Alytaus apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. patikslintą ieškinį atsakovams J. P., M. P., tretieji asmenys byloje – notarė Veronika Butkevičienė, notarė Rasa Inokaitienė dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

Teismas laiko, kad ieškovės nurodytas, kaip prejudicinę reikšmę šioje byloje turintis, Kauno apygardos teismo nuosprendis, neturi jokios teisinės reikšmės šioje byloje. Nuosprendžiu buvo pakeistas ieškovės ir jos mamos fizinio konflikto ir jo pasekmių teisinis kvalifikavimas, ieškovė išteisinta, nes jos veiksmuose nenustatyta tyčia. Tačiau šiuo nuosprendžiu, nebuvo nustatyti jokie nesąžiningi ir smerktini geros moralės požiūriu atsakovo J. P. veiksmai šio baudžiamojo proceso metu.

Ieškovė V. P. ieškinyje nurodžiusi, kad dėl jos atžvilgiu pradėto baudžiamojo proceso, dėl brolio J. P. žinučių 2017 m. kovo 21 d. ji susirgo psichikos sutrikimu. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtina kad depresinis sutrikimas ieškovei buvo diagnozuotas dar 2010 m. Teismo posėdžio metu ieškovė pati nurodžiusi, kad po turto padovanojimo santykiai su broliu pablogėjo – depresija ji sirgo nuo 2010 m., o 2017 m. buvo paūmėjimas.

Taip pat ieškovė nurodžiusi, kaip atsakovo gerai moralei prieštaraujančius veiksmus, kad atsakovas J. P. ištraukia hidroforą, kuriuo traukiamas vanduo iš šulinio, užrakina ūkinį pastatą, savavališkai nugriovė ūkinį pastatą, nemoka komunalinių mokesčių. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog knygutėje yra įrašas, kuriuo tarp jų vyksta ginčas dėl elektros kainos, kuris paneigia ieškovės argumentus, kad atsakovas nemoka už elektrą, nes tokiu atveju nereikėtų ginčytis dėl elektros kainos. Šie aukščiau ieškovės nurodomi atsakovo veiksmai, neturi teisinės reikšmės šioje byloje, kai vertinami sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindai, kai turi būti nustatyti tokie atsakovo veiksmai, kurie smerktini taip pat griežtai, kaip pasikėsinimas į dovanotojo gyvybę.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros plinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-403/2018, 27, 28 punktai). Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareigą turi šalys (CPK 12, 178 straipsniai, 179 straipsnio 1 dalis), o teismas vadovauja įrodinėjimo procesui ir vertina šalių pateiktus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Taigi, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus.

Teismas, visapusiškai ištyręs bylos duomenis bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, sprendžia, kad ieškovė neįrodė jokių atsakovo veiksmų, kurie galėtų sudaryti teisinį pagrindą pripažinti 2016 m. rugsėjo 19 d. sudarytą dovanojimo sandorį negaliojančiu CK 6.472 straipsnio pagrindu. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad bendraturčių, brolio ir sesers santykiai konfliktiški, pačios šalys, teikdamos paaiškinimus, nurodė, kad konfliktavo ir dėl mamos priežiūros, ir dėl turto priežiūros. Tačiau ieškovės siekis pripažinti dovanojimo sandorį negaliojančiu, tuo pagrindu, kad atsakovo veiksmai geros moralės požiūriu vertinti kaip pasikėsinimas į dovanotojo gyvybę yra visiškai nepagrįstas.

Įstatyme konkrečiai nedetalizuota, kokie apdovanotojo veiksmai laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CK 6.472 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinto pagrindo panaikinti dovanojimą – apdovanotojo veiksmų, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu, vertinimo kriterijų nurodyta, kad geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2010). CK 6.472 straipsnyje dovanojimo sutarties panaikinimas įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, o jos taikymas siejamas su atitinkamais teisiniais pagrindais – apdovanotojo veiksmais, demonstruojančiais ypatingą nedėkingumą dovanotojui, nepateisinamais pagal visuotinai pripažįstamas moralės nuostatas. Tokie veiksmai įstatyme apibūdinti pabrėžiant jų išskirtinį – neabejotinai griežtą – smerkimą. Neabejotinai griežtai smerkiamiems veiksmams pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasmę gali būti priskiriami ne bet kokie net ir neigiamai vertintini veiksmai. Sprendžiant dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015).

Konstatavus, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas po ginčo dovanojimo sandorio sudarymo prieš dovanotoją naudojo fizinį smurtą, nėra pagrindo spręsti dėl ieškovės įrodinėtų veiksmų kvalifikavimo kaip geros moralės požiūriu neabejotinai griežtai smerktinų veiksmų. Apibendrinant aukščiau nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja dovanojimo sandorio panaikinimo sąlygos, numatytos CK 6.472 straipsnio 1 dalyje.

Dėl apgaulės

Ginčo 2016 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sandorio negaliojimo antruoju pagrindu ieškovė įvardijo atsakovo J. P. apgaulę. Ieškovė ieškinyje nurodžiusi, kad atsakovas J. P. yra pažeidęs sąžiningumo principus, veikęs prieš įstatymų reikalavimus, įtakojęs ieškovę sudaryti sandorį. Apgaulės įtakoje ji sudarė neatlygintiną sandorį, kuris jai visiškai nenaudingas. Atsakovas nejaučia ieškovei jokios pagarbos. Ieškovė dovanodama dalį turto atsakovui savo broliui turėjo viltį, kad šiame žemės sklype ji ir toliau galės oriai gyventi ir dirbti, bus mylima ir gerbiama. Nurodo, kad atsakovas J. P. nejaučia jai, ieškovei jokios pagarbos, turėdamas savanaudiškų tikslų, sukūrė schemą, kurios pagrindu nuteikinėjo mamą prieš ją bei atsakovas inicijavo baudžiamąją bylą prieš ją, siekiant apkaltinti ją mamos sužalojimu. Atsakovas J. P. įtikino ją, kad jie abu turtą valdys draugiškai ir bendrai.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020). Ginčams dėl sandorio nuginčijimo CK 1.91 straipsnio pagrindu taikoma bendroji įrodinėjimo naštos taisyklė – aplinkybes, sudarančias pagrindą nuginčyti sandorį dėl apgaulės turi įrodyti to siekianti šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018, 61 punktas).

Taigi, remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovo, bet ir ieškovės veiksmai, tiriamas bei vertinamas jos elgesys.

Susipažinęs su į bylą pateiktos 2016 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sutarties Nr. 4232 turiniu, teismas nustatė, jog sutarties 7.2 punkte nurodyta, kad šalys pareiškia, kad sutartis sudaryta laisva abiejų šalių valia, nenaudojant spaudimo, dėl kurio šalys būtų priverstos sudaryti šią sutartį. Sutartis sudaryta nenaudojant apgaulės, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, visos šios sutarties sudarymo aplinkybės šalims yra žinomos. Aptariamoje Dovanojime sutartyje nurodyta ir tai, kad ši Sutartis šalių suprasta dėl turinio, pasekmių ir, kaip atitinkanti jų valia bei tikruosius ketinimus, priimta ir pasirašyta (patvirtinta šalių parašais). Taigi akivaizdu, kad Šalys notarui atskleidė tikrąją savo valią ir ją išreiškė sudarytoje dovanojimo sutartyje.

Ieškovė teikdama teismui ieškinį nurodžiusi skirtingas dovanojimo sandorio sudarymo aplinkybes. V. P. tvirtinusi, jog brolis pradėjo įkalbinėti mamą, kad įtikintų savo duktą (ieškovę), kad ji padovanotų ½ dalį turto, ir ji ginčo turtą padovanojo broliui, nes santykiai su atsakovu J. P. buvo geri, jis buvo mandagus, rūpestingas, ėmėsi iniciatyvos tvarkyti ir prižiūrėti turtą, žadėjo pastatyti ūkinį pastatą – pirtį. Tame pačiame ieškinyje ieškovė nurodžiusi ir tai, kad padovanojo turtą savo broliui neatsižvelgdama į tai, kad brolis nesirūpino turtu ir mama, mamos neatvažiuodavo net aplankyti. Teismo posėdžiuose ieškovė V. P. nurodžiusi, kad sandorį sudarė laisva savo valia, niekieno neverčiama, pati užsakė notarą ir pas jį patvirtino ½ dalies turto dovanojimo sandorį. Ieškovė taip pat patvirtino, kad su broliu buvo sutarę, kad kartu statys pirtį bei patvirtino ir tai, kad mama jai padovanojo visą savo turtą, nes norint kasti prūdą, statyti pirtį, reikėjo tapti ūkininke. Jie su broliu buvo sutarę, kad viskas liks vaikams. Iš bylos medžiagos akivaizdu bei tai patvirtino tiek ieškovė, tiek atsakovas, kad tvenkinį kasė ir pirtį statė kartu, siekiant išgražinti mamos tėviškę ir palikti ją ateities kartoms. Faktą, kad buvo toks ieškovės ir atsakovo J. P. bei jų mamos O. P. susitarimas ir jie kartu statė pirtį patvirtina į bylą pateikti įrodymai (foto nuotraukas, kuriose užfiksuotas visas pirties statymo procesas). Pasisakant tiek dėl ieškovės, tiek atsakovo J. P. teiktų į bylą mokėjimo kvitų dėl pirties statybos, tvenkinio kasimo, apmokėjimo už nuotekų valymo įrenginius ir jų montavimą ir pan., pažymėtina, kad šios bylos ginčo objektas nėra tai, kuris bendraturtis kiek lėšų ir darbo investavo į pirties statybas, svarbu yra tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas patvirtinę, kad tvenkinį kasė ir pirtį statė kartu, siekiant išgražinti mamos tėviškę ir taip buvo sutarta ir su jų mirusia mama.

Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, sprendžia nesant pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju ieškovės valios sudaryti ginčo dovanojimo sandorį susiformavimui lemiamą įtaką turėjo kokie nors atsakovo tyčiniai nesąžiningi veiksmai. Konstatuotina, jog ieškovė neįrodė ir antrojo ieškinio pagrindo, t. y. neįrodė, kad ginčo sandorį ji sudarė atsakovo apgaulės įtakoje (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Ieškovei V. P. neįrodžius ginčijamo dovanojimo sandorio negaliojimo pagrindų, ieškinio reikalavimas pripažinti 2016 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento, atmestinas. Netenkinus pagrindinio ieškinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį ieškinio reikalavimą, kuriuo prašoma taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei 2016 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui J. P. padovanotą nekilnojamąjį turtą. Dėl kitų šalių argumentų, kaip dėl teisiškai nereikšmingų ginčo išsprendimui, teismas nepasisako.

Dėl apsimestinio sandorio

Patikslintu ieškiniu ieškovė prašo panaikinti ir kitą dovanojimo sutartį CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu, sudarytą 2022 m. rugsėjo 7 d. tarp J. P. ir jo sūnaus M. P., kadangi minėtas sandoris neatspindi tikrųjų šalių ketinimų, o yra akivaizdžiai apsimestinis. Ieškovė V. P. nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog J. P. neketino perleisti savo sūnui dovanojimo sutartimi ginčo turto dalies, o šia sutartimi siekiama išvengti teisinių pasekmių, t.y. dėl akių perleidžiant nuosavybės teises savo sūnui, kad dovanotoja ( V. P.) negalėtų reikalauti ginčo turto dalies grąžinimo natūra.

Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią.

Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.

Taigi, nagrinėjamu atveju, J. P. ir M. P.s 2022 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto 17-ajame notaro biure sudarė ginčo turto dovanojimo sutartį. Atsakovas J. P. tiek teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje, labai nuosekliai ir aiškiai nurodė, jog būdamas jau garbaus amžiaus nusprendė ginčo turtą padovanoti sūnui M. P., nes šis turtas ir turi būti paliktas ateities kartoms. Be to jis, vylėsi, kad sūnui, kuris yra ieškovės V. P. krikšto sūnus, pavyks gražiau sutarti su ieškove. Dovanojimo sandoriu buvo išreikšta aiški abiejų šalių valia, dovanoti ir priimti dovaną. J. P., kaip teisėtas savo turto dalies savininkas, galėjo su turtu elgtis savo nuožiūra. Dvanojimo sutartis buvo realiai įvykdyta, kadangi ginčo turtas realiai atsakovui M. P. buvo perduotas naudotis, tačiau atsakovas M. P. neprieštarauja, kad ginčo turtu naudotųsi ir jo tėvas. J. P. būnant turto savininku, sūnus taip pat atvažiuodavo į tėviškę padėti tėčiui.

Atsakovės argumentai, kad dovanojimo sutartyje nurodyti seni kadastriniai duomenys, neturi jokios teisinės reikšmės vertinant sandorio apsimestinumą. Pažymėtina, kad dovanojimo sandorį rengia pagal Registrų centro duomenis notaras ir tvirtina notaras. Atsakovas, kaip dovanotojas, dovanojimo sutarties turiniui jokios įtakos neturi ir negali turėti, jis gali tik notarui patvirtinti savo valią dovanoti savo turtą, kuris jam teisėtai priklauso nuo 2016 m. Tai, kad po dovanojimo sūnui sandorio, atsakovas J. P. ir toliau atvyksta į sodybą ir padeda sūnui prižiūrėti ją, nepaneigia jo valios dovanoti turtą sūnui ir neturi įtakos faktui, kad M. P. yra turto savininkas. Be to į bylą pateiktas ir M. P. įgaliojimas tėčiui J. P.. J. P. būnant turto savininku, sūnus taip pat atvažiuodavo į tėviškę padėti tėčiui.

Taigi, J. P. ir M. P. tikroji valia dėl ginčo turto buvo išreikšta, todėl minėta dovanojimo sutartis negali būti traktuojama kaip apsimestinis sandoris. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas J. P. ginčo turto dalį perleido savo sūnui M. P. beveik metai prieš tai, kai ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Dėl kitų klausimų

Teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės dėl ieškinio senaties nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles nustato CPK 93 straipsnis. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Taigi, CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020).

Nagrinėjamoje byloje ieškovės patikslintas ieškinys atmestas. Atsakovus byloje atstovavo advokatė Agnė Labutytė Raškevičė, kuri pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos medžiagos matosi, kad už advokatės paslaugas patirtos 3 720,00 Eur išlaidos, kurias mokėjo atsakovas J. P. arba jo sutuoktinė. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir įrodymai pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra realiai patirtos ir pagrįstos rašytiniais įrodymais, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Žin., 2004, Nr. 54-1845; TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968) patvirtintų maksimalių dydžių, todėl atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teiktų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, teismo posėdžių trukmę, atsakovui J. P. iš ieškovės V. P. priteistina 3 720,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Teismas šioje byloje patyrė 134,43 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (siuntimu). Ieškinį atmetus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 150 straipsnio 2 dalimi, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 720,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovui J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovės V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 134,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Bylinėjimosi išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5662, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos. Mokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų raštinę (Aušros g. 15, Varėna, 111 kab.).

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas paduodant apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.