Šiaulių apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė D. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama iš atsakovo Ž. M. neteisėto valdymo išreikalauti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančią 5000 litrų talpos dvisienę kuro talpyklą; netenkinus vindikacinio reikalavimo, priteisti iš atsakovo 2783,00 Eur nuostolius‚ taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad su atsakovu susituokė (duomenys neskelbtini). Tarp šalių 2014-03-04 buvo sudaryta povedybinė sutartis, kurios 3.3 p. numatė, kad po jos sudarymo bet kokiu būdu įgytas visas turtas yra turtą įgijusio sutuoktinio (Šalies) asmeninė nuosavybė. Su atsakovu nuo 2021-03-20 iki šios dienos gyvena skyrium dėl vykstančių šeimoje konfliktų. Ieškovė iki 2021-03-20 asmeninės nuosavybės teise buvo įgijusi turto – 5000 litrų talpos dvisienę kuro talpyklą, kuri buvo skirta vykdyti ūkininkavimo veiklą, kuria ieškovė užsiėmė. Ieškovė turėjo galiojantį leidimą įsigyti kuro lengvatinėmis sąlygomis, kurį buvo numatyta sandėliuoti kuro talpykloje. 2021-03-20 ieškovė iš namų buvo išvaryta, kartu su savimi pasiėmė tik būtiniausius asmeninius daiktus, reikalingus pačiai ir dviem dukroms, kito sau priklausančio turto pasiimti neturėjo sąlygų. Dėl dalies ieškovei priklausančio turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo, ieškovė atsakovo atžvilgiu į teismą jau kreipėsi, byla buvo nutraukta, atsakovui faktiškai įvykdžius ieškiniu keltus reikalavimus. Tačiau atsakovo žinioje liko kito ieškovės turto, tarp kurio – kuro talpykla. Ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl minėto turto grąžinimo, tačiau atsakovas vengė šį turtą grąžinti, teigdamas, kad jokio ieškovei priklausančio turto, tame tarpe ir kuro talpyklos, neturi.

3. Pažymėjo, kad kuro talpyklos valdymo teisę prarado be savo valios, dėl jos atžvilgiu naudoto atsakovo psichinio ir fizinio smurto. Aplinkybę, kad kuro talpyklą valdo atsakovas, jis patvirtino kitos civilinės bylos nagrinėjimo metu (UAB „Naftėnas“ iniciatyva iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2-2090-291/2022, nagrinėtoje Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų). Civilinėje byloje Nr. e2-2090-291/2022 priimto sprendimo išvados ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad būtent atsakovas, vykdydamas ūkininko veiklą, disponavo tiek savo, tiek ieškovei priklausančia kuro talpykla, kad šios abi talpyklos buvo atsakovui priklausančiame sklype, į kurį ieškovė, esant konfliktui, turėjo ribotą patekimo galimybę, nes teritorija yra stebina vaizdo kameromis. Teigė, kad atsakovas, siekdamas neteisėtai valdyti toliau ieškovei priklausančią kuro talpyklą, pastarąją 2022 m. liepą perkėlė į kitą vietą, tačiau tuo neteisėtas daikto valdymas nepasibaigė, ir Ž. M. yra tinkamas atsakovas byloje. Tuo atveju, jeigu paaiškėtų aplinkybės, kad kuro talpyklos pas atsakovą nebėra, ieškovė prašė teismo taikyti civilinę atsakovo atsakomybę ir priteisti iš jo ieškovės naudai ginčo kuro talpyklos vertę pinigais – 2783,00 Eur.

16. Apeliaciniu skundu ieškovė D. M. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-05-10 sprendimą dalyje dėl ieškovei priteistų 879,25 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo, priteisiant ieškovei iš atsakovo Ž. M. 1758,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų; panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-05-10 sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti atsakovui iš ieškovės 2 299,00 Eur teisinės pagalbos; priteisti iš atsakovo ieškovei D. M. visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinio proceso metu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu iškėlė alternatyvius reikalavimus. Visų pirma, buvo reikalaujama tenkinti vindikacinį reikalavimą. Antra, t. y. netenkinus vindikacinio reikalavimo (neapgynus ieškovės pažeistų teisių daiktinių teisių gynybos būdu), ieškovė teismo prašė atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti padarytą žalą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs kad teisės doktrinoje pripažįstama galimybė tame pačiame ieškinyje pareikšti alternatyvius reikalavimus. Tokių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1. Teismų praktika. 2012, 36, p. 347-393; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1889-855/2020). Taigi, kaip ir nurodyta kasacinio teismo praktikoje, bet kurio iš ieškovės patikslintu ieškiniu pareikštų reikalavimų patenkinimas reiškia kilusio ginčo išsprendimą iš esmės. Vis tik šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad ieškovės patikslintas ieškinys tenkintas tik iš dalies. Ieškovės nuomone, tai nepagrįsta, nes jos patikslintas ieškinys iš esmės yra tenkintas visiškai, kadangi kilęs ginčas – ieškovės teisių į kuro talpyklą apginimas vienokiu ar kitokiu būdu – skundžiamu sprendimu išspręstas iš esmės tenkinus vien tik vindikacinį reikalavimą. Apeliantės vertinimu, teismas, tenkinęs pirmąjį reikalavimą, alternatyvaus reikalavimo tiesiog turėjo nenagrinėti, kaip praradusį aktualumą, bet ne jį atmesti.

16.2. Apeliantės vertinimu, nors pažodžiui vienas iš patikslinto ieškinio alternatyvių reikalavimų ir buvo atmestas, tačiau plačiąja prasme patikslintas ieškinys tenkintas visiškai. Ieškovės viena pažeista subjektinė teisė, tik kurią ji gynė dviem alternatyviais reikalavimais, buvos apginta visiškai. Tuo tarpu atsakovas iš esmės neapsigynė nuo patikslinto ieškinio nei visiškai, nei iš dalies. Bet kurio iš alternatyvių reikalavimų tenkinimas atsakovui būtų sukėlęs tas pačias teisines pasekmes, kadangi tenkinus vindikacinį reikalavimą atsakovas įpareigotas kuro talpyklą grąžinti natūra, tuo tarpu tenkinus reikalavimą dėl civilinės atsakomybės taikymo, atsakovas būtų buvęs įpareigotas grąžinti kuro talpyklos vertę pinigais. Kodėl tuomet pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovės atsakovo naudai pusę jo patirtų bylinėjimosi išlaidų ir taip pat nepriteisė pusės ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo – iš skundžiamo sprendimo neaišku. Patikslintu ieškiniu ieškovė nepareiškė nei vieno nepagrįsto reikalavimo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo vadovavimasis LR CPK 93 str. 2 d. šios bylos atveju yra neteisingas.

17. Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. M. prašo panaikinti 2023-05-10 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų civilinėje byloje Nr. e2-561-650/2023 priimto sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovės vindikacinis reikalavimas (iš atsakovo neteisėto valdymo išreikalauta ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausanti kuro talpykla, įpareigojant atsakovą kuro talpą perduoti po šio sprendimo įsiteisėjimo ieškovei), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės pareikštas ieškinys atsakovui būtų atmestas visiškai; priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vindikacinio ieškinio instituto taikymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 4.95 str.), o skundžiamo sprendimo išvados yra nemotyvuotos, prieštaraujančios išnagrinėtoje byloje nustatytoms aplinkybėms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog reikšdamas vindikacinį reikalavimą pagal LR CK 4.95 str. nuostatas, ieškovas privalo įrodyti tokias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (jas skundžiamo sprendimo 18 punkte išvardina ir pirmosios instancijos teismas): 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Apelianto įsitikinimu, šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatęs faktus bei netinkamai atlikęs jų teisinį vertinimą, visiškai nepagrįstai konstatavo antrosios, trečiosios bei penktosios aplinkybių egzistavimą. Tuo tarpu pagal nuosekliai kasacinio teismo suformuotą praktiką, bent vienos iš šešių nurodytų aplinkybių nebuvimas yra pagrindas atmesti byloje pareikštą vindikacinį ieškinį.

17.2. Reikšdamas vindikacinį ieškinį savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą. Šiuo klausimu byloje ieškovė pateikė tik visiškai prieštaringas aplinkybes, kurios verčia abejoti tuo, ar ieškovė kada nors išvis prarado valdymo teisę į savo kuro talpyklą. Kuro talpyklos valdymo teisę ieškovė nurodo praradusi 2021-03-20, kuomet, jos teigimu ji buvo „išvaryta iš namų, kuriuose gyveno“ dėl jos atžvilgiu neva panaudoto psichinio ir fizinio smurto, „ką patvirtina ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022-11-04 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-984-900/2022“. Pažymėtina, jog ieškovės nurodytas 2022-11-04 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendis niekada nebuvo įsiteisėjęs, o 2023-02-15 Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-50-519/2023 priimtu ir jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo panaikintas (Ž. M. apeliacinės instancijos teismo buvo visiškai išteisintas, konstatavus, jog nebuvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių). Taip pat nėra suprantama, kaip galima teigti, jog 2021-03-20 ieškovė neva prarado valdymo teisę į savo kuro talpyklą, kai šis daiktas, anot pačios ieškovės, ir toliau liko toje pačioje vietoje, į kurią ieškovė be jokių kliūčių ir toliau ne tik galėjo laisvai patekti, bet ir ne kartą ten realiai buvo savo pačios pageidautu metu, pvz., 2021-06-09, 2021-07-04 ir kt. Skundžiamo sprendimo išvada, jog apeliantui iniciavus santuokos nutraukimo bylą nuo 2021 birželio mėnesio neva faktiškai buvo apsunkintas ieškovės D. M. patekimas į žemės sklypą, kuriame buvo kuro talpykla, taip pat yra nepagrįsta, nelogiška. Taip pat apeliantas pažymi, jog LR CPK 176 str. 1 dalis numato, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pirmosios instancijos teismo išnagrinėtoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių skundžiamo sprendimo teiginius, jog aptariamas sklypas nagrinėjamu laikotarpiu iš tiesų buvo „stebimas vaizdo kameromis“, todėl tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta bei neatitinkanti LR CPK nustatytų reikalavimų.

17.3. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės teigimu kuro talpykla tiek iki jos nurodomos tariamo praradimo dienos (t.y. 2021-03-20), tiek ir po jos buvo toje pačioje vietoje (sklype, adresu (duomenys neskelbtini) kuro talpykla buvo ne toje vietoje, iš kurios ieškovė teigė neva buvusi išvaryta 2021-03-20; kuro talpykla ieškovės buvo palikta neaptvertame ir nesaugomame žemės sklype, į kurį patekimas nėra niekaip apribotas; iš pačios ieškovės byloje pateiktų argumentų ir jos duotų paaiškinimų teismo posėdžio metu konstatuotina, jog iki 2022-06-20 ji savo kuro talpykla visiškai nesidomėjo, ja nesirūpino ir net nemėgino šio turto išsigabenti iš žemės sklypo, kuriame ji šį savo turtą laikė - darytina pagrįsta išvada, jog ieškovės vindikacinio ieškinio teiginiai, jog valdymo teisę į kuro talpyklą ji neva prarado 2021-03-20 yra visiškai nepagrįsti bei neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Akivaizdu, jog paties savininko sąmoningai aplaidūs veiksmai nesirūpinant savo turtu, nesidomint juo bei sąmoningas jo neišsigabenimas iš svetimo žemės sklypo (pripažįstant, jog to padaryti „niekas netrukdė“) negali būti laikomas šio turto valdymo teisės praradimu be savo valios.

17.4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vindikacinio ieškinio reikalavimas reiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t.y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Nagrinėjamu atveju dar viena iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurią ieškovė šioje byloje privalėjo įrodyti yra ta, jog vindikacinio ieškinio pareiškimo metu prašomas išreikalauti turtas (kuro talpykla) yra pas atsakovą. Atsakovas šioje civilinėje byloje labai nuosekliai ir kategoriškai teigė, jog jis neturi ieškovės kuro talpyklos, jos nevaldo ir nežino, kur šis daiktas yra. Atsakovas nurodė ir tai, jog jis, pastebėjęs, kad jam priklausančiame sklype nebėra ieškovės naudotos kuro talpyklos, nesidomėjo, kas ir kada išsigabeno šį daiktą, kadangi tai yra ne jo turtas ir jis niekada nebuvo įsipareigojęs šio turto saugoti ir/ar jį kaip nors prižiūrėti (tą turėtų daryti pati turto savininkė), be to buvo įsitikinęs, jog šį savo turtą išsigabeno pati jo savininkė, su kuria atsakovas nebevedė šeimyninio gyvenimo. Pirmosios instancijos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje neabejotinai buvo patvirtinta, jog kuro talpyklos pas atsakovą nebuvo ne tik ieškovei pareiškiant vindikacinį ieškinį, tačiau ir gerokai iki to. Tas yra konstatuota skundžiamo sprendimo 23 punkte, kur pirmosios instancijos teismas nurodė: „Ieškovė savo vindikacinio ieškinio pagrindimui be kitų rašytinių įrodymų, pateikė ir 2022-06-20 jos atstovo advokato G. Ž. pranešimą, siųstą atsakovui dėl kuro talpyklos atsiėmimo 2022-07-05, tą dieną fiksuotas fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad ieškovei atvykus į atsakovo žemės sklypą su atitinkama technika, tos kuro talpyklos nebebuvo“. Apeliantas pažymi, jog ieškovės į bylą pateiktoje nuotraukoje matoma kuro talpa nėra šios bylos ginčo objektas, kadangi šioje nuotraukoje užfiksuota talpa priklauso atsakovui, kuris ją įsigijo 2017-08-21, ką patvirtina jo į bylą pateikta 2017-08-21 PVM sąskaita-faktūra Nr. TOV-07799, o taip pat nagrinėjant šią bylą tą pripažino ir pati ieškovė. Kaip matyti iš šios civilinės bylos medžiagos, ieškovės vindikacinis ieškinys Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose buvo gautas 2022-11-18. Tuo tarpu skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dar 2022-07-05 prašomos išreikalauti kuro talpyklos pas atsakovą Ž. M. tikrai nebuvo. Šią civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme asmeniškai dalyvavusi ieškovė 2023-04-27 teismo posėdyje pripažino nežinanti, kur yra jos kuro talpykla. Ieškovė teismo posėdyje nurodė, jog „talpyklos neliko po „Naftėno“ bylos“ (2023-04-27 teismo posėdžio garso įrašo pirmos dalies 23 min. 05 s.); „Gal kitiems perleista“ (garso įrašo 23 min. 20 s.); „nuo 2022 gegužės iki liepos mėn., vat tas laikas“ (garso įrašo 23 min. 26 s.), „2022 liepos 5 d. tos talpyklos jau nebeliko, buvo pastebėta, kad jos jau nebėra“ (garso įrašo 23 min. 36 s.); „Aš manau, kad jis pas save tikriausiai neturi tos talpyklos (garso įrašo 42 min. 20 s.) <..> Gal pas Ž. M. brolį ta talpykla yra“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes matyti, kad šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą atlikti jam neįmanomus veiksmus, t.y. perduoti ieškovei daiktą, kurio jis neturi ir net nežino (bei neturi žinoti), kur tas daiktas galėtų būti. Tuo tarpu 2016 gegužės 27 d. Teisėjų tarybos Nutarime dėl rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo Nr. 13P-65-(7.1.2) yra aiškiai nurodyta, jog Teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti (5.11 punktas). Taigi priimdamas realiai neįvykdomą sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo ir nuo Teisėjų tarybos nustatytų standartų teismų priimamiems sprendimams.

17.5. Ieškovė neįrodė penktosios faktinės aplinkybės kurią privalo įrodyti vindikacinį ieškinį pareiškęs ieškovas, t.y. kad daiktas yra natūra. Išnagrinėjus šią civilinę bylą net nebuvo nustatyta pas ką yra ieškovei priklausanti kuro talpykla ir net pati ieškovė pažymėjo to nežinanti. Nėra aišku, kaip nenustatęs pas ką vindikacinio ieškinio pareiškimo metu buvo ieškovei priklausanti kuro talpykla, pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti išvadą, jog ieškovė neva įrodė, faktinę aplinkybę, kad šis daiktas (kuro talpykla) yra natūra. Neaptvertame, nesaugomame bei prie pat pagrindinio kelio esančiame žemės sklype buvusi kilnojamoji kuro talpykla (jei jos neišsigabeno pati ieškovė) galėjo būti paimta bet kokių trečiųjų asmenų. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, jog aplinkybę, kad daiktas yra natūra privalo įrodyti vindikacinį ieškinį pareiškęs ieškovas, tačiau šios bylos ieškovė į bylą nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog 2022 lapkričio mėn. (t.y. vindikacinio ieškinio pareiškimo metu) kuro talpykla neabejotinai būtų buvusi natūra. Priešingai, ieškovės atstovas advokato padėjėjas G. R. 2023-04-27 teismo posėdžio metu bandė aiškinti tik tai, jog bent jau 2021 gegužės mėnesį (t.y. likus 18-ai mėnesių iki vindikacinio ieškinio pareiškimo) ta talpykla buvo pas Ž. M.. Tačiau, to paties teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pripažino: „nėra tos kuro talpyklos, tai kaip įvertinti jos nusidėvėjimą?“ (garso įrašo 37 min 51 s.). Tai akivaizdu, jog ieškovei nepateikus nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog kuro talpykla buvo natūra vindikacinio ieškinio pareiškimo metu, o ieškovės atstovui teisme pačiam tvirtinant, jog „nėra tos kuro talpyklos“, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, kad ieškovė įrodė penktosios aplinkybės buvimą, t.y. jog daiktas yra natūra.

17.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, susijusias su prejudicinių faktų nustatymu (LR CPK 182 str. 1 d. 2 punktas, 279 str. 4 dalis), bei nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotų kasacinio teismo išaiškinimų. Apeliantas kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-2090-291/2022 priimtame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės gali būti laikytinos turinčiomis prejudicinę reikšmę dabar nagrinėjamoje civilinėje byloje. Pažymėtina, kad nors Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022-06-21 priimtas sprendimas jau yra įsiteisėjęs, o civilinėje byloje Nr. e2-2090-291/2022 dalyvavo tiek Ž. M. (atsakovas), tiek ir D. M. (trečiasis asmuo) (ieškovas toje byloje – UAB „Naftėnas), tačiau nurodytoje civilinėje byloje jokia kuro talpykla nebuvo nei tos bylos įrodinėjimo dalykas, nei reikšmingas įrodinėjimo faktas. Toje byloje teismas netyrė kas valdo kokią nors kuro talpyklą (ja disponuoja), nenustatinėjo kokia konkrečiai kuro talpykla buvo Ž. M. žemės sklype, koks jos tūris, iš kokios medžiagos pagaminta, iš kur ir kada ji buvo įsigyta ir pan. Be to, toje byloje Ž. M. nesigynė nuo jokių reikalavimų, susijusių su kokiomis nors kuro talpyklomis (nes tam toje byloje nebuvo pagrindo), nė vienas iš toje byloje dalyvaujančių asmenų neįrodinėjo jokių aplinkybių, susijusių su valdymu/disponavimu kokia nors kuro talpa. Nurodytoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas visai kitas klausimas, t.y. ieškovo UAB „Naftėnas“ pareikštas reikalavimas dėl 5809,31 Eur skolos už prekes, pristatytas 2021-04-09 ir 2021-05-11, priteisimo bei buvo aiškinamasi ar už šias pristatytas prekes turi atsiskaityti Ž. M. ar D. M.. Tuo tarpu dabar nagrinėjamoje civilinėje byloje yra sprendžiamas visai kitas ieškovės reikalavimas - išreikalauti jai priklausančią 5000 l talpos dvisienę kuro talpyklą iš svetimo neteisėto valdymo. Tad akivaizdu, jog šių dviejų civilinių bylų įrodinėjimo dalykas yra visiškai skirtingas, todėl pirmesnėje civilinėje byloje (t.y. civilinėje byloje Nr. e2-2090-291/2022) priimtame sprendime nustatyti faktai, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, negali būti pripažinti prejudiciniais faktais dabar nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to atkreiptinas dėmesys į tai, kad prejudiciniais faktais gali būti pripažintos tik aplinkybės nustatytos teismo priimtame sprendime, o ne nurodytos dalyvaujančių byloje asmenų į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

17.7. Skundžiamas sprendimas, nepagrįstai išeinant už bylos nagrinėjimo ribų, yra grindžiamas bylos medžiaga nepatvirtintomis prielaidomis, be kita ko dar ir konstatuojant, jog atsakovas neva atliko veiksmus turinčius nusikalstamos veikos požymių. Skundžiamo sprendimo 23 punkte pirmosios instancijos teismas nurodo: „Todėl visiškai logiška seka išvada, kad šalims toliau konfliktuojant, atsakovas pralaimėjęs civilinę bylą Nr. e2-2090-291/2022, galėjo po 2022 birželio 21 d. paskelbto jam nenaudingo teismo sprendimo panaudoti tą kuro talpyklą kaip keršto įrankį prieš ieškovę, sąmoningai išvežti iš ūkio bei paslėpti tik jam žinomoje vietoje“. Nėra aišku, kaip pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti tokias išvadas, kurių nepagrindžia nė vienas byloje esantis įrodymas (ir to nei savo ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje neįrodinėjo net ir pati ieškovė). Pažymėtina, jog šioje civilinėje byloje pateikto patikslinto ieškinio, kuriame ieškovė suformulavo papildomą reikalavimą dėl 2783 Eur žalos atlyginimo, 24 punkte ieškovė teigė, jog žala jai neva buvo padaryta „dėl Atsakovo abejingumo, neveikimo, t.y. nei Kuro talpyklos Ieškovei grąžinimo, nei Ieškovės ar teisėsaugos institucijų neinformavimo apie tai, kad Kuro talpyklos nebėra Atsakovo teritorijoje“. Akivaizdu, jog byloje nesant jokių įrodymų, jog atsakovas kur nors išvežė ir/ar paslėpė kuro talpyklą ir net pačiai ieškovei byloje įrodinėjant, jog žala jai atsirado ne dėl aktyvių, o priešingai – dėl pasyvių atsakovo veiksmų (t.y. dėl atsakovo neveikimo neinformuojant teisėsaugos institucijų apie kuro talpyklos dingimą, o ne dėl to, jog kuro talpyklą atsakovas kur nors išvežė ir paslėpė) – darytina išvada, jog teismui nebuvo procedūrinių prielaidų savo nuožiūra procesiniame sprendime išsakyti tokių bylos įrodymais visiškai nepagrįstų teiginių, o skundžiamas sprendimas, su jame esančia aukščiau pacituota 23 punkto išvada, yra laikytinas neteisėtu, todėl naikintinas. Be to, skundžiamame sprendime padarydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas teisės normų reikalavimus, civilinėje byloje iš esmės konstatavo, jog atsakovas neva padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR Baudžiamojo kodekso 178 straipsnyje, t.y. neva pagrobė (tyčia neteisėtai ir neatlygintinai, pasisavinimo tikslu užvaldė) svetimą kilnojamąjį daiktą. Neabejotina, jog konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką teismas gali tik baudžiamojoje, o ne civilinėje byloje priimtu procesiniu sprendimu, prieš tai teisės aktuose nustatyta tvarka atlikus bei užbaigus ikiteisminį tyrimą, viso proceso metu užtikrinant įstatymo garantuojamas įtariamojo/kaltinamojo teises, įskaitant ir jo teisę žinoti kuo yra kaltinimas, teisę į gynybą ir kt. Šiuo atveju atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo kaltinamas tokios veikos padarymu (t.y. svetimo turto išgabenimu ir paslėpimu), nuo tokių argumentų jis byloje niekaip nesigynė, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 23 punkte pateikdamas aptariamą išvadą pažeidė tiek LR Konstitucijos, tiek LR Baudžiamojo proceso kodekso, tiek ir LR CPK normas. Taip pat, skundžiamo sprendimo 23 punkte padarydamas aukščiau nurodytą išvadą, kurios byloje neįrodinėjo nė viena iš ginčo šalių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, t.y. pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo ribas (LR CPK 265 str. 2 dalis), o taip pat civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą.

17.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų I. N. ir Z. B. parodymais, kadangi abu šie liudytojai artimais šeimos ryšiais yra susiję su ieškove (I. N. yra ieškovės brolis, o Z. B. – to paties ieškovės brolio sugyventinės M. B. brolis). Atsižvelgiant į tai, jų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai. Kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojama, jog tai, kad liudytojai gali būti suinteresuoti bylos aplinkybių tam tikru nustatymu vienos iš šalių ar savo interesais, nėra pagrindas atsisakyti juos apklausti kaip liudytojus, bet turi įtakos jų duotų parodymų vertinimui; kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus.