Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Hranipex“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Virica“ ieškinį atsakovui UAB „Hranipex“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Virica“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė 2015-12-31 sandorį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Hranipex“ dėl 3 177,96 Eur įskaitymo, pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 3 177,96 Eur, 6 procentų metines procesines palūkanas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016-03-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4060/794/2016 ieškovui UAB „Virica“ iškelta bankroto byla. Ieškovo bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sudarytus sandorius, nustatė, kad esant 145 557,14 Eur bendros sumos kreditorių neabejotiniems ir galiojantiems reikalavimams, ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, pardavė, neturėdamas tokios prievolės, jam nuosavybės teise priklausantį 3 177,96 Eur vertės ilgalaikį turtą atsakovui ir, suteikdamas nepagrįstą pirmenybę vienam iš savo kreditorių, neteisėtai įskaitė 3 177,96 Eur dydžio atsiradusį reikalavimą atsakovui į jo vienarūšį priešpriešinį reikalavimą ieškovui, o atsakovas, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad įskaitymo sandoris pažeidžia kitų faktiškai nemokaus skolininko kreditorių teises, nupirko, neturėdamas tokios prievolės, turtą ir sumokėjo jo kainą įskaitymo būdu. Ieškovo faktinio nemokumo būsena nustatytina jau 2014-12-31 balanso duomenimis. 2015 m. ieškovo finansinė padėtis nuolat prastėjo. Atsakovas UAB „Hranipex“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo ginčijamas sandoris apskritai nebuvo sudarytas, t. y. įskaitymas nebuvo atliktas. Iš šalių atstovų pasirašyto 2015-12-31 skolų suderinimo akto duomenų matyti, kad ieškovo skola atsakovui sudaro 3 177,96 Eur. Akte nėra nurodyta ieškovo skola atsakovui, nėra nurodoma, kad sudarius skolų suderinimo aktą ieškovas tampa neskolingas atsakovui. 2015-12-31 PVM sąskaita-faktūra yra įformintas sandoris, reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.123 straipsnyje, kurio pagrindu ieškovas, vykdydamas prievolę atsakovui, vietoj atsiskaitymo pinigais apmokant 2015-12-31 dienai susidariusias skolas 3 177,96 Eur sumai, perdavė atsakovui tokia pačia suma įkainotas prekes. Gavęs ieškinį, atsakovas ieškovo bankroto administratoriui pasiūlė grąžinti minėtus stelažus ir tokiu būdu užbaigti bylą taikos sutartimi, tačiau bankroto administratorius nesutiko atsisakyti reikalavimo priteisti iš atsakovo 3 177,96 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-01-05 sprendimu ieškinį tenkino: pripažino 2015-12-31 tarp UAB „Virica“ ir UAB „Hranipex“ sudarytą sandorį dėl 3 177,96 Eur įskaitymo niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, priteisė iš atsakovo UAB „Hranipex“ UAB „Virica“ naudai 3 177,96 Eur, į valstybės biudžetą 95,00 Eur žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad iš ieškinio matyti, kad reikalavimas reiškiamas actio Pauliana instituto pagrindu. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad BUAB „Virica“ 2015-12-31 buvo skolinga atsakovui 3 177,96 Eur sumą už jai parduotas prekes, o tai dienai, kaip matyti iš bankroto administratoriaus pateiktų duomenų, įmonės skola kreditoriams, kurių reikalavimo teisės buvo galiojančios ir suėję prievolių įvykdymo terminai, buvo 145 557,14 Eur. Nustatyta, kad 2015-12-31 ieškovas pardavė atsakovui savo turtą – konsolinių plokščių sandėliavimo stelažus, už kuriuos atsakovui atsirado pareiga sumokėti ieškovui 3 177,96 Eur sumą. Bankroto administratorius gavo atsakovo 2016-09-28 raštą, kuriame atsakovas nurodo, kad 2015-12-31 buvo sudengtos kreditinės ir debetinės skolos tarp UAB „Virica“ ir UAB „Hranipex“ ir įmonės viena kitai neskolingos. Minėta, kad UAB „Virica“ 2015-12-31 dienai buvo skolinga UAB „Hranipex“ 3 177,96 Eur sumą, ką patvirtina pateiktas Skolų suderinimo aktas. 2015-12-31 UAB „Virica“ pardavė atsakovui dalį savo turto, parduodamo turto kainą nurodydama 3 177,96 Eur. Taigi, atsakovas turėjo pareigą sumokėti ieškovui už nupirktą turtą (stelažus) 3 177,96 Eur. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sąlygojo išvadą, kad 2015-12-31 šalys (ieškovas ir atsakovas) viena kitai turėjo abipusių teisių ir pareigų, t. y. UAB „Virica“ kartu buvo ir savo kreditoriaus UAB „Hranipex“ kreditoriumi, o UAB „Hranipex“ buvo savo skolininko – UAB „Virica“ skolininkas; abiejų šalių reikalavimai laikomi priešpriešiniais – šalys reikalavimus turėjo viena kitos atžvilgiu, o ne tretiesiems asmenims; šalių reikalavimai laikytini vienarūšiais – viena kitai turėjo sumokėti atitinkamas pinigų sumas; abiejų šalių nurodyti reikalavimai galiojantys, vykdytini ir apibrėžti. Teismas nesutiko su atsakovo nurodytais argumentais, kad atsakovui perkant ginčo stelažus ieškovas su juo atsiskaitė CK 6.436 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. 2015-12-31 skolų suderinimo akte UAB „Virica“ nurodyta skola buvo padengta perleidus atsakovui ieškovo turėtą turtą, o bankroto administratorius ginčo turto pirkimo-pardavimo sutarties neginčija. Bankroto administratorius pažymėjo, kad jis neginčija turto pirkimo-pardavimo sutarties, nes įvertinus susiklosčiusią situaciją, jog įmonei trūko apyvartinių lėšų atsiskaitymams su valstybės biudžetu, darbuotojais, kitais kreditoriais, toks veiksmas pateisinamas, dėl ko pirkimo – pardavimo sutarties administratorius neginčija. Be to, pats turto pardavimo (perleidimo) faktas nelaikytinas pažeidžiančiu kreditorių interesus, o už parduotą turtą gautų lėšų paskirstymas turi atitikti nustatytą įstatyminį reglamentavimą. Atsakovas ginasi CK 6.436 straipsniu, kurio 2 dalyje nurodyta, kad skolos padengimo sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarčių taisyklės; asmeniui, parduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo pareigos. Tai patvirtina, kad skolininkas su kreditoriumi gali atsiskaityti ne tik įvykdydamas turtinę prievolę, bet ir perduodamas kreditoriui savo turtą, jei toks susitarimas yra teisėtas (CK 6.189 straipsnis). CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise perduoti daiktą (prekę), o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Toks reglamentavimas sąlygoja išvadą, kad atsakovas, būdamas ieškovo kreditoriumi, iki turto iš ieškovo įsigijimo negalėjo sudaryti sandorio CK 6.436 straipsnio pagrindu, nes tai dienai ieškovas turėjo ir daugiau kreditorių, turinčių neabejotinus ir galiojančius reikalavimus ieškovo atžvilgiu, ir ši aplinkybė atsakovui buvo žinoma, ką teismo posėdyje patvirtino paties atsakovo prašymu apklaustas UAB „Virica“ vadovas V. R., kuris paaiškino, kad patys kreditoriai atvykdavo į įmonę ir domėjosi skolos atgavimu, dėl ko jiems buvo siūloma perimti ieškovo turtą skoloms dengti. Stelažus sutiko perimti atsakovas, kiti kreditoriai nesutiko. Vadinasi, sistemiškai aiškinant CK 6.436 straipsnio ir 6.305 straipsnio nuostatas, atsiskaitymas turtu 2015-12-31 pažeidė kitų kreditorių interesus, vienok, įvertinus, kad taikytinos pirkimo-pardavimo sutartims taikytinos taisyklės, teismas sprendė, kad bankroto administratorius neturi ginčyti turto perleidimo sandorio, pakanka ginčyti šalių atliktą įskaitymą už įsigytą turtą (CK 6.314 straipsnis).Teismas sutiko su bankroto administratoriaus argumentais, kad 2015-12-31 atliktu įskaitymu buvo pažeista įstatymu imperatyviai nustatyta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarka – skolininkas, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaityti CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (CK 1.80 straipsnis). Teismas sprendė, kad šalių sudarytas sandoris laikytinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, t. y. nuo 2015-12-31 (CK 1.95 straipsnis). Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad jokio privalomumo sudaryti sandorį nenustatyta.UAB „Virica“ vadovas V. R. teismo posėdyje paaiškino, kad patys kreditoriai atvykdavo į įmonę ir domėjosi skolų atgavimu, dėl ko jiems buvo siūloma perimti ieškovo turtą skoloms dengti, stelažus sutiko perimti atsakovas, kiti kreditoriai nesutiko. Tad įmonės vadovas ir neslėpė, kad įmonės finansinė padėtis sunki, dėl ko siūlė kreditoriams skolas dengti įmonės turtu. Be to, tai sąlygoja, kad atsakovui taip pat buvo žinoma apie sunkią ieškovo finansinę padėtį, o bankroto administratoriaus į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad tiek VSDFV tinklalapyje buvo galima matyti informaciją apie ieškovo skolą biudžetui, tiek ir Turto areštų registre buvo įregistruotas ieškovo turto areštas, dėl ko atsakovo veiksmai, siekiant pagrįsti savo kaip šalies sąžiningumą, yra prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog sudarant ginčo turto sandorį pasidomėjo įmonės finansine būkle, atsižvelgiant į tai, kad įmonė parduoda pagrindines savo darbo priemones, kas turėtų kelti pagrįstas abejones dėl realiai galimos sunkios įmonės finansinės padėties; be to, teismo vertinimu, turėjo suvokti, kad ieškovas negalės tęsti veiklos, skirtos pajamų uždirbimui ir atsiskaitymui su kreditoriais, dėl ko teismas sutiko su bankroto administratoriaus argumentais, kad be stelažų tinkamas plokščių laikymas, išsaugant jų prekinę išvaizdą, technologiškai negalimas. Svarbu ir tai, kad verslininko statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi. Atsakovas neįrodė, kad elgėsi apdairiai ir iki ginčijamos sutarties sudarymo pasidomėjo kitos sandorio šalies patikimumu, svarstė ar ginčo sandoris nepažeis skolininko kreditorių interesų, todėl teismas atsakovo nelaikė sąžininga sandorio šalimi.Ginčo dėl senaties nėra, dėl ko teismas atskirai šiuo klausimu nepasisakė.Ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu ir nustačius, jog šalys neteisėtai atliko įskaitymą, teismas, taikydamas restituciją, priteisė ginčo lėšas BUAB „Virica“ naudai iš atsakovo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „Hranipex“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas padarė klaidingą išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris. PVM sąskaita-faktūra konsoliniai plokšti sandėliavimo stelažai buvo perduoti UAB „Hranipex“ nuosavybėn. Perduodant juos UAB „Virica“ atsiskaitė su UAB „Hranipex“ turtu padengdama savo skolą. Tokia galimybė numatyta CK 6.123 straipsnio 1 dalyje, 6.125 straipsnio 1 dalyje bei 6.436 straipsnyje, kuris reglamentuoja skolos padengimą. Kadangi už savo skolą UAB „Virica“ atsiskaitė turtu, sudarant metinę finansinę ataskaitą tarp šalių buvo sudengtos debetinės ir kreditinės skolos. Pirkimo-pardavimo sutarties dėl konsolinių plokščių sandėliavimo stelažų UAB „Virica“ ir UAB „Hranipex“ nebuvo sudarę.Teismas savo išvadą dėl įvykusio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo padarė remdamasis ne įskaitymą patvirtinančiu dokumentu (tokio dokumento byloje nėra), o prielaidomis. Byloje nėra duomenų, kad būtų atliktas įskaitymas, priešpriešinių prievolių tarp šalių nebuvo. Nesant įskaitymo, niekuo nepagrįstas teismo sprendimas pripažinti niekiniu tariamai 2015-12-31 sudarytą sandorį dėl 3 177,96 Eur įskaitymo ir taikyti su tuo susijusią restituciją – priteisti iš UAB „Hranipex“ 3 177,96 Eur UAB „Virica“ naudai.Teismas netinkamai taikė CK 6.346 straipsnio 2 dalį. Teismas šios normos pagrindu nepagrįstai taikė CK 6.305 straipsnio nuostatą dėl pirkėjo pareigos sumokėti už prekę ir nepagrįstai laikė, kad UAB „Hranipex“ turėjo pareigą sumokėti už turtą, kuris perduotas padengiant UAB „Virica“ skolą.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsiskaitymas turtu 2015-12-31 pažeidė kitų kreditorių interesus. Tokia išvada prieštarauja aplinkybėms, kad kiti kreditoriai nesutiko perimti ieškovo turto skoloms dengti, o bankroto administratorius nesutiko su atsakovo pasiūlymu grąžinti iš UAB „Virica“ skolos padengimui gautus stelažus ir tokiu būdu užbaigti bylą taikos sutartimi.Sprendimas priimtas netinkamai pritaikius CK 6.930¹ straipsnį. 2015-12-31 ieškovas atsakovui skolą padengė ne pinigais, o perduodamas turtą.Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010; 2012-11-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012).Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas yra nesąžiningas. Atsakovas negalėjo suvokti, kad ieškovas negalės tęsti veiklos, skirtos pajamų uždirbimui ir atsiskaitymui su kreditoriais. Atsakovas ir ieškovas negali būti laikomi nesąžiningais ir dėl to, kad kiti kreditoriai nesutiko perimti stelažų taip padengiant ieškovo skolas.Sprendimu iš atsakovo priteista nepagrįstai didelė žyminio mokesčio suma.Ieškovas BUAB „Virica“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ištaisyti 2017-01-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo aritmetinę klaidą dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo; apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad stelažų pirkimo-pardavimo ir įskaitymo 2015-12-31 sandorių kvalifikavimas pagal CK 6.436 straipsnį neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo. Pirma, skolos padengimo turtu sandoris negali būti apmokestinamas PVM, grindžiamas PVM sąskaita-faktūra ir finansinėje atskaitomybėje apskaitomas kaip pirkimas-pardavimas. Antra, nėra įrodymų apie šalių ketinimą sudaryti CK 6.436 straipsnyje numatytą sandorį. Trečia, atliktas įskaitymas atitiko sandorio sudarymo teisinį reguliavimą. Actio Pauliana pagrindais ieškovo ginčijamas prieštaraujantis CK 6.930¹ straipsnyje nustatytam atsiskaitymo eiliškumo imperatyvui tik 3 177,96 Eur sumos 2015-12-31 įskaitymo sandoris, kadangi būtent neteisėtu įskaitymu buvo pažeistos kreditorių teisės, o piniginė restitucija labiausia atitinka bankroto proceso tikslus.Teismo vertinimas, jog bet koks UAB „Virica“ atsiskaitymas su atsakovu 2015-12-31 esančiomis aplinkybėmis pažeidė kitų kreditorių interesus, atitinka įstatymą ir kasacinio teismo jurisprudenciją. CK 6.930¹ straipsnis (nuo 2013-10-01 yra Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo atitikmuo) reglamentuoja visas nemokaus skolininko atsiskaitymo formas. Teismo konstatuota actio Pauliana sąlygų visuma nustatyta pagal faktines aplinkybes, pagrįsta šalių neginčijamais rašytiniais įrodymais ir teisiniais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, jog 2016-03-22 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4060-794/16 UAB „Virica“ iškelta bankroto byla, kuri įsiteisėjo 2016-04-04. 2015-05-05 ieškovas su atsakovu buvo sudarę pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20150505-001 dėl prekių pirkimo-pardavimo, kurių pavadinimas, kiekis, kaina, mokėtina suma ir t.t. nurodoma išrašomose PVM sąskaitose-faktūrose. 2015-12-10 atsakovas sudarė aktą dėl skolų suderinimo, kuriame nurodė, kad UAB „Virica“ skola 2015-11-30 dienai yra 3 290,95 Eur. Minėtas aktas nebuvo pasirašytas UAB „Virica“. 2015-12-31 šalys sudarė kitą aktą dėl skolų suderinimo, kuriame ieškovo UAB „Virica“ skolos suma 2015-12-31 dienai yra 3 177,96 Eur, UAB „Virica“ grąžinus UAB „Hranipex“ prekių už 112,99 Eur pagal kreditinę sąskaitą Nr. H1517689. 2015-12-31 ieškovas UAB „Virica“ išrašė atsakovui UAB „Hranipex“ PVM sąskaitą-faktūrą 3 177,96 Eur sumai už konsolinius plokščių sandėliavimo stelažus. Stelažų faktas patvirtintas PVM sąskaitoje-faktūroje atsakovo atstovo parašu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas pirkimo-pardavimo ir įskaitymo sandoriai. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais ieškovo argumentais sutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, į bylą pateikti duomenys nesudaro pagrindo labiau tikėti, kad jog tarp šalių buvo sudaryti konsolinių plokščių sandėliavimo stelažų pirkimo-pardavimo, po to – įskaitymo sandoriai, priešingai – apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas sutikti su atsakovo pozicija, jog konsoliniai plokšti sandėliavimo stelažai buvo perduoti pagal skolos padengimo sutartį, kaip ji apibrėžta CK 6.436 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija nurodo, jog įrodinėjimo pareiga šioje byloje skirstytina, vadovaujantis CPK 178 straipsniu – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiame kontekste pažymėtina, jog įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015-07-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016-04-01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008-01-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016; 2017-02-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, nukrypo nuo pirmiau paminėtų kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į bylą nėra pateikta ginčo stelažų pirkimo-pardavimo sutartis, o vien ieškovo atsakovui išrašyta PVM sąskaita-faktūra ir ieškovo finansininkės paaiškinimai bankroto administratoriui nesudaro pagrindo spręsti, kad stelažai atsakovui perleisti pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu. Teisėjų kolegija nurodo, jog turėjo būti tinkamai įvertinti kiti į bylą pateikti įrodymai (visų pirma, ieškovo vadovo paaiškinimai dėl siūlymo atsiskaityti su kreditoriais įmonės turtu, 2015-12-31 skolų suderinimo aktas) bei iki tol susiklostę santykiai tarp šalių ir jų kontekstas. Ieškovas pirko iš atsakovo prekes, už kurias atsakovas liko skolingas. Atsakovas, kaip ir kiti ieškovo kreditoriai, domėjosi savo skolų atgavimo iš ieškovo galimybėmis. Ieškovas siūlė perimti jo turtą, įskaitant ginčo stelažus, skoloms dengti. Ginčo stelažus, siekdamas padengti skolą, perėmė atsakovas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų siekęs įsigyti tokius stelažus, kreipęsis dėl to į ieškovą, juos įsigijęs ir tada nusprendęs ar sutikęs atlikti įskaitymą – ginčo stelažai pasiūlyti atsakovui kaip skolos padengimas. Taigi, šiame kontekste konstatavimas, kad ginčo stelažai perleisti atsakovui pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu, prieštarauja byloje esantiems duomenims bei verslo logikai. Šie duomenys patvirtina, kad tarp šalių buvo sudarytas skolos padengimo sandoris. Kadangi tarp šalių buvo sudarytas skolos padengimo, o ne stelažų pirkimo-pardavimo sandoris, konstatuotina, kad joks įskaitymo sandoris tarp šalių neįvyko. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors CK 6.436 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolos padengimo sandoriui yra taikomos pirkimo-pardavimo sutarčių taisyklės, tačiau šioje straipsnio dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, jog asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo pareigos. Tai reiškia, kad skolininkui pereina pardavėjo pareigos, tuo tarpu jo teisės – nepereina, nes žvelgiant iš pirkimo-pardavimo perspektyvos, jis atlygį už perduodamą turtą yra gavęs dar iki jo perdavimo momento. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovui perdavus atsakovui ginčo stelažus dengiant skolą, skola buvo padengta, t. y. atsakovo teisė reikalauti skolą pasibaigė, o ieškovas jokių reikalavimo teisių į atsakovą neįgijo, kas lemia, jog neliko jokių, įskaitant ir priešpriešinių vienarūšių, reikalavimų tarp šalių, todėl įskaitymas buvo negalimas. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nesant sudaryto sandorio, kurį siekiama nuginčyti actio Pauliana pagrindu, ieškinys turėjo būti atmestas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl actio Pauliana taikymo sąlygų (ne)buvimo nepasisako.Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimą bei šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias pirkimo-pardavimo, įskaitymo ir skolos padengimo teisinius santykius, kas yra pagrindu atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 2 dalis).Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, šalių patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetant, atsakovo – tenkinant, ir iš ieškovo atsakovo naudai priteisti 977,08 Eur.Analogiškai spręstinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, klausimas, iš ieškovo atsakovo naudai priteisiant 586,25 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo UAB „Hranipex“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo BUAB „Virica“ ieškinį atmesti ir iš ieškovo BUAB „Virica“ atsakovo UAB „Hranipex“ naudai priteisti 977,08 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Iš ieškovo BUAB „Virica“ atsakovo UAB „Hranipex“ naudai priteisti 586,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.