Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės Vaistinės „Esra“, uždarosios akcinės bendrovės ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Respublikinei Šiaulių ligoninei dėl nuomininko pirmenybės teisės pripažinimo, viešojo konkurso sąlygų pripažinimo neteisėtomis, įpareigojimo nutraukti viešojo konkurso procedūras ir įpareigojimo dėl viešojo konkurso sąlygų papildymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

15. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė įrodymus: valstybės materialiojo turto nuomos sutartį; 2016 m. balandžio 19 d., 2019 m. liepos 30 d. susitarimus; Šiaulių ligoninės raštą; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) pranešimą; Šiaulių ligoninės direktoriaus 2024 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. V-846; SAM 2024 m. liepos 10 d. raštą Nr. 10-2970; UAB Vaistinės „Esra“ raštą; Šiaulių ligoninės 2024 m. rugsėjo 26 d. pranešimą Nr. S03682; Šiaulių ligoninės direktoriaus 2024 m. gegužės 3 d. įsakymą Nr. V-381 ir jo papildymą; Šiaulių ligoninės direktoriaus 2024 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-381 patvirtintas Šiaulių ligoninės valdomo nekilnojamojo turto nuomos aprašą; Šiaulių ligoninės direktoriaus 2024 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. V-970 VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės valdomo nekilnojamojo turto nuomos aprašo pakeitimo; valstybės ilgalaikio materialiojo turto, naudojamo Šiaulių ligoninės, viešojo nuomos konkurso sąlygos, patvirtintos 2024 m. lapkričio 21 d. komisijos protokolu; konkurso dalyvio voko kopiją; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarties kopiją; Šiaulių ligoninės 2025 m. spalio 1 d. pranešimą Nr. S-3779; SAM įsakymą dėl direktoriaus pareigų.

16. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 21–22 punktai).

17. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė, su atskiruoju skundu teikdama jame išvardytus įrodymus, nesuformulavo prašymo dėl jų priėmimo, poreikio šiuos dokumentus priimti konkrečiais argumentais nepagrindė. Apeliantės teikiamas SAM pranešimas ir valstybės ilgalaikio materialiojo turto, naudojamo Šiaulių ligoninės, viešojo nuomos konkurso sąlygos, patvirtintos 2024 m. lapkričio 21 d. komisijos protokolu, jau yra byloje (pateikti kartu su ieškiniu), todėl juos, kaip perteklinius, atsisakoma priimti. Be to, įstatymas leidžia teismams remtis duomenimis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) bei kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl nėra būtinybės priimti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarties kopiją. Apeliantė taip pat nenurodė, kokias sprendžiamam klausimui (dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)pagrįstumo) reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti jos pridedami Šiaulių ligoninės direktoriaus įsakymai, kiti raštai, pranešimai, konkurso dalyvio voko kopija ir kt., dėl to apeliacinės instancijos teismas šiuos dokumentus atsisako priimti, kaip neatitinkančius sąsajumo reikalavimo bei neturinčius reikšmės sprendžiant ginčo objektu esantį klausimą.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų

18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino, kad egzistuoja abi sąlygos, numatytos CPK 144 straipsnio 1 dalyje. Apeliantė kvestionuoja abi būtinąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, t. y. tiek preliminarų ieškinio pagrįstumą, tiek teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.

Dėl ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo

20. Teismo atliekamas prima facie (preliminariai, iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., tai yra tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-867-330/2022; 2025 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-950-370/2025 21 punktas).

21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad ne tik išsamių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2025 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-340-912/2025 33 punktas).

22. Kaip matyti iš ieškovės pareikšto ieškinio turinio, ji suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovės manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Pažymėtina, kad ieškinio forma ir turinys atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Nors apeliantė teigia, kad jos nurodytos aplinkybės, patvirtintos pateikiamais dokumentais, išsami teisės aktų analizė ir aktuali teismų praktika paneigia ieškovės ieškinio pagrįstumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip jau minėta, spręsdamas klausimą, ar ieškinys preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas ir apeliantės atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigė.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

24. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).

25. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialiųjų vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014; 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).

26. Iš byloje pareikšto ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo ir jame išdėstytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą.

27. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

28. Nagrinėjamu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra tikimybė, kad bus sudaryta nauja nuomos sutartis su konkursą laimėjusiu asmeniu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokiu atveju, tikėtina, kiltų sunkumų atlaisvinant patalpas, atsirastų nuostolių (žalos) atlyginimo klausimų, kiltų naujų teisinių ginčų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi sudarius naują nuomos sutartį su kitu nuomotoju, ieškovė privalėtų atlaisvinti patalpas, tačiau ieškinio tenkinimo atveju, įgytų teisę ginčo patalpose pasilikti (arba į jas sugrįžti). Taigi naujos nuomos sutarties sudarymas su kitu nuomininku iš esmės apsunkintų galimybę įgyvendinti ieškovės pirmumo teisę, kurios ši siekia pareikštu ieškiniu nagrinėjamoje byloje. Todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsirastų papildomi sunkumai, būtų pažeisti operatyvumo ir koncentruotumo principai, tiek konkurso laimėtoja, tiek ieškovė galbūt patirtų papildomus nuostolius. Apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, jokių argumentų šiuo aspektu nenurodo.

29. Apeliantė teigia, kad ji iš ginčo patalpų nuomos planuoja gauti daugiau lėšų nei gauna dabar iš ieškovės, kuri už nuomą moka dar 2019 m. liepos 30 d. susitarimu nustatytą kainą, kuri šiuo metu nebeatitinka nekilnojamojo turto nuomos kainų, dėl to, sustabdžius konkursą, naudą patiria tik ieškovė, tačiau nukenčia viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais, nes nėra pateikiama jokių įrodymų jiems pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Taigi apeliantės argumentai vertinami kaip deklaratyvaus pobūdžio ir pačios apeliantės subjektyvi nuomonė.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovei yra uždrausta vykdyti ginčo patalpų nuomos viešojo konkurso procedūras, įskaitant nuomos sutarties su šio konkurso laimėtoju, pasirašymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp ginčo šalių susiklosčiusi situacija šiuo metu yra laikinai sureguliuota ir viešasis interesas nėra pažeidžiamas. Be to, nėra pagrindo nesutikti su ieškovės argumentais, kad atsakovės pacientams (ir ne tik) yra užtikrinamas ieškovės vaistinėje prekiaujamų prekių ir teikiamų paslaugų prieinamumas, nuomos mokesčio atsakovei mokėjimas ir pan. Byloje kitų duomenų, kad, sustabdžius viešojo konkurso procedūras konkrečiu atveju būtų pažeistas viešasis interesas, nėra.

31. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės pasisakymą, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju bus tęsiamas sutarties vykdymas ir ligoninė toliau gaus naudos iš patalpų nuomos, nes sutartis nebegali būti pratęsta ir tai ieškovei buvo žinoma dar 2019 m. pasirašant susitarimą. Apeliantės teigimu, sustabdžius konkursą, ligoninė patirs finansinių ir organizacinių nuostolių dėl uždelstų procedūrų ir neefektyvaus patalpų naudojimo. Atsakovei suklaidinus teismą, nepagrįstai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai prieštarauja ekonomiškumo ir efektyvumo principams.

32. Teismų praktikoje yra ne kartą pabrėžta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.

33. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, neigiamų pasekmių tikimybė yra labai nedidelė, nes bet kuriuo atveju patalpos bus naudojamos tuo pačiu – vaistinės veiklos – tikslu. Nėra duomenų, kad iki šiol ieškovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl nėra pagrindo manyti, jog ji jų nevykdys civilinės bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo nesutikti su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, nėra. Šiame kontekste pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-517-650/2025 tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. iki teismo galutinio sprendimo priėmimo byloje sustabdė atsakovės Šiaulių ligoninės sprendimo vienašališkai nutraukti valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. V12-75(3.33), priimto 2025 m. spalio 1 d. Šiaulių ligoninės raštu Nr. S-3779, galiojimą; uždraudė atsakovei Šiaulių ligoninei atlikti bet kokius veiksmus, galinčius apriboti ir (ar) apsunkinti ieškovės Vaistinės „Esra“, UAB teisę pagal valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. V12-75(3.33) naudotis nuomojamomis patalpomis, įskaitant, bet neapsiribojant, uždraudė atsakovei Šiaulių ligoninei reikšti ieškovei Vaistinei „Esra“, UAB reikalavimus atlaisvinti šį turtą. Taigi atsakovės sprendimo dėl nuomos sutarties su ieškovė nutraukimo įsigaliojimas yra sustabdytas kitoje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Nors minima teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, bet ji vykdytina skubiai. Dėl nurodytų priežasčių, apeliantės argumentai dėl sutarties (ne)vykdymo ir neigiamų padarinių atsiradimo, atmestini kaip nepagrįsti.

34. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė pagrindė, kad egzistuoja ir antroji būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė materialiojo reikalavimo patenkinimui. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė pagrindė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas pasunkėtų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino šį ieškovės procesinį prašymą.

35. Esant tokioms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas labiau atitinka šalių interesų pusiausvyrą, gali sukelti mažesnes neigiamas pasekmes nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Taigi pagrindo teigti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai prieštarauja ekonomiškumo ir efektyvumo principams, nėra. Pažymėtina, kad tokios praktikos panašiose bylose laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-664-516/2020).

36. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi išimtinai tik ieškovės argumentais ir pateiktais dokumentais, tačiau tokie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis.

37. Dėl esminių atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylos procesinės baigties

38. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes ir išdėstytą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių byloje taikymo poreikio, tinkamai aiškino proceso normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų suformuotų įrodinėjimo taisyklių, padaręs pagrįstą išvadą, kad šio instituto taikymui ieškovės nurodytų argumentų bei pateiktų duomenų pakanka. Nagrinėjamu atveju nustatytos abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.