Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Trumpulienės ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovui V. A. dėl santuokos nutraukimo ir susijusių teisinių pasekmių, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Swedbank“, išvadą teikianti institucija byloje – Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

25. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

27. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo tenkinti iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas ieškovės apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime į jį išdėstytų motyvų kontekste.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nustačius vieno sutuoktinio kaltę, gali būti pripažįstamas kaltu ir kitas sutuoktinis, jei jis nesiėmė priemonių šeimai išsaugoti, negynė šeimos vertybių ir tai lėmė jo, kaip sutuoktinio, pareigų nesilaikymą. Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014).

31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Iš byloje esančių teismų sprendimų: Varėnos rajono apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6.-267-547/2011 2011 m. gegužės 23 d. nutarimo bei Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1128-922/2018 matyti, jog atsakovas du kartus buvo pagautas vairuojantis transporto priemonę, būdamas neblaivus, dėl ko jam pirmu atveju buvo skirta 2 400 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams, antru atveju -teismas nusprendė atleisti atsakovą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir bylą nutraukti; perdavę V. A. pagal laidavimą laiduotojai - sutuoktinei V. A., nustatė vienerių metų laidavimo terminą; paskyrė V. A. baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojo jį į minėtą fondą per vienerių metų laikotarpį sumokėti 10 MGL (500 Eur) įmoką; skyrė V. A. baudžiamojo poveikio priemonę ir uždraudė naudotis teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones 2 metų laikotarpiui, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei skyrė V. A. baudžiamojo poveikio priemonę ir konfiskavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Apie atsakovo alkoholio vartojimą Tarnybai pasisakė ir šalių dukra, nurodydama, jog tėvas yra rūpestingas, kai nevartoja alkoholio, uždaras ir nebendraujantis, kai alkoholį vartoja. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama nurodytą aplinkybę, kiek tai susiję su santuokos nutraukimo pagrindų nustatymu, pažymi, kad neabejoja, kad dėl atsakovo alkoholio vartojimo, kurio intensyvumo iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės nustatyti, šeima patyrė turtinių netekimų ir dvasinių išgyvenimų, tačiau kartu akcentuoja, jog sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės, sąlygojusios santuokos nutraukimą, svarbus ne atskirų pavienių epizodų, bet kompleksiškas sutuoktinių tarpusavio santykių, elgesio, įvertinimas viso santuokinio gyvenimo metu. Šiuo atveju pažymėtina, jog kreipdamasi į teismą dėl santuokos nutraukimo ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovas alkoholį pradėjo vartoti praėjus porai metų nuo santuokos sudarymo; bylos nagrinėjimo metu patikslino, jog tai įvyko po 3 metų nuo santuokos sudarymo. Tuo tarpu šalių byla dėl santuokos nutraukimo iškelta po 24 metų sutuoktinio gyvenimo, bei praėjus 2 metams nuo paskutinio (iš byloje nustatytų dviejų) vairavimo, būnant neblaivam, atvejo. Nurodytos aplinkybės byloja apie tai, jog atsakovo alkoholio vartojimas neabejotinai prisidėjo, bet nelėmė santuokos iširimą.

32. Atskirai pažymėtina, jog nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismo išvados dėl atsakovo kaltės nebuvimo yra prieštaringos, tačiau pirmos instancijos teismas nenustatė, jog atsakovas yra nekaltas dėl santuokos iširimo. Priešingai, teismas nustatė abiejų šalių kaltę. Pirmos instancijos teismas, vertindamas šalių santuokos iširimo pagrindą, nurodė, jog abi šalys pažeidė savo pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nerėmė vienas kito moraliai, todėl sutriko tarpusavio bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius ir dėl to jų bendras gyvenimas santuokoje tapo negalimas. Apeliantė skųsdama teismo sprendimą dėl santuokos išrimo dėl abipusės sutuoktinių kaltės akcentavo pirmos instancijos teismo netinkamą atsakovo alkoholio vartojimo vertinimą, tačiau nieko nepasisakė dėl jos kaip sutuoktinės veiksmų / priemonių šeimai išsaugoti, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktinių turtinėms teisėms taikymo nuo faktinio gyvenimo skyrium.

33. Pirmos instancijos teismas nustatė, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. sausio 15 d., kai jie faktiškai nustojo gyventi kartu. Apeliantė su teismo sprendimu šioje dalyje nesutinka, prašydama nustatyti, jog minėtos pasekmės turėtų būti taikomos nuo 2017 m. lapkričio 1 d.

34. CK 3.67 straipsnyje reglamentuojama santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms. Pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nors CK 3.67 straipsnio 2 dalyje nereglamentuota, ar teismas gali taikyti santuokos nutraukimo turtines pasekmes nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyrium, kai kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstami abu sutuoktiniai, sisteminis CK 3.67 straipsnio 2 dalies ir CK 3.61 straipsnio 3 dalies aiškinimas lemia, kad kai kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstami abu sutuoktiniai, bet kuris iš jų gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis); abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo nėra kliūtis teismui taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Taigi, nepaisant abiejų ginčo šalių kaltės dėl santuokos iširimo, pirmos instancijos teismas pagrįstas nagrinėjo ieškovės pareikštą prašymą paankstinti santuokos nutraukimo turtinius padarinius sutuoktinių teisėms.

35. Pažymėtina, jog prašymas taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paankstinti santuokos nutraukimo turtinius padarinius sutuoktinių teisėms negali būti savitikslis, t. y. šalys turi nurodyti kokių konkrečiai padarinių siekia. Paprastai taikant 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai, gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymu taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostatas, grindė reikalavimą dėl atsakovo neteikto išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Pažymėtina, jog toks prašymo pagrindimas yra a priori ydingas, nes kaip jau minėta CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos sutuoktinių tarpusavio turtinėms teisėms reguliuoti. Tuo tarpu sutuoktinių pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nepriklauso nuo to, ar vaikų tėvai gyvena santuokoje, ar išsituokę ar iš viso nėra sudarę santuokos.

36. Be to, byloje surinkti rašytiniai įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovės nurodomų aplinkybių apie šalių faktišką gyvenimą skyrium nuo 2017 m. lapkričio 1 d., t. y. neužilgo po antro buto, (duomenys neskelbtini) gatvėje įsigijimo. Byloje nustatyta, jog 2016 m. birželio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo butą (duomenys neskelbtini), o 2017 m. vasario 23 d. – butą (duomenys neskelbtini). Atsakovas dalyvavo abiejų butų – (duomenys neskelbtini). ir (duomenys neskelbtini) įrengime (derino baldų dukrai gamybos užsakymą, remonto darbų atlikimą), 2017 m. liepos 1 d. pirko televizorių, 2017 m. rugsėjo 8 d. pasirašė Cgates paslaugų teikimo sutartį butui (duomenys neskelbtini)., 2018 m. liepos 13 d. analogišką sutartį dėl paslaugų teikimo butui (duomenys neskelbtini). Taip pat byloje nustatyta, jog 2018 m. sausio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ½ dalį buto (duomenys neskelbtini), o 2019 m. sausio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi - ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Iš ieškovės banko sąskaitos išrašų matyti, jog 2018 m. sausio 30 d. ieškovė pervedė atsakovui pragyvenimui užsienyje 200 Eur, tokios pat paskirties 300 Eur pavedimą atliko 2019 m. sausio 12 d. Įvertinus minėtų rašytinių įrodymų visetą apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino ieškovės argumentus dėl šalių faktiško gyvenimo skyrium pradžios nuo 2017 m. lapkričio 1 d. kaip neįrodytus.

37. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog apeliantės prašymo dėl faktinio gyvenimo skyrium nuo 2017 m. lapkričio 1 d. nepagrįstumą patvirtina jos pačios pozicija dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teisinio režimo. Kaip jau minėta, abu minėti butai buvo šalių įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise po apeliantės deklaruojamos gyvenimo skyrium pradžios – po 2017 m. lapkričio 1 d. Apeliaciniame skunde apeliantė apie minėtų butų įsigijimą be kito ko nurodė, jog jie buvo įsigyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kitaip tariant įgyjant šių butų dalis, atsakovas patvirtino, kad jie įgyjami iš bendrų sutuoktinių lėšų. Tokius argumentus apeliantė nurodė pagrįsdama savo nesutikimą su teismo sprendimu minėtus butus pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe, t. y. apeliantė iš esmės siekia, kad šis turtas, įgytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė po 2017 m. lapkričio 1 d., nutraukiant santuoką butų vertinamas kaip bendras, kad būtų įtrauktas į sutuoktinių bendro turto balansą ir atitinkamai padalintas. Tokiu būdu konstatuotina, jog ieškovė ne tik nepagrindė, kokių materialinių pasekmių siekia prašydama paankstinti santuokos nutraukimo turtinius padarinius sutuoktinių teisėms, pareikštas prašymas dėl tokių pasekmių taikymo nuo 2017 m. lapkričio 1 d. yra ne tik neįrodytas, bet ir a priori nepagrįstas, nes apeliantė pripažįsta, jog po minėtos datos šalys įsigijo bendro turto ir kitokio teisinio režimo minėtam turtui taikyti neprašo.

38. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkinto ieškovės prašymo taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostatas nuo 2017 m. lapkričio 1 d.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

39. Pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl 10 800 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimo tenkino iš dalies - priteisė šalių nepilnametei dukrai iš atsakovo 5 360 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Apeliaciniame skunde apeliantė prašo jos prašymą tenkinti visiškai ir papildomai priteisti jai 5 440 Eur sumą.

40. Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šis momentas kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatinėjamas individualiai, tai yra bylos dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo įrodinėjimo dalykas.

41. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį matyti, jog tarp šalių kilo ginčas dėl teisės į išlaikymą atsiradimo momento, šalys nesulygo nuo kada atsakovas nustojo teikti išlaikymą savo nepilnametei dukrai. Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo už trijų metų laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio, nurodydama, jog atsakovas jokio išlaikymo dukrai neteikia nuo 2017 metų (pirminio ieškinio 35 punktas). Pirmos instancijos teismas teisės į išlaikymą atsiradimą nagrinėjamu atveju susiejo su šalių faktiško gyvenimo skyrium pradžia – įsiskolinimą priteisė nuo 2019 m. sausio mėnesio už 21 mėnesį iki ieškinio pareiškimo ir bendrą įsiskolinimo sumą sumažino 880 Eur, kuriuos atsakovas sumokėjo dukrai tiesiogiai. Apeliantė nesutinka tiek dėl išlaikymo įsiskolinimo skaičiavimo pradžios, tiek dėl išlaikymo įsiskolinimo sumažinimo 880 Eur suma; taip pat tarp šalių kilo ginčas dėl to, kam turėtų būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas – apeliantei ar nepilnametei dukrai.

42. Sprendžiant ginčus dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo svarbu tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011; 2022 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 46 punktas).

43. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog atsakovas jau kurį laiką iki bylos iškėlimo išvažiuodavo uždarbiauti į užsienį, nepilnametė dukra tuo metu gyveno Vilniuje su ieškove, tačiau faktiškai šalys nustojo gyventi kartu ir bendro ūkio neveda nuo 2019 m. sausio mėnesio, dėl atsakovo prievolės padengti išlaikymo įsiskolinimą nuo šios datos tarp šalių ginčo nėra. Dėl išlaikymo įsiskolinimo skaičiavimo ir už ankstesnį laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. sausio mėnesio, atsakovas nesutinka, tokiam išlaikymo skaičiavimui nematė pagrindo pirmos instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo tokį pirmo instancijos teismo sprendimą keisti.

44. Pažymėtina, jog byloje nenustatyta ir apeliantė tokių įrodymų nepateikė, kad nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio atsakovas būtų palikęs šeimą ir išvažiavęs visam laikui į užsienį bei visai nesirūpintų nepilnamete dukra. Byloje nustatyta, jog nors atsakovas išvažiuodavo dirbti į užsienį, tačiau periodiškai grįždavo į Lietuvą: apie tai byloja aplinkybės apie atsakovo vairavimą, būnant neblaiviu 2018 m. liepos 8 d. (duomenys iš nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1128-922/2018), 2018 m. spalio 15 d. administracinės baudos gavimą už automobilio pastatymą ant šaligatvio (išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus Nr. 01-ANR_I-1060-202):, taip pat aplinkybės apie tai, jog atsakovas fiziškai dalyvavo sudarant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius: 2018 m. sausio 12 d. dėl buto (duomenys neskelbtini), dalies, o 2019 m. sausio 10 d. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies. Be to iš byloje esančių šalių banko sąskaitų išrašų matyti, jog atsakovas periodiškai pervesdavo piniginių lėšų šalių pilnamečiui sūnui: 2017 m. liepos 23 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. pervedė 620 Eur, nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. pervedė 6 669 Eur, nuo 2019 m. kovo 9 d. iki 2019 m. birželio 23 d. pervedė 180 Eur, 2020 m. balandžio 20 d. – 30 Eur, taip pat nepilnametei dukrai: nuo 2018 m. liepos 17 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. pervedė 60 Eur, nuo 2019 m. kovo 9 d. iki 2019 m. liepos 25 d. pervedė 130 Eur, 2020 m. birželio 23 d. – spalio 25 d. pervedė 150 Eur. Nustatytų aplinkybių visetas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ginčo laikotarpiu, t. y. iki 2019 m. sausio 15 d. šalys abi pagal savo galimybes prisidėjo prie jų nepilnametės dukters išlaikymo, todėl apeliantės reikalavimas dėl įsiskolinimo už ankstesnį laikotarpį pritesimo pagrįstai atmestas, kaip neįrodytas.

45. Atskirai pasisakytina dėl subjekto, kuriam turėtų būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas. Kaip minėta, pirmos instancijos teismas išlaikymo įsiskolinimą priteisė nepilnametei šalių dukrai A. A., tuo tarpu apeliantė išlaikymo įsiskolinimą prašo priteisti jai asmeniškai. Teismų praktikoje išaiškinta, jog išlaikymo įsiskolinimas priteisiamas vaikui, jeigu jis negavo iš vieno iš tėvų jam reikalingo išlaikymo. Tačiau kai vienas iš tėvų nevykdo vaiko (vaikų) išlaikymo prievolės, tačiau ją visa apimtimi vykdo kitas iš tėvų, išlaikymo prievolės asmeninis pobūdis ir neperleidžiamumo savybė negali būti kliūtis konstatuoti, kad faktiškai išlaikymą už abu tėvus teikė tik vienas iš tėvų, ir pripažinti šiam teisę į turėtų išlaidų atlyginimą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgręžtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų. Kai vienas iš tėvų teikia visišką išlaikymą vaikui iš asmeninio turto už abu tėvus, tai jis įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą, bet išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta. Šią aplinkybę teismas nustato atsižvelgdamas į išlaikymo prigimtį, tikslus ir terminuotą pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010).

46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nuo 2019 m. sausio 15 d. šalys nustojo faktiškai gyventi kartu ir nuo to momento jų turtinėms teisėms taikomos santuokos nutraukimo pasekmės. Tokiu būdu konstatuotina, jog nuo 2019 m. sausio 15 d. apeliantė nepilnametę dukterį išlaikė iš savo asmeninių (ne bendrųjų) lėšų, todėl išlaikymo įsiskolinimas turi būti priteistas jai, ne dukrai, kuri visą jai būtiną išlaikymą gavo iš motinos. Kadangi atsakovas pripažino, jog teisė į išlaikymą atsirado nuo 2019 m. sausio 15 d., taip pat sutiko su nepilnametei būtinu išlaikymu ir jo dydžiu, konstatuotina, jog apeliantė įgijo teisę į 6 300 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimą (21*300).

47. Pirmos instancijos teismas 6 300 Eur išlaikymo įsiskolinimo sumą sumažino 280 Eur, sumokėtais banko pavedimais (2019 m. ir 2020 m. atsakovo banko išrašų duomenys) bei 660 Eur suma, sumokėta grynais pinigais. Apeliantė su tokiu išlaikymo įsiskolinimo sumažinimu nesutinka, nes mano, jog 280 Eur lėšos nebuvo skirtos išlaikymui, o kišenpinigiams ir pramogoms, jų tarpe 100 Eur gimtadienio dovanai, o aplinkybės dėl 660 Eur išlaikymo dukrai suteikimo iš vis nėra įrodytos. Su tokia apeliantės pozicija sutiktina iš dalies.

48. Iš atsakovo banko sąskaitos išrašo matyti, jog 100 Eur suma buvo skirta nepilnametės dovanai, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog ši suma negali būti vertinama kaip išlaikymas vaikui ir ja mažinti išlaikymo įsiskolinimo nebuvo jokio teisinio pagrindo. Tuo tarpu kitos sumos – nuo 10 iki 40 Eur, kurių paskirtis „nagams“, „vakarui“, „savaitgaliui“, nors ir nebuvo skirtos nepilnametės būtinųjų poreikių tenkinimui, tačiau neabejotinai jomis buvo prisidėta prie vaiko papildomų poreikių tenkinimo, t. y. 180 Eur suma pirmos instancijos teismas pagrįstai sumažino atsakovo išlaikymo įsiskolinimą.

49. Sutiktina su apeliantės nuomone, jog atsakovas neįrodė 660 Eur išlaikymo grynais pinigais dukrai suteikimą. Kaip jau minėta, išlaikymo įrodinėjimo našta už laikotarpį, kuomet vienas iš tėvų faktiškai negyvena su vaiku, tenka pastarajam kartu negyvenančiam tėvui. Atsakovo savarankiškai parengta lentelė dėl dukrai teikto išlaikymo, negali būti vertinama kaip objektyvus išlaikymo faktą pagrindžiantis rašytinis įrodymas, nes priešingas tokio įrodymo vertinimas suteiktų nepagrįsto pranašumo atsakovui ir paneigtų pačią įrodinėjimo prasmę, t. y. bet kokia savarankiškai parengta lentelė bet kokiai sumai atleistų įrodinėjimo naštą turinčią šalį nuo realaus įrodinėjimo, kas būtų nesąžininga ir neprotinga kitos šalies atžvilgiu. Dėl minėto apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais dalyje dėl nepagrįsto priteisto išlaikymo sumažinimo 760 Eur (100+660) suma ir keičia pirmos instancijos teismo sprendimą pritiesdamas apeliantei iš viso 6 120 Eur išlaikymo įsiskolinimo (6 300 – 180).

50. Atskirai pasisakytina dėl atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių, jog apeliantė neįrodė išlaikymo dukrai suteikimo fakto prašomo priteisti išlaikymo įsiskolinimo sumai. Šiuo atveju pažymėtina, jog atsakovas neginčijo 600 Eur išlaikymo (iš abiejų tėvų), būtino dukros poreikių užtikrinimui, dydžio. Taip pat atsakovas sutiko su teismo nustatyta išlaikymo teikimo atsiradimo data – 2019 m. sausio 15 d., t. y. pripažino, jog nuo tos datos nustojo teikti savo nepilnametei dukrai išlaikymą. Iš apeliantės banko išrašų už 2019-2020 metus matyti, jog odontologų paslaugoms, mergaitės akiniams ir kitų poreikių tenkinimui (pinigai pervesti nepilnametei į sąskaitą) buvo išleista daugiau nei 2 200 Eur. Likusi priteistino išlaikymo įsiskolinimo dalis – 4 100 Eur, sudaro 187 Eur per mėnesį (6 120 – 2 200)/21)), t. y. mažiau nei pats atsakovas pripažino būtinu ir pagrįstu dukros būtiniausių poreikių tenkinimui. Atitinkamai sutikti su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

52. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Šia prezumpcija padalydamas bendrą turtą teismas privalo vadovautis, jeigu nenustato CK 3.123 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurios leidžia teismui nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo ir vienam sutuoktiniui priteisti didesnę turto dalį. Teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis).

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas CK 3.123 straipsnio taikymo praktiką yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009; kt.). Taigi, pavyzdžiui, vien tik faktas, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su sutuoktiniu, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2007). Paprastai, kai yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, sutuoktiniams nustatomos atitinkamai 2/3 ir 1/3 dalys nuosavybės teisės į jų turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2022, 84 punktas).

55. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pirma, dalijant sutuoktinių bendrą turtą, yra sprendžiami tėvų, bet ne vaikų turtiniai klausimai. Antra, įstatymų leidėjas vaikų interesus, kaip pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nustatė atsižvelgdamas į būtinybę nepažeisti pagrindinės vaiko teisės – teisės į gyvenimo sąlygas, kurios būtinos jo fiziniam, protiniam ir socialiniam vystymuisi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama ta linkme, jog vaikų gerovė paprastai yra užtikrinama jiems teikiamu išlaikymu, todėl šis klausimas santuokos nutraukimo bylose išsprendžiamas nustatant išlaikymo dydį, atitinkantį vaiko poreikius ir tėvų galimybes tokį išlaikymą teikti. Vis dėlto įstatymų leidėjas kaip vieną iš sąlygų, leidžiančių teismui nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, yra įtvirtinęs būtinybę užtikrinti vaiko interesus, todėl išskirtiniais atvejais, kai reikia užtikrinti vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo socialiniam, psichologiniam ir fiziniam vystymuisi, ir to negalima pasiekti tik kito iš tėvų teikiamu išlaikymu, teismas gali taikyti CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtį ir tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, paskirti didesnę santuokos metu įgyto turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-387/2022, 80 punktas).

56. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog šalys nuosavybės teise turi kelias gyvenamąsias patalpas, nepilnametės dukters teisės į gyvenamąjį būstą yra užtikrintos, pati nepilnametė po poros mėnesių taps pilnametė, atsakovas sutiko teikti dukrai išlaikymą, todėl vaiko interesų užtikrinimo kriterijus nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl poreikio nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto padalinimo lygių dalių principo.

57. Sutuoktinio gaunamos pajamos tiesiogiai susijusios su jo turtine padėtimi, kuri CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įvardyta kaip pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, tačiau nagrinėjamu atveju pati apeliantė pripažino (nors atsakovas nepateikė duomenų apie užsienyje gaunamas pajamas), jog jos finansinė padėtis yra žymiai geresnė nei atsakovo, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo jos naudai.

58. Aplinkybė, jog apeliantė mokėjo kreditų grąžinimo įmokas bei už kreditus įsigytų butų ((duomenys neskelbtini) gatvėje ir (duomenys neskelbtini) gatvėje) komunalinius mokesčius, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Tokia išvada darytina įvertinus tai, jog kreditai ir komunaliniai mokesčiai buvo mokami apeliantės, kaip sutuoktinio likusio gyventi Lietuvoje. Apeliantė nepaneigė atsakovo nurodytos pozicijos, jog taip tiesiog buvo susitarta dėl jo darbo užsienyje. Be to, apeliantė pripažino, jog butas (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo (ir yra) nuomojamas, o ji disponavo iš nuomos gautomis lėšomis. Atsakovas nurodė, jog nuomos gautomis lėšomis buvo dengiamos kredito įmokos, ieškovė tokių aplinkybių taip pat nepaneigė. Tokiu būdu apeliantės argumentai dėl šalių nuosavybės teise valdomų objektų priežiūros, mokesčių mokėjimo ir pan., nėra reikšmingos aplinkybės CK 3.123 straipsnio 1 dalies prasme ir nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo.

Dėl sutuoktinių turto padalijimo ir prievolių (ne)modifikavimo

59. CK 3.118 straipsnyje nustatyta bendro turto padalijimo tvarka. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi CK 3.87–3.91 straipsniais. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

60. Byloje nustatyta, jog santuokos metu šalys įsigijo šį nekilnojamąjį turtą:

47.1 butą (duomenys neskelbtini), (įsigijimo pagrindas – 2003 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis, parduotas 2016 m. gruodžio 1 d.).

47.2. butą (duomenys neskelbtini), (vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis – 53 900 Eur; įsigijimo pagrindas – 2016 m. birželio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis, juridiniai faktai – šeimos turtas, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė);

47.3. butą (duomenys neskelbtini), (vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis – 40 300 Eur; įsigijimo pagrindas – 2017 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis, juridinis faktas – bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė;

47.4. 2/649 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis – 1 451 Eur; įsigijimo pagrindas – 2017 m. vasario 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis, juridinis faktas – bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė;

47.5. 1/2 dalis buto (duomenys neskelbtini), (vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis – 24 700 Eur; įsigijimo pagrindas – 2019 m. sausio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis, juridinis faktas – bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė);

47.6. 1/2 dalis buto (duomenys neskelbtini), (vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis – 9 600 Eur; įsigijimo pagrindas – 2018 m. sausio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis, juridinis faktas – bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė).

61. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl šalims priklausančių ½ butų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), teisinio režimo. Abu minėti butai (jų dalys) įsigyti santuokos metu, viešame registre įregistruoti kaip bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau pirmos instancijos teismas šiuos butus pripažino atsakovo asmenine nuosavybe. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nes atsakovas nebuvo pareiškęs byloje materialaus reikalavimo dėl minėto turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe. Tuo tarpu atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog apeliantė tiesiog netinkamai suprato pirmos instancijos teismo sprendimą, nes butai jam buvo priteisti, padalinus bendrą turtą ir įvertinus, jog jis nereikalauja kompensacijos už ieškovei atitenkančią didesnę turto dalį.

62. Pirmos instancijos teismas skundžiamo sprendimo 94 punkte, įvertinęs atsakovo tėvo indėlį, įsigyjant butų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), ½ dalis, nurodė, jog šis turtas pripažintinas asmeniniu atsakovo turtu ir nedalintinas. Taigi, teismas nedviprasmiškai pasisakė apie šio turto neįtraukimą į sutuoktinių dalintino turto balansą, todėl apeliacinio teismo kolegija kritiškai vertina atsakovo poziciją dėl apeliantės netinkamo teismo sprendimo vertinimo (suvokimo).

63. CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismo aktyvumas šeimos bylose yra pagrįstas būtinybe užtikrinti nepilnamečių vaikų interesų apsaugą, sutuoktinių tarpusavio turtiniuose ginčuose, kurie su vaikų teisėmis ir interesais nesusiję, teismas turi būti aktyvus tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), jų interesų pusiausvyra ar apsaugotos vieno iš sutuoktinių teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių negali pats tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2010).

64. Įvertinus tai, jog ginčo turtas -1/2 dalys butų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), niekaip nėra susijusios su ieškovų nepilnametės dukters poreikių tenkinimu, atsakovas byloje nereiškė reikalavimo dėl minėto turto teisinio režimo pakeitimo, apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais apie tai, jog teismas nepagrįstai peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas ir minėtą turtą pripažino atsakovo asmenine nuosavybe ir jo neįtraukė į sutuoktinių dalintino turto balansą.

65. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015 ir kitos). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pavyzdžiui, dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė ir grindžiama bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kita. Taigi, santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o kai sutuoktiniai nesutaria – įvertinti visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir parinkti santuokinio turto padalijimo būdą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos svarbias nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006).

67. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog konfliktiški santykiai savaime nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo turto padalijimo natūra principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662-313/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių esmė ir kuriamo turto šeimos poreikiams tenkinti paskirtis lemia tokio turto individualių savybių specifiką, kartu ir objektyviai suvokiamus kaip neišvengiamus tokio turto valdymo bei naudojimo įgyvendinimo ypatumus šeimos teisinių santykių nutraukimo atvejais. Dėl to, santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

68. Paminėta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, jog nepriklausomai nuo šalių tarpusavio santykių pozityvumo, nukrypti nuo bendro turto padalijimo natūra principo galima tik išimtiniais atvejais, nebent patys sutuoktiniai susitaria dėl kitokio padalinimo būdo. Kadangi sutuoktinių tarpusavio turtiniuose santykiuose galioja šalių dispozityvumo principas, sutuoktiniai patys gali nuspręsti dėl jų bendro turto padalinimo.

69. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog abi šalys nepageidavo bendro turto padalinimo natūra, dalijant kiekvieną iš turtinių vienetų po lygiai. Tačiau nors šalys nepageidavo likti turtinių vienetų bendraturčiais, dėl turto padalinimo susitarti nepavyko: ieškovė pageidavo, kad jai nuosavybės teise būtų palikti du būtai, esantys (duomenys neskelbtini). ir (duomenys neskelbtini), bei nurodė, jog nepretenduoja į kitus du butus - (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini); atsakovas sutiko, kad ieškovei būtų paliktas butas, esantis (duomenys neskelbtini) gatvėje, tačiau prašė jam palikti butą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje ir pažymėjo, jog nepageidauja gauti kompensaciją už didesnę ieškovei tenkančio turto vertę, dėl to, kad kiti du butai – jų dalys - būtų palikti jam, taip pat neprieštaravo. Tokiu būdu konstatuotina, jog tarp šalių kilo ginčas tik dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje.

70. Kaip jau minėta, nesant šalių bendro sutarimo, teismas turėtų visą sutuoktinių turtą padalinti po lygiai natūra, t. y. priteisiant kiekvienai šaliai po ½ dalį tiek buto (duomenys neskelbtini) gatvėje, tiek buto (duomenys neskelbtini). gatvėje, tačiau atsižvelgiant į tai, jog abi šalys nepageidauja likti bendraturtėmis, atsakovas sutiko, kad ieškovei su dukra liktų didesnis (trijų kambarių) butas, o jam – mažesnis (vieno kambario), toks turto padalinimas neatitiktų racionalumo principo ir neskatintų socialinės taikos tarp šalių įsivyravimo. Kita vertus priteisti ieškovei abu minėtus butus, paliekant atsakovui tik kitų dviejų butų dalis, prieštarautų sutuoktinių lygybės bei konstitucinio nuosavybės teisės apsaugos principams, nes atsakovas netektų nuosavybės į abu bendrosios nuosavybės teise iki santuokos nutraukimo valdytus butus, jam atitektų tik bendroji dalinė nuosavybė, t. y. turtas, kurio nuosavybės teisės įgyvendinimas turi būti derinamas su kitu bendraturčiu (broliu).

71. Įvertinus aukščiau paminėtą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog netikslinga keisti pirmos instancijos teismo atliktą šalių turto padalinimą, t. y. tikslinga palikti pirmos instancijos teismo sprendimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje priteisimo ieškovei, o kito turto – buto (duomenys neskelbtini) gatvėje, ½ dalies buto (duomenys neskelbtini) gatvėje ir (duomenys neskelbtini) gatvėje priteisimo atsakovui, tačiau įtraukus pastaruosius du butus (jų dalis, priklausančias šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise) į dalintino turto balansą, pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas iš šalių priteistinos kompensacijos dalyje. Atsakovas tiek procesiniuose dokumentuose tiek bylos nagrinėjimo iš esmės metu nurodė, jog nereikalauja iš ieškovės kompensacijos už jai tenkančio turto didesnę vertę. Tačiau, nagrinėjamu atveju būtent atsakovui atitenka didesnės vertės turtas, todėl atitinkama kompensacija priklauso ieškovei. VĮ Registrų centro duomenimis ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 24 700 Eur, ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini) – 9 600 Eur, buto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, vidutinė rinkos vertė - 53 900 Eur, nesumokėto kredito likutis – 21 176 Eur, buto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, vidutinė rinkos vertė – 41 751 Eur, nesumokėto kredito likutis – 23 175 Eur. Atitinkamai ieškovei iš atsakovo priteistina 10 076 Eur kompensacija (9 600+24 700)/2) – (((53 900- 21 176) – (41 751 – 23 175))/2) už atsakovui tenkančią didesnės vertės turto dalį.

72. Kadangi pirmos instancijos teismas atsakovui taip pat priteisė pagal Europos bendrovei (duomenys neskelbtini) pagal Garantuotų palūkanų gyvybės draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) draudėjos V. A. apdraustojo V. A. vardu sumokėtas 4 611,96 Eur draudimo įmokas ir tarp šalių ginčo šioje dalyje nėra, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovei priklauso pusė šios sumos kompensacija – 2 306 Eur. Atitinkamai, pripažinus, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai turtą –pripažino atsakovo asmenine nuosavybe, įtraukus jį į bendro dalintino turto balansą, ieškovei iš viso priklauso 12 382 Eur (10 076 + 2 306) kompensacija už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, priteisiant ieškovei 12 382 Eur kompensaciją.

73. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

74. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir šalių bendras kreditorius – trečiasis asmuo AB „Swedbank“ susitarė, kad tuo atveju, jei atsakovei bus priteisti abu pagal kreditus įsigyti butai – tiek butas (duomenys neskelbtini) gatvėje, tiek butas (duomenys neskelbtini) gatvėje – prievolės pagal Kredito sutartį 1 ir Kredito sutartį 2 būtų modifikuotos, pripažįstant jas asmeninėmis ieškovės prievolėmis. Kadangi ieškovės reikalavimas dėl abiejų minėtų butų jai priteisimo nebuvo patenkintas, pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl šalių prievolių bankui vykdymo nekeistinas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

75. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės, faktinio gyvenimo skyrium pradžią, tačiau suklydo taikydamas bendro sutuoktinių turto padalijimą natūra nuostatas, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą sprendžiant teikiamo išlaikymo ir atsiradusio įsiskolinimo klausimą, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas iš dalies, o skundžiamas teismo sprendimas iš dalies keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

76. Pagal bendrąją taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taigi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas yra toks, kad pralaimėjusi šalis laimėjusiai bylą šaliai atlygina visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis), t. y. įstatyme įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutas yra grindžiamas principu ,,pralaimėjęs moka“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2013). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, turėtų būti pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

77. Nagrinėjamu atveju ieškovės šioje byloje pirmojoje instancijoje patirtos išlaidas sudarė 5 805,95 Eur advokato pagalbos išlaidų ir 1 210 Eur žyminis mokestis. Atsakovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų neteikė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos išlaidos buvo būtinos, protingos ir pagrįstos, todėl teismas, proporcingai šalių patenkintų reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas: ieškovei priteisė 3 367,48 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat atsakovui, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, priteista atlyginti valstybei dalį atsakovei tenkančio sumokėti atidėto žyminio mokesčio – 597 Eur, taip pat iš atsakovo ieškovei priteista 451,06 Eur žyminio mokesčio.

78. Perskirstant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą svarbu tai, kad apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl abiejų šalių kaltės nutraukiant santuoką, taip pat dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktinių turtinėms teisėms momento, o išlaikymo priteisimo bei nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo ir kompensacijos už bendro turto sumažėjimą dalyse sprendimas nebuvo skundžiamas; sprendimas pakoreguotas išlaikymo įsiskolinimo 760 Eur dalyje (visas reikalavimas dėl 10 800 Eur patenkinamas 56,67 % priteisiant 6 120 Eur), taip pat pakeista dalis dėl dviejų butų įtraukimo įdalintino turtą balansą ir priteista 10 076 Eur kompensacija, atitinkamai konstatuotina, jog ieškovės reikalavimai pirmos instancijos teisme patenkinti 62,57 proc. (reikalavimas dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės tenkintas 50 proc. (santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės) + reikalavimas dėl pavardės tenkintas 100 proc. + reikalavimas dėl turtinėms teisėms teisinių pasekmių sukėlimo tenkintas 0 proc. + reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo patenkintas 100 proc. + reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo tenkintas 100 proc. + reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo tenkintas 56,67 proc. + reikalavimas dėl turto padalijimo tenkintas 75 proc. + reikalavimas dėl 32 033 Eur kompensacijos priteisimo patenkintas 31,46 proc. (10 076*100/32 033) + reikalavimas dėl prievolių nustatymo tenkintas 50 proc. / 9). Atitinkamai ieškovei priklauso 4 389,87 Eur ((5 805,95 + 1 210)*62,57%)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme.

79. Kadangi pirmos instancijos teismas 2020 m. spalio 6 d. nutartimi atidėjo 597 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 373,54 Eur žyminio mokesčio (597 *62,57 %), iš ieškovės – 223,46 Eur (597-373,54) žyminio mokesčio.

80. Ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu buvo atleista nuo žyminio mokesčio už reikalavimą priteisti išlaikymą. Pakeitus pirmos instancijos sprendimą priteisto išlaikymo įsiskolinimo dalyje, atitinkamai keistina sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio į valstybės biudžetą priteisimo iš atsakovo. Pirmos instancijos teismas už reikalavimą dėl išlaikymo nepilnametei priteisimo iš atsakovo priteisė 62,64 Eur žyminio mokesčio ir sprendimas šioje dalyje nebuvo skundžiamas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pakeitė sprendimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, iš viso iš atsakovo priteista 6 120 Eur įsiskolinimo skola, todėl remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 7 dalimi, už šį reikalavimą iš atsakovo valstybės naudai priteistina 138 Eur (6 120 * 3 %.)*75%. Iš viso valstybės naudai iš atsakovo priteistini 574,18 Eur (62,64 + 138+373,54) žyminio mokesčio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

81. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

82. Nagrinėjamu atveju tik ieškovė pareiškė prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė įrodymus, pagrindžiančius1 367 Eur žyminio mokesčio išlaidas bei 1 573 Eur advokato pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo surašymą. Taigi, ieškovė iš viso patyrė 2 940 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

83. Ieškovė apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – 30,57 proc. (reikalavimas panaikinti sprendimą dėl abipusės kaltės dėl santuokos iširimo atmestas visa apimtimi - patenkintas 0 proc., reikalavimas dėl gyvenimo skyrium nustatymo nuo 2017 m. lapkričio 1 d. atmestas visa apimtimi – patenkintas 0 proc., reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo padidinimo 5 440 Eur suma patenkintas 760 Eur dalyje, t. y. 13,97 proc., reikalavimas nukrypti nuo lygių dalių principo atmestas – patenkintas 0 proc., reikalavimas dėl buto (duomenys neskelbtini) gatvėje ieškovei priteisimo atmestas – patenkintas 0 proc., reikalavimas dėl butų (duomenys neskelbtini) gatvėje ir (duomenys neskelbtini) gatvėje įtraukimo į dalintiną turtą patenkintas 100 proc., reikalavimas dėl 2 306 Eur kompensacijos priteisimo patenkintas 100 proc. / 7). Atitinkamai ieškovei iš atsakovo priteistina 898,76 Eur (2 940*30,57%)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovės V. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą pakeisti, teismo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:

„Nutraukti ieškovės V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo ieškovei V. A. palikti santuokinę pavardę „A.“, atsakovui V. A. – „A.“.

Nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių V. A. ir V. A. turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. sausio 15 d., kai jie faktiškai nustojo gyventi kartu.

Nustatyti šalių nepilnametės dukters A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su motina V. A..

Nustatyti, kad atsakovas V. A. su nepilnamete dukra A. A. bendrauja geranorišku tėvų susitarimu nustatytais būdais.

Priteisti iš atsakovo V. A. nepilnametei dukrai A. A. išlaikymą po 300 Eur (tris šimtus eurų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pareiškimo teismui dienos (2020 m. spalio 2 d.) iki dukters pilnametystės, išskaičiuojant pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sumokėtas laikinojo išlaikymo sumas, periodines išmokas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Sprendimo dalį dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo vykdyti skubiai. Išaiškinti, kad skubiai vykdytinų sprendimų apskundimas jų vykdymo nesustabdo.

Paskirti ieškovę V. A. nepilnametei dukrai A. A. priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise.

Priteisti iš atsakovo V. A. ieškovės V. A. naudai 6 120 Eur (šešis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt eurų) nepilnametei neteikto išlaikymo įsiskolinimo.

Priteisti ieškovei V. A. asmeninės nuosavybės teise 66,97 kv. m bendro ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiais: 11,61 kv. m (pažymėtu R3-4) ir 6,83 kv. m (pažymėtu R3-3), esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovei V. A. iš atsakovo V. A. 3 995 Eur (trijų tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimt penkių eurų) kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Priteisti atsakovui V. A. asmeninės nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2/649 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1,0024 ha.

Priteisti atsakovui V. A. asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovui V. A. asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovui V. A. asmeninės nuosavybės teise pagal Europos bendrovei (duomenys neskelbtini) pagal Garantuotų palūkanų gyvybės draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) draudėjos V. A. apdraustojo V. A. vardu sumokėtas 4 611,96 Eur (keturių tūkstančių vienuolikos eurų ir 96 euro centų) draudimo įmokas.

Priteisti iš atsakovo V. A. V. A. naudai 10 076 Eur (dešimties tūkstančių septyniasdešimt šešių eurų) kompensaciją dėl atsakovui atitekusios didesnės dalies bendros turto.

Nustatyti, kad prievolės AB „Swedbank“, juridinio asmens kodas 112029651, pagal 2016 m. birželio 7 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidarios ieškovės V. A. ir atsakovo V. A. prievolės, tačiau V. A. asmeniškai vykdo prievoles bankui.

Nustatyti, kad prievolės AB „Swedbank“, juridinio asmens kodas 112029651, pagal 2016 m. gruodžio 28 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidarios ieškovės V. A. ir atsakovo V. A. prievolės, tačiau V. A. asmeniškai vykdo prievoles bankui.

Priteisti iš atsakovo V. A. ieškovei V. A. 4 389,87 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir 87 euro centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo V. A. 373,54 Eur (tris šimtus septyniasdešimt tris eurus ir 54 centus) žyminio mokesčio, iš ieškovės V. A. - 223,46 Eur (du šimtus dvidešimt tris eurus ir 46 euro centus) žyminio mokesčio. Išaiškinti, jog valstybei priteistos lėšos turi būti sumokėtos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5662. Dokumentus, patvirtinančius lėšų sumokėjimą, būtina pateikti į bylą.

Likusioje dalyje apeliacinio skundo netenkinti.

Priteisti ieškovei V. A. iš atsakovo V. A. 898,76 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus ir 76 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.