Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-86-236/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-13
Bylos Nr.: e2A-86-236/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00886-2018-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Kazys Kailiūnas, Agnė Tikniūtė
Atsakovas: L. Č., V. Č.
Trečiasis asmuo: D. G.

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika

Civilinė byla Nr. e2A-86-236/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00886-2018-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1.; 2.6.10.2.4.; 2.6.10.4.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,ALNORA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ALNORA“ ieškinį atsakovams L. Č. ir V. Č. dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui D. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „ALNORA“, atstovaujama bankroto administratorės O. P., (toliau – ir įmonė, bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams L. Č. ir V. Č., prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 131 533,07 Eur dydžio žalą, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovai L. Č., buvęs BUAB „ALNORA“ vadovas, ir V. Č., BUAB „ALNORA“ vienintelis akcininkas, nesirūpino BUAB „ALNORA“ finansine padėtimi ir, ieškovei esant nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovai yra atsakingi už žalos padarymą ieškovės kreditoriams.

3. Ieškovė BUAB „ALNORA“ pažymėjo, kad atsakovų atsakomybė yra solidari, nes nė vienas iš jų neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

4. Ieškovės teigimu, atsakovas V. Č., būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, turėjo pareigą taip pat rūpintis bendrovės finansine padėtimi, privalėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) suteikta teise susipažinti su įmonės dokumentais, buhalterine apskaita, bei būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo dėti visas pastangas, kad jo įmonė vykdytų teisėtą ir sąžiningą veiklą, tokiu būdu užtikrinant ieškovės kreditorių interesus. Tačiau atsakovas buvo pasyvus, o tai nulėmė žalos padarymą ieškovės kreditoriams.

5. Ieškovė BUAB „ALNORA“ nurodė, kad atsakovas apie itin nuostolingą ieškovės veiklą objektyviai žinojo jau nuo 2006 m., tačiau jokių veiksmų, siekiant inicijuoti bankroto procesą, nesiėmė, bei leido bendrovės vadovui L. Č. (savo tėvui) toliau nuostolingai vadovauti įmonei ir didinti pažeistų kreditorių interesų apimtį. Be to, įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu iš atsakovo V. Č. priteista suma, kurią jis be pagrindo buvo gavęs iš ieškovės.

6. Ieškovė BUAB „ALNORA“ pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartyje, iškeldamas ieškovei bankroto bylą, nurodė, jog įmonė jau 2011 m. ir 2012 m. atitiko nemokios įmonės apibrėžimą. Be to, antstoliai net 14 vykdomųjų bylų buvo grąžinę vykdomuosius dokumentus išieškotojams su išieškojimo negalimumo aktais.

7. Ieškovės teigimu, bendrovė tapo nemoki vėliausiai 2011 m. sausio mėn., todėl atsakovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Priešingai, klaidino įmonės kreditorius, mokesčių administratorių ir teismą dėl realios įmonės finansinės padėties – nepagrįstai įtraukę į bendrovės turtą neegzistuojančią 261 441 Lt dydžio reikalavimo teisę į D. G., t. y. nurodę melagingus duomenis. Tuo tarpu, teisės aktai nesuteikia teisės juridiniam asmeniui ar atskiriems jo valdymo organams įtraukti į juridinio asmens finansinės veiklos dokumentus hipotetines ar dar tik ginčo objektu esančias skolas, todėl minėta reikalavimo teisė į D. G., dėl kurios vyko teisminiai ginčai, negalėjo būti įtraukiama į įmonės buhalterinę apskaitą bei atitinkamai į turto masę.

8. Ieškovė BUAB „ALNORA“ pažymėjo, kad būtent minėtos reikalavimo teisės įtraukimas į įmonės balansus, dėl ko buvo iškreipta įmonės reali finansinė padėtis, leido du kartus suklaidinti Vilniaus apygardos teismą, kuris sprendė bendrovės kreditorių pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, juos atmesdamas. Atsakovas L. Č. bandė ir trečią kartą suklaidinti teismą, nagrinėjusį klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, pakartotinai įtraukdamas į bendrovės turimo turto masę reikalavimo teisę į D. G., kuri tuo metu jau buvo atmesta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, tačiau teismas nesivadovavo nurodytais duomenimis.

9. Ieškovė nurodė, kad buvęs įmonės vadovas L. Č., nagrinėjant pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, taip pat tyčia nenurodė duomenų apie iš įmonės priteistas skolas, pradėtus išieškojimus. Be to, atsakovas L. Č. du kartus buvo baustas už antstolių reikalavimų nevykdymą, t. y. dėl UAB „ALNORA“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir informacijos apie įmonės turimą turtą nepateikimą.

10. Ieškovės BUAB „ALNORA“ teigimu, atsakovas L. Č. bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nurodė, jog prieš bankroto procesą UAB „ALNORA“ tariamai turėjo 460 941 Lt vertės turto, tačiau nuo pat bankroto proceso pradžios bankroto administratorei nepavyko rasti visiškai jokio bendrovės vadovo deklaruoto turto, kurį realizavus būtų bent minimali galimybė tenkinti kreditorių reikalavimus. Be to, atsakovai visiškai nebendradarbiavo su bankroto administratore, o bendrovės vadovas net klaidino bankroto administratorę, teigdamas apie tariamai įmonės turimą turtą, nors tokio turto įmonė neturėjo (apie tariamą D. G. skolą, nors šis reikalavimas dėl skolos buvo galutinai atmestas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi), taip pat reiškė nepagrįstą kreditorinį reikalavimą (jo dalį).

11. Ieškovė BUAB „ALNORA“ pažymėjo, kad L. Č., po bankroto bylos iškėlimo įmonei, vengė perduoti paskirtai bankroto administratorei bendrovės dokumentus ir turtą, vėliau perdavė tik dalį dokumentų.

12. Įmonė nuo 2006 m. veikė nuostolingai, o nuo 2011 m. sausio mėn. veiklos faktiškai nebevykdė, tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo kreipiamasi, priešingai, kaip minėta, buvo teikiami melagingi duomenys apie bendrovės turtą, siekiant užkirsti kelią bankroto bylos iškėlimui.

Šalies argumentai

13. Ieškovė nurodė, kad įmonės bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorinių reikalavimų dydis –154 702,68 Eur, tačiau iš jų 23 169,61 Eur dydžio reikalavimas priklauso L. Č., t. y. atsakingam už žalą asmeniui. Dėl to ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų likusių131 533,07 Eur dydžio kreditorinių reikalavimų, kurie atsirado po 2011 m. sausio 1 d. ir iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei, dydžio žalą.

Atsiliepimas

14. Atsakovai L. Č. ir V. Č. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

15. Atsakovai nurodė, kad ieškovė neįrodė visų įstatyme įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų.

16. Atsakovų teigimu, ieškovė BUAB „ALNORA“ neįrodė neteisėtų atsakovų veiksmų. Ieškovė nemokia tapo ne anksčiau nei 2014 m. gruodžio 2 d. (o ne 2011 m. sausio mėn., kaip nurodė ieškovė), kai įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1347/2014, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys D. G. dėl 75 718,55 Eur (261 441 Lt) skolos priteisimo. Tik tada ieškovės turto masė sumažėjo nurodyta suma (261 441 Lt) ir įmonė galimai tapo nemoki. Iki teisminių ginčų su D. G. pabaigos atsakovai neturėjo ne tik pareigos, bet ir pagrindo inicijuoti ieškovės bankroto bylos iškėlimo, nes įmonė buvo moki (tai buvo konstatavęs ir Vilniaus apygardos teismas dviejose savo nutartyse, sprendęs klausimus dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei).

17. Atsakovai L. Č. ir V. Č. pažymėjo, kad ieškovė BUAB „ALNORA“ neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti sumos, t. y. ieškovė nepagrindė kaip kai kurių dokumentų neperdavimas ieškovės bankroto administratorei sąlygojo ieškovės kreditorinių reikalavimų sumą. Taip pat ieškovė nepagrindė kaip atsakovų nesikreipimas laiku dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo sąlygojo ieškovės žalą, lygią visai patvirtintai ieškovės kreditorinių reikalavimų sumai. Remiantis teismų praktika, žala, kilusi dėl įmonės vadovo laiku nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų būti nustatoma vertinant ne bendrą įmonės skolų apimtį, o konkrečią skolų sumą, kuri išaugo būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku.

Atsiliepimas

18. Atsakovų teigimu, taip pat nėra atsakovų kaltės dėl ieškovės patirtos žalos, net jeigu tokia ir būtų nustatyta. Ieškovės finansiniai sunkumai prasidėjo ieškovei pradėjus teisminius ginčus su D. G.. Atsakovai tikėjosi, jog esant ieškovei palankiai šio ginčo baigčiai, bus galima tęsti ieškovės veiklą, ir tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarties priėmimo, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys D. G., tapo aišku, kad bendrovės finansinės padėties stabilizuoti nepavyks, bei tik tada buvo galima reikalauti iš atsakovų bankroto bylos inicijavimo, tačiau jau 2015 m. sausio 22 d. teismui buvo pateiktas kreditoriaus D. G. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Dėl to atsakovai nepažeidė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

19. Atsakovai L. Č. ir V. Č. pažymėjo, kad yra perdavę ieškovės BUAB „ALNORA“ bankroto administratorei visus ieškovės apskaitos dokumentus, todėl negali pateikti teismui daugiau dokumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie tai, kada tiksliai ieškovė tapo nemokia, tačiau tai įvyko ne anksčiau nei 2014 m. gruodžio 2 d.

Atsiliepimas

20. Atsakovų teigimu, teismas, kaip prejudiciniu faktu, turi vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4764-603/2014, nustatyta aplinkybe, kad dar 2014 m. liepos 18 d. ieškovė neatitiko Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) įtvirtinto nemokumo apibrėžimo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartyje, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, nenustatinėjo tikslaus įmonės nemokumo atsiradimo momento. Be to, teismas vertino bendrovės 2011 m. ir 2012 m. finansinę situaciją pagal 2015 m. turimą informaciją, t. y. jau turėdamas duomenų apie teisminio ginčo su D. G. baigtį, kai ženkliai sumažėjo bendrovės turto.

21. Atsakovai L. Č. ir V. Č. nesutiko su ieškovės BUAB „ALNORA“ teiginiais, kad buvo tvirtinami neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai, nes aplinkybė, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į D. G. paaiškėjo tik Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį. Tuo tarpu, teisės aktai nustato, jog į įmonės apskaitą yra privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansinių sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Dėl to atsakovai pagrįstai minėtą sumą įtraukdavo į finansinius ataskaitų rinkinius.

22. Atsakovai pažymėjo, kad išieškojimai iš ieškovės turto nebuvo sėkmingi, nes didžiąją dalį bendrovės turto sudarė skoliniai debitorių įsipareigojimai, kurių ieškovė taip ir nebeatgavo.

23. Atsakovų teigimu, ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovų, kaip žalos atlyginimą, priteisti sumą, lygią visiems ieškovės bankroto byloje patvirtintiems kreditoriniams reikalavimams (išskyrus atsakovo L. Č. kreditorinį reikalavimą), nes pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, kaip žalos atlyginimas gali būti priteisiama tik suma, kuria išaugo įsipareigojimai kreditoriams nuo faktinio įmonės nemokumo atsiradimo dienos iki įmonės bankroto bylos iškėlimo dienos. Dėl to ieškovės ir jos kreditorių patirta žala turėtų būti apskaičiuojama iš ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos atimant pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo atsiradimo metu ieškovės turėtas skolas. Tačiau tokių duomenų ieškovė į bylą nepateikė ir šių aplinkybių neįrodinėjo.

24. Atsakovai L. Č. ir V. Č. nurodė, kad neinicijuodami bankroto bylos ieškovei iškėlimo, jie elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai, siekė išsaugoti ilgus metus jiems priklausiusią įmonę. Atsakovai pagrįstai tikėjosi, kad atgavus iš D. G. daugiau kaip 80 000 Eur dydžio skolą, bus galima padengti įsiskolinimus kreditoriams bei tęsti ieškovės veiklą. Vien tai, jog iš V. Č. kitoje civilinėje byloje buvo priteistos tam tikros sumos ieškovei (kaip gautos be pagrindo), nesudaro pagrindo spręsti dal žalos atsiradimo įmonės kreditoriams.

25. Atsakovai pažymėjo, kad ieškovės nemokumo susidarymo momento nustatymas nesudarė civilinės bylos Nr. B2-3727-577/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nagrinėjimo dalyko, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartyje teismo padarytais pastebėjimais negalima remtis kaip prejudiciniais faktais. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. ir 2014 m. liepos 18 d. nutartyse, priimtose atitinkamai civilinėse bylose Nr. B2-4470-450/2013 ir Nr. B2-4764-603/2014, analizavo ieškovės balansus už 2011 m. ir 2012 m. bei nenustatė įmonės nemokumo.

26. Trečiasis asmuo D. G. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad iš esmės palaiko ir atkartoja ieškovės ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir motyvus. Papildomai nurodė, kad atsakovai nepagrįstai nurodė, jog UAB „ALNORA“ nemokios įmonės požymius atitiko tik 2014 m. gruodžio 2 d., pralaimėjus teisminį ginčą su D. G., nes UAB „ALNORA“ nemokios įmonės apibrėžimą atitiko jau 2011 m., ką iš esmės patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-3727-577/2015.

27. Trečiasis asmuo D. G. pažymėjo, kad bankroto administratorei nebuvo perduotas ieškovės turtas ar turtinės teisės, iš kurių būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus, nors įmonės vadovas valstybinėms institucijoms ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui buvo nurodęs, jog prieš bankroto procesą UAB „ALNORA“ turėjo 460 941 Lt vertės turto.

28. Trečiojo asmens teigimu, tokiu būdu atsakovai melavo apie įmonės turtinę padėtį, klaidindamas tiek bylą nagrinėjantį teismą, tiek vėliau paskirtą ieškovės bankroto administratorę.

29. Trečiasis asmuo nurodė, kad niekada nebuvo skolingas ieškovei 261 441 Lt dydžio sumą, kurią įmonės vadovas nepagrįstai įtraukdavo į įmonės apskaitą. L. Č. negalėjo įtraukti šios tariamos skolos į įmonės apskaitą, nes nebuvo nei sutartinio, nei teisinio pagrindo to daryti. Kita vertus būtent šių duomenų įtraukimas į įmonės apskaitą leido du kartus suklaidinti Vilniaus apygardos teismą, nes teismas, remdamasis šiais duomenimis, atsisakydavo iškelti ieškovei bankroto bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

30. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 22 d. sprendimu nusprendė ieškovės BUAB „ALNORA“ ieškinį atsakovams L. Č. ir V. Č. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo D. G., atmesti; priteisti atsakovams L. Č. ir V. Č. 4 565,23 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės BUAB „ALNORA“ administravimui skirtų lėšų; panaikinti, sprendimui įsiteisėjus, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi atsakovų L. Č. ir V. Č. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

31. Teismas dėl atsakovų, kaip ieškovės buvusio vadovo ir akcininko, atsakomybės už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pažeidimą nurodė, kad sprendžiant įmonės vadovo ir (ar) dalyvio atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku klausimą, esminė byloje nustatytina ir atskaitos tašku tiek neteisėtiems veiksmams (neveikimui) konstatuoti, tiek žalos faktui bei dydžiui nustatyti esanti aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme.

32. Teismas pažymėjo, kad konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas ir (ar) akcininkai pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Jei minėta pareiga savalaikiai buvo pažeista, spręstina, kas iš atsakovų ją pažeidė; konstatavus pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą bei nustačius ją pažeidusius asmenis, nustatytinas padarytos žalos įmonei bei jos kreditoriams dydis.

33. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad UAB „ALNORA“ nemokumas iš esmės atsirado vėliausiai 2011 m. sausio mėn. pradžioje, atitinkamai tuo metu atsirado ir pareiga atsakovams kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nei įmonės vadovas, nei akcininkas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

34. Teismas pažymėjo, kad viena vertus, nors ieškovė ir nesirėmė įmonės balansais, tačiau iš VĮ Registrų centrui pateikto UAB „ALNORA“ balanso už 2010 m. matyti, kad įmonės turtas 2010 m. gruodžio 31 d. buvo 529 120 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 329 169 Lt. Kita vertus, byloje nepateikta įrodymų, kad nurodytos visos mokėtinos sumos buvo pradelstos, todėl byloje nepakanka duomenų padaryti išvadą, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai tuo metu (t. y. tvirtinant balansą už 2010 m.) viršijo pusę į įmonės balansą įtraukto turto vertės. Nors ieškovė įrodinėjo, kad įmonė nuo 2011 m. veiklos nevykdė, tačiau iš bendrovės VĮ Registrų centrui teiktų pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, jog įmonė 2011-2012 m. vykdė veiklą (gavo pardavimo pajamas ir pan.). Dėl to teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog bendrovė jau nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo nemoki.

35. Teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartyje, kuria iškelta bankroto bylą ieškovei, padarė pastebėjimą, kad įmonė, remiantis balanso už 2012 m. duomenimis, jau 2011 m. ir 2012 m. formaliai atitiko nemokios įmonės apibrėžimą, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog įmonės nemokumas atsirado būtent 2011 m. sausio 1 d.

36. Teismas sutiko su atsakovais, kad nurodytą pastebėjimą teismas padarė neanalizuodamas įmonės finansinės padėties nurodytais metais (t. y. 2011 m. ir 2012 m.).

37. Teismas nurodė, kad iš bendrovės balanso už 2011 m. matyti, kad įmonės turtas 2011 m. gruodžio 31 d. buvo 602 218 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 285 327 Lt. Tuo tarpu, balanse už 2012 m. nurodyta, jog įmonės turtas 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 474 179 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 110 293 Lt. Dėl to teismas sprendė, kad iš nurodytų balansų duomenų taip pat negalima daryti išvados, jog įmonės finansinė padėtis tuo laikotarpiu atitiko nemokumo apibrėžimą.

38. Teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes buvo konstatavęs ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. bei 2014 m. liepos 18 d. nutartyse, priimtose atitinkamai civilinėse bylose Nr. B2-4470-450/2013 ir Nr. B2-4764-603/2014, kuriose analizavo būtent nurodytus įmonės balansus bei netenkino įmonės kreditorių pareiškimų dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „ALNORA“. Vilniaus apygardos teismas nutartyje, kuria iškelta bankroto byla, minėtą pastebėjimą, tikėtina, padarė jau remdamasis duomenimis, turimais 2015 m., o būtent tuo, jog 2014 m. gruodžio 2 d. įsiteisėjo teismo procesinis sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas D. G., t. y. ieškovės turto sumažėjimu.

39. Teismas sprendė, kad ieškovės nemokumo būsena, kaip ją apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 2011 m. sausio 1 d. dar nebuvo atsiradusi, atitinkamai ir atsakovai tuo metu neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, t. y. nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos.

40. Teismas darė išvadą, kad kritiškai vertintini ieškovės ir trečiojo asmens teiginiai, jog anksčiau minėtuose įmonės balansuose pateikti melagingi duomenys, t. y. buvęs ieškovės vadovas nepagrįstai įtraukinėjo į bendrovės turtą neegzistuojančią 261 441 Lt dydžio reikalavimo teisę į D. G., todėl tai iškreipdavo realią įmonės finansinę padėtį ir klaidindavo tiek teismus, tiek įmonės kreditorius.

41. Teismas pažymėjo, kad esant išrašytoms, bet tuo metu nenuginčytoms, sąskaitoms D. G., bendrovė privalėjo jas įtraukti į savo buhalterinę apskaitą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), t. y. vien ta aplinkybė, jog minėtas reikalavimas buvo ginčijamas teisme, nesudarė pagrindo neįtraukti jo į bendrovės buhalterinę apskaitą. Atitinkamai tai atsispindėjo ir įmonės balansuose, t. y. prie gautinų sumų (trumpalaikio turto) skilties. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį, kuria galutinai buvo nuspręsta minėto reikalavimo netenkinti, jis turėjo būti išbraukiamas/išskaitomas iš įmonės buhalterinės apskaitos ir atitinkamai iš turimo bendrovės turto masės.

42. Teismas konstatavo, kad iš įmonės balanso už 2014 m. matyti, kad įmonės turtas 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 473 371 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 121 363 Lt.

43. Teismas nurodė, kad kita vertus kaip pažymėjo ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartyje, tikėtina, jog į minėto turto sąrašą buvo įtraukta ir nurodyta reikalavimo teisė (260 429,26 Lt) D. G., todėl, ją teismams galutinai atmetus, atitinkamai sumažėjo ir ieškovės turto vertė – iki 212 941,74 Lt (473 371 Lt - 260 429,26 Lt), dėl ko įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 121 363 Lt, iš esmės jau viršijo pusę minėtos įmonės turto vertės (212 941,74 Lt), atsakovai iš esmės šios aplinkybės neginčijo. Be to, ieškovė nepateikė jokių kitų duomenų, paneigiančių balansuose nurodytų sumų teisingumą. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo jais abejoti ir nesiremti.

44. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad faktinė įmonės nemokumo būsena (bent jau pagal pateiktus į bylą įrodymus), kaip ją apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, atsirado ne anksčiau nei 2014 m. gruodžio 2 d., todėl būtent nuo tada ir atsirado pareiga įmonės valdymo organams bei dalyviams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

45. Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovai nesikreipė nurodytu laikotarpiu (po 2014 m. gruodžio 2 d.) į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo 2015 m. sausio 22 d. į teismą kreipėsi įmonės kreditorius (trečiasis asmuo D. G.).

46. Teismas pažymėjo, kad įmonės veiklos vykdymas, žinant, kad įmonė veikia nuostolingai ir praranda turtą, skolos auga, negali būti laikomas protingu ar neperžengiančiu komercinės rizikos ribų. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra nurodęs, jog tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).

47. Teismas nurodė, kad tuo tarpu, buvęs UAB „ALNORA“ vadovas (L. Č.), kuris pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, geriausiai žino (turi žinoti) įmonės finansinę būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014), bei ieškovės akcininkas (V. Č.) turėjo pareigą veikti rūpestingai ir sąžiningai, domėtis įmonės veikla, jos turtine padėtimi, priimamais sprendimais, be kita ko, sužinojus Lietuvos apeliacinio teismo procesinio sprendimo 2014 m. gruodžio 2 d. rezultatą dėl reikalavimo teisės į D. G. atmetimo ir nustačius, jog įmonė yra nemoki ir negali (negalės) atsiskaityti su kreditoriais, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), tačiau nurodytos pareigos neatliko. Teismas sprendė, kad atsakovo V. Č. (akcininko) argumentai, kad jis nežinojo apie įmonės finansinę padėtį, aktyviai nedalyvavo jos veikloje, neatleido jo nuo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, nes byloje nepateikta duomenų, jog bendrovės akcininkui būtų trukdoma naudotis ABĮ nustatytomis teisėmis, įskaitant teisę domėtis bendrovės veikla, dalyvauti akcininkų susirinkimuose, priimti sprendimus, kontroliuoti įmonės vadovo veiklą ir kt.

48. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju įmonės vadovas L. Č. ir akcininkas V. Č. laiku neinicijavo bankroto bylos ieškovei, žinodami (turėdami žinoti) apie įmonės nemokumą ir dėl to jiems kilusią pareigą inicijuoti bankroto bylą, nepagrįstai šios pareigos nevykdė (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Tačiau teismas pažymėjo, kad neteisėti veiksmai (pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas), savaime nereiškia žalos įmonei ar kreditoriams padarymo.

49. Teismas dėl žalos dydžio nustatymo ir atlyginimo pažymėjo, kad kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų dydžiui, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai arba kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Tačiau bet kuriuo atveju svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Sieti žalą, padarytą pavėlavimu kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vien su kreditorinių reikalavimų sumine išraiška negalima, paprastai tokioje situacijoje žala skaičiuojama nuo buvusių nemokumo momentu (kai egzistavo prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) kreditorinių reikalavimų ir bankroto metu užfiksuotų padidėjusių reikalavimų skirtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-977/2014).

50. Teismas nurodė, kad ieškovės teigimu, nuo tos dienos, kada turėjo būti keliama bankroto byla (2011 m. sausio 1 d.), iki jos iškėlimo ieškovės kreditorių reikalavimai faktiškai padidėjo visa ieškovės bankroto byloje patvirtinta 131 533,07 Eur suma (išskaitant L. Č. kreditorinį reikalavimą), todėl ieškovė šią sumą laiko atsakovų neteisėtais veiksmais padaryta žala įmonei bei jos kreditoriams dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su tokiais ieškovės skaičiavimais, kadangi ieškovė, kaip minėta, neįrodė, jog nurodytu momentu (2011 m. sausio 1 d.) jau buvo kilusi pareiga inicijuoti bankroto bylą ieškovei.

51. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės šiuo metu bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai yra 131 533,07 Eur (išskaitant L. Č. reikalavimą), taigi nurodyta suma neviršijo ieškovės 2014 m. balanse (2014 m. gruodžio 31 d.) nurodytų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų (466 783 Lt / 135 189,70 Eur). Dėl to teismas sprendė, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo) ieškovė nepatyrė jokių nuostolių, t. y. bendras įmonės skolų dydis, lyginant ieškovės turėtus įsipareigojimus faktinio nemokumo atsiradimo metu su ieškovės bankroto byloje patvirtintais kreditoriniais reikalavimais (atmetus L. Č. reikalavimą), nepadidėjo.

52. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės bankroto administratorė nepateikė į nagrinėjamą bylą jokių duomenų apie tai, kada konkrečiai atsirado visi ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, tačiau administratorė teismo posėdžio metu nurodė, jog iš esmės visi ieškovės kreditoriniai reikalavimai atsirado 2010-2011 m. laikotarpiu, t. y. dar iki faktinio įmonės nemokumo būsenos atsiradimo. Administratorė nenurodė ir nepateikė jokių tai pagrindžiančių duomenų, kokie kreditoriniai reikalavimai (jeigu tokių buvo) atsirado po 2014 m. gruodžio 2 d. (įmonės nemokumo momento atsiradimo) iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo (2015 m. kovo 4 d.) (CPK 178 straipsnis).

53. Teismas sutiko su trečiuoju asmeniu, kad byloje egzistuoja viešasis interesas (siekiant apsaugoti kreditorių interesus), tačiau vien tai neeliminuoja šalių pareigos pagrįsti savo nurodomas aplinkybes, t. y. nepaneigia civiliniame procese galiojančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

54. Teismas sprendė, kad aplinkybė, kad antstoliai, vykdant išieškojimus, nesurado įmonės turto ir grąžino kreditoriams vykdomuosius dokumentus su išieškojimo negalimumo aktais, pritariant atsakovų pozicijai, paaiškintina tuo, jog iš esmės visas ieškovei priklausęs turtas buvo trumpalaikis, t. y. gautinos iš debitorių skolos.

55. Teismas nustatė, kad byloje pateikti tik antstolių 2014 m. gruodžio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. išieškojimo negalimumo aktai, t. y. surašyti jau po nustatyto faktinio įmonės nemokumo būsenos atsiradimo.

56. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovės vadovas ir akcininkas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jų neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014), sprendė, kad šiuo atveju dėl ieškovės nurodytos žalos buvusio bendrovės vadovo ir (ar) akcininko civilinė atsakomybė neatsiranda (nenustačius priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų), o tai sudaro teisinį pagrindą ieškinį atmesti.

57. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė galimą žalą, padarytą atsakovų, grindė ir tuo, kad buvęs įmonės vadovas neperdavė ir nenurodė įmonei priklausiusių/priklausančių transporto priemonių bei jų buvimo vietos, taip pat ne visų dokumentų perdavimu bankroto administratorei, tačiau šioje byloje ieškovės keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš atsakingų asmenų būtent dėl to, jog jie laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Dėl to teismas sprendė, kad plačiau dėl šių ieškovės nurodytų aplinkybių nepasisakytina (kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamam reikalavimui), paaiškinant, jog šios aplinkybės ir atitinkami reikalavimai gali būti reiškiami atskirose civilinėse bylose (pavyzdžiui, dėl atitinkamo turto neperdavimo, nenaudingų sandorių sudarymo ir pan.).

58. Teismas nurodė, kad kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakytina.

59. Teismas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nustatė, kad atsakovai patyrė 4 565,23 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų. Dėl to teismas sprendė, kad ieškinį atmetus, spręstinas klausimas dėl šių išlaidų priteisimo iš ieškovės.

60. Teismas, įvertinęs bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, darė išvadą, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovės.

61. Teismas pažymėjo, kad bankrutuojančios įmonės prievolių, atsiradusių dėl bankroto proceso metu priteistų kitos šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų, vykdymo klausimas yra išnagrinėtas ir pateiktas teismų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse, kuriose nurodyta, jog įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, piniginė prievolė, atsiradusi išsprendus procesinį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, priskirtina prie šios bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų, dėl ko kreditorių reikalavimai dėl tokių lėšų grąžinimo tenkintini ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kartu su kitomis administravimo išlaidomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2097/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Dėl to teismas sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos atsakovams priteistinos iš ieškovės, atlyginant šias išlaidas iš BUAB „ALNORA“ bankroto administravimui skirtų išlaidų.

62. Teismas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi tenkinus ieškovės prašymą ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams L. Č. ir V. Č. priklausantį turtą 131 533,07 Eur sumai.

63. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio netenkinus, šioje byloje atsakovų L. Č. ir V. Č. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, sprendimui įsiteisėjus, naikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

64. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „ALNORA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „ALNORA“ ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

65. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

65.1. Pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, ieškovės teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.

65.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįgyvendino imperatyvios aktyvumo pareigos, savarankiškai neišreikalavo nė vieno įrodymo, itin kritiškai ir detaliai sprendė ieškovės 2018 m. lapkričio 8 d. procesinį prašymą dėl papildomų įrodymų priėmimo į bylą dar net nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės, atmetė trečiojo asmens prašymą pripažinti atsakovų dalyvavimą būtinu, netinkamai taikė prejudicijos taisykles.

65.3. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad kritiškai vertintini ieškovės ir trečiojo asmens teiginiai, kad anksčiau minėtuose įmonės balansuose pateikti melagingi duomenys, t. y. buvęs ieškovės vadovas nepagrįstai įtraukinėjo į bendrovės turtą neegzistuojančią 261 441 Lt dydžio reikalavimo teisę į D. G., todėl tai iškreipdavo realią įmonės finansinę padėtį ir klaidindavo tiek teismus, tiek įmonės kreditorius. Teismas nepagrįstai nurodė, kad esant išrašytoms (bet tuo metu nenuginčytoms) sąskaitoms D. G., bendrovė privalėjo jas įtraukti į savo buhalterinę apskaitą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), t. y. vien ta aplinkybė, jog minėtas reikalavimas buvo ginčijamas teisme, nesudarė pagrindo netraukti jo į bendrovės buhalterinę apskaitą, atitinkamai tai atsispindėjo ir įmonės balansuose, t. y. prie gautinų sumų (trumpalaikio turto) skilties.

65.4. Atsižvelgiant į CPK 314 straipnsio nuostatas bei į aiškiai pažeistą teismo aktyvumo pareigą nagrinėjamame ginče bei vadovaujantis viešojo intereso gynimo prioritetu prieš proceso operatyvumo principą, ieškovė papildomai teikia ieškovės bankroto administratorės įmonės archyviniuose dokumentuose raštą Vilniaus apskrities VMI mokestinio tyrimo 2012 m. kovo 29 d. ataskaitą Nr. 92-85.

65.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės nemokumo būsena, kaip ją apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 2011 m. sausio 1 d. dar nebuvo atsiradusi, atitinkamai ir atsakovai tuo metu neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, t. y. nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos.

65.6. Aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3727-577/2015 dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „ALNORA“ bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-941-516/2015 negali būti iš naujo vertinamos ar papildomai tiriamos nes tai prieštarautų įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principui (CPK 18 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nepaneigė nurodytų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutarties) prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje ir ėmėsi selektyviai vertinti, ir subjektyviai aiškinti privalomas teismų išvadas.

65.7. Esant imperatyviai teismo aktyvumo pareigai pirmosios instancijos teismas privalėjo ne tik objektyviai kritiškai vertinti atsakovų fiduciarinių pareigų vykdymą, bet ir detaliai tirti priežastis, dėl ko remiantis teismo minimais ieškovės balansais (kurie teismo vertinimu preziumuotinai patvirtina ieškovės mokumą, veiklos vykdymą ir galimybę atsiskaityti) 2011-2014 metų laikotarpiu nei Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei SODRAI, nei kitiems kreditoriams antstolių užvestose 14-oje vykdomųjų bylų nepavyko visiškai rasti jokio įmonės turto ar piniginių lėšų.

65.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijame sprendimu nurodė tik 2014 m. gruodžio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. išieškojimo negalimumo aktus, kadangi šios aplinkybės prieštarauja bylos medžiagai bei iš esmės pažeidžia viešąjį interesą ir ieškovės teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą. Iš ieškovės bankroto bylos duomenų nustatyta, kad pagal antstolių informacinės sistemos duomenimis, antstolių kontorose vykdytų kitų UAB „ALNORA“ kreditorių pradėtų net 14 vykdomųjų bylų vykdomieji dokumentai buvo grąžinti išieškotojams neradus UAB „ALNORA“ visiškai jokio turto.

65.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertinio aplinkybių dėl ieškovės mokestinių prievolių nevykdymo ir įrodyto mokesčių administratoriaus negalėjimo išieškoti mokestinus mokesčius iš įmonės dar nuo 2010 metų, bet tuo pačiu pažeidė ir viešąjį interesą, nes pateisino nurodytą mokestinių prievolių nevykdymo faktą VĮ Registrų centrui pateiktais įmonės balansais už 2011-2014 metus. Nuo 2011 metų ieškovės materialusis turtas ir įmonės lėšos pagal nurodytą balansą sudarė tik 3 016 Lt, o atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos sutartys - 162 212 Lt ir gautinos sumos (t. y. reikalavimo teisės) net 417 000 Lt. Atsižvelgiant į tokią įmonės turto struktūrą įmonės mokumas buvo grindžiamas tik subjektyviais lūkesčiais dėl įmonės galbūt gautinų pajamų ir neapibrėžtų pelningumo lūkesčių.

65.10. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas tinkamą atsakovų fiduaciarinių pareigų vykdymą, sąžiningumą ir pagrįstą bankroto bylos neinicijavimą 2011m. nepasisakė ir nevertino esminę reikšmę turinčių prejudicinių faktų. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4622-562/2016 konstatuotina, kad atsakovas L. Č. ne tik klaidino kreditorius ir tęstinai pažeidinėjo jų teises iki bankroto proceso pradžios, bet net ir bankroto proceso metu siekė savo neteisėtų tikslų įgyvendinimo (siekiant nepagrįsto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo kitų kreditorių sąskaita).

65.11. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-851-833/2017 buvo patenkintas BUAB „ALNORA“ reikalavimas V. Č. dėl be pagrindo iš UAB „ALNORA“ įgytų lėšų priteisimo. Šioje civilinėje byloje nustatyta, kad ilgametis vienintelis UAB „ALNORA“ akcininkas nesant jokio teisinio pagrindo 2007 m. gegužės 10 d. gavo iš savo tėvo L. Č. vadovaujamos įmonės UAB „ALNORA“ bankiniu pavedimu į sąskaitą 12 992,28 Eur. Neturėdamas teisinio pagrindo ir būdamas vieninteliu akcininku V. Č. neatlygintinai daugybe metų naudojosi nurodytomis UAB „ALNORA“ priklausančiomis piniginėmis lėšomis ir neketino jų grąžinti. Tokio turinio vienintelio įmonės akcininko veikimas prieš nuostolingai veikiančią UAB „ALNORA“ ir jos kreditorių interesus sudarė sąlygas ir nulėmė įmonės faktinį bankrotą dar prieš kreditorių bandymus inicijuoti teismines bankroto procedūras.

65.12. Pirmosios instancijos teismas formaliai konstatavo, atsakovai pažeidė pareigą inicijuoti bankrotą 2014 metais, tačiau atsakovų atsakomybės klausimo nekėlė. Ieškovė aktyviai naudojosi įrodinėjimo pareiga ir tinkamai įrodė tiek atsakovų neteisėtus veiksmus, tiek žalą, tiek ir priežastinį ryšį.

65.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų prašyme nėra nurodyti jokie patirtų išlaidų paskaičiavimai ir juos pagrindžiantys argumentai.

65.14. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenurodė teisinių pagrindų, kuriais remiantis priimant teismo sprendimą nebuvo įvertinti 2018 m. lapkričio 8 d. pateikti rašytiniai įrodymai.

Atsiliepimas

66. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai L. Č. ir V. Č., prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

67. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

67.1. Ieškovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos pagrįsti ieškinio reikalavimus ir nesąžiningai siekia savo įrodinėjimo pareigą perkelti teismui.

67.2. Apeliaciniame skunde ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

67.3. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovams atsirado ne 2011 m., o 2014 m. gruodžio 4 d., kai ieškovė tapo nemokia. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad nemokumo momentas atsirado anksčiau, ir su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kad teismas nemokumo momentą nustatė neteisingai ir nepagrįstai.

67.4. Po nemokumo susidarymo 2014 m. gruodžio 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės kreditoriniai reikalavimai neišaugo ir natsirado 131 533,07 Eur žalos.

67.5. Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir jos reikalaujamos žalos dydžio.

Šalies argumentai

67.6. Ieškovė nepagrįstai prašo priimti į bylą naują įrodymą (Vilniaus apskrities VMI mokestinio tyrimo 2012 m. kovo 29 d. ataskaitą Nr. 92-85).

Atsiliepimas

68. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo D. G. prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Nurodo, kad su pateiktu apeliaciniu skundu sutinka, nes ieškovė pagrįstai siekia civilinės atsakomybės klausimo buvusių UAB „ALNORA“ vienintelio akcininko ir vadovo atžvilgiu dėl jų kaltais veiksmais padarytos žalos atlyginimo BUAB „ALNORA“ kreditoriams. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad skundžiamas Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis ieškovės ir jos sąžiningų kreditorių teises ir teisėtus interesus ir su tuo tiesiogiai susijusį viešąjį interesą, kadangi priimtas neteisingai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas, teismas pažeidė imperatyvią teismo aktyvumo pareigą tokiuose ginčuose (CPK 179 straipsnio 2 dalis), buvo padaryti procesinės teisės pažeidimai, kurie turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

69. Lietuvos apeliaciniame teisme 2019 m. sausio 3 d. gautas atsakovo V. Č. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

70. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų

71. Ieškovė BUAB „ALNORA“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė Vilniaus apskrities VMI mokestinio tyrimo 2012 m. kovo 29 d. ataskaitos Nr. 92-85 kopiją ir prašo ją priimti į bylą.

72. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad ieškovė nesutinka su skundžiamo sprendimo motyvais ir pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimu bei vertinimu, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, priima į bylą naują įrodymą ir jį vertina.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

73. BUAB „ALNORA“ bendra patvirtinta ir nepatenkinta kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 154 702,68 Eur, iš kurių 23 169,61 Eur dydžio L. Č. kreditorinis reikalavimas.

Žemesnės instancijos teismas

74. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi nutarė atsisakyti iškelti atsakovei UAB „ALNORA“ bankroto bylą (civilinė byla Nr. B2-4470-450/2013)

75. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi nutarė atsisakyti iškelti atsakovei UAB „ALNORA“ bankroto bylą (civilinė byla Nr. B2-4764-603/2014).

76. Ieškovė UAB „ALNORA“ 2013 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui D. G. dėl statybos rangos sutarties kainos pakeitimo, 261 441 Lt skolos už faktiškai atliktus darbus bei 22 380,12 Lt delspinigių už vėlavimą atsiskaityti priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-312-565/2014). Lietuvos apeliaciniam teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-1347/2014).

77. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartim nutarė iškelti bankroto bylą UAB „ALNORA“, įmonės bankroto administratore paskirti O. P. (civilinės bylos Nr. B2-692-577/2020). Lietuvos apeliaciniam teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

78. Ieškovė BUAB „ALNORA“, atstovaujama bankroto administratorės O. P., pareiškė ieškinį BUAB „ALNORA“ dalyviui (akcininkui) ir buvusiam vadovui dėl ieškovės patirtos žalos atlyginimo, kuri ieškovės teigimu, atsirado dėl neteisėtų atsakovų veiksmų – dėl nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Ieškovė nurodytą žalos dydį (131 533,07 Eur) iš esmės sieja su ieškovės bankroto byloje patvirtintais ir nepatenkintais kreditoriniais reikalavimais (atėmus L. Č. kreditorinį reikalavimą), kurie ieškovės teigimu, atsirado po 2011 m. sausio 1 d. ir iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei.

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

79. Apeliantė savo skundą grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, ieškovės teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus.

80. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

81. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Tačiau pažymėtina ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).

82. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipdamasi į teismą su ieškiniu atsakovams dėl 131 553,07 Eur žalos priteisimo turėjo įrodyti konkrečius neteisėtus atsakovų veiksmus, kurie tiesiogiai nulėmė ieškovės reikalaujamos žalos susidarymą. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįgyvendino imperatyvios aktyvumo pareigos, savarankiškai neišreikalavo nė vieno įrodymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pasikeitė įmonės statusas ir įmonė tapo bankrutavusia, neatleidžia bankrutuojančios įmonės nuo įrodinėjimo pareigos ir šios pareigos teismui neperkelia. Be to, nors byloje egzistuoja viešasis interesas (dėl kreditorių interesų apsaugos), tačiau vien tai neeliminuoja šalių pareigos pagrįsti savo nurodomas aplinkybes, t. y. nepaneigia civiliniame procese galiojančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

83. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliaciniame skunde neteisingai aiškinamos ir nurodomos prejudicinės aplinkybės.

84. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartim nutarė iškelti bankroto bylą UAB „ALNORA“. Lietuvos apeliaciniam teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

85. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3727-577/2015 dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „ALNORA“ bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-941-516/2015 negali būti iš naujo vertinamos ar papildomai tiriamos nes tai prieštarautų įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principui (CPK 18 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė nurodytų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje ir ėmėsi selektyviai vertinti ir subjektyviai aiškinti privalomas teismų išvadas.

86. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad vien ta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartyje (kuria iškelta bankroto bylą ieškovei) padarė pastebėjimą (toks žodis nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartyje), kad įmonė, remiantis balanso už 2012 m. duomenimis, jau 2011 m. ir 2012 m. formaliai atitiko nemokios įmonės apibrėžimą, nesudarė pakankamo pagrindo konstatuoti, jog įmonės nemokumas atsirado būtent 2011 m. sausio 1 d. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nurodytą pastebėjimą teismas padarė neanalizuodamas įmonės finansinės padėties 2011 m. ir 2012 m. Pažymėtina, kad aplinkybės dėl įmonės nemokumo momento turi būti tiriamos ir vertinamos pagal byloje esančius įrodymus, o ne nustatinėjamos iš duomenų, kur jie išdėstyti kaip nuomonė, t. y. iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartyje nurodyto pastebėjimo.

87. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliaciniame skunde nurodomose ir kituose teismų procesiniuose dokumentuose nėra konstatuotos prejudicinės aplinkybės dėl įmonės nemokumo iki 2014 m. gruodžio 2 d.

88. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Dėl civilinės atsakomybės, kilusios nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo

89. Byloje nagrinėjamas civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu, taikymo klausimas – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

90. Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas). Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

91. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.

92. Bylos duomenys patvirtina, kad įmonės turtas 2010 m. gruodžio 31 d. buvo 529 120 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 329 169 Lt, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad nurodytos visos mokėtinos sumos buvo pradelstos, todėl byloje nepakanka duomenų padaryti išvadą, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai tuo metu (tvirtinant balansą už 2010 m.) viršijo pusę į įmonės balansą įtraukto turto vertės. Įmonė 2011-2012 m. vykdė veiklą (gavo pardavimo pajamas ir pan.). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog bendrovė jau nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo nemoki. Įmonės turtas 2011 m. gruodžio 31 d. buvo 602 218 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 285 327 Lt. Tuo tarpu, balanse už 2012 m. nurodyta, jog įmonės turtas 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 474 179 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 110 293 Lt. Dėl to pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo išvadai, jog įmonė buvo nemoki.

93. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantė, įmonės nemokumo būsena, kaip ją apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 2011 m. sausio 1 d. dar nebuvo atsiradusi, atitinkamai ir atsakovai tuo metu neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, t. y. nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos.

94. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad įmonės turtas 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 473 371 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 121 363 Lt. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad faktinė įmonės nemokumo būsena (pagal pateiktus į bylą įrodymus), kaip ją apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, atsirado ne anksčiau nei 2014 m. gruodžio 2 d., todėl būtent nuo tada ir atsirado pareiga įmonės valdymo organams bei dalyviams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

95. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius, kad nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad kritiškai vertintini ieškovės ir trečiojo asmens teiginiai, kad anksčiau minėtuose įmonės balansuose pateikti melagingi duomenys, t. y. kad buvęs ieškovės vadovas nepagrįstai įtraukinėjo į bendrovės turtą neegzistuojančią 261 441 Lt dydžio reikalavimo teisę į D. G., todėl tai iškreipdavo realią įmonės finansinę padėtį ir klaidindavo tiek teismus, tiek įmonės kreditorius. Priešingai nei teigia apeliantė, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad esant išrašytoms (bet tuo metu nenuginčytoms) sąskaitoms D. G., bendrovė privalėjo jas įtraukti į savo buhalterinę apskaitą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), t. y. vien ta aplinkybė, jog minėtas reikalavimas buvo ginčijamas teisme, nesudarė pagrindo neįtraukti jo į bendrovės buhalterinę apskaitą. Atitinkamai tai atsispindėjo ir įmonės balansuose, t. y. prie gautinų sumų (trumpalaikio turto) skilties.

96. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde neteisingai aiškinama įmonės finansinės atsakomybės, balansų sudarymo tvarka, buhalterinės apskaitos duomenys, taip pat balanso struktūra ir jame nurodyti duomenys.

97. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, teisingai sprendė, kad faktinė įmonės nemokumo būsena (bent jau pagal pateiktus į bylą įrodymus), kaip ją apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, atsirado ne anksčiau nei 2014 m. gruodžio 2 d., todėl būtent nuo tada ir atsirado pareiga įmonės valdymo organams bei dalyviams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

98. Administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

99. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovo V. Č. (akcininko) argumentai, kad jis nežinojo apie įmonės finansinę padėtį, aktyviai nedalyvavo jos veikloje neatleido jo nuo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, nes byloje nepateikta duomenų, jog bendrovės akcininkui būtų trukdoma naudotis ABĮ nustatytomis teisėmis, įskaitant teisę domėtis bendrovės veikla, dalyvauti akcininkų susirinkimuose, priimti sprendimus, kontroliuoti įmonės vadovo veiklą ir kt.

100. Nagrinėjamu atveju atsakovai po 2014 m. gruodžio 2 d. į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo 2015 m. sausio 22 d. į teismą kreipėsi ne atsakovai, bet įmonės kreditorius trečiasis asmuo D. G..

101. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju įmonės vadovas (L. Č.) ir akcininkas (V. Č.) laiku neinicijavo bankroto bylos ieškovei, todėl neteisėtais veiksmais prisidėjo prie įmonės nemokumo, žinodami (turėdami žinoti) apie įmonės nemokumą ir dėl to jiems kilusią pareigą inicijuoti bankroto bylą, nepagrįstai šios pareigos nevykdė (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Tačiau neteisėti veiksmai (pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas), savaime nereiškia žalos įmonei ar kreditoriams padarymo.

Dėl žalos

102. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju įmonės vadovas (L. Č.) ir akcininkas (V. Č.) laiku neinicijavo bankroto bylos ieškovei, žinodami (turėdami žinoti) apie įmonės nemokumą ir dėl to jiems kilusią pareigą inicijuoti bankroto bylą, nepagrįstai šios pareigos nevykdė, tačiau neteisėti veiksmai (pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas), savaime nereiškia žalos įmonei ar kreditoriams padarymo.

103. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas formaliai konstatavo, atsakovai pažeidė pareigą inicijuoti bankrotą 2014 metais, tačiau atsakovų atsakomybės klausimo nekėlė, nors ieškovė aktyviai naudojosi įrodinėjimo pareiga ir tinkamai įrodė tiek atsakovų neteisėtus veiksmus, tiek žalą, tiek ir priežastinį ryšį. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės teiginiais neturi pagrindo sutikti.

104. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016). Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015).

105. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 131 533,07 Eur (išskaitant L. Č. reikalavimą). Nurodyta suma neviršija ieškovės 2014 m. balanse (2014 m. gruodžio 31 d.) nurodytų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų (466 783 Lt / 135 189,70 Eur). Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo) ieškovė nepatyrė jokių nuostolių, t. y. bendras įmonės skolų dydis, lyginant ieškovės turėtus įsipareigojimus faktinio nemokumo atsiradimo metu su ieškovo bankroto byloje patvirtintais kreditoriniais reikalavimais (atmetus L. Č. reikalavimą), nepadidėjo.

106. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų, kokie kreditoriniai reikalavimai (jeigu tokių buvo) atsirado po 2014 m. gruodžio 2 d. (įmonės nemokumo momento atsiradimo) iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo (2015 m. kovo 4 d.) (CPK 178 straipsnis). Apeliantė neįrodė, kad dėl atsakovų nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo po 2014 m. gruodžio 2 d. kreditorių reikalavimai padidėjo.

107. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju dėl ieškovės nurodytos žalos buvusio bendrovės vadovo ir (ar) akcininko civilinė atsakomybė neatsiranda (nenustačius žalos, kilusios dėl atsakovų neteisėtų veiksmų fakto), o tai sudaro teisinį pagrindą ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

108. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovams bylinėjimosi išlaidas, kad atsakovų prašyme nėra nurodyti jokie patirtų išlaidų paskaičiavimai ir juos pagrindžiantys argumentai.

109. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

110. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, pagrįstai darė išvadą, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovės.

Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

111. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

112. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

113. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, ieškovės teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.

114. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

115. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

116. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantei BUAB „ALNORA“ bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

117. Atsakovai L. Č. ir V. Č. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

118. Kaip minėta, Lietuvos apeliaciniame teisme 2019 m. sausio 3 d. gautas atsakovo V. Č. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kartu su prašymu pateikti įrodymai, patvirtinantys apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

119. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, į atsakovo V. Č. pateiktus bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus, sprendžia, kad atsakovo prašymas tenkintinas. Iš ieškovės BUAB „ALNORA“ administravimui skirtų lėšų priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

120. Kaip minėta, atsakovas L. Č. taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo L. Č. prašymas atmestinas.

121. Trečiasis asmuo D. G. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės BUAB „ALNORA“ (juridinio asmens kodas 110574172) administravimui skirtų lėšų 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Romualda Janovičienė Kazys Kailiūnas Agnė Tikniūtė