Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-17-744/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-01-11
Bylos Nr.: 1A-17-744/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-30750-2021-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: V. J.
Nukentėjusysis: L. Š.
Advokatai: Saulius Alysas

Kategorijos

1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
2.1.8Daiktai (BPK 91-94 str., 96 str. 2 d., 97, 98 str.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt str.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-17-744/2023

(1A-298-744/2022)

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30750-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2;

2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.8; 2.1.14;2.1.15.3.3.3; 2.4.6.5.1(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorei Aurelijai Rakštienei,nuteistajam V. J. ir jo gynėjui advokatui Sauliui Alysui,mažamečio nukentėjusiojo L. Š. atstovui pagal įstatymą V. Š.,specialistui T. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio (patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartimi), kuriuo V. J. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas 50 MGL (tai yra 2500 Eur) dydžio bauda, kurią V. J. įpareigotas sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš V. J. nukentėjusiajam L. Š. 71,20 Eur turtinei žalai atlyginti, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (iš viso 571,20 Eur), ir 5 procentų dydžio palūkanos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; iš V. J. valstybės naudai priteista 300,67 Eur atlyginti išlaidoms, patirtoms teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam L. Š.; daiktinius įrodymus: 1) akinių rėmelį, saugomą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje pagal 2021 m. gruodžio 9 d. kvitą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti; 2) tris kompaktinius diskus su nepilnamečių asmenų apklausų įrašais nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2021 m. rugsėjo 5 d. apie 16.30 val. (duomenys neskelbtini), suduodamas vieną kartą ranka į veidą mažamečiui nukentėjusiajam L. Š., sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: odos nubrozdinimus kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į vieną iš esminių aplinkybių, jog jis kaltinamas tuo, jog nusikaltimą 2021 m. rugsėjo 5 d. padarė (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog nukentėjusysis L. Š. ir jo brolis O. Š. parodė, jog tą dieną jie iš namų ėjo pas draugą D. ir prie šio draugo namo (kieme) juos užpuolė vyriškis (dėdė). Apklausus D. mamą R. B., pastaroji parodė, jog ji su sūnumi D. gyvena (duomenys neskelbtini) ir norint pas juos ateiti iš tos vietos, kur gyvena nukentėjusiojo šeima ((duomenys neskelbtini)), nereikia praeiti pro namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena jis (V. J.). Šį faktą taip pat patvirtina ir jo į bylą pateikta Google Maps nuotrauka, iš kurios matyti, jog einant iš nukentėjusiojo namų iki D. nereikia praeiti jo (V. J.) namų. Kadangi nukentėjusysis ir jo brolis teigia, jog jie buvo užpulti nepriėjus draugo D. namų ((duomenys neskelbtini)), todėl logiška ir pagrįsta, kad nusikaltimas negalėjo būti padarytas kaltinime nurodytu adresu – ties (duomenys neskelbtini) namu, kur gyvena jis (V. J.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistojo įsitikinimu, 2021 m. rugsėjo 5 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir 2021 m. rugsėjo 6 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotose fotonuotraukose ((duomenys neskelbtini)) nuketėjusysis ir liudytojas jo brolis O. Š. pareigūnams nurodė klaidinančias aplinkybes ir duomenis, kurie prieštarauja jų pačių parodymams ir logikai. Apeliantas daro išvadą, jog šį adresą – (duomenys neskelbtini), kaip neva įvykio vietą, nukentėjusysis L. Š. ir jo brolis O. Š. nurodė ne dėl to, kad ten buvo įvykdytas nusikaltimas, o dėl to, kad ten gyvena jis (V. J.). Taigi nėra pagrindo nukentėjusiojo ir liudytojo O. Š. parodymų vertinti kaip patikimus ir objektyvius.

2.2. Nuteistojo V. J. teigimu, vadovaujantis nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymais, jie buvo užpulti prie namo, esančio (duomenys neskelbtini). Apklaustas teisme liudytojas O. Š. parodė, jog „senelis“ (V. J.) buvo prie savo laiptinės, o nukentėjusysis L. Š. parodė, jog jam buvo suduota prie draugo (D.) namo. Jis (V. J.) gyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini), o ir tai sudaro 50 metrų atstumą iki įvykio vietos. Pagal nukentėjusiojo ir liudytojo O. Š. parodymus, juos užpuolęs vyriškis vijosi, o jie nuo jo bėgo. Logiška, jeigu nukentėjusysis ir jo brolis O. Š. bėgo, tai įvykis galėjo įvykti dar už 50 metrų nuo adreso (duomenys neskelbtini) link nukentėjusiojo ir jo brolio O. Š. namų. Tačiau yra visiškai nesuprantama ir nepagrįsta aplinkybė, jog nukentėjusysis ir jo brolis O. Š. bėgo nuo adreso (duomenys neskelbtini), tačiau įvykis įvyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini). Taigi nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo (jo brolio) O. Š. parodymai yra neteisingi, nelogiški ir jais vadovautis nėra jokio pagrindo.

2.3. Apelianto nuomone, nepagrįstai teismas neįvertino jo amžiaus ir jo sveikatos būklės, kurie patvirtina, kad jis, būdamas 68 metų amžiaus, turintis judėjimo sutrikimų, negalėjo lakstyti ir gainiotis po kiemą 12 metų amžiaus vaikus. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, jog jeigu asmuo prieš 20 metų turėjo kojos traumą, tai nepatvirtina, jog įvykio metu negalėjo bėgti. Apeliantas pažymi, kad praeityje turėtos traumos komplikuojasi ir daro neigiamą poveikį sveikatai, o ne atvirkščiai. Be to, ir liudytojas O. Š. parodė, jog jis (V. J.) vaikščiojo keistai, kreivai. Įvykio dieną patikrinus jo (V. J.) girtumą, buvo nustatyta, kad jis yra blaivus, o jo „kreivas“ vaikščiojimas yra ne kas kita, kaip tik judėjimo (dėl kojos sąnarių sutrikimų) sutrikimai, kurie varžo jam laisvai judėti.

2.4. Apeliantas nurodo, kad liudytojas O. Š. nurodė, jog užpuolusio „dėdės“ vardą V. jo tėvams pasakė asmuo, vardu A., taip pat A. pasakė, kur gyvena V., rodė kelią iki jo gyvenamosios vietos. Tačiau, apklausus liudytoju A. M., pastarasis parodė, jog jo niekas neklausė ir jis niekam nesakė vardo V. ir jo adreso, tuo labiau nerodė kelio iki jo gyvenamosios vietos. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog šiuos duomenis apie jį (V. J.) nurodė visiškai kitas asmuo – tai J. M.. Šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, dar kartą patvirtina, jog O. Š. parodymai yra abejotini, netikslūs ir neobjektyvūs.

2.5. Nuteistasis V. J. mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis L. Š. ir liudytojas O. Š. klydo arba melavo dėl jo (V. J.) dalyvavimo įvykdant užpuolimą, tokius neteisingus duomenis jie galėjo pasakyti ir savo draugei U. B.. Todėl teismas nepagrįstai vadovavosi iš konteksto ištrauktu vienu mažametės liudytojos sakiniu, jog L. Š. kitą dieną po įvykio sakė, kad jam sudavė ir akinius sulaužė jis (V. J.). Be to, teismas neatsižvelgė ir nepagrįstai nevertino šios liudytojos net kelis kartus paminėtų aplinkybių, jog nuketėjusysis L. Š. ir jo brolis O. Š. yra linkę meluoti bei yra pasakę jai, kad jeigu ką jie prisidirbtų visada kaltins kitus.

2.6. Apelianto tvirtinimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino kitų liudytojų – R. B., T. ir R. P., N. M. ir D. K. parodymų, kurie patvirtino, jog jis (V. J.) yra gero ir ramaus būdo, su vaikais nekonfliktavo ir nesipyksta, nieko nėra nuskriaudęs. Liudytoja U. B. taip pat parodė, jog jis (V. J.) yra labai geras ir niekada nepyksta. Taigi jam (V. J.) nebuvo jokio tikslo, motyvo ar priežasties sužaloti nukentėjusįjį. Pats nukentėjusysis parodė, jog niekada nekonfliktavo ir nesipyko su juo (V. J.).

2.7. Apeliantas pažymi, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių ir duomenų, iš kur nukentėjusiajam ir liudytojui O. Š. yra žinoma, kad jis (V. J.) augina vištas. Iš jų gyvenamosios vietos nesimato, kas prižiūri vištas, ir tai patvirtino nukentėjusiojo mama E. Š.. Nei nukentėjusysis, nei liudytojas O. Š. nėra matę, kad jis (V. J.) maitintų vištas. L. Š. apklaustas teisme nurodė, jog jis yra matęs, kad asmuo, kuris jam sudavė (kaip įvardijo jog tai V. J.), kažką nešasi ten, kur yra auginamos vištos. Tačiau tiek iš liudytojų parodymų, tiek iš apžiūros metu atliktų fotonuotraukų matyti, kad toje gatvės pusėje, kur yra auginamos vištos, yra daug įvairių pagalbinių statinių, į kuriuos eina šio rajono gyventojai, o vištos auginamos už jų. Taigi, kas jas prižiūri ir šeria, nesimato. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, byloje nustatyta tik tiek, kad nukentėjusiajam sudavė asmuo, kuris vaikšto ten, kur yra auginamos vištos ir kur yra daug pagalbinių statinių. Taigi skundžiamas teismo nuosprendis yra neobjektyvus, nepagrįstas, byloje esantys įrodymai neištirti tinkamai, neatskleista esmė. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi išimtinai tik nukentėjusiojo ir jo šeimos narių parodymais, kurie yra asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi, o atmesdamas ir nevertindamas jo (V. J.) sutuoktinės parodymų pažeidė lygiateisiškumo ir objektyvumo principus.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo V. J. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. J. ir jo gynėjas advokatas Saulius Alysas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąjį V. J. išteisinti. Gynėjas baigiamojoje kalboje nurodė, kad nuteistojo V. J. neįrodyta, o remtis prielaidomis ir prieštaringais nukentėjusiojo L. Š. parodymais negalima. Nepaneigta, kad vaikai, siekdami išvengti griežtesnio atsako (už akinių sugadinimą), pagudravo (apie tai, kad L. buvo sumuštas). Prokurorė Aurelija Rakštienė prašė nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį. Prokurorės teigimu, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo byloje surinktus duomenis ir jų pagrindu pagrįstai pripažino V. J. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo L. Š. atstovas pagal įstatymą V. Š. prašė teismo priimti teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar šiuo sprendimu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, jis patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, ištirti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias turėti reikšmės teismo išvadoms, ar teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-719/2020, 2K-21-697/2022). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

6. Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalyje, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, todėl prašo jį išteisinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir V. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje

7. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).

Žemesnės instancijos teismas

9. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

10. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-7-97-895/2019). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021).

11. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-458/2020). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą.

12. Nagrinėjamoje byloje V. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis kaltinime nurodytais veiksmais sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą mažamečiui nukentėjusiajam L. Š.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir reikšmingas bylos aplinkybes, priėmė sprendimą nesant pakankamai nusikalstamos veikos padarymą pagrindžiančių duomenų ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo V. J. veiksmuose.

13. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. J. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad 2021 m. rugsėjo 5 d. apie 12 val. buvo išėjęs pašerti vištų, kurios laikomos aptvare, į kurį reikia eiti per kiemą. Pas vištas jis užtruko apie pusę valandos, tuomet grįžo į namus ir visą laiką parbuvo namuose su žmona. Kieme jis nieko nematė, jokių vaikų nebuvo sutikęs ir su niekuo nekonfliktavo, jokio smurto prieš vaikus nenaudojo. Grįžęs į namus jis pavalgė ir išgėrė stiklinę alaus. 15.35 val. jis namuose žiūrėjo televizorių, kai kažkas paskambino į duris. Atėję kažkokie nepažįstami žmonės jį nepagrįstai apkaltino nuskriaudus vaiką, sulaužius akinius (2 t., b. l. 135). 2021 m. lapkričio 5 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. J. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kad 2021 m. rugsėjo 5 d. apie 12 val. pasišėrė vištas ir grįžo į namus, daugiau išėjęs į kiemą nebuvo, su jokiu vaiku konflikto neturėjo, visą laiką buvo su žmona namuose. Tačiau apie 15.35 val. jam žiūrint televizorių į namus pas juos atėjo žmonės, kurių jis nepažinojo – vaikas, vardu L., su tėvais ir apkaltino jį prieš 15 minučių kieme užpuolus vaiką, sulaužius akinius. Vaikas (L.) klausiamas tėvo „ar šitas?“, atsakė, kad „iš šitos laiptinės“, tačiau į jį (V. J.) neparodė (2 t., b. l. 32-33). Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme V. J. taip pat nurodė, kad su tais kaimo vaikais anksčiau nėra turėjęs piktumų ir nesupranta, kodėl nukentėjusysis įvardijo jį (3 t., b. l. 44). Tai, kad iš V. Š. išgirdęs kaltinimą panaudojus smurtą L. Š. atžvilgiu V. J. buvo labai nustebęs, patvirtino pats mažamečio nukentėjusiojo atstovas V. Š., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (3 t., b. l. 67-68). Taigi viso proceso metu V. J. parodymai dėl byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs.

14. Be to, minėtus nuteistojo V. J. patvirtino ir liudytoja apklausta jo sutuoktinė A. J.. A. J., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, jog byloje nagrinėjamo įvykio dieną su sutuoktiniu V. J. buvo namuose. Apie 12 valandą jos vyras buvo išėjęs pašerti vištų, o jam grįžus abu papietavo ir buvo namuose. Ji virtuvėje žiūrėjo televizorių, o vyras kambaryje žiūrėjo kitą televizorių ir niekur nebuvo išėjęs. Jos sutuoktinis turi sveikatos sutrikimų, jam yra aukštas kraujospūdis, operuota koja, jis nebėgioja, tik vaikšto. Anksčiau jokių konfliktų nei su kaimynais, nei su jų vaikais nėra buvę (2 t., b. l. 136-137). Iš esmės tokias pačias aplinkybes liudytoja A. J. nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 72-73).

15. Nors viso proceso metu V. J. parodymai dėl byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, juos patvirtina liudytoja A. J., tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos V. J. parodymus, vertino juos kaip neatitinkančius tikrovės. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pripažindamas V. J. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamo veikos, teismas rėmėsi mažamečių nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojų O. Š. bei U. B. parodymais, liudytojų E. Š., V. Š., J. M., A. M. parodymais, rašytine bylos medžiaga (2021 m. rugsėjo 5 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 7-9), 2021 m. rugsėjo 6 d. įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 15-21), 2021 m. rugsėjo 7 d. daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 38-43), 2021 m. lapkričio 10 d. papildomos daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 45-50), Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2021 m. rugsėjo 6 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 59) ir kituose dokumentuose užfiksuotais duomenimis) ir konstatavo, kad minėtų byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog V. J. tyčia smurtavo prieš nukentėjusįjį L. Š. ir sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus. Tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus ir patikrintus įrodymus, sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl V. J. kaltės.

16. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad V. J. kaltinime nurodytu laiku bei nurodytoje vietoje smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui nukentėjusiajam L. Š., iš esmės buvo įrodinėjamos tik paties nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymus vertindamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste, nepagrįstai konstatavo, kad jų parodymai yra nuoseklūs, atitinka vienas kito parodymus, kad juos patvirtina kiti bylos duomenys (liudytojų E. Š., V. Š., J. M., A. M., U. B. parodymai, specialisto išvadoje ir kitoje rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotos aplinkybės), kad nėra jokių duomenų, kad jie dėl kokių nors priežasčių galėjo nepagrįstai apkaltinti V. J. smurtavimu.

17. Remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis byloje nagrinėjamo V. J. ir nukentėjusiojo L. Š. konflikto aplinkybėmis, jokie kiti asmenys, išskyrus pastaruosius ir mažametį liudytoją O. Š., šio konflikto tiesiogiai nematė. Esant tokiai situacijai, kai vieninteliai įvykyje dalyvavę asmenys yra galimas kaltininkas ir mažamečiai asmenys (nukentėjusysis L. Š. bei liudytojas O. Š.), ypač svarbu ne tik atidžiai įvertinti jų parodymus, tačiau ir su nurodytais asmenimis susijusias kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos parodymų vertinimui, ir, be abejonės, visus pirminius duomenis, jeigu juose yra bent kokia dalimi tiesiogiai užfiksuota tiriamam įvykiui reikšminga informacija.

18. Pažymėtina tai, kad nors mažamečių nukentėjusiojo ar liudytojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio fizinę prievartą, ar liudytojo parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai negali būti absoliutinami, negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina mažamečio nukentėjusiojo ar liudytojo parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294-648/2017). Taigi nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymų teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgus į bylos įrodymų visetą, analizuojant kitų liudytojų parodymus, kitus išvestinius įrodymus, kuriuose yra tam tikros informacijos apie L. Š. ir O. Š. pasisakymus dėl L. Š. patirto fizinio smurto, rašytinę bylos medžiagą (specialistų išvadas ir kitus rašytinius duomenis), daiktinius įrodymus.

19. Apklausiamas 2021 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos nukentėjusysis L. Š. parodė, kad nepamena, kuri diena tiksliai buvo, lyg sekmadienis. Apie 16.30 val. jis su broliu O. ėjo pas netoli gyvenantį draugą. Iš kažkur išėjo vyras, tą vyrą buvo matęs anksčiau, žino, kur jis gyvena, yra matęs jį vaikščiojant, šeriant vištas. Tas vyras pasakė: „ateikit vaikai, duosiu jums saldainių“. Jis su broliu pagalvojo, kad jis gali būti išgėręs, nes atrodė girtas, vinguriavo. Jie to vyro išsigando, apsisuko ir pradėjo bėgti link savo namų. Kodėl išsigando, nežino. Vyras prisivijo ir O. pamatė, kad jis jau prie jo (L.), nes jis buvo atsilikęs nuo brolio, bet nespėjo jam pasakyti, kad bėgtų greičiau. Vyras prisivijęs jį pagavo už kairio peties, sustabdė, atsuko jį ir nieko nesakęs kumščiu trenkė vieną kartą į kairę veido pusę, prie akies. Tada nieko nesakęs nuėjo. Trenkė kumščiu, nes jis matė, kad vyro pirštai buvo sulenkti. Nuo smūgio akiniai nukrito ant žemės, ant asfalto. Jis pasiėmė akinius nuo žemės. Pribėgęs brolis paėmė akinių stikliuką, nes jis buvo iškritęs. Tada abu bėgo namo pas tėtį. Po smūgio jo veide buvo nubrozdinimas. Parbėgo namo ir pasakė tėčiui, kad trenkė kažkoks vyras. Išėję su tėčiu į lauką sutiko kaimynę J., ji parodė, kur tas vyras gyvena. Jis J. pasakė, kad jam sudavė vyras, kuris augina vištas. Visi – tėtis, mama, brolis ir jis – nuėjo pas tą vyrą į namus, duris atidarė to vyro žmona. Tėtis jos paprašė, kad pakviestų vyrą. Kai jis (L.) pamatė tą vyrą, iškart atpažino, kad tai tas pats vyras, kuris jam trenkė, jis buvo su tais pačiais rūbais, gal buvo kažkiek išgėręs. Tėtis klausė, ar tai tas vyras, kuris jam (L.) trenkė, ir jie abu su broliu patvirtino, kad tai tas pats vyras. Tėtis aiškinosi, kodėl tas vyras jam trenkė, bet vyras gynėsi, kad ten buvo ne jis, jis net lauke nebuvo. Tas vyras melavo. Tėtis iškvietė policiją. Jokių žmonių įvykio, kai jam buvo trenkta, metu aplink nebuvo. Anksčiau tas vyras nieko nėra jam sakęs (1 t., b. l. 78-79, 81).

20. Mažametis nukentėjusysis L. Š., 2021 m. gruodžio 22 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad jis atvyko į teismą, nes jam „dėdė“ trenkė. Jis ėjo pas draugą D. su broliu O. Jam sudavė prie draugo namo, nuo jo namų netoli, gal 20 metrų. Iki įvykio pažinojo „dėdę“, matydavo einant pas savo vištas. „Dėdė“ laiko vištas lauke užtvertas už 10 metrų nuo savo namų. Jie su broliu ėjo, iš kažkur išėjo tas „dėdė“ ir sakė jiems: „ateikit, vaikai, duosiu saldainių“. Jie galvojo, kad jis išgėręs, išsigando, apsisuko ir pradėjo negreitai bėgti. Bėgo į priešingą pusę prie kažkokio namo. O. atsisuko ir pasakė jam, kad „dėdė“ yra šalia jo. Jis nespėjo greičiau bėgti. Tada „dėdė“ jį pagavo, paėmė už peties, atsuko į save ir nieko nesakydamas trenkė vieną kartą į kairę veido pusę. Jo akiniai su iškritusiu stikliuku buvo ant žolės. Jis labai išsigando ir apsiverkė, o „dėdė“ tiesiog ėjo namo. O. taip pat labai išsigando ir atėjo jam padėti. Abu nuėjo namo pasakyti mamai. Mama išėjo į lauką pažiūrėti, tačiau lauke „dėdės“ nebuvo. Grįžo tėtis ir nuėjo pas kaimynę J. paklausti, kur tas „dėdė“ gyvena. J. pasakė, kad ieško „dėdės“, kuris augina vištas. J. pasakė „dėdės“ vardą, lyg V., pasakė ir parodė, kur gyvena „dėdė“. Duris atidarė sena moteris. „Dėdė“ buvo kambaryje ir atėjo pasikalbėti. Tėtė klausė jų (L. ir O.), ar šis „dėdė“ trenkė, jie pasakė, kad taip. „Dėdė“ sakė, kad žiūrėjo „teliką“ ir dar kažką, daugiau nieko nekalbėjo. Tėtis iškvietė policiją. Kad „dėdė“ galėjo būti girtas, jam atrodė iš jo elgsenos, nes juos kvietė ateiti, žadėjo duoti saldainių, todėl pagalvojo, kad jis gali būti išgėręs. Iki įvykio nei jis, nei brolis nėra bendravę su „dėde“. Akiniams sulūžo kairė kojelė. Anksčiau jis yra sulaužęs kitus akinius. Įvykio metu įvykio vietoje daugiau žmonių nebuvo (1 t., b. l. 111-112).

21. Kaip jau minėta, byloje nagrinėjamo įvykio metu kartu su nukentėjusiuoju L. Š. buvo ir jo mažametis brolis O. Š.. Šis liudytojas 2021 m. rugsėjo 16 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją parodė, kad tiksliai nepamena dienos, bet buvo savaitgalis, apie 16.30 val. su L. ėjo iš savo namų pas draugą. Iš namo laiptinės išėjo senelis, yra jį matęs anksčiau, yra kibęs prie draugo, prašydavo paskolinti kibirų. Jis jiems pasakė: „ateikit, vaikai, duosiu saldainių“. Jis pagalvojo, kad tas senelis girtas, nes jis visada geria, matydavo, kai jis eidavo šerti vištų ir labai kreivodavo, spardydavo kamuolį į tuščius narvelius. Todėl jis ir L. jo išsigando ir pradėjo bėgti. Bėgo link savo namų gatve. Jis bėgo pirmas, L. buvo atsilikęs. Kai jis atsisuko, pamatė, kaip tas senelis pagavo L., tik nepamena, kaip tiksliai pagavo, gal už rankos. Tada jis trenkė L. kumščiu vieną kartą į kažkurią veido pusę. L. nenugriuvo. Jis matė, kaip trenkė, bet, kad akiniai nukrito, nematė. Jis pribėgo prie L., abu verkė. Dėdė sudavė ir nuėjo, nieko nesakė. L. turėjo akinius rankose ir bandė įdėti stikliuką, nes jis buvo iškritęs. Jis nuo žemės stikliuko nepakėlė. Matė, kad akinių rėmelio kojelė sulūžusi. Jie parbėgo namo ir pasakė mamai. Mama paskambino tėčiui. Grįžo tėtis. Tada visi ėjo pas tą žmogų į namus. Jis tetei pasakė, kad L. sumušė vyras, kuris augina vištas. Tėtis paklausė kažkokio draugo, kur tas vyras gyvena, ir jie nuėjo į jo butą. Buto duris atidarė jo žmona. Tėtis paklausė, ar yra jos vyras. Pasirodžius tam vyrui, jis ir L. pasakė, kad tai tas pats vyras, kuris sudavė L. Vyras buvo su tais pačiais rūbais. Atrodo, kad vyras buvo išgėręs, jis gynėsi, bet ką sakė tėčiui, nepamena. L. buvo raudona toje vietoje, kur sudavė, jis sakė, kad jam skauda, bet kraujo nebuvo (1 t., b. l. 89-90).

22. Mažametis liudytojas O. Š., 2021 m. gruodžio 22 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad atvyko į teismą, nes juos su broliu L. užpuolė senelis. Užpuolė apie 16.30 – 17 val. prie jų draugo D. kiemo, (duomenys neskelbtini). Jis buvo matęs tą senelį anksčiau, tik nežinojo vardo, nežinojo, kur senelis gyvena. Jo pavardės nežino, vardas V. Vardą sužinojo, kai juos užpuolė, jiems pasakė jų kaimynas A. Tuo metu A. buvo lauke, kai jie jo klausė senelio vardo, jis kepė šašlykus. Tas senelis jiems einant juos pakvietė, siūlė saldainių, sakė: „ateikit, vaikai, duosiu saldainių“. Jie pagalvojo, kad senelis gali būti girtas, nes jis kreivai eina, išsigando, todėl pradėjo bėgti. Senelis pradėjo juos vytis, jie bėgo link savo namų, jis pirmas pabėgo, tada senelis pagavo L., trenkė ranka į akį, į kurią – nepamena. Jis nematė momento, kai senelis trenkė L., kai juos užpuolė, jie bėgo pasakyti mamai. Mama pasakė tėčiui. Jis jautėsi išsigandęs, o L. verkė, nes jam trenkė. Paklausė kaimyno A., gal žino, kur gyvena tas žmogus, kuris vištas laiko. Įvykio dieną tėvai, jis ir L. buvo nuėję pasikalbėti su seneliu. A. rodė kelią, kur eiti pas senelį, tačiau kalbantis su seneliu A. nebuvo. Senelio buto duris atidarė jo žmona ar draugė. Senelis buvo kambaryje, išėjo pasikalbėti. Su seneliu kalbėjo tėtis. Tėtis klausė, kodėl trenkė, o šis gynėsi, sakė, kad nieko nedarė. Tėtis paklausė jų, ar šis žmogus trenkė, jie pasakė, kad taip. Tai buvo tas pats žmogus, kuris jiems siūlė saldainių. Jis, jo brolis ar draugai anksčiau senelio neerzino, nesipyko. Kad L. trenkė, jam sakė pats L. ir girdėjo, kaip L. sušuko. Daugiau L. nieko neatsitiko. Kai L. surėkė, senelis buvo prie L. Matė tai savo akimis, bet ne kaip trenkė. Kai bėgo su L. nuo senelio, jis bėgo priekyje, o L. iš paskos. Bėgdamas priekyje nematė, kas dedasi jam už nugaros. Pamatė tada, kai L. suriko. Kai išgirdo L. riksmą, jis atsisuko ir sustojo. Atsisukęs matė, kad senelis bėgo link savo namų. Tuo metu žinojo, kad senelis bėga link savo namų. L. nešioja akinius. L. akiniai sulūžo, kai jam trenkė. L. jam pasakė ir parodė sulūžusius akinius, kai grįžo namo. Iškrito akinių stiklas ir sulūžo ties akinių kaire kojele ir rėmu nosiai. Įvykio metu įvykio vietoje daugiau žmonių nebuvo (1 t., b. l. 108-110).

23. Taigi, kaip matyti iš aptartų nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymų, jie nebuvo nuoseklūs, be to, yra prieštaringi tarpusavyje. Nors visų apklausų metu tiek nukentėjusysis L. Š., tiek liudytojas O. Š. vienodai nurodė, kad jiems, einant pas draugą D., vyras, auginantis vištas, pasiūlė saldainių, tačiau jiems išsigandus (pamanius, kad vyras girtas) ir pradėjus bėgti nuo jo, tas vyras juos vijosi ir pasivijęs trenkė L. Š. į veidą, nuo smūgio sulūžo L. akiniai, po to visi – tėtis, mama, L. ir O., nuėjo pas tą vyrą į namus aiškintis įvykio aplinkybių, tačiau kitos svarbios byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybės šių dviejų mažamečių vaikų nurodomos skirtingai ir nenuosekliai.

24. Štai apklausiamas 2021 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos nukentėjusysis L. Š. parodė, kad vyrui juos vejantis O. matė, jog vyras jau prie jo (L.), bet nespėjo jam pasakyti, kad bėgtų greičiau, taip pat parodė, kad nuo smūgio akiniai nukrito ant žemės, ant asfalto ir kad abu su broliu bėgo namo pas tėtį, tačiau 2021 m. gruodžio 22 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau parodė, kad O. atsisuko ir pasakė jam, kad „dėdė“ yra šalia jo, tik jis nespėjo greičiau bėgti, taip pat parodė, kad jo akiniai su iškritusiu stikliuku buvo ant žolės ir kad abu su broliu nuėjo namo pasakyti mamai. Liudytojas mažametis O. Š. 2021 m. rugsėjo 16 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją parodė, kad atsisukęs pamatė, kaip senelis pagavo L., tada trenkė L. kumščiu vieną kartą į kažkurią veido pusę, kad jis pribėgo prie L., abu verkė, kad dėdė sudavė ir nuėjo, kad matė, kaip L. turėjo akinius rankose ir bandė įdėti stikliuką, nes jis buvo iškritęs, akinių rėmelio kojelė buvo sulūžusi, kad tėtis paklausė kažkokio draugo, kur tas vyras gyvena, ir jie nuėjo į jo butą, tačiau 2021 m. gruodžio 22 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojas jau parodė, kad kai L. surėkė, senelis buvo prie L., tačiau jis nematė momento, kai senelis trenkė L., jam pasakė pats L. ir jis girdėjo, kaip L. sušuko, kad jis (O.) jautėsi išsigandęs, o L. verkė, nes jam trenkė, kad atsisukęs matė, kad senelis bėgo link savo namų, tuo metu žinojo, kad senelis bėga link savo namų (nors prieš tai sakė, kad nežinojo, kur senelis gyvena), taip pat parodė, kad jie (L. ir O.) paklausė kaimyno A., gal žino, kur gyvena tas žmogus, kuris vištas laiko, A. parodė kelią, kur eiti pas senelį, kad L. jam pasakė ir parodė sulūžusius akinius, kai grįžo namo.

25. Be jau aptartų aplinkybių, kurias duodami parodymus nenuosekliai nurodė nukentėjusysis L. Š. ir liudytojas O. Š., jų parodymai dėl kai kurių aplinkybių skiriasi ir tarpusavyje. Tiek apklaustas 2021 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją, tiek apklaustas 2021 m. gruodžio 22 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusysis L. Š. nuosekliai tvirtino, kad nuo smūgio nukritus jo akiniams pribėgęs brolis O. padėjo jam juos paimti (paėmė akinių stikliuką, nes jis buvo iškritęs) ir kad jam trenkusio vyro vardą ir jo adresą pasakė kaimynė J., tuo tarpu liudytojas O. Š. 2021 m. rugsėjo 16 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją nurodė, kad jam priėjus po suduoto smūgio L. turėjo akinius rankose ir bandė įdėti stikliuką, nes jis buvo iškritęs, kad jis (O.) nuo žemės stikliuko nepakėlė, taip pat nurodė, kad tėtis paklausė kažkokio draugo, kur vyras, sudavęs smūgį L., gyvena. 2021 m. gruodžio 22 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojas O. Š. tvirtino, kad apie sulūžusius akinius L. jam pasakė ir parodė juos, kai jie grįžo namo, o vyro, užpuolusio juos, vardą ir gyvenamosios vietos adresą sužinojo iš kaimyno A.

26. Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą patvirtina ir kiti bylos duomenys. Tiek nukentėjusysis L. Š., tiek liudytojos O. Š., apklausiami 2021 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją, parodė, kad vyras prisivijęs L. kumščiu trenkė jam vieną kartą į kairę veido pusę, tačiau 2021 m. rugsėjo 6 d., tai yra kitą dieną po byloje nagrinėjamo įvykio, apžiūrimas pas teismo medicinos ekspertę L. Š. nurodė, kad gavo vieną smūgį delnu į kairės akies sritį (1 t., b. l. 59). Apklausiami 2021 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją nukentėjusysis L. Š. nurodė, kad po smūgio jo veide buvo nubrozdinimas, o liudytojas O. Š. nurodė, kad L. buvo raudona toje vietoje, kur sudavė, jis sakė, kad jam skauda, bet kraujo nebuvo. Tačiau, kaip matyti iš 2021 m. rugsėjo 5 d. pranešimo policijai ((duomenys neskelbtini)), jame užfiksuota, kad 2021 m. rugsėjo 5 d. 16.42 val. V. Š. telefonu pranešė, jog prieš 15 minučių gatvėje prie daugiabučio neblaivus vyras apie 60 metų užpuolė jo 11 metų sūnų L. Š., trenkė jam vieną kartą per veidą ir sulaužė akinius. GMP atsisakė (1 t., b. l. 9-10). Iš 2021 m. rugsėjo 5 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo taip pat matyti, kad nukentėjusiojo L. Š. ir O. Š. tėvas V. Š. iškart po byloje nagrinėjamo įvykio atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad iš matymo pažįstamas vyriškis, suduodamas vieną kartą ranka į veidą, sukėlė jo sūnui L. fizinį skausmą ir sulaužė regėjimo akinius (1 t., b. l. 7-9). Taigi apie jokį sužalojimą ar nubrozdinimą V. Š. nei pranešdamas policijai apie įvykį, nei bendraudamas su į įvykio vietą atvykusiais pareigūnais, neužsiminė. Jokių akivaizdžių sužalojimų ant kūno po byloje nagrinėjamo įvykio apžiūrėdamas nukentėjusįjį L. Š. nenustatė ir policijos pareigūnas (1 t., b. l. 32-37). Taip pat V. Š. minėtame 2021 m. rugsėjo 5 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 7-9) nurodė, kad jam paprašius sūnaus L. parodyti, kur gyvena jam trenkęs vyriškis, L. parodė namą, esantį (duomenys neskelbtini), nors, kaip jau minėta anksčiau, tiek pats L. Š., tiek O. Š. teigė tiksliai nežinoję, kur gyvena L. sudavęs vyriškis ir jo adresas buvo sužinotas iš kitų asmenų. Be to, tiek liudytoja E. Š., tiek liudytojas V. Š. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad vyro, sudavusio smūgį L. Š., vardą ir gyvenamąją vietą nurodė kaimynė liudytoja J. M., o ne kažkoks tėčio draugas ar kaimynas A., kaip nurodė O. Š. (1 t., b. l. 119-120, 133-134, 2 t., b. l. 136, 159). Tai, kad V. J. vardą ir gyvenamąją vietą Š. nurodė kaimynė J. M., viso proceso metu tvirtino tiek pati liudytoja J. M. (1 t., b. l. 152, 156-159, 2 t., b. l. 160-161), tiek liudytojas A. M. (1 t., b. l. 192, 2 t., b. l. 178-179).

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad, remiantis nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymais, negalima konstatuoti, kad įvykis vyko (duomenys neskelbtini). Tiek nukentėjusysis L. Š., tiek liudytojas O. Š., apklausiami 2021 m. rugsėjo 16 d. pas tyrėją ir 2021 m. gruodžio 22 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad tuomet, kai juos užpuolė, jie ėjo pas netoli gyvenantį draugą D. (B.), o tas vyras L. sudavė prie draugo namo (kiemo). Iš byloje esančių proceso dalyvių asmens duomenų matyti, kad V. J. gyvena (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis L. Š. ir liudytojas O. Š. gyvena (duomenys neskelbtini), o jų draugas D. B. gyvena (duomenys neskelbtini) (liudytojos R. B. parodymai (1 t., b. l. 140-141)). Kaip matyti iš byloje esančio (duomenys neskelbtini), žemėlapio, nukentėjusiajam L. Š. ir liudytojui O. Š. išėjus iš savo namų ir einant (duomenys neskelbtini) pas draugą D. B., namo, kuriame gyvena V. J., praeiti nereikia, nes einant nuo L. ir O. Š. namų (duomenys neskelbtini) gatve D. B. namas yra arčiau, tai yra namas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena V. J., yra gatvėje toliau už namą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 22). Tai, kad L. ir O. einant pas draugą D. B. nereikia praeiti pro V. J. namą, nes jo namas yra toliau, apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytoja R. B. (2 t., b. l. 159-160). Kadangi, kaip minėta, nukentėjusysis L. Š. ir liudytojas O. Š. nurodė, kad L. Š. vyras sudavė prie draugo namo (kiemo), darytina išvada, kad (vadovaujantis mažamečių L. Š. ir O. Š. parodymais) byloje nagrinėjamas įvykis negalėjo vykti pirmosios instancijos teismo nurodytoje vietoje – (duomenys neskelbtini), kur gyvena nuteistasis V. J.. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, 2021 m. rugsėjo 5 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 7-9) bei 2021 m. rugsėjo 6 d. įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 15-21) užfiksuotose fotonuotraukose nurodyta ir užfiksuota byloje nagrinėjamo įvykio vieta ((duomenys neskelbtini)) neatitinka nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymų. Be to, pastebėtina, kad tiek nukentėjusysis L. Š., tiek liudytojas O. Š., apklausiami 2021 m. rugsėjo 16 d. pas tyrėją ir 2021 m. gruodžio 22 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad tuomet, kai vyras jiems pasiūlė saldainių, jie abu to vyro išsigando ir pradėjo bėgti link savo namų, vyras juos vijosi ir sudavė smūgį L. Todėl smūgis L. Š. negalėjo būti suduotas ir prie draugo D. B. namų, nes, pasak mažamečių L. Š. ir O. Š., jie tuo metu, kai pamatė vyrą, dar nebuvo priėję draugo namų, o smūgis L. buvo suduotas pastarajam ir O. bėgant nuo draugo D. B. namų iki Š. namų.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės verčia abejoti nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. duotų parodymų teisingumu ir patikimumu. Kaip matyti iš tokių viso proceso metu nukentėjusiojo ir liudytojo duotų parodymų, jie nėra nuoseklūs, nes duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jie nurodė skirtingas aplinkybes, jų parodymuose yra prieštaravimų, taip pat neatitikimų su kitais bylos duomenimis, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl šių parodymų nepatikimumo. Taigi pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nevertino šių parodymų kitų byloje surinktų duomenų kontekste, todėl remtis jais kaip patikimais priimant apkaltinamąjį nuosprendį neturėjo pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

29. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, be nenuoseklių ir prieštaringų nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymų, byloje nėra jokių kitų duomenų patvirtinančių, kad V. J. byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų naudojęs fizinį smurtą ir sužalojęs nukentėjusįjį L. Š.. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymų patikimumą patvirtina liudytojų E. Š. ir V. Š. parodymai, tačiau, kaip matyti, šių liudytojų parodymai yra išvestiniai, jų pirminiu šaltiniu yra nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymai, liudytojai patys tiesiogiai nematė byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių, todėl šių asmenų parodymai negali suteikti daugiau informacijos nei jos pateikia pats nukentėjusysis ir liudytojas.

30. Liudytoja E. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, jog yra nukentėjusiojo L. Š. mama. Kaltinamojo V. J. nepažinojo, jį pirmą kartą pamatė tik įvykio dieną. 2021 m. rugsėjo 5 d., tikslaus laiko nepamena, jos vyras V. Š. išvažiavo į miestą, vaikai L. ir O. išėjo į lauką, o ji nuėjo atsigulti. Po kurio laiko vaikai parbėgo verkdami, ypač verkė L., jis kūkčiojo, ji nesuprato, ką jis sakė, tada O. papasakojo, kad jie ėjo pas draugą, išlindo „dėdė“, kur vištas augina, jis paklausė, kur jie eina, dar lyg tai pasiūlė saldainių. Jiems vyras pasirodė lyg būtų girtas, todėl jie išsigando, pradėjo bėgti, L. nespėjo pabėgti ir jam vyriškis trenkė į kairės pusės smilkinį. Ant L. matėsi sužalojimo žymė, dar ir akinukų rėmelis buvo sulaužytas. Tuomet ji paskambino vyrui, pasakė, kad užpuolė vaiką. Vyrui grįžus, paklausė kaimynės, ar ji žino tą žmogų, kuris vištas augina. Kaimynė parodė, kur tas vyriškis gyvena ir jie visi pas jį nuėjo. Duris atidarė jo žmona, jos paklausė ar vyras namuose. Jis atėjo, vaikų paklausė ar tai tas vyras, vaikai pasakė, kad tai tas vyriškis, o šis pradėjo šaukti, kad nieko niekam nedarė. Jis pasakė, kad viską išsiaiškins policija, iškvietė policiją ir parašė pareiškimą. Būna, kad vaikai meluoja, bet ji supranta, kada jie meluoja. Šiuo atveju yra įsitikinusi, kad vaikai sakė tiesą. Jeigu L. būtų pargriuvęs ir pats susilaužęs akinius, jis tikrai jai apie tai būtų pasisakęs (3 t., b. l. 159). Apklausiama 2021 m. rugsėjo 22 d. ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. Š. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (1t., b. l. 119-120).

31. Liudytojas V. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2021 m. rugsėjo 5 d. su vyresniuoju sūnumi buvo išvykę į (duomenys neskelbtini) miestą. Grįžtant į namus paskambino žmona ir pasakė, kad kažkas sudavė sūnui L. Netrukus grįžo į namus. Kieme prie namo buvo žmona su sūnumis L. ir O. L. verkė, sakė, kad sudavė žmogus, kuris augina vištas. Sūnus O. papasakojo, jog su L. ėjo pas draugą D., einant juos užpuolė senyvas vyriškis, jie bėgo, vyriškis juos vijosi ir trenkė L. Kaimynės J. paklausė, kur gyvena tas žmogus, J. parodė, kur tas žmogus gyvena. Su žmona ir vaikais nuėjo pas tą žmogų. Duris atidarė moteris, jos paprašė, kad pakviestų vyrą. Atėjus vyriškiui, atsisukęs vaikų paklausė, ar tas asmuo sudavė, L. pasakė, kad tas žmogus. Vyriškis neigė mušęs vaiką, sakė, kad visą dieną buvo namuose. Po to iškvietė policiją, parašė pareiškimą. Sūnui buvo nubrozdinimas prie akies, buvo sulaužyti akiniai. Dėl padaryto sužalojimo sūnus gydymo įstaigoje nesigydė (2 t., b. l. 136). Apklausiamas 2021 m. gruodžio 7 d. ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. Š. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (1t., b. l. 133-134).

32. Kaip jau minėta, aptarti liudytojų E. Š. ir V. Š. parodymai išvestiniai ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankami V. J. kaltei dėl inkriminuotos veikos konstatuoti.

33. Nors nukentėjusysis L. Š. netrukus po įvykio (kitą dieną) buvo apžiūrėtas teismo medicinos eksperto, ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad L. Š. padaryti odos nubrozdinimai kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste; sužalojimai padaryti paros bėgyje iki apžiūros; sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu; sužalojimai padaryti mažiausiai vieno trauminio poveikio metu; sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu; tačiau toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatyti sužalojimai gali būti padaromi tiek suduodant smūgį kietu buku daiktu, tiek į pastarąjį atsitrenkiant; pasakyti, ar L. Š. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti griuvimo metu, galima pateikus konkrečias griuviminės traumos aplinkybes (1 t., b. l. 59).

34. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas byloje nustatyti tiesą ir išsiaiškinti aplinkybes dėl nukentėjusiajam L. Š. padaryto sužalojimo mechanizmo, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė ekspertą T. Š., atlikusį tyrimą ir surašiusį specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Ekspertas T. Š., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, paaiškino, kad L. Š. atvykęs į apžiūrą nurodė, jog užduotyje nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku gavo vieną smūgį delnu į kairės akies sritį. Padaryti sužalojimai atitinka nurodytas aplinkybes, kad galimai buvo suduota delnu į kairę pusę, pažeidžiant akinius. Tačiau, anot eksperto, kitomis aplinkybėmis, tiesiog atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, taip pat įmanomas toks sužalojimas, koks buvo nustatytas nukentėjusiajam nagrinėjamu atveju. Griuvimo metu irgi įmanomas tok sužalojimas, tačiau reiktų pasiaiškinti, į ką žmogus atsitrenkė griūdamas, kokiu būdu griuvo ir panašiai. Kumštis yra priskiriamas kitam bukam daiktui ir jeigu būtų smūgis suduotas kumščiu, sulaužytų akinių dalimis gali būti padaryti tokie sužalojimai. Sužalojimai priklauso nuo smūgio stiprumo. Jis negali pasisakyti tiksliai, kuria kryptimi turėjo būti veikiami akiniai, kad padarytų rastus sužalojimus, tačiau, jeigu sužalojimai buvo padaryti smūgio metu akinių dalimis, tuo atveju, tos akinių dalys turėjo kontaktuoti su tomis sritimis, kuriose padaryti sužalojimai. Kadangi nustatyti sužalojimai yra kairėje pusėje, šie sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant į akinių kairę pusę. Nagrinėjamu atveju, tiek į kairės akies sritį, tiek į sritį šalia jos, smūgiuojant delnu, tokie sužalojimai galėjo būti padaryti, priklausomai, kaip delnas kontaktavo su tomis sritimis. Fizinis skausmas pats iš savęs yra itin subjektyvus ir, nesant konkrečių sužalojimų, yra sudėtinga pasisakyti šiuo klausimu. Paprastai tai yra aplinkybių klausimas ir vieno žmogaus pareiškimas prieš kitą pareiškimą (3 t., b. l. 66-67).

35. Taigi nukentėjusiajam L. Š. nustatytas sužalojimas nors ir leidžia manyti, kad V. J. galėjo sužaloti nukentėjusįjį, tačiau neįrodo šios aplinkybės, kadangi, tiksliai nenustačius nukentėjusio L. Š. sužalojimų padarymo mechanizmo, remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei eksperto T. Š. apeliacinės instancijos teisme pateiktais paaiškinimais, jokiais duomenimis nėra paneigta versija, kad nukentėjusysis L. Š. sužalojimus galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis, tai yra, ne dėl V. J. veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad specialisto išvadoje L. Š. konstatuoti sužalojimai, kurie laikytini nežymiu sveikatos sutrikdymu, kilo būtent dėl V. J. veiksmų.

36. Taip pat pažymėtina, kad nors 2021 m. rugsėjo 7 d. daiktų apžiūros protokole ir 2021 m. lapkričio 10 d. papildomos daiktų apžiūros protokole, kuriuose užfiksuota nukentėjusiojo L. Š. akinių apžiūra, užfiksuota, kad akinių kairės pusės rėmelis ties stiklu prie rėmelio ir kojelės jungties yra perlūžęs (1 t., b. l. 38-43. 45-50), tačiau tai taip pat neginčijamai neįrodo, kad V. J., panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo L. Š. atžvilgiu, galėjo sulaužyti ir jo akinius, kadangi nukentėjusysis savo akinius galėjo sulaužyti kitomis aplinkybėmis ir nepagrįstai apkaltinti V. J..

37. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme V. J. parodė, kad jis turi sveikatos problemų ir byloje nagrinėjamo įvykio metu jo sveikatos būklė buvo prasta, jis nuolat lankosi pas gydytojus. Jam jau penkeri metai yra aukštas kraujo spaudimas, jį labai dusina, be to, dėl kojos girnelės operacijos yra apsunkintas jo judėjimas. Nors kojos girnelė jam buvo operuota seniai, prieš 20 metų, tačiau jis iki šiol jaučia liekamuosius reiškinius. Jam buvo perskilusi kojos girnelė į tris dalis. Nuo šios traumos nebėra lankstumo, buvo operuojama, siuvama. Jis dėl savo sveikatos būklės nėra pajėgus bėgti ir kažką vytis. Jo eisena nėra tolygi, eidamas jis šiek tiek svirduliuoja (3 t., b. l. 44, 67). Liudytoja A. J., apklausiama pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtino, kad jos vyras turi sveikatos sutrikimų, jam yra aukštas kraujospūdis, operuota koja, jis nebėgioja, tik vaikšto (2 t., b. l. 136-137). Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas V. Š. taip pat nurodė, kad jis dažnai mato kaip kaimynas V. J. ramiu žingsniu eina iki miestelio, link parduotuvės, yra matęs jį važiuojantį dviračiu, tačiau nėra matęs V. J. bėgančio (3 t., b. l. 67-68).

38. Byloje yra pateiktas V. J. medicininis dokumentas, patvirtinantis, kad 2003 metais V. J. buvo gydomas dėl patirtos traumos ar ligos (2 t., b. l. 153). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas T. Š. nurodė, kad alkoholis turi poveikį skausmo mažinimui, tačiau tai priklauso nuo jo kiekio organizme. Girnelės lūžis yra iš trijų dalių ir jeigu jis buvo operuotas, tikėtina, kad buvo su sąnariu susijęs. Kadangi, susijęs su sąnariu, yra tikimybė, kad kontraktūros suauga sąnaryje ir apsunkina judesius, bet tai yra tik teorinis atsakymas. Kadangi asmuo vaikšto, vadinasi, judėjimui tai netrukdo, tačiau tai priklauso nuo sužalojimo ir sugijimo lygio, kadangi kaulas gali sugyti įvairiai, gali pasislinkti, gali sugyti tolygiai (3 t., b. l. 66-67).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į paminėtas aplinkybes dėl V. J. sveikatos būklės, į jo senyvą amžių, aplinkybė, kad V. J. vijosi du nuo jo bėgančius mažamečius vaikus, kurie neturi jokių sveikatos sutrikimų, ir vieną jų pavijęs sudavė smūgį ranka į veido sritį, atrodo neįtikima. Kodėl sūnus L. negalėjo pabėgti nuo senyvo ligoto vyro, negalėjo suprasti ir paaiškinti L. Š. ir O. Š. tėvai E. Š. ir V. Š. (2 t., b. l. 136, 159).

40. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. J. turėjo kokį nors motyvą smurtauti prieš nukentėjusįjį L. Š.. Tiek pats V. J., tiek nukentėjusysis L. Š. ir liudytojas O. Š. nurodė, kad iki byloje nagrinėjamo įvykio nėra turėję tarpusavio konfliktų ar kitokių piktumų. Nei nukentėjusysis L. Š., nei liudytojas O. Š. nenurodė konkrečios priežasties, dėl ko, jų manymu, V. J. būtų agresyviai nusiteikęs jų atžvilgiu, kodėl juos vijosi ir pavijęs sudavė smūgį L., nenurodė, kad V. J. būtų nepatenkintas kuo nors, būtų šaukęs ant jų ar kitaip išreiškęs savo nepasitenkinimą, priešingai, abu mažamečiai nurodė, kad V. J. jiems pasiūlė saldainių, o jie pagalvoję, kad jis girtas, ir išsigandę bėgo nuo jo. Tai, kad L. ir O. neminėjo, jog būtų anksčiau V. J. užkabinti, patvirtino ir jų tėvas liudytojas V. Š., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat nurodė, kad iš aplinkinių gyventojų nėra girdėjęs, kad V. J. būtų neprognozuojamo elgesio, elgtųsi agresyviai, pats su V. J. iki byloje nagrinėjamo įvykio jokių konfliktų neturėjo (3 t., b. l. 67-68). Tai, kad V. J. yra ramaus, taikaus būdo, neagresyvus ir jokių konfliktų su juo nėra buvę, jis negalėtų skriausti mažamečių vaikų, nurodė ir kiti liudytojai –T. P. (1 t., b. l. 168-169, 2 t., b. l. 161), R. P. (1 t., b. l. 174-175, 2 t., b. l. 161-162), N. M. (1 t., b. l. 178, 182-184, 2 t., b. l. 137), D. K. (1 t., b. l. 178, 189-191, 2 t., b. l. 171-172), J. M., T. ir K. V., A. Z., R. V. (1 t., b. l. 115), R. B. (1 t., b. l. 140-141, 2 t., b. l. 159-160), U. B. (1 t., b. l. 148-149). Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. J. neteistas (2 t., b. l. 13), nebaustas administracine tvarka (2 t., b. l. 11), anksčiau neturėjęs jokių reikalų su teisėsauga, nors yra solidaus amžiaus. Nors nukentėjusysis L. Š. ir liudytojas O. Š. tvirtino, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu V. J. atrodė neblaivus, todėl jie jo išsigando, tačiau V. J. 2021 m. rugsėjo 5 d. 17.09 val. (praėjus vos pusvalandžiui po tariamo įvykio) buvo nustatytas tik 0,36 promilių girtumas (3 t., b. l. 61-64). Vadinasi, byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad V. J. turėjo kokį nors motyvą panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo L. Š. atžvilgiu. Kaip jau buvo minėta, nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau yra svarbus aiškinantis tyčios kryptingumą ir, tuo pačiu, kvalifikuojant veiką.

41. V. J., apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis apkaltintas nepagrįstai, nes Š. vieną kartą jau kaltino kažkokį senelį, kad pastarasis pastūmė jų vaiką, kuris važiavo paspirtuku, ir sulaužė paspirtuką, o dabar jį (V. J.) kaltina, kad sudaužė vaiko akinius (2 t., b. l. 32-33, 135). Iš tiesų, E. Š. ir V. Š. viso proceso metu neneigė, kad 2021 metų rugpjūčio mėnesį sūnų O. Š., važiuojantį paspirtuku, pastūmė kažkoks vyras, po ko vaikas nugriuvo, patyrė sužalojimų; paspirtukas buvo šiek tiek apgadintas, tačiau vaikas nematė to vyro, todėl jie nieko nekaltino, nieko nesiaiškino ir niekur nesikreipė (1 t., b. l. 125-126, 133-134, 2 t., b. l. 136, 3 t., b. l. 67-68). Be to, nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą V. Š., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tai ne pirmas kartas, kai sūnui L. sulūžo akinai. Jis taip pat paminėjo, kad L. prieš nagrinėjamą įvykį buvo nupirkti nauji akiniai. Nors minėtos aplinkybės tiesiogiai nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu, tačiau visame bylos duomenų kontekste jos neabejotinai svarbios vertinant nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymų patikimumą.

42. Liudytoja R. B. apklausiama 2021 m. rugsėjo 29 d. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, parodė, kad (žmonės) (duomenys neskelbtini) kaime po byloje nagrinėjamo įvykio šneka, jog berniukų L. ir O. Š. mama yra griežta dėl sugadintų daiktų ir vaikai, galimai bijodami mamoms, meluoja, nepagrįstai apkaltindami V. J. (1 t., b. l. 140-141, 2 t., b. l. 159-160). Liudytoja U. B., 2021 m. lapkričio 11 d. apklausiama pas tyrėją, nurodė, kad L. jai sakė, jog kaimynas jam iš kumščio trenkė į akinius, tačiau taip pat L. jai yra sakęs, kad jeigu ką nors prisidirba kieme, tai kaltina kitus, kad ne jis kaltas būtų. Ji nėra mačiusi L. veide sužalojimų ties akimi, tačiau matė, kad L. akinius buvo pasiklijavęs su lipnia juosta ir kad jam vos laikėsi stikliukas (1 t., b. l. 148-149). Atsižvelgiant į šiuos V. J. ir minėtų liudytojų parodymus, lieka nepaneigta apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nuteistojo V. J. gynėjo advokato Sauliaus Alyso iškelta versija, kad mažametis L. Š., bijodamas savo griežtos mamos, ir norėdamas, kad ji nepyktų dėl jau ne pirmą kartą sulaužytų akinių, su broliu O. Š. sugalvojo pagudrauti ir nepagrįstai apkaltinti kitą asmenį sulaužius L. akinius (ką galimai padarė, kai buvo apgadintas paspirtukas).

43. Atsižvelgus į išdėstytų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pasikliauti vien tik nenuosekliais ir prieštaringais mažamečių nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymais, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys (išskyrus specialisto išvadą dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, dėl kurios teisėjų kolegija pasisakė), ir jų pagrindu konstatuoti V. J. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, nėra pagrindo. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių V. J. inkriminuotus neteisėtus veiksmus L. Š. atžvilgiu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Kaip minėta, versija, jog mažamečiai L. Š. ir O. Š. galėjo nepagrįstai apkaltinti V. J. fizinio smurto panaudojimu, nepaneigta.

44. Esant visumai nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog V. J. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir padarė mažamečiui nukentėjusiajam L. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų V. J. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusįjį L. Š., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, konstatuojama, kad jie neginčijamai nepatvirtina V. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino V. J. kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendis naikintinas ir V. J. atžvilgiu priimtinas naujas ? išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

46. Byloje yra pareikštas nukentėjusiojo L. Š. įgalioto atstovo advokato M. Š. civilinis ieškinys, kuriuo prašoma iš V. J. priteisti nukentėjusiajam 71,20 Eur turtinės žalos ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti proceso išlaidas valstybės naudai (2 t., b. l. 168-169). Civiliniame ieškinyje nukentėjusiajam L. Š. turtinės ir neturtinės žalos atsiradimas siejamas su V. J. pareikštu kaltinimu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nusprendus V. J. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), nukentėjusiojo L. Š. įgalioto atstovo advokato M. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo paliktinas nenagrinėtu (dėl civiliniu ieškiniu prašomų priteisti proceso išlaidų teismas pasisakys žemiau).

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

47. Byloje yra pateikta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2022 m. gegužės 10 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinanti 300,67 Eur išlaidas, susidariusias dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam L. Š. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 147-150). Iš pateiktos pažymos ir baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam teikė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 11 d. nutartimi paskirtas advokatas M. Š.. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 105 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, atsižvelgiant į paminėtas įstatymo nuostatas, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos galėtų būti priteistos tik iš kaltu pripažinto asmens, ir į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė V. J. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas už nukentėjusiajam L. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra negalimas, todėl jos šiuo atveju valstybės naudai nepriteistinos.

48. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 27 d. nutartimi V. J. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė I. B. (3 t., b. l. 39). Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. lapkričio 22 d. gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 ir 11 punktais, prašoma iš V. J. valstybės naudai priteisti 111,67 Eur už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 57-60). BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-231-489/2020). Kaip jau minėta, BPK 105 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos galėtų būti priteistos iš kaltu pripažinto asmens, tačiau nagrinėjamu atveju V. J. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintinas. Be to, pažymėtina, kad nors šioje byloje V. J. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja, tačiau 2022 m. lapkričio 16 d. į teismo posėdį atvykus V. J. pasirinktam gynėjui Sauliui Alysui, kuris ir gynė V. J. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paskirta gynėja I. B. buvo atleista nuo gynybos ir teismo posėdžiuose nedalyvavo (3 t., b. l. 42-44). Taigi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą V. J. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.???

Dėl daiktų

49. Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Dvi skaitmeninės laikmenos, esančios prie bylos, kuriose įrašytas telefoninio skambučio garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro, ir vaizdo įrašas, darytas policijos pareigūnų „Body“ kamera, paliktinos saugoti prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

50. Akinių rėmelis, paimtas 2021 m. lapkričio 5 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu iš E. Š. (1 t., b. l. 129), saugomas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato daiktų saugykloje pagal 2021 m. gruodžio 9 d. kvitą B serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 54), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintinas, kadangi yra menkavertis ir negali būti sunaudotas (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Trys kompaktiniai diskai su mažamečių asmenų (nukentėjusiojo L. Š., liudytojų O. Š. ir U. B.) apklausų įrašais, esantys prie bylos I tomo galinio viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį (patikslintą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartimi) panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

nukentėjusiojo L. Š. įgalioto atstovo advokato M. Š. civilinį ieškinį dėl 71,20 Eur (septyniasdešimt vieno euro ir 20 centų) turtinės žalos, 500 Eur (penkių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimo bei 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo palikti nenagrinėtą;

iš V. J. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajam L. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme ir už V. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai neišieškoti;

akinių rėmelį, paimtą 2021 m. lapkričio 5 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu iš E. Š., saugomą (duomenys neskelbtini) policijos komisariato daiktų saugykloje pagal 2021 m. gruodžio 9 d. kvitą B serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti;

tris kompaktinius diskus su mažamečių asmenų (nukentėjusiojo L. Š., liudytojų O. Š. ir U. B.) apklausų įrašais, esančius prie bylos I tomo galinio viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Teisėjai Nerijus MasiulisErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas