamą išvažiuojamąjį kelią į Klaipėdos LEZ ir tai supratęs pabandė grįžti į antrąją eismo juostą, tačiau D. S. tyčia padidino greitį ir neleido apeliantui užbaigti šio manevro. Vertinant, kad buvo susidariusi eismo spūstis, kad greitis tebuvo vos 5 km/val., kad D. S. vairuojamas automobilis trenkėsi į apelianto automobilio galinio rato arką ir ratą, akivaizdu, kad dėl eismo įvykio kaltas ne apeliantas.
3.6. Byloje itin akcentuojama aplinkybė, kad apeliantas kirto juostą, kuria draudžiama važiuoti. Tačiau apeliantas važiuodamas galvojo, kad reikės atlikti posūkį, tačiau supratęs, kad reikia važiuoti tiesiai, bandė įsirikiuoti atgal į antrą eismo juostą. Darydamas šį manevrą, apeliantas kirto užbrūkšniuotą skersinėmis juostomis juostą. Priešingai, nei nurodyta skundžiamame nutarime, tokio tipo kelio žymėjimo Kelių eismo taisyklės (toliau – KET) nenumato ir teismas netinkamai įvertino horizontalų kelio ženklinimą. Taigi apeliantas, važiuodamas asfaltuota kelio danga, kurios žymėjimas neatitinka KET, nesiekė atlikti jokių neteisėtų, įžūlių ar pavojingų manevrų. Priešingai, supratęs, kad suklydo bandydamas nusukti į LEZ, apeliantas bandė niekam netrukdydamas įsirikiuoti į antrą kelio juostą. Eismo įvykis įvykdo dėl to, kad D. S., nenorėdamas įleisti apelianto vairuojamo automobilio, sąmoningai padidino greitį ir įvažiavo į jo automobilį. Taigi būtent D. S. pažeidė KET 138 punktą, kuris numato, jog „lenkiamos transporto priemonės vairuotojui draudžiama trukdyti aplenkti didinant važiavimo greitį arba kitais veiksmais“. Vis dėlto, šios aplinkybės buvo ignoruojamos.
Dėl pasišalinimo iš įvykio vietos
3.7. Pasišalinimas iš įvykio vietos gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia: asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją (pareigą) ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasitraukusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt.
3.8. Nagrinėjamu atveju apelianto veikoje kaltės – tiesioginės tyčios – pasitraukti iš eismo įvykio vietos nebuvo. Priešingai, byloje esantys duomenys ir paties D. S. parodymai patvirtina, kad apeliantas pastarajam nurodė: „Susitinkam išsiaiškinti „Circle K“ degalinėje.“ Tokie apelianto veiksmai leidžia pagrįstai teigti, jog jis nesiekė išvengti atsakomybės ir pasišalinti iš įvykio vietos, priešingai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. S. teismui nurodė, kad apeliantas jam kelis kartus sudavė į veidą, tačiau teismo posėdžio metu buvo išklausytas D. S. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą įrašas, kurio metu D. S. nurodė, kad medicinos pagalbos jam nereikia, nes apeliantas jam nepataikė, jis nesužalotas. Aplinkybė, kad apeliantas norėjo išsiaiškinti ne įvykio vietoje, bet tolėliau nuo pagrindinio kelio, t. y. degalinės aikštelėje, teismo visiškai neįvertinta, nepaisant to, šios bylos nagrinėjimo kontekste yra itin svarbi. Kartu su apeliantu keliavo ir jo vaikas, turintis specialiųjų poreikių, ir byloje apklausti liudytojai. Norėdamas užtikrinti savo ir kitų keleivių bei vaiko saugumą, apeliantas priėmė sprendimą, kad dėl įvykio būtų geriausia išsiaiškinti degalinėje, t. y. ramesnėje aplinkoje, ir nesudaryti dar didesnių spūsčių, juolab kad ir taip buvo didelė kelio spūstis. Automobiliai nebuvo stipriai apgadinti, todėl, apelianto vertinimu, nebuvo poreikio aiškintis įvykio aplinkybes įvykio vietoje. Tai, kad apeliantas po įvykio laukė D. S. degalinėje, patvirtino ir byloje apklausti kartu su apeliantu vykę liudytojai.
3.9. Tai, kad apeliantas nesiekė išvengti įvykio pasekmių, patvirtina ir jo sutuoktinės skambutis numeriu 112. Akivaizdu, jog jei būtų stengtasi pasišalinti iš įvykio vietos siekiant išvengti gręsiančių pasekmių, apeliantas ne tik nebūtų kontaktavęs su D. S., bet ir jo sutuoktinė nebūtų skambinusi pagalbos telefonu.
3.10. Teismų praktikoje pripažįstama, jog, norint kvalifikuoti asmens veiksmus pagal ANK 426 straipsnį, būtina nustatyti tikslų ir konkretų padarytos turtinės žalos dydį, o tai byloje nenustatyta. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju teismas nenustatė būtinojo ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto požymio administracinei atsakomybei taikyti, t. y. nenustatė, jog nagrinėjamu atveju apeliantas suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją (pareigą) ignoruodamas pasišalino. Dėl šių priežasčių apeliantas prašo ir dėl šios dalies administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti.
Dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės
3.11. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad ne jis, o kitas eismo įvykio dalyvis yra kaltas, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas apeliantui neskirti administracinio poveikio priemonės. Paskirta administracinio poveikio priemonė yra didelė našta ne tik apeliantui, bet ir visai jo šeimai. Dėl to, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir faktines aplinkybes, apelianto ir jo šeimos padėtį, ji yra neteisinga ir neproporcinga. Apeliantas turi du mažamečius vaikus. Sūnus V. G. (V. G.) (devynerių) turi specialiųjų poreikių, psichologinių problemų, todėl vaiką nuolatos reikia vežioti į mokyklą ir iš jos, taip pat pas įvairius specialistus (psichologą, ergoterapeutus, reabitologus ir kt.). Šioms aplinkybėms patvirtinti pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai. Neturėdamas galimybės vairuoti apeliantas neturės galimybės ir visapusiškai užtikrinti sūnaus socialinių įgūdžių formavimosi ir kitų specialiųjų poreikių. Kitas vaikas dukra D. V. G. yra aštuonerių, ją taip pat reikia vežioti į mokyklą ir iš jos, taip pat į būrelius. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai nevertino apelianto sūnaus specialiųjų poreikių ir negalimumo juos užtikrinti neturint vairuotojo pažymėjimo. Nagrinėjamu atveju paskirtai administracinei nuobaudai keliami tikslai gali būti pasiekti ir neskiriant šios poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime taip pat Institucija nesutinka su apelianto skundžiamu nutarimu, nurodo, jog administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino aplinkybę, kad apeliantas vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti. Institucijos nuomone, apelianto apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti netenkintas, panaikinant apylinkės teismo nutarimą ir priimant naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje – paskiriant apeliantui galutinę administracinę nuobaudą neperžengiant sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytų administracinių nusižengimų, ribų – 1000 (vieno tūkstančio) Eur baudą ir administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą dvejiems metams, taip pat konfiskuojant transporto priemonę „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Susipažinęs su bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino nepažeisdamas ANK 569 straipsnio reikalavimų. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus apygardos teismas konstatuoja, kad P. W. G. yra pagrįstai nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį už chuliganišką vairavimą ir pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs. Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl P. W. G. kaltės padaryti. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. W. G. padarė jam inkriminuotus ANK 420 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai išsamiai išnagrinėjo P. W. G. administracinio nusižengimo bylą, skundžiamame nutarime motyvuotai pasisakė dėl P. W. G. kaltės pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį ir 426 straipsnio 1 dalį, išsamiai išnagrinėjo administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus ir pateikė motyvuotas išvadas.
Dėl chuliganiško vairavimo
6. Šioje byloje P. W. G. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, be kita ko, ir pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta atsakomybė už chuliganišką vairavimą, t. y. pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui keliantį Kelių eismo taisyklių pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų. Taigi asmuo už chuliganišką vairavimą gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai: 1) padarytas bent vienas KET pažeidimas; 2) šis pažeidimas padarytas iš chuliganiškų paskatų; 3) šiuo pažeidimu keliamas pavojus eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui.
7. Teismų praktikoje chuliganiškomis paskatomis laikomos tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-37-507/2015, 2AT-40-976/2015, 2AT-50-788/2016, 2AT-64-942/2017, 2AT-1-942/2018, 2AT-4-511/2018, 2AT-7-976/2018). Pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuojant chuliganiškas paskatas remiamasi ne tik asmens, traukiamo atsakomybėn, paaiškinimais, tačiau ir objektyviomis aplinkybėmis, iš kurių sprendžiama dėl chuliganiškų paskatų buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-976-2018). Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad nesaugus manevravimas gali būti vienas iš chuliganiško vairavimo požymių, tačiau jis turi būti vertinamas kitų bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, leidžiančią spręsti apie vairuotojo tyčios ir jo paskatų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-511/2018).
8. Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad, esant automobilių spūsčiai, dviejų eismo juostų kelyje apeliantas lenkė transporto priemonę, važiavusią antra eismo juosta, per skiriamąją juostą, kurios plotas užbrūkšniuotas skersinėmis juostomis (3 priedo 1.15 p.), grįždamas į antrą eismo juostą staigiai užvažiavo už automobilio „Ford S-max“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiuojančio antra eismo juosta, priekio, privertė jį staigiai stabdyti ir atsitrenkti į automobilio šoną, padarė išvadą, jog tokie P. W. G. veiksmai rodo, kad jis elgėsi ne tik pavojingai, bet ir iššaukiamai, tokiu būdu neabejotinai parodydamas aiškų kitų eismo dalyvių negerbimą, savo pranašumą prieš kitus vairuotojus, ir tokius P. W. G. veiksmus vertino kaip chuliganišką vairavimą. Apygardos teismas sutinka su tokiu faktinių byloje nustatytų aplinkybių vertinimu.
9. Apeliaciniame skunde teigiama, jog D. S. versija yra gynybinė, jis pats siekia išvengti atsakomybės už eismo įvykio sukėlimą, todėl teigia, kad tariamai apeliantas vairavo chuliganiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nelogiška D. S. versija, nes pirmiausia D. S. nurodo, jog buvo automobilių spūstys, tačiau apeliantas važiavo dideliu greičiu. Tačiau apygardos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog D. S. nenurodo, jog apeliantas būtent būdamas automobilių spūstyje važiavo dideliu greičiu.
Žemesnės instancijos teismas
10. Administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. S. parodė, jog 2019-01-17 apie 17.05 val. važiavo Vilniaus pl. antra eismo juosta. Abi eismo juostos buvo pilnos automobilių. Jis pirmoje juostoje priekyje ties dešiniu kampu pamatė „Mercedes“ džipą, kuris buvo apie 10 m iki jo. Jis kažkokiu metu jį aplenkė. Staiga veidrodėlyje pamatė „Mercedes“ automobilį, kuris keitė važiavimo kryptį, t. y. jis pajudėjo iš pirmos juostos į antrą ir paskui tiesiai į kelkraštį, tada važiavo kelkraščio dalimi per bortelį. Pravažiavus posūkį į LEZ’ą, už maždaug 20–30 m „Mercedes“ automobilio vairuotojas, aplenkęs jo automobilio vieną trečdalį, agresyviai ir staigiai keitė važiavimo kryptį imdamas važiuoti tiesiai į jį. Tuo metu jis važiavo 5–10 km/h greičiu. Tokia D. S. nurodoma įvykio versija yra visiškai logiška, t. y. kad kito automobilio vairuotojas ne, kaip nurodo apeliantas, automobilių spūstyje važiavo dideliu greičiu, o draudžiama važiuoti kelio juosta padidinęs greitį bandė įsirikiuoti į automobilių spūstį. Pažymėtina, jog D. S. parodymai, priešingai, nei teigia apeliantas, liko identiški nuo pat pranešimo apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui, iki bylos nagrinėjimo teismo posėdžiuose. Kaip minėta, D. S. parodymai identiški jo iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams duotiems paaiškinimams (b. l. 13), pranešime Bendrajam pagalbos centrui jis nurodo analogiškas aplinkybes, jas taip pat patvirtina teismo posėdžio metu.
11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog D. S. parodymai prieštarauja kitų liudytojų (būtent kartu su apeliantu važiavusių asmenų) parodymams. Tačiau apygardos teismas pažymi, jog būtent kartu su apeliantu važiavusių asmenų parodymai neatitinka kitų byloje esančių įrodymų ir, akivaizdu, yra suderinti su apelianto versija, siekiant padėti apeliantui išvengti administracinės atsakomybės. Apelianto verslo partneris A. P. v. d. G. (A. P. v. d. G.) parodė, jog įvykio metu automobilių spūsties nebuvo, tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ši aplinkybė neatitinka D. S. parodymų, jog būtent dėl automobilių spūsties P. W. G. lenkė D. S. automobilį per draudžiamą važiuoti kelio juostą. Kad įvykio metu visgi buvo automobilių spūstis, neneigia ir pats apeliantas. Be to, atsižvelgiant į laiką, kuriuo įvyko eismo įvykis – 17.10 val., t. y. laikas, kai didžioji dalis darbuotojų baigia darbus ir važiuoja į namus, vaikų ugdymo įstaigas ir pan., neabejotina, jog automobilių spūstis buvo susidariusi. Be to, liudytojų A. P. v. d. G. bei S. E. L. B. (S. E. L. B.) parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams bei paties apelianto versijai ir dėl to, jog minėti liudytojai nurodo, jog po įvykio apeliantas nuvažiavo į degalinę, kurioje tariamai apie pusvalandį laukė kito įvykyje dalyvavusio vairuotojo. Tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įvykis įvyko 17.10 val. S. E. L. B. nurodė, jog apelianto bei kito įvykyje dalyvavusio vairuotojo pokalbis truko apie 10 min. Degalinėje, kaip minėta, tiek A. P. v. d. G., tiek S. E. L. B. parodė, jog laukė apie pusvalandį (panašiai iki 17.50 val.). Tačiau pažymėtina tai, jog skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą iš P. W. G. telefono numerio yra užfiksuotas 17.38 val. Iš P. W. G. telefono skambino jo sutuoktinė, kuri nebuvo automobilyje, kai įvyko eismo įvykis. P. W. G. su ja susitiko restorane „Peper Grey“, esančiame Klaipėdos mieste Vingio gatvėje. Kaip minėta, atsižvelgiant į eismo įvykio laiką (17.10 val.) bei į laiką, kada apeliantas bei su juo vykę asmenys jau buvo nuvykę į restoraną „Peper Grey“, įvertinant, kad tuo metu buvo piko valandos, liudytojų A. P. v. d. G. bei S. E. L. B. parodymai atmestini, nes, kaip minėta, jie neatitinka kitų byloje esančių rašytinių įrodymų. Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog ne, kaip teigia apeliantas, D. S., o paties apelianto bei su juo buvusių asmenų parodymai yra nenuoseklūs.
12. Apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje esančios fotonuotraukos ir eismo įvykio planas savaime nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltės vairavus chuliganiškai, tačiau šių įrodymų negalima vertinti atsietai nuo visų kitų administracinio nusižengimo byloje esančių įrodymų, liudytojų parodymų. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos bei paremtos išsamia bei nešališka visų bylos duomenų, kurie tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine, analize, todėl daryti išvados, jog apelianto vairavimas nebuvo chuliganiškas, nėra pagrindo. Apelianto versija, kad jis į antrą važiavimo juostą iš draudžiamos važiuoti juostos bandė įsirikiuoti supratęs, kad pasuko ne į tą išvažiuojamąjį kelią, yra nelogiška. Pirmiausia, neaišku, kodėl apeliantas, kaip jis teigia, turėdamas sukti į kairę, vėliau, tariamai supratęs, kad ne į tą išvažiuojamąjį kelią įvažiavo, nuvažiavo tiesiai į Klaipėdą. Antra, lieka neaišku, kodėl apeliantas, tariamai supratęs, jog įvažiavo ne į tą kelią, pasirinko išvažiavimą iš netinkamai pasirinkto įsukimo pažeisdamas visus toje situacijoje įmanomus pažeisti KET reikalavimus, t. y. pasirinko važiuoti per užbrūkšniuotą plotą žyminčią nukreipimo salelę, kuria važiuoti draudžiama, ir padidino važiavimo greitį, o ne sustojo ir įsitikino, kad įvažiuoti į antrąją važiavimo juostą yra saugu, t. y. kad kiti vairuotojai jam nesudaro kliūties, neįvažiuodamas į užbrūkšniuotą plotą žyminčią nukreipimo salelę, kuria važiuoti draudžiama. Galiausiai, apelianto versiją dėl tariamo įvažiavimo į ne tą kelią į Klaipėdos miestą taip pat paneigia ir ta aplinkybė, jog besisukančio kelio į Klaipėdos laisvąją ekonominę zoną juosta nuo važiavimo tiesiai Vilniaus plentu į Klaipėdos miestą juostos yra atskirta stulpeliais (žr. administracinio nusižengimo byloje esančias nuotraukas, b. l. 114, „ROIK 19097707814 FOTO“), t. y. įsukus į juostą link Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos nėra galimybės įvažiuoti į užbrūkšniuotą plotą žyminčią nukreipimo salelę, kuria važiuoti draudžiama. Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, jog apeliantas ne supratęs, jog įsuko į netinkamą išvažiuojamąjį kelią, įvažiavo į užbrūkšniuotą plotą žyminčią nukreipimo salelę, kuria važiuoti draudžiama, o sąmoningai pasirinko tikslingą įvažiavimą draudžiama važiuoti užbrūkšniuotu plotu žymima nukreipimo salele. Be to, iš administracinio nusižengimo byloje esančių nuotraukų (b. l. 114) matyti, jog automobilių susidūrimas įvyko toli nuo posūkio į Klaipėdos laisvąją ekonominę zoną juostos pabaigos, tai patvirtina, jog apeliantas sąmoningai pasirinko važiavimą užbrūkšniuotu plotu, kuriuo važiuoti draudžiama pakankamai ilgą atstumą, t. y. priešingai, negu jis nurodo, tariamai tik supratęs, jog įsuko ne į tą kelią, iškart grįžo į antrąją važiavimo juostą. Šie argumentai įrodo, kad apeliantas elgėsi ne tik pavojingai, bet ir iššaukiamai, tokiu būdu neabejotinai parodydamas aiškų kitų eismo dalyvių negerbimą, savo pranašumą prieš kitus vairuotojus.
13. Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog apeliantas kirto užbrūkšniuotą skersinėmis juostomis juostą. Anot apelianto, priešingai, nei nurodyta skundžiamame nutarime, tokio tipo kelio žymėjimo KET nenumato ir teismas netinkamai įvertino horizontalųjį kelio ženklinimą. Tačiau šis apelianto argumentas yra paneigtas jo paties į bylą pateiktu kompiuteriniu Vilniaus plento ruožo, kuriame įvyko įvykis, vaizdu (b. l. 111), iš jo matyti, jog už posūkio link Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos kelio žymėjimas atitinka KET 3 priedo 1.15 p. pavaizduotą kelio žymėjimą, o tiksliai toje vietoje, kurioje įvykio apelianto ir D. S. vairuojamų automobilių susidūrimas, yra minėto žymėjimo tąsa, tačiau akivaizdu, jog ji atitinka KET 3 priedo 1.15 p. nustatytą kelio žymėjimą, žymintį nukreipimo saleles, kuriomis važiuoti draudžiama.
14. Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, jog apelianto veiksmai – esant automobilių spūsčiai dviejų eismo juostų kelyje apeliantas lenkė transporto priemonę, važiavusią antra eismo juosta, per skiriamąją juostą, kurios plotas užbrūkšniuotas skersinėmis juostomis (3 priedo 1.15 p.), grįždamas į antrą eismo juostą, staigiai užvažiavo už automobilio „Ford S-max“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiuojančio antra eismo juosta, priekio, privertė jį staigiai stabdyti ir atsitrenkti į automobilio šoną – atitinka ANK 420 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytą administracinį nusižengimą, todėl administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, konstatuotina, jog ši nutarimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, jos keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019-10-14 nutarimo dalis, kuria P. W. G. pripažintas kaltu padaręs ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, paliktina nepakeista, o apeliacinio skundo dalis, kurioje kvestionuojama P. W. G. kaltė dėl ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, atmestina (ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl pasišalinimo iš įvykio vietos
15. Šioje byloje P. W. G. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, be kita ko, ir pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.
16. Apeliantas nesutinka, jog jis pasitraukė iš eismo įvykio vietos, nesutikimą grindžia šiais argumentais: 1) apelianto veikoje nebuvo kaltės – tiesioginės tyčios – pasitraukti iš eismo įvykio vietos; apeliantas D. S. siūlė išsiaiškinti ne įvykio vietoje, o degalinės aikštelėje; kartu su apeliantu, be kitų asmenų, taip pat keliavo ir jo vaikas, turintis specialiųjų poreikių; apeliantas po įvykio laukė D. S. degalinėje; 2) tai, kad apeliantas nesiekė išvengti įvykio pasekmių, patvirtina ir jo sutuoktinės skambutis numeriu 112; akivaizdu, jog jei būtų stengtasi pasišalinti iš įvykio vietos siekiant išvengti gręsiančių pasekmių, apeliantas ne tik kad nebūtų kontaktavęs su D. S., bet ir jo sutuoktinė nebūtų skambinusi pagalbos telefonu; 3) norint kvalifikuoti asmens veiksmus pagal ANK 426 straipsnį, būtina nustatyti tikslų ir konkretų padarytos turtinės žalos dydį, o tai byloje nenustatyta ir 4) nagrinėjamu atveju teismas nenustatė būtinojo ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto požymio administracinei atsakomybei taikyti, t. y. nenustatė, jog apeliantas suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją (pareigą) ignoruodamas pasišalino.
17. Apygardos teismas pirmiausia pažymi, jog apeliantas, nurodydamas, jog eismo įvykio metu su juo, be kitų asmenų, taip pat buvo jo specialiųjų poreikių turintis vaikas, siekia suklaidinti teismą. Pažymėtina, jog iš apelianto pateiktų medicininių dokumentų (b. l. 137–141) matyti, jog specialieji poreikiai yra nustatyti apelianto sūnui, o 2019-01-17 su apeliantu važiavo jo dukra. Byloje nėra duomenų, kad apelianto dukrai taip pat yra nustatyti specialieji poreikiai. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog apeliantas D. S. pasiūlė važiuoti į degalinę, nes apelianto automobilyje buvo ir jo specialiųjų poreikių turintis vaikas, atmestinas kaip nepagrįstas.
18. Apygardos teismas nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, kad apeliantas po įvykio degalinėje laukė D. S. apie 20–30 min., būdamas degalinėje tariamai skambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Kaip minėta, eismo įvykis įvyko apie 17.10 val. Šią aplinkybę partvirtina administracinio nusižengimo byloje esanti „ataskaitų žiūryklės“ informacija (b. l. 119–121), iš kurios nustatyta, jog policijos pareigūnams informacija apie įvykusį įvykį iš Bendrojo pagalbos centro buvo perduota 17.16 val. O iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus į bylą pateikto 2019-05-31 rašto Nr. 41D(K)-1097 (b. l. 78) nustatyta, jog „Bendrojo pagalbos centro 2019-01-17 17 val. 38 min. informacinėje sistemoje yra užfiksuotas skambutis iš telefono numerio (duomenys neskelbtini)“. Prie minėto rašto pridėta skambučio skaitmeninė garso įrašo kopija. Iš garso įrašo nustatyta, jog į Bendrąjį pagalbos centrą skambina apelianto sutuoktinė. Atsižvelgus į eismo įvykio laiką (17.10 val.), įvertinus, kad tai yra didžiausio eismo laikotarpis, o apeliantas jau 17.30 val. buvo nuvykęs į restoraną „Peper Grey“, esantį Vingio g., konstatuotina, jog apeliantas nelaukė degalinėje D. S., o iš eismo įvykio nuvažiavo į restoraną.
19. Kaip nepagrįstas atmestinas ir apelianto argumentas, neva jis būdamas degalinėje du kartus skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, tačiau dėl to, kad jis kalba angliškai, niekas su juo nekalbėjo. Pirmiausia, kaip minėta, iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus į bylą pateikto 2019-05-31 rašto Nr. 41D(K)-1097 (b. l. 78) nustatyta, jog iš apeliantui priklausančio telefono numerio (duomenys neskelbtini) 2017-01-17 į Bendrąjį pagalbos centrą yra skambinta tik vieną kartą, kaip minėta, skambino ne apeliantas, o jo sutuoktinė. Antra, apelianto padaryta jo telefono ekrano nuotrauka, kuri neva patvirtina, jog apeliantas skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, kaip tik paneigia šį jo argumentą. Pažymėtina, jog apelianto į bylą pateikta jo telefono ekrano nuotrauka (b. l. 23) yra daryta 17.43 val., nors apeliantas pats nurodo, jog jis tariamai skambino po įvykio, laukdamas D. S. degalinėje, t. y. anksčiau už savo sutuoktinę. O jo sutuoktinė į Bendrąjį pagalbos centrą skambino jau apeliantui atvykus į restoraną. Tačiau, kaip minėta, iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus į bylą pateikto 2019-05-31 rašto Nr. 41D(K)-1097 (b. l. 78) nustatyta, jog iš apeliantui priklausančio telefono numerio į Bendrąjį pagalbos centrą 2019-01-17 buvo skambinta 17 val. 38 min. Iš išdėstytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog apeliantas į Bendrąjį pagalbos centrą neskambino.
20. Apygardos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog apelianto sutuoktinės skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą patvirtina, kad apeliantas iš eismo įvykio nepasišalino. Priešingai, įvertinus apelianto sutuoktinės skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą įrašo turinį, akivaizdu, jog tiek apeliantas, tiek jo sutuoktinė suprato, kad apeliantas iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tokią teismo išvadą, kaip minėta, patvirtina būtent apelianto sutuoktinės skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą įrašo turinys (b. l. 79), t. y. apelianto sutuoktinė paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą informuoja, kad įvyko eismo įvykis, iš kurio vietos apeliantas nuvažiavo, todėl ji skambina, kad būtų įrašas, kad išvengtų gresiančios atsakomybės už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Tokį apelianto sutuoktinės veiksmą galėjo lemti tai, jog D. S. apeliantą, pastarajam po įvykusio eismo įvykio priėjus prie D. S. automobilio, anglų kalba informavo, kad jis skambina policijos pareigūnams (b. l. 114, D. S. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašas).
21. Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų apeliantas nurodo ir tai, jog, norint kvalifikuoti asmens veiksmus pagal ANK 426 straipsnį, būtina nustatyti tikslų ir konkretų padarytos turtinės žalos dydį, o tai byloje nenustatyta. Tačiau apygardos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Būtina nustatyti tikslų ir konkretų padarytos turtinės žalos dydį, kada yra pagrindo manyti, jog administracinis nusižengimas gali būti kvalifikuojamas pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, t. y. tokiu atveju būtina nustatyti, kad padaryta žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantui buvo inkriminuota ANK 426 straipsnio 1 dalis, t. y. pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Nagrinėjamu atveju užtenka nustatyti, kad žala yra padaryta (ginčo dėl šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra), t. y. nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad akivaizdžiai matyti, jog abu įvykyje dalyvavę automobiliai yra apgadinti, apgadinimai nėra žymūs.
22. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog apeliantas suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją (pareigą) ignoruodamas pasišalino.
23. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio vietos požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia: asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją (pareigą) ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).
24. Teismų praktikoje kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį nusižengimą (teisės pažeidimą), išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-9-746/2015, 2AT-34-507/2015, 2AT-7-29-746/2015, e2AT-16-693/2016 ir kt.).
25. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog apeliantas suprato, kad jo vairuotas automobilis susidūrė su kitu automobiliu. Apeliantas būtent dėl šios priežasties atėjo iki D. S. vairuoto automobilio bei pareiškė pretenzijas (b. l. 114, D. S. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašas). Kaip minėta, D. S. apeliantą anglų kalba informavo, kad praneša apie įvykį policijos pareigūnams. Tačiau, net ir suprasdamas, jog jo vairuotas automobilis susidūrė su kitu automobiliu, ir būdamas informuotas apie pranešimą policijos pareigūnams, suprasdamas, kad D. S. pasiliko eismo įvykio vietoje (kad apeliantui ši aplinkybė žinoma, patvirtina į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinusi jo sutuoktinė), apeliantas vis tiek pasirinko nuvažiuoti. Kaip analizuota šioje nutartyje, bylos duomenimis yra paneigti apelianto argumentai, kad jis tariamai iš įvykio vietos nuvažiavo dėl automobilyje sėdėjusio jo vaiko, turinčio spec. poreikių, kad tariamai laukė D. S. degalinėje ir pan.
26. Įvertinus išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog apeliantas suprato, kad įvyko eismo įvykis, su kuriuo jis yra susijęs, suprato, kad turi pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau iš jos pasišalino suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. norėjo taip elgtis. Apelianto veiksmai atitinka ANK 426 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį, todėl administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. W. G. pripažino kaltu padarius ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, konstatuotina, jog ši nutarimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, jos keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019-10-14 nutarimo dalis, kuria P. W. G. pripažintas kaltu padaręs ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, paliktina nepakeista, o apeliacinio skundo dalis, kurioje kvestionuojama P. W. G. kaltė dėl ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, atmestina (ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės
27. Administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti apeliantui paskyrus ANK 420 straipsnio 2 dalies ir ANK 426 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas minimalias baudas, kurios, vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda neperžengiant sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytų administracinių nusižengimų, ribų ir, vadovaujantis ANK 420 straipsnio 5 dalimi, administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 1 metams.
28. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas apeliantui neskirti administracinio poveikio priemonės. Teigiama, jog paskirta administracinio poveikio priemonė yra didelė našta ne tik apeliantui, bet ir visai jo šeimai. Paskirtai administracinei nuobaudai keliami tikslai gali būti pasiekti ir neskiriant poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
29. Pažymėtina, kad pagal ANK 27 straipsnio 1 dalį administracinės nuobaudos paskirčiai įgyvendinti asmeniui kartu su administracine nuobauda gali būti skiriamos ir administracinio poveikio priemonės. Taigi, specialiosios teisės (vairuoti transporto priemones) atėmimu, kaip ir kitomis administracinio poveikio priemonėmis, siekiama įgyvendinti administracinės nuobaudos paskirtį. Pagal ANK 22 straipsnio 2 dalį administracinių nuobaudų paskirtis yra: 1) atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; 2) nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; 3) atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. Tiek administracinėmis nuobaudomis, tiek ir administracinio poveikio priemonėmis siekiama tų pačių bendrosios ir specialiosios prevencijos bei asmens nubaudimo tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-58-697/2017).
30. Skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda ar jos tikslus įgyvendinanti administracinio poveikio priemonė, kurias paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kurios, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-12-2013, 2AT-68-507/2015, 2AT-39-1073/2019).
31. Akcentuotina, kad teisingumo ir protingumo principų laikymasis, kaip teismo, nagrinėjančio administracinio nusižengimo bylą, veiklos standartas, šioje byloje buvo įgyvendintas. Apeliantui už administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 420 straipsnio 2 dalyje, padarymą buvo paskirta, be kita ko, ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas vieneriems metams. Pagal ANK 34 straipsnio 5 dalį teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, asmenybę ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatyta minimali bauda, arba skirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu nustatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pažymėtina, jog tiek administracinė nuobauda, tiek administracinio poveikio priemonė, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti švelninamos arba iš viso neskiriamos tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nurodytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013).
32. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad P. W. G. padarė du vienus šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo chuliganiškai bei sukėlęs eismo įvykį iš jo pasišalino, nors turėjo pareigą likti. Nors tokio pobūdžio administracinius nusižengimus padarė pirmą kartą, tačiau administracine tvarka baustas ne kartą, be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir anksčiau apeliantas, be kita ko, ne kartą baustas taip pat ir už vieną šiurkščiausių KET pažeidimų – greičio viršijimą gyvenvietėje, taip pat baustas už kitus KET pažeidimus, pvz., ne kartą baustas už vairavimą neturint teisės vairuoti transporto priemones, baustas už automobilio vairavimą bei vengimą pasitikrinti blaivumą, dokumentų nepateikimą ir kt. (b. l. 27–41), taigi, akivaizdu, jog administracinius nusižengimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu, apeliantas daro nuolat, todėl ir nagrinėjamu atveju padaryti administraciniai nusižengimai nebuvo atsitiktinis ir (ar) vienkartinis neigiamas poelgis dėl susiklosčiusios tam tikros situacijos – tai dėsningas elgesys, nulemtas sąmoningo visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo, nenoro laikytis įstatymų reikalavimų.
33. Administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas administracinės nuobaudos bei administracinio poveikio priemonės apeliantui skyrimo klausimą, atsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į asmens nurodytas aplinkybes, kad jis augina du mažamečius vaikus, yra dirbantis. Tačiau, apygardos teismo vertinimu, šios aplinkybės vertintinos kaip teigiamai apeliantą charakterizuojančios aplinkybės, kurios reikšmingos parenkant administracinę nuobaudą arba administracinio poveikio priemonę neperžengiant sankcijos už padarytą pažeidimą ribų, tačiau jų nepakanka, kad būtų galima taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl švelnesnės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimo. Kaip minėta, anksčiau apeliantas administracine tvarka baustas ne vieną kartą, už administracinių nusižengimų padarymą jam būdavo skiriamos administracinės nuobaudos – piniginės baudos, tačiau apeliantas vis tiek darė administracinius nusižengimus, todėl akivaizdu, jog vien baudos skyrimas šiam asmeniui neatitiks administracinių nuobaudų paskirties bei tikslų, neatitiks teisingumo ir proporcingumo principų. Apygardos teismo vertinimu, tokią išvadą taip pat pagrindžia ir ta aplinkybė, jog apeliantas užima aukštas pareigas, kurios jam leidžia sumokėti baudą nepajaučiant didesnių nepatogumų, todėl, neskyrus jam administracinio poveikio priemonės arba skiriant švelnesnę, negu numatyta įstatymo sankcijoje, administracinio poveikio priemonę, nagrinėjamu atveju taip pat nebus pasiektas ir administracinės nuobaudos tikslas – nubausti asmenį.
34. Be to, taip pat pažymėtina ir tai, jog apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad apeliantas dirba, augina du mažamečius vaikus, vienas vaikų turi specialiųjų poreikių, apeliantui buvo žinomos iki administracinių nusižengimų, numatytų ANK 420 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje, padarymo, jam taip pat buvo žinoma gresianti administracinė atsakomybė už minėtų administracinių nusižengimų padarymą, tačiau P. W. G. nurodytos aplinkybės nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo vienų šiurkščiausių KET pažeidimų padarymo, todėl, apygardos teismo vertinimu, šios aplinkybės nebus pakankamos ir ateityje P. W. G. sulaikyti nuo administracinių nusižengimų darymo, t. y. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės neveiks kaip apsaugantis apeliantą nuo įstatymams prieštaraujančio elgesio ateityje veiksnys.
35. Minimalių baudų bei administracinio poveikio priemonės skyrimas minimaliam terminui nagrinėjamu atveju atitinka padaryto nusižengimo pavojingumą. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-5-303/2017).
36. Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymo, todėl konstatuotina, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019-10-14 nutarimo dalis, kuria P. W. G. paskirta administracinė nuobauda bei administracinio poveikio priemonė, yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl P. W. G. apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiama nutarimo dalis, kuria išspręstas apeliantui skirtinos administracinės nuobaudos bei administracinio poveikio priemonės skyrimo klausimas, paliktina nepakeista (ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat suformulavo reikalavimą panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje – paskiriant apeliantui galutinę administracinę nuobaudą neperžengiant sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytų administracinių nusižengimų, ribų – 1000 (vieno tūkstančio) Eur baudą ir administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą dvejiems metams, taip pat konfiskuojant transporto priemonę „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Apygardos teismas atkreipia Institucijos dėmesį į tai, jog, vadovaujantis ANK 649 straipsnio 1 dalimi, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo per keturiolika kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo kopijų (nuorašų) išsiuntimo dienos pateikti apygardos teismui atsiliepimus į apeliacinį skundą ir išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo. Iš šios nuostatos akivaizdu, jog atsiliepime Institucija turi išdėstyti nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo, o ne dėl skundžiamo nutarimo. Institucija, nesutikdama su administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nutarimu, nutarimą gali skųsti pateikdama apeliacinį skundą (ANK 644 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus Institucijos atsiliepime išdėstytas reikalavimas panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą nenagrinėtinas, nes priešingu atveju, gali būti pažeidžiamas asmens padėties dėl jo paties paduoto skundo pabloginimo negalimumo (non reformatio in peius) principais (ANK 566 straipsnio 1 dalis) bei ANK 652 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtį apygardos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios institucijos ar institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, skundas arba nukentėjusiojo skundas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019-10-14 nutarimą nepakeistą ir P. W. G. (P. W. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.