Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui T. V. dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

39. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

41. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl naudoto automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo bei nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

42. Byloje nustatyta, kad ieškovas R. Š. 2022 m. balandžio 25 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš atsakovo T. V. naudotą automobilį BMW 120D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini); 2008 metų gamybos. Sutartyje nurodyta automobilio kaina – 3 700 Eur. Sutartyje pažymėti šie transporto priemonės trūkumai: i) stabdžių sistemos; ii) vairo mechanizmo ir pakabos elementų; iii) apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų; iv) vairuotojų ir keleivių saugos sistemų; iv) dujų išmetimo sistemos. Ieškovas sutartyje padarė žymą, nurodydamas, kad su defektais susipažino, pretenzijų neturi. Sutartis patvirtinta abiejų šalių parašais.

43. Automobilio techninė apžiūra jo įsigijimo metu galiojo iki 2023 m. vasario mėn.

44. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas 2022 m. balandžio 30 d. parduotuvėje-servise UAB „TE taškas“ pakeitė automobilio variklio alyvą. Automobilis, jį eksploatuojant, 2022 m. gegužės 2 d. sugedo. Ginčo byloje dėl to, kad su automobiliu po jo įsigijimo ieškovas iš viso nuvažiavo apie 1 000 km, nekilo.

45. Šalių susirašinėjimas Messenger programėlėje patvirtina, kad atsakovas buvo kviečiamas atvykti į autoservisą, adresu Dvaro 162C, Šiauliai, kur 2022 m. gegužės 5 d. 12.00 val. turėjo būti atliekamas įsigyto automobilio defektavimas. Duomenų, kad atsakovas dalyvavo automobilio patikroje, nėra. Šalių susirašinėjimas Messenger programėlėje taip pat patvirtina, kad atsakovas nepripažino to, kad automobilis jo pardavimo metu turėjo paslėptų trūkumų.

49. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių/jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog automobilis buvo nupirktas netinkamos kokybės, neatitiko įprastų kokybės reikalavimų ir darė tikėtiną išvadą, kad automobilio variklio gedimai atsirado po automobilio įsigijimo, ieškovui pakeitus alyvą, nuvažiavus apie 1 000 km. Teismas vertino, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad atsakovas nuslėpė jam žinomus automobilio trūkumus, siekė suklaidinti ar apgauti ieškovą bei galėjo ir turėjo žinoti apie minėtus automobilio gedimus. Atmetęs ieškinio reikalavimą dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą dėl nuostolių, kuriuos ieškovas patyrė dėl automobilio gedimo, sprendęs, kad šis reikalavimas taip pat negali būti tenkinamas.

51. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl pagrindo nutraukti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir restitucijos taikymo (ne)buvimo

52. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas iš atsakovo pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo naudotą daiktą – automobilį. Kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, todėl, CK XXIII skyriaus taisyklės taikomos ir naudoto daikto, nagrinėjamu atveju – naudoto automobilio, pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 12 punktas).

53. CK 6.317 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis).

55. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Taigi pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016, 25 punktas; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 20 punktas; kt.).

56. Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018, 28–29, 32 punktai).

57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 23 punktas).

58. Dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 18 punktas; 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022, 29 punktas).

61. Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 29 punktas).

62. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas (pirkėjas) šioje byloje tinkamai įgyvendinimo jam tenkančią įrodinėjimo pareigą ir įrodė įsigyto daikto – naudoto automobilio, kokybės trūkumą (variklio gedimą), dėl kurio automobilio naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį nėra įmanoma. Nustatyto defekto faktą patvirtina UAB „Prie viaduko“ 2022 m. gegužės 5 d. transporto priemonės patikros aktas bei jo 2022 m. rugsėjo 15 d. papildymas. Tuo tarpu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neįrodė to, jog jis pardavė ieškovui tinkamos kokybės automobilį, kad automobilio trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl ieškovo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki automobilio pardavimo, kad ieškovas, kaip vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimą parduodamo daikto trūkumą.

64. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos atsakovo argumentus, pažymi, kad naudoto daikto veikimas gali būti kitoks nei analogiško naujo daikto, tačiau tais atvejais, kai parduotas naudotas daiktas sugenda praėjus sąlyginai neilgam laiko tarpui po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (kaip nagrinėjamu atveju, praėjus vos savaitei), svarbu yra įvertinti tokio naudoto daikto gedimo pobūdį ir ar naudoto daikto pirkėjas galėjo žinoti, kad daiktas gali tuoj pat sugesti ar kad jam tinkamai veikti gali prireikti papildomų korekcinių darbų ir investicijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 21 punktas).

65. Pažymėtina tai, kad nei įstatymas, nei pirkimo–pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 23 punktas; 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022, 30 punktas).

66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjo žinojimas apie parduodamo daikto trūkumus yra subjektyvus veiksnys, kurį būtų galima konstatuoti iš esmės tik pačiam pirkėjui tai pripažinus. Žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti – t. y. kitos, alternatyvios aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės. Pagrindas konstatuoti pirkėjo negalėjimą nežinoti apie parduodamo daikto trūkumus atsiranda, be kita ko, tais atvejais, jei atskleisdamas pirkėjui parduodamo daikto trūkumus pardavėjas veikė taip, kad bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo pirkėjo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų apie tokius trūkumus sužinojęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016, 34 punktas).

67. Tuo atveju, kai pirkėjas negalėjo žinoti apie parduodamo naudoto daikto trūkumus ir šie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Parduodamo naudoto daikto neatitikimai turi būti nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu jie paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis).

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, tai, kad šiuo atveju negalėjimas automobilį naudoti pagal paskirtį yra nulemtas būtent tokio trūkumo kaip variklio gedimas, kas objektyviai nelaikytina išoriškai be specialių tam skirtų priemonių galimu pastebėti akivaizdžiu trūkumu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas kartu su tėvais apžiūrėjęs įsigyjamą iš atsakovo automobilį, visgi turėjo realią galimybę nustatyti automobilio variklio gedimą jo įsigijimo metu, taigi ir prisiimti riziką už automobilio gedimą praėjus vos savaitei po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir tai, kad ieškovas atliko bandomąjį važiavimą ar kad automobilio apžiūrai buvo pasitelkta kompiuterinė įranga, juolab, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovo pasitelkta įranga būtų buvusi pakankama nustatyti būtent tokio pobūdžio gedimą (CPK 178 straipsnis).

69. Nors atsakovas nurodo, kad automobilis buvo tinkamos techninės būklės, jo techninė apžiūra galiojo iki 2023 m. vasario mėn. ir jis apie jokį variklio gedimą nežinojo, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad šios aplinkybės neatleidžia pardavėjo (atsakovo) nuo atsakomybės ir/ar jos nesumažina pardavus netinkamos kokybės daiktą.

70. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai automobilio pirkėjas neturėjo galimybės pasinaudoti nusipirktu automobiliu pagal paskirtį, nes automobilis tapo netinkamas naudotis, teismai turi pareigą aiškintis, ar perkamas daiktas atitiko jam reiškiamus bendruosius reikalavimus. Šiuo atveju nepakanka vien konstatuoti fakto, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, spręstina, kad vien ta aplinkybė, jogieškovo iš atsakovo 2022 m. balandžio 25 d. įsigyto naudoto automobilio techninė apžiūra galiojo dar iki 2023 m. vasario mėn., savaime nelemia to, kad automobilis buvo tinkamos kokybės būtent jo pardavimo ieškovui dieną.

71. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia paties pardavėjo nežinojimas apie daikto būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 27 punktas). Taigi tai, ar šiuo atveju atsakovas žinojo ar ne apie automobilio trūkumą, susijusį su varikliu, ginčo atveju teisinės reikšmės neturi ir neleidžia kitaip vertinti pardavėjo atsakomybės netinkamos kokybės daikto pardavimo atveju.

72. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio ginčo pobūdį ir aplinkybes, kurias šalys šioje byloje turėjo įrodyti, sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Pirmosios instancijos teismas, perkeldamas įrodinėjimo pareigą ieškovui, nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad automobilis buvo nupirktas netinkamos kokybės, neatitiko įprastų kokybės reikalavimų, kad variklio gedimai atsirado po automobilio įsigijimo, pakeitus alyvą, nuvažiavus apie 1 000 km.

73. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju būtent atsakovas, kaip pardavėjas, turėjo įrodyti, kad pardavė tinkamos kokybės daiktą ieškovui, o ne ieškovas turėjo įrodyti trūkumų atsiradimo priežastis. Ieškovas jam priskirtą įrodinėjimo pareigą įvykdė, kadangi, kaip jau buvo minėta, byloje buvo nustatytas automobilio trūkumų faktas – variklio gedimas, tačiau realios priežastys, lėmusios šį gedimą byloje visgi nebuvo nustatytos. Šiuo atveju, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikėtinai pagrįstą išvadą, kad automobilio variklio gedimo priežastis buvo automobilio variklio alyvos keitimas, atliktas servise ieškovo užsakymu ir/ar ieškovo automobilio eksploatavimas (nuvažiavimas apie 1 000 km).

74. Kaip nurodė šioje byloje liudytoju apklaustas R. V., kuris atliko automobilio patikrą, automobilis galėjo sugesti dėl daugelio priežasčių, todėl neatlikus nuodugnaus tyrimo negalima daryti vienareikšmės išvados apie variklio gedimo priežastį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teigti, jog alyvos pakeitimas galėjo lemti variklio gedimą, byloje nėra pagrįsta, kaip ir tai, kad ieškovas turėjo įrodyti, kad jis nėra susijęs su variklio gedimo priežastimis, t. y. įrodyti tai, kad į automobilį buvo įpilta tinkamos kokybės alyva, reikiamo kiekio ir pan. (CPK 185 straipsnis).

75. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėtas liudytojas tai pat paaiškino, jog dažna tokių pasekmių – variklio gedimo, priežastis yra „daktaro“ (cheminis priedas, kuris atrodo kaip tepalas, tik yra labai tirštas) įpylimas į automobilį. Tokiu atveju, įpylus „daktaro“, automobilių varikliai pradeda gražiau dirbti, nutyla pašaliniai garsai, tačiau po 1-2 tūkstančių kilometrų automobiliai sugenda. Tokiu būdu, įvertinus šiuos liudytojo parodymus, darytina išvada, kad tai, jog ieškovas po automobilio įsigijimo nuvažiavo apie 1 000 km, t. y. automobilį apie savaitę laiko iki jo sugedimo dar eksploatavo, nesant nustatytoms tikrosioms variklio gedimo priežastims, savaime neįrodo to, kad dėl automobilio gedimo priežasčių yra atsakingas ieškovas.

76. Pažymėtina tai, kad ieškovas Messenger programėlėje informavo atsakovą apie ketinamą atlikti automobilio patikrą defektams nustatyti (vietą ir laiką), tačiau atsakovas į ją neatvyko, taip pat, siekdamas įrodyti, kad jis ieškovui pardavė tinkamos kokybės daiktą – naudotą automobilį, nesiėmė pareigos pats savo iniciatyva nustatyti automobilio variklio gedimo priežastis (kreipdamasis į specialistus ir pan.). Kadangi byloje šios aplinkybės, kurias turėjo įrodyti atsakovas, nėra įrodytos, su tuo susijusių neigiamų pasekmių rizika tenka atsakovui, kaip pardavėjui, o ne ieškovui, kaip pirkėjui.

77. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, esant konstatuotam automobilio trūkumų faktui – variklio gedimui, atsakovui neįrodžius, kad jis pardavė tinkamos kokybės daiktą ir jis nėra atsakingas dėl automobilio gedimo priežasčių (šioms priežastims apskritai esant nenustatytoms), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai paskirstęs įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai šiuo pagrindu atmetė ieškovo ieškinį.

78. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodė, kad jo įsigytas naudotas automobilis nebuvo galimas naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitiko kokybės reikalavimų ir kad ji negalėjo žinoti apie parduoto naudoto daikto trūkumus. Tuo tarpu atsakovas neįrodinėjo aplinkybių, šalinančių/mažinančių jo atsakomybę už parduoto naudoto daikto kokybę (kad buvo informavęs pirkėją apie tokius automobilio trūkumus, dėl kurių jo nebūtų galima eksploatuoti, ar kad šie trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ar dėl pirkėjo kaltės). Dėl šių priežasčių yra pagrindas šioje byloje taikyti CK 6.334 straipsnį, nustatantį pirkėjo teisių gynybą, nusipirkus netinkamos kokybės daiktą.

79. Paminėtina tai, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytą pirkėjo, kuriam perduotas netinkamos kokybės daiktas, galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisėmis įstatymų leidėjas susiejo su daikto trūkumų pobūdžiu, todėl sprendžiant, ar pirkėjo pasirinktas jo pažeistų teisių gynimo būdas yra tinkamas, svarbu įvertinti, kada išryškėjo daikto trūkumai, dėl kokių priežasčių šie trūkumai galėjo susidaryti, ar galima daiktu naudotis nepašalinus jo trūkumų, ar tuos trūkumus įmanoma pašalinti už proporcingą kainą per protingą terminą, ar trūkumai yra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015).

80. Vienas iš netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisių gynimo būdų įtvirtintas CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriame nustatyta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šią įstatymo nuostatą joje nurodytu būdu pirkėjas savo teises gali ginti (nutraukti sutartį) tada, kai daikto trūkumai yra tokie reikšmingi (esminiai), kad nupirktas daiktas negali būti naudojamas pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2009). Šis pirkėjo teisių gynimo būdas yra išimtinis, todėl jam taikyti turi būti nustatytas pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2011; 2016 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-686/2016, 27 punktas).

81. Nagrinėjamu atveju ieškovas (pirkėjas) ieškiniu prašė priteisti jam už automobilį sumokėtus pinigus, o atsakovui – grąžinti automobilį, t. y. pasinaudojo CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pažeistų teisių gynimo būdu nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Ieškovas ieškinio reikalavimą grindė įsigyto daikto (naudoto automobilio) kokybės trūkumu – variklio gedimu, dėl kurio daikto negalima naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį.

82. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šiuo atveju variklio gedimas laikytinas esminiu trūkumu ir pirkėjas (ieškovas), įsigydamas automobilį, iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos su pardavėju (atsakovu) pirkimo–pardavimo sutarties – galimybės automobilį eksploatuoti (juo važinėti), šių trūkumų pašalinimas reikštų nepagrįstai dideles išlaidas pirkėjui, t. y. faktiškai sumą, lygią įsigyto automobilio kainai (2022 m. rugsėjo 15 d. papildyme prie 2022 m. gegužės 5 d. transporto priemonės apžiūros akto nurodyta, kad remontuoti variklį ekonomiškai nenaudinga, kadangi, be kitų išlaidų, vien remonto ir detalių kaina siektų nuo 3 000 iki 5 500 Eur; atsakovas savo paskaičiavimų į bylą neteikė (CPK 178 straipsnis)), sprendžia, kad yra pagrindas taikyti ieškovo reikalaujamą pažeistų teisių gynimo būdą, numatytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nutraukiant šalių sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinant šalis į buvusią padėtį iki sutarties sudarymo.

83. Šalių sudarytoje 2022 m. balandžio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartyje šalys numatė, kad automobilio pardavimo kaina yra 3 700 Eur. Visgi ieškovas teigė, kad atsakovas sutartyje nurodė neteisingą automobilio kainą, kuri iš tiesų yra 4 000 Eur, o už papildomus 50 Eur ieškovas įsigijo iš atsakovo papildomų ratų su žieminėmis padangomis komplektą. Tuo tarpu atsakovas teigė, kad automobilio kaina yra 3 700 Eur, t. y. ta, kuri ir nurodyta sutartyje, o papildomų ratų su žieminėmis padangomis komplektą ieškovas iš jo įsigijo už 300 Eur.

84. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl automobilio pardavimo kainos, pažymi, kad byloje nenustatytas joks objektyvus pagrindas nesivadovauti sutartyje, kuri patvirtinta abiejų šalių parašais, nurodyta automobilio pardavimo kaina (3 700 Eur). Nors nustatyta, kad ieškovo mama atsakovui pervedė 4 000 Eur sumą, o ieškovas teigė, kad 50 Eur už ratų su žieminėmis padangomis komplektą jis atsakovui sumokėjo grynais pinigais, tačiau pastarąją aplinkybę patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikta. Atsižvelgiant į tai, kad galiojančioje šalių sudarytoje sutartyje nurodyta 3 700 Eur suma už automobilio įsigijimą, o atsakovas nurodė, kad už 300 Eur ieškovas iš jo įsigijo papildomų ratų su žieminėmis padangomis komplektą, įvertinus tai, kad būtent tokia suma buvo pervesta atsakovui, labiau tikėtina, kad 4 000 Eur dydžio sumą sudarė bendra automobilio ir ratų su žieminėmis padangomis komplekto įsigijimo kaina (CPK 178, 185 straipsniai).

85. Esant šioms aplinkybėms, įvertinus tai, kad papildomų ratų su žieminėmis padangomis komplektas buvo įsigytas kartu su automobiliu kaip būtent jo priklausinys, turint tikslą jį eksploatuoti, nutraukus šalių sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, taikytina restitucija – atsakovui grąžintinas automobilis BMW 120D su papildomų ratų su žieminėmis padangomis komplektu, o atsakovas įpareigotinas grąžinti ieškovui šio už įsigytus daiktus sumokėtą kainą – 4 000 Eur (3 700 Eur + 300 Eur) (CK 6.222 straipsnio 1 dalis).

Dėl pagrindo atlyginti nuostolius (ne)buvimo

86. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad netenkinus reikalavimo dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, taigi nepripažinus esant atsakovo kaltų veiksmų, reikalavimas dėl nuostolių, kuriuos ieškovas patyrė dėl automobilio gedimo, atlyginimo taip pat negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegijai nustačius, kad ieškovo reikalavimas nutraukti sutartį ir taikyti restituciją visgi yra pagrįstas, egzistuoja pagrindas pasisakyti dėl ieškovo reikalavimo atlyginti nuostolius (ne)pagrįstumo.

87. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo jo patirtus 1 657,22 Eur dydžio nuostolius, kuriuos sudaro 100 Eur išlaidos už automobilio patikrą UAB „Prie viaduko“, 1 012, 72 Eur už automobilio nuomą bei 544,50 Eur (181,50 Eur + 363 Eur) išlaidos už UAB „Autopretenzija“ konsultacijas, teikiant pretenzijas atsakovui ir ruošiant ieškinį teismui. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovas pateikė įrodymus: 2022 m. gegužės 5 d. užsakymą sutartį su UAB „Prie viaduko“ su mokėjimo kvitu; 2022 m. gegužės 6 d. UAB „Autopretenzija“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT 20604, mokėjimo suma – 181,50 Eur su 2022 m. gegužės 6 d. mokėjimo pavedimu, bei 2022 m. birželio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT20642, mokėjimo suma – 363 Eur; 2022 m. gegužės 3 d. automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neterminuotos nuomos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir E. Š., kopiją, kurioje nurodyta automobilio nuomos kaina – 345 Eur, taip pat 2022 m. gegužės 3 d. automobilio priėmimo aktą; mokėjimo pavedimus: 2022 m. birželio 15 d. – 322,72 Eur sumai, 2022 m. rugpjūčio 20 d. – 690 Eur sumai ir 2022 m. rugsėjo 20 d. – 345 Eur sumai.

88. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

89. Nuostoliai, kaip nukentėjusio asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016, 35 punktas).

90. Atsižvelgdama tai, kad ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, t. y. nusipirktas naudotas automobilis sugedo, dėl ko ieškovas kreipėsi į UAB „Prie viaduko“, kuri atliko automobilio patikrą, ir patyrė 100 Eur išlaidas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos, nulemtos automobilio gedimo (atsakovo ieškovui parduotos nekokybiškos prekės), laikytinos ieškovo nuostoliais, jos yra pagrįstos ir būtinos, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovo.

91. Tuo tarpu teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 1 012, 72 Eur išlaidas už automobilio nuomą. Nors ieškovas nurodo, kad transporto priemonė buvo būtina darbui, t. y. vykti į jį ir atgal namo, todėl sugedus iš atsakovo įsigytam automobiliui, jis turėjo nuomotis kitą automobilį ir dėl to patyrė išlaidas, tačiau iš byloje esančios 2022 m. rugsėjo mėn., pažymos matyti, kad ieškovas (duomenys neskelbtini) nuo 2021 m. liepos 3 d., todėl darytina išvada, kad ieškovas vykti į darbą turėjo ir iki transporto priemonės iš atsakovo įsigijimo. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, automobilio nuomos išlaidos negali būti vertinamos kaip tiesiogiai susijusios ir nulemtos būtent to, kad atsakovas ieškovui pardavė nekokybišką automobilį. Kadangi 1 012,72 Eur išlaidos už automobilio nuomą ginčo atveju nelaikytinos tiesioginiais ieškovo nuostoliais, ieškovo reikalavimas priteisti šias išlaidas iš atsakovo atmestinas kaip nepagrįstas.

92. Ieškovas taip pat prašo priteisti 544,50 Eur (181,50 Eur + 363 Eur) išlaidas už UAB „Autopretenzija“ konsultacijas, teikiant pretenzijas atsakovui ir ruošiant ieškinį.

93. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovas, sugedus automobiliui, kreipėsi į UAB „Autopretenzija“, kuri parengė pretenzijas atsakovui, reikalaujant ieškovui atlyginti šio patirtus nuostolius, sprendžia, kad ieškovas turi teisę į šių išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Įvertinusi pretenzijų parengimo datą (2022 m. gegužės 20 d. ir 2022 m. birželio 1 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad su pretenzijų parengimu susijusios išlaidos sudaro 181,50 Eur sumą (PVM sąskaita šiai sumai išrašyta ir apmokėta 2022 m. gegužės 6 d.), kuri priteistina ieškovui iš atsakovo.

94. Tuo tarpu likusi suma – 363 Eur, įvertinus tai, kad PVM sąskaita šiai sumai išrašyta 2022 m. birželio 13 d., o ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2022 m. birželio 28 d., laikytina suma, patirta už ieškinio parengimą. Kadangi išlaidos patirtos už ieškinio parengimą laikytinos bylinėjimosi išlaidomis, o ne nuostoliais, šių išlaidų atlyginimui taikytinos civilinio proceso įstatyme – CPK 93 straipsnyje, numatytos taisyklės ir šiuo aspektu bus pasisakyta toliau, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

95. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo nuostolius tenkintinas iš dalies, ieškovui iš atsakovo iš viso priteisiant 281,50 Eur nuostolių atlyginimą (100 Eur + 181,50 Eur) (CK 6.249 straipsnio 1, 4 dalys).

Dėl bylos baigties

6. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė reikalavimus parduodamo daikto kokybei ir pardavėjo atsakomybę už parduodamo daikto kokybės trūkumus nustatančias teisės normas (CK 6.333 straipsnis, 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, padarė neteisingą išvadą, kad pirkėjas turėjo įrodyti, kad automobilis buvo nupirktas netinkamos kokybės, neatitiko įprastų kokybės reikalavimų, kas lėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą atmesti ieškovo ieškinį.

7. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies – nutraukti šalių 2022 m. balandžio 25 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti atsakovui automobilį BMW 120D su papildomų ratų su žieminėmis padangomis komplektu, o ieškovui grąžinti jo sumokėtą 4 000 Eur kainą, taip pat priteisti ieškovui iš atsakovo 281,50 Eur nuostolius; kitą ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

8. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies (80,87 proc.), yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis) bei išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

9. Nustatyta, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: sumokėjo 137 Eur dydžio žyminį mokestį, teikdamas ieškinį, ir primokėjo 19 Eur dydžio žyminį mokestį, tikslindamas ieškinio reikalavimus, 363 Eur už UAB „Autopretenzija“ ieškinio parengimą, 726 Eur už byloje ieškovą atstovavusio advokato susipažinimą su civilinės bylos medžiaga, įrodymų rinkimą, pasirengimą nagrinėjimui (5 val. x 120 Eur be PVM), 980,10 Eur už patikslinto ieškinio parengimą (6 val. x 120 Eur be PVM (720 Eur)) ir pasirengimą bei atstovavimą 2022 m. rugsėjo 27 d. parengiamajame teismo posėdyje (0,75 val. x 120 Eur be PVM (90 Eur)), 871,20 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2022 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje (6 val. x 120 Eur be PVM).

10. Nagrinėjamu atveju ieškovas už materialius ieškinio reikalavimus, kurių suma 5 294,22 Eur (4 000 Eur + 1 294,22 Eur nuostoliai (neįskaičius 363 Eur bylinėjimosi išlaidų už ieškinio parengimą), turėjo sumokėti 119 Eur dydžio žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis). Kadangi ieškovas sumokėjo iš viso 156 Eur (137 Eur + 19 Eur) dydžio žyminį mokestį, ieškovui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 37 Eur (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

11. Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

12. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).

13. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018).

14. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, sprendžia, kad ne visos jos ir/ar ne visa apimtimi gali būti vertinamos kaip pagrįstos ir būtinos ir dėl to priteistinos jam iš atsakovo proporcingai patenkintų jo reikalavimų daliai.

15. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui ieškinį rengė UAB „Autopretenzija“, o remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017) išlaidos už teisines paslaugas, sumokėtos teisines paslaugas teikiančiai įmonei, nesant duomenų, kad paslaugos suteiktos advokato ir/ar advokato padėjėjo ir jam buvo apmokėtos, negali būti priteistos nei kaip atstovavimo teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas) nei kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas), ieškovui šioje byloje neatlygintinos jo patirtos 363 Eur išlaidos už ieškinio parengimą.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, 726 Eur išlaidos, kurios ieškovo išskaidomos kaip išlaidos už advokato susipažinimą su civilinės bylos medžiaga, įrodymų rinkimą, pasirengimą nagrinėjimui (5 val. x 120 Eur be PVM), įvertinus tai, kad ieškovas prašo priteisti ir išlaidas už patikslinto ieškinio parengimą bei pasirengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose, nelaikytinos pagrįstos ir būtinos visa apimtimi, todėl mažintinos iki 400 Eur.

17. Tuo tarpu įvertinusi parengto procesinio dokumento – patikslinto ieškinio, turinį, galimas darbo ir laiko sąnaudas rengiant šį dokumentą, taip pat tikėtiną pasirengimo bylos nagrinėjimui teismo posėdyje trukmę bei įvertinus pačių teismo posėdžių trukmę (vien 2022 m. lapkričio 28 d. teismo posėdis truko apie 5 valandas (neskaitant paskelbtų pertraukų)), teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo 1 851,30 Eur išlaidos už patikslinto ieškinio parengimą, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose atitinka Rekomendacijose numatytus dydžius (netgi yra mažesnės), yra pagrįstos ir būtinos.

18. Taigi šioje byloje ieškovo bylinėjimosi išlaidas, kurios pripažintos būtinos ir pagrįstos, sudaro 2 251,30 Eur (400 Eur + 980,10 + 871,20 Eur) išlaidos už teisines paslaugas ir 119 Eur žyminis mokestis, iš viso – 2 370,30 Eur.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat pagrįstos ir atsakovo 900 Eur išlaidos, patirtos už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, ieškovui iš atsakovo priteistinos 1 916,86 Eur (2 370,30 Eur x 80,87/100 proc.) bylinėjimosi išlaidos, o atsakovui iš ieškovo – 172,17 Eur (900 Eur x 19,13/100 proc.) bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

21. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą dėl bylinėjimosi išlaidų, ieškovui iš atsakovo priteistinos 1 744,69 Eur (1 916,86 Eur – 172,17 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

22. Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 128 Eur žyminį mokestį. Kadangi ieškovas turėjo sumokėti 119 Eur dydžio žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys, 82 straipsnis), ieškovui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 9 Eur (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

23. Atsakovas pateikė įrodymus, kad patyrė 300 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

24. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, ieškovui iš atsakovo priteistinos 96,24 Eur (119 Eur x 80,87/100 proc.) bylinėjimosi išlaidos, o atsakovui iš ieškovo – 57,39 Eur (300 Eur x 19,13/100 proc.) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

25. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą dėl bylinėjimosi išlaidų, ieškovui iš atsakovo priteistinos 38,85 Eur (96,24 – 57,39 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 276 straipsnio 2 dalimi, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

nusprendžia:

ieškovo R. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Nutraukti tarp ieškovo R. Š. ir atsakovo T. V. 2022 m. balandžio 25 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui automobilį BMW 120D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), ir papildomų ratų su žieminėmis padangomis komplektą, o iš atsakovo priteisti ieškovui jo sumokėtą kainą – 4 000 Eur.

Priteisti iš atsakovo T. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovui R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 281,50 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt vieno euro 50 ct) nuostolių atlyginimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo T. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovui R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 955,71 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimt penkių eurų 71 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Grąžinti ieškovui R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 46 Eur dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2022 m. birželio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 21, „Swedbank, AB, 2022 m. rugsėjo 20 d. „Swedbank, AB, 2023 m. vasario 25 d., 2023 m. vasario 28 d. mokėjimo nurodymais „Swedbank, AB, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šiuo sprendimu.