Šiaulių apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė D. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama iš atsakovo Ž. M. neteisėto valdymo išreikalauti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančią 5000 litrų talpos dvisienę kuro talpyklą; netenkinus vindikacinio reikalavimo, priteisti iš atsakovo 2783,00 Eur nuostolius‚ taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad su atsakovu susituokė (duomenys neskelbtini). Tarp šalių 2014-03-04 buvo sudaryta povedybinė sutartis, kurios 3.3 p. numatė, kad po jos sudarymo bet kokiu būdu įgytas visas turtas yra turtą įgijusio sutuoktinio (Šalies) asmeninė nuosavybė. Su atsakovu nuo 2021-03-20 iki šios dienos gyvena skyrium dėl vykstančių šeimoje konfliktų. Ieškovė iki 2021-03-20 asmeninės nuosavybės teise buvo įgijusi turto – 5000 litrų talpos dvisienę kuro talpyklą, kuri buvo skirta vykdyti ūkininkavimo veiklą, kuria ieškovė užsiėmė. Ieškovė turėjo galiojantį leidimą įsigyti kuro lengvatinėmis sąlygomis, kurį buvo numatyta sandėliuoti kuro talpykloje. 2021-03-20 ieškovė iš namų buvo išvaryta, kartu su savimi pasiėmė tik būtiniausius asmeninius daiktus, reikalingus pačiai ir dviem dukroms, kito sau priklausančio turto pasiimti neturėjo sąlygų. Dėl dalies ieškovei priklausančio turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo, ieškovė atsakovo atžvilgiu į teismą jau kreipėsi, byla buvo nutraukta, atsakovui faktiškai įvykdžius ieškiniu keltus reikalavimus. Tačiau atsakovo žinioje liko kito ieškovės turto, tarp kurio – kuro talpykla. Ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl minėto turto grąžinimo, tačiau atsakovas vengė šį turtą grąžinti, teigdamas, kad jokio ieškovei priklausančio turto, tame tarpe ir kuro talpyklos, neturi.

3. Pažymėjo, kad kuro talpyklos valdymo teisę prarado be savo valios, dėl jos atžvilgiu naudoto atsakovo psichinio ir fizinio smurto. Aplinkybę, kad kuro talpyklą valdo atsakovas, jis patvirtino kitos civilinės bylos nagrinėjimo metu (UAB „Naftėnas“ iniciatyva iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2-2090-291/2022, nagrinėtoje Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų). Civilinėje byloje Nr. e2-2090-291/2022 priimto sprendimo išvados ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad būtent atsakovas, vykdydamas ūkininko veiklą, disponavo tiek savo, tiek ieškovei priklausančia kuro talpykla, kad šios abi talpyklos buvo atsakovui priklausančiame sklype, į kurį ieškovė, esant konfliktui, turėjo ribotą patekimo galimybę, nes teritorija yra stebina vaizdo kameromis. Teigė, kad atsakovas, siekdamas neteisėtai valdyti toliau ieškovei priklausančią kuro talpyklą, pastarąją 2022 m. liepą perkėlė į kitą vietą, tačiau tuo neteisėtas daikto valdymas nepasibaigė, ir Ž. M. yra tinkamas atsakovas byloje. Tuo atveju, jeigu paaiškėtų aplinkybės, kad kuro talpyklos pas atsakovą nebėra, ieškovė prašė teismo taikyti civilinę atsakovo atsakomybę ir priteisti iš jo ieškovės naudai ginčo kuro talpyklos vertę pinigais – 2783,00 Eur.

18. Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. M. prašo panaikinti 2024-02-23 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-589-1028/2024, ir priimti naują sprendimą – ieškovės D. M. patikslintą ieškinį atsakovui – Ž. M. atmesti, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1. Patikslintame ieškinyje neteisėtus apelianto veiksmus ieškovė siejo tik su tuo, kad neva apeliantas ieškovei talpyklos negrąžino, nors ji buvo apelianto teritorijoje; dėl apelianto abejingumo ir neveikimo, t. y. nei kuro talpyklos ieškovei grąžinimo, nei ieškovės ar teisėsaugos institucijų neinformavimo apie tai, kad kuro talpyklos nebėra atsakovo teritorijoje, juo labiau, kad toks atsakovo neveikimas tęsėsi nuo 2021 iki 2022 metų vasaros. Ieškovės teigimu, apeliantas nesilaikė tokio elgesio taisyklių - kooperavimosi, bendradarbiavimo, informavimo, atsakovės turto atžvilgiu buvo visiškai pasyvus, kas lėmė žalos padarymą. Tačiau pirmosios instancijos teismas aplinkybes, susijusias su neteisėtais apelianto veiksmais, kuriais ieškovė grindė savo ieškinį, laikė neaktualiais ir neanalizuotinais. Taigi, teismas nors ir nesirėmė ieškovės nurodomais neteisėtais atsakovo veiksmais, kaip faktiniu ieškinio pagrindu ir aplinkybe, tačiau vis tiek nepagrįstai laikė, kad tai susiję su neteisėtais apelianto veiksmais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati ieškovė mažiausiai vienerius metus ir tris mėnesius visiškai nesirūpino, neprižiūrėjo bei nesidomėjo savo kilnojama kuro talpykla, palikta neapvertoje, nesaugomoje ir prie pat kelio esančioje teritorijoje, nemėgino šio daikto išsigabenti į „saugią“ vietą. Šiuo atveju ne apeliantas, o ieškovė buvo abejinga savo turtui ir neveikė tokiu būdu, kad išsaugoti savo daiktą, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo tariamą apelianto abejingumą ir neveikimą laikyti neteisėtai apelianto veiksmais.

18.2. Apeliantas yra nepagrįstai kaltinamas tuo, kad nesikreipė į teisėsaugos institucijas, pamatęs 2021 metų vasarą, jog neaptvertame jo sklype nebėra sutuoktinės atgabentos talpos, kurioje ji laikė kurą, kadangi ginčo daiktas nėra ir nebuvo apelianto nuosavybė, Apeliantas niekada nebuvo davęs sutikimo talpyklą laikyti savo sklype, tuo labiau nebuvo prisiėmęs jokių įsipareigojimų talpą saugoti ir/ar prižiūrėti, o be to ir jo santykiai su ieškove jau buvo komplikuoti bei konfliktiški, todėl apeliantas, nebūdamas niekaip atsakingas už šį turtą ir jo išsaugojimą, neturėjo jokio teisinės pareigos kreiptis į teisėsaugos institucijas ar imtis kažkokių veiksmų aiškintis kas ir kada šią savavališkai pastatytą talpą iš jo sklypo išsigabeno. Tokiu būdu ir teismas nepagrįstai ieškovės, kaip daikto savininkės, pareigą domėtis ir saugoti savo daiktą perkėlė atsakovui, bei nepagrįstai iš to kildino neteisėtus apelianto veiksmus. Konstatuodamas apelianto kaltę ir neteisėtus veiksmus, savo esme pirmosios instancijos teismas juos kildino iš talpyklos neišsaugojimo, jos žuvimo, taip atsakomybę kildinant iš pasaugos teisinių santykių ir saugotojui numatytos atsakomybės CK 6.845 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą, nors pati ieškovė savo pateiktame ieškinyje nurodė, kad tarp jos ir apelianto jokie sutartiniai santykiai nėra susiklostę. Vadinasi, už ieškovei priklausiusio turto neišsaugojimą/žuvimą, apeliantas neturi prisiimti jokios atsakomybės. Tokiu būdu ir ieškovės nurodomi kaip neteisėti apelianto veiksmai, t. y. elgesio taisyklių - kooperavimosi, bendradarbiavimo, informavimo nesilaikymas, kuris būdingas tik esant sutartiniams santykiams (CK 6.200 str. 1 d.), negali būti pagrindu konstatuoti neteisėtus apelianto veiksmus, kaip vieną iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

18.3. Byloje nesant jokių įrodymų, jog atsakovas kur nors išvežė ir/ar paslėpė kuro talpyklą ir net pačiai ieškovei byloje įrodinėjant, jog žala jai atsirado ne dėl aktyvių, o priešingai - dėl pasyvių atsakovo veiksmų (t. y. dėl atsakovo neveikimo neinformuojant teisėsaugos institucijų apie kuro talpyklos dingimą, o ne dėl to, jog talpyklą apeliantas kur nors išvežė ir paslėpė) - darytina išvada, jog teismui nebuvo teisinių pagrindų procesiniame sprendime padaryti tokių bylos įrodymais visiškai nepagristų išvadų. Kita vertus, teismo sprendime padarytos išvados prieštarauja viena kitai - sprendimo 12 punkte teismas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra neginčytinų įrodymų apie tai, kad atsakovas tikrai turi ieškovės kuro talpyklą, tačiau jau 13 punkte yra konstatuojama, kad atsakovas ginčo talpyklą yra paslėpęs kitoje vietoje. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei atsakovas yra paslėpęs talpyklą kitoje vietoje, kaip, kad nurodo teismas, reiškia jis ja disponuoja ir ją valdo, tačiau prieš tai nurodytas 12 sprendimo punktas konstatuoja priešingas aplinkybes - apeliantas talpyklos neturi. Toks įrodymų vertinimas ne tik, kad neatitinka CPK 185 straipsnio nuostatų, bet elementarios logikos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d.).

18.4. Aplinkybė, kad apeliantas kuro talpyklą paslėpė ar perleido kitiems asmenims yra neparemta jokiais byloje esančiais įrodymais (CPK 12, 178 str.) ir yra tik teismo „spėliojimas“ apie galimas kuro talpyklos dingimo priežastis. Savo esme teismas apeliantą tiesiog apkaltino turto pasisavinimu ar vagyste, nors pati ieškovė yra nurodžiusi, tas konstatuota Šiaulių apygardos teismo 2023-11-08 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-451-357/2023 (41 sprendimo punktas), kad galimai kuro talpykla yra pas apelianto brolį. Tai reiškia, kad pati ieškovė kelia aibę versijų, kur galėtų būti talpykla, kas galėtų ja disponuoti ir valdyti, tačiau teismas, nesant objektyvių ir neginčijamų byloje įrodymų, civilinėje byloje iš esmės konstatavo, jog apeliantas neva padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 straipsnyje, t.y. neva pagrobė (tyčia neteisėtai ir neatlygintinai, pasisavinimo tikslu užvaldė) svetimą kilnojamąjį daiktą. Neabejotina, jog konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką teismas gali tik baudžiamojoje, o ne civilinėje byloje priimtu procesiniu sprendimu, prieš tai teisės aktuose nustatyta tvarka atlikus bei užbaigus ikiteisminį tyrimą, viso proceso metu užtikrinant įstatymo garantuojamas įtariamojo/kaltinamojo teises, įskaitant ir jo teisę žinoti kuo yra kaltinimas, teisę į gynybą ir kt.

18.5. Išvada, jog apeliantas yra kaltas dėl kuro talpyklos dingimo yra nepagrįsta ir paremta išimtinai prielaidomis, kaip ir teismo išvada, kad atsakovui nebūtų sudėtinga gabenti ir perleisti ieškovės talpyklą, turint analogiškus įsigijimo dokumentus savo vardu. Teismas iš esmės modeliuoja hipotetines situacijas, iškelia hipotezes ir prielaidas bei tuo pačiu jomis grindžia savo sprendimo motyvus, visiškai ignoruodamas faktą, kad tam pagrįsti jokių įrodymų į bylą ieškovė nepateikė.

18.6. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovei nelogiška būtų pačiai išsivežti talpyklą ir po to apkaltinti atsakovą jos slėpimu, kadangi tokie ieškovės veiksmai būtų buvę nufilmuoti. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad talpyklą nebūtinai galėjo išsivežti būtent pati ieškovė, nes tą galėjo padaryti ir kiti asmenys (pvz. I. N. ir Z. B., kurie artimais šeimos ryšiais yra susiję su ieškove - I. N. yra ieškovės brolis, o Z. B. - to paties ieškovės brolio sugyventinės M. B. brolis). Kita vertus, net ir nustatęs, jog teritorija yra filmuojama (jeigu iš tiesų taip būtų), tai prieš darydamas tokias išvadas, teismas byloje turėtų išsiaiškinti ir nustatyti, kiek laiko konkreti filmavimo įranga gali saugoti vaizdo įrašus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net didžiųjų Lietuvos miestų savivaldybių viešosiose vietose įrengtos itin brangios vaizdo stebėjimo sistemos nufilmuotus vaizdo įrašus saugo vos dvi - keturias savaites. Tuo tarpu šioje byloje ieškinį ieškovė teismui pateikė 2022 lapkričio mėn., t.y. praėjus net dvidešimčiai mėnesių nuo dienos, kai jos teigimu ji neteko kuro talpyklos valdymo teisės, tad akivaizdu, jog nerealu yra reikalauti iš privataus fizinio asmens, jog vaizdo kameros įrašus saugotų tokį ypatingai ilgą laiką. Tad jei ir būtų buvę nufilmuota išgabenama talpykla, toks įrašas jau senai nebūtų išlikęs. Tad teismo argumentai dėl apelianto teritorijos filmavimo ne tik, kad neparemti bylos medžiaga, tačiau nepaneigia aplinkybės, jog ieškovė talpyklą atitinkamu laikotarpiu išsigabeno iš apeliantui priklausančios ir nesaugomos teritorijos ar ją galėjo išsigabenti tretieji asmenys.

18.7. Teismo išvada, kad kuro talpyklos būtų buvę neįmanoma pasisavinti tretiesiems asmenims, yra visiškai nepagrįsta. Vien faktas, kad iš apeliantui priklausančio žemės sklypo iki šiol niekas nėra dingę, jokiu logišku būdu nesuponuoja išvados, jog joks daiktas iš žemės sklypo niekada negali dingti ar sąmoningai ieškovės, su ja susijusių asmenų ar kitų trečiųjų asmenų valiniu veiksmu, negalėtų būti išgabentas.

18.8. Teismas, motyvuodamas išvadą, kad atsakovas yra susijęs su kuro talpyklos dingimu, nurodo tai, kad kuro talpyklos nebūtų paprasta išgabenti bet kokia transporto priemone (Sprendimo 14 p.). Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad kuro talpykla nėra daug sverianti bei nėra didelė, ji yra iš plastmasės, tad ją įmanoma pakankamai lengvai išgabenti su paprasta transporto priemone su prikabinta nedidele priekaba. Šią galimybę ir net aplinkybę patvirtina ir pačios ieškovės į bylą pateikta fotonuotrauka (I tomas, bylos lapai 70 - 71), iš kurių matyti, kad talpyklos pasiėmimui pakanka nedidelės priekabos ir automobilio, kur talpyklos užkėlimui ant priekabos pakanka vos dešimties minučių. Be to, ši nuotrauka puikiai iliustruoja bei patvirtina, kad ieškovė pati ar su trečiųjų asmenų pagalba neabejotinai galėjo transportuoti jai priklausančią kuro talpyklą be ypatingos technikos ir didelių pastangų, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas.

18.9. Pirmosios instancijos teismas nustatant talpyklos dingimo datą rėmėsi ir liudytojų I. B. ir Z. B. parodymais, tačiau abu šie liudytojai artimais šeimos ryšiais yra susiję su ieškove (I. N. yra ieškovės brolis, o Z. B. - to paties ieškovės brolio sugyventinės M. B. brolis). Sutiktina, jog liudytoju civilinėje byloje gali būti apklaustas iš esmės bet koks asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų duoti parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Tokią išvadą verčia daryti ne tik itin artimi (šeiminiai) ryšiai tarp ieškovės bei byloje apklaustų liudytojų, tačiau ir tai, jog apeliantas prieš apklausiant šiuos liudytojus teisme į bylą pateikė įrodymus (telefonu darytus vaizdo įrašus), iš kurių neabejotinai matyti, jog šie liudytojai yra konfliktiškuose santykiuose su apeliantu, prieš jį yra fiziškai smurtavę bei jam grasinę. Akivaizdu, jog esant tokioms aplinkybėms, šie bylos liudytojai turėjo pagrindą teikti teismui galimai klaidingus ir išimtinai ieškovei palankius paaiškinimus, o ne objektyvius bei nešališkus parodymus.

18.10. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio nustatymo, neatsižvelgė į tai, kad ieškovės kuro talpykla buvo aktyviai naudojama, ji buvo 4,5 metų senumo ir jai turi būti apskaičiuotas tam tikras nusidėvėjimas. Tačiau teismas spręsdamas, kad talpykla nėra daiktas, kuris nuvertėja savaime bei priteisdamas ieškovei talpyklos įsigijimo kainą, suteikė ieškovei galimybę įsigyti naują talpyklą, nors ji jau buvo naudota beveik penkis metus. Toks teismo sprendimas neatitinka nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo principų, o juo yra sudaromos prielaidos praturtėti ieškovei apelianto sąskaitą

18.11. Teismas motyvuodamas sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta, jog ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės yra labiau tikėtinos nei apelianto, nurodė ir nepagrįstai suabsoliutino kaip vieną iš pagrindų - apelianto nesąžiningumą. Teismas, darydamas šią išvadą, nepagrįstai atsižvelgė tik į ieškovės nurodomus argumentus apie apelianto nesąžiningumą, tačiau nevertino pačios ieškovės nesąžiningumo. Civilinėje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei buvo pripažinta, kad ieškovė, siekiant sau finansiškai naudingo sprendimo, sąmoningai slėpė savo pajamas. Ši aplinkybė yra svarbi, kadangi tai įrodo, jog ieškovė siekdama finansinės naudos yra linkusi elgtis nesąžiningai ir meluoti teismui. Papildomai ieškovės nesąžiningumą rodo jau išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teisme civiline byla Nr. e2-3725-909/2022, kurioje iš ieškovės buvo priteista vienam iš kreditorių virš trisdešimt tūkstančių eurų siekianti skola.

18.12. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes buvo patenkintas tik vienas ieškovės reikalavimas. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovė dar iki ieškinio teismui pateikimo žinojo, kad talpyklos pats apeliantą nėra. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nutartimi taip pat buvo konstatuota, kad pas atsakovą talpyklos nėra, kas reiškia, kad vindikacinis ieškinys ir su tuo susijęs reikalavimas negalės būti patenkintas. Nepaisant šių aplinkybių ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, netikslino ieškinio reikalavimo, neatsisakė reikalavimo išreikalauti talpyklą, nors puikiai žinojo, kad toks reikalavimas objektyviai negalės būti patenkintas. Toks ieškovės elgesys netinkamas procesinis elgesys lėmė, kad buvo patenkintas tik vienas ieškovės reikalavimas, šalys iš esmės gaišo laiką nagrinėjant reikalavimą, kuris buvo atmestas, todėl pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį iš dalies (atsakovas apskritai nesutinka su tuo, kad ieškinys buvo patenkintas), turėjo laikyti, kad buvo patenkinta tik 50 proc. ieškinio reikalavimų, t. y. ieškinys patenkintas iš dalies, ir atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, vadovaujantis CPK 93 str. 2 d. nuostatomis. To nepadaręs, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 2 d.).

Šalies argumentai

19.3. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad ieškovė pati nesirūpino kuro talpykla, nebandė jos atsiimti per ilgą laiką. Kuro talpyklą ieškovė žemės sklype matė, jai nebuvo skubos atsiimti ją nedelsiant. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovė, priešingai nei nurodo atsakovas, kuro talpyklą vis tik išreiškė valią atsiimti, rūpinosi ja, pateikdama 2022-06-20 pranešimą dėl kuro talpyklos grąžinimo, o vėliau ir vindikacinį ieškinį. Be to, iki pareiškiant atsakovui pranešimą dėl kuro talpyklos atsiėmimo, šalys vis dar turėjo sutuoktinių statusą, tam tikras tik jiems būdingas pareigas (CK 3.27 str. 1 d.), dėl ko ieškovė nelaikė, kad kuro talpykla yra „svetimoje“ teritorijoje, juolab ji apskritai buvo savo vienintelėje, nuolatinėje buvimo vietoje, iš kurios niekada niekur nebuvo perkelta iki kol ją paslėpė/perleidimo kitiems asmenims atsakovas. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė buvo aplaidi, neapdairi ir pan.

19.4. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas neturėjo pagrindo remtis liudytojų parodymais, kadangi liudytojai yra artimi ieškovei, davė tik jai palankius subjektyvius paaiškinimus. Remiantis LAT praktika, civilinės bylos nagrinėjimo metu apklausiami kaip liudytojai asmenys veikia savo vardu, o ne atstovauja kitam asmeniui, jie asmeniškai įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors nepaneigiama, kad jie gali būti suinteresuoti duoti parodymus vienos iš šalių arba byloje dalyvaujančių asmenų naudai, bet dėl to jie negali būti laikomi to asmens atstovais, jeigu nėra materialinių ar procesinių atstovavimo santykių. Remiantis tokia kasacinio teismo praktika, atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai, kad liudytojų paaiškinimai nagrinėjamoje byloje yra logiški, nuoseklūs, derantys su kita bylos medžiaga, t. y. juos patvirtina rašytinė bylos medžiaga, ieškovės paaiškinimai, iš dalies ir paties atsakovo paaiškinimai (jo patvirtinimai, kad niekas niekada iš žemės sklypo nėra dingę, kad žemės sklypas yra stebimas vaizdo kamerų). Liudytojų paaiškinimai nagrinėjamoje byloje nepasižymi tuo, kad būtų išgalvoti, sukurti tik dėl palankumo ieškovei. Dėl to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi byloje liudytojais apklaustų asmenų paaiškinimais.

19.5. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl galimos kuro talpos vagystės, ieškovė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingesnis aspektas yra ne pareigos turėjimas kreiptis į teisėsaugos institucijas tokiu atveju, o tokių veiksmų neatlikimas, kai natūraliai jie būtų atliekami. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis būtų kreipęsis į ieškovę ir klausęs jos, ar ji atsiėmė kuro talpyklą iš žemės sklypo be atsakovo žinios. Atsakovas tokių veiksmų neatliko, kas suponuoja, kad kuro talpykla nebuvo pavogta, ji nedingo iš žemės sklypo be atsakovo žinios.

19.6. Apeliacinio skundu teigiama, kad atsakovas niekada nebuvo davęs ieškovei leidimo laikyti kuro talpyklą žemės sklype, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, kuro talpykla nuo jos įsigijimo 2018 metais visada buvo vienoje vietoje - žemės sklype. Atsakovas į nagrinėjamą bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, kad ieškovei būtų prieštaravęs dėl kuro talpyklos laikymo žemės sklype, kad būtų prašęs jos išsigabenti kuro talpyklą ar pan.

19.7. Dėl apelianto argumentų, kad kuro talpyklą išsivežė pati ieškovė, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tokias aplinkybes kaip, kad šalys buvo įvairių teisminių procesų dalyviai, atsakovas siekė nutraukti santuoką tarp šalių dėl ieškovės kaltės, ieškovė siekė to paties, tik dėl atsakovo kaltės. Ieškovė yra inicijavusi baudžiamąjį procesą dėl atsakovo smurtavimo prieš ją. Be to, atsakovas buvo išvaręs ieškovę ir dvi jų dukras iš gyvenamosios jų visų vietos. Taigi santykiai tarp šalių buvo konfliktiški ir įtempti, ko atsakovas net neginčija. Be to, atsakovas taip pat net neginčija fakto, kad žemės sklypas buvo filmuojamas. Įvertinus visas šias faktines aplinkybes, visiškai neįtikėtina, kad ieškovė kuro talpyklą būtų atsiiminėjusi savavališkai, savivaldžiaudama, t. y. darydama administracinį nusižengimą, nes tokiu atveju atsakovas, neabejotina, būtų inicijavęs atitinkamą teisinį procesą dėl siekimo ieškovę patraukti teisinėn atsakomybėn. Be to , 2023-02-09 prašymu dėl įrodymų prijungimo prie bylos ieškovė į bylą pateikė žemės sklypo nuotraukas ir vaizdo įrašą, iš kurio aiškiai matyti, kad kuro talpykla, kartu su atsakovo kuro talpyklą, abi yra šalia įprastoje jų buvimo vietoje - prie pastato sienos. Tai atspindintis vaizdo įrašas darytas 2022-05-07, tai patvirtinantis įrodymas irgi pateiktas į bylą 2023-02-09 prašymu. Taigi, atsakovo teiginiai dėl kuro talpyklos nebebuvimo žemės sklype nuo 2021 metų yra nepagrįsti. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovė nereikalavo kuro talpyklos grąžinimo kartu su kitu turtu, buvo paaiškinta bylos nagrinėjimo iš esmės metu logiškais motyvais, kurie yra tokie, jog visų pirma iš atsakovo buvo siekiama atsiimti didelės vertės turtą (apie 300 000 Eur vertės), todėl tikslu neapsunkinti tokio turto grąžinimo proceso, dėl kuro talpyklos reikalavimai nereikšti. Be to, svarbu tai, kad kuro talpyklą ieškovė nuolat matė žemės sklype tiek iš savo tėvų namų, tiek pravažiuodama pro žemės sklypą. Dėl to, nebuvo jokios priežasties nerimauti dėl kuro talpyklos, greitinti jos atsiėmimo, kai ji faktiškai buvo matoma žemės sklype. Taigi aplinkybė, kad ieškovė anksčiau nereiškė vindikacinio ieškinio dėl kuro talpyklos grąžinimo niekaip nepatvirtina, kad ieškovė ją pati ir atsiėmė.

19.8. Dėl apelianto argumentų, kad kuro talpyklą galėjo išsivežti ir ne pati ieškovė, bet kiti asmenys, pažymėtina, kad tai niekaip nekeičia fakto, kad kuro talpyklos išvežimas iš žemės sklypo galėjo būti užfiksuotas žemės sklype įrengtomis vaizdo kameromis. Atsakovas savo ruožtu nurodo, kad jis nebūtinai turėjo išsaugoti atitinkamą vaizdo įrašą, nes jis saugomas trumpą laiką, tačiau, atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai, kad, kaip ir neginčija pats atsakovas, tarp šalių vyravo konfliktinė situacija, šalys buvo susipykusios, turėjo įvairių teisinių procesų viena kitos atžvilgiu, viena kitą kaltino dėl įvairiausių priežasčių. Esant tokiai situacijai, paprasčiausiai neįtikėtina, kad atsakovas, užfiksavęs, kad kuro talpykla išgabenta iš žemės sklypo, nebūtų pasidaręs atitinkamo įrodymo - vaizdo įrašo - kopijos, kuris jau nedingtų po atsakovo nurodomų dvejų savaičių laikotarpio ar pan. Neabejotina, kad atsakovas suvokia, jog toks įrodymas būtų esminis atsikirtimas nuo vindikacinio ieškinio dėl kuro talpyklos grąžinimo. Esant tokiai situacija, aplinkybė, kad pati ieškovė ir/ar kiti paėmė kuro talpyklą, yra visiškai neįtikėtina.

19.9. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentais, kad jo civilinė atsakomybė nepagrįstai kildinama iš netinkamai vykdytų prievolinių santykių - pasaugos ar kt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo civilinę atsakomybę pirmosios instancijos teismas kildino ne iš prievolių teisinių santykių, o iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad niekas kitas be atsakovo kuro talpykla nedisponavo, nesinaudojo, kad niekam kitam (nepastebėtam) iš žemės sklypo nebuvo įmanoma paimti kuro talpyklos, kad kuro talpykla iš žemės sklypo dingo tik po to, kai ieškovė raštu kreipėsi į atsakovą dėl jos sugrąžinimo ir kt. Būtent dėl to pirmosios instancijos teismas ir priėjo prie išvados, kad jeigu jau kuro talpyklos nebėra žemės sklype, tai vienareikšmiškai yra nulemta atsakovo. Remiantis visomis šiomis aplinkybėmis, taip pat tikimybių pusiausvyros principu, plėtojamu ir taikomu LAT praktikoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovui civilinė atsakomybė taikytina remiantis ne prievolinių teisinių santykių pagrindu, o žalos padarymu ieškovei.

19.10. Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra prieštaringas, vienu metu teismas nurodo, kad atsakovas kuro talpykla disponuoja, kitu metu teigiama, kad kuro talpykla nėra atsakovo žinioje. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas skundžiamu sprendimu aiškiai nurodė (13 p.), kad „ <...> negalima ir konstatuoti, kad ginčo daiktą šiuo metu valdo atsakovas ir daiktas yra natūra. Esant tokiai situacijai nėra galimybės tenkinti pirmą ieškinio reikalavimą dėl ginčo talpyklos išreikalavimo iš atsakovo neteisėto valdymo.“. Tokių motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas netenkino vieno iš alternatyvių ieškovės reikalavimų, tačiau atsakovas dėl to teikia prieštaravimus, kas yra nelogiška ir nesuprantama, kadangi tokiu būdu pats atsakovas iš esmės nurodo, kad kuro talpykla vis tik yra jo žinioje, kas vėl sudaro pagrindą įžvelgti, jog nagrinėjamoje byloje apskritai galėjo būti tenkintas vindikacinis reikalavimas.

19.11. Apeliaciniu skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas civilinio proceso tvarka iš vis negalėjo konstatuoti, kad atsakovas yra pasisavinęs kuro talpyklą, nes tai atitinka nusikalstamos veikos sudėtį, o dėl to atsakovui turėjo būti garantuojamos BPK numatytos procesinės teisės, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pažymėtina tai, kad atsakovo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos padarymo, dėl ko tampa visiškai neaiškūs atsakovo motyvai kodėl jam turėjo būti pagarantuojamos BPK numatytos procesinės kaltinamojo teisės. Taip pat svarbu tai, kad skundžiamu sprendimu teismas neperdavė bylos medžiagos prokurorui CPK 300 str. 1 d. nustatyta tvarka. Atsakovas nepagrindė teiginių, kad civilinės atsakomybės prasme neteisėti veiksmai negali būti turto pasisavinimas, jo paslėpimas ar kitu panašiu būdu sukūrimas situacijos, kad turto savininkas negali atgauti jam priklausančio turto. Taigi šie atsakovo argumentai neturi visiškai jokio pagrindo.

19.12. Apeliaciniu skundu atsakovas teigia, kad civilinė atsakomybė jam taikyta nepagrįstai, kadangi tarp jo veikimo/neveikimo ir žalos ieškovei nėra priežastinio ryšio. Tai atsakovas grindžia tuo, kad kuro talpykla iš žemės sklypo dingo/buvo pavogta be atsakovo žinios, ją galimai atsiėmė ir pati ieškovė. Tačiau su tokiais argumentais sutikti nėra pagrindo dėl to, kad atsakovo pozicija, kad kuro talpykla dingo/buvo atsiimta ieškovės - yra deklaratyvi, niekuo nepagrįsta ir trūkstanti įrodymų, kurie faktiškai egzistuotų, jeigu tokios atsakovo nurodomos aplinkybės išties būtų įvykusios.

19.13. Apeliaciniu skundu atsakovas taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 2300 Eur žalą, kadangi tiek kuro talpykla šiai dienai nėra verta, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovas pats įrodinėjo, kad nuosavybės teise turi tokią pat (identišką) kuro talpyklą kaip ir ieškovės kuro talpykla, kurią yra įsigijęs iš to paties pardavėjo UAB „Toverta“ pagal 2017-028-21 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TOV- 07799. Vadinasi, atsakovas turėjo galimybę kreiptis į UAB „Toverta“, prašyti šios bendrovės įvertinti paties atsakovo turimos kuro talpyklos būklę, prašyti įvertinti jos nusidėvėjimą, funkcionalumą ir galiausiai - rinkos vertę. Vis tik, tokių įrodymų atsakovas į bylą neteikė, nenurodė kodėl tokių įrodymų nebandė rinkti. Vietoje to, atsakovas tik deklaratyviais teiginiais nurodė, kad kuro talpyklos vertė yra mažesnė nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Niekuo nepagrįstų argumentų pagrindu skundžiamas sprendimas negali būti nei panaikintas, nei pakeistas.

19.14. Atsakovo argumentai apie tariamą ieškovės nesąžiningumą visiškai nereikšmingi, kadangi skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas vien tik ieškovės paaiškinimais. Tariamas ieškovės nesąžiningumas yra deklaratyvus ir pagrįstas tik atsakovo interpretacijomis, o ne objektyviais įrodymais. Atsakovo nurodomoje bankroto byloje ieškovės nesąžiningumas teismo nebuvo konstatuotas, ieškovė negavo baudos CPK 95 straipsnio pagrindu ar pan. Atsakovas taip pat nurodo, kad „Kita vertus, papildomai ieškovės nesąžiningumą rodo jau išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teisme civiline byla Nr. e2- 3725-909/2022, kurioje iš ieškovės buvo priteista vienam iš kreditorių virš trisdešimt tūkstančių eurų siekianti skola, tačiau kažkodėl šios aplinkybės teismui nepasirodė, kaip įrodančios ieškovės nesąžiningumą, o buvo absoliutinamas tik tariamas apelianto nesąžiningumas.“, tačiau tokių atsakovo argumentų aspektu nesuprantama kodėl apeliaciniu skundu aptariamas tariamas ieškovės nesąžiningumas ne prieš atsakovą, o prieš kitus, su ieškove susijusius, subjektus. Be to, apeliaciniame skunde atsakovas nenurodo dėl kokių konkrečių priežasčių ieškovė neatsiskaitė su savo kreditoriumi, pavyzdžiui, ar ne dėl to, kad buvo įsitikinusi, kad skolą jiems turi grąžinti ne ieškovė, o būtent atsakovas, kaip civilinės bylos Nr. e2-2090-291/2022 atveju kai skolą UAB „Naftėnas“ grąžino pats atsakovas.

19.15. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė siekė apginti vieną konkrečią pažeistą savo teisę, t. y. daiktinę (nuosavybės-valdymo) teisę į kuro talpyklą. Ieškovė teismui nurodė, kad kuro talpykla jai priklauso nuosavybės teise ir ginčo dėl to nekėlė net atsakovas. Ieškovė teismui nurodė, kad kuro talpykla jai nors ir priklauso nuosavybės teise, ja ji naudotis, disponuoti negali, kadangi ją neteisėtai užvaldė atsakovas. Tokiu būdu savo pažeistas teises ieškovė siekė apginti pirmiausia natūra, t. y. siekė, kad kuro talpykla būtų išreikalauta iš atsakovo neteisėto valdymo (pirmasis patikslinto ieškinio reikalavimas) - pareiškė vindikacinį reikalavimą. Kita vertus, ieškovė pareiškė ir dar vieną, alternatyvų reikalavimą, kuriuo siekė apginti tą patį jos pažeistą interesą, t. y. tą pačią nuosavybės teisę į kuro talpyklą - ieškovė prašė priteisti kuro talpyklos vertę atitinkančią sumą pinigais iš atsakovo, jeigu teismas nustatytų, kad ieškovės pareikštas vindikacinis reikalavimas negali būti patenkintas. Kitaip tariant, ieškovė antruoju patikslinto ieškinio reikalavimu pareiškė alternatyvų reikalavimą jos tą pačią pažeistą nuosavybės teisę į kuro talpyklą apginti kitokiu būdu, t. y. ne vindikaciniu, o taikant civilinę atsakomybę. Akivaizdu, kad tiek vieno, tiek kito reikalavimo tenkinimas yra apginantis tą pačią ir vienintelę ieškovės pažeistą teisę dėl negalėjimo naudotis, disponuoti kuro talpykla, kurią ieškovė siekė apginti nagrinėjamoje byloje. Šių alternatyvių reikalavimų skirtumas yra tik toks, kad jais ieškovės pažeista nuosavybės teisė į kuro talpyklą yra apginama kitokia forma, tačiau pats teisinis santykis, kuris ginamas tiek vienu, tiek kitu reikalavimu, yra identiškas. Taigi, kaip ir nurodyta kasacinio teismo praktikoje, bet kurio iš ieškovės patikslintu ieškiniu pareikštų reikalavimų patenkinimas reiškia kilusio ginčo išsprendimą iš esmės. Arba kitaip tariant - vieno patikslinto ieškinio reikalavimo patenkinimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti tą pačią pažeistą ieškovės materialinę subjektinę teisę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, pagrįstai konstatavo, kad, kai tenkinamas vienas iš alternatyvių reikalavimų, laikoma, kad buvo patenkintas visas ieškinys.