Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Piciai“ ieškinį atsakovei I. B. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Piciai“ (toliau – ieškovė, darbdavys) prašė teismo pripažinti atsakovės I. B. (toliau – atsakovė, darbuotoja) atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisėtu, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė dirbo restorano tvarkytoja nuo 2021 m. rugpjūčio 9 d. pagal suminę darbo laiko apskaitą. Nedarbingumo laiku atsakovė informavo ieškovę, kad jos nedarbingumas bus tęsiamas ilgesnį laiką ir sugrįžimo į darbą data nežinoma. Prieš pratęsiant paskutinį nedarbingumo laikotarpį, atsakovė buvo informuota, kad, pasibaigus nedarbingumui, planuojama ją atleisti iš darbo pagal DK 57 straipsnio 7 dalį. 2022 m. rugsėjo 29 d. atsakovė informavo ieškovę, kad jos nedarbingumas baigiasi. Atsakovė išreiškė norą toliau dirbti, todėl 2022 m. spalio 4 d. elektroniniu paštu ieškovė pateikė atsakovei jos darbo grafiką, pagal kurį atsakovė turėjo atvykti į darbą 2022 m. spalio 5–7 d. ir dirbti nuo 8 iki 12 val. Nurodytu laiku atsakovė neatvyko į darbą, atsisakė pateikti paaiškinimą darbdaviui, todėl 2022 m. spalio 7 d. įsakymu buvo atleista iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė, atleisdama atsakovę, nepareikalavo darbuotojos pasiaiškinimo, nesudarė atsakovei galimybės pateikti poziciją dėl aplinkybių, kurios lėmė jos neatėjimą į darbą. Darbdavys neturėjo teisės spręsti, kad atsakovė į darbą neatvyko nepagrįstai, kadangi atsakovė susitarimą dėl neatvykimo pagal jai siųstą darbo grafiką buvo suderinusi su pačiu įmonės vadovu, tačiau, pagal abipusį šalių susitarimą 2022 m. spalio 7 d. atvykus į darbovietę, iš atsakovės buvo pareikalauta užpildyti dokumentus dėl atleidimo įforminimo. Darbuotoja nebuvo informuota apie atleidimą iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, apie atleidimo iš darbo pagrindą atsakovė sužinojo tik 2022 m. spalio mėn. pabaigoje, kai kreipėsi į Užimtumo tarnybą. Atsakovė iš darbo buvo atleista neteisėtai, kadangi ji nepadarė darbo pareigų pažeidimo, taip pat darbdavys pažeidė atleidimo iš darbo procedūrą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu patenkino ieškinį ir pripažino teisėtu atsakovės atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuo 2022 m. spalio 7 d., priteisė iš atsakovės ieškovei 816 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei 33,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginimą.

5. Teismas nustatė, kad atsakovė pagal 2022 m. spalio 4 d. 13.54 val. iš darbdavio gautą darbo grafiką į darbo vietą neatvyko 2022 m. spalio 5–7 d. nuo 8 iki 12 val. ir 2022 m. spalio 7 d. buvo atleista iš darbo už pravaikštas pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismo vertinimu, pareiškimo atleisti iš darbo savo noru „pakišimo“, kaip teigia atsakovė, pasirašyti faktas neturi reikšmės sprendžiant klausimą, ar darbdavys turėjo teisę atleisti darbuotoją už pravaikštas. Teismas konstatavo, kad atsakovė iš elektroniniu paštu 2022 m. spalio 4 d 13.54 val. gauto darbdavio elektroninio laiško teksto ir darbo grafiko žinojo, jog darbo santykiai tęsiasi ir ji turi atvykti į darbą.

6. Teismas nurodė, kad darbdavys 2022 m. rugpjūčio 29 d. parašė pranešimą atsakovei apie darbo sutarties nutraukimą, kuriuo informavo atsakovę, jog, pasibaigus jos ligos laikui, vadovaujantis DK 57 straipsnio 7 dalimi, dėl dažnų nedarbingumo laikotarpių ji bus atleista iš užimamų pareigų iš karto pasibaigus ligos laikui. Pranešimą atsakovė gavo 2022 m. rugsėjo 1 d. elektroniniu paštu, tačiau vėliau, pasikeitus aplinkybėms (2022 m. rugsėjo 29 d. išėjus iš darbo vietoje atsakovės dirbusioms darbuotojoms), darbdavys persigalvojo. Teismo vertinimu, 2022 m. rugsėjo 1 d. atsakovės gautas ieškovės 2022 m. rugpjūčio 29 d. pranešimas apie tai, ką ji ketina daryti ateityje, galėjo sukelti teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu darbdavys būtų nutraukęs darbo sutartį, tačiau toks darbdavio sprendimas/įsakymas nebuvo priimtas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovė turėtų įrodinėti jos atleidimo 2022 m. rugsėjo 30 d. faktą, o 2022 m. spalio 7 d. atleidimo teisėtumą turi įrodyti darbdavys. Teismas sprendė, kad net ir nustačius faktą, jog atsakovė pasirašė darbo sutarties nutraukimo dokumentą 2022 m. rugsėjo 30 d., nėra pagrindo konstatuoti, kad ji buvo atleista 2022 m. rugsėjo 30 d., nes darbdavys po 2022 m. rugsėjo 30 d. neatliko jokių veiksmų (pvz., susijusių su atsiskaitymu su atleidžiama darbuotoja). Teismo vertinimu, vien atsakovės žodžių neužtenka patvirtinti, kad ieškovė turėjo valią 2022 m. rugsėjo 30 d. nutraukti darbo sutartį, juo labiau, jog 2022 m. spalio 4 d. atsakovė klausė administratorės L. M., ar ji yra atleista, t. y. pati atsakovė nežinojo, ar ji yra atleista 2022 m. rugsėjo 30 d. Teismas pažymėjo, kad darbdavys pagal 2022 m. rugpjūčio 29 d. pranešimą negalėjo atleisti atsakovės iš darbo, nes jame nėra nurodytas atleidimo pagrindas, tik atleidimo tvarka. Teismo vertinimu, iš atsakovės 2022 m. spalio 4 d. 13.54 val. gauto darbdavio elektroninio laiško galima spręsti, kad darbdavys toliau suteikia atsakovei darbo vietą, jo turinys rodo nepertraukiamą darbo santykių procesą ir darbdavio norą tą procesą (darbo santykius) toliau tęsti. Jeigu atsakovė buvo įsitikinusi, kad yra atleista iš darbo 2022 m. rugsėjo 30 d., būtų logiška atsakovei prašyti pripažinti šį faktą, tačiau tokio reikalavimo atsakovė byloje nereiškė.

7. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos nurodytą aplinkybę, jog darbdavys leido jai neiti į darbą nuo 2022 m. spalio 5 d. iki 2022 m. spalio 7 d. imtinai. Konstatavęs, kad atsakovė neįrodė, jog į darbą pagal 2022 m. spalio 4 d. 13.54 val. iš darbdavio gautą darbo grafiką atsakovė neatvyko dėl svarbių/pateisinamų priežasčių, teismas nusprendė, jog pagrįstai 2022 m. spalio 7 d. buvo surašytas atsakovės neatvykimo dirbti pamainose 2022 m. spalio 5 d., 2022 m. spalio 6 d., 2022 m. spalio 7 d. nuo 8 iki 12 val. aktas. Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atleidimas iš darbo už tai, jog atsakovė tris dienas neatvyko į darbą, gavusi iš darbdavio aiškų darbo grafiką ir elektroninį laišką, kuriuo kviečiama atvykti į darbą 2022 m. spalio 5 d., yra pažeidimams proporcinga priemonė (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 5 dalis). Teismas pažymėjo, kad nors šiuo atveju nustatyta, jog darbdavys nepaprašė pasiaiškinimo iš atsakovės, vien pasiaiškinimo nepaėmimas nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo už pravaikštas neteisėtu. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovės neatvykimai nebuvo nurodytu laiku užfiksuoti VSDFV duomenų bazėje, yra tik išvestinis įrodymas, neturintis didelės įrodomosios reikšmės, juolab, kad pranešimas faktiškai buvo teiktas laiku (2022 m. spalio 10 d.), tik atmestas dėl techninių kliūčių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad buvo padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Įsakymo dėl darbuotojos atleidimo surašymo 2022 m. spalio 7 d. metu ieškovė net negalėjo žinoti, kad atsakovės nebuvo darbe, nes liudytoja V. M. (tiesioginė atsakovės vadovė) paliudijo, jog apie darbuotojos nebuvimą darbe 2022 m. spalio 5–7 d. direktorių ji informavo tik 2022 m. spalio 7 d. po 11 valandos, o vadybininkė L. M. paliudijo, kad ji parengė atleidimo dokumentus 2022 m. spalio 7 d. ir 10 val. išvažiavo. Taigi, dokumentai negalėjo būti parengti ieškovės nurodytu laiku, be to, dar net nepasibaigus darbo dienai. Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nebuvimą įrodo ir aplinkybė, kad nei tiesioginė darbuotojos vadovė V. M., nei kas nors iš darbdavio atstovų visą laiką nuo 2022 m. spalio 5 d. iki 2022 m. spalio 7 d. atsakovės nepasigedo, nesidomėjo, kur ji yra, ir jos nelaukė.

1.2. Teismas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus vertino selektyviai, rėmėsi išimtinai ieškovės direktoriaus ir įmonėje vis dar dirbančių, todėl, tikėtina, suinteresuotų liudytojų duotais parodymais. Dėl to teismas padarė klaidingas išvadas dėl ginčo esmės, nepašalino byloje esančių prieštaravimų dėl esminių ginčo aplinkybių.

1.3. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės elgesio vykdant darbo sutarties nutraukimo procedūrą nuo 2022 m. rugpjūčio 29 d. iki 2022 m. spalio 7 d.

1.4. Teismas nenustatė aplinkybių, kad 2022 m. rugsėjo 30 d., kuomet atsakovė po ligos atvyko į darbovietę įforminti darbo santykių užbaigimo, darbdavys ketino pakeisti savo sprendimą ir darbo santykių nebenutraukti. Teismas nevertino šiurkštaus DK 115 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad darbo (pamainų) grafikai pranešami darbuotojams ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki jų įsigaliojimo, pažeidimo, taip pat aplinkybės, jog darbuotoja negalėjo suvokti apie jai pavestą darbą po kelių valandų po to, kai su darbuotoja buvo nuspręsta nutraukti darbo sutartį pagal DK 57 straipsnio 7 dalį dar prieš mėnesį, ir tokio sprendimo nepakeitus 2022 m. rugsėjo 30 d. šalių susitikimo metu.

1.5. Teismas nevertino, kad buvo šiurkščiai pažeistos DK 58 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios, jog prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo. Teismas net nenustatė aplinkybės, kad iš darbuotojos buvo reikalaujamas pasiaiškinimas dėl neatvykimo į darbą. Joks dokumentas, susijęs su darbo sutarties pabaiga, atsakovei nebuvo pateiktas.

1.6. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė pradėjo dirbti 2021 m., o iki tol apie 30 metų nėra dirbusi samdomo darbo, todėl, neturėdama patirties dėl atleidimo iš darbo procedūros, pasirašė ties grafa „Darbo sutartis nutraukta“. Iš darbo sutarties, kurioje yra darbuotojos parašas, matyti, kad joje yra įrašas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio pagrindu, tačiau visuma įrodymų liudija, jog šis įrašas atsirado vėliau. Darbuotoja 2022 m. rugsėjo 30 d. atvyko pas darbdavį su konkrečiu tikslu – nutraukti darbo sutartį. Toks tikslas atsakovei buvo žinomas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d., kuomet darbuotoja buvo įspėta dėl darbo sutarties nutraukimo jos nedarbingumui pasibaigus. 2022 m. rugsėjo 30 d. darbuotoja atvyko į darbovietę ir pasirašė sutarties grafoje „Darbo sutartis nutraukta“, kurioje nebuvo jokių įrašų. Teismas neįvertino aplinkybės, kad darbdavys buvo sudaręs sąlygas pagrįstam atsakovės tikėjimui, jog darbo santykiai pasibaigė.

1.7. Teismas neatskleidė aplinkybių, kokiu būdu atsakovė galėjo suvokti, jog 2022 m. spalio 7 d. yra nutraukiama darbo sutartis, jei liudytoja G. B. neigė savo dalyvavimą darbo santykių nutraukimo procedūrose.

9. Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Atsakovės pažeidimo padarymo faktas įrodytas tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudininkų parodymais. Dėl pažeidimo pobūdžio ginčo byloje taip pat nekilo.

2.2. Po ilgo ligos periodo grįžus darbuotojai į darbą taikyti DK 115 straipsnio 2 dalį nėra protinga, kaip ir priėmus į darbą naują darbuotoją – jis turėtų laukti nepagrįstai ilgą laikotarpį, negalėdamas pradėti dirbti, kaip tai įprasta – jau sekančią dieną.

2.3. Atsakovė, teigdama, kad įrašas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio pagrindu atsirado vėliau, nepateikia objektyvių įrodymų savo teiginiui pagrįsti.

2.4. Praėjus nuo įvykių 4–5 mėnesiams liudytojai negali tiksliai prisiminti, kurią būtent dieną ar/ir valandą koks įvykis galėjo įvykti, todėl, vertinant įrodymus, reikėtų vadovautis didesnio tikėtinumo taisykle ir logika, teisingumo ir protingumo principais. Atsakovė siūlo įrodymus vertinti segmentiškai, atskiriant juos nuo visumos, nepaisant įrodymų vertinimo taisyklių.

2.5. Iš atsakovės paaiškinimų matyti, kad ji turėjo pakankamai žinių dėl atleidimo iš darbo procedūrų – teismui paaiškino, jog iš karto po atleidimo iš darbo ji niekur nesikreipė, nes žinojo, kad sveikatos draudimas jai galios iki mėnesio pabaigos, nors ji atleista 2022 m. spalio 7 d. Taip pat jai buvo žinoma apie sankcijas įmonei ir arbuotojos gautinas pajamas, jeigu teismo bus pripažinta, kad ji iš darbo atleista netinkamai, o tai galima vertinti kaip piktnaudžiavimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo prašanti, kad byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, šio prašymo nemotyvuodama jokiais argumentais. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas šiuo atveju nėra būtinas, nes apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės yra nurodomos ir grindžiamos byloje pateiktais, pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais, atsakovė savo poziciją yra išsamiai išdėsčiusi procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu. Teisėjų kolegijai pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo reikšmingas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima įgyvendinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme paskirtį – apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose, patikrinus absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 straipsnio 1 dalis), įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovės prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2021 m. rugpjūčio 9 d. darbo sutarties pagrindu atsakovė dirbo restorano tvarkytoja, pagal suminę darbo laiko apskaitą, dirbant vidutiniškai 15 d. per mėnesį po 4 val. per dieną, darbo sutartis nutraukta 2022 m. spalio 7 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – dėl atsakovės neatvykimo į darbą 2022 m. spalio 5–7 d. Nekilo ginčo ir dėl to, kad laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 10 d. iki 2022 m. rugsėjo 29 d. atsakovė dėl sveikatos sutrikimų nevykdė darbo funkcijų. Laikino nedarbingumo laikotarpiu darbdavys 2022 m. rugpjūčio 29 d. parengė pranešimą, kuriuo informavo atsakovę, kad dėl dažnų nedarbingumo laikotarpių nuspręsta atleisti atsakovę iš darbo DK 57 straipsnio 7 dalies pagrindu iš karto po nedarbingumo pabaigos. Šis pranešimas atsakovei elektroniniu paštu išsiųstas 2022 m. rugsėjo 1 d. Pasibaigus nedarbingumui atsakovė 2022 m. spalio 4 d. elektroniniu laišku informuota, kad nuspręsta su ja tęsti darbo santykius, atsakovei atsiųstas darbo grafikas, kuriame, be kita ko, nurodoma darbo pamainos 2022 m. spalio 5–7 d. nuo 8 val. iki 12 val. Atsakovė neginčija aplinkybės, kad nurodytomis dienomis darbo funkcijų ji nevykdė. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar pagrįstai tokį darbo funkcijų nevykdymą darbdavys įvertino kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir, jei taip, ar atleidimas iš darbo gali būti vertinamas kaip adekvati, proporcinga reakcija į tokį pažeidimą.

Dėl darbo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo

13. Atsakovė apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kuria jos atleidimas iš darbo už DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną – pripažintas teisėtu, pagrįstumo.

14. Vadovaujantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, jo (jų) padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

15. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 2021 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012, 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 2021 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

16. Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, kilus ginčui atleidimo iš darbo teisėtumą, t. y. visų sprendimo 15 punkte aptartų sąlygų už neatvykimą į darbą taikyti darbuotojui pačias griežčiausias pasekmes – nutraukti darbo santykius, egzistavimą, privalo įrodyti darbdavys. Tokio teisinio reglamentavimo kontekste įvertinusi nagrinėjamos bylos faktus, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

7.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ieškovė pripažino atsakovės neatvykimą į darbą 2022 m. spalio 5–7 d. Kaip minėta sprendimo 12 punkte, atsakovė neginčijo nurodytomis dienomis darbo funkcijų nevykdžiusi, nors darbdavio 2022 m. spalio 4 d. elektroniniu laišku buvo informuota apie darbo grafiką. Kita vertus, kaip teisingai nurodo atsakovė, DK 115 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad pagal suminę darbo laiko apskaitą dirbantiems darbuotojams darbo grafikai tvirtinami ne vėliau kaip prieš 7 dienas, o, esant nuo darbdavio nepriklausančioms aplinkybėms, keičiami įspėjant darbuotoją ne vėliau kaip prieš dvi darbo dienas. Nors ieškovė ir nurodė, kad susiklostė nestandartinė situacija, nes darbuotoja grįžo po ilgai užsitęsusio laikino nedarbingumo, todėl nebūtų pagrįsta iš darbdavio reikalauti atsakovės darbo grafiką patvirtinti prieš 7 dienas, pažymėtina, jog atsakovės nedarbingumas baigėsi 2022 m. rugsėjo 29 d., tačiau apie pirmąją po nedarbingumo – 2022 m. spalio 5 d. – pamainą atsakovė informuota iš vakaro, t. y. 2022 m. spalio 4 d. Kaip matyti iš pateikto darbo grafiko, atsakovės darbo dienos nebuvo siejamos su įprastomis savaitės dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio), buvo numatomas ir darbas savaitgaliais. Kitaip tariant, paskutinę nedarbingumo dieną (2022 m. rugsėjo 29 d.) ir pirmąją dieną, kurią, ieškovės reikalavimu, atsakovė turėjo dirbti (2022 m. spalio 5 d.) skyrė penkios potencialios darbo dienos, per kurias darbdavys turėjo visas galimybes laikydamasis DK 115 straipsnio 2 dalies reikalavimų informuoti darbuotoją apie darbo grafiką, tačiau to nepadarė.

7.2. Kartu sprendimo 16.1 punkte aptarta aplinkybė, ją vertinant visų į bylą surinktų įrodymų kontekste, leidžia vertinti kaip labiau tikėtiną atsakovės poziciją, kad ieškovė pasibaigus atsakovės nedarbingumui neketino tęsti su atsakove darbo santykių. Kaip minėta sprendimo 12 punkte, dar 2022 m. rugsėjo 1 d. elektroniniu laišku ieškovė išsiuntė atsakovei 2022 m. rugpjūčio 29 d. pranešimą apie tai, kad pasibaigus atsakovės nedarbingumui darbo santykiai su atsakove bus nutraukti. Jokių įrodymų apie tai, kad iki pat nedarbingumo pabaigos būtų informavusi atsakovę apie pasikeitusią poziciją, ieškovė nepateikė. Net ir 2022 m. spalio 4 d. elektroniniame laiške pažymima, kad darbdavys apsisprendė suteikti atsakovei darbo vietą. Tokia formuluotė leidžia kaip labiausiai tikėtiną vertinti atsakovės pateiktą poziciją, kad iki aukščiau nurodyto elektroninio laiško išsiuntimo darbdavys ketinimo tęsti darbo santykius darbuotojai neišsakė, nors, kaip matyti tiek iš darbdavio darbo ginčų komisijai teikto atsiliepimo, į bylą pateiktų telefoninių sąskaitų išklotinių, tiek ir iš skundžiamame sprendime užfiksuotų ieškovės vadovo paaiškinimų bei liudytojais apklaustų ieškovės darbuotojų parodymų, 2022 m. rugsėjo 29 d. bei 2022 m. spalio 3 d. buvo bendraujama telefonu, o 2022 m. rugsėjo 30 d. ir 2022 m. spalio 4 d. atsakovė buvo atvykusi į darbovietę.

7.3. Reikšmingais teisėjų kolegija pripažįsta ir buhalterines paslaugas ieškovei teikiančios liudytojos G. B. parodymus, kad 2022 m. rugsėjo 30 d. atsakovei atvykus į darbovietę jos nepriėmė joks darbdavio atstovas, atsakovei tebuvo palikti pasirašyti liudytojai nežinomi dokumentai, liudytoja patvirtino mačiusi atsakovę dokumentus pasirašant. Viena vertus, darbdavys neįrodinėjo, kad jau tuo metu atsakovei buvo teikiami pasirašyti dokumentai, susiję darbo santykių tęstinumu. Kita vertus, nors šie parodymai patys savaime nepatvirtina atsakovės pozicijos, kad būtent 2022 m. rugsėjo 30 d. ji pasirašė neužpildytoje darbo sutarties grafoje, darbdaviui nepateikus jokių priešingų įrodymų, kaip labiausiai tikėtina vertintina atsakovės pozicija, kad ji buvo kviečiama atvykti su tikslu įforminti darbo santykių nutraukimą.

7.4. Abejonių kelia ir darbdavio pozicija, kad susisiekus su atsakove 2022 m. spalio 3 d. į darbą kitą dieną (2022 m. spalio 4 d.) ji buvo kviečiama atvykti apsitarti dėl tolimesnio darbo. Jeigu darbdavys būtų turėjęs tokį ketinimą, nėra aišku, kodėl tuo metu, kai, ieškovės vadovo tvirtinimu, 2022 m. spalio 4 d. apie pietus atsakovė buvo atvykusi į darbovietę, jai nebuvo įteiktas darbo grafikas, ir tik po susitikimo išsiųstas minėtas elektroninis laiškas su aiškiai išsakytu sprendimu tęsti darbo santykius ir darbo grafiku.

7.5. Sprendimo 16.1 – 16.4 punktuose aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą spręsti, kad ieškovė savo veiksmais (nuo 2022 m. rugpjūčio 29 d. pranešimo parengimo iki 2022 m. spalio 4 d. elektroninio laiško išsiuntimo) sukūrė pakankamą pagrindą atsakovei tikėtis, jog pasibaigus nedarbingumui darbo santykiai nebebus tęsiami, darbdavys inicijuos darbo santykių nutraukimą, o atvykimas į darbovietę yra reikalingas tik šiai darbdavio iniciatyvai įforminti. Toks lūkestis galėjo tapti pagrindu tiek atsakovei toliau planuotis savo laiką, nesiejant jo su darbo santykių tąsa, tiek ir nesitikėti, kad į darbą teks vykti nedelsiant, pagal nesilaikant DK 115 straipsnio 2 dalies reikalavimų darbdavio patvirtintą grafiką.

7.6. Šiuo aspektu reikšminga pripažintina ir aplinkybė, kad apklausiama liudytoja kita ieškovės darbuotoja L. M., esant į bylą pateiktoms telefoninių pokalbių išklotinėms, pripažino faktą, jog atsakovė po elektroninio laiško gavimo 2022 m. spalio 4 d. jai skambinusi, tačiau negalėjo pasakyti, apie ką pokalbio metu buvo kalbama, t. y. tiesiogiai nepaneigė atsakovės argumento, kad situacija dėl darbo santykių tąsos ar jų nutraukimo atsakovės galėjo būti vertinama kaip iki galo neišspręsta (neaiški), atsakovė nebuvo pasyvi, ji susisiekė su įmonės darbuotoja ir, tikėtina, ieškojo sprendimų dinamiškai besirutuliojusioje situacijoje.

7.7. Net jeigu atsakovė sprendimo 16.6 punkte aptarto telefoninio pokalbio su L. M. metu ir nesusitarė dėl to, kad į darbą grafike nustatytu laiku ji neis, o su įmonės vadovu susitikti atvyks 2022 m. spalio 7 d. (kaip minėta, liudytoja apklausiama L. M. šios aplinkybės tiesiogiai nepaneigė, nurodydama pokalbio ir jo turinio neprisimenanti), darbdavio veiksmai vertintini ne tik kaip ydingi dėl DK 115 straipsnio 2 dalies reikalavimų nesilaikymo, bet ir kaip formalūs, kadangi neatvykusios į darbą atsakovės niekas nepasigedo, neieškojo, nebandė išsiaiškinti jos neatvykimo priežasčių. Kaip nurodė liudytoja apklausiama tiesioginė atsakovės vadovė V. M., įmonės vadovą apie atsakovės neatvykimą į darbą ji informavo tik 2022 m. spalio 7 d. Liudytoja neįvardijo jokių neigiamų pasekmių, kurias įmonei sukėlė faktas, kad 2022 m. spalio 5–7 d. atsakovė darbo funkcijų nevykdė. Kitaip tariant, atsakovė ne tik galėjo būti darbdavio suklaidinta dėl savo pareigų apimties ar vykdymo tvarkos, o pasikeitusi darbdavio pozicija buvo išdėstyta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, bet ir darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį vertintinas kaip neproporcinga priemonė, pasitelkta formaliai pasinaudojus situacija.

17. Sprendimo 16 punkte aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu. Aukščiau aptartais pagrindais atsakovės atleidimą iš darbo pripažinusi neteisėtais, teisėjų kolegija papildomai nepasisako dėl skundo argumento dėl procedūrinių reikalavimų, susijusių su darbdavio pareiga pareikalauti darbuotojos pasiaiškinimo, nesilaikymo.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių

18. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 2 dalimi, darbo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu paprastai lemia darbuotojo grąžinimą į darbą. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta DK 218 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią darbuotojas į darbą negrąžinamas, kai jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tokiu atveju darbo sutartis pripažįstama nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju pati atsakovė nurodė prašanti jos į darbą negrąžinti, be to, bylos medžiagoje buvo fiksuojama ir darbdavio išsakoma pozicija atsakovei grįžus po ligos darbo santykių su ja netęsti, todėl atsakovė į darbą negrąžinama, darbo sutartis pripažįstama nutraukta šiuo teismo sprendimu (DK 218 straipsnio 6 dalis).

19. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, teismui nusprendus neteisėtai atleistos darbuotojos negrąžinti į darbą, taikomi kiti jos pažeistų teisių gynimo būdai: darbuotojai priteisiamas vidutinis darbo užmokestis (toliau – VDU) už priverstinės pravaikštos laiką, ne ilgesnį kaip 1 metai, taip pat 1 VDU dydžio kompensacija už kiekvienus 2 darbo metus, bet ne daugiau kaip 6 VDU.

20. Kadangi nagrinėjamu atveju darbo santykiai truko trumpiau nei dvejus metus, atsakovei nepriklauso DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta kompensacija. Vertindama DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl VDU už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 (toliau – Aprašas), 5.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant į darbuotojo per paskutinius tris kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis, gautą darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju atsakovė iš darbo atleista 2022 m. spalio 7 d., todėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimui reikšmingas 2022 m. liepos – rugsėjo mėn. laikotarpis. Kaip minėta sprendimo 12 punkte, tuo laikotarpiu atsakovė darbo funkcijų nevykdė dėl ligos. Tokiai situacijai reglamentuoti skirtas Aprašo 5.13 punktas, kuriame nurodoma, kad darbuotojui tiksliniu laikotarpiu nedirbus, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui darbo sutartyje arba darbo teisės normose nustatytų darbo užmokesčio dydžių, juos dalijant iš darbo dienų (valandų) skaičiaus pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką skaičiuojamuoju laikotarpiu. 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu darbo sutarties pakeitimu atsakovei nustatytas tuo metu minimalų valandinį atlygį atitikęs 4,47 Eur darbo užmokesčio per valandą dydis. Be to, darbo sutartimi ieškovė buvo įsipareigojusi vidutiniškai dirbti 15 d. per mėnesį, 4 val. per dieną, t. y. iš viso 60 val. per mėnesį (15 d. × 4 val. = 60 val.). Dėl nurodytų priežasčių jos mėnesio darbo užmokestis, o kartu ir vadovaujantis aukščiau aptarta tvarka apskaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis sudarė 268,20 Eur (60 val. × 4,47 Eur). Priverstinė pravaikšta tęsėsi vienerius metus ir keturias dienas (nuo 2022 m. spalio 7 d. iki 2023 m. spalio 11 d.), todėl maksimali atsakovei iš ieškovės priteistina kompensacijos suma sudarytų 3 218,40 Eur (268,20 Eur × 12 mėn.).

21. Nors įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta galimybė DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką sumą mažinti, teisinio reglamentavimo tikslai, orientuoti į šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principų užtikrinimą, sąlygoja teismo pareigą įvertinti nustatyta tvarka apskaičiuotos išmokos adekvatumą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad tokios teismo pareigos nepaneigia DK 218 straipsnyje nustatytas maksimalus 1 metų terminas, už kurį išmoka skaičiuojama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020).

29. Nagrinėjamu atveju darbo santykiai tarp šalių tęsėsi vos 14 mėn., iš kurių beveik 5 mėn. atsakovė darbo funkcijų nevykdė. Be to, nors darbdavio veiksmai buvo įvertinti kaip formalūs, atlikti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, iš atsakovės procesinės pozicijos akivaizdu, kad ji pati nebuvo nusiteikusi tęsti darbo santykių, darbo ginčą iniciavo tik dėl darbdavio netinkamai parinkto darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pakankamu pagrindu išmoką už priverstinės pravaikštos laiką sumažinti per pusę iki 1 609,20 Eur (3 218,40 Eur ÷ 2) (suma neatskaičius mokesčių). Tokia išmokos suma užtikrins šalių interesų pusiausvyrą, kadangi, viena vertus, taps kompensacija atsakovei už jos su darbo santykiais susijusius praradimus, kita vertus, netaps neproporcingai didele finansine našta darbdaviui.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

22. Apeliacinį skundą patenkinus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byloje priimamas naujas sprendimas, atsakovės atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, atsakovė į darbą negrąžinama, darbo santykiai pripažįstami pasibaigusiais teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, atsakovei iš ieškovės priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

23. Sprendimą panaikinus, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmetamas, atsakovei iš ieškovės priteisiamas 1 185,80 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas pagal atsakovės atstovo į bylą pateiktus dokumentus, kuris neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodomų maksimalių sumų. Be to, iš ieškovės valstybei priteisiamas 33,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimas.

24. Tuo pačiu pagrindu atsakovei iš ieškovės priteisiamas ir 508,20 Eur atstovavimo išlaidų už apeliacinio skundo parengimą atlyginimas.

25. Atsakovė teikdama apeliacinį skundą žyminio mokesčio nemokėjo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, todėl, vadovaujantis CPK 96 straipsniu, už patenkintus reikalavimus mokėtinas žyminis mokestis priteisiamas valstybei iš ieškovės. Byloje buvo reiškiamas neturtinis reikalavimas pripažinti neteisėtu atsakovės atleidimą iš darbo, už kurį mokėtinas 109 Eur (146 Eur × 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4,7 dalys, 82 straipsnis). Už patenkintą 1 609,20 Eur turtinį reikalavimą mokėtinas 36 Eur (1 609,20 Eur × 3 proc. × 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys). Bendra žyminio mokesčio už patenkintus reikalavimus suma sudaro 145 Eur (109 Eur + 36 Eur).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Pripažinti atsakovės I. B. atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Piciai“ 2022 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio pagrindu neteisėtu.

Atsakovės į darbą negrąžinti, pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti atsakovei I. B., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Piciai“, juridinio asmens kodas 300570626, 1 609,20 Eur (tūkstantį šešis šimtus devynis eurus 20 ct) (suma neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 1 185,80 Eur (tūkstančio šimto aštuoniasdešimt penkių eurų 80 ct) atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Piciai“, juridinio asmens kodas 300570626, 33,20 Eur (trisdešimt trijų eurų 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti atsakovei I. B., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Piciai“, juridinio asmens kodas 300570626, 508,20 Eur (penkių šimtų aštuonių eurų 20 ct) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Piciai“, juridinio asmens kodas 300570626, 145 Eur (šimtą keturiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.