- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2023-02-15
- Bylos Nr.
- 1A-50-519/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33881-2021-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- Ž. M.
- Civilinis ieškovas
- D. M.
- Advokatai
- Gintaras Žičkus, Aldona Kondratavičienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. M. gynėjos advokatės Aldonos Kondratavičienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirta bausmė – 6 mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba netekus darbo, ne vėliau kaip per dvi savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam, kol vėl pradės dirbti.
Laisvės apribojimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio patvirtinto nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. 2022 m. liepos 25 d. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jai iš Ž. M. 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. atstovo pagal pavedimą advokato G. Ž. 2022 m. rugsėjo 2 d. prašymas tenkintas visiškai, 968 Eur atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš Ž. M. D. M. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Ž. M. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – sutuoktinei D. M., o būtent: 2020 m. rugsėjo 1 d. apie 24.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sudavė kumščiais nukentėjusiajai D. M. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo Ž. M. gynėja advokatė Aldona Kondratavičienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir Ž. M. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodoma, kad 2022 m. lapkričio 4 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas, neteisėtas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies kontekste, tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) nuostatų atžvilgiu, be to, prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai taikant baudžiamąjį įstatymą ir nekaltumo prezumpcijos principo besąlyginį laikymąsi. Teigia, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais, baudžiamojoje byloje esančius prieštaravimus nepagrįstai vertino Ž. M. nenaudai, tokiu būdu padarė esminius BPK pažeidimus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
2.2. Gynėja apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios D. M. elgesį ir jos veiksmus sprendžiant klausimus susijusius su bankroto bylos iškėlimu, neatsiskaitymu su kreditoriais, civilinės bylos iškėlimo dėl santuokos nutraukimo, dėl Ž. M. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Teigia, kad D. M., reaguodama į Ž. M. Vaiko teisių apsaugos tarnybai pateiktus pranešimus dėl galimo savo vaikų teisių pažeidimo, neleidžiant mažametėms dukroms matytis ir bendrauti su tėvu, pateikė Šiaulių apylinkės teismui prašymą visiškai uždrausti fiziškai Ž. M. matytis su dukromis ir tokio prašymo pagrindimui ji nurodė, kad Ž. M., neva smurtavo prieš ją ir sukėlė jai fizinį skausmą. Gynėjos teigimu, prašymas uždrausti bendrauti su vaikais atrodo daug svaresnis, jeigu jis papildytas pasakojimu apie tariamą sutuoktinio smurtą. Dar grėsmingiau viskas atrodo, kai istorija apie tariamą smurtą pasipildo ne tik smurtu prieš sutuoktinę bet ir prieš mažamečius vaikus. Būtent tokiais elementais buvo papildytas D. M. prašymas uždrausti Ž. M. fiziškai matytis su vaikais. Faktai patvirtina, jog D. M. reikalinga istorija apie tariamą Ž. M. smurtą ir prieš mažametes dukras subliūško jau ikiteisminio tyrimo stadijoje. Ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametėms G. ir G. M. 2022 m. vasario 14 d. priimtu nutarimu buvo nutrauktas nustačius, jog nepadaryta nusikalstama veika.
2.3. Nurodo, kad Ž. M. kaltinimas šioje baudžiamojoje byloje grindžiamas tik pačios nukentėjusiosios D. M. parodymais ir jos poziciją palaikančių liudytojų parodymais bei D. M. veido nuotraukomis, kuriose matyti nenustatyto pobūdžio ir kilmės dėmė.
2.4. Apeliaciniame skunde gynėja analizuoja nukentėjusiosios D. M. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Pažymi, jog D. M. nurodytas smurtavimo prieš ją faktas išviešintas tada, kai dukros G. ir G. M. buvo apklaustos Vaikų tarnybos specialistų. Pastebi, kad šis nukentėjusiosios pranešimas yra akivaizdus teismo klaidinimas, nes apie tariamą Ž. M. smurtą prieš D. M. prakalbo ne dukros G. ir G. M., o pati D. M., kai 2021 m. rugsėjo 17 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prašydama teismo visiškai uždrausti Ž. M. matytis su dukromis. Pažymi ir tai, kad D. M. teisme patvirtino, jog nesutarimai su sutuoktiniu Ž. M. prasidėjo nuo 2020 m. liepos 9 d., kai Ž. iškėlė klausimą dėl jos neištikimybės ir ketinimo kreiptis į teismą dėl jų santuokos nutraukimo. Teigia, jog būtent dėl šių priežasčių atsirado ši nagrinėjama baudžiamoji byla ir Ž. M. pareikšti kaltinimai dėl tariamai įvykdyto prieš du metus smurto prieš sutuoktinę. Teigia, jog daug pagrįstų abejonių kelia D. M. duoti parodymai teisme apie 2020 m. rugsėjo 1 d. neva buvusio įvykio aplinkybes ir konkrečiai kaltinime nurodytą suduotų smūgių skaičių. Nurodo, kad teismo posėdyje nukentėjusioji sakė „sunku pasakyti, kiek kartų sudavė. Čia dešimt kartų – tai plius minus. Čia aš abstrakčiai sakau, neskaičiavau, kiek kartų sudavė“, o ikiteisminio tyrimo metu atliktoje akistatoje D. M. apskritai nurodė neprisimenanti, kiek smūgių jai esą buvo suduota. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei medikai, nei policijos pareigūnai nėra užfiksavę jokių D. M. sužalojimų, tuo pačiu ir jai neva suduotų smūgių skaičiaus, kadangi D. M. nei į policijos pareigūnus, nei į medikus dėl šio tariamo įvykio niekada nesikreipė. O apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino matę tariamą įvykį, ar matę Ž. M. mušantį D. M..
2.5. Gynėja apeliaciniame skunde lygina nukentėjusiosios D. M. ir liudytojos G. M. parodymus, ir nurodo, kad miegamojo kambaryje buvo prieblanda, dėl kurios į tėvų miegamąjį naktį įėjusi, ką tik prabudusi dukra G., apskritai negalėjo matyti jokių mėlynių, nors apklausoje ji teigė mačiusi mamos veide mėlynę (kuri, anot pačios mamos, atsirado ženkliai vėliau). Pažymi, jog nuotraukos, kuriose užfiksuoti D. M. veido pažeidimai, darytos pačios D. M., kurias, praėjus maždaug pusantrų metų nuo tariamo įvykio, ji pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Gynėjos teigimu, šiose nuotraukose matosi tik kažkokia nenustatytos kilmės ir pobūdžio dėmė. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nurodytas nuotraukas pateikė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriui. Specialistas T. Š., turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą ir vienuolikos metų ekspertinio darbo stažą, parengė Specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad vadovaujantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos direktoriaus 2020-01-24 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos procedūros PR-18 „Gyvų asmenų tyrimai“ V skyriaus 29 punktu „Fizinio ar juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinių prašymu gyvų asmenų tyrimai vien iš fotonuotraukų, kuriose matomi galimi sužalojimai, žmogaus kontūrų schemų, kuriose ne specialisto (ne gydytojo) pažymėti ir (arba) aprašyti galimi sužalojimai, neatliekami“. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kadangi po įvykio teismo medicinos specialistai (ekspertai) neapžiūrėjo nukentėjusiosios ir nenustatė tokio sužalojimo kaip kraujosruva po jos kaire akimi, ši aplinkybė kaip nepatvirtinta objektyviais medicininiais duomenimis, kurie tokiu atveju būtini, šalinama iš kaltinimo.
2.6. Nurodo, kad kaltinamajame akte nepagrįstai nurodyta sunkinanti aplinkybė, jog kaltinamasis Ž. M. nusikalstamą veiką neva padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes baudžiamojoje byloje nėra jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų.
Šalies argumentai
2.7. Apeliaciniame skunde gynėja analizuoja mažametės liudytojos G. M. parodymus, teigdama, kad liudytoja nurodė, jog aptariamas įvykis neva įvyko 2020 metais, paskutinės rugpjūčio dienos vėlyvą vakarą. Pasak gynėjos, tai neatitinka apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo datos – 2020 m. rugsėjo 1 d. vėlyvas vakaras apie 24 valandą, t. y., beveik prasidėjus rugsėjo 2-ajai. Nurodo, kad liudytoja papasakojo, kas vyko sekančią dieną; dėl neva po sumušimo atsiradusios mėlynės mama D. užsimaskavusi ėjo į rugsėjo 1-osios šventę. Gynėjos teigimu, moksleivei G. M. rugsėjo 1-oji – mokslo metų pradžios šventė, buvo įsimintina diena ir būtent dėl šios priežasties jos pateikta informacija atrodo gana patikimai. Tačiau tokiu atveju, pasak gynėjos, liko nepašalinti esminiai neatitikimai byloje – apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas tariamai buvusio įvykio laikas – 2020 m. rugsėjo 1 dienos vėlyvas vakaras (tokią dieną ir tokį laiką nurodė ir nukentėjusioji), tuo tarpu G. M. pranešė, kad tariamai buvusio įvykio laikas – 2020 m. rugpjūčio 31 d. vėlyvas vakaras.
2.8. Teigia, kad įdėmiai išanalizavus ir įvertinus byloje esančius įrodymus tampa aišku, kad jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta ir D. M. niekada nebuvo sumušta, kaip tą aiškiai, nuosekliai tvirtino ir tvirtina Ž. M.. Gynėjos nuomone, mažametė G. M. paprasčiausiai klaidingai įvykdė savo mamos D. prašymus papasakoti, koks neva blogas yra jas iš namų išvaręs tėtis, o vykdydama tokį prašymą, papasakojo istoriją dėl mamos ėjimo į rugsėjo 1-osios šventę užsimaskavus didelę mėlynę, tačiau ši G. istorija nesutapo su mamos D. sukurta istorija.
2.9. Pažymi, jog ikiteisminiame tyrime 2022 m. sausio 24 d. liudytoja G. M. buvo apklausta dar kartą. Šiame apklausos protokole neaiškumų yra dar daugiau. G. M. nurodė, jog „ji čia atvyko dėl tėvelių skyrybų“, nurodė ir tai, jog „su mama D. M. ji sutaria gerai, o su tėčiu Ž. M. blogai, nes jis išvarė jas iš namų“. G. apklausoje pažymėjo, jog „anksčiau su tėčiu ji sutarė gerai, su juo važiuodavo į ūkį“. Gynėjos teigimu, vertinant pateiktus parodymus akivaizdžiai matyti, kad dukrai yra žinoma apie tarp tėvų vykstančius ginčus, skyrybų procesą, ji aiškiai reiškia nuolankumą savo mamai, su kuria šiuo metu gyvena. Atkreipia dėmesį į tai, kad apie tariamai buvusį D. M. sumušimą, šioje apklausoje liudytoja G. M. jau pasakojo kitaip, nei tai darė pirmojoje apklausoje (labai tikėtina, kad po pirmosios apklausos gavo atitinkamų pastabų iš suaugusiųjų). G. M. šioje apklausoje nurodė, jog tėtis mamą buvo sumušęs rugsėjo 1 dieną, o ne paskutinę rugpjūčio naktį, kaip kad ji iš pradžių pasakojo. G. antrojoje apklausoje jau nieko nebesako ir apie tai, jog mama į rugsėjo 1-osios šventę ėjo užsimaskavusi didelę mėlynę, ką ji minėjo pirmojoje apklausoje. Teigia, jog vertinant G. M. parodymus nekyla abejonių, kad ji pati nematė, jog tėtis Ž. M. suduotų mamai, ką patvirtina pačios G. teiginys: „aš atidariau duris ir jis atsitraukė“. Be to, anot G. M. parodymų, D. M. neva jau turėjo mėlynę ant akies tuomet, kai dukra atidarė miegamojo duris. Apie tai, jog tėtis neva sudavė mamai kumščiu, G. M. galėjo išgirsti tik iš savo mamos D. M. vėlesnių pasakojimų, kurie neaišku, ar bent kiek atitinka tikrovę.
2.10. Apeliaciniame skunde gynėja taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas dėl tariamo fizinio skausmo sukėlimo D. M. 2022 m. kovo 29 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Aurelijos Rakštienės nutarimu jau buvo nutrauktas, konstatavus, jog nėra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių Ž. M. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Skunde gynėja analizuoja minėtame nutarime nurodytas aplinkybes.
2.11. Pažymi, kad šioje byloje buvo remiamasi G. M. duotais parodymais apklausoje, kurioje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji buvo apklausta ne kaip liudytoja dėl fizinio skausmo sukėlimo jos mamai D. M., o kaip nukentėjusioji dėl neva Ž. M. jai pačiai sukelto fizinio skausmo (dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, dėl kurios ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir nėra atnaujintas). Gynėjos nuomone, šioje byloje dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo negalėjo būti remiamasi duotais mažametės parodymais apklausoje, kurioje ji buvo apklausta kaip nukentėjusioji kitame ikiteisminiame tyrime dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Priešingu atveju konstatuojamas vienos iš BPK įtvirtintų esminių įtariamojo/kaltinamojo teisių pažeidimas – užduoti klausimus apklausiamam asmeniui. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas prieš 2022 m. sausio 24 d. apklausą aiškiai informavo proceso dalyvius, jog bus vykdoma mažametės nukentėjusiosios apklausa, Ž. M. vykusioje apklausoje klausimus G. M. uždavinėjo tik dėl jam pareikštų įtarimų, susijusių su BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, o ne dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Pažymi tai, kad G. M. teisiamajame posėdyje apklausta nebuvo, Ž. M. neturėjo galimybių jai užduoti klausimų, susijusių su veika, kuria jis buvo kaltinamas ir galiausiai šiuo apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistas.
2.12. Gynėjos teigimu, vertinant kitos mažametės liudytojos G. M. duotus parodymus, kuri pati patvirtino, jog tariamo įvykio nematė, nes tuo metu miegojo, 2022 m. sausio 24 d. šios mažametės nukentėjusiosios apklausos protokole yra užfiksuoti tokie šiai bylai reikšmingi jos parodymai: „Mama man šiandien priminė, kad tėtis mane skriaudė. Sakė, kad pasakyčiau, kad mamą mušė. Mama liepė pasakyti, kad ją skriaudė“. Teigia, jog tokie D. M. prieš apklausą dukrai G. duoti nurodymai taip pat yra labai iškalbingi, sprendžiant, ar jie apskritai laikytini bent kiek patikimais ir teisingais.
2.13. Gynėja apeliaciniame skunde analizuoja liudytojos E. B. parodymus, duotus teisme ir nurodo, kad pati liudytoja E. B. pažymėjo, jog tiek jai, tiek jos vaikams buvo labai keista, kad Ž. M. galėjo sumušti D.. Ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje liudytoja E. B. patvirtino, jog D. M. buvo prieš skyrybas ir tikėjosi, kad toliau gyvens šeimoje su sutuoktiniu bei vaikais.
2.14. Gynėjos nuomone, jeigu iš tiesų būtų buvęs koks nors smurtas, D. M. būtų kreipusis į medikus ir/ar policijos pareigūnus, tačiau, neabejotina, jog tokiu atveju kompetentingi specialistai, apžiūrėję tariamą nukentėjusiąją, iškart būtų paneigę jos versiją apie sumušimą ir neva patirtus sužalojimus, kadangi jokio smurto Ž. M. prieš D. nenaudojo. Todėl mano, kad D. M. puikiausiai tiko būtent žinutė pusseserei, kuri gyvena kitame mieste ir kuri, tikėtina, neatvyks apžiūrėti tariamų jos sužalojimų.
2.15. Nurodo, jog liudytojų A. N., L. N., I. N., M. B., duotų parodymų neobjektyvumą bei itin menką jų patikimumą geriausiai iliustruoja liudytojo I. N. žodžiai, kuriais jis pradėjo savo liudijimą teisme. Atkreipia dėmesį į tai, kad įėjęs į teismo posėdžių salę, savo apklausos pradžioje, I. N. pranešė, kad „Visi jau čia tą patį pasakė“. Gynėja kelia klausimą, iš kur objektyviam ir nešališkam liudytojui žinoti, ką teismui prieš tai sakė kiti bylos liudytojai. Gynėjos teigimu, tai rodo, kad visi šios bylos liudytojai yra šeimos ryšiais susiję asmenys tiek su nukentėjusiąją, tiek ir tarpusavyje, visi jie nurodė nuo senų laikų turintys neigiamą nusistatymą prieš Ž. M.. Ši aplinkybė ir liudytojo I. N. (D. M. brolio) ištarta frazė tik jam pradėjus duoti parodymus teisme, neabejotinai patvirtina, jog visi šie liudytojai prieš duodami parodymus juos derino tiek tarpusavyje, tiek ir su nukentėjusiąja D. M.. Teigia, kad tai patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios D. M. advokatas Gintaras Žičkus, kuris pateikė teismui PVM sąskaitas-faktūras, patvirtinančias nukentėjusiosios išlaidas teisinėms paslaugoms šioje byloje bei įrodymus, jog sąskaitos apmokėtos. Šių pateiktų dokumentų turinys parodo, jog sąskaitas apmokėjo ne nukentėjusioji D. M., o liudytojas I. N.. Šios aplinkybės, pasak gynėjos, parodo, kad I. N. net finansiškai suinteresuotas būtent apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, nes tokiu atveju atgauna advokatui sumokėtus pinigus. Nurodo ir tai, kad liudytojas I. N. teisme patvirtino, jog jis su kaltinamuoju Ž. M. augo viename kaime, jo santykiai su Ž. visuomet buvo įtempti.
2.16. Teigia, kad liudytoja M. B. - liudytojo I. N. sugyventinė, taip pat turi finansinį suinteresuotumą apkaltinamojo nuosprendžio prieš Ž. M. priėmimu, jog jos parodymai taip pat buvo iš anksto suderinti. Gynėjos teigimu, vertinant liudytojos parodymus matyti, kad ji vienas aplinkybes apie tą patį laikotarpį pasakoja taip, lyg tai būtų vakar, o į gynybos užduotus klausimus, kurie jai negalėjo būti iš anksto žinomi, atsakyti negali, nes, pasak jos, viskas labai seniai buvo. Liudytoja teisme patvirtino, kad jos santykiai su Ž. M. nėra draugiški, parodė, jog ir jos brolio Z. B. santykiai su Ž. yra įtempti. Atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to, jog liudytojos brolis Z. B. bei jų tėvas Z. B. sumušė Ž. M., kuris pripažintas nukentėjusiuoju, o M. B. broliui ir tėvui dėl to pareikšti įtarimai. 2022 m. birželio 29 d. Šiaulių apskrities VPK surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje M. B. paskirta administracinė nuobauda už Administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą, o būtent: 2022 m. balandžio 30 d. bare „(duomenys neskelbtini)“ iš chuliganiškų paskatų gėrimu M. B. apipylė G. B., tuo pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį. M. B. aiškino, jog G. B. neva yra jos draugės D. M. vyro, Ž. M., sugyventinė.
2.17. Apeliaciniame skunde gynėja dėsto aplinkybes dėl fizinio asmens bankroto bylos, kuri nagrinėjama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose, dėl antstolės R. A. surašyto Turto pardavimo iš varžytynių akto, nurodydama, kad tai patvirtina liudytojos M. B. suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir jos akivaizdų neobjektyvumą Ž. M. atžvilgiu.
Šalies argumentai
2.18. Teigia, jog vertinant D. M. tėvų – liudytojų L. N. ir A. N. duotų parodymų patikimumą, jais abejoti verčia šių dviejų liudytojų išsakytas neigiamas požiūris į žentą Ž. M.. Nurodo, kad abu liudytojai patvirtino, jog jų neigiamas požiūris į Ž. atsirado ne po tariamai 2020 m. rugsėjo mėnesį buvusio įvykio, o daug anksčiau. Pažymi, kad liudytojai yra artimai susiję su nukentėjusiąja, jie įvykio nematė, apie smurtą prieš D. M. sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios, jog jų parodymai yra netiesioginiai ir gali būti subjektyvūs.
2.19. Gynėjos teigimu, šioje byloje Ž. M. pareikštas kaltinimas grindžiamas liudytojų parodymais, kuriuos pati prokuratūra įvardijo, kaip nepatikimus ir subjektyvius. Analogiškais nepatikimais, subjektyviais minėtų liudytojų parodymais grindžiamas ir teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis Ž. M. atžvilgiu. Nurodo, jog visos pateiktos aplinkybės, jų analizė ir vertinimas vienareikšmiškai patvirtina, jog jokio smurto prieš D. M. tikrai nėra buvę, Ž. M. nėra padaręs nusikalstamos veikos, kuria jis yra akivaizdžiai nepelnytai šioje baudžiamojoje byloje apkaltintas ir nuteistas. Pažymi, jog šioje byloje surinkti įrodymai yra nepatikimi, byloje yra daug nepašalintų prieštaravimų, kas sudaro pagrindo išvadai, jog dėl tariamai fizinio skausmo D. M. sukėlimo Ž. M. kaltės nebuvo ir nėra. Byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visi neaiškumai ir netikslumai yra aiškinami kaltinamojo naudai. Deja, pirmos instancijos teismas šį imperatyvą nagrinėtinu atveju ignoravo pilna apimtimi, juo nesivadovavo ir jo netaikė, nors privalėjo.
3. Teismo posėdyje nuteistasis Ž. M. ir jo gynėja prašė gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Žemesnės instancijos teismas
4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistojo gynėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir Ž. M. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad Ž. M. pareikštas kaltinimas šioje byloje grindžiamas tik pačios nukentėjusiosios D. M. parodymais bei jos pateiktomis nuotraukomis, ir jos poziciją palaikančių liudytojų parodymais. Taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018 ir kt.).
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, Ž. M. sudavė kumščiais nukentėjusiajai D. M. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
7. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Ž. M. surašytame kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kumščiais sudavė ne mažiau kaip dešimt kartų nukentėjusiajai D. M. į įvairias kūno vietas, tame tarpe, padarydamas veido kairėje pusėje, ties akimi, akivaizdžiai matomas kraujosruvas, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2022 m. kovo 4 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad po įvykio teismo medicinos specialistai (ekspertai) neapžiūrėjo nukentėjusiosios ir nenustatė tokio sužalojimo kaip kraujosruva po jos kaire akimi, šis sužalojimas nepatvirtintas objektyviais medicininiais duomenimis, apkaltinamajame nuosprendyje iš kaltinimo šią aplinkybę pašalino. Pažymėtina tai, jog būtent šią aplinkybę, kad nukentėjusiajai veido kairėje pusėje, ties akimi, akivaizdžiai matėsi kraujosruva, nurodė liudytojai L. N., A. N., I. N. ir M. B., šią aplinkybę nurodė ir pati nukentėjusioji D. M. bei mažametė liudytoja G. M., tačiau pirmosios instancijos teismas pašalindamas šią faktinę aplinkybę iš esmės minėtų liudytojų bei pačios nukentėjusiosios parodymais nesirėmė. Tačiau pripažindamas, kad Ž. M. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje sudavė kumščiais nukentėjusiajai D. M. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus laikė Ž. M. kaltės įrodymu, nors nei vienas iš minėtų liudytojų, išskyrus tik pačią nukentėjusiąją, tokių aplinkybių nenurodė.
Žemesnės instancijos teismas
8. Liudytoja L. N. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2020 m. rugsėjo 1 d. naktį Ž. primušė dukrą D.. Kitą dieną matė kraujosruvas ant D. veido. D. nesikreipė į policijos pareigūnus, sakė, kad nenori gėdos. Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme liudytoja nurodė, kad ryte D. su dukromis atvykus iki jos namų, ji pamatė „mėlynę“ po D. akimi. Ji klausė, kas nutiko. D. papasakojo, jog naktį ją sumušė Ž., kad jei į kambarį nebūtų įėjus G., neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę. Ji liepė D. nueiti į ekspertizę pasiimti išvadą, tačiau dukra niekur nesikreipė, galvojo, kad viskas bus gerai, susitaikys. Dukra sakė, kad skauda ir petį.
9. Liudytojas A. N. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po D. akimi pamatė „mėlynę“ ir klausė, kas nutiko. D. papasakojo, kad naktį ją sumušė Ž., jog neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne G., kuri įėjo į kambarį. D. pasakojo, kad jai skauda visą kūną. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad 2020 m. rugsėjo 2 d. parvažiavo pietų ir rado sumuštą D.. Paklausė, kas buvo. Dukra sakė, kad Ž. buvo išgėręs. D. buvo „užmušta“ kairė akis, t. y. kraujosruva.
10. I. N. ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2020 m. rugsėjo 3 d. su drauge M. atvyko pas savo mamą pasveikinti su gimtadieniu. Pas tėvus namuose buvo sesuo D.. Pamatė, kad D. akis, tik neprisimena kuri, buvo pamėlynavusi, žandas ištinęs. Kitų sužalojimų ant sesers kūno jis nematė. Jis sakė D., kad ji važiuotų išsiimti „abdukciją“, tačiau kodėl ji to nepadarė, jis nežino. Kažką jam G. sakė, kad matė kaip tėvas mušė mamą. Liudytojas taip pat tvirtino, jog jo santykiai su Ž. M. visada buvo įtempti.
11. Liudytoja M. B. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2020 m. rugsėjo 2 d. ar kažkurią kitą dieną atvažiavo pasveikinti D. mamos su gimtadieniu ir pamatė sumušimo padarinius. Tuo metu D. lyg su vaikais jau kelinta diena buvo ir miegojo pas savo tėvus. D. turėjo „mėlynę“. Išsišnekėjo, iš kur atsirado „mėlynė“ po kaire akimi, D. sakė, kad ją sumušė Ž. M.. Nukentėjusioji sakė, kad ją mušė rankomis.
12. Liudytoja E. B. apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog D. jai parašė, kad krikštynos neįvyks. Su D. rašinėjosi per „Messenger“ programėlę. D. pasakė, kad Ž. „įstatė“ jai „fanarą“. Liudytoja E. B. klausė kaip, dėl ko. D. pasakė, kad parsivežė Ž. neblaivų iš draugo ir jis ją sumušė. Liudytoja taip pat nurodė, kad G. buvo labai supykusi ant tėčio, kai ji su ja kalbėjo. G. jai sakė, kad matė.
13. Taigi nei vienas iš minėtų liudytojų nukentėjusiosios D. M. versijos, kad Ž. M. jai sudavė ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas, jog jai sukėlė stiprų fizinį skausmą, skaudėjo kairį šoną, šonkaulius, nuo skausmo ji gėrė vaistus, iš esmės nepatvirtino. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei vienas iš minėtų liudytojų nematė paties konflikto, kilusio tarp D. M. ir Ž. M., šio konflikto aplinkybes liudytojams tapo žinomos, tik iš pačios nukentėjusiosios papasakotų aplinkybių, tačiau kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji D. M. liudytojams tokių aplinkybių, kad jai buvo suduotas ne vienas smūgis, nuo kurių jai buvo sukeltas stiprus fizinis skausmas kairiame šone, skausmas po šonkauliais, nenurodė. Nors liudytoja L. N. ir tvirtino, kad dukra jai sakė, kad skauda petį, tačiau pati nukentėjusioji apie skausmą petyje nei vienoje iš apklausų neužsiminė. Be to, nukentėjusiosios nurodoma versija leidžia abejoti ir tai, kad ji labai artimai bendraudama su E. B., net neužsimena jai apie Ž. M. suduotų smūgių gausą, apie jai sukeltą skausmą.
14. Nukentėjusioji D. M. parodė, kad, kai Ž. ją mušė, matė dukra G.. Apklausta liudytoja mažametė G. M. parodė, kad tėtė gyvena atskirai. Su mama sutaria gerai, su tėčiu - ne. Su tėčiu sutaria blogai, nes jis išvarė jas iš namų, pernai, kovo 20 dieną. Jis buvo primušęs mamą, girtas važinėjo. Dabar viską gerai supranta, kas vyksta. Tėtis mamą buvo nuskriaudęs, rugsėjo 1 d. buvo sumušęs. Mama buvo su „fanaru“, buvo sesės krikštynos. Ji viską matė ir mamą išgelbėjo, nes jei nebūtų išgelbėjusi, ji jau būtų nebegyva. Tai vyko tėvų miegamajame. Tėtis buvo atsistojęs ir kėlė ranką. Mama cypė, klykė, verkė, jai jau buvo „fanaras“. Kai ji atidarė duris, jis atsitraukė. Atsakydama į ikiteisminio tyrimo teisėjo klausimą, ar sudavė, mažametė G. M. atsakė kad taip, o į klausimą, su kuria vieta sudavė, ji atsakė, kad su kumščiu. Taip pat G. M. nurodė, kad mama policijos, greitosios nekvietė. Kodėl, ji nežino. Analizuojant mažametės G. M. nurodytas aplinkybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios mažametės nurodytos aplinkybės dėl jos tėvo Ž. M. galimai panaudoto smurto prieš ją ir jos seserį G. nepasitvirtino, prokuroro 2022-02-14 nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį Ž. M. atžvilgiu nutrauktas. Iš mažametės G. M. apklausos metu išsakytų frazių akivaizdžiai matyti, kad ji jaučia didžiausią nuoskaudą tėvui dėl to, kad galimai buvo su mama išvarytos iš namų naktį, todėl kiekvienas tėvo poelgis vertinamas neigiamai. Taip pat iš mažametės apklausų metu duotų paaiškinimų matyti, kad mamos atžvilgiu ji išreiškia stiprius prieraišumo, saugumo jausmus bei tapatinasi su jos išgyvenimais (dėl skyrybų, dėl smurto), o tėtį atstumia teigdama, jog ji ir jos sesė buvo skriaudžiamos, bet koks tėvo veiksmas, tapo joms nemaloniu (skausmingu) prisiminimu. Dėl to yra pagrindas abejoti mažametės liudytojos G. M. apklausų metu nurodytomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant ir į jos amžių įvykio metu, praėjusį laiką po įvykio neįmanoma objektyviai vertinti ar ji užėjusi į tėvų miegamąjį iš tikrųjų matė, kaip tėvas Ž. M. sudavė mamai D. M., ar matė tik tėvų konfliktą, kuris nakties metu ją išgąsdino.
15. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji D. M. prakalbo apie jos atžvilgiu naudotą fizinį smurtą, jai sukeltą fizinį skausmą ir apie tai informavo teisėsaugos institucijas, praėjus tik metams po įvykio ir tik tada, kai Ž. M. iniciatyva buvo pradėtas skyrybų procesas, buvo sprendžiamas klausimas dėl bendravimo su vaikais sąlygų nustatymo ir tik tada, kai Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo gautas Ž. M. pranešimas, kad motina D. M. nuteikinėja mažametes dukras prieš jį, trukdo bendrauti su dukromis, buvo pasikviesta D. M. su mažametėmis atvykti į skyrių pokalbiui. Nors pati nukentėjusioji D. M. negalėjo paaiškinti, kodėl ji iš karto po įvykio nesikreipė į medikus ir apie tai neinformavo policijos pareigūnų, o liudytojų L. N., A. N., I. N., E. B. teigimu, D. bijojo Ž., norėjo išsaugoti šeimą, tačiau nukentėjusioji apie patirtą smurtą nepranešė ir tada, kai su Ž. M. kartu nebegyveno, kai Ž., jos teigimu, ją su vaikais išvarė iš namų. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat yra svarbios, vertinant proceso dalyvių parodymus, šiuo atveju tiek pačios nukentėjusiosios D. M., tiek ir nuteistojo Ž. M. nurodytas aplinkybes, kad jis niekada nėra smurtavęs prieš savo sutuoktinę.
16. Kitų objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, kurie patvirtintų, kad Ž. M. sudavė kumščiu nukentėjusiajai ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas ir tai jai sukėlė fizinį skausmą, išskyrus tik pačios nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, byloje surinkta nėra. Taigi šiuo atveju besąlygiškai tikėti tik nukentėjusiosios nurodyta įvykių versija, kuri akivaizdu, jog yra suinteresuota šios nagrinėjamos bylos baigtimi, nes tai gali turėti įtakos tiek skyrybų byloje, tiek ir sprendžiant klausimą dėl vaikų bendravimo tvarkos nustatymo, ką apeliaciniame skunde akcentuoja nuteistojo Ž. M. gynėja, nesant kitų neabejotinų įrodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, esant pakankamai įtemptiems ir konfliktiškiems D. M. ir Ž. M. tarpusavio santykiams, negalima.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus aptartus duomenis, pripažįsta, kad byloje nėra objektyvių patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog nuteistasis Ž. M. smurtavo nukentėjusiosios D. M. atžvilgiu, suduodamas jai ne mažiau 10 smūgių ir taip sukeldamas fizinį skausmą. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, kurių negalima paneigti ar pašalinti byloje surinktais įrodymais, būtų vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens – šiuo atveju, nuteistojo Ž. M. naudai. Todėl, priešingai nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje, kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka pripažinti, jog 2020 m. rugsėjo 1 d. 24 val. tarp sutuoktinių Ž. M. ir D. M. kilusio tarpusavio konflikto metu Ž. M. tyčia kumščiu sudavė D. M. ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir Ž. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas).
19. Kadangi Ž. M. šiuo nuosprendžiu yra išteisinamas jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu.
20. Priimant Ž. M. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. patirtos atstovavimo išlaidos ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, nurodytos advokato G. Ž. 2022 m. rugsėjo 2 d. prašyme (3 t., b. l. 153–158), negali būti išieškomos (BPK 105 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
Ž. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Ž. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. atstovo advokato G. Ž. 2022 m. rugsėjo 2 d. prašymą dėl 968 Eur atstovavimo išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų priteisimo nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. naudai atmesti.
Daiktus, turinčius reikšmės tiriant ir nagrinėjant nusikalstamą veiką: 3 vnt. DVD su vaizdo ir garso įrašais, apklausiant mažametes nukentėjusiąsias G. M. ir G. M. policijoje ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, 1 vnt. CD su D. M. pateiktomis skaitmeninėmis nuotraukomis, kurie prisegti prie 3 tomo bylos galinio viršelio, palikti saugoti prie bylos.