- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-16
- Bylos Nr.
- e2A-2330-562/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25236-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Antira“
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Antira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Antira“ ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl 2019 m. rugsėjo 26 d. privalomojo nurodymo panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir uždaroji akcinė bendrovė „EMSI“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Antira“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – atsakovė arba Inspekcija), prašydama pripažinti neteisėtu ir panaikinti Inspekcijos 2019 m. rugsėjo 26 d. surašytą privalomąjį nurodymą Nr. (23.29)-PNPN827 arba (23.29)-PNP, arba Nr. PN827, pašalinti pažeidimus valstybinėje žemėje, esančioje greta žemės sklypo Vilniuje, Jeruzalės g. 2, kadastrinis Nr. 0101/0009:468; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad privalomuoju nurodymu atsakovė nurodė ieškovei nugriauti žemės sklype (kadastrinis Nr. 0101/0009:468) Vilniuje, Jeruzalės g. 2, bei valstybinėje žemėje, esančioje už žemės sklypo ribų, pastatytus I gr. nesudėtinguosius statinius – garažų paskirties pastatą-garažą (unikalus Nr. 4400-4902-7585), kitos inžinerinių statinių paskirties statinį-stoginę (autoplovyklą), prekybos paskirties pastatą (aviamodelių parduotuvę), priblokuotą prie degalinės operatorinės, ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovės teigimu, šis privalomasis nurodymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas, kadangi privalomasis nurodymas negali būti pripažintas oficialiu dokumentu, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje dokumentui keliamų reikalavimų – dokumentas nepasirašytas galiojančiu parašu (neautorizuotas), be to, jis siejamas su skirtingais registravimo numeriais ir neaišku ar jo Nr. (23.29)-PNPN827, ar Nr. (23.29)-PNP, ar Nr. PN-827. Privalomajame nurodyme griautinu nurodytas neegzistuojantis statinys-garažų paskirties pastatas, unikalus Nr. 4400-4902-7585.
3. Ieškovė taip pat pažymėjo, jog atsakovė nenustatė konteinerinės degalinės ir nesudėtingų statinių statybos pažeidimų, padarytų iki jų rekonstrukcijos, užbaigtos 1999 m. Ginčo statiniai nėra nauji – tai rekonstruoti prie laikinos konteinerinės degalinės buvę ne degalinės paskirties statiniai, kurie nepateko į išsinuomotą žemės sklypą, todėl nebuvo aptarti degalinės rekonstrukcijos projekte. Rašytinių įrodymų apie buvusius konteinerinės degalinės statinius, jų statybų dokumentacijos, duomenų apie konkrečią jų pastatymo datą neišliko. Susidarė situacija, kai dėl ilgo praėjusio laiko sunku ar neįmanoma nustatyti šiai bylai svarbią aplinkybę – kompetentingo subjekto sutikimo dėl statinių pastatymo valstybinėje žemėje faktą. 1990 m. dėl žemės naudojimo Vilniaus mieste sprendė savivaldybė, kuri leido pastatyti ir naudoti konteinerinę degalinę ir kitus prie jos buvusius statinius, derino žemės sklypo konfigūraciją ir plotą prie visų statinių.
4. Ieškinyje papildomai nurodė, kad privalomuoju nurodymu reikalaujama griauti statinius, tačiau nepagrįstai neatsižvelgiama, kad statiniai gali būti įteisinti. Statiniai stovi nuo 1990 m., jie rekonstruoti daugiau nei prieš 20 metų. Statinių buvimas nepažeidė ir nepažeidžia Vilniaus miesto bendrojo plano, specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų, neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Ieškovė norėtų skubiai parengti ginčo statinių statybos ar/ir rekonstrukcijos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pagal standartines procedūras to negali padaryti, nes neturi teisių į valstybinę žemę. Nuo 2004 m. ieškovė kelis kartus teikė prašymus dėl papildomos žemės ar sklypo prie statinių suformavimo ir išnuomojimo ar pardavimo nustatyta tvarka aukciono ar ne aukciono būdu, tačiau palankaus sprendimo nesulaukė. Ginčo statiniai valstybinėje žemėje stovi 30 metų, todėl pripažintina, kad ieškovė turi teisėtą lūkestį įforminti valstybinės žemės valdymo ar naudojimo teisę. Jei kokių nors teritorijų planavimo, statybos projektų, jų sprendinių, korektūrų trūksta, tai ieškovė pasirengusi jų rengimą užsakyti, dalyvauti prie statinių suformuoto žemės sklypo numos ar pardavimo aukcione ir kt.
5. Ieškovė, grįsdama ieškinio reikalavimus, taip pat teigė, jog reikalavimui dėl ginčo statinių pašalinimo turi būti taikomas ieškinio senaties terminas. Ginčo statiniai buvo pastatyti 1990 m., rekonstruoti 1999 m. Nuo ieškovės degalinės priėmimo naudoti iki Privalomojo nurodymo surašymo praėjo daugiau nei 20 metų. Valstybei atstovaujanti Nacionalinė žemės tarnyba apie statinių buvimą valstybinėje žemėje žinojo 2004 m., Vilniaus miesto savivaldybė – iki 1994 m. Savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija patikrinimą pradėjo 2017 m. pradžioje, o Privalomasis nurodymas surašytas 2019 m. rugsėjo 26 d. Pripažintina, kad atsakovė praleido ieškinio senaties terminą, todėl ieškovė reikalauja taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis).
6. Ieškovė pažymėjo, kad nėra praleidusi termino Privalomajam nurodymui ginčyti, nes, ieškovės teigimu, privalomojo nurodymo ji nebuvo gavusi ir apie jį sužinojo 2020 m. liepos 27 d., kai gavo antstolės Astos Stanišauskaitės 2020 m. liepos 22 d. patvarkymą Nr. S020-12668 vykdomojoje byloje Nr. 0177/20/00590 pateikti informaciją apie Privalomajame nurodyme nurodyto išieškotojos atsakovės įpareigojimo skolininkei ieškovei pašalinti savavališkos statybos padarinius tinkamą įvykdymą. Privalomojo nurodymo turinį ieškovė sužinojo iš su antstolės 2020 m. liepos 29 d. elektroniniu laišku atsiųstos vykdomosios bylos medžiagos. Tuo atveju, jei terminas bus laikytas praleistu, ieškovė prašė atnaujinti ieškinio padavimo terminą, atsižvelgiant į tai, jog byla yra dėl vienos iš svarbiausių – nuosavybės teisės – gynimo.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime į ieškinį atsakovė prašė ieškinį atmesti.
8. Atsakovė atsiliepime į ieškinį vertino, jog ieškovė ieškinį pateikė, praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje (analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios redakcijos 29 straipsnio 1 dalyje) nustatytą terminą. Ginčijamas privalomasis nurodymas, priešingai nei teigia ieškovė, buvo įteiktas teisės aktų nustatyta tvarka – nepavykus įteikti privalomojo nurodymo, apie pareiškėjai surašytą privalomąjį nurodymą buvo paskelbta dienraštyje „Vakaro žinios“ bei interneto tinklalapyje www.planuojustatyti.lt. Tinkamai pranešus apie priimtą privalomąjį nurodymą, jo apskundimo teise per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos ieškovė nepasinaudojo. Be to, net ir teigdama, kad apie privalomojo nurodymo turinį sužinojo 2020 m. liepos 29 d., ieškovė taip pat yra praleidusi apskundimo terminą. Prašymas jį atnaujinti, nenurodžius svarbių praleidimo priežasčių, turėtų būti atmestas.
9. Atsakovė teigė, jog skundžiamas privalomasis nurodymas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – jame nurodyti tiek teisiniai, tiek faktiniai priėmimo pagrindai, kurie yra aiškūs ir motyvuoti. Inspekcijos pateikti dokumentai pasirašyti galiojančiais elektroninio parašo sertifikatais, kas yra matoma elektroninio dokumento aprašomojoje lentelėje. Be to, privalomąjį nurodymą patikrinus el. parašo sertifikatų ir laiko žymų tikrinimo įrankiu https://tikrinti.elektroninisparasas.lt/, matyti, jog dokumentas pasirašytas galiojančiu kvalifikuotu elektroniniu parašo sertifikatu, suteiktu O. S. (galiojimas nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2021 m. vasario 26 d.). Pačiame privalomajame nurodyme (jo metaduomenyse) nurodytas teisingas privalomojo nurodymo numeris – Nr. PN-827, o unikaliu numeriu 4400-4902-7585 prašomas griauti garažas identifikuotas pagal pačios ieškovės pateiktą, UAB „Geo group“ parengtą, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą.
10. Atsakovės atsiliepime į ieškinį taip pat teigta, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovės atlikta statybos pažeidimų šalinimo procedūra buvo neteisėta, o priimtas privalomasis nurodymas yra nepagrįstas ar priimtas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Neteisėtų statinių pastatymas negali būti laikomas teisėtu pagrindu nuosavybės teisei į statinius (nekilnojamąjį daiktą) atsirasti, nes iš neteisėto negali kilti teisėta. Atlikusi patikrinimą, atsakovė nustatė, kad, pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimus, žemės sklype Jeruzalės g. 2, Vilnius, bei valstybinėje žemėje, esančioje už žemės sklypo ribų, pastatyti I grupės nesudėtingi statiniai be privalomo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybinės žemės patikėtinio, sutikimo. Dėl to atsakovė pagrįstai surašė privalomąjį nurodymą ieškovei, nepaneigiant galimybės įteisinti prašomus nugriauti statinius.
11. Senaties terminas reikalavimui dėl statinių šalinimo nebuvo praleistas. Privalomuoju nurodymu prašoma griauti ne 1999 m. vasario 22 d. statinio priėmimo naudoti aktu Nr. 100-44 priimtą statinį, o naujai pastatytą degalinę (aviamodelių parduotuvę), priblokuotą prie minėto statinio, bei kiti, neteisėtai pastatyti, neregistruoti statiniai – garažas bei stoginė (autoplovykla). Nagrinėjamu atveju net ir nebūtų reikšminga ieškovės dėstoma aplinkybė apie neva dar 1990 metais pastatytus statinius nagrinėjant šį ginčą, nes neteisėtos statybos padarinių veika atitinka tęstinio pažeidimo sampratą, kuris vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė nėra pateikusi statybą leidžiančių dokumentų, suteikiančių teisę statyti valstybei priklausančiame žemės sklype ar už jo ribos. Statant ar rekonstruojant statinius valstybinėje žemėje, visais atvejais privalo būti valstybinės žemės patikėtinio sutikimas. Ieškovė iki 2020 m. rugsėjo 3 d. į valstybinės žemės patikėtinį – NŽT, prašymų pritarti ar išduoti sutikimą statinių statybai nebuvo pateikusi, be to, NŽT nėra išdavusi ir sutikimų ar pritarimų nesuformuotoje atskiru žemės sklypu valstybinėje žemėje vykdyti statybos darbus.
13. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – Savivaldybės administracija) prašė bylą nagrinėti, atsižvelgiant į atsiliepime į ieškinį ir jo prieduose išdėstytas aplinkybes.
14. Savivaldybės administracija nurodė, kad ginčas yra susijęs su tuo, jog ieškovei priklausantys pastatai yra valstybinėje žemėje, besiribojančioje su žemės sklypu, priklausančiu ieškovei. Sprendžiant šį klausimą, į Savivaldybės administraciją jau buvo kreiptasi, tačiau prašymai organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą bei sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu buvo atmesti, nurodant aiškias to priežastis. Ieškovės pageidaujamas įsigyti plotas (kartu su prašymu pateiktoje schemoje pažymėtu plotu) neatitinka įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvokos, jis nelaikomas įsiterpusiu žemės sklypu, nes šiaurinėje, pietinėje ir rytinėje pusėse ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, kuriame gali būti suformuojamas racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypas. Be to, pageidaujamas įsigyti plotas viršija leistiną dydį – ieškovės pageidaujamas nuomoti 670 kv. m įsiterpęs valstybinės žemės plotas yra didesnis už nekilnojamojo turto registre ir kadastre įregistruotą plotą (543 kv. m).
15. Savivaldybės administracija taip pat nurodė, kad Savivaldybės administracijoje gautas 2020 m. rugsėjo 3 d. ieškovės raštas, kuriuo buvo prašoma išspręsti susidariusią situaciją bei nurodoma, kad ieškovė norėtų skubiai parengti statinių statybos ar/ir rekonstrukcijos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pagal standartines procedūras to negali padaryti, nes neturi teisių į valstybinę žemę. Šis klausimas iki šios civilinės bylos nebuvo nagrinėjamas, nes ieškovė neteikė prašymo organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, kurio rengimo tikslas ? suformuoti žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, rengimą. Pagal nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis visi statiniai: degalinė (unikalus Nr. 1099-9002-8016), pastatas-stoginė (unikalus Nr. 1099-9002-8027) ir kiti inžineriniai statiniai-rezervuaras (unikalus Nr. 1099-9002-8038) yra žemės sklype Vilniuje, Jeruzalės g. 2. Registre nėra pastabų, kad pastatus kerta sklypo riba, arba kad jie yra už sklypo ribos, tačiau, remiantis Inspekcijos 2017 m. birželio 16 d. raštu bei kartu su juo pateikiamais dokumentais, yra akivaizdu, jog dalis pastatų pastatyta neteisėtai, ant valstybinės žemės, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neturint NŽT sutikimo.
Žemesnės instancijos teismas
16. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais. Pabrėžė, kad ieškovė ginčo statinių nestatė, o juos nusipirko ir naudojasi 30 metų. Statinių statytojas nenustatytas, o statybos metu jokio statybos leidimo nereikėjo. Be to, savivaldybė leido statinius statyti. Vėliau statiniai buvo rekonstruoti, tačiau nepateko į priskirtą žemės sklypą. Pastatai buvo pastatyti vienu metu, tačiau dalis jų liko už suformuoto sklypo ribų, nors nuo 1997 m. buvo naudojamas didesnis žemės sklypas. Taip pat ieškovės atstovas nurodė, kad statiniai gali būti įteisinti, ypač atsižvelgiant į tai, jog valstybės įstaigos ilgą laiką toleravo situaciją. Ieškovės atstovo teigimu, turi būti taikomas dešimties metų senaties terminas ir pirmenybė teikiama teisiniam stabilumui. Ieškovės atstovas akcentavo, kad nėra išnaudota galimybė įteisinti ieškovės siekį įgyti sklypą pastatams eksploatuoti, todėl ginčo Privalomuoju nurodymu neproporcingai pažeidžiama ieškovės nuosavybės teisė.
17. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašė ieškinį atmesti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais. Nurodė, kad 2017 m. gavo informacijos apie neteisėtą valstybės žemės užėmimą ir, atlikusi patikrinimą, surašė Privalomąjį nurodymą. Posėdžio metu teigė, kad ieškovė apie jį tinkamai informuota, tačiau praleido terminą šiam nurodymui ginčyti. Net ir tuo atveju, jei apie ginčo nurodymą ieškovė būtų sužinojusi iš antstolės, terminas jį ginčyti yra praleistas. Taip pat teigė, kad ginčo nurodymu prašoma šalinti valstybinėje žemėje esančius statinius, o ne teisėtus įregistruotus statinius. Ir 1997 m. galiojęs statybos įstatymas įtvirtino, kad statytojo teisės gali būti įgyvendintos teisėtai valdomame žemės sklype, o ginčo statiniai pastatyti nesuformuotame žemės sklype. Tai yra tęstinis pažeidimas, todėl senaties terminas reikalavimui reikšti netaikytinas.
18. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu Savivaldybės administracijos atstovė rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir pabrėžė, kad teisėtai įregistruoti statiniai yra žemės sklype, esančiame Vilniuje, Jeruzalės g. 2, taip pat nėra pažymėta, jog statiniai kirstų žemės sklypo ribą. Tuo tarpu ginčo statiniai yra ant valstybinės žemės, todėl laikytini neteisėtais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1622-1097/2021 ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės 21,42 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Privalomojo nurodymo metaduomenis, atmetė šiuos ieškovės argumentus, kad Privalomasis nurodymas negali būti pripažintas oficialiu dokumentu, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcijos, galiojusios Privalomojo nurodymo priėmimo metu) 8 straipsnio 3 dalyje dokumentui keliamų reikalavimų – dokumentas nepasirašytas galiojančiu parašu (neautorizuotas), be to, jis siejamas su skirtingais registravimo numeriais ir neaišku, koks jo registravimo numeris, kaip neatitinkančius tikrovės. Pažymėjo, jog Privalomasis nurodymas suformuotas ir pasirašytas, kaip elektroninis dokumentas. Tokiu atveju, kai individualus administracinis aktas priimamas, naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje (galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Šios bylos atveju iš Privalomojo nurodymo metaduomenų aprašomosios lentelės pirmosios instancijos teismas nustatė, jog fiksuota jo pasirašymo data (2019 m. rugsėjo 26 d.), registracijos numeris (Nr. PN-827), jis pasirašytas Inspekcijos darbuotojos O. S. galiojančiu elektroniniu parašu. Dokumente aiškiai bei konkrečiai nurodyti jo teisinis ir faktinis priėmimo pagrindai, įvykdymo terminas bei galimi neįvykdymo padariniai, išaiškinta apskundimo galimybė. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog elektroninio dokumento ypatumai lemtų jo negaliojimą ar sudarytų pagrindą pripažinti jo neatitiktį teisės aktų reikalavimams.
21. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovės argumentus, kad Privalomojo nurodymo neatitiktį teisės aktų reikalavimams lemia tai, jog jame griautinu nurodytas neegzistuojantis nesudėtingas statinys-garažų paskirties pastatas, unikalus Nr. 4400-4902-7585. Šie ieškovės teiginiai, anot pirmosios instancijos teismo, nesudarė pagrindo abejoti Privalomojo nurodymo teisėtumu ar pagrįstumu, nes ginčo statiniai, kuriuos nurodyta šalinti Privalomuoju nurodymu, nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre, todėl negali būti identifikuojami konkrečiai nurodant jų registracijos numerius. Patikrinimus vietoje atlikusios institucijos statinius fiksavo bei identifikavo, nurodydamos jų paskirtį, išmatavimus, pažymėdamos planuose bei fiksuodamos nuotraukose. Iš esmės tokio pobūdžio fiksavimo paskirtis yra identifikuoti tam tikrą statinį. Taip pat ir šiuo atveju statinys-garažas identifikuotas papildomai nurodant jo numerį, kuris nurodytas UAB „Geo group“ parengtoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, atlikus matavimus 2018 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad toks statinys egzistuoja (kitur įvardijamas kaip autoservisas), taip pat dėl to, jog jo dalis kerta ieškovei išnuomoto žemės sklypo ribas ir yra šalia esančioje valstybei priklausiančioje žemėje. Surašant Privalomąjį nurodymą, esminė užduotis yra konkrečiai identifikuoti griautinus objektus, o šiuo atveju, kaip nurodė teismas, nėra abejonių dėl to, koks objektas įvardijamas nurodytu numeriu. Nors pastatas tokiu unikaliu numeriu nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jis taip įvardytas pačios ieškovės pateiktuose dokumentuose ir nurodyti duomenys leidžia jį konkrečiai identifikuoti. Dėl to, anot pirmosios instancijos teismo, nėra pagrindo konstatuoti, kad Privalomajame nurodyme įvardijus statinio numerį būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai, keliami surašomam dokumentui.
22. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės argumentus dėl termino ginčo Privalomajam nurodymui priimti, kaip nepagrįstus ir neatitinkančius teisinio reglamentavimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, pirma, teiginiai dėl senaties termino praleidimo grindžiami iš dalies klaidingomis nuorodomis į faktinę situaciją bei ginčo turinį. Nurodė, kad teisėtai pastatyti ir įregistruoti statiniai yra žemės sklype, esančiame Vilniuje, Jeruzalės g. 2, o po jų pastatymo bei įregistravimo nėra jokių žymų, jog jie kirstų žemės sklypo ribą. Tuo tarpu ginčo Privalomuoju nurodymu reikalaujama šalinti kitus statinius, kurie nėra fiksuoti 1998–1999 m. dokumentuose ir yra pastatyti kertant išnuomoto žemės sklypo ribą arba šalia esančioje nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Dėl to teiginius dėl ilgo statinių naudojimo, teisėtos jų rekonstrukcijos ir kt. pirmosios instancijos teismas laikė neaktualiais, sprendžiant dėl Privalomajame nurodyme minimų statinių.
23. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovei senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas tik nuo momento, kai jai tapo žinoma apie savavališką statybą, t. y. nuo momento, kai Inspekcijai tapo žinomas savavališkos statybos faktas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovei aplinkybė dėl galimo ginčo statinių buvimo valstybinėje žemėje tapo žinoma anksčiau nei į ją dėl statinių teisėtumo įvertinimo 2017 m. kovo 28 d. raštu kreipėsi NŽT, ir nei buvo atliktas faktinių duomenų patikrinimas vietoje, po kurio surašytas 2017 m. balandžio 18 d. aktas Nr. FAK-947, fiksuojant žemės sklype esančius objektus. Iš bylos medžiagos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po to atsakovė 2017 m. birželio 15 d. raštu Nr. (23.2)-2D-8444 informavo ieškovę ir NŽT, kad dalis pastatų pastatyta neteisėtai, pažeidžiant aktų reikalavimus, neturint NŽT sutikimo bei statybą leidžiančių dokumentų, kai jie privalomi, o 2018 m. sausio 26 d. surašė ieškovei privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)PN-50. Pastarasis buvo panaikintas ir vėliau surašytas ginčijamas Privalomasis nurodymas, tačiau visas atsakovės veikimas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, rodo aktyvumą laiku ir tinkamai, pagal teisės aktų reikalavimus reaguojant į gautą informaciją ir susidariusią situaciją. Atsižvelgęs į tai, nepagrįstais pirmosios instancijos teismas laikė ieškovės teiginius, jog turėtų būti sprendžiama dėl 10 metų senaties termino taikymo dėl ginčijamo akto priėmimo.
24. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju atskiru žemės sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje statinių statyba be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo yra negalima, todėl, atsakovei nustačius, jog šalia ieškovei išnuomoto valstybinės žemės sklypo ar kertant jo ribas yra ieškovei priklausantys statiniai, pastatyti be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, buvo surašytas skundžiamas Privalomasis nurodymas.
25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir tikėtinumo principu, pripažino, jog ieškovė nurodytų aplinkybių neįrodė, t. y. nebuvo pakankamo pagrindo nustatyti, jog ginčo statiniai, kuriuos reikalauta šalinti Privalomuoju nurodymu, būtų buvę pastatyti degalinės pastatų rekonstrukcijos metu 1999 metais, ar kad jiems statyti būtų buvęs gautas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas. Pažymėjo, kad nei registre, nei rekonstrukcijos dokumentuose nėra įregistruota pastaba, kad ginčo pastatus kerta sklypo riba, arba kad jie yra už sklypo ribos. Konstatavo, kad Privalomasis nurodymas priimtas ne dėl statinių, kuriems rekonstruoti (statyti) išduoti leidimai, kurie priimti naudoti 1999 metais, ir kurie nėra išsidėstę už išnuomoto žemės sklypo ribų, o dėl kitų, 1998–1999 metų dokumentuose nefiksuotų, pastatų. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patikimai patvirtinančių Privalomajame nurodyme fiksuotų ir griautinais įvardintų pastatų pastatymo laiką, teisėtumą, jų statybos ar rekonstrukcijos procesą. Atsižvelgęs į tai, kad 1998–1999 metų dokumentuose šie pastatai nuosekliai nėra fiksuoti, pirmosios instancijos teismas teigė, jog labiau tikėtina, kad jie rekonstrukcijos metu ir nebuvo pastatyti, o atsirado vėliau. Konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie įrodytų kitokias Privalomajame nurodyme įvardytų statinių pastatymo aplinkybes bei laiką. Taip pat nėra duomenų, kad nurodytiems ginčo statiniams statyti buvo gautas kompetentingo subjekto leidimas statyti statinius valstybei priklausančioje žemėje, nesuformuotame gretimame sklype. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovės atlikta statybos pažeidimų šalinimo procedūra buvo neteisėta, o priimtas Privalomasis nurodymas nepagrįstas ar priimtas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
26. Pasisakydamas dėl ieškovės teisėtų lūkesčių ir galimybės įteisinti statinius, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovės teiginius, kad Privalomajame nurodyme įvardyti statiniai yra pastatyti ir naudojami trisdešimt metų, kadangi, kaip minėta, degalinės rekonstrukcijos dokumentai nepatvirtina Privalomajame nurodyme įvardytų statinių buvimo ar kitų statinių, kurie būtų kirtę išnuomoto žemės sklypo ribas, buvimo rekonstrukcijos metu.
27. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo Privalomojo nurodymo priėmimo metu nebuvo prielaidų konstatuoti, jog ieškovė atliktų aktyvius perspektyvius veiksmus ginčo statiniams įteisinti. Nustatė, kad nuo 2004 metų ieškovė kelis kartus teikė prašymus dėl žemės sklypo formavimo bei pertvarkymo projektų rengimo, siekiant įgyti teisę į įsiterpusį valstybinės žemės plotą, tačiau prašymai buvo atmesti, nurodant to priežastis – pageidaujamas įsigyti plotas neatitinka įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvokos, jis nelaikomas įsiterpusiu žemės sklypu, be to, pageidaujamas įsigyti plotas viršija leistiną dydį. Ieškovės prašymai, kuriais ji siekė išspręsti susidariusią situaciją, buvo išnagrinėti ir atmesti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, tik nagrinėjant šią bylą teisme, ieškovė 2020 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į Savivaldybės administraciją, prašydama išspręsti susidariusią situaciją bei nurodydama, kad norėtų skubiai parengti statinių statybos ar/ir rekonstrukcijos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pagal standartines procedūras to negali padaryti, nes neturi teisių į valstybinę žemę. Šis klausimas, Savivaldybės administracijos teigimu, iki šios civilinės bylos nebuvo nagrinėjamas, nes ieškovė neteikė prašymo organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, kurio rengimo tikslas ? suformuoti žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Atsižvelgęs į tai, kad nurodytas procesas pradėtas po ginčo Privalomojo nurodymo surašymo, bylos nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad jo eiga neturi įtakos, vertinant Privalomojo nurodymo teisėtumą bei pagrįstumą.
28. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nebuvo pagrindo konstatuoti saugotiną ieškovės teisėtą lūkestį, dėl kurio atsakovės surašytas Privalomasis nurodymas būtų pripažintas neproporcinga priemone. Ieškovės teisė nuomoti valstybinės žemės sklypą degalinės veiklai buvo įgyvendinta ir tai padaryta pagal teisinio reguliavimo teiktas galimybes. Anot pirmosios instancijos teismo, valdžios institucijų veiksmai ir teisinis reglamentavimas nesuponavo teisėto pagrindo išnuomoto valstybei priklausančio žemės sklypo nuomininkei naudoti už suformuoto ir išnuomoto žemės sklypo ribų likusį valstybinės žemės plotą, kartu vien šiuo pagrindu negalėjo sukurti teisėto lūkesčio naudoti šį didesnį žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė žinojo, kokio dydžio ir ribų žemės sklypą nuomoja, o ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama naudotis (nuomoti ar kt.) didesniu žemės sklypu tik po to, kai Privalomajame nurodyme išvardinti statiniai jau buvo pastatyti, nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos.
29. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog Privalomajame nurodyme įvardinti objektai buvo pastatyti teisėtai, t. y. nėra nustatyta, kad ieškovė ginčo statinius būtų pastačiusi, turėdama valstybinės žemės patikėtinio sutikimą/susitarimą. Ieškovė nepateikė duomenų, kada tiksliai ginčo statiniai pastatyti ir neteikė įrodymų, jog dėl jų pastatymo buvo kreiptasi į kompetentingą instituciją dėl sutikimo gavimo. Byloje, anot pirmosios instancijos teismo, taip pat nėra pakankamų duomenų, kad valstybės institucijos žinojo (turėjo žinoti) apie neteisėtai atliktą statinių statybą, turėjo galimybę imtis priemonių galimo neteisėtumo padariniams pašalinti ir to nepadarė, dėl ko ieškovei galėjo susiformuoti lūkestis statinius įteisinti. Pažeidimas dėl savo pobūdžio nėra akivaizdus, todėl apie šių objektų egzistavimą atsakovė ar valstybinės žemės patikėtinis NŽT, pirmosios instancijos teismo vertinimu, galėjo pagrįstai nežinoti, iki kol buvo atliktas 2017 metais patikrinimas vietoje, po kurio valstybės institucijos elgėsi operatyviai – atsakovė kvietė ieškovę pateikti paaiškinimus dėl valstybinėje žemėje esančių statinių, prašė pateikti statybą leidžiančius dokumentus, taigi ieškovei buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus ir įrodymus tiek teisme, tiek iki prasidedant teisminiam procesui.
30. Pasisakydamas dėl ieškovės argumento, kad Privalomuoju nurodymu buvo sukurtos neproporcingos pasekmės, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, įvertinusi patikrinimo metu konstatuotas aplinkybes, kitokio sprendimo atsakovė negalėjo priimti. Kita vertus, akcentavo ir tai, kad ieškovės argumentai, susiję su jos siekiu alternatyviu būdu pašalinti statybos darbų trūkumus (ne nugriaunant darbų rezultatą, bet jį įteisinant), gali būti pagrindu inicijuoti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje aptartą Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimą, bet patys savaime negali būti vertinami kaip patvirtinantys Privalomojo nurodymo neteisėtumą.
31. Be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, privalomieji nurodymai dėl statybos patikrinimo metu nustatytų pažeidimų pašalinimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 10 dalis).
32. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus surašytas tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, neviršijant atsakovei suteiktos kompetencijos ir pagrįstai, nustačius neteisėtą statybą valstybinėje žemėje.
33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė yra praleidusi terminą kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo ginčijimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
34. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; skirti teismo ekspertize? elektroniniams parašams Privalomajame nurodyme (ieškinio 13 priede „7pr_PN antira.adoc“) ir skundžiamame sprendime (rinkmenoje „[2021-05-27][sprendimas byloje][e2-1622-1097-2021].adoc“) patikrinti ir nustatyti termina? eksperto kandidatu?rai pasiu?lyti bei ekspertui užduotiniems klausimams suformuluoti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
34.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepateikė konkretaus ir aiškaus atsakymo į apeliaciniame skunde nurodytus klausimus.
34.2. Ieškove? i?rodine?jo, kad Privalomasis nurodymas neatitinka oficialiam priverstinai vykdytinam elektroniniam dokumentui keliamiems reikalavimams, tode?l Privalomasis nurodymas negalioja. Privalomajame nurodyme nurodytas aplinkybes turi bu?ti galima nustatyti ir patikrinti atitikties tikrovei aspektu. Jeigu dokumentas nepasirašytas (neautorizuotas), be vienaprasmio registravimo numerio, su nuoroda i? neegzistuojanti? griautino nekilnojamojo daikto unikalu? numeri?, nei?teiktas ieškovei, bet, kaip vykdomasis dokumentas, pateiktas priverstiniam vykdymui, tai pripažintina, kad Privalomasis nurodymas surašytas ir vykdomas iš esme?s ydingai. Ieškove? Privalomojo nurodymo nebuvo gavusi. Svarbu ir tai, kad Privalomojo nurodymo elektroninio parašo rekvizito tru?kumas lemia, jog jis negalioja ir jo apskundimo terminas nepraside?je?s.
34.3. Skundžiamą sprendimą priėmusios teisėjos parašas negalioja, kadangi iš Signa 2010 (beta) rodomu? metaduomenu? (ju? kopija 2 priedas) matyti, kad skundžiama? sprendima? pasirašiusios teise?jos „parašas yra negaliojantis“.
34.4. Tikrinant, ar Privalomojo nurodymo ADOC rinkmenoje yra i?terptas galiojantis parašas, turi bu?ti vadovaujamasi kompiuterinės programos Signa 2010 (beta) išvada, kad laikinai einančios Trec?iojo statybos priežiu?ros skyriaus vede?jos pareigas Onos Subac?iene?s „parašas yra negaliojantis“. Elektroninio parašo galiojimo elektroninio dokumento ADOC rinkmenoje faktas yra ne teisinis, bet objektyvus, t. y. jo negalima ištaisyti (pripažinti esant) teismo sprendimu. Parašas arba yra (galioja), arba parašo ne?ra (negalioja). Ieškiniu nei?rodine?ta, kad atsakovės darbuotojai Privalomojo nurodymo nebande? sudaryti ir pasirašyti. Ieškiniu i?rodine?ta, kad atsakovė ši? veiksma? atliko netinkamai (labiausiai tike?tina, kad pasirinko netinkamas technines priemones), nes parašo tikrinimo programine? i?ranga leidžia daryti išvada? apie parašo negaliojima?. Neture?dama galimybe?s naudotis elektronine?mis dokumentu? formavimo priemone?mis, atsakovė savo funkcijas gali vykdyti tradiciniu bu?du, išleisdama popierinius dokumentus.
34.5. Dėl Privalomojo nurodymo negaliojimo dėl parašo, jis negalėjo būti pateiktas antstoliui vykdyti.
34.6. Ieškovės nuomone, kai Privalomojo nurodymo parašo rekvizito patikrinimui reikalingas papildomas veiksmas, toks, kaip teismo sprendimas, tai Privalomasis nurodymas gali bu?ti laikomas pasirašytu nuo teismo sprendimo i?siteise?jimo ir gali bu?ti prade?tas vykdyti tik toks sude?tinis aktas (Privalomasis nurodymas ir teismo sprendimas), nes be teismo sprendimo Privalomasis nurodymas yra objektyviai nepasirašytas.
34.7. Ieškove? pasikliauja galiojimo patvirtinimo procedu?ros rezultatu, kaip teisingu, nes tokia prezumpcija i?tvirtinta i?statyme. Tode?l atsakove? turi i?rodyti, kad galiojimo patvirtinimo procedu?ros rezultatas „Parašas yra negaliojantis“ yra neteisingas.
Šalies argumentai
34.8. Ieškove? ginc?ija ne Onos Subac?iene?s sertifikato, bet parašo Privalomojo nurodymo ADOC rinkmenoje galiojima?. ADOC metaduomenys yra su klaidomis ir spragomis.
34.9. Byloje bu?tina išsiaiškinti sude?tingus klausimus, reikalaujanc?ius specialiu? kompiuteriniu? technologiju? žiniu?, susijusiu? su elektroniniu? parašu? sudarymu ir ju? patikrinimu Lietuvoje nuo Privalomojo nurodymo sudarymo iki akundžiamo sprendimo prie?mimo.
Šalies argumentai
34.10. Paštu siu?sto laiško su Privalomuoju nurodymu ieškove? iš Inspekcijos ne?ra gavusi.
34.11. Individualaus administracinio akto Privalomojo nurodymo motyvai pagal i?statyma? turi bu?ti nurodyti priimtame administraciniame akte. Pirmosios instancijos teismas neture?jo skundžiamame sprendime Privalomajame nurodyme nurodyto neegzistuojanc?io unikalaus Nr. 4400-4902-7585 i?rašyma? pateisinti su atsiliepimu i? ieškini? i? byla? pateikta UAB „Geo group“ parengta nekilnojamojo daikto kadastriniu? matavimu? byla, nes kadastriniu? matavimu? byla Privalomajame nurodyme nesiremiama, nes daikto unikalus numeris nustatomas ne pagal kadastriniu? matavimu? byla, bet pagal Nekilnojamojo turto registro duomenu? baze?s i?rašus. Tode?l pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dare? nepagri?sta? išvada?, kad ne?ra pagrindo konstatuoti, jog Privalomajame nurodyme i?vardijus statinio numeri?, bu?tu? pažeisti teise?s aktu? reikalavimai, keliami surašomam individualiam administraciniam aktui.
34.12. Ieškovė, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadai, nepraleido termino Privalomajam nurodymui ginčyti.
Žemesnės instancijos teismas
34.13. De?l ieškove?s i?rodine?to teisiu? pere?mimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisake?, tode?l neteisingai nustate? ieškinio senaties termino pradžia? atsakovei. Vilniaus apskrities valdytojo teisiu? ir pareigu? pere?me?ja yra NŽT, tode?l NŽT privalomi atitinkami savivaldybe?s ir Vilniaus apskrities viršininko administraciju? veiksmai, sprendimai ir neveikimo pasekme?s de?l statiniu? laisvoje valstybine?je žeme?je. Vilniaus apskrities valdytojo teisiu? ir pareigu? pere?me?ja yra ir atsakovė, tode?l privalomi atitinkami savivaldybe?s ir Vilniaus apskrities viršininko administraciju? veiksmai de?l statybu? kontrole?s.
Atsiliepimas
34.14. Ginc?o statiniu? statybos metu 1990-1993 metais valstybine?s žeme?s patike?tine buvo Vilniaus miesto savivaldybe?, o NŽT i?steigta tik nuo 2001 m. liepos 1 d., tode?l atsakovė nepagri?stai Privaloma?ji? nurodyma? ir atsiliepima? į ieškinį grindė privalomo NŽT, kaip valstybine?s žeme?s patike?tinio, sutikimo nebuvimu, nes NŽT tuo metu neegzistavo. Privalomasis nurodymas NŽT sutikimo neture?jimu negale?jo bu?ti grindžiamas ir de?l to, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. de?l sutikimu? davimo galiojo Lietuvos Respublikos statybos i?statymu nustatyta pretenzine? tvarka, kuria NŽT nepasinaudojo, tode?l NŽT sutikimas nebeprivalomas pagal i?statyma?, o tokios sa?lygos nurodymas Privalomajame nurodyme yra akivaizdžiai neteise?tas (niekinis).
34.15. Ieškinio senatis turi bu?ti skaic?iuojama nuo kiekvieno iš atitinkamu? ginc?o statiniu? pastatymo. Statybos laika? ir taikytinus aktus turi nustatyti atsakovė, o ieškove? turi teise? atsakovės sprendima? ginc?yti. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustate? faktine? savavališkos ginc?o statiniu? statybos aplinkybe?. Ginc?o statiniu? savavališkos statybos faktas ne?ra nustatytas ir byloje nebuvo i?rodine?jamas.
34.16. Teismas nepagri?stai atsisake? vertinti byloje teiktus dalyvaujanc?iu? byloje asmenu? neginc?ytus paaiškinimus ir i?rodymus apie ginc?o statiniu? pastatyma? iki konteinerine?s degaline?s statiniu? pastatymo, i?rodymu? apie degaline?s sklypo formavima? eiga? (kuri patvirtina, kad iš pradžiu? buvo ketinta suformuoti sklypa? prie visu? statiniu?, t. y. ginc?o statiniu? ir konteinerine?s degaline?s statiniu?) ir kt.
Atsiliepimas
34.17. Atsakovė, neatsižvelgus į pareigą prieš nusprendžiant įvertinti, ar statyba iš esmės yra galima, reikalauja statinius nugriauti. Ieškovės nuomone, ginčo statiniai gali būti įteisinti, nes nėra nei vienos iš įstatymuose nurodytų sąlygų.
Žemesnės instancijos teismas
34.18. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nustatė ir skundžiamą sprendimą pagrindė teiginiu, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų darytina išvada, kad ginčo statinių degalinės sklype 1999 m. nebuvo. Tokia išvada neteisinga ir neleidžia spręsti, kad ginčo statiniai buvo pastatyti 2018 m., kai buvo surašytas Privalomasis nurodymas, ir kai galiojo jame nurodyti teisės aktai. Ieškinys buvo pateiktas dėl Privalomojo nurodymo, kuriame sprendžiama dėl statinių, pastatytų 1990-1993 metais, teisėtumo, nuginčijimo. Dėl statinių statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal teisė aktus, reglamentavusius jų statybą 1990-1993 metais, o ne pagal teisės aktus, galiojusios Privalomojo nurodymo surašymo metu.
Atsiliepimas
35. NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
35.1. Ieškovė į bylą nėra pateikusi statybą leidžiančių dokumentų, suteikiančių teisę statyti ginčo žemė sklype ar už jo ribos.
35.2. Remiantis Vilniaus miesto skyriaus archyve saugoma ginčo žemės sklypo archyvine byla ir dokumentų valdymo sistemoje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė iki 2020 m. rugsėjo 3 d. į NŽT prašymų pritarti ar išduoti sutikimą statinių, esančių ginčo žemės sklype ir už jo ribų, statybai nebuvo pateikusi.
35.3. NŽT pažymėjo, jog nėra išdavusi ir sutikimų ar pritarimų nesuformuotoje atskiru žemės sklypu valstybinėje žemėje vykdyti statybos darbus.
35.4. Pažymėtina, kad ieškovei, kaip bet kuriam vidutiniškai apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui ar bendrovei, turi būti žinoma, kad svetimame žemės sklype galima atlikti statybos darbus tik turint leidimą. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl pretenzijos nepateikimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
36. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
36.1. Atsakovė pritaria skundžiamame sprendime pateiktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, kad statyba statytojui nepriklausančiame valstybinės žemės sklype, negavus žemės valdytojo pritarimo, neatitiko teisės aktų reglamentuotos statinių statybos ir jų įteisinimo tvarkos, ją pažeidė. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės atlikta statybos pažeidimų šalinimo procedūra buvo neteisėta, o priimtas Privalomasis nurodymas nepagrįstas ar priimtas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Dėl ieškovės teisėto lūkesčio įforminti valstybinės žemės valdymo ar naudojimo teisę argumentų pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jie nėra pakankami ginčo Privalomajam nurodymui pripažinti neteisėtu ar naikinti. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė praleido ABTĮ 29 straipsnyje numatytą Privalomojo nurodymo apskundimo terminą ir šio termino neatnaujino.
36.2. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ieškinio reikalavimų, įrodymų vertinimo, jame pasisakyta dėl pagrindinių bylos klausimų (bylos esmės), skundžiamas sprendimas yra aiškus, motyvuotas, pagrįstas faktiniais ir teisiniais argumentais.
Atsiliepimas
36.3. Skundžiamą sprendimą pasirašiusios teisėjos parašas yra galiojantis, dėl ko ieškovės argumentai dėl parašo negaliojimo ir jais grindžiamo skundžiamo sprendimo neteisėtumo turi būti atmesti, kaip neatitinkantys tikrovės ir nepagrįsti.
36.4. Privalomąjį nurodymą pasirašiusios laikinai einančios Trečiojo statybos priežiūros skyriaus vedėjos pareigas O. S. parašas yra galiojantis, dėl to ieškovės argumentai atmestini, kaip nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Skundžiamu sprendimu teismas, pagrįstai įvertinęs Privalomojo nurodymo metaduomenis, padarė išvadą, kad Privalomasis nurodymas suformuotas ir pasirašytas, kaip elektroninis dokumentas, nėra pagrindo pripažinti, kad elektroninio dokumento ypatumai lemtų jo negaliojimą ar sudarytų pagrindą pripažinti jo neatitiktį teisės aktų reikalavimams.
36.5. Ieškovė nepateikė argumentų dėl ekspertizės būtinumo.
36.6. Privalomasis nurodymas ieškovei surašytas pagrįstai, t. y. nustačius, kad ji ginčo statinius pastatė ginčo žemės sklype ir atskiru sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje, neturėdama valstybinės žemės patikėtinio – NŽT sutikimo, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.), o skundžiamu sprendimu teismas pagrįstai konstatavo, kad Privalomasis nurodymas surašytas pagrįstai, nustačius neteisėtą statybą valstybinėje žemėje.
36.7. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė, neatsižvelgus į pareigą prieš nusprendžiant įvertinti, ar statyba iš esmės yra galima, reikalauja statinius nugriauti; ieškovės nuomone, ginčo statiniai gali būti įteisinti, nes nėra nei vienos iš įstatymuose nurodytų sąlygų, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė pagrįstą išvadą, kad Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus surašytas tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, neviršijant atsakovei suteiktos kompetencijos ir pagrįstai, nustačius neteisėtą statybą valstybinėje žemėje, ir todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu akcentavo, kad byloje nėra duomenų, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas neteisėtas, ir padarė pagrįstą išvadą, jog teisinio pagrindo jo naikinti nėra.
36.8. Nėra pagrindo priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pakartotinai pridedamus naujus įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo.
37. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu naujai pateikė papildomus įrodymus, juos įvardindama 1) skundžiamo sprendimo originalu (rinkmena „[2021-05-27][sprendimas byloje][e2-1622-1097-2021].adoc“) ir 2) Vilniaus miesto apylinke?s teismo 2021-05-27 sprendimo civiline?je byloje Nr. e2- 1622-1097/202 metaduomenu?, esanc?iu? rinkmenoje „[2021-05-27][sprendimas byloje][e2-1622- 1097-2021].adoc“, kopija.
38. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).
40. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti nurodyti dokumentai, kurie ieškovės įvardijami įrodymais, jau yra byloje, jie apeliacinę bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai yra prieinami Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, todėl nebuvo pagrindo jų teikti kartu su apeliaciniu skundu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti nurodytus ieškovės naujai teikiamus įrodymus.
41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė taip pat yra pasisakiusi dėl ieškovės prašomų prijungti prie bylos jau teiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės nurodomas ieškovės prašymas yra apeliaciniame skunde pateikta citata iš ankstesnės bylos stadijos, nėra vienas iš savarankiškų ieškovės apeliacinio skundo prašymų. Be to, atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti naujai teikiami įrodymai iš tiesų nėra pateikti kartu su apeliaciniu skundu. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija dėl atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų dėl ieškovės naujai teikiamų įrodymų nepasisako.
Dėl bylos esmės.
42. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
43. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
44. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantis 0,0543 ha žemės sklypas, esantis adresu Vilniuje, Jeruzalės g. 2, unikalus Nr. 0101-0009-0468, 1997 m. birželio 4 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N01/97-13242 pagrindu 99 metams buvo išnuomotas ieškovei. Iš bylos duomenų matyti, jog šiame žemės sklype nuo 1999 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto registre įregistruoti ieškovei priklausantys statiniai: pastatas-degalinė (unikalus Nr. 1099-9002-8016), pastatas-stoginė (unikalus Nr. 1099-9002-8027), kiti inžineriniai statiniai – rezervuarai (unikalus Nr. 1099-9002-8038).
45. Remiantis byloje esančiais duomenimis, NŽT atliko žemės sklypo, esančio adresu Vilniuje, Jeruzalės g. 2, naudojimo valstybinę kontrolę ir 2017 m. kovo 27 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-204 bei 2017 m. kovo 28 d. rašte Nr. 49SJN-798-(14.49.105) atsakovei pažymėjo, jog žemės sklypas naudojamas pagal nustatytą būdą, tačiau, vietovėje atlikus matavimus ir apdorojus gautus duomenis, nustatyta, kad užimta Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausanti žemė, esanti šalia minėto žemės sklypo; nurodyta, jog valstybinės žemės plotą užima: dujų rezervuaras, dalis degalinės pastato, dujų balionų saugykla, automobilių plovykla, dalis autoserviso pastato. Atsakovė pagal gautą pranešimą patikrino statinių žemės sklype, esančiame adresu Vilniuje, Jeruzalės g. 2, statybą ir 2017 m. balandžio 18 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-947 fiksavo žemės sklype esančius objektus. Atsakovė 2017 m. birželio 15 d. raštu dėl neteisėtų statybų žemės sklype, esančiame adresu Vilniuje, Jeruzalės g. 2, bei už jo ribų valstybinėje žemėje Nr. (23.2)-2D-8444 informavo ieškovę ir NŽT, kad dalis pastatų pastatyta neteisėtai, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, neturint NŽT sutikimo bei statybą leidžiančių dokumentų, kai jie privalomi. Ieškovė 2018 m. sausio 25 d. pateikė paaiškinimus Nr. E18-3. Atsakovė 2018 m. sausio 26 d. surašė ieškovei privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)PN-50, kuriame nurodė nugriauti žemės sklype, esančiame adresu Vilniuje, Jeruzalės g. 2, ir valstybinėje žemėje, esančioje už žemės sklypo ribų, pastatytus I grupės nesudėtingus statinius: pastatą-garažą (unikalus Nr. 4400-4902-7585), kitos inžinerinių statinių paskirties statinį-stoginę (autoplovyklą), prekybos paskirties pastatą (aviamodelių parduotuvę), priblokuotą prie degalinės operatorinės, ir sutvarkyti statybvietę. 2019 m. rugsėjo 19 d. potvarkiu Nr. P1-40 šis 2018 m. sausio 26 d. privalomasis nurodymas Nr. (23.29)PN-50 panaikintas dėl netinkamo įteikimo. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 26 d. surašė ieškovei Privalomąjį nurodymą, kuriame nurodyta nugriauti I grupės nesudėtingus statinius, pastatytus žemės sklype, esančiame adresu Vilniuje, Jeruzalės g. 2, ir valstybinėje žemėje, esančioje už žemės sklypo ribų: pastatą-garažą (unikalus Nr. 4400-4902-7585), kitos inžinerinių statinių paskirties statinį-stoginę (autoplovyklą), prekybos paskirties pastatą (aviamodelių parduotuvę), priblokuotą prie degalinės operatorinės, ir sutvarkyti statybvietę iki 2020 m. kovo 26 d.
46. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį.
47. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde iš esmės ginčija Privalomojo nurodymo teisėtumą, kadangi, ieškovės teigimu, jis neatitinka reikalavimų, taikomų elektroniniu būdu pasirašytiems dokumentams, ir bylą nagrinėjusios teisėjos elektroninio parašo teisėtumą. Privalomojo nurodymo numeriai yra neaiškūs, dėl ko jis negali būti laikomas teisėtu, o teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sprendė priešingai. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo skundžiamame sprendime Privalomajame nurodyme nurodyto neegzistuojančio unikalaus Nr. 4400-4902-7585 įrašymą pateisinti su atsiliepimu į ieškinį pateikta UAB „Geo group“ parengta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, nes kadastrinių matavimų byla Privalomajame nurodyme nesiremiama, nes daikto unikalus numeris nustatomas ne pagal kadastrinių matavimų byla, bet pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės įrašus. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Privalomajame nurodyme įvardijus statinio numerį, būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai, keliami surašomam individualiam administraciniams aktui. Teigia, kad nepraleido termino Privalomajam nurodymui ginčyti. Ieškovė pažymi, kad de?l ieškove?s i?rodine?to teisiu? pere?mimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisake?, tode?l neteisingai nustate? ieškinio senaties termino pradžia? atsakovei. NŽT nepasinaudojo galiojusia pretenzine tvarka, todėl dėl šios priežasties Privalomasis nurodymas taip pat negalėjo būti grindžiamas ir NŽT sutikimų nedavimu. Be to, ginčo statybos vyko tada, kuomet NŽT net neegzistavo. Ieškovės teigimu, ieškinio senatis turi bu?ti skaic?iuojama nuo kiekvieno iš atitinkamu? ginc?o statiniu? pastatymo, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustate? faktine? savavališkos ginc?o statiniu? statybos aplinkybe?. Ginc?o statiniu? savavališkos statybos faktas ne?ra nustatytas ir byloje nebuvo i?rodine?jamas. Ieškovė vertina, jog pirmosios instancijos teismas nepagri?stai atsisake? vertinti byloje teiktus dalyvaujanc?iu? byloje asmenu? neginc?ytus paaiškinimus ir i?rodymus apie ginc?o statiniu? pastatyma? iki konteinerine?s degaline?s statiniu? pastatymo, i?rodymu? apie degaline?s sklypo formavima? eiga?, kuri, ieškovės teigimu, patvirtina, kad iš pradžiu? buvo ketinta suformuoti sklypa? prie visu? statiniu?, t. y. ginc?o statiniu? ir konteinerine?s degaline?s statiniu?. Atsakovė, neatsižvelgus į pareigą prieš nusprendžiant įvertinti, ar statyba iš esmės yra galima, reikalauja statinius nugriauti. Ieškovės nuomone, ginčo statiniai gali būti įteisinti, nes nėra nei vienos iš įstatymuose nurodytų sąlygų. Ieškovė teigia, kad ginčo statiniai pastatyti teisėtai, kadangi Privalomasis nurodymas priimtas jau galiojant kitam teisiniam reguliavimui.
48. NŽT, nesutikdama su ieškovės apeliaciniu skundu ir jame pateiktais argumentais, atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad ieškovė į bylą nėra pateikusi statybą leidžiančių dokumentų, suteikiančių teisę statyti ginčo žemė sklype ar už jo ribos. NŽT teigimu, ieškovė iki 2020 m. rugsėjo 3 d. į NŽT prašymų pritarti ar išduoti sutikimą statinių, esančių ginčo žemės sklype ir už jo ribų, statybai nebuvo pateikusi. Be to, NŽT teigia, kad nėra išdavusi ir sutikimų ar pritarimų nesuformuotoje atskiru žemės sklypu valstybinėje žemėje vykdyti statybos darbus. Pažymėjo, kad apeliacinio skundo argumentai dėl pretenzijos nepateikimo nepagrįsti, kadangi visiems turi būti žinoma, kad svetimame žemės sklype negalima vykdyti statybų.
49. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovė teigia, kad ieškovė nepateikė argumentų dėl ekspertizės būtinumo. Taip pat teigia, kad Privalomasis nurodymas ieškovei surašytas pagrįstai, ir skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Privalomasis nurodymas surašytas pagrįstai, nustačius neteisėtą statybą valstybinėje žemėje. Nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė, neatsižvelgus į pareigą prieš nusprendžiant įvertinti, ar statyba iš esmės yra galima, reikalauja statinius nugriauti; ieškovės nuomone, ginčo statiniai gali būti įteisinti, nes nėra nei vienos iš įstatymuose nurodytų sąlygų, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, atsakovės teigimu, padarė pagrįstą išvadą, kad Privalomasis nurodymas surašytas tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, neviršijant atsakovei suteiktos kompetencijos ir pagrįstai, nustačius neteisėtą statybą valstybinėje žemėje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu akcentavo, kad byloje nėra duomenų, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas neteisėtas, ir padarė pagrįstą išvadą, jog teisinio pagrindo jo naikinti nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl Privalomojo nurodymo elektroninio parašo teisėtumo.
50. Lietuvos Respublikos elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog juridinio asmens atstovo kvalifikuoto elektroninio parašo teisinė galia yra lygiavertė juridinio asmens atstovo rašytiniam parašui, patvirtintam juridinio asmens antspaudu, kai pareiga turėti antspaudą nustatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose arba įstatymuose.
51. Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. liepos 23 d. Reglamento Nr. 910/2014 (toliau – Reglamentas) 3 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog elektroninis parašas – elektroninės formos duomenys, kurie yra prijungti prie kitu? elektronine?s formos duomenu? arba logis?kai susieti su jais ir kuriuos pasiras?antis asmuo naudoja pasiras?ydamas.
52. Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog negalima atsisakyti pripaz?inti elektroninio paras?o teisine?s galios ir jo tinkamumo naudoti kaip i?rodyma? teismo procese tik de?l to, kad paras?as yra elektroninis, arba kad jis neatitinka kvalifikuoto elektroniniu? paras?u? reikalavimu?. Kvalifikuoto elektroninio paras?o teisine? galia yra lygiaverte? ras?ytiniam paras?ui (Reglamento 25 straipsnio 2 dalis). Remiantis Reglamento 33 straipsniu, kvalifikuoto elektroninio parašo galiojimo patvirtinimo paslaugą tik kvalifikuotas patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjas.
53. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog Privalomasis nurodymas neatitinka reikalavimų, taikomų elektroniniu būdu pasirašytiems dokumentams.
54. Teisėjų kolegija pažymi, jog elektroninis parašas yra suprantamas plačiąja prasme ir elektroniniu parašu laikoma, pavyzdžiui, elektroniniame laiške užrašytas vardas ar pavardė. Kvalifikuotam elektroniniam parašui keliami gerokai didesni saugumo reikalavimai. Elektroninis parašas yra kvalifikuotas, jei jis yra saugus ir sudarytas saugia parašo formavimo įranga bei patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčas yra dėl kvalifikuoto elektroninio parašo galiojimo ir patikimumo.
55. Privalomojo nurodymo neteisėtumas ieškovės grindžiamas jį pasirašiusios atsakovės laikinai einančios trečiojo statybos priežiūros skyriaus vedėjos pareigas O. S. parašu, o parašo negaliojimas įrodinėjamas, remiantis ieškovės naudojamos SIGNA programinės įrangoms tikrinimo priemonės išvadomis, tikrinant ADOC formato dokumentus, pasirašytus kvalifikuotu elektroniniu parašu.
56. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis Reglamento ir Įstatymo nuostatomis, patikrino Privalomojo nurodymo kvalifikuoto elektroninio parašo galiojimą duomenų bazėse, priklausančiose paslaugų teikėjams, kurie laikytini kvalifikuoto elektroninio parašo galiojimo patvirtinimo paslaugą teikiančiais kvalifikuotais patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjais (SIGNA Web tikrinimo priemonė https://signa.mitsoft.lt/signa-web/app/index.html ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos tinklalapis https://adoc.archyvai.lt/eais-lpp/app/view). Iš patikrintų duomenų matyti, kad O. S. parašas yra galiojantis. Sutinkamai su atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą, Privalomasis nurodymas buvo papildomai patikrintas https://tikrinti.elektroninisparasas.lt/. Teisėjų kolegija nustatė, kad Privalomasis nurodymas pasirašytas galiojančiu kvalifikuotu elektroniniu parašo sertifikatu, suteiktu O. S. (galiojimas nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2021 m. vasario 26 d.).
57. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovės sudarytas ir pasirašytas Privalomasis nurodymas pasirašytas galiojančiu kvalifikuotu elektroniniu parašu. Nurodytų duomenų bazių patikimumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl to, jog jos pateikė tą patį rezultatą, reiškiantį, jog Privalomasis nurodymas pasirašytas galiojančiu kvalifikuotu elektroniniu parašu.
Dėl skundžiamą sprendimą priėmusios pirmosios instancijos teismo teisėjos elektroninio parašo teisėtumo.
58. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra pasirašytas negaliojančiu teisėjos parašu. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta, kaip nepagrįstą.
59. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos įstatymo 2 straipsnio 22 punktu, Nacionalinė teismų administracija, įgyvendindama Lietuvos Respublikos teismų įstatyme (toliau – Teismų įstatymas) nustatytus uždavinius, inter alia, organizuoja informacinių sistemų kūrimą ir diegimą teismuose, administruoja teismų informacines sistemas ir jas tobulina. Remiantis Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 6P-112-(1.1) patvirtintais Lietuvos teismų informacinės sistemos nuostatais (toliau – LITEKO nuostatai, minėta įstatymo norma sudaro Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO steigimo teisinį pagrindą (LITEKO nuostatų 4 punktas).
60. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO tikslas – elektroniniu būdu tvarkyti Lietuvos teismuose nagrinėjamų ir išnagrinėtų bylų duomenis, fiksuoti bylų nagrinėjimo eigą ir teikti teisės aktuose nustatytas taikinamojo tarpininkavimo ir viešąsias elektronines paslaugas (LITEKO nuostatų 5 punktas).Vienas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO uždavinių – kompiuterizuoti dokumentų ir bylų duomenų tvarkymą teismuose (LITEKO nuostatų 7.1 papunktis). Šio uždavinio įgyvendinimą užtikrina pagrindinės Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO funkcijos, tarp jų – teismų gautų procesinių dokumentų ir kitų teismams teikiamų duomenų bei informacijos tvarkymas, teismų procesinių dokumentų sudarymas ir tvarkymas bei bylų nagrinėjimo eigos fiksavimas (LITEKO nuostatų 8.1 ir 8.2 papunkčiai).
61. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismai, kaip Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO tvarkytojai, tvarko pagrindinius LITEKO nuostatų 23 punkte nurodytus su bylos medžiaga susijusius duomenis, įskaitant bylos nagrinėjimo teisme duomenis (procesinio įvykio tipas, data ir laikas, rezultatas, teismo posėdžio rūšis, vieta, teismo posėdžio garso įrašo nuoroda, teismo priimti procesiniai dokumentai, jų registracijos data ir numeris, elektroninio pasirašymo duomenys) (LITEKO nuostatų 23.3 papunktis), duomenis apie teismo sprendimą (sprendimo data, sprendimą priėmusio teismo pavadinimas, priimto sprendimo rūšis ir klasifikavimas, teismo sprendimas) (LITEKO nuostatų 23.22 papunktis).
62. Sąvokos „elektroninė teismo proceso byla“ samprata yra pateikiama Teisėjų tarybos 2013 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 13P-74-(7.1.2) patvirtinto Su teismo proceso bylomis susijusių elektroninių duomenų teismuose tvarkymo, įtraukimo į apskaitą ir saugojimo naudojant informacine ir elektroninių ryšių technologija tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 5 punkte, kuriuo remiantis tai yra su teismo proceso byla susijusių teismo, proceso dalyvių ir elektroninių dokumentų, elektroniniu parašu patvirtintų popierinių dokumentų skaitmeninių kopijų ir elektroninių duomenų rinkmena. Tuo tarpu elektroniniai duomenys – informacinių technologijų priemonėmis sukurta informacija, susijusi su elektronine teismo proceso byla.
63. Elektroninių dokumentų ir elektroniniu parašu patvirtintų popierinių dokumentų skaitmeninių kopijų rengimas, registravimas ir tvarkymas reglamentuojamas Aprašo 16–29 punktuose. Remiantis Aprašo 16 punktu, teisme parengti ar gauti elektroniniai dokumentai ir elektroniniu parašu patvirtintos popierinių dokumentų skaitmeninės kopijos registruojami ir tvarkomi vadovaujantis Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėse bei šiame Apraše nustatytais reikalavimais. To paties Aprašo 17 punkte nustatyta, kad teismo parengtus elektroninius dokumentus, susijusius su teismo proceso byla, saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu pasirašo jų sudarytojas ar sudarytojai, jei kiti norminiai teisės aktai nenustato kitaip. Teismo gauto ar parengto dokumentų skaitmeninė kopija patvirtinama dokumentą suskaitmeninusio asmens saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu, kartu automatiškai nurodomas dokumento skaitmeninimo laikas ir dokumentą suskaitmeninęs asmuo (Aprašo 18 punktas).
64. Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismuose sudaromos reikiamos techninės sąlygos teismų procesinius sprendimus, vykdomuosius raštus ir kitus su teismo procesu susijusius dokumentus ir jų kopijas tvirtinti saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu kvalifikuotais sertifikatais. Elektroniniu parašu patvirtinti teismo procesiniai dokumentai ir jų kopijos turi tokią pat teisinę galią kaip ir rašytiniais parašais patvirtinti procesiniai dokumentai.
65. Nagrinėjama byla buvo inicijuota Vilniaus miesto apylinkės teisme. Nagrinėjama pirmosios instancijos teismo byla buvo tvarkoma vien tik elektronine forma. Remiantis elektroninės civilinės bylos Nr. e2-1622-1097/2021 duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme, išnagrinėjus ginčo bylą iš esmės, 2021 m. gegužės 27 d. buvo priimtas skundžiamas sprendimas, patalpintas į pirmąja instancija išnagrinėtos ginčo bylos elektroninę kortelę Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO elektroninio pasirašymo duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. skundžiamas sprendimas buvo pasirašytas bylą nagrinėjusios teisėjos kvalifikuotu elektroniniu parašu. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos skundžiamo sprendimo pasirašymą neabejotinai patvirtina įgaliojimą išnagrinėti civilinę bylą pirmosios instancijos teisme turinčios teisėjos valią dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo, kaip vientiso ir autentiško procesinio dokumento, kuriuo pabaigtas civilinės bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimas iš esmės, priėmimo. Tai, kad ieškovės naudojama kompiuterinė programa rodo vienokį rezultatą, dar nepagrindžia bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjusios teisėjos kvalifikuoto elektroninio parašo neteisėtumo. Be jau nurodytų nustatytų Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, skundžiamo sprendimo ADOC parašo galiojimas taip pat patvirtintas, patikrinus jau minėtas duomenų bazes.
Dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.
66. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad Privalomojo nurodymo numeriai yra neaiškūs, dėl ko jis negali būti laikomas teisėtu, o teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sprendė priešingai. Taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo skundžiamame sprendime Privalomajame nurodyme nurodyto neegzistuojančio unikalaus Nr. 4400-4902-7585 įrašymą pateisinti su atsiliepimu į ieškinį pateikta UAB „Geo group“ parengta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, nes kadastrinių matavimų byla Privalomajame nurodyme nesiremiama, nes daikto unikalus numeris nustatomas ne pagal kadastrinių matavimų byla, bet pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės įrašus. Todėl, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Privalomajame nurodyme įvardijus statinio numerį, būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai, keliami surašomam individualiam administraciniams aktui.
67. Su nurodytais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
68. Patikrinus Privalomojo nurodymo metaduomenis Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos, kaip kvalifikuoto elektroninio parašo galiojimo patvirtinimo paslaugą teikiančio kvalifikuoto patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjo, tinklalapyje adresu https://adoc.archyvai.lt/eais-lpp/app/view, nustatyta, jog Privalomojo nurodymo numeris metaduomenyse nurodytas yra PN-827. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo abejoti nurodyto Privalomojo nurodymo numerio teisingumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad netikslaus Privalomojo nurodymo numerio nurodymas teismo teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose kitose civilinėse bylose, ir sprendžiant atitinkamus klausimus nutartimis ginčo byloje, nepakeičia paties Privalomojo nurodymo numerio, kuris yra pateiktas bei matomas jo metaduomenyse. Tokios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog Privalomasis nurodymas yra neteisėtas ar spręsti dėl jo negaliojimo. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais bei neturinčiais reikšmės, pasisakant dėl Privalomojo nurodymo ir sprendžiant jo teisėtumo klausimą, neturi reikšmės ir vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek paskelbiant apie Privalomąjį nurodymą spaudoje, tiek interneto tinklalapyje buvo nurodytas tas pats teisingas Privalomojo nurodymo Nr. PN-827.
69. Ieškovės apeliacinio skundo teiginys, kad Privalomasis nurodymas tyčia ar per klaidą siejamas su skirtingais registravimo numeriais, nes neaišku, ar tai Nr. (23.29)-PNPN827, ar Nr. (23.29)-PNP, ar Nr. PN-827, nepaneigia Privalomojo nurodymo teisėtumo.
70. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.
71. Duomenų, kurie iš tiesų paneigtų Privalomojo nurodymo teisėtumą dėl netinkamo ar neteisingo jo numerio, ieškovė byloje nėra pateikusi. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad ieškovė neįrodė Privalomojo nurodymo neteisėtumo dėl, jos vertinimu, Privalomojo nurodymo numerių neaiškumo.
72. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl statinį identifikuojančių duomenų Privalomajame nurodyme pateikimo, pažymi, kad Privalomajame nurodyme nurodytas garažų paskirties pastatas - garažas identifikuotas, nurodant jo matmenis (6,77x9,77(m) ir papildomus duomenis - numerį (unikalus Nr. 4400-4902-7585). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks minėto statinio numeris nurodytas UAB „Geo group“ parengtoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, kurią, bylos duomenimis, atsakovei pateikė pati ieškovė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apie šį kadastrinių matavimų byloje nurodytą statinio numerį ieškovei buvo žinoma, jis negalėjo bei negali būti laikomas, kaip klaidinantis. Privalomajame nurodyme, nurodant statinio unikalų numerį, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo tik papildyta nurydytą statinį identifikuojanti papildoma informacija, kurios nurodymas nelemia Privalomojo nurodymo neteisėtumo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad, surašant Privalomąjį nurodymą, esminė užduotis yra konkrečiai identifikuoti griautinus objektus, o šiuo atveju nėra abejonių dėl to, koks objektas įvardijamas nurodytu numeriu. Nors pastatas tokiu unikaliu numeriu nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau jis taip įvardytas pačios ieškovės pateiktuose dokumentuose, ir nurodyti duomenys leidžia jį konkrečiai identifikuoti.
73. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė pagrįstą išvadą, kad Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus surašytas tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, neviršijant atsakovei suteiktos kompetencijos ir pagrįstai, nustačius neteisėtą statybą valstybinėje žemėje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame spendime pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Privalomasis nurodymas neteisėtas, ir padarė pagrįstą išvadą, kad teisinio pagrindo jo naikinti nėra.
Dėl ieškinio senaties termino privalomajam nurodymui surašyti.
74. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad de?l ieškove?s i?rodine?to teisiu? pere?mimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisake?, tode?l neteisingai nustate? ieškinio senaties termino pradžia? atsakovei. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta, kaip nepagrįstą.
75. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Teismų praktikoje sprendžiant dėl ieškinio senaties termino taikymo bylose, susijusiose su neteisėtos statybos padarinių šalinimu, pripažįstama, kad neteisėta statyba yra trunkamojo pobūdžio pažeidimas. CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Neteisėta statyba yra tęstinio pobūdžio pažeidimas, ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl tokių veiksmų prasideda tą kiekvieną dieną, kai toks pažeidimas nepašalinamas. Priešingu atveju būtų suteikta galimybė įteisinti neteisėtą statybą, taip pažeidžiant viešą interesą ir atveriant galimybę plisti neteisėtoms statyboms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2007).
76. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad NŽT patikrinimą ginčo sklype atliko 2017 m. kovo 27 d., kurį atlikus, buvo surašytas Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 49ŽN-104, kuriame užfiksuota, jog užimta valstybinė žemė, esanti šalia ginčo sklypo. Atsakovė apie tai, kad ginčo statiniais yra užimama valstybinė žemė, buvo informuota NŽT raštu 2017 m. kovo 28 d. Todėl pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės nurodytos ieškinio senaties, šio termino skaičiavimą pagrįstai susiejo su atsakovės sužinojimu apie ginčo statinių, neturint NŽT sutikimo, statybą.
77. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Statybos įstatymo norma, kad kai privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, tai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų (galiojusios 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 25 dalies redakcijos) ir nurodo, kad valstybinės žemės, kurioje pastatyti ginčo statiniai, patikėtinė NŽT per vienerius metus nuo 2010 m. spalio 1 d. nepasinaudojo teise pateikti pretenziją, todėl jos sutikimas tapo nebeprivalomu. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip byloje jau nustatyta, NŽT apie ginčo statinių statybą, neturint šios valstybinės žemės patikėtinio sutikimo (sprendimo), tapo žinoma 2017 m. kovo 27 d., atlikus patikrinimą ginčo sklype iš šalia jo esančioje nesuformuotame atskiru sklypu valstybinėje žemėje, todėl ieškovės argumentas dėl pretenzinės tvarkos nepasinaudojimo atmestinas, kaip nepagrįstas.
Dėl ginčo statinių statybos teisėtumo.
78. Ieškovė apeliaciniame skunde, grįsdama ginčo statinių statybos teisėtumą, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nustatė ir skundžiamą sprendimą pagrindė teiginiu, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų darytina išvada, kad ginčo statinių degalinės sklype 1999 m. nebuvo, kad tokia išvada neteisinga ir neleidžia spręsti, jog ginčo statiniai buvo pastatyti 2018 m., kai buvo surašytas Privalomasis nurodymas, ir kai galiojo jame nurodyti teisės aktai. Taip pat nurodo, jog ieškinys buvo pateiktas dėl Privalomojo nurodymo, kuriame sprendžiama dėl statinių, pastatytų 1990-1993 metais, teisėtumo, nuginčijimo. Dėl statinių statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal teisė aktus, reglamentavusius jų statybą 1990-1993 metais, o ne pagal teisės aktus, galiojusios Privalomojo nurodymo surašymo metu.
79. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovei nepateikus jokių patikimų ir objektyvių įrodymų dėl ginčo statinių pastatymo laiko, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti ginčo statinių teisėtumo, remdamasis 1990-1993 metais ar iki 1999 metų galiojusiais statybą reglamentuojančiais teisės aktais, kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ginčo statinių, remiantis byloje esančiais įrodymais, ieškovės nurodytu laikotarpiu ginčo sklype, kurie kirstų šio sklypo ribą, nebuvo. Konstatuotina, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo statiniai ginčo sklype ir už jo ribų (nesuformuotoje atskiru sklypu valstybinėje žemėje) buvo pastatyti iki 1999 metų. Teismas negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra.
Dėl praleisto termino paduoti ieškinį.
80. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog nėra praleidusi termino Privalomajam nurodymui ginčyti.
81. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, iš kurių vienas yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).
82. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, kad tai, be kita ko, reiškia, kad šių terminų taikymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės, teismas juos taiko ex officio (pagal pareigas), o ne ginčo šalies prašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2014).
83. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Privalomasis nurodymas laikytinas tinkamai įteiktu ieškovei teisės aktų nustatyta tvarka, t. y., nepavykus šio dokumento įteikti ieškovei statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 123 punkte nustatyta tvarka, vadovaujantis šio reglamento nuostatomis, apie Privalomąjį nurodymą 2019 m. gruodžio 12 d. buvo paskelbta dienraštyje „Vakaro žinios“ bei interneto tinklalapyje www.planuojustatyti.lt . Teisėjų kolegija pažymi, jog toks pranešimas pripažįstamas tinkamu, todėl laikytina, jog ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka buvo informuota ir nustatytu terminu Privalomojo nurodymo neginčijo.
Dėl ekspertizės skyrimo nagrinėjamoje byloje.
84. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašymą skirti teismo ekspertize? elektroniniams parašams Privalomajame nurodyme (ieškinio 13 priede „7pr_PN antira.adoc“) ir skundžiamame sprendime (rinkmenoje „[2021-05-27][sprendimas byloje][e2-1622-1097-2021].adoc“) patikrinti ir nustatyti termina? eksperto kandidatu?rai pasiu?lyti bei ekspertui užduotiniems klausimams suformuluoti.
85. Byloje kilus klausimams, reikalaujantiems specialių mokslo, medicinos, meno, technikos, ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnio 1 dalis).
86. Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).
87. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau yra pasisakiusi dėl Privalomąjį nurodymą pasirašiusios atsakovės atstovės ir bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjusios teisėjos kvalifikuotų elektroninių parašų autentiškumo ir teisėtumo. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir joje atliktų veiksmų matyti, jog eiliniam vartotojui yra suteiktos ir nesudėtingai prieinamos priemonės, leidžiančios patikrinti elektroninius dokumentus ir įsitikinti juose esančių kvalifikuotų elektroninių parašų teisėtumu bei autentiškumu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei nustatytas aplinkybes, esančius byloje įrodymus, vertina, jog specialių informacinių technologijų žinių, siekiant patikrinti elektroninio dokumento kvalifikuoto elektroninio parašo galiojimą, taigi ir jo teisėtumą bei autentiškumą, nagrinėjamoje byloje poreikio nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir išanalizavusi ieškovės apeliacinį skundą bei jame pateiktus ieškovės argumentus, konstatuoja, jog ieškovė nepagrindė būtinumo skirti teismo ekspertizę. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje skirti teismo ekspertizę ieškovės nurodytiems klausimams atsakyti yra netikslinga.
Dėl įrodymų vertinimo.
88. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagri?stai atsisake? vertinti byloje teiktus dalyvaujanc?iu? byloje asmenu? neginc?ytus paaiškinimus ir i?rodymus apie ginc?o statiniu? pastatyma? iki konteinerine?s degaline?s statiniu? pastatymo, i?rodymu? apie degaline?s sklypo formavimao eiga?, kuri, ieškovės teigimu, patvirtina, kad iš pradžiu? buvo ketinta suformuoti sklypa? prie visu? statiniu?, t. y. ginc?o statiniu? ir konteinerine?s degaline?s statiniu?. Taigi, ieškovė iš esmės teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
89. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
90. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).
91. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).
92. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina ieškovės apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagri?stai atsisakydamas vertinti byloje teiktus dalyvaujanc?iu? byloje asmenu? neginc?ytus paaiškinimus ir i?rodymus apie ginc?o statiniu? pastatyma? iki konteinerine?s degaline?s statiniu? pastatymo, i?rodymus apie degaline?s sklypo formavimao eiga?, kuri, ieškovės teigimu, patvirtina, kad iš pradžiu? buvo ketinta suformuoti sklypa? prie visu? statiniu?, t. y. ginc?o statiniu? ir konteinerine?s degaline?s statiniu?.
93. Viena vertus, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde bandoma detalizuoti, kokie konkrečiai šalių, t. y. ieškovės bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai ir kiti įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti ar neįvertinti, tačiau iš esmės neargumentuojama ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, darytinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šiuo atveju ieškovė, nurodydama, kad pirmosios teismas nepagri?stai atsisakė vertinti byloje teiktus dalyvaujanc?iu? byloje asmenu? neginc?ytus paaiškinimus ir i?rodymus apie ginc?o statiniu? pastatyma? iki konteinerine?s degaline?s statiniu? pastatymo, i?rodymus apie degaline?s sklypo formavimo eiga?, iš esmės tik deklaratyviai teigia, kad minimi įrodymai yra neginčyti, kadangi ir pati ieškovė iš esmės nepagrindžia, kaip ir dėl ko minimi įrodymai paneigtų skundžiamame sprendime pateiktas pirmosios instancijos teismo išvadas, reikšdama reikalavimus, taip pat nėra pateikusi tuos reikalavimus neginčijamai pagrindžiančių įrodymų. Kita vertus, pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pasisakyta dėl visų šalių teiktų įrodymų, paaiškinimų, jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neteikia pagrindo pripažinti, kad šis teismas netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, kitus įrodymus. Aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas nėra palankus ieškovei, atsižvelgiant į jos apeliacinio skundo argumentus, nevertintina, kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino šalių teiktus įrodymus.
Dėl procesinės bylos baigties.
94. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
95. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
96. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
97. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
98. Nagrinėjamoje byloje prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikusi tik ieškovė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog apeliacinis skundas netenkinamas, ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nėra tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.