Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nukentėjusiųjų L. A., I. R., J. R., G. R. atstovams advokatams Mildai Laurinavičei ir Piotrui Orlovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu tęsti darbą ir per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nurodyta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

Atmestas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymas dėl pripažinimo proceso išlaidomis 26,05 Eur išlaidų, patirtų dėl psichologės dalyvavimo ikiteisminiame tyrime nepilnamečių apklausose.

Nukentėjusiųjų I. R., L. A., J. R. ir G. R. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies.

Priteista iš R. R. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti I. R.

Priteista iš R. R. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti L. A.

Priteista iš R. R. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti J. R. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta nukentėjusiosios J. R. motina I. R.

Priteista iš R. R. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti G. R.. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta nukentėjusiojo G. R. motina I. R.

Kitos civilinių ieškinių dalys atmestos.

Priteista iš R. R. 500 Eur išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti I. R.

Priteista iš R. R. 500 Eur išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti L. A.

Nurodyta daiktinį įrodymą – voką, kuriame yra DVD diskas su apklausų įrašais, 1 vnt., palikti saugoti prie bylos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. R. nuteistas už tai, kad 2023 m. lapkričio 3 d., apie 17.05 val., priėjęs prie VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, adresu Tauragė, (duomenys neskelbtini), pastatyto automobilio „Seat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame sėdėjo jo dukra J. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir jo sūnus G. R., gim. (duomenys neskelbtini), bei buvusios žmonos I. R. mama L. A., ir atidaręs priekines keleivio pusės dureles L. A. pakeltu tonu išsakė grasinimus „dabar tavo dukrai tai galas, perpjausiu gerklę“, tokiu būdu sudarė nukentėjusiajai I. R. ir kitiems girdėjusiems grasinimus pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).???

8. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tai lėmė nepagrįstą R. R. nuteisimą, todėl prašo panaikinti jam apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

9. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Be to, teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-204-689/2019).

10. Kartu kasacinėje praktikoje aiškinama, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Tik nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2013, 2K-174-788/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-204-689/2019).

11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.??? Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-719/2023).

12. Atsižvelgiant į šio procesinio sprendimo 9–11 punktuose aptartą Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog apeliaciniame skunde apylinkės teismo šališkumas yra įžvelgiamas iš esmės dėl nuteistajam nepalankių apylinkės teismo išvadų, padarytų tiriant ir vertinant įrodymus – apeliantui nesutinkant su šio teismo priimtu procesiniu sprendimu, taip pat dėl to, kad jo teigimu apylinkės teismas neužtikrino lygiavertės šalių galimybės pateikti ir ginčyti įrodymus, atsisakė tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą dėl vaizdo ir garso įrašo, kuris, apelianto nuomone, galėjo paneigti nukentėjusiosios teiginius dėl tariamo grasinimo, pridėjimo prie bylos, taip pat teismui nevertinus pateiktų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės aktų, kuriuose nurodyta, kad nukentėjusiosios I. R. ir L. A. daro poveikį nepilnamečių vaikų psichikai, formuodamos jų neigiamas nuostatas prieš apeliantą. Nuteistasis teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nevertino minėtų ekspertizės aktų, dėl kurių vaikų J. R. ir G. R. parodymai turėjo būti vertinami kaip nepatikimi. Taip pat apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tarp šalių (buvusių sutuoktinių R. R. ir I. R.) vyksta civilinis ginčas dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, o šis ginčas turėjo esminės įtakos nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir galėjo lemti šalių parodymų subjektyvumą bei priešiškumą. Dėl nuteistojo, nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų patikimumo šiame procesiniame sprendime plačiau bus pasisakoma vėliau, tačiau kaip jau minėta, teismų praktikoje yra išaiškinta, jog vien tai, kad teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam ar motyvuotai atmetė gynėjų prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2017, 2K-204-689/2019). Iš bylos medžiagos matyti, kad visi teisiamojo posėdžio metu nuteistojo pateikti prašymai apylinkės teismo protokolinėmis nutartimis buvo tenkinti arba atmesti motyvuotai, nurodant jų atmetimo priežastis. Susipažinus su byloje esančiais Tauragės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 5 d., 2024 m. rugsėjo 24 d. ir 2024 m. spalio 21 d. teismo posėdžių protokolais matyti, jog nuteistojo argumentai dėl teismo padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde itin akcentuojama vaizdo medžiaga (vaizdo ir garso įrašas) 2024 m. spalio 21 d. teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėta, visi proceso dalyviai turėjo galimybę su ja susipažinti ir pareikšti nuomonę dėl šių įrašų, ir šia galimybe pasinaudojo, po to pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi nusprendė atmesti prašymą dėl nurodytos vaizdo medžiagos pridėjimo prie bylos, kadangi joje užfiksuotos aplinkybės nėra susijusios su šios baudžiamosios bylos kaltinimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados, kadangi minėta vaizdo medžiaga nėra susijusi su 2023 m. lapkričio 3 d. įvykiu, t. y. šie duomenys nėra reikšmingi šiai baudžiamajai bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – neatitinka sąsajumo reikalavimo. Šiame procesiniame sprendime taip pat nebus plačiau pasisakoma dėl apelianto nurodomų aplinkybių, kad prieš šioje byloje nagrinėjamą įvykį jis negrasino nukentėjusiajai I. R. apipilti jos rūgštimi, nes nuteistajam dėl tokių aplinkybių kaltinimas šioje byloje nebuvo pateiktas.

13. Tai, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo vadovautasi nuteistojo gynėjo į bylą pateiktais Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. birželio 14 d. – liepos 12 d. ambulatorinės teismo ekspertizės aktais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dėl nepilnamečių G. R. ir J. R. (t. 2, b. l. 127–168) savaime nereiškia, jog teismas šių dokumentų apskritai nevertino ir priimant skundžiamą nuosprendį buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, juo labiau tokie, kurie būtų lėmę neteisingo ir nepagrįsto teismo procesinio sprendimo priėmimą. Minėti ekspertizės aktai buvo parengti vadovaujantis Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovui R. R. dėl išlaikymo dydžio ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos pakeitimo ir pagal atsakovo R. R. priešieškinį ieškovei I. R. dėl bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo. Taigi ekspertizė buvo atlikta ne vadovaujantis BPK nuostatomis paskyrus ją šioje baudžiamojoje byloje siekiant išsiaiškinti šioje byloje aktualias aplinkybes, ji buvo paskirta civilinėje byloje siekiant išsiaiškinti būtent civilinei bylai aktualias aplinkybes dėl vaikų išlaikymo ir jų bendravimo su tėvais, pašalinti prieštaravimams dėl vaikų psichologinės būklės, prieš kelis mėnesius iki šioje byloje aptariamo 2023 m. lapkričio 3 d. įvykio, ekspertams pateikti klausimai nebuvo susiję su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, taip pat šios bylos proceso dalyviai neturėjo galimybės pateikti (suformuluoti) klausimų ekspertams, pasisakyti dėl ekspertizės įstaigos, pateikti duomenų ekspertams ir naudotis kitomis baudžiamojo proceso dalyviams BPK suteiktomis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėtuose ekspertizės aktuose nurodytos aplinkybės, susijusios su motinos I. R. ir močiutės L. A. neigiamo požiūrio (nuostatų) į tėvą R. R. išsakymu vaikų akivaizdoje, kurios turi reikšmingos įtakos vaikų neigiamo požiūrio į jį formavimui, atsižvelgiant į šios bylos įrodymų visumą, savaime galėtų sukelti abejonių nepilnamečių J. R. ir G. R. parodymų apie šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamą 2023 m. lapkričio 3 d. įvykį patikimumu. Apelianto teiginiai, jog ekspertizės aktuose konstatuotas psichologinis poveikis vaikams tiesiogiai daro įtaką jų sugebėjimui atskirti tikrovę nuo subjektyvių emocijų yra laikytini menamo pobūdžio pamąstymais siekiant sukelti abejones nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, nes minėtuose ekspertizės aktuose tokios išvados nėra suformuluotos.

15. Siekiant išsamiau išsiaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, ištirti nuteistojo ir jo gynėjos advokatės į baudžiamąją bylą pateikti papildomi dokumentai.

16. Su apeliaciniu skundu buvo pateikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. birželio 14 d. – liepos 12 d. ambulatorinės teismo ekspertizės aktai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dėl nepilnamečių G. R. ir J. R. (t. 3, b. l. 17–58). Pažymėtina, kad minėti ekspertizės aktai jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui (t. 2, b. l. 127–168) ir pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje teismas tenkino prašymą pridėti juos prie šios bylos. Dėl nurodytų ekspertizės aktų įrodomosios reikšmės šioje baudžiamojoje byloje jau buvo pasisakyta šio procesinio sprendimo 13 punkte, todėl šie argumentai papildomai nekartojami.

18. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, iš esmės tinkamai juos įvertino ir pagrįstai pripažino, jog aptariamu atveju R. R. padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o nuteistojo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams jų pakankamumo ir patikimumo aspektu yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymai gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį įvertino nuteistojo R. R. parodymus, taip pat nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymus, kitus įrodymus, ir pripažino, jog šių įrodymų visumos pakanka nuteistojo kaltumui nustatyti.

19. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojos parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip (palankiai nuteistajam) juos vertindamas, nesudaro pagrindo abejoti dėl jo kaltės ir nesuteikia teisinio pagrindo išteisinti R. R..

20. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Grasinimas yra realus kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Šį faktą gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės kurioms esant grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, Nr. 2K-410-693/2015, Nr. 2K-131-1073/2018). Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia.

21. Svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-553-942/2015, 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017, 2K-269-303/2020 ir kt.).???

22. Šioje byloje R. R. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2023 m. lapkričio 3 d., apie 17.05 val., priėjęs prie VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, adresu Tauragė, (duomenys neskelbtini), pastatyto automobilio „Seat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame sėdėjo jo dukra J. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir jo sūnus G. R., gim. (duomenys neskelbtini), bei buvusios žmonos I. R. mama L. A., ir atidaręs priekines keleivio pusės dureles L. A. pakeltu tonu išsakė grasinimus „dabar tavo dukrai tai galas, perpjausiu gerklę“, tokiu būdu sudarė nukentėjusiajai I. R. ir kitiems girdėjusiems grasinimus pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

23. Nors R. R. neigia savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, teigia, kad negrasino nukentėjusiajai I. R. perpjauti gerklę, apeliaciniame skunde itin akcentuoja nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų nepatikimumą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog būtent nuteistojo R. R. parodymai baudžiamojo proceso metu nebuvo stabilūs ir keitėsi. 2024 m. vasario 6 d. įtariamojo apklausos metu R. R. kategoriškai neigė savo kaltę, nurodė, kad 2023 m. lapkričio 3 d. įvykio metu išėjo iš psichologės kabineto, priėjo prie automobilio „Seat“, kuriame sėdėjo jo buvusi uošvienė L. A. ir vaikai J. R. ir G. R. Jis pradarė automobilio galines dureles, ant sėdynės padėjo saldainius, po to pradarė priekines dureles ir L. A. pasakė kažką panašaus į „ar bus geriau, kaip mes vieni kitus sunaikinsim, baigiam“ (t. 1, b. l. 151–152). Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos 2023 m. lapkričio 20 d. tarnybiniame pranešime dėl aplinkybių patikslinimo nurodyta, kad 2023 m. lapkričio 20 d. tikslinant įvykio aplinkybes mobiliuoju telefonu buvo susisiekta su R. R., kuris tyrėjai nurodė, kad 2023 m. lapkričio 3 d. įvykio metu jis pradaręs automobilio priekines dureles L. A. nurodė „sveikinu tavo duktė mane pražudė“ (t. 1, b. l. 21–22). Teisiamajame posėdyje apibūdindamas 2023 m. lapkričio 3 d. įvykio aplinkybes R. R. jau parodė, kad L. A. pasakė „kada tau bus gana, ar mes kaip perkasim tas gerkles kai šunys, tada užteks“ (t. 2, b. l. 180). Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai taip pat yra prieštaringi, nes viena vertus apeliantas nurodo, kad įvykio metu jokio grasinimo apskritai neišsakė, o kita vertus teigia, kad jo grasinimas nebuvo realus, nes jis neketino I. R. nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatos, jo išsakytos frazės sietinos su pykčiu, emocijomis dėl vykstančios civilinės bylos. Esant tokioms aplinkybėms negalima teigti, kad R. R. parodymai apie įvykio aplinkybes (ypač apie bendravimo su nukentėjusiąja L. A. turinį) baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, nes yra akivaizdu, jog jis juos stipriai keitė, o tai suponuoja, kad šioje byloje nėra galimybės jais tikėti ir remtis.

24. R. R. kaltė padarius jam inkriminuotą BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra patikimai įrodyta nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiųjų L. A. (t. 1, b. l. 79–83, t. 2, b. l. 183–184) ir I. R. (t. 1, b. l. 56–60, 61–64, t. 2, b. l. 192) ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais, teisiamajame posėdyje perskaitytais nepilnamečių nukentėjusiųjų J. R. (t. 1, b. l. 112–114) ir G. R. (t. 1, b. l. 106–107) apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duotais parodymais, liudytojos J. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais (t. 1, b. l. 86–89, t. 2, b. l. 184–186), Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos 2023 m. lapkričio 20 d. tarnybiniu pranešimu dėl aplinkybių patikslinimo (t. 1, b. l. 19), nukentėjusiosios L. A. 2023 m. lapkričio 10 d. pareiškimu Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūrai (t. 1, b. l. 9–10), nukentėjusiosios I. R. 2024 m. sausio 5 d. protokolu-pareiškimu Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (t. 1, b. l. 5–6) ir kita bylos medžiaga.

25. Nors apeliaciniame skunde yra keliamos abstrakčios abejonės nukentėjusiųjų L. A. ir R. R. parodymais apie 2023 m. lapkričio 3 d. įvykio aplinkybes, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog šių nukentėjusiųjų parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo logiški, nuoseklūs ir neprieštaringi, neprieštaravo bylos įrodymų visumai, nebuvo keičiami, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jų patikimumu.

26. Teismų praktikoje neretai susiduriama su būtinumu vienaip ar kitaip įvertinti nepilnamečių ir mažamečių asmenų parodymus. Vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, teismai iš esmės remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015). Nagrinėjamoje kasacinėje byloje aktualus yra klausimas dėl vaikų parodymų patikimumo. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-244-788/2023 ir kt.).

27. Kaip jau minėta anksčiau, didelę dalį apeliacinio skundo argumentų sudaro keliami klausimai ir abejonės dėl vaikų (J. R. ir G. R.) parodymų patikimumo. Šie argumentai yra nepagrįsti. Dėl dalies apelianto teiginių, susijusių su šių nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, jau buvo pasisakyta šio procesinio sprendimo 12–13 ir 17 punktuose, todėl šie argumentai papildomai nekartojami. Pažymėtina, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog J. R. ir G. R. nepilnamečio liudytojo (nukentėjusiojo) apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2024 m. vasario 23 d. buvo atliktos tinkamai laikantis BPK 186 straipsnyje numatytų reikalavimų. Šiose apklausose taip pat dalyvavo nuteistasis, teismo psichologė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė, visi apklausose dalyvavę asmenys, tarp jų ir R. R., savo parašais patvirtino, jog apklausos protokolai buvo perskaityti, parodymai užrašyti teisingai, niekas nepateikė jokių pastabų. Taip pat minėtų apklausų metu J. R. ir G. R. duoti parodymai apie 2023 m. lapkričio 3 d. įvykį sutampa su aplinkybėmis, kurias jie 2023 m. lapkričio 17 d. nurodė su mama ir psichologe atvykę į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą įvykio aplinkybėms patikslinti (t. 1, b. l. 19). Nors apeliantas skiria didelį dėmesį kritikuodamas šių vaikų parodymus dėl to, kad jie nurodo, jog įvykis buvo „vidutiniškai seniai“, bet tikslios datos neprisimena, grindžia parodymus subjektyviais išgyvenimais (,,labiausiai išsigando dėl visų šeimos narių“, ,,suprato, kad jis buvo labai nervuotas“, „jis kaip laukinis ėjo“, „visas nervingas“ ir pan.), tačiau atsižvelgdama į šio procesinio sprendimo 26 punkte nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl vaikų parodymų patikimumo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamo įvykio metu J. R. buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, o G. R. (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Yra visiškai normalu, kad tokio amžiaus vaikai po įvykio praėjus tam tikram laiko tarpui (beveik keturiems mėnesiams) negalėjo tiksliai nurodyti įvykio laiko (datos), tačiau nagrinėjamu atveju jų parodymai apie įvykio aplinkybes yra aiškūs ir logiški, nuoseklūs, visiškai atitinka bylos medžiagą, jie detaliai apibūdino R. R. išsakyto grasinimo turinį ir kitas faktines įvykio aplinkybes. Natūralu ir tai, kad vaikai skyrė didelį dėmesį tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų emocinei būklei prieš ir po įvykio, nes tai nulemia ir BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pobūdis. Tuo tarpu šio procesinio sprendimo 23 punkte yra aptarta, jog ne nukentėjusieji, tarp jų ir nepilnamečiai J. R. ir G. R., o būtent R. R. viso baudžiamojo proceso metu keitė esminę savo parodymų dalį apie tai, ką įvykio metu pasakė nukentėjusiajai L. A. Tai, kad tiek prieš įvykį, tiek įvykio metu R. R. buvo neįprastai sunerimęs, įsitempęs, susierzinęs, impulsyvus, patvirtino ne tik visi nukentėjusieji, bet ir liudytoja psichologė J. G.

28. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis vien tik prielaidomis (spėjimais) padarė išvadą, jog 2023 m. lapkričio 3 d. „įvykiai klostėsi labai greitai, todėl nukentėjusieji neturėjo laiko susitarti sakyti nepalankius ir melagingus parodymus“. Su šiuo argumentu niekaip negalima sutikti, nes iš bylos medžiagos matyti, jog netrukus po to, kai išgirdo nuteistojo R. R. nukentėjusiajai L. A. išsakytą grasinimą, kad jis perpjaus jos dukrai I. R. gerklę, išsigandę L. A., J. R. ir G. R. visi kartu skubiai nuėjo į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, į psichologės J. G. kabinetą, kuriame tuo metu buvo ir I. R., vaikai puolė jai sakyti, kad R. R. grasino perpjauti jai gerklę, J. R. ištiko panikos priepuolis, tada nedelsiant buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytoja J. G. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes yra savaime suprantama, kad dėl R. R. išsakyto grasinimo patyrusių emocinį sukrėtimą ir didelį stresą tokio amžiaus vaikų per tokį trumpą laiką nebūtų pavykę apmokyti duoti suderintus, melagingus parodymus apie apeliantą, jo išsakytus žodžius, todėl, priešingai nei mano apeliantas, tokia apylinkės teismo padaryta išvada yra logiška ir pagrįsta.

29. Apeliantas kritikuoja ir liudytojos psichologės J. G. parodymus nurodydamas, jog apylinkės teismas nepagrįstai pripažino šią liudytoją nesuinteresuota bylos baigtimi liudytoja, nors byloje yra duomenų, kad nukentėjusioji I. R. asmeniškai į ją kreipėsi, taip pat teismo posėdyje buvo atskleista, jog psichologės pateiktos išvados civilinėje byloje buvo nenuoseklios ir viena kitai prieštaraujančios, tai turėjo kelti abejonių dėl jos išvadų objektyvumo. Šie argumentai taip pat yra nepagrįsti, todėl atmestini. Pirmiausia pažymėtina, jog pati I. R. baudžiamojo proceso metu nurodė, jog kreipėsi į psichologę J. G. pagalbos, tačiau ši aplinkybė pati savaime niekaip negali patvirtinti, kad ši liudytoja yra suinteresuota šios bylos baigtimi, turėtų kokią nors priežastį apkalbėti nuteistąjį. Priešingai, iš šios liudytojos parodymų turinio matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje ji apie R. R. atsiliepė profesionaliai, neutraliai, nėra jokių požymių, kad ji siektų nuteistąjį apkalbėti ar jam kokiu nors būdu pakenkti, tyčia teiktų jam nepalankias išvadas. Nuteistojo teiginiai, kad teismo posėdyje buvo atskleista, jog psichologės pateiktos išvados civilinėje byloje buvo nenuoseklios ir viena kitai prieštaraujančios, yra deklaratyvūs, nes susipažinus su šios baudžiamosios bylos pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolais matyti, jog tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Aplinkybė, kad J. R. ir prieš 2023 m. lapkričio 3 d. įvykį yra ištikęs panikos priepuolis, savaime niekaip nepatvirtina, jog iš karto po įvykio ją ištikęs panikos priepuolis kilo ne dėl R. R. jos močiutei L. A. išsakyto grasinimo perpjauti gerklę jos mamai I. R., nes bylos medžiaga patvirtina, kad prieš kviečiant greitąją pagalbą ji buvo itin susijaudinusi būtent dėl šios aplinkybės, sunkiai kvėpavo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja J. G. teisiamajame posėdyje akcentavo, kad jai vienai bendraujant su J. R. jai niekada nėra buvę panikos priepuolio.

30. Nuteistasis teigia, kad šiuo atveju jo kaltė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį yra grindžiama tik subjektyviais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, tačiau nėra jokių papildomų (objektyvių) įrodymų (garso, vaizdo įrašų), kad jo išsakytas grasinimas „perpjausiu gerklę“ buvo realus, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, jis neturėjo nei tyčios, nei realios galimybės nužudyti nukentėjusiąją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, išsakytos frazės sietinos su pykčiu, emocijomis dėl vykstančios civilinės bylos, kurioje sprendžiamas bendravimo su vaikais klausimas. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog nei Baudžiamasis įstatymas, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika nedraudžia asmenų kaltės įrodinėti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, jeigu tik šie įrodymai patvirtina vieni kitus, neprieštarauja bylos medžiagai ir sudaro vientisą ir logišką įrodymų grandinę, kuri patikimai patvirtina kaltininko kaltę. Nėra jokio pagrindo tikėtis, kad kiekviena nusikalstama veika bus dar ir papildomai filmuojama ar kitaip fiksuojama, nes tokių (objektyvių) įrodymų reikalavimas padarytų asmenų kaltės įrodinėjimą tokio pobūdžio bylose beveik neįmanomą.

31. Tai, kad nuteistasis nurodo neturėjęs nei tyčios, nei realios galimybės nužudyti nukentėjusiąją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, savaime neužkerta kelio kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai nurodęs, jog svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, taip pat tai, jog grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Šiuo atveju R. R. išsakytas grasinimas, kad jis perpjaus gerklę I. R., negali būti suprantamas kitaip, kaip tiesioginis grasinimas nužudyti. Šį grasinimą nuteistasis išsakė I. R. motinai L. A., jį girdėjo nuteistojo vaikai J. R. ir G. R., visiems nukentėjusiesiems šis grasinimas sukėlė didžiulį stresą, emocinę įtampą, bylos medžiaga patikimai patvirtina tokias nukentėjusiųjų patirtas emocijas bijant dėl I. R. gyvybės ar sveikatos. Pažymėtina, jog nukentėjusioji I. R. vis dėlto turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, nes liudytoja J. G. patvirtino, kad prieš 2023 m. lapkričio 3 d. įvykį jos kabinete vykusio susitikimo metu tarp I. R. ir R. R. vyko destruktyvus pokalbis, nuteistasis elgėsi visiškai kitaip, nei ankstesnių susitikimų metu, buvo itin nervingas, buvo įspėtas, kad tam tikri jo žodžiai I. R. yra grasinimas (jis buvo nurodęs, kad I. R. yra geriau kuo greičiau dingti iš Lietuvos, taip pat, kad nueis pas jos darbdavį, sugriaus jai gyvenimą), todėl jam išėjus iš psichologės kabineto, ji jau bijojo išeiti, o po įvykio nukentėjusioji I. R. bijojo grįžti į savo namus. Nukentėjusioji L. A. nuosekliai nurodė, kad tikėjo, jog R. R. grasinimas gali būti įvykdytas, nes po išsakyto grasinimo nuteistasis mosikuodamas rankomis nuėjo į savo automobilį ir ji tuo metu pamanė, kad jis ten galbūt turi peilį, todėl bijojo grasinimo nužudyti jos dukrą gyvendinimo. Akivaizdu, kad atidarydamas priekines automobilio „Seat“ dureles ir nukentėjusiajai L. A. piktai nurodydamas „dabar tavo dukrai tai galas, perpjausiu gerklę“ nuteistasis norėjo ją įbauginti, siekė būtent tokios jos būsenos.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šio procesinio sprendimo 20–21 punktuose aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir įvertinusi tai, kas aptarta šioje nutartyje, konstatuoja, kad šioje byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina R. R. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Tai suteikia pagrindą išvadai, kad R. R. neteisėti veiksmai atitinka visus subjektyviuosius ir objektyviuosius jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

33. Nuteistojo R. R. gynėja advokatė G. Girdzijauskienė 2025 m. sausio 14 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl 242 Eur proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje priteisimo R. R. išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius duomenis (t. 3, b. l. 93–94). Nukentėjusiosios L. A. atstovas advokatas P. Orlovas atsiliepime prašė priteisti iš R. R. L. A. jos patirtas 300 Eur bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas už teisines paslaugas patvirtinančius duomenis (t. 3, b. l. 69–70). Nukentėjusiųjų I. R., J. R. ir G. R. atstovė advokatė M. Laurinavičė atsiliepime prašė priteisti iš R. R. I. R. jos patirtas 600 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas (susipažinimą su skundžiamu nuosprendžiu, apeliacinio skundo analizę, atsiliepimo parengimą, atstovavimą teismo posėdyje) ir pateikė šias išlaidas už teisines paslaugas patvirtinančius duomenis (t. 3, b. l. 77–78).

34. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės, ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-7-25-495/2020, Nr. 2K-143-788/2022, Nr. 2K-255-697/2022, Nr. 2K-26-1073/2024, Nr. 2K-89-697/2024 ir kt.). Atkreipiamas dėmesys, kad, proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant išlaidų dydį. Be to, teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-347-976/2018, Nr. 2K-192-489/2019, Nr. 2K-78-942/2022, Nr. 2K-89-697/2024 ir kt.).

35. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą, kuris šiuo procesiniu sprendimu atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo R. R. gynėjos advokatės G. Girdzijauskienės prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo nuteistajam.

36. Šioje byloje nukentėjusioji L. A. ir nukentėjusioji I. R., kuri yra ir nukentėjusiųjų nepilnamečių J. R. ir G. R. įstatyminė atstovė, Tauragės apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio neskundė, apeliacinis procesas, kaip jau minėta, vyko pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą, kuris šiuo procesiniu sprendimu atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas. Apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, kurie yra tiesiogiai susiję su nukentėjusiųjų interesais (buvo ginčijama R. R. kaltė), todėl akivaizdu, jog dėl šios priežasties nukentėjusiosios kreipėsi į advokatus dėl teisinės pagalbos.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą (vidutiniškai sudėtinga, pakankamai nedidelės apimties – viena nusikalstama veika, vienas nuteistasis, keturi nukentėjusieji, bylą sudaro 3 tomai), posėdžių apeliacinės instancijos teisme skaičių (byla buvo išnagrinėta per 2 teismo posėdžius), jų trukmę (posėdžiai truko iš viso 1 valandą ir 26 minutes), atstovų advokatų sąnaudas ginant nukentėjusiųjų interesus (tiek advokatas P. Orlovas, tiek advokatė M. Laurinavičė atstovavo nukentėjusiesiems ir pirmosios instancijos teisme, taigi bylos aplinkybės jiems buvo žinomos ir didelių jų laiko sąnaudų nereikalavo, P. Orlovas ir M. Laurinavičė dirba toje pačioje advokatų kontoroje, surašė po 4 lapų apimties atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurie savo turiniu yra panašūs, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, abu juose ne kartą pasisakė, teismo posėdžiuose buvo atliekamas įrodymų tyrimas), nusprendžia, kad nors prašomos priteisti 300 Eur ir 600 Eur sumos neviršija 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo nurodyto baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio atstovaujant nukentėjusiajam apeliacinės instancijos teisme, vis dėlto šioje byloje yra aiškiai per didelės, neatitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų. Todėl atstovavimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, mažintinos ir nukentėjusiosioms L. A. ir I. R. iš R. R. priteistina kiekvienai po 100 Eur proceso išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti nuteistojo R. R. gynėjos advokatės Gintarės Girdzijauskienės prašymo priteisti R. R. 242 Eur turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti nukentėjusiajai L. A. iš nuteistojo R. R. 100 Eur turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti nukentėjusiajai I. R. iš nuteistojo R. R. 100 Eur turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.