- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-19
- Bylos Nr.
- eA-1664-602/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- E. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. A. (E. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. A. (E. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja E. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S15052, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir 2024 m. sausio 13 d. Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą jos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti iš naujo; 3) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 24S22877, kuriuo nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvą (toliau – ir 2024 m. sausio 19 d. Sprendimas, toliau 2024 m. sausio 13 d. Sprendimas ir 2024 m. sausio 19 d. Sprendimas kartu – ir Sprendimai); 4) priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad ji yra lietuvių kilmės ir turi lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus dėl to, kad pareiškėja galbūt kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos biografijos fakto, t. y. jos darbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje 2009–2013 metais.
2.2. Sprendimai priimti vadovaujantis tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, neįvertinus kitų individualių aplinkybių, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo, gimusi Vilniuje, laiko save lietuve, turi Lietuvoje gyvenančią giminaitę Lietuvos Respublikos pilietę (teta gyvena Vilniuje), kuria be jos nėra kam pasirūpinti, Lietuvoje palaidoti ir jos seneliai, ji turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, jos darbas Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, kuri pavaldi Maskvos miesto valdybai ir netiesiogiai pavaldi centrinėms valdžios įstaigoms, pasibaigė prieš 11 metų, baigėsi iki Rusijos Federacijos agresyvios užsienio politikos pradžios (2013 metais), jos pačios iniciatyva, pareiškėja nebuvo davusi jokios priesaikos valstybei savo pačios pasirinkimu, kad ji nepalaiko karo, kad ji pati anksčiau gyveno ir šiuo metu jos tėvai gyvena Ukrainoje, jos tėvai, brolis ir sesuo yra Ukrainos piliečiai.
2.3. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, analogiško pobūdžio atvejais vertintina ne tik VSD išvada, bet ir duomenų visuma, o vien faktas, jog asmuo dirbo Lietuvos priešiškų valstybių valdžios struktūrose, nesant kitų indikacijų, nėra pakankamas konstatuoti asmens keliamos grėsmės egzistavimą. Pareiškėjos situacija nebuvo individualizuota, neįvertinti jos ryšiai su Lietuvos valstybe, čia gyvenančia teta, neatliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Lojalumas Rusijos valdžiai konstatuotas tik darbo praeityje faktu bei tikimybe, kad ji turėjo prieigą prie įvairios informacijos.
2.4. Skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neturi reikšmingų ryšių su Lietuva, kadangi ji atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme numatytas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas, jos senelis J. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kartu su savo žmona palaidotas Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) kapinėse, ji yra ištremto (represuoto) Lietuvos Respublikos piliečio (j. k.) proanūkė. Lietuvoje (Vilniuje) gyvena pareiškėjos teta – mamos sesuo (Lietuvos Respublikos pilietė), kurią pareiškėja dažnai lanko, vasaras vaikystėje leisdavo Vilniuje, ilgainiui į Vilnių atsiveždavo savo sūnų, rodydavo savo gimtąsias vietas bei gimines.
2.5. Pareiškėja 2002 metais išsiskyrė, 2003 metais antrąkart ištekėjo už Rusijos Federacijos piliečio, su kuriuo persikėlė gyventi į Rusiją, 2005 metais įgijo Rusijos pilietybę, leidimą gyventi Rusijoje gavo 2004 metais, šiuo metu dirba „(duomenys neskelbtini)“, niekada nedemonstravo pavojaus Lietuvos saugumui, nors Lietuvoje lankėsi labai dažnai (kartą per mėnesį, per paskutinius 10 metų (nuo 2013 metų) Lietuvos Respublikos sieną kirto 46 kartus). Pareiškėjos broliui 2022 metais, t. y. po karo pradžios, suteikta laikina apsauga Latvijoje. Pareiškėja 2018 metais buvo gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje lietuvių kilmės pagrindu penkeriems metams, t. y. iki 2023 m. Ji laiko save lietuve ir apie tai nurodė prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
2.6. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovas privalėjo atsižvelgti į pareiškėjos atliktas darbo funkcijas (buvo buhalterė)‚ darbo trukmę (4 metai), nutraukimo laiką – prieš 11 metų, darbo santykių nutraukimo pagrindą – darbuotojo iniciatyva, asmens ryšiais su valdžios institucijomis, poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų, asmens politines pažiūras ir ryšius su Lietuva. Migracijos departamentas neįvertino aplinkybių visumos, todėl skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus. Sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, ydingi bei prieštaraujantys aktualiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai panašaus pobūdžio bylose.
2.7. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
3.1. Ginčijami Sprendimai buvo priimti, kadangi pareiškėja gali kelti ir kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Tokia išvada padaryta, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, atsakydama į klausimyno 2 klausimą, nurodė, jog 2009–2013 metais dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje buhaltere – laisvai samdoma specialiste, į tai, kad nuo 2014 metų iki šiol dirba Rusijoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ 1-os kategorijos specialiste pajamų surinkimo tarnyboje, nesant duomenų, kad ji šiuo metu dirba, ar būtų dirbusi Lietuvoje, ir į gautą VSD 2023 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 9K-73141 (toliau – ir VSD išvada).
3.2. VSD Išvadoje nurodoma, jog pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai, palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kad Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, užsienietei išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
3.3. Pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Ginčijamuose sprendimuose įvertinta aplinkybė, jog pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo, tačiau lietuvių kilmės pažymėjimas nepatvirtina asmens lojalumo Lietuvai, pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė. Įvertinta ir tai, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje ir su Rusijos Federacija ją sieja stiprūs ekonominiai, socialiniai bei šeiminiai ryšiai (sutuoktinis yra Rusijos pilietis, santuoka sudaryta 2003 metais Rusijoje, iki šiol gyvena ir dirba Rusijos Federacijoje, pareiškėja pati pasirinko Rusijos Federacijos pilietybę), o leidimas laikinai gyventi pareiškėjai reikalingas ne gyventi Lietuvoje, o lankyti tetą (Lietuvos Respublikos pilietę) ir kapines.
3.4. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Priešingai nei teigia pareiškėja, Migracijos departamentas ginčo rėmėsi ne tik VSD Išvada, o buvo vertinama jos individuali situacija. Pareiškėja pasirinkdama darbą Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, žinojo, kad personalui keliami itin griežti reikalavimai, o tokių institucijų personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Rusijos valdžia, t. y. ji privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Pareiškėjos darbo minėtoje institucijoje laikotarpis (2009–2013 metai) nėra trumpas, kad dirbdama buhaltere, galėjo turėti prieigą prie įvairios informacijos, su kuria susipažinti turi teisę ar tik tie asmenys, kurie yra lojalūs Rusijai ir palaiko jos valdžią. Pareiškėja net ir nedirbdama minėtoje įstaigoje gali ir toliau palaikyti ryšius su Rusijos Federacijos ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali lemti užsienietės pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.
3.5. Ankstesnių leidimų laikinai gyventi Lietuvoje turėjimas, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl pareiškėjos buvusių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi. Duomenų apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas neturi. Skundžiamuose sprendimuose buvo įvertintos ir kitos skunde nurodytos aplinkybės (gimimas Lietuvoje, gyvenimo Ukrainoje aplinkybės, sudaryta santuoka su Rusijos Federacijos piliečiu, yra ištremto Lietuvos piliečio anūkė, šeimos istorija, deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje, jos gyvenimo aplinkybės Ukrainoje), tačiau jos nepaneigia pareiškėjos galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Priešingai nei nurodo pareiškėja, jos galimą lojalumą Rusijos Federacijai patvirtina ir jos pačios įgyta Rusijos Federacijos pilietybė. Taigi, pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu.
3.6. Dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos yra suaktyvėjęs Rusijos žvalgybos darbas su išvykusiais Rusijos piliečiais. Visa tai tik dar labiau patvirtina VSD išvadą, kad pareiškėja gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, o tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui. Pagal suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nedraudžiama atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikoma Šengeno sutartis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. VSD paaiškino, kad:
4.1. Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis ir priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.
4.2. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, darė išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos ryšių su Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyba. Lietuvos Respublika, siekdama užtikrinti nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, be kita ko, nustatė vieną iš priemonių, t. y. individualų papildomą išsamų Rusijos Federacijos piliečių, vykstančių per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, patikrinimą dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumu, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ir tarptautiniams santykiams. Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi sudarytų galimybę šios priemonės (išsamaus patikrinimo) išvengti. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti ar ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma, todėl grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomos, pakanka perspektyvino vertinimo, t. y. pagrįsto manymo, kad pareiškėjos darbas Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos ryšio su Lietuva nepatvirtina jos deklaratyvūs teiginiai, kad ji laiko save lietuve, tačiau iki šiol gyvena Rusijos Federacijoje ir yra jos pilietė. Skunde išdėstytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip prioritetinės Lietuvos valstybės saugumo atžvilgiu.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjos E. A. skundą atmetė.
6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
6.1. Pareiškėja E. A. yra Rusijos Federacijos pilietė, nuolat gyvena Rusijoje, turėjo nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 14 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi, išduotą kaip lietuvių kilmės asmeniui, kadangi yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė.
Šalies argumentai
6.2. Pareiškėja Migracijos departamentui 2023 m. rugpjūčio 14 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo.
6.3. VSD išvadoje nurodė, kad E. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes dirbdama Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, ji privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD išvadoje vertino, kad Rusijos Federacijos pilietei E. A. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsniu, detalizavo Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 yra patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatas.
8. Teismas, įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį, nurodė, kad atsakovas įvertino ne tik VSD išvadą, tačiau nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, kad pareiškėja turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2019 m. liepos 6 d., kurios buvo išduotos E. A. tetos, Lietuvos Respublikos pilietės, kvietimu, pas kurią pareiškėja nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki šiol yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, kad Lietuvoje gyveno jos senelis (motinos tėvas) Lietuvos Respublikos pilietis, kad 2023 m. spalio 16 d. jai yra išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas, kad gimimo liudijime nurodyta, jog ji gimusi Vilniuje, Lietuvoje, kad ji 2023 m. lapkričio 24 d. yra pateikusi prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą, savo gyvenamąją vietą nurodė Rusijoje, Maskvoje. Buvo pažymėta, kad skundžiamuose sprendimuose įvertinta ir tai, kad dviejų santuokų liudijimai patvirtina, jog ji būdama Ukrainos piliete 1995 m. rugsėjo 28 d. Ukrainoje sudarė santuoką su Rusijos piliečiu, santuoka nutraukta 2002 m. vasario 25 d., ir 2003 m. sausio 18 d. Maskvoje sudarė santuoką su Rusijos piliečiu; pildydama Migracijos departamento klausimyną pareiškėja nurodė, kad dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, o nuo 2014 metų iki šiol dirba Rusijoje akcinėje bendrovėje „„(duomenys neskelbtini)“ 1-os kategorijos specialiste pajamų surinkimo tarnyboje.
9. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nes ji dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje ir dabar dirba Rusijoje. Teismas akcentavo, jog užsieniečio asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pateisintas tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena teta – Lietuvos Respublikos pilietė, yra senelių kapai, nes asmeninis interesas negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vadovaudamasis proporcingumo principu, teismas konstatavo, kad valstybės interesas, jog Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes, todėl uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
10. Teismas taip pat pažymėjo, kad skundžiami sprendimai priimti vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, įvertinus aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei padarius išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad atsakovas priimdamas ginčo sprendimus rėmėsi vien tik VSD išvada.
11. Teismo vertinimu, pareiškėjos į bylą pateikti dokumentai apie giminaičius K., jos tetos, Lietuvos pilietės, pilietybę, gyvenamąją vietą Lietuvoje, diplomas, patvirtinantis kad pareiškėja 1999 metais baigė Berdiansko pedagoginį institutą ir įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją, iki 2013 m. liepos 16 d. turėjo Ukrainos pilietybę, apie jos broliui G. R. 2023 m. birželio 6 d., gyvenančiam Rusijoje, turinčiam Ukrainos pilietybę, išduotą laikiną leidimą gyventi Latvijos Respublikoje (galioja iki 2025 m. birželio 23 d.), nepaneigė sprendimuose padarytų išvadų. neturi lemiamos reikšmės ginčo Sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip. Įbylą pateikta pareiškėjos darbo knygelė, patvirtino, kad nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ji dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, atitinkamais laikotarpiais ėjo Centralizuotos buhalterijos apskaitos grupės buhalterio (tarnautojo) pareigas (Milicijos patrulių tarnybos pulkui), vadovaujančio buhalterio (tarnautojo, vėliau specialisto) pareigas, nuo 2014 m. sausio 9 d. iki dabar eina atvirosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)” (pavadinimas pakeistas į „(duomenys neskelbtini)”) valdybos mokesčių surinkimo specialisto pareigas. Šie faktiniai duomenys leido daryti išvadą, kad pareiškėja priskirtina politiškai pažeidžiamų asmenų grupei ir yra pakankamas pagrindas išvadai, kad jos buvimas Lietuvoje realiai ir akivaizdžiai gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui.
12. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti kaip potencialus pavojus, kad valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas, teismas akcentavo, jog Rusijos keliama grėsmė nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje.
13. Dėl pareiškėjos argumentų, kad atsakovas nevertino pareiškėjos ryšių su Lietuva (pareiškėja laikos save lietuve) ir tai, kad ji niekada nedemonstravo pavojaus Lietuvos saugumui, teismas pabrėžė, jog skundžiamų sprendimų turinys patvirtino, jog atsakovas atliko individualų vertinimą, o teisės aktai neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi VSD, kaip kompetentingos institucijos, pateiktu vertinimu dėl užsieniečio keliamos grėsmės.
14. Teismas pabrėžė, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečiams, ypač tiems, kurie siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių būti išnaudotiems Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.
15. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgęs į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas nenustatė pagrindo nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos individualios situacijos vertinimu, kad ji yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
16. Konstatavęs, kad skundžiami sprendimai priimti iš esmės tuo pačiu pagrindu (atitinkamai Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p. ir 133 str. 5 d.), t. y. nustačius, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, teismas pažymėjo, kad 2024 m. sausio 19 d. Sprendimu uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos (Tvarkos 5, 37 ir 38.3 p.).
17. Apibendrindamas teismas konstatavo, jog ginčijami sprendimai teisėti, juose pagrįstai konstatuota, kad VSD išvada bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija apie pareiškėją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o 2024 m. sausio 19 d. Sprendimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Teismo vertinimu, pareiškėjos asmeniniai interesai, giminystės ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (teta) negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Konstatavęs, kad sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, juose aiškiai išdėstyti motyvai, teisės aktai, aplinkybės ir faktai, kuriais Migracijos departamentas rėmėsi, priimdamas ginčo Sprendimus, nėra pažeistas proporcingumo principas, teismas pareiškėjos reikalavimus dėl Sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė.
III.
18. Pareiškėja E. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir akcentuoja, jog:
19.1. Pareiškėjos lojalumas Rusijos valdžiai konstatuojamas vadovaujantis vien darbo praeityje faktu bei tikimybe, kad pareiškėja turėjo priėjimą prie įvairios informacijos, o keliama grėsmė valstybės saugumui grindžiama minėtu lojalumu, kartu visiškai nepagrįstai konstatavus reikšmingų ryšių su Lietuva nebuvimą, kas prieštarauja bylos duomenims. Teismas, kaip ir atsakovas, ignoravo, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo, gimusi Vilniuje, laiko save lietuve ir turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą (nors tai patvirtinantis pažymėjimas dar neišduotas, tačiau pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nustatytas sąlygas).
Žemesnės instancijos teismas
19.2. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos kilme, senelių, tetos gyvenimu Lietuvoje, giminaičių lankymu, tačiau šios aplinkybės vertintos formaliai ir netinkamai.
19.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad asmens galimos grėsmes vertinimas turi būti individualus ir negali būti grindžiamas prielaidomis. Atsakovas tik perkėlė VSD išvadą, tačiau neatliko individualaus vertinimo, pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui konstatuota pareiškėjos darbo pagrindu nenustačius jos realumo. Akcentuotina, kad tokio pobūdžio bylose turi būti įvertintas atliktos tarnybos pobūdis, pareiškėjos, trukmė, tarnybos pasibaigimo pagrindas, laikotarpis nuo tarnybos pabaigos, asmens pozicija dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų; kt. Vien tai, jog asmuo tarnavo (dirbo) valdžios struktūrose, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti keliamos grėsmės egzistavimą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė negalėjo atsakyti, kodėl pareiškėja laikoma lojalia valdžiai, bei kuo pasireiškė Rusijos politikos, kurią pareiškėja turėjo palaikyti darbo metu, agresyvumas iki 2013 metų, nurodė, kad buvo vertinama šių dienų agresyvi Rusijos politika, tačiau tai yra nepagrįsta.
19.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į esminį aspektą, o būtent į tai, kad šios bylos specifika yra ta, jog pareiškėjos atvejis yra ypatingas, nes ji yra lietuvių kilmės asmuo, laikanti save lietuve, apie ką ji pažymėjo prašyme Migracijos departamentui, pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę kaip ištremto (represuoto) Lietuvos Respublikos piliečio (J. K.) proanūkė. Pareiškėja visada žinojo apie savo lietuvių kilmę bei šaknis, palaikė ryšius su savo giminėmis Lietuvoje – keliaudavo aplankyti tetos ir senelio, o seneliui mirus – lankydavo tetą I. K., padėdavo jai ir materialiai. Po J. K. mirties I. K. liko viena, todėl pareiškėjai ypatingai svarbu ją lankyti bei palaikyti su ja ryšį (pareiškėja pas ją yra deklaravusi gyvenamąją vietą „(duomenys neskelbtini)). Nors pareiškėja yra Rusijos pilietė, tačiau ją sieja stiprūs ryšiai su Ukraina (ten gyvena jos pagyvenę tėvai bei gyveno brolis su šeima) ir su Lietuva.
19.5. Valstybės saugumui keliama grėsmė grindžiama tuo, kad pareiškėja 4 metus dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, tačiau pareiškėja buvo buhalterė‚ dirbo 4 metus, savo noru nutraukė darbo santykius prieš 11 metų, neturėjo priėjimo prie jokios strateginės svarbios informacijos (šią aplinkybę turėjo įrodyti atsakovas). į darbo trukmę – dirbo 4 metus, nutraukimo laiką – prieš 11 metų, darbo santykių nutraukimo pagrindą – darbuotojo iniciatyva. Būtent šias aplinkybes, pareiškėjos kilmę ir kitas aplinkybes (tai, kad pareiškėja neturi ryšių su Rusijos valdžios institucijomis (asmenimis), nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams, nepalaiko šios valstybės politikos, iki 2005 metų buvo Ukrainos pilietė, turi šeiminių, socialinių, ekonominių ryšių su Lietuva) turėjo vertinti atsakovas.
19.6. Pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė motyvuojama jos turėjimu būti lojalia Rusijos Federacijos valdžiai dėl jos darbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje praeityje, t. y. iki 2013 metų, nurodant bendro pobūdžio informaciją apie jos ryšius Lietuvoje, jų nevertinant, tačiau sprendimuose nepateikta jokia informacija, ar buvo atlikti kokie nors veiksmai, vertinant jos lojalumą / nelojalumą Rusijos valdžiai šiuo metu, o asmens pavojingumas, vertinamas į ateitį, t. y. atliekamas perspektyvinis, o ne retrospektyvinis jo vertinimas. Vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-868-502/2024), turėtų būti motyvuojama tiek kodėl pareiškėja VSD išvados rengimo metu turėjo būti lojali Rusijos valdžiai, tiek ir kodėl jos darbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje metu (2009–2013 metais) ji privalėjo būti lojali Rusijos valdžiai bei vykdomai politikai. Tokių duomenų VSD išvadoje nenurodyta, kas, vadovaujantis naujausia teismų praktika, sudaro pagrindą tokią išvadą pripažinti nepagrįsta.
19.7. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai išnagrinėjo skundą, nepasisakė dėl jo esminių argumentų. Pareiškėjai neteisėtais ir nepagrįstais bei neproporcingais sprendimais ne tik formaliai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje lietuvių kilmės pagrindu, bet jai kils neproporcingos pasekmės – ji nebegali lankyti savo giminaitės, gyvenančios Lietuvoje, o taip pat, esant VSD išvadai apie jos keliamą grėsmę, negalės sulaukti teigiamo sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Akcentuotina, kad pagal konstitucinę doktriną užsienyje gyvenantys lietuviai turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą (etninę tėvynę).
Šalies argumentai
20. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus (2008 m. rugsėjo 17 d. sutartį dėl bedarbio piliečio nukreipimo mokymui ir stipendijos mokėjimo), kuriame paaiškino, jog Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje pareiškėja įsidarbino po to, kai Gyventojų užimtumo centras ją ten nukreipė, suteikus jai buhalterinės apskaitos ir audito profesinius mokymus. Pareiškėja, baigusi mokymus, neturėjo pasirinkimo – ji privalėjo įsidarbinti pagal įgytą profesiją. Pareiškėja nurodo, kad šios sutarties nepavyko rasti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau vėliau, pateikus apeliacinį skundą, dokumentą pavyko rasti ir išversti į lietuvių kalbą.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Migracijos departamentas atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime ir pabrėžia, kad vien tik tai, jog pareiškėja su bylos duomenų vertinimu nesutinka, nereiškia, jog jos skundo argumentai nebuvo vertinti. Lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas patvirtina tik tai, kad asmuo yra lietuvių kilmės, ir palengvina Lietuvos pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka arba leidimo nuolat ar laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo procedūrą, tačiau jis niekaip nepatvirtina asmens lojalumo Lietuvai ar tai, kad užsienietis jau yra Lietuvos Respublikos pilietis. Ginčijamuose sprendimuose įvertintos aplinkybės susijusios su pareiškėjo lietuvių kilme, įvertinta ir jos prašymuose dėl pažymėjimo išdavimo nurodyta informacija, kad jos gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje bei kitos aplinkybės, kad pareiškėja su Rusijos Federacija sieja stiprūs ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai (sutuoktinis yra Rusijos pilietis, santuoka sudaryta 2003 metais Rusijoje, iki šiol gyvena ir dirba Rusijos Federacijoje) ryšiai. Iš pareiškėjos skunde dėstomų argumentų matyti ir tai, kad pareiškėjos šeimos nariai gyvena Rusijos Federacijoje (sutuoktinis, sūnus).
23. Atsakovo teigimu, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra suformuota faktinėmis aplinkybėmis skirtingose bylose – skyrėsi užsieniečių tarnybos veikla, jos pobūdis, taip pat tų bylų pareiškėjų ryšiai su Lietuva. Pareiškėja akcentuoja savo konstitucinę teisę apsigyventi Lietuvoje, tačiau, kaip patvirtina bylos duomenys, ji gyventi Lietuvoje nesiekia.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
25. VSD nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o atsakovo priimti sprendimai priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.
26. VSD pažymi, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad Rusija Lietuvai kelia egzistencinę grėsmę ir pažymima, kad nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas būtina tinkamai įvertinti Rusijos vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą kontekstą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika nėra pagrindo vadovautis, kadangi ji buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje.
27. VSD laikos pozicijos, kad pareiškėjos eitos pareigos, šią aplinkybę vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą, t. y. Rusijos žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti Pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
28. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad nepagrįstai nustatyta pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui, VSD nurodo, kad jis, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyba. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.
29. VSD nuomone, pareiškėja be pagrindo nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jos individualią situaciją, kadangi iš ginčijamų sprendimų matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėja nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui ateityje gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. VSD vertinimu, teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 24S15052, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2024 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 24S22877, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs bylos duomenis, sprendimus pripažino pagrįstais ir teisėtais, nurodydamas, jog pareiškėjos darbas 2009–2013 metais Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje patvirtina, jog ji buvo lojali su Lietuvos saugumo interesais nesuderinamam Rusijos Federacijos režimui, todėl jos buvimas, kaip pažeidžiamo asmens, akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimuose įvertino individualią pareiškėjos situaciją bei pripažino, kad pareiškėjai pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių, t. y. 2024 m. sausio 19 d. Sprendime yra nustatytas proporcingas terminas.
32. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų visumą vertino netinkamai, kadangi pritarė atsakovo pozicijai, kad vien pareiškėjos tarnybos faktas kelia grėsmę Lietuvos saugumui, neatsižvelgė, jog pareiškėja yra lietuvių kilmės, taip pat į jos ryšius su Lietuva ir Lietuvoje gyvenančiais (gyvenusiais) giminaičiais, kitas reikšmingas aplinkybes.
33. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
35. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
36. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – 2008 m. rugsėjo 17 d. sutartį dėl bedarbio piliečio nukreipimo mokymui ir stipendijos mokėjimo, sudarytą tarp pareiškėjos ir valstybinės įstaigos Maskvos miesto Pietryčių administracinės apygardos Gyventojų užimtumo centro. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo esmę, aptartą teismų praktiką dėl administracinių bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarkos bei vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, neprideda šio įrodymo prie bylos medžiagos ir jo nevertina, kadangi minėtas dokumentas nebuvo pateiktas ir įvertintas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau (dokumentas nenaujas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepavyko jo surasti) nepripažįstamos pagrįstomis.
37. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
38. Migracijos departamentas skundžiamus Sprendimus priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, kurioje nurodyta jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, t. y. VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, užsienietei išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
40. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).
41. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
42. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja 2009–2013 metais dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje buhaltere – laisvai samdoma specialiste.
43. Vertindama pareiškėjos argumentus, jog sprendžiant dėl jos darbo pobūdžio nebuvo tinkamai atsižvelgta į tai, kad pareiškėja dirbo buhaltere, tik 4 metus, tarnyba nutrūko savo noru prieš 11 metų, teisėjų kolegija taip pat pažymi tai, jog asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.).
44. Atkreiptinas dėmesys, jog nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Nr. eA-2585-629/2023, 2024 m. vasario 14 d. nutartį byloje eA-1211-552/2024 ir kt.).
45. Naujausioje Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).
46. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog, vertinant jai inkriminuotą valstybės saugumui keliamą grėsmę, turėjo būti atsižvelgiama, į pareiškėjos politines pažiūras, į tai, jog pareiškėja neturi (nepalaiko) ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, jose nedirba, tačiau šios aplinkybės nepaneigia kompetentingos valstybės institucijos – VSD – padarytų išvadų apie pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui pakankamą realumą ir akivaizdumą. Pareiškėjos darbas Rusijos vidaus reikalų sistemos institucijoje, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio rėžimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Be to, pareiškėja nuo 2014 metų iki šiol dirba akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (viešais duomenimis, tai didžiausia vandens tiekimo įmonė Rusijoje) ir gyvena Rusijoje, Maskvoje, kas iš esmės reiškia pareiškėjos pastovų ryšį su grėsmę Lietuvos saugumui keliančia valstybe, o kartu ir potencialų pažeidžiamumą.
47. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas nevertino individualių su pareiškėja susijusių aplinkybių, teisėjų kolegija, pažymi, jog Migracijos departamentas, priešingai nei teigia pareiškėja, jos situacijos individualų vertinimą atliko, t. y. nustatė aplinkybes, susijusias su jos kilme, pilietybe, profesine veikla, apsilankymų Lietuvoje pagrindais ir laikotarpiais, ekonominiais, socialiniais ir šeiminiais ryšiais su pilietybės valstybe (Rusijos Federacija). Tai, jog pareiškėja nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu bylos duomenų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Migracijos departamento 2024 m. sausio 13 d. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytas jo situaciją apibūdinančias aplinkybes, kurios kartojamos ir apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad jų visuma šiuo konkrečiu atveju nepagrindžia pareiškėjos asmeninio intereso ir toliau laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prioriteto prieš siekį užtikrinti valstybės saugumą. Kaip minėta, kad pareiškėja dirba ir gyvena su šeima (su sutuoktiniu ir sūnumi) Maskvoje, jos ryšiai su Rusijos Federacija yra stiprūs, taigi, pareiškėjos deklaruojama lietuvių kilmė savaime nelemia jos glaudžių ryšių su Lietuva, kurie, bylos duomenimis, pasireiškia pareiškėjos siekiu lankyti tetą (mamos seserį) ir mirusių šeimos narių kapus.
48. Nors pareiškėja yra lietuvių kilmės užsienietė, jai taip pat yra taikomos Įstatymo nuostatos. Apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiami Sprendimai, tikėtina, apsunkins Lietuvos pilietybės atkūrimo pareiškėjai procesą, yra deklaratyvūs ir nesusiję su nagrinėjamu ginču. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu 2024 m. sausio 13 d. Sprendimu atsisakė pareiškėjai pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
49. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nurodomi procesiniai sprendimai, priimti administracinėse bylose Nr. eA-868-502/2024; eA-978-624/2024; kt.), pažymėtina, kad kiekviena užsieniečio situacija vertinama individualiai, ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti.
50. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
51. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
52. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė jokių savarankiškų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad 2024 m. sausio 19 d. Sprendimas, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių nuo šio sprendimo priėmimo dienos, yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, Migracijos departamento nustatytas individualias aplinkybes (pareiškėjos kilmė, atvykimo į Lietuvą teisinis pagrindas ir laikotarpiai, gyvenamoji vieta ir darbinė veikla; kt.), sprendžia, kad Migracijos departamento nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.
53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.