Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 23S127321 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo iš esmės; 3) panaikinti Departamento 2023 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą 23S129657 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų) nuo šio sprendimo priėmimo dienos; 4) panaikinti Departamento 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 23S136621 (toliau – ir Sprendimas Nr. 3), kuriuo pareiškėjui panaikinta dabartinė jo Šengeno viza Nr. 003580161, galiojusi iki 2024 m. sausio 22 d. (Sprendimas Nr. 1, Sprendimas Nr. 2 ir Sprendimas Nr. 3 toliau – ir Sprendimai).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2023 m. gegužės 8 d. Tauragės vyriausiojo policijos komisariato Departamento skyriuje pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos pagrindu. Paaiškino, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktine, kuri yra Lietuvos pilietė. Teigė, jog kartu su prašymu buvo pateikti visi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalaujami dokumentai, tarp kurių buvo ir neteistumo pažyma bei pažyma iš banko apie pakankamą lėšų kiekį asmeninėje sąskaitoje gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Tvirtino, kad pateikti dokumentai buvo tinkamai patvirtinti ir išversti.

3. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog vizito metu ranka užpildė anketa, kurioje turėjo atsakyti į klausimus apie savo buvusias darbovietes, tarnybą Rusijos Federacijos šauktinių kariuomenėje, požiūrį į Rusijos vykdomą karinę agresiją. Pabrėžė, kad šie klausimai, skirtingai nuo pildomos prieš vizitą elektroninės anketos MIGRIS, yra pareiškėjui nežinomi ir turėjo būti atsakyti vietoje be pasiruošimo. Teigė, kad sąžiningai pateikė visą informaciją apie save, nurodydamas ir tai, kad nepalaiko Rusijos agresijos prieš Ukrainą, tačiau Departamentas šiuos atsakymus įvertino kaip neturinčius reikšmės įvertinant jo pavojingumą valstybės saugumui.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimą Nr. 1 Departamentas grindė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD), paremta pareiškėjo pateiktais duomenimis apie trumpalaikį darbą 2004–2005 ir 2007–2008 Rusijos Federacijos regioninėse valdžios institucijose. Departamentui „užkliuvo“ pareiškėjo darbas (duomenys neskelbtini) Turtinių santykių ministerijoje, kur buvo priimtas dirbti teisininku. Pareiškėjas teigė, kad ten įsidarbino po teisės studijų baigimo (duomenys neskelbtini) valstybiniame universitete 2004 metais ir išdirbo 7 mėnesius. Nurodė, kad po privalomos karinės tarnybos grįžo į (duomenys neskelbtini) administraciją, kur nuo 2007 m. vėl apie metus dirbo teisininku. Akcentavo, jog visi, VSD manymu, grėsmę valstybės saugumui keliantys ryšiai su Rusijos Federacijos valdžios institucijomis, nutrūko prieš 15 metų.

Šalies argumentai

6. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2020 m. sudarė santuoką su Lietuvos piliete J. M.. Pažymėjo, jog poreikius matytis su sutuoktine įgyvendino keliaudamas su 2019 metais jam Lietuvos Respublikos konsulato Karaliaučiuje išduota penkerių metų Šengeno viza. Paaiškino, kad nacionalinė viza pareiškėjui nebuvo išduota, nes laikotarpiu, kuomet pareiškėjas susituokė su J. M., buvo įvesti apribojimai užsieniečiams atvykti į Lietuvą ryšium su COVID-19 pandemija. Pareiškėjas nurodė, jog pablogėjusi sutuoktinės sveikatos būklė privertė pasirūpinti galimybe būti su ja ilgesnį laikotarpį, negu leido turima Šengeno viza, kurios galiojimas baigiasi 2024 m. sausio 22 d. Paaiškino, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė kartu ir savo sutuoktinės neįgalumo pažymėjimo kopiją, bei jos raštišką pareiškimą apie priežiūros ir palaikymo būtinumą bei neįgaliojo pažymėjimo kopiją. Departamentas Sprendime Nr. 1 visiškai ignoravo šią svarbią aplinkybę, pabrėždamas tik tai, jog neturima duomenų apie sutuoktinės darbą, ir skliausteliuose užsiminta apie jos neįgalumą. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo sutuoktinė negali įgyvendinti savo teisės į darbą, nes dėl sunkios (duomenys neskelbtini) jos darbingumas yra tik 20 procentų, todėl sunku rasti darbdavį, kuriam tiktų taip greitai pavargstanti ir dažnai atsigulanti į stacionarų gydymą darbuotoja.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2021 m. kovo mėnesį sutuoktinei buvo (duomenys neskelbtini), operacija atlikta Vilniaus Santaros klinikose. Nurodė, jog išrašas apie šią sudėtingą operaciją taip pat buvo pateiktas Departamentui kaip pareiškėjo buvimo Lietuvoje su sutuoktine pagrindimas, tačiau šis faktas visiškai ignoruojamas ir neminimas Sprendime Nr. 1. Nurodė, kad po operacijos kilo komplikacijų, sutuoktinę ištiko (duomenys neskelbtini) ir buvo atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, o 2021 metų lapkričio mėnesį buvo daroma (duomenys neskelbtini) operacija. Taip pat nurodė, kad 2023 metų sausio mėnesį sutuoktinės (duomenys neskelbtini) buvo aptiktas (duomenys neskelbtini), ji buvo gydoma Vilniaus Santaros klinikose stacionariai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas teigė, kad pablogėjusi sutuoktinės būklė bei padažnėjusios operacijos paskatino priimti sprendimą dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi kartu su sutuoktine Lietuvoje, kur ji dažniausiai yra gydoma. Taip pat paaiškino, kad liga sutuoktinei diagnozuota dar 2004 metais, per ligos laikotarpį buvo taikomi sudėtingi ir žalojantys vidinius organus gydymo būdai, tokie kaip (duomenys neskelbtini) ir pan. Nurodė, jog santykius su sutuoktine palaikė nuo 2010 metų, kuomet ir pradėjo reguliariai kreiptis dėl Šengeno vizų Lietuvos konsulate Karaliaučiuje. Atsisakymų išduoti vizą nebuvo.

Šalies argumentai

23.4. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 8 d. pateikė prašymą Departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

23.5. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 8 d. užpildė klausimyną. Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą, kuris suformuluotas taip: „Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)“ pareiškėjas nurodė, kad: nuo 2004 m. iki 2005 m. dirbo teisininku (duomenys neskelbtini) Turtinių santykių ministerijoje; nuo 2005 m. iki 2007 m. atliko būtinąją karinę tarnybą; nuo 2007 m. iki 2008 m. dirbo teisininku (duomenys neskelbtini) administracijoje; nuo 2001 m. iki 2009 m. taip pat dirbo teisininkų biure (duomenys neskelbtini) teisininku; nuo 2009 m. iki 2012 m. dirbo teisininku ribotos atsakomybės bendrovėje (duomenys neskelbtini) (Rusija); nuo 2012 m. iki dabar dirba direktoriaus pavaduotoju teisiniams klausimams ribotos atsakomybės bendrovėje Agrarinė investicinė bendrovė. Atsakydamas į klausimyno 3-čią klausimą, kuris suformuluotas taip: „Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateiki informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybės, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis)“, pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2007 m. Rusijoje atliko privalomąją karinę tarnybą dalinyje 77981, buvo vyresnysis leitenantas. Klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą yra du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą yra du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Pareiškėjas į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“, į 11-tą klausimą atsakė „Ukrainai“.

23.6. VSD 2023 m. birželio 15 d. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas, pildydamas Departamento klausimyną, nurodė, kad 2004–2005 m. ir 2007–2008 m. dirbo Rusijos Federacijos regioninės valdžios institucijose. Dėl to, VSD vertinimu, jis privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių - gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte konstatuojama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“ Atsižvelgdamas į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašė neišduoti naujo ir panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.

23.7. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 9 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Sprendime Nr. 1 konstatuota, kad 2023 m. birželio 15 d. Departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime Nr. 1 pažymėta, Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Taip pat Sprendime Nr. 1 pažymėtina, kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais darbiniais (tarnybos) santykiais. Pabrėžta, jog pareiškėjo šeiminiai ir socialiniai ryšiai nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną atvejus, nustatyta, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė dažnai išvykdavo ir atvykdavo į Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė nėra nutraukę ryšių su Rusijos Federacija (Rusijoje (Kaliningrado sr.) buvo sudaryta pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka, turėti pareiškėjo darbo ryšiai, pareiškėjo sutuoktinė nuo 2000 m. rugpjūčio 29 d. iki 2003 m. sausio 27 d. nuolat gyveno Rusijoje). Nurodė, jog Migracijos departamentui priėmus sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas gali apsigyventi Rusijoje kartu su savo sutuoktine bei išsaugoti teisę į šeimos susijungimą. Vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nepaneigia užsieniečio interesų užsienio valstybėje. Taip pat akcentavo tai, jog Lietuvoje negyvena pareiškėjo nepilnamečiai vaikai, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra, užsienietis darbo santykių Lietuvos Respublikoje neturi. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, Departamentas laikė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Departamento vertinimu, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

23.8. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 12 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų) nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Sprendime Nr. 2 nurodyta, kad, įvertinus pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjui nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nebuvo išduoti. Pateikti prašymą leisti laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas atvyko turėdamas Lietuvos Šengeno vizą, galiojančią nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2024 m. sausio 22 d. VSDFV 2023 m. rugpjūčio 10 d. duomenimis, apie pareiškėjo darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje duomenų nėra. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – užsienietis yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę J. M., gim. (duomenys neskelbtini), santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), pareiškėjas su sutuoktine vaikų neturi. Pareiškėjo sutuoktinė nuo 2000 m. rugpjūčio 29 d. iki 2003 m. sausio 27 d. nuolat gyveno Rusijoje. Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2013 m. Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto 208 kartus, pareiškėjo sutuoktinė – 351 kartą. Duomenų apie pareiškėjo sutuoktinės darbą Lietuvoje nėra, ji turi 2022 m. gegužės 27 d. išduotą neįgaliojo pažymėjimą (20 proc. darbingumo lygis). Atsižvelgiant į tai, Sprendime Nr. 2 konstatuota, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Nurodyta, jog nors pareiškėjas, pildydamas Departamento klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2004 m. iki 2005 m. ir nuo 2007 m. iki 2008 m. dirbo Rusijos Federacijos regioninės valdžios institucijose ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys režimo Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos jėgos struktūroms. Pažymėta, jog pareiškėjo šeiminiai ir socialiniai ryšiai nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną atvejus, nustatyta, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė dažnai išvykdavo ir atvykdavo į Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė nėra nutraukę ryšių su Rusijos Federacija (Rusijoje (Kaliningrado sr.) buvo sudaryta pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka, turėti pareiškėjo darbo ryšiai, pareiškėjo sutuoktinė J. M. nuo 2000 m. rugpjūčio 29 d. iki 2003 m. sausio 27 d. nuolat gyveno Rusijoje). Tai reiškia, jog Departamentui priėmus sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas gali apsigyventi Rusijoje kartu su savo sutuoktine bei išsaugoti teisę į šeimos susijungimą. Vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nepaneigia užsieniečio interesų užsienio valstybėje. Taip pat akcentuota, jog Lietuvoje negyvena pareiškėjo nepilnamečiai vaikai, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra, užsienietis darbo santykių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamento vertinimu, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir tai, kad jis turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nors kitų socialinių, ekonominių jo ryšių nėra nustatyta, bei tai, kad pareiškėjo ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

23.9. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 23 d. priėmė Sprendimą Nr. 3, kuriuo nuspręsta atšaukti daugkartinę Šengeno vizą Nr. 003580161 ir duomenis apie atšauktą daugkartinę Šengeno vizą Nr. 003580161 įrašyti į VIS. Sprendimas Nr. 3 priimtas vadovaujantis Šengenų sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punktu. Sprendime Nr. 3 nurodyta, kad 2019 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Kaliningrade (Rusija) išdavė pareiškėjui daugkartinę Šengeno vizą, kurios galiojimo laikas nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2024 m. sausio 22 d., buvimo laikas – 90 dienų. Sprendime Nr. 3 nurodyta, kad kadangi Departamentas Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2026 m. vasario 11 d. ir duomenys apie jį 2023 m. rugpjūčio 12 d. įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; dėl to pareiškėjas nebetenkina Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) 2016/399 2016 m. kovo 9 d. dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų.

Šalies argumentai

29. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog liga sutuoktinei diagnozuota dar 2004 metais, per ligos laikotarpį buvo taikomi sudėtingi ir žalojantys vidinius organus gydymo būdai; byloje yra VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų 2022 m. rugsėjo 27 d. Medicinos dokumentų išrašo/siuntimo nuorašas, kuriuo J. M. siunčiama konsultuotis pas specialistą: J. M. „(duomenys neskelbtini)“ ir nurodyta, kad jai „reikalinga nuolatinė artimųjų priežiūra“, šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino, kas jo sutuoktinę prižiūrėjo, rūpinosi nuo 2004 metų, nuo 2022 m. rugsėjo 27 d., byloje nėra duomenų, kad minėtais laikotarpiais savo sutuoktine J. M. būtų rūpinęsis pats pareiškėjas. Pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad jo sutuoktinei būtų paskirtas teisėtas rūpintojas, kad sutuoktinei būtų nustatytas nuolatinės priežiūros poreikis. Teismas ypač pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių sutuoktine jis negalėtų rūpintis būdamas savo kilmės valstybėje, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių ginčas byloje nekyla, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė dažnai išvykdavo į Rusijos Federaciją ir atvykdavo į Lietuvą, pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka yra sudaryta Rusijos Federacijoje, pareiškėjo sutuoktinė nuo 2000 m. rugpjūčio 29 d. iki 2003 m. sausio 27 d. nuolat gyveno Rusijos Federacijoje, pareiškėjo sutuoktinė 2006 m. baigė Rusijos valstybinį Imanuelio Kanto universitetą, pareiškėjo sutuoktinė turi senelę, kuri gyvena Rusijoje, pareiškėjo sutuoktinė nedirba, o pats pareiškėjas turi darbą Rusijos Federacijoje, pareiškėjas su sutuoktine nepilnamečių vaikų neturi.

Šalies argumentai

39. Pareiškėjas prašė panaikinti Sprendimą Nr. 3, kuriuo pareiškėjui panaikinta dabartinė jo Šengeno viza Nr. 003580161, galiojusi iki 2024 m. sausio 22 d. Teismas nurodė, kad pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktą, trečiųjų šalių piliečiai gali atvykti, jeigu jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – dėl jų valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti dėl išvardintų priežasčių. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos; iš esmės vizą paprastai atšaukia valstybės narės, kuri ją išdavė, kompetentingos institucijos.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą; priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

44. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, neobjektyviai įvertino jo individualią situaciją bei nesivadovavo aktualiausia LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktika, dėl ko pareiškėjo atžvilgiu priėmė nepagrįstą sprendimą. Priešingai, nei sprendė teismas, pareiškėjas nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui ir tokia grėsmė akivaizdžiai yra kildinama iš bendro pobūdžio informacijos, o ne iš realiai egzistuojančių faktų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas palaiko Rusijos režimą ir yra lojalus Rusijos valdžiai. Iš pareiškėjo užpildyto Klausimyno aiškiai matyti, jog jis smerkia Rusijos vykdomą politiką, neturi ir nepalaiko jokių ryšių su valdžios įstaigomis, tačiau teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo Klausimyne išreikšta pozicija neturi jokios reikšmės. Nors, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindžia vien pareiškėjo buvusio darbo faktu bei nurodo, kad dėl to, jog jis prieš 15 metų dirbo (duomenys neskelbtini) Turtinių santykių ministerijoje, jis buvo ir yra lojalus Rusijos valdžiai, tačiau nepagrindžia, kuo remiantis yra daroma išvada, kad praėjus 15 metų pareiškėjas palaiko Rusijos režimą, kokiais konkrečiais jo veiksmais tai pasireiškia. Atkreipė dėmesį, kad tiek pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, tiek Klausimyne pateikti atsakymai suponuoja visiškai priešingą išvadą.

Šalies argumentai

47. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino jo individualią situaciją, nors, pareiškėjas pateikė į bylą neabejotinus įrodymus, t. y. medicininius dokumentus, kurie patvirtina, kad sutuoktinės sveikatos būklė iš tikrųjų yra labai sudėtinga, kadangi 2021 m. kovo mėnesį sutuoktinei buvo (duomenys neskelbtini), tačiau po operacijos kilo komplikacijų ir sutuoktinę ištiko (duomenys neskelbtini), dėl ko jai buvo atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, o 2021 metų lapkričio mėnesį buvo daroma (duomenys neskelbtini) operacija, tačiau teismas vertino šias aplinkybes, kaip nesvarbias, kas yra sunkiai suvokiama. Pareiškėjas akcentuoja, kad negali rizikuoti savo sutuoktinės gyvybe, kadangi jos sveikatos būklė ir taip yra kritinės būklės, todėl priešingai nei bando pasakyti teismas, pareiškėjas negali jos išsivežti į Rusiją, nes pirmiausia jai reikės susitvarkyti daug dokumentų, kad įteisinti savo buvimą šalyje bei įgyti teisę į medicininių paslaugų gavimą, kai jai yra būtinas intensyvus gydymas čia ir dabar. Todėl, pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai vertino šeimos susijungimo atvejį ir nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju valstybės saugumas yra svarbiau už šeimos susijungimą, kai yra tokios svarbios ir ypatingos individualios šeimos aplinkybės.

48. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo argumentavimas neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi grįsti sprendimą vienu vieninteliu argumentu, kad asmuo kelia grėsmę vien dėl to, kad jis prieš 15 metų dirbo Rusijos Federacijos regioninės valdžios institucijose, nepatikrinus jokių kitų faktų, objektyviai neišsiaiškinus visos situacijos, yra neteisėta, todėl toks sprendimas laikomas neišsamiu, nemotyvuotu, neargumentuotu, todėl yra nepagrįstas. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į laikotarpį, kuriuo pareiškėjas dirbo (prieš 15 metų), kaip to reikalauja LVAT praktika, tačiau to nepadarė, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui.