Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Trumpulienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų Klaipėdos apygardos prokuratūros (ieškovės), V. P. ir L. P., Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (atsakovų) apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams L. P. ir V. P., uždarajai akcinei bendrovei „Bostora“, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Mažajai Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, byloje - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, D. B., uždaroji akcinė bendrovė „Statybų archeologija“, uždaroji akcinė bendrovė „Danės projektai“, Kultūros paveldo departamento Mokslinės archeologijos komisija, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė teismo: 1) atnaujinti terminą panaikinti statybą leidžiantį dokumentą; 2) panaikinti 2016 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kito statytojo (L. P.) vardu išduotą statybos leidimą, suteikiantį teisę žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), statyti naujus statinius; 3) įpareigoti atsakovus – uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Bostora“ ir statytoją L. P. savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pastatą, statomą pagal išduotą statybos leidimą ir sutvarkyti statybvietę; 4) teismo sprendime nustatyti, kad per teismo nustatytą terminą nepašalinus statybos padarinių, šiuos statybos padarinius turi teisę pašalinti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsakovų – UAB „Bostora“ ir statytojo L. P. lėšomis; 5) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. kovo 9 d. išduotą pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių bei 6) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei. Ieškovė nurodė, kad:

1.1. Žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) teritorijoje, šiame sklype buvusios sodybos vieta nebuvo pažymėta. Šiuo atveju gyvenamasis namas žemės sklype turi būti griaunamas atsakovų L. P., V. P., UAB „Bostora“ lėšomis, kiti Statybos įstatyme numatyti neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdai negali būti taikomi, nes atsakovų gyvenamojo namo, kurio baigtumas yra 82 proc., buvimas sklype prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, taip pat namo buvimas prieštarauja galiojančio detalaus plano sprendiniams. Negali būti taip, kad vienam asmeniui yra leidžiama regioniniame parke pasistatyti namą, o kitiems neleidžiama, visos visuomenės interesas yra pažeidžiamas.

1.2. Dėl bendros atsakovų UAB „Bostora“ ir L. P. kaltės teismas priėmė sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo, todėl yra solidari atsakovų deliktinė atsakomybė, atsakovų tikslas buvo vienas. UAB „Bostora“ teismui pateikė pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir pateikė teismui klaidinančius duomenis, liudytojų parodymus, todėl yra atsakinga už kilusias teisines pasekmes – statinių nugriovimą. Atsakovas L. P., būdamas UAB „Bostora“ akcininku ir direktoriumi, atstovavo bendrovę, atliko aktyvius veiksmus, kad gautų statybą leidžiantį dokumentą, vykdė statybų procesą, todėl taip pat yra atsakingas.

1.3. Bendrovė buvo įsteigta tik tam, kad įsigytų žemės sklypą, kitos veiklos neplanavo vykdyti, atsakovai norėjo sau pasistatyti privačius namus, prieš įsigydami sklypą domėjosi statybų galimybėmis. Atsakovai žinojo, jog žemės sklypas yra saugomoje teritorijoje, archeologiniai tyrimai taip pat buvo užsakyti atsakovų, atsakovai buvo suinteresuoti tų įrodymų turiniu.

2. Atsakovai UAB „Bostora“, L. P. ir V. P. atsiliepimu su pareikštais ieškovės reikalavimais nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Atsakovai nurodė, kad:

2.1. Atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, atsakovas L. P., pradėdamas statybos darbus ir įregistruodamas statinį įstatymų nustatyta tvarka, turėjo teisėtus lūkesčius turėti nuosavybę.

2.2. Buvo institucijų išduotas statybą leidžiantis dokumentas, pastatytas namas ir jame gyvenama, gyvenamajame name gyvena ir atsakovų nepilnametis vaikas, namas yra vienintelė jų šeimos gyvenamoji vieta. Visos institucijos pritarė statybos leidimo išdavimui, niekas neprieštaravo.

2.3. Buvo priimtas teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo, išduoti statybą leidžiantys dokumentai. Namas niekam nekliudo ir gali toliau stovėti, namo nugriovimas yra kraštutinė priemonė, šeima liks be namų, o namo vietoje tiesiog liks pieva, namo stovėjimu nėra pažeidžiamas joks viešasis interesas.

2.4. Namas yra visiškai užbaigtas, 100 proc. baigtumas, 2018 m. buvo išduota pažyma apie statinio statybą be nukrypimų, pagalbinio pastato baigtumas– 82 proc., ne kartą prieš pastatant namą bendrauta su (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos atstovu D. N., rekomendavo surinkti įrodymus archyvuose, statybų procesų derinimas su valstybės institucijomis truko daugiau kaip metus laiko. Nebuvo informuoti apie tai, kad vyksta tyrimas Specialiųjų tyrimų tarnyboje.

2.5. Tuo metu, kai UAB „Bostora“ įsigijo žemės sklypą, jau buvo prie jo pridėta istorinė medžiaga, 2013 m. UAB „Bostora“ inicijavo archeologinių tyrimų sklype atlikimą, teismas priėmė sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo ir institucijos neskundė to teismo sprendimo. Žemės sklypą UAB „Bostora“ įsigijo iš bankroto administratoriaus, žinojo, jog įsigyja sklypą saugomoje teritorijoje, bet prie to sklypo buvo pridėta istorinė medžiaga, todėl kreipėsi į archeologus, kurie atliko tyrimus, su visa šia medžiaga ir kreipėsi į teismą.

2.6. UAB „Bostora“ jokia kita veikla neužsiėmė, bendrovė įsteigta tik tam, kad įsigytų sklypą, akcininkų pinigai buvo sudėti, kad įsigytų sklypą.

2.7. Įsigytas žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties, buvo pakeitę žemės sklypo paskirtį, nes taip jiems rekomendavo institucijų atstovai dėl projekto teikimo, jie vyko ne kartą į institucijas ir klausinėjo, kaip, ką daryti; šiuo metu visas sklypas yra žemės ūkio paskirties. Buvo minčių didinti užstatymo plotą, tačiau jiems nebuvo leista. Žemės sklypo įsigijimo tikslas buvo atstatyti sklype sodybą, ateityje, pagal galimybes, užsiimti rekreacine veikla įmonės vardu.

2.8. Byloje nėra ginčo dėl to, kad vietovės planuose nebuvo pažymėta sodyba ginčo žemės sklype, tačiau statyba sklype nebuvo imperatyviai uždrausta, nes teisės aktuose buvo numatytos išimtys, statyba (duomenys neskelbtini) regioniniame parke taip pat nėra uždrausta, yra kitų pastatų parko teritorijoje.

2.9. Visos valstybės institucijos derino statybą ginčo žemės sklype, nors žinojo, kad statinio statyba prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, o institucijoms yra taikomi padidinto rūpestingumo standartai.

3. Atsakovė Klaipėdos rajono savivaldybės administracija teismui pateiktu atsiliepimu prašė teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Teismo posėdžių metu nurodė, kad palaiko ieškovės ieškinį. Atsakovė nurodė:

3.1. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija negalėjo numatyti ir jai negalėjo būti žinomos aplinkybės dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, panaikinimo.

3.2. Jei teismas tenkintų ieškovės ieškinį, bylinėjimosi išlaidos iš savivaldybės neturėtų būti priteisiamos.

4. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos teismui pateiktu atsiliepimu nurodė, kad su ieškovės reikalavimais sutinka, išskyrus reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės nurodė, kad:

4.1. Nauja statyba, nesant teisės aktuose apibrėžtų išlygų (buvusios sodybos fakto), negalima, todėl statybą leidžiantis dokumentas laikytinas neteisėtu ir turėtų būti panaikintas.

4.2. Nuosavybės teisė nėra absoliuti, ginčo žemės sklypas yra saugomoje teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra, kad žemės sklype buvusios sodybos faktas nenustatytas, todėl būtina yra naikinti išduotą statybos leidimą, tokia statyba yra negalima, išduotas statybos leidimas ir projektas pažeidžia (duomenys neskelbtini) regioninio parko bendrojo plano sprendinius.

4.3. Gyvenamasis namas sklype turi būti griaunamas statytojų lėšomis, UAB „Bostora“ inicijavo juridinio fakto nustatymo procesą teisme, todėl didžiausia dalimi yra atsakinga už galimus nuostolius, UAB „Statybų archeologija“ archeologas pateikė nepagrįstas išvadas dėl buvusios sodybos sklype.

4.4. Savivaldybė tuo metu buvo pakeitusi žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į gyvenamosios paskirties, ko nebuvo galima daryti, paskirtis buvo pakeista neteisėtai, šiandien sklypas vėl yra žemės ūkio paskirties.

5. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos teismui pateiktu atsiliepimu prašė civilinę bylą nagrinėti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pagal byloje esančią medžiagą. Atsakovas nurodė:

5.1. Dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės teritoriją.

5.2. Departamentas pritarė namo statybai, nes buvo įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo. Ginčo žemės sklypas nepatenka į Kultūros objektų registrą, Mokslinės archeologijos komisija (toliau – MAK) 2013 m. rugsėjo 10 d. posėdyje pritarė archeologo ataskaitai be pastabų. MAK yra sudaryta Kultūros ministro įsakymu 3 metų kadencijai, tai yra patariamoji organizacija, kurios nariai Kultūros paveldo departamentui teikia paslaugas pagal sudarytas intelektinių paslaugų sutartis. MAK atskaitinga yra Kultūros paveldo departamentui pagal nuostatus, tačiau nariai nėra pavaldūs Kultūros paveldo departamentui ir departamentas niekaip neįtakoja narių priimamų sprendimų, tačiau sprendimų aprobavimas priklauso departamentui, kuris gali arba aprobuoti sprendimus, arba ne.

6. Atsakovė Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija atsiliepimu palaikė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės patikslintame ieškinyje pateiktus reikalavimus. Atsakovė nurodė:

6.1. (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plane nekilnojamųjų daiktų statyba žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo numatyta, šalia sodybos yra (duomenys neskelbtini) gamtinis rezervatas, (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinis, sklypas patenka į konservacinės apsaugos funkcinę zoną.

6.2. Aplinkiniuose sklypuose buvo bandoma nusistatyti juridinę reikšmę turinčius faktus dėl buvusių sodybų, buvo klaidinantys žemėlapiai pateikti, kitose bylose buvo skirtinga kartografinė medžiaga pateikta, parsivežė kitokias nuotraukas ir tai paskatino aiškintis aplinkybes detaliau.

6.3. Buvo žinomi duomenys, kad sodybos sunyko po II pasaulinio karo, spaudoje pamatė informaciją, kad yra gautos fotonuotraukos iš universiteto, buvo pranešimas spaudai valstybės archyvo. Direkcija kreipėsi dėl nuotraukų gavimo 2016 m. ir buvo gauta iš Amerikos centrinio archyvo 1944 m. aerofotografija, kurią įvertinus paaiškėjo, jog sodybos anksčiau atsakovų sklype ten nebuvo. Atsiradus naujiems dokumentams ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms, direkcija kreipėsi 2019 m. į prokuratūrą dėl proceso atnaujinimo inicijavimo, dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kad stabdytų statybas sklype, neprašė.

6.4. Gyvenamasis namas sklype turėtų būti griaunamas, priešingu atveju būtų įteisinama neteisėta veika, galėtų ta sodyba likti, jei teismo sprendimo dėl juridinio fakto panaikinimo nebūtų arba sklypas būtų ne konservacinės paskirties teritorijoje, o gyvenamąją funkciją atliekančioje teritorijoje, tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo pakeisti teritorijos paskirtį iš konservacinės į gyvenamąją.

6.5. Visa atsakomybė turėtų tekti žemės sklypo valdytojams, nes sodybos fakto nustatymo iniciatyva kilo iš jų, visus dokumentus pateikti turi statytojas, jokia statyba sklype teritorijų planavimo dokumentais nebuvo numatyta. Su direkcija buvo bendraujama dėl galimybės didinti užstatymo plotą, verslui vykdyti, buvo skelbimai tam tikri, prieš įsigyjant sklypą buvo paaiškinta, kad yra rizika, gal ir negalės statyti.

7. Trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu su pareikštais ieškovės reikalavimais sutiko. Nurodė, kad statinių statyba žemės sklype prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, taip pat bendrojo plano ir tvarkymo plano sprendiniams, todėl negalėjo būti vykdoma.

8. Trečiasis asmuo UAB „Statybų archeologija“ teismui pateiktame atsiliepime su ieškovės pozicija ir reikalavimais, kiek ji yra susijusi su UAB „Statybų archeologija“ teisėmis ir teisėtais interesais, nesutiko. Atsiliepime nurodoma, jog D. B. 2013 m. atliktų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita yra nepaneigta ir galiojanti. Ji pagal visas teisės aktuose numatytas procedūras buvo patikrinta ir patvirtinta.

9. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamento MAK atsiliepimu prašė civilinę bylą nagrinėti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pagal byloje esančią medžiagą.

10. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija teismui pateiktu atsiliepimu nurodė, kad pagal esamą teisinį reguliavimą Teisingumo ministerijai nesuteikti įgalinimai pasisakyti dėl kitų institucijų reguliavimo srityje atliktų veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo.

11. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, atsiliepime prašė teismo bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išanalizuotos teisės normos, byloje nagrinėjamu laikotarpiu reglamentavusios MAK ir Kultūros paveldo departamento tarpusavio ryšius bei priimamų sprendimų santykį, bei nurodytos su ginču susijusios faktinės aplinkybės.

12. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu teismo prašė ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti. Pertvarkyti projektinius dokumentus, jog galėtų būti išduotas naujas leidimas žemės sklype statyti gyvenamąjį namą su jo priklausiniais, yra neįmanoma. UAB „Bostora“ ir statytojai – L. P. ir V. P., turėtų būti įpareigojami savo lėšomis nugriauti pastatą.

13. Trečiasis asmuo D. B. nurodė, kad dirbo UAB „Statybų archeologija“ iki 2015 metų, į jį kreipėsi L. P. dėl archeologinių tyrimų atlikimo. Žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. atliko archeologinius tyrimus, panašu, kad galėjo būti ten sodyba, vadovavosi šiais duomenimis, kartografinės medžiagos nevertino, užsakovai nurodė, kad yra liudininkai. Nuvyko į sklypą, užsakovai parodė sklypą, tiksliai parodė, kur yra istorinėje pažymoje nurodyta kūdra, pamatų, akmenų nebuvo, buvo vešli žolė, rado kultūrinį sluoksnį, į pietvakarius nuo kūdros kitoje vietoje yra namas pastatytas. MAK buvo išdavusi leidimą atlikti tyrimus sklype, tyrimų ataskaita buvo aprobuota. Specialiųjų tyrimų tarnyba nenustatė, kad jis būtų klastojęs duomenis ar įrodymus, įtarimų nebuvo pareikšta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino 2016 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kito statytojo (L. P.) vardu išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-34-160825-00363, suteikiantį teisę žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), statyti naujus statinius – naują gyvenamosios paskirties (vieno buto) neypatingą, 133,94 kv. m. bendrojo ploto statinį; naują negyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio, neypatingą 133,94 kv. m bendrojo ploto statinį (pirtį (sauną)); 2) įpareigojo atsakovą L. P. (statytoją) per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos lėšomis (50 proc.), Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos lėšomis (30 proc.), Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos lėšomis (20 proc.) pašalinti statybos, atliktos žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2016 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kito statytojo (L. P.) vardu išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-34-160825-00363 padarinius – nugriauti pastatytus (statomus) pastatus – gyvenamosios paskirties statinį, negyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio statinį (pirtį (sauną)) bei inžinerinius tinklus ir sutvarkyti statybvietę; 3) per teismo nustatytą terminą nepašalinus statybos, atliktos žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kadastro (duomenys neskelbtini), kuriai buvo išduotas statybos leidimas Nr. LSNS-34-160825-00363, padarinių, t. y. teismo nustatytu terminu nenugriovus gyvenamosios paskirties statinio, negyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio statinio (pirties (saunos)) bei inžinerinių tinklų ir nesutvarkius statybvietės, suteikti teisę šiuos statybos padarinius pašalinti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos; 4) panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. kovo 9 d. išduotą pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. ACUB-20-180309-00389, kurios pagrindu žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), teisiškai buvo įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) paskirstė bylinėjimosi išlaidas: priteisė iš ieškovės atsakovės UAB „Bostora“ naudai 666 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės atsakovo L. P. naudai 1166,55 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos valstybei bylinėjimosi išlaidas – 75 Eur žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos valstybei bylinėjimosi išlaidas – 45 Eur žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovės Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos valstybei bylinėjimosi išlaidas – 30 Eur žyminio mokesčio.

15. Teismas pažymėjo, jog atsakovė UAB „Bostora“ 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis pastatas su priklausiniais – nustatymo. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas su jo priklausiniais. Juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas tikslu atkurti teises sodybos statinių įgijimui. Vėliau, t. y. 2021 m. spalio 19 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-156-642/2022, atnaujintoje civilinėje byloje UAB „Bostora“ prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl buvusios sodybos buvo atmestas. Taigi šiuo metu juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo žemės sklype buvusios sodybos nėra nustatytas, todėl ginčo žemės sklypui ir jame statomiems pastatams nuo pat pradžių turėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, nenustatantis išimčių dėl sodybos atstatymo galimybės. Juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo žemės sklype buvusios sodybos nėra nustatytas, buvusios sodybos vieta nepažymėta statybos leidimų išdavimo metu galiojusiuose ir šiuo metu galiojančiuose (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijos planavimo dokumentuose. Kadangi nauja statyba, nesant teisės aktuose apibrėžtų išlygų, draustinyje yra negalima, konstatuotina, kad gyvenamojo namo statyba (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinyje ir (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje esančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype negalėjo būti vykdoma. Taigi tiek pati statyba, tiek šią statybą leidžiantis dokumentas – byloje ginčijamas statybos leidimas – yra prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams, t. y. neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, teismas panaikino Klaipėdos rajono savivaldybės 2016 m. rugpjūčio 25 d. išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-34-160825-00363 ir 2018 m. kovo 9 d. pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. ACUB-20-180309-00389.

16. Teismas padarė išvadą, kad buvusios sodybos atkūrimo procesas ginčo žemės sklype šiuo atveju net negalėjo būti pradėtas, o statybų procesas sklype nuo pat jo pradžios prieštaravo įstatymo nuostatoms. Teismas, įvertinęs galiojantį teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad ir šiuo metu galiojančio įstatymo nuostatos nesuteikia atsakovams L. P. ir V. P. draustinyje esančiame ginčo žemės sklype galimybės vykdyti statybas ar atstatyti sodybą, nes atsakovai nepatenka į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 9 straipsnio 3 dalies normoje išvardytų asmenų ratą. STĮ imperatyviai nurodomas baigtinis išimčių sąrašas, kada yra leidžiama statyba draustiniuose. Tai reiškia, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės atsakovams L. P. ir V. P. įteisinti statinių ginčo žemės sklype. Paminėtina, kad žemės sklypas yra šalia išskirtinai natūraliems gamtos procesams palikto (duomenys neskelbtini) gamtinio rezervato, sklypo vakarine riba praeina itin gausiai saugomų teritorijų lankytojų naudojama dviračių turizmo trasa, todėl sodybos atkūrimas ten, kur jos niekada nebuvo, vienoje iš lankomiausių parko vietų nėra suderinamas su teisingumo principu. Be to, ginčo žemės sklypas priskirtinas teritorijai, kuriai taikoma ypatinga apsauga. Atsižvelgiant į tai, teismas įpareigojo atsakovą L. P. pašalinti statybos, atliktos žemės sklype, padarinius – nugriauti pastatytus (statomus) pastatus – gyvenamosios paskirties statinį bei negyvenamosios paskirties (pagalbinio ūkio statinį (pirtį (sauną)) ir sutvarkyti statybvietę.

17. Spręsdamas dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštos paskirstymo teismas nurodė, jog dėl jos atsakingos atsakovės Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija ir Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija, kurios nebuvo tiek rūpestingos ir apdairios, kiek nagrinėjamoje situacijoje buvo būtina kompetentingoms valstybės institucijoms, todėl yra iš dalies atsakingos ir privalo prisiimti dalinę atsakomybę už kilsiančias pasekmes.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18. Atsakovai L. P. ir V. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

18.1. Tai, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. spalio 19 d. priėmė kitokį sprendimą, t. y. UAB „Bostora“ pareiškimo dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo netenkino, turi būti vertinama per protingumo ir teisingumo principus. Tuo metu žemės sklype jau buvo pastatyti pastatai, sutvarkyta infrastruktūra. Tokio teismo sprendimo pasekmės negali būti taikomos atgaline tvarka.

18.2. Teismas turėjo vertinti, ar išduodant leidimą statybai, buvo pažeisti statybų tvarką reglamentuojantys teisės aktai, o ne retrospektyviai vertinti tai kaip faktą, lyg jau tuo metu buvo aišku, kad statyba žemės sklype negalima ir Klaipėdos rajono savivaldybė, žinodama tą faktą, neteisėtai išdavė statybų leidimą.

18.3. Teismas nevertino, jog tiek statybą leidžiantis dokumentas, tiek ir pati statyba atsirado priimto teismo sprendimo pagrindu, kuris 6 metus buvo teisėtas ir galiojantis. Per šį laiką buvo susiformavę pagrįsti ir tvirti atsakovų lūkesčiai, dėl ko įstatymo nuostatos neturėtų būti taikomos retrospektyviai.

18.4. Įstatymas leido atkurti buvusias sodybas nustatyta tvarka, o atsakovai statybą žemės sklype pradėjo vadovaujantis teisės aktų reikalavimais su visų institucijų žinia ir suderinimu.

18.5. Teismas nurodė, jog pagal STĮ 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas sodybų atkūrimas draustinyje baigsis tik nuo 2028 m. sausio 1 d., vadinasi, šiuo metu jis dar galimas.

18.6. Teismas privalėjo įvertinti, kad nenustatydamas nei L. P., nei V. P., nei UAB „Bostora“ kaltės dėl statybų, tačiau priimdamas sprendimą nugriauti statinius, taiko neproporcingą statybų padarinių šalinimo būdą.

19. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuriuo iš ieškovės atsakovams – UAB „Bostora“ ir L. P. buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos advokatės teisinei pagalbai atlyginti ir šias išlaidas priteisti kaltiems asmenims. Apeliaciniame skundu nurodoma:

19.1. Nesutiktina, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos iš ieškovės proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (netenkinta yra 33,33 proc. reikalavimų). Prokuroras pilnai apgynė viešąjį interesą, nes teismas iš esmės patenkino visus ieškinio reikalavimus, todėl nesutiktina su teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prokurorui gynusiam viešąjį interesą.

19.2. Teismas, spręsdamas dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštos paskirstymo, nusprendė kitaip nei ieškovė ir kaltais pripažino ne atsakovus L. P., V. P. ir UAB „Bostora“, o institucijas, tačiau iš esmės visus ieškovės reikalavimus patenkino.

19.3. Atsižvelgiant į teismų praktiką, kurioje nurodoma, kad šio pobūdžio bylose būtina nustatyti kaltus asmenis, darytina išvada, kad net jei ieškovė nebūtų įvardinusi jos manymu kaltų asmenų, teismas šį klausimą privalėtų sprendimu išspręsti kaip išvestinį, kylantį iš statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu ir statinio nugriovimo klausimų.

20. Atsakovė Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija (toliau – Direkcija) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta įpareigoti Direkcijos lėšomis (20 proc.) pašalinti statybos padarinius. Atsakovė nurodo:

20.1. Direkcija civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 neteikė apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo, nes tuo metu (2014 m.) neturėjo pagrindo (naujų aplinkybių ar argumentų), kuriais pagrįstų pirmos instancijos teismo sprendimo neteisėtumą. Abejonės dėl atliktų tyrimų rezultatų tikslumo atsirado tik gavus Kultūros paveldo departamento 2017 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. (9.71.)2-2998, kuriuo Direkcija buvo informuota dėl galimų archeologinių tyrimų duomenų klastojimo, bei jai buvo pateiktas MAK 2017 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolo Nr. 113-47 išrašas.

20.2. Civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 kartografinė medžiaga nebuvo ginčo objektas. Tuo tarpu ginčijamame sprendime minimi direkcijos 2018 m. kreipimaisi dėl Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos 1944 m. spalio 27 d. aerofotonuotraukos bei jos autentiškumo patvirtinimo yra susiję su visai kitomis civilinėmis bylomis, kuriose buvo pateikta nekorektiška kartografinė medžiaga (bylų Nr. e2A-8-569/2020 ir e3K-3-233-823/2021). Atnaujinus procesą pagal pareiškėjos UAB „Bostora“ pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, aerofotografija kartu su kita kartografine medžiaga buvo naudojama teisminio proceso metu.

20.3. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 metu visoms byloje dalyvavusioms proceso šalims nebuvo žinoma apie 1944 m. spalio 27 d. Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos aerofotonuotraukų buvimo faktą. Direkcija apie šių aerofotonuotraukų egzistavimą sužinojo 2017 m., o pačias aerofotonuotraukų kopijas gavo 2018 m. Teismas nagrinėjamoje byloje nesiaiškino šių aerofotonuotraukų gavimo aplinkybių, todėl nepagrįstai darė išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad šie įrodymai negalėjo būti gauti anksčiau, t. y. nagrinėjant bylą teisme 2014 m.

20.4. Nagrinėjamoje byloje Direkcija dėjo visas pastangas savo kompetencijos ribose ir veikė vadovaudamasi išimtinai saugomos teritorijos steigimo tikslais bei galiojusiais teisės aktais, todėl teismas nepagrįstai priskyrė jai dalinę pareigą pašalinti statybos padarinius.

21. Atsakovė Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (toliau – Administracija) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą L. P. (statytoją) per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos lėšomis (30 procentų) pašalinti statybos, atliktos žemės sklype pagal 2016 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kito statytojo (L. P.) vardu išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-34-160825-00363 padarinius – nugriauti pastatytus (statomus) pastatus – gyvenamosios paskirties statinį, negyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio statinį (pirtį (sauną)) bei inžinerinius tinklus, sutvarkyti statybvietę, ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį dėl šios dalies atmesti. Atsakovė nurodo:

21.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės indėlį ginčijamo statybos leidimo išdavimo procese bei priežastinį ryšį tarp jos veiksmų ir kilusių pasekmių. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) 33 straipsnio 2 dalies nuostatą, reglamentuojančią kaltės sampratą.

21.2. Atsakovė nepažeidė teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių statybos leidimų išdavimo tvarką, nes veikė tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka ? statytojas pateikė visus reikiamus dokumentus gauti statybos leidimą, komisijos priimtas sprendimas išduoti statybos leidimą neprieštaravo jokioms tuo metu galiojusioms teisės aktų nuostatoms, todėl atitinkamai atsakovė turėjo pareigą išduoti ginčo statybos leidimą.

21.3. Statybų leidimai buvo išduoti vadovaujantis Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 pagrindu. Šis sprendimas leidimų išdavimo metu buvo įsiteisėjęs ir atsakovė juo privalėjo vadovautis.

21.4. Klaipėdos rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-153-903/2014 pagal UAB „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turėjo būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu matė, kad pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti. Todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovė yra iš dalies atsakinga ir privalo prisiimti atsakomybę už kilsiančias pasekmes dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo ginčo žemės sklype, nes nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, neprašė išreikalauti papildomų įrodymų.

21.5. Teismas taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už neteisingai išnagrinėtą civilinę bylą ir priimtą neteisingą sprendimą, kurio pagrindu kilo tokios pasekmės, o ne visas abejones ir tariamą įrodymų nepakankamumą vertinti išimtinai atsakovės nenaudai.

21.6. Apeliantės tyčinių veiksmų teismas nekonstatavo, todėl nebuvo pagrindo pripažinti atsakovę kaltu asmeniu, kurios lėšomis turėtų būti šalinami neteisėtos statybos padariniai.

22. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir reikalavimus departamento atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovė nurodė:

22.1. Departamento administravimo kompetencija buvo apribota tik nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijomis, t. y. jis vykdė savo funkcijas nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, registruose ir išviešintose Kultūros vertybių registre.

22.2. Teisės aktai apribojo Departamento kompetenciją tik projektų tikrinimu kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, jų kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo vietovės apsaugos zonose.

22.3. Departamentas nustatė, jog pastatai suprojektuoti už Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės teritorijos ribos, todėl naujų pastatų statyba už kultūros paveldo objekto teritorijos ribų nepatenka į Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo sritį. Todėl buvo priimtas sprendimas pagal Departamento kompetenciją projektui pritarti.

22.4. Valstybės ir savivaldybės institucijos 2016 m. negalėjo žinoti ir numatyti, kad po 6 metų, kai pastatai jau bus beveik baigti, teismas priims priešingą, negu priėmė 2014 m., sprendimą.

22.5. Naujų pastatų statybos vieta nebuvo ir nėra nei valstybiniame kultūriniame rezervate, nei istoriniame nacionaliniame parke, nei kultūriniame draustinyje, nei Kultūros vertybių registre registruotame kultūros paveldo objekte ar jo teritorijoje, apsaugos zonoje, nei Kultūros vertybių registre registruotoje kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonoje. Taigi, naujų pastatų statybos vieta iš viso nepateko į Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo sritis, į Departamento administravimo sritį pateko tik dalis naujo kelio atkarpos, nutiestos kultūros paveldo objekto teritorijoje. Tuo tarpu naujų pastatų statybos vieta pateko į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir regioninio parko direkcijos valstybinio administravimo sritį.

22.6. Teismas iš viso nenusprendė dėl kelio atkarpos, patenkančios į kultūros paveldo objekto teritoriją, statybos padarinių pašalinimo ir nenustatė jokių Departamento neteisėtų veiksmų kultūros paveldo objekto teritorijoje, pagal kompetenciją pritariant projektui.

22.7. Skundžiamame sprendime pateikti teiginiai, kad Departamentas aprobavo MAK 2013 m. rugsėjo 10 d. posėdžio Nr. 44 protokole ir 2017 m. lapkričio 29 d. posėdžio protokole Nr. 113-47 priimtus sprendimus visiškai nepagrįsti byloje esančiais objektyviais duomenimis, dokumentais ir teisės aktų nuostatomis. Kompetentingų specialistų išvados gali būti paneigtos tik kitų specialistų arba ekspertų, kurie turi specialių mokslo bei profesinių (techninių ar amato) žinių, išvadomis. Todėl MAK sudarančių mokslinį laipsnį turinčių archeologų rekomendacijos galėjo būti paneigtos tik kitų atitinkamos srities mokslininkų išvadomis.

22.8. MAK turėjo būti įtraukta bendraatsakoviu šioje byloje, nes jos veiksmų rezultatai sukėlė pasekmes tretiesiems asmenims.

22.9. Skundžiamo sprendimo abstraktūs teiginiai, kad Departamentas nepakankamai kontroliavo MAK veiklą, kad kontrolės mechanizmas buvo nepakankamas, taip pat nepagrįstas bylos duomenimis, dokumentais ir teisės aktų nuostatų analize. Teismo sprendime nenurodyta, kuriuos konkrečiai teisės aktuose buvo įtvirtintas šis kontrolės mechanizmas, kokiuose jų straipsniuose, dalyse, papunkčiuose nurodytų MAK kontrolės funkcijų nevykdė Departamentas ir kaip konkrečiai pasireiškė Departamento nepakankamas veikimas ar neveikimas.

22.10. Sodybų atkūrimo saugomose teritorijose procedūros turėjo būti reglamentuotos tik įstatymų ir Vyriausybės nutarimų lygmeniu, o ne Departamento ar MAK rekomendacijų lygmeniu. Todėl teismas nepagrįstai inkriminavo Departamentui dar vieną pažeidimą, kad jis nebuvo pateikęs rekomendacijų, kaip apskritai turėtų vykti sodybų atkūrimo procesai.

22.11. Analogiškose bylose dėl savavališkos statybos padarinių pašalimo, atsakovu yra nurodoma Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybinių institucijų (Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-816-971/2022, teisminio proceso Nr. 2-06-3-14015-2012-7). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas atsakovu Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Departamento ir kitų valstybinių institucijų, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

23. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovų L. P. ir V. P., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, Departamento ir Direkcijos apeliacinius skundus, kuriuo prašo: 1) atsakovų – L. P. ir V. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; 2) atsakovų – Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, Departamento ir Direkcijos apeliacinius skundus tenkinti, panaikinti sprendimo dalį, kuria nuspręsta įpareigoti Departamento (50 proc.), Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (30 proc.) ir Direkcijos lėšomis (20 proc.) lėšomis pašalinti statybos padarinius ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą. Atsiliepime nurodoma, kad:

23.1. Šiuo metu juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo žemės sklype buvusios sodybos nėra nustatytas, todėl ginčo žemės sklypui ir jame statomiems pastatams nuo pat pradžių turėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, nenustatantis išimčių dėl sodybos atstatymo galimybės.

23.2. Teismui atnaujinus procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje nenustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimas neteko galios nuo jo priėmimo momento, kaip neteisėtai priimtas nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.

23.3. Teismas sprendime išsamiai išanalizavo teisinį reglamentavimą taikomą ginčo teritorijoje ir įvertino faktines aplinkybes.

23.4. Teismas išsamiai, vadovaudamasis tiek Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, aptarė, kada yra leidžiama statyba draustiniuose, kokiais atvejais gali būti kitaip išspręstas klausimas dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdų ir nustatė, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės atsakovams L. P. ir V. P. įteisinti statinių ginčo žemės sklype.

23.5. Nesant nustatyto juridinio fakto apie buvusią sodybą, statytojas negali turėti pagrįstų lūkesčių, kad statybą bus galima įteisinti apeinant imperatyvius teisės aktų reikalavimus.

23.6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, 2022 m. kovo 24 d. nutartimi konstatavo, kad esminę reikšmę priimtam sprendimui turėjo MAK posėdžio protokolo išrašas Nr. 113-47, kuriame ir buvo nurodytas neadekvatus tyrimų rezultatų vertinimas D. B. atliktoje 2013 metų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad būtent ši ataskaita suklaidino teismą nustačiusį juridinę reikšmę turintį faktą dėl buvusios sodybos ginčo sklype.

23.7. Visi su statybomis ginčo žemės sklype susiję klausimai ir veiksmai, taip pat parengiamieji darbai, dokumentų tvarkymas, reikiamų pažymų užsakymas ir gavimas buvo vykdomi L. P. ir UAB „Bostora“ iniciatyva ir veiksmais, kurie ir turi būti atsakingi už klaidinančių duomenų pateikimą teismui.

23.8. Atsakovų – L. P. ir UAB „Bostora“ solidarią atsakomybę lemia tai, kad buvo vienas bendras procesas, suponavęs statybą leidžiančio dokumento išdavimą.

24. Atsakovai L. P., V. P. ir UAB „Bostora“ pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašė atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad:

24.1. Ieškovė, teikdama ieškinį, pasirinko, kas, jos nuomone, turėtų atsakyti pagal ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismui nustačius kitus atsakingus asmenis, pagrįstai iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.

24.2. Juridinę reikšmę turintis faktas civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 buvo nustatytas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjus UAB „Bostora“ pareiškimą, dėl ko teismui susiformavo pagrįsta nuostata, kad pakanka įrodymų konstatuoti buvus sodybos faktą.

24.3. Atsakovė Klaipėdos rajono savivaldybės administracija turėjo pareigą išduoti statybų leidimą, nes buvo priimtas teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo.

24.4. Direkcija nenurodo, kas yra atsakingas dėl kilusios situacijos.

24.5. Direkcijos pozicija prieštaringa. Viena vertus nurodoma, jog teismas priimant 2014 m. kovo 5 d. sprendimą turėjo pakankamai duomenų, nes kartografinė medžiaga nebuvo ginčo objektas, tačiau taip pat teigia, jog dalis kartografinės medžiagos jau buvo pateikta.

24.6. Departamentas iš esmės pripažino, kad pagal tuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus, kliūčių sodybos statybai ginčo žemės sklype nebuvo ir Departamentas, patikrinęs situaciją, tam neprieštaravo.

24.7. 2017 m. vienas iš MAK narių ėmėsi revizuoti konkuruojančio archeologo D. B. archeologinių tyrimų išvadą ir pateikė informaciją, jog ji yra netiksli. Tam pritarė MAK, kas turėjo įtakos ir naujam Klaipėdos apylinkės teismo sprendimui.

25. Atsakovė UAB „Bostora“ atsiliepime taip pat pareiškė prisidedanti prie atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinio skundo ir prašė jį tenkinti. Atsakovė nurodė, kad:

25.1. Teismas, nenustatęs nei UAB „Bostora“, nei L. P. ir V. P. kaltės dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo ir statybų, priėmė nepagrįstą ir kraštutinį sprendimą – nugriauti pastatą.

25.2. Ieškovės pozicija prieštaringa. Ji nurodė nesutinkanti su atsakovų L. P. ir V. P. pozicija, tačiau pritaria Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, Direkcijos ir Departamento apeliaciniams skundams, teigdama, jog dėl neteisėtos statybos kalti UAB „Bostora“ ir atsakovai P., tačiau pati ieškovė aktualios teismo sprendimo dalies neskundė.

25.3. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į proporcingumo ir teisingumo principų taikymą.

26. Atsakovė Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją pateikė atsiliepimą į ieškovės bei atsakovų L. P. ir V. P., Departamento, Direkcijos apeliacinius skundus, kuriuo prašo: 1) ieškovės apeliacinį skundą atmesti; 2) atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimą, o dėl kitos sprendimo dalies atmesti; 3) atsakovės Direkcijos apeliacinį skundą tenkinti; 4) atsakovo Departamento apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad:

26.1. Ieškovės patikslintas ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies, todėl proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai ir priteistos bylinėjimosi išlaidos (už teisinę pagalbą) iš ieškovės.

26.2. Teismo motyvai paskirstant padarinių pašalinimo naštą panaikinus neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą yra sietini tik su 2021 m. spalio 19 d. Klaipėdos apylinkės teismo priimto sprendimo pasekmėmis, o neatsižvelgta, kad ši teisinė situacija susiklostė anksčiau, t. y. 2014 m. kovo 5 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismui priėmus sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

26.3. Leidimo išdavimo metu teismo sprendimas buvo įsiteisėjęs, todėl atsakovė turėjo vadovautis teismo sprendimo visuotinio privalomumo principu.

26.4. Teismas, priimdamas sprendimą, neišsiaiškino Direkcijos pateiktų aerofotonuotraukų gavimo aplinkybių, o padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, kad šie įrodymai negalėjo būti gauti anksčiau, t. y. nagrinėjant bylą teisme 2014 m.

26.5. Sutiktina su Departamento apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino teisės aktais nustatytų valstybės ir savivaldybės institucijų funkcijų ir atsakomybės ribas, kaltės laipsnį, neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus.

27. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašo dėl jų pagrįstumo spręsti vadovaujantis atsiliepime išdėstytais argumentais. Atsiliepime nurodoma, kad:

27.1. Sprendime nurodoma, kad patikslintas ieškinys yra patenkintas iš dalies, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalimi, galima būtų teigti, kad teismas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo išsprendė tinkamai.

27.2. Teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes ir pagrįstai nurodė, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės atsakovams L. P. ir V. P. įteisinti statinių ginčo žemės sklype.

27.3. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčijamas statybos leidimas išduotas neteisėtai, nes nauja statyba, nesant teisės aktuose apibrėžtų nurodytų išlygų, draustinyje yra negalima.

27.4. Klaipėdos rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-153-903/2014 pagal UAB „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turėjo būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu matė, kad pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti bei tinkamai taikyti įstatymus. Nagrinėjamu atveju bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjęs teismas taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už neteisingai išnagrinėtą civilinę bylą ir priimtą neteisingą sprendimą, kurio pagrindu kilo tokios pasekmės.

27.5. 2014 m. Direkcija neturėjo naujų aplinkybių ar argumentų, kuriais būtų galėjusi pagrįsti pirmos instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, todėl nėra atsakinga už susiklosčiusią situaciją ir negali būti pripažinta kalta ir atsakinga.

27.6. Visiškai nepagrįstai liko neįvertinti archeologo, atlikusio tyrimus, veiksmai bei ataskaitoje pateikta išvada, jog kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais, o ne statinio pamatai, leidžia daryti išvadas apie buvusios sodybvietės vietą.

27.7. Pagal su MAK nariais sudarytas atlygintinų paslaugų (intelektinių paslaugų) teikimo sutartis paslaugų užsakovas buvo Departamentas, kuris turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoti paslaugų teikimą, taikyti atitinkamas atsakomybės priemones (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 – 6.724 straipsniai). MAK pagal nuostatus atskaitinga Departamentui, o komisijos sprendimų aprobavimas priklauso būtent Departamentui, kuris gali arba aprobuoti sprendimus, arba ne.

27.8. Nei 2014 metais, nei šiuo metu, teismai nagrinėdami tokias bylas negalėtų nustatinėti juridinių faktų ir atkurti teisingumo, kai su pareiškimu į teismą kreipiasi juridinis asmuo.

27.9. Tiek UAB „Bostora“, tiek jai vadovavusių asmenų tikrieji ketinimai nebuvo tinkamai įvertinti ir atskleisti sprendime, nors vertinant projekto sprendinius, kuriuose tiek gyvenamas namas, tiek ūkiniai pastatai (pirtis) ne tik savo plotais, bet ir architektūrine išraiška yra visiškai vienodi, buvo galima numanyti apie tikruosius verslininkų sumanymus, kurie nebuvo įgyvendinti tik todėl, jog atnaujinus procesą buvo priimtas teisėtas sprendimas, kuriuo UAB „Bostora“ pareiškimas dėl juridinio fakto atmestas kaip nepagrįstas.

28. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinius skundus, kuriuo prašo: 1) atsakovų – Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir Direkcijos apeliacinius skundus tenkinti, panaikinti sprendimo dalį, kurioje nuspręsta įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir Direkcijos lėšomis pašalinti statybos padarinius; 2) atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma, kad:

28.1. Departamentas sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad valstybės ir savivaldybės institucijos nepadarė teisės aktų pažeidimų, nes joms priimant sprendimus buvo šios aplinkybės: i) STĮ leido statyti pastatus ir kompleksiniuose draustiniuose, ir valstybiniuose parkuose esamose ir buvusiose sodybose, nustatant juridinį faktą teismuose; ii) galiojo įsiteisėjęs ir privalomas visoms valstybės ir savivaldybės institucijoms Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimas; iii) nebuvo Vyriausybės nustatytos sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos, kuri atsirado tik 2020 m. vasario 12 d.

28.2. Nauji pastatai buvo suprojektuoti ir pastatyti už Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės teritorijos ribos. Todėl naujų pastatų statyba už kultūros paveldo objekto teritorijos ribų nepateko į Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo sritį.

28.3. Teismas neteisingai nustatė atsakovų valstybės institucijų kompetencijos, funkcijų ir atsakomybės ribas bei kaltės laipsnį.

28.4. Departamentas 2013 m. liepos 10 d. išdavė leidimą D. B. vykdyti archeologinius tyrimus Nr. 225. Leidimas buvo išduotas teisės aktų nustatyta tvarka. Bet kokie samprotavimai, kad šis leidimas negalėjo būti išduotas yra nepagrįsti, kol šis leidimas yra nenuginčytas teisme, tačiau jo teisėtumas šioje byloje ieškovo neginčijamas.

28.5. Paveldo tvarkybos reglamente nebuvo nurodyta, kad MAK nariams yra privalomos kartu su ataskaita pateiktos recenzijos, o 26 punkte buvo leidžiama ataskaitas recenzuoti ir patiems MAK, nariams, t. y jas vertinti pagal savo kompetenciją. Jei recenzento pastabos nebuvo susietos su konkrečiais Archeologinio paveldo tvarkybos reglamento punktais, MAK galėjo į jas neatsižvelgti.

28.6. MAK turėjo plačią Archeologinio paveldo tvarkybos reglamente nustatytą diskreciją, todėl sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad MAK turėjo būti įtrauktas į bylą bendraatsakoviu.

29. Atsakovė Direkcija pateikė atsiliepimą į atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti. Atsakovė nurodė, jog sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu juridinę reikšmę turintis faktas dėl buvusios sodybos sklype nėra nustatytas ir šiam sklypui bei jame statomiems pastatams nuo pat pradžių turėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas dėl sodybos atstatymo.

30. Trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovų L. P. ir V. P., Direkcijos apeliacinius skundus, kuriuo prašo: 1) atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinį skundą atmesti; 2) atsakovės Direkcijos apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad:

30.1. Atsiradus naujiems dokumentams ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms, Direkcija 2019 m. kreipėsi į prokuratūrą dėl proceso atnaujinimo inicijavimo. Direkcija nepritarė juridinio fakto dėl sodybos nustatymui 2013–2014 m. teisminiame procese, atsiliepime parašė neigiamą nuomonę, tačiau teismas kaip legitiminį dokumentą naudojo D. B. archeologinių tyrimų ataskaitą.

30.2. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo metu juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo sklype buvusios sodybos nėra nustatytas, todėl ginčo sklypui ir jame statomiems pastatams nuo pat pradžių turėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, nenumatantis išimčių dėl sodybos atstatymo galimybės.

31. Trečiasis asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašo atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinį skundą atmesti, o kitų atsakovų ir ieškovės apeliaciniuose skunduose dėstomus argumentus vertinti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į atsiliepime pateiktus argumentus. Atsiliepime nurodoma, kad:

31.1. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės atsakovams L. P. ir V. P. įteisinti statinių ginčo žemės sklype. Taikyti SĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punkte numatytus atvejus, t. y. pertvarkyti projektinius dokumentus, jog galėtų būti išduotas naujas leidimas žemės sklype statyti gyvenamąjį namą su jo priklausiniais, yra neįmanoma, nes tai prieštarautų STĮ.

31.2. 2014 m. Direkcija neturėjo naujų aplinkybių ar argumentų, kuriais būtų galėjusi pagrįsti pirmos instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, todėl nėra atsakinga už susiklosčiusią situaciją ir negali būti pripažinta kalta. Direkcija kartografinės medžiagos ėmė ieškoti šaltiniuose tik 2018 m., dalyvaudama kitose civilinėse bylose, todėl pirmos instancijos teismo nurodyti motyvai, jog Direkcija neprašė išreikalauti aerofotonuotraukų, apie kurias nebuvo žinoma nei vienai proceso šaliai, manytina, turėtų būti peržiūrėti.

31.3. Nei 2014 metais, nei šiuo metu, neturėtų būti nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas dėl buvusios sodybos, kai su pareiškimu į teismą kreipiasi juridinis asmuo.

32. Trečiasis asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, kuriuo prašė: 1) atsakovų – L. P. ir V. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; 2) atsakovų – Departamento, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, Direkcijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, panaikinant pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje nuspręsta įpareigoti Departamentą (50 proc.), Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (30 proc.) ir Direkcijos lėšomis (20 proc.) pašalinti statybos padarinius ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į šiame atsiliepime pateiktus argumentus dėl galimai pirmos instancijos sprendime nustatytų ne visų kaltų subjektų, kurie taip pat turėtų būti įpareigoti, nustačius kaltės laipsnį, savo lėšomis pašalinti statybos padarinius; 3) ieškovės apeliacinį skundą vertinti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į atsiliepime pateiktus argumentus. Atsiliepime nurodoma, kad:

32.1. Juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo sklype buvusios sodybos nėra nustatytas, todėl ginčo sklypui ir jame statomiems pastatams nuo pat pradžių turėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, nenumatantis išimčių dėl sodybos atstatymo galimybės.

32.2. Konstatuoti išduoto statybos leidimo pažeidimai susiję teisiniais santykiais, reglamentuojančiais gyvenamojo namo statybą saugomoje – valstybinio parko – teritorijoje – (duomenys neskelbtini) regioniniame parke, kuriame statyba galima tik griežtai laikantis (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano sprendinių, todėl nesant nustatyto juridinio fakto apie buvusią sodybą, statytojas negali turėti pagrįstų lūkesčių, kad statybą bus galima įteisinti nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

32.3. Nesutiktina su pirmos instancijos pagrindimu, kad šioje byloje tik viešojo administravimo institucijos yra kaltos. Visi su statybomis ginčo žemės sklype susiję klausimai ir veiksmai, taip pat parengiamieji darbai, dokumentų tvarkymas, reikiamų pažymų užsakymas ir gavimas buvo vykdomi L. P. ir UAB „Bostora“ iniciatyva ir veiksmais, kurie taip pat turėtų būti atsakingi už klaidinančių duomenų pateikimą 2014 m. Klaipėdos rajono apylinkės teismui, todėl atsakovams L. P., V. P. ir UAB „Bostora“ taip pat turėtų būti taikoma solidari deliktinė atsakomybė.

32.4. MAK pagal Departamento MAK nuostatus, kuriuos tvirtino Departamento direktorius, yra atskaitinga Departamentui.

32.5. Departamentas pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą turėjo įvertinti 2013 m. liepos 10 d. archeologinių tyrimų leidimo išdavimo galimybę teritorijoje, kurioje pagal (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano nuostatas statinių, nesusijusių su ekosistemų apsauga, statyba yra draudžiama, tačiau tyrimų projekte buvo įvardinta, kad tyrimai vykdomi dėl UAB „Bostora“ ketinimo statyti pastatą.

32.6. MAK nariai turėjo ir galėjo suprasti bei numatyti, kad archeologo ataskaitoje suformuluota išvada dėl buvusios sodybvietės saugomoje teritorijoje – draustinyje – esančiame ginčo žemės sklype, yra teikiama tam tikru tikslu, t. y. sodybos atstatymo tikslu. MAK nariai, šiuo atveju, atsainiai atliko savo pareigas, patvirtino posėdyje ataskaitą nereikalaudami jokių papildomų duomenų ar tyrimų.

32.7. MAK negalėjo teikti pritarimo 2013 m. liepos 2 d. žvalgomųjų archeologinių tyrimų projektui, o Departamentas pagal šį projektą negalėjo išduoti leidimo atlikti archeologinius tyrimus, kuomet archeologinių tyrimų projekte buvo nurodyta, jog tyrimai atliekami UAB „Bostora“ ketinimo statyti pastatą tikslu.

32.8. MAK negalėjo priimti archeologinių tyrimų ataskaitos be pastabų, viena vertus todėl, kad galėjo pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą tik rekomenduoti Departamentui priimti Archeologinių tyrimų ataskaitą, kita vertus, posėdžio metu MAK nebuvo pateiktos dvi Archeologinių tyrimų ataskaitos recenzijos, kas buvo privaloma pagal teisės aktus, trečia, ir toje vienoje esančioje recenzijoje nurodyta, kad šio archeologinio tyrimo apimtys buvo labai nedidelės (4–5 šurfai) ir, įvertinus duomenų stygių, archeologas negalėjo priimti galutinio sprendimo, nurodyto Archeologinių tyrimų ataskaitos išvadoje. Be to, MAK nebuvo įvertintas faktas, kad tyrimai atliekami teritorijoje, kurioje pagal (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano nuostatas statinių, nesusijusių su ekosistemų apsauga, statyba yra draudžiama, tačiau tyrimų projekte buvo įvardinta, kad tyrimai vykdomi dėl UAB „Bostora“ ketinimo statyti pastatą. Atitinkamą ataskaitą priimti turėjo atsakingas už leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimą Departamento valstybės tarnautojas, kuris dalyvavo 2013 m. rugsėjo 10 d. posėdyje. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apie D. B. parengtos 2013 m. Archeologinių tyrimų ataskaitos išvadų nepagrindimą tyrimų duomenimis ir neadekvatumą tyrimų rezultatams turėjo būti žinoma dar 2013 m. rugsėjo 10 d.

32.9. MAK šioje byloje taip pat turėjo būti įtraukta bendraatsakovu ir nustatytas kaltės laipsnis.

32.10. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neįvardijo tarp kaltų valdžios institucijos veiksmų, lėmusių neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, Klaipėdos rajono apylinkės teismo veiksmų, kai šis patvirtino juridinį faktą pagal galimai neteisėtai patvirtintą archeologinių tyrimų ataskaitą ir vėliau kitos valdžios institucijos tą teismo sprendimą įgyvendino. Šiuo atveju Klaipėdos rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. kovo 5 d. sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo, turėjo įvertinti pateiktų įrodymų, tarp jų ir archeologinės tyrimų ataskaitos teisėtumą.

32.11. Direkcija, būdama įstaiga, vykdanti saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą, įgyvendinanti biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir ekosistemų atkūrimo priemones (duomenys neskelbtini) regioniniame parke, turėjo skųsti 2014 m. teismo sprendimą, kuris buvo priešingas įstaigos saugomiems tikslams.

32.12. Pirmos instancijos teismas savo sprendime nevertino atsakovės VTPSI galimai neteisėtų veiksmų lėmusių neteisėtą statybą. Nors būtent minėta institucija atlieka statybos valstybinę priežiūrą ir atlieka statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimą.

33. Tretieji asmenys UAB „Statybų archeologija“ ir D. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašė: 1) Departamento, Klaipėdos rajono savivaldybės bei Direkcijos apeliacinius skundus atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas; 2) ieškovės ir atsakovų UAB „Bostora“ bei L. P. ir V. P. apeliacinius skundus spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad:

33.1. Departamento argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos išvada, jog MAK nėra savarankiška institucija ar organizacija, ji veikia prie Departamento. MAK yra patariamoji institucija, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas, nagrinėjant ir sprendžiant archeologinio paveldo apsaugos, apskaitos ir archeologinių ardomųjų tyrimų klausimus bei problemas. Tuo tarpu Departamentas veikia kaip kontroliuojanti ir sprendimus priimanti institucija.

33.2. MAK suformuota praktika, jog tam tikrais atvejais (pvz. kai nėra aptinkama archeologinio laikotarpio (datuojamo iki XVIII a.) radinių ar sluoksnių, tokiu atveju kartu su ataskaita yra teikiama viena recenzija.

33.3. MAK, apsvarstę D. B. ataskaitą, konstatavo, kad ji atitinka reglamento reikalavimus bei rekomendavo Departamentui ją priimti, o pastarasis pagal MAK rekomendaciją ataskaitą priėmė. Jei D. B. ataskaita būtų neatitikusi reglamento reikalavimų, turėtų kokių nors trūkumų, MAK nebūtų Departamentui rekomendavusi jos priimti, ataskaita būtų buvusi grąžinta trūkumams ištaisyti arba būtų buvęs skirtas papildomas ataskaitos recenzavimas.

33.4. 2013 m. rugsėjo mėn. vykusiame MAK posėdyje nebuvo jokių objektyvių kliūčių atlikti išsamų pateiktų archeologinių tyrimų duomenų ir išvados įvertinimą, koks jis buvo atliktas 2017 m. po to, kai Direkcija 2017 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 1.7-261 kreipėsi į Departamentą su prašymu dėl tarnybinės pagalbos suteikimo. Todėl procesinis pasyvumas ar kitos priežastys nepašalina atsakovų – Departamento, Klaipėdos rajono savivaldybės bei Direkcijos atsakomybės už neveikimą pagal savo funkcijas ir kompetenciją, kuris sukėlė neigiamas pasekmes.

33.5. Žemės sklypas pateko į Klaipėdos rajono savivaldybės teritoriją, (duomenys neskelbtini) regioninį parką, draustinio teritoriją ir savivaldybei, kaip kompetentingai institucijai, išduodančiai statybų leidimus statyboms jos teritorijoje, neabejotinai turėjo būti žinomas teritorijos ypatingumas, taikomi reikalavimai ir aplinkosauginiai tikslai. Tokie reikalavimai savivaldybės administracijai, kaip ir Direkcijai, suponuoja pareigą ne tik aktyviai dalyvauti teisminiame procese, bet ir pareigą išnaudoti visas įstatymų leidžiamas priemones, kilus bet kokioms abejonėms, kreiptis į specialistus dėl aplinkybių, kurios kelia abejonių visapusiško išsiaiškinimo teisės aktų nustatyta tvarka.

33.6. Tiek Departamento, tiek MAK neveikimas, pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikomas nepakankamu kiek buvo būtina, atsižvelgiant į kompetentingai valstybės institucijai tenkančias pareigas, teisės aktais nustatytų funkcijų vykdymui.

33.7. Institucijų neveikimas laiko atžvilgiu sudarė sąlygas atsirasti tokiai situacijai, kai 2017 m. pabaigoje kilus abejonėms dėl nustatyto juridinio fakto pagrįstumo, vėlesni 2018–2019 m. platesnės apimties archeologiniai ar kitokie atnaujintame teismo procese paskirti ekspertiniai tyrimai (pvz. galėję patvirtinti 2013 m. archeologiniais tyrimais surinktus duomenis), praėjus reikšmingam laiko tarpui, jau atliktus statybos darbus, išjudinus žemės sluoksnius, tapo nebeįmanomi arba neinformatyvūs.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

34. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo iš esmės tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

36. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

37. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad:

37.1. Atsakovė UAB „Bostora“ 2013 m. gegužės 28 d. pagal Pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo 10 ha dydžio žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas).

37.2. UAB „Bostora“ 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad Žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis pastatas su priklausiniais – nustatymo. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas su jo priklausiniais. Juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas tikslu atkurti teises sodybos statinių įgijimui.

37.3. 2014 m. liepos 22 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AV-1710 buvo pakeista Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis iš žemės ūkio į kitą naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

37.4. 2015 m. UAB „Bostora“ užsakymu, UAB „Danės projektai“ parengė Žemės sklypo vieno buto gyvenamojo namo su 6 pagalbinio ūkio paskirties pastatais ir kasama kūdra statybos projektą.

37.5. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2015 m. birželio 25 d. UAB „Bostora“ išdavė statybos leidimą Nr. LNS-34-150625-00391 statyti naują (-us) statinį (-ius)/rekonstruoti statinį (ius)/ atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) pagal UAB „Danės projektai“ parengtą vieno buto gyvenamojo namo su 6 pagalbiniais ūkio paskirties pastatais ir kasama kūdra statybos projektą (toliau – Statybos leidimas 1).

37.6. Atsakovai L. P. ir V. P. 2016 m. gegužės 9 d. pagal Pirkimo-pardavimo sutartį iš UAB „Bostora“ bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 1013/50000 dalis Žemės sklypo. Šie atsakovai 2016 m. gegužės 13 d. iš UAB „Bostora“ nusipirko 1/1000 dalį Žemės sklypo. Šie atsakovai taip pat 2017 m. rugpjūčio 3 d. kartu su R. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal Pirkimo-pardavimo sutartį iš UAB „Bostora“ įsigijo 6391/100000 dalis Žemės sklypo.

37.7. 2016 m. rugpjūčio 25 d. pagal UAB „Bostora“ sutikimą ir L. P. prašymą Klaipėdos rajono savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą Nr. LNS-34-160825-00363 statyti naują (-us) statinį (-ius)/rekonstruoti statinį (ius)/ atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) pagal UAB „Danės projektai“ parengtą vieno buto gyvenamojo namo su 6 pagalbiniais ūkio paskirties pastatais ir kūdra projektą (toliau – Statybos leidimas 2).

37.8. 2018 m. kovo 13 d. pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Žemės sklype, pagal 2018 m. kovo 9 d. Pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre L. P. vardu.

37.9. 2018 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 dėl juridinio fakto nustatymo dėl aiškiai padarytos teisės normos taikymo klaidos.

37.10. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 20 d. nutartimi patenkinus Lietuvos Generalinio prokuroro prašymą atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014, išnagrinėtoje pagal UAB „Bostora“ pateiktą teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

37.11. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eA2-13-904/2021 UAB „Bostora“ prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais, buvo atmestas. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. spalio 19 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

38. Byloje ginčijamas Statybos leidimas 2, leidžiantis Žemės sklype statyti naujus statinius, atsakovui L. P. išduotas 2016 m. rugpjūčio 25 d. Jo pagrindu sukurtas ginčo objektas (statiniai) yra (duomenys neskelbtini) regioniniame parke, (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinyje pastačius naują gyvenamosios paskirties (vieno buto) neypatingą statinį ir naują negyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio, neypatingą statinį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tiek ginčijamas Statybos leidimas 2, tiek Statybos leidimas 1 buvo išduoti teismui 2014 m. kovo 5 d. sprendimu tenkinus atsakovės UAB „Bostora“ pareiškimą ir nustačius juridinį faktą dėl ginčo Žemės sklype buvusios sodybos.

39. Nagrinėjamoje byloje yra priimti penki apeliaciniai skundai. Apeliantai – atsakovai L. ir V. P. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo. Apeliantės atsakovės Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija (Direkcija), Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (Administracija) ir atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (Departamentas) apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštos paskirstymo. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo.

Dėl statybą leidžiančio dokumento (ne)teisėtumo

40. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai skundžiamu 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimu panaikino Statybos leidimą 2, t. y. 2016 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kito statytojo (L. P.) vardu išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-34-160825-00363, suteikiantį teisę žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), statyti naujus statinius – naują gyvenamosios paskirties (vieno buto) neypatingą, 133,94 kv. m. bendrojo ploto statinį; naują negyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio, neypatingą 133,94 kv. m bendrojo ploto statinį (pirtį (sauną)) ir pripažino, kad Statybos leidimo 2 pagrindu pastatyti statiniai ginčo Žemės sklype yra neteisėti, todėl griautini. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo metu juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo Žemės sklype buvusios sodybos nėra nustatytas, todėl ginčo Žemės sklypui ir jame statomiems pastatams nuo pat pradžių turėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, nenustatantis išimčių dėl sodybos atstatymo galimybės. Ginčo Žemės sklype statyba yra negalima, nes ginčijamo statybą leidžiančio dokumento išdavimas prieštaravo Statybos leidimo 2 išdavimo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtintoms nuostatoms, taip pat nurodytiems Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano sprendiniams.

41. Atsakovai L. P. ir V. P. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo statybos neteisėtumo, todėl prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantai atsakovai L. ir V. P. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog tiek statybą leidžiantis dokumentas, tiek ir pati statyba atsirado priimto teismo sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo pagrindu, kuris 6 metus buvo teisėtas ir galiojantis. Per šį laiką buvo susiformavę pagrįsti ir tvirti atsakovų lūkesčiai, dėl ko įstatymo nuostatos neturėtų būti taikomos retrospektyviai. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas sodybų atkūrimas draustinyje baigsis tik nuo 2028 m. sausio 1 d., vadinasi, šiuo metu jis dar galimas, todėl sprendimas nugriauti statinius yra neproporcingas statybų padarinių šalinimo būdas. Atsakovė UAB „Bostora“ atsiliepime pareiškė prisidedanti prie atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinio skundo ir prašė jį tenkinti.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo atsakovų L. P. ir V. P. turinį, atkreipia dėmesį, kad atsakovai, pasisakydami dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl statybą leidžiančių dokumentų neteisėtumo, neatsižvelgdami į pirmosios instancijos teismo motyvus, pakartotinai dėsto argumentus, kuriuos išsamiai ir visapusiškai įvertino ir dėl jų pasisakė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei skundžiamo sprendimo dalies dėl Statybos leidimo 2 neteisėtumo turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo šalių ginčo pobūdį ir esmę bei savo išvadas pagrindė visapusiškai ištyręs byloje pateiktus įrodymus.

43. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir tenkindamas prokuroro ieškinį dėl ginčijamo statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo (ginčo statinių griovimo) priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinio skundo argumentų.

44. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ginčo statiniai buvo pastatyti saugomoje teritorijoje – valstybiniame (duomenys neskelbtini) regioniniame parke, (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinyje. Statybų saugomose teritorijose reikalavimus nustato, be kita ko, specialus teisės aktas – Saugomų teritorijų įstatymas (STĮ).

45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Kitoks aiškinimas suponuotų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).

46. STĮ 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. (Žin., 2013, Nr. 76-3830)) buvo nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Šiuo metu galiojančio STĮ 9 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose leidžiama statyba, kuri neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams, saugomų teritorijų nuostatams, o to paties straipsnio 3 dalies 5 punktas nustato, kad leidžiama atstatyti sodybos pastatus buvusioje sodyboje.

47. Vadinasi, bendroji taisyklė tiek ginčijamų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo metu, tiek šiuo metu yra tokia, kad saugomose teritorijose draudžiama statyti naujus statinius, išskyrus specialiuose teisės aktuose nustatytas išimtis, iš kurių viena yra buvusios sodybos, kurių vietoje galima statyti (atkurti) statinius (pagal nustatytas taisykles ir reikalavimus). Pirmiau minėti draudimai yra aiškūs bei nustatyti imperatyvia forma, todėl tais atvejais, kai statybą leidžiantis dokumentas yra (buvo) išduotas pažeidžiant šiuos draudimus, toks statybą leidžiantis dokumentas naikintinas kaip prieštaraujantis įstatymo imperatyvams, o jo pagrindu pastatyti statiniai laikytini neteisėta statyba.

48. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, o ginčo šalys neginčijo, kad Statybos leidimo 2 išdavimo metu galiojusio Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 (TPD Nr. T00065561), sprendiniais, Žemės sklypas pateko į teritorijos tvarkymo zoną, kurioje vyraujančios tikslinės žemės paskirtys miškų ūkio ir žemės ūkio paskirties žemė (M,Ž) bei į (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritoriją. Šio bendrojo plano aiškinamojo rašto 5.3.2. dalies 22 punkte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje žemės ūkio paskirties žemė tvarkoma pagal (duomenys neskelbtini) regioninio parko planavimo schemą ir parengtus bei nustatyta tvarka suderintus ir patvirtintus miestelių ir kaimų detaliuosius (bendruosius) planus, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto (duomenys neskelbtini) regioninio parko apsaugos reglamento 10.1. punkte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) regioninio parke siekiama išsaugoti neužstatytas erdves – (duomenys neskelbtini) miško masyvą bei (duomenys neskelbtini) natūralių pievų, pelkių ir miškų ruožą 1-2,5 km atstumu palei pajūrį (į šią teritoriją pateko ir ginčo Žemės sklypas), o to paties reglamento 13 punkte nurodyta, kad naujos sodybos, įskaitant ir ūkininko ūkio sodybas, projektuojamos ir statomos tik regioninio parko tvarkymo plane ir specialiojo arba bendrojo teritorijų planavimo dokumentuose nurodytose vietose. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 (įsigaliojo nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d.) patvirtintą (duomenys neskelbtini) regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, ginčo Žemės sklypas pateko į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį, o pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtinto (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano (redakcija, galiojusi ginčijamo Statybos leidimo išdavimo metu) Žemės sklypas pateko į ekosistemas išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo (Žek) ir ekosistemas atkuriančio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną. (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano 19 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose. Naujų sodybų kūrimas galimas formuojant vienkiemius buvusių sodybų vietose bei tvarkymo plane pažymėtose vietose. Tvarkymo plano grafinėje dalyje sužymėtos buvusių sodybų vietos, tačiau ginčo Žemės sklype buvusios sodybos vieta nepažymėta.

49. Atsakovė UAB „Bostora“ 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad Žemės sklype, buvo sodyba – gyvenamasis pastatas su priklausiniais – nustatymo. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 (teisminio proceso Nr. 2-24-3-01347-2013-2) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas su jo priklausiniais. Juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas tikslu atkurti teises sodybos statinių įgijimui. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eA2-13-904/2021 (teisminio proceso Nr. 2-24-3-01347-2013-2), kuris paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-156-642/2022 (teisminio proceso Nr. 2-24-3-01347-2013-2), atnaujintoje civilinėje byloje UAB „Bostora“ prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl buvusios sodybos buvo atmestas. Šiuo metu juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo Žemės sklype buvusios sodybos nėra nustatytas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo Žemės sklypui ir jame statomiems pastatams nuo pat pradžių turėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, nenustatantis išimčių dėl sodybos atstatymo galimybės. Patenkinus ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimą dėl Statybos leidimo 2 galiojimo panaikinimo, 2018 m. kovo 9 d. išduota pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. ACUB-20-180309-00389 pagrįstai pripažinta kaip neatitinkanti teisės aktų reikalavimų, todėl pagrįstai skundžiamu sprendimu panaikinta.

50. Atsakovai L. P. ir V. P. apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamu sprendimu, nurodydami, kad 2021 m. spalio 19 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų sprendimo atnaujintoje civilinėje byloje Nr. eA2-13-904/2021 (teisminio proceso Nr. 2-24-3-01347-2013-2) pasekmės negali būti taikomos atgaline tvarka. Statybos leidimų išdavimo metu teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo buvo priimtas ir įsiteisėjęs, jo pagrindu buvo išduoti ginčijami statybos leidimai.

51. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurios teisminio proceso Nr. 2-24-3-01347-2013-2, nustatyta, kad:

51.1. Pareiškėja UAB „Bostora“, inicijuodama civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (bylos Nr. 2-153-903/2014, teisminio proceso Nr. 2-24-3-01347-2013-2), buvusios sodybos faktą įrodinėjo J. V. atliktai istoriniais tyrimais ir istorine pažyma, kartografiniais žemėlapiais, D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažyma, fotonuotraukomis, liudytojo R. A. T. parodymais. J. V. 2005 metais atliko žemės sklypo Nr. 68-1, esančio (duomenys neskelbtini) kaime istorinius tyrimus ir pateikė istorinę pažymą, kurioje padaryta išvada, kad sklypas suplanuotas (duomenys neskelbtini) šiaurės rytų dalyje, kur nuo XIX a. II p. kūrėsi stambesnės ūkininkų sodybos, kurių dauguma sudegė karo pabaigoje 1944 metais. tiriamo sklypo pietryčių dalyje XX a. I p. kartografijoje pažymėtas prūdas, vizualinės apžiūros metu jo aplinkoje rasti akmenys, degtų plytų nuolaužos gali būti vertinami kaip buvusio apstatymo (vieno iš atskirai nuo tėvų jų žemėje įsikūrusių vaikų sunykusios sodybos) požymiai ir liekanos. Nurodė, kad trūkstant archyvinių šaltinių apie aprašomo sklypo apstatymą iki XX a. vidurio situaciją, tikslinga archeologijos specialisto išvada. Sklype D. B. 2013 m. atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kurių pažymoje nurodė, kad atlikus tyrimus, šurfuose Nr. 2, 4-7 po velėna 0,2 – 0,4 m gylyje aptiktas iki 20 cm storio XIX a. – XX a. prad. kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais (keramika, dengta tamsiai ruda glazūra, neglazūruotų indų šukės, vinys, geležiniai dirbiniai), kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje. J. V. istorinius tyrimus sklype atliko pagal R. A. T. užsakymą, tyrimuose rėmėsi R. A. T. liudijimu, į bylą pateikti 2013 m. spalio 30 d. ir 2018 m. balandžio 17 d. notariškai patvirtinti R. A. T. liudijimai bei liudijimas.

51.2. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 (teisminio proceso Nr. 2-24-3-01347-2013-2) pagal pareiškėjos UAB „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas su jo priklausiniais. Juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas tikslu atkurti teises sodybos statinių įgijimui. Teismas sprendime nurodė, kad remiasi UAB „Klaipėdos projektas“ 2005 metais atliktų istorinių tyrimų pažyma, 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažyma, fotonuotraukomis, archeologinius tyrimus atlikusių liudytojų archeologų parodymais teismo posėdžio metu, liudytojo A. R. T. parodymais, (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano pagrindinio brėžinio kopija, kurioje atvaizduotos pareiškėjo sklypo gretimybėse esamų ir buvusių sodybų vietos, kuriose statyba leidžiama. Šis teismo sprendimas apeliacine tvarka neskųstas.

51.3. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 grindė tuo, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2017 m. gruodžio 14 d. raštu informavo (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkciją dėl galimo archeologinių tyrimų duomenų klastojimo ir pateikė Mokslinės archeologijos komisijos (MAK) posėdžio protokolo išrašą, kurio priede nurodytas galimas duomenų klastojimas, neadekvatus tyrimų rezultatų vertinimas D. B. atliktoje žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2013 metų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos (MAK) 2017 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolu Nr. 113-47, įvertinus 2011-2017 m. archeologinių tyrimų, vykdytų (duomenys neskelbtini), rezultatus ir interpretacijas, buvo nutarta, kad 2013 m. D. B. (UAB „Statybų archeologija“) tyrimų, vykdytų žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), išvada, kad „kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais, kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje“, yra nepagrįsta tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimų rezultatams. Šis nutarimas buvo priimtas susipažinus su dr. G. P. atlikta 2011 – 2017 m. (duomenys neskelbtini), vykusių archeologinių žvalgomųjų tyrimų eigos, rezultatų ir jų interpretacijų analize, pastebėtomis klastotėmis ir neadekvačių tyrimų rezultatų interpretavimu. Dr. G. P. 2017 m. lapkričio 24 d. informacijoje nurodė, kad 2013 m. D. B. atliktų žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymos išvada Nr. 2, kad aptiktas kultūrinis sluoksnis „susidarė buvusio gyvenamojo namo vietoje“, nepagrįsta tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimo rezultatams. Visiškai neįvertintos aplinkybės, kad XIX-XX a. statybinės ir buitinės šiukšlės buvo pilamos į laukus, o gruntas su XIX-XX a. sodybų liekanomis galėjo būti atvežtas iš kitur ir vėliau. Vienintelis neabejotinas buvusio gyvenamojo namo įrodymas archeologiniuose tyrimuose yra jo pamatai, kurie nebuvo rasti, todėl vien tik iš to laikotarpio šiukšlių spręsti apie stovėjusį gyvenamąjį namą negalima. Ataskaitoje pateiktose šurfų pjūvių nuotraukose nesimato griuvėsių, apie kuriuos rašoma tekste. Be to, jis pažymėjo, kad archeologinių tyrimų vieta buvo žema ir šlapia. XX a. I pusėje, prieš melioraciją, šios vietos buvo dar drėgnesnės (1912 m. žemėlapyje pažymėta bala ar kūdra).

51.4. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos 2018 m. sausio 15 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (tyrimo medžiagos Nr. 7-04-00001-18) užfiksuota, kad liudytojas R. A. T. nurodė, kad jis nuo 1941 m. iki 1945 m. gyveno pietvakarinėje pusėje nuo (duomenys neskelbtini) ežero (duomenys neskelbtini) bet šioje vietoje buvusi troba buvo sudeginta. Apie 1948 m. pab. persikėlė į sodybą (buvo namas, tvartas, sklypas, daržinė, arklidė) šiaurės – rytų pusėje nuo minėto ežero. Aplink ją buvo daugiau sodybų, kurių buvimo vietų nebepamena.“ 2018 m. balandžio 17 d. R. A. T. paliudijo, kad: „Aš, R. T., gimiau, augau ir visą savo gyvenimą gyvenau (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Savo prisiminimus apie tai, kad prie (duomenys neskelbtini) ežero ir prie prūdo, esančio prie (duomenys neskelbtini) ežero, gyveno mano seneliai, mama ir mamos broliai ir seserys, man pasakojo mano mama O. T., kuri mirė (duomenys neskelbtini) ir teta B. T., kuri mirė (duomenys neskelbtini). Jos abi iki mirties buvo šviesaus proto. Tokių atvejų, kad prie (duomenys neskelbtini) ežero ar šalia jo būtų pilamos ar laikomos šiukšlės, nebuvo“.

51.5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-3653-1071/2018 (teisminio proceso Nr. 2-24-3-01347-2013-2) nutarta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, kaip siekiantis apginti viešąjį interesą, (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punkto pagrindais. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad Generalinio prokuroro teismui pateikti rašytiniai įrodymai (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos mokslinės archeologijos komisijos 2017 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolo išrašas, 1780 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS'94 sistemoje, 1790 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS'94 sistemoje, 1834 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS'94 sistemoje, 1860 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS'94 sistemoje, 1870 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS'94 sistemoje, 1912 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS'94 sistemoje, 1935 m. lenkiško žemėlapio iškarpa LKS'94 sistemoje ir 1947 m. sovietinio žemėlapio iškarpa LKS'94 sistemoje) ir nurodytos aplinkybės leidžia suabejoti pareiškėjo UAB „Bostora“ pateiktų įrodymų ir liudytojo A. R. T. paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, tikrumu. Naujai teismui pateiktų įrodymų kiekis, jų skirtumas nuo ankščiau turėtų duomenų, leidžia Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro nurodytas faktines aplinkybes vertinti kaip turinčias esminės reikšmės ginčo išsprendimui bei sudarančias pagrindą atnaujinti procesą, nes teismui pateiktuose įrodymuose įtvirtinta informacija turi neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, įsiteisėjusiame teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui.

51.6. Atnaujintos civilinės bylos nagrinėjimo metu, pateiktoje kartografinėje medžiagoje, kuri apima laikotarpį nuo 1780 m. iki 1939 m., sklype pastatai pažymėti nebuvo. Šios bylos nagrinėjimui svarbią reikšmę turėjo pateikta 1944 m. spalio 27 d. Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos aerofotonuotrauka. Teismas, atsižvelgė į tai, kad tiriamu laikotarpiu kartografija buvo jau labai tiksli, o teismui nebuvo pateikta įrodymų, dėl kokių aplinkybių būtų galėję kartografininkai neįtraukti sklype buvusios sodybos į žemėlapius, ir tai, kad šalia sklypo esančios sodybos kartografijoje yra aiškiai pažymėtos, jos matosi ir 1944 m. spalio 27 d. aerofotonuotraukoje, kuri yra gana aukštos raiškos, t. y. pateikti įrodymai vienas kitą papildo ir vienas kitam neprieštarauja. Šių nustatytų faktų visuma patvirtino ir leido teismui įsitikinti, kad 1944 m. spalio 27 d. aerofotonuotraukoje nebuvo užfiksuota sklype esanti sodyba ar jos griuvėsiai. Teismas pateiktu R. A. T. liudijimu nesivadovavo, nes pagal jį neįmanoma konkrečiai nustatyti sodybos buvimo vietos, pagal liudytojo amžių jis šių aplinkybių negalėtų prisiminti, be to, pripažįsta, kad šias aplinkybes sužinojo iš kitų asmenų, t. y. išvestine informacija, todėl teismas šio liudijimo nelaikė patikimu. Dėl to teismas sprendė, kad šioje byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, kad pareiškėjos žemės sklype XX a. pradžioje buvo sodyba, todėl pareiškėjos UAB „Bostora“ prašomas nustatyti juridinę reikšmė turintis faktas, kad jai nuosavybės teise priklausančiame 10 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba, negali būti nustatomas, nes jis yra neįrodytas.

52. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai), dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai), dėl priteisimo (atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus). Iš jų vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti sukelia teisinius padarinius be jų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1046/2000; 2007 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2007; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2009; kt.). Vadinasi, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 (teisminio proceso Nr. 2-24-3-01347-2013-2) nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jokio priverstinio vykdymo veiksmų atlikti nebuvo reikalinga, toks teismo sprendimas buvo savaime besirealizuojantis ir, be kita ko, sudarė prielaidas ginčo statybos leidimams išduoti.

53. CPK 371 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad civilinėje byloje, kurioje yra atnaujintas procesas, teismui sprendimą (nutartį) pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios. Panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos (CPK 373 straipsnis). Įstatymų leidėjas yra aiškiai reglamentavęs civilinėje byloje, kurioje yra atnaujintas procesas, teismo priimto naujo sprendimo pasekmes, t. y. ankstesnis teismo sprendimas netenka teisinės galios, o jei buvo įvykdytas, taikomas sprendimo vykdymo atgręžimas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismui atnaujinus procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje nenustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimas neteko galios nuo jo priėmimo momento. Dėl to apeliantų L. ir V. P. argumentai, kad ginčo statybos leidimų išdavimo metu teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo įsiteisėjęs, todėl vėlesni jo panaikinimas negali daryti įtakos statybos leidimų teisėtumui, nėra teisiškai pagrįsti, todėl atmestini.

54. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad UAB „Danės projektai“ parengtame vieno buto gyvenamojo namo su 6 pagalbiniais ūkio paskirties pastatais ir kasama kūdra statybos projekte suprojektuotų statinių (vieno buto gyvenamo namo ir pagalbinio ūkio paskirties pastato) statyba ginčo Žemės sklype prieštaravo Statybos leidimo 2 išdavimo metu galiojusio STĮ 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtintoms nuostatoms, taip pat Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano sprendiniams. Nagrinėjamu atveju konstatuoti išduoto statybos leidimo pažeidimai susiję teisiniais santykiais, reglamentuojančiais gyvenamojo namo statybą saugomoje - valstybinio parko - teritorijoje – (duomenys neskelbtini) regioniniame parke, kuriame statyba galima tik griežtai laikantis Tvarkymo plano sprendinių, todėl nesant nustatyto juridinio fakto apie buvusią sodybą, statytojas negali turėti pagrįstų lūkesčių, kad statybą bus galima įteisinti apeinant imperatyvius teisės aktų reikalavimus.

Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo (ne)proporcingumo

55. Jeigu neteisėta statyba kvalifikuojama kaip vykdyta pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tai jos padarinių šalinimas vykdomas pagal Statybos įstatymo įtvirtintas nuostatas. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas, pripažinęs statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Šio straipsnio 3 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat administracinių aktų pagrindu įvertina turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą.

56. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad turi būti taikoma griežčiausia statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė (būdas) – statinių nugriovimas. Taikyti Statybų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punkte numatytus atvejus, t. y. pertvarkyti projektinius dokumentus, jog galėtų būti išduotas naujas leidimas žemės sklype statyti gyvenamąjį namą su jo priklausiniais, yra neįmanoma, nes tai prieštarautų Saugomų teritorijų įstatymui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertindamas, ar Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas statinio nugriovimas yra proporcinga padarytam pažeidimui priemonė, nurodė, kad reikšminga yra tai, jog tiek išduodant 2015 m. birželio 25 d. Statybos leidimą 1, tiek 2016 m. rugpjūčio 25 d. išduodant Statybos leidimą 2, galiojo ir tebegalioja Saugomų teritorijų įstatymas, kuriame nustatytas teisinis reglamentavimas neleido ir neleidžia statinių statybos draustinio teritorijoje esančiame sklype, išskyrus įstatyme numatytas kelias išimtis. Šiuo atveju atsakovė UAB „Bostora“, kurios teises ir pareigas vėliau pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu perėmė atsakovai L. P. ir V. P., pasinaudojo STĮ 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (straipsnio redakcija galiojusi statybos leidimų išdavimo metu) nustatyta išimtimi dėl buvusios sodybos atstatymo ir kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog STĮ nustatytomis išimtimis įstatymų leidėjas siekė atkurti teisingumą ir leisti Lietuvos Respublikos piliečiams atstatyti per Antrąjį pasaulinį karą sunykusias sodybas. Faktiškai ginčo Žemės sklype nebuvusios sodybos atkūrimo procesas šiuo atveju net negalėjo būti pradėtas, o statybų procesas sklype nuo pat jo pradžios prieštaravo STĮ nuostatoms. Šiuo metu galiojančio Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos nesuteikia atsakovams L. P. ir V. P. draustinyje esančiame ginčo Žemės sklype galimybės vykdyti statybas ar atstatyti sodybą, nes atsakovai nepatenka į STĮ 9 straipsnio 3 dalies normoje išvardytų asmenų ratą. Tai reiškia, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės atsakovams L. P. ir V. P. įteisinti statinių ginčo Žemės sklype.

57. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino nepagrįstais atsakovų argumentus, kad pagal Statybos leidimą 2 pastatyti pastatai jokios žalos visuomenei ir viešajam interesui daryti negalėjo, nes atsakovų gyvenamasis namas ir kiti pastatai niekam netrukdo, be to, teritorijoje yra kitų statinių. Pažymėjo, jog būdingo, tradicinio kraštovaizdžio išsaugojimas yra vienas iš pamatinių kraštovaizdžio draustinių, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį, steigimo tikslų, nes konkretaus gamtinio ar kultūrinio kraštovaizdžio dominavimas sudarė prielaidas atitinkamoms vertybėms susiformuoti bei formuotis šiuo metu. Buvusių sodybų atkūrimas STĮ yra leidžiamas dėl to, kad jos taip pat yra tradicinio kraštovaizdžio elementai, todėl, nenustačius buvusios sodybos fakto, jos atkūrimas ginčo Žemės sklype nagrinėjamu atveju iškreiptų tradicinį kraštovaizdį. Paminėtina, kad Žemės sklypas yra šalia išskirtinai natūraliems gamtos procesams palikto (duomenys neskelbtini) gamtinio rezervato, sklypo vakarine riba praeina itin gausiai saugomų teritorijų lankytojų naudojama dviračių turizmo trasa, todėl sodybos atkūrimas ten, kur jos niekada nebuvo, vienoje iš lankomiausių parko vietų nėra suderinamas su teisingumo principu.

58. Apeliantai L. ir V. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvadomis, kad ginčo statinių nugriovimas nagrinėjamu atveju yra proporcinga priemonė neteisėtos statybos padarinių šalinimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo atsakovų L. P. ir V. P. turinį, atkreipia dėmesį, kad atsakovai, pasisakydami dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo (ne)proporcingumo, neatsižvelgdami į pirmosios instancijos teismo motyvus, taip pat pakartotinai dėsto argumentus, kuriuos išsamiai ir visapusiškai įvertino bei dėl jų pasisakė pirmosios instancijos teismas.

59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ginčo statinių griovimas yra proporcinga priemonė pašalinti neteisėtos statybos padarinius. Šiai išvadai pagrįsti skundžiamame sprendime yra teisingai ir visapusiškai išnagrinėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės (draustinyje nauja statyba negalima, ginčo statinių įteisinti neįmanoma ir kt.), taip pat įvertintos ir atsakovų nurodytos aplinkybės, kad ginčo pastatai jokios žalos visuomenei ir viešajam interesui daryti negalėjo, nes atsakovų gyvenamasis namas ir kiti pastatai niekam netrukdo. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sodybos atkūrimas ten, kur jos niekada nebuvo, vienoje iš lankomiausių parko vietų nėra suderinamas su teisingumo principu bei iškreiptų tradicinį kraštovaizdį. Apeliantai L. ir V. P. apeliaciniame skunde naujų argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų L. ir V. P. apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo parinkto neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo neproporcingumo yra atmestini kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.

60. Pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, jog savavališkai pastatytų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-1075/2022, 57 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-701/2024, 60 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kitais būdais (negriaunant ginčo statinių) pašalinti neteisėtos statybos padarinius nėra galimybės, todėl pagrįstai parinko griežčiausią priemonę.

Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo naštos paskirstymo

61. Statybos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, teismas įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

62. Kasacinio teismo konstatuota, kad statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai šalinami kaltų asmenų, t. y. tų asmenų, kurie yra atsakingi už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, lėšomis (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Vadinasi, statytojas tokiais atvejais nebūtinai yra tas asmuo (ar vienintelis asmuo), kurio lėšomis šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 86 punktas).

63. Taigi, spręsdamas išlaidų už neteisėtos statybos padarinių pašalinimo paskirstymo klausimą teismas turi nustatyti kaltus asmenis, kurių sąskaita turės būti šalinami padariniai. Asmuo laikomas kaltu, kai jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į tam asmeniui tenkančias pareigas, nepriklausomai nuo to, ar tam tikrus veiksmus jis padarė tyčia, ar dėl neatsargumo. Civilinėje teisėje subjektyvūs asmens ketinimai darant pažeidimą yra mažiau reikšmingi nei asmens elgesio atitiktis bendram rūpestingumo standartui, o jei pagal CK normas reikalaujama nustatyti tam tikrą kaltės laipsnį, tai tyčios ir didelio neatsargumo padariniai paprastai būna tapatūs (pvz., CK 6.270 straipsnio 1 dalis, 6.634 straipsnio 1 dalis, 6.665 straipsnio 4 dalis, 6.755 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, 48 punktas).

64. Neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones reglamentuojančiose teisės normose nedetalizuojama, kokie asmenys gali būti laikomi atsakingais pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktus, todėl turi būti vadovaujamasi kitomis šio įstatymo normomis. Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nustatyta, kad bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir šiuos dokumentus išdavę subjektai. Statybos įstatymo 27 straipsnio 26 dalyje įtvirtinta, kad už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti ar tikrinę statinio projektą ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Nurodytos nuostatos suteikia pagrindą daryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu statybai vykdyti turi būti rengiamas projektas ir išduodamas statybą leidžiantis dokumentas, ir jie išduoti pažeidžiant jų išdavimo tvarką, tai kaltais asmenimis Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktų prasme bus, be kita ko, už nurodytų dokumentų išdavimą (pritarimą jiems) atsakingi subjektai – kompetentingos institucijos, dalyvavusios statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese (pagal įstatymą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turinčios tiek pritarimo funkciją, tiek ir konkretaus dokumento išdavimo funkciją) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013; 2014 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2015; 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020 72 punktą). Pareigos kompensuoti neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidas našta, tenkanti konkrečiam leidimą išdavusiam ar jam pritarusiam subjektui, gali skirtis priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių to subjekto kaltės laipsnį, t. y. jo veiksmų įtakos mastą išduodant statybos leidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020, 51 punktas).

65. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis, be kita ko, pirmiau minėta kasacinio teismo praktika, sprendė, kad atsakomybė už neteisėtos statybos padarinių šalinimą tarp atsakovų paskirstytina taip: 50 procentų atsakomybės tenka atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (Departamentui), 30 procentų – atsakovei Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai (Administracijai) ir 20 procentų – atsakovei Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai (Direkcijai). Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad:

65.1. Byloje nustatyta, kad ginčo 2016 m. rugpjūčio 25 d. Statybos leidimą 2 išdavusi institucija yra Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, kuri ir yra atsakinga už Statybos leidimo išdavimo teisėtumo patikrinimą bei kuriai teko pareiga įvertinti, ar numatoma statyba neprieštarauja Statybos leidimo 2 išdavimo metu galiojusiems teisės aktų reikalavimams. Klaipėdos rajono savivaldybė dalyvavo teisminiame procese Klaipėdos rajono apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-153-903/2014 pagal UAB „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir net neprieštaravo dėl pareiškimo reikalavimų tenkinimo, neteikė ir neprašė išreikalauti jokių papildomų įrodymų (pvz. kartografinių pažymų, archyvinių duomenų, aerofotonuotraukų iš archyvų užsienio valstybėse) tam, kad būtų įsitikinta istoriškai buvusios sodybos fakto egzistavimu, nors ginčo Žemės sklypas pateko į Klaipėdos rajono savivaldybės teritoriją, (duomenys neskelbtini) regioninį parką, draustinio teritoriją ir savivaldybei, kaip kompetentingai institucijai, išduodančiai statybų leidimus statyboms jos teritorijoje, neabejotinai turėjo būti žinomas teritorijos ypatingumas, taikomi reikalavimai ir aplinkosauginiai tikslai.

65.2. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad vienas iš esminių įrodymų, kuriais vadovavosi Klaipėdos rajono apylinkės teismas priimdamas 2014 m. kovo 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, buvo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos (MAK) patvirtinta archeologo D. B. 2013 m. liepos 11 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita, kur nurodyta, kad atlikus tyrimus, šurfuose Nr. 2, 4-7 po velėna 0,2 – 0,4 m gylyje aptiktas iki 20 cm storio XIX a. – XX a. prad. kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais (keramika, dengta tamsiai ruda glazūra, neglazūruotų indų šukės, vinys, geležiniai dirbiniai), kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje. Mokslinės archeologijos komisija 2013 m. rugsėjo 10 d. posėdyje D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitai pritarė be pastabų, tačiau 2017 m. gruodžio 12 d. posėdyje jau nutarė, kad 2013 m. D. B. vykdytų tyrimų išvada, kad „kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais, kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje“, yra nepagrįsta tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimų rezultatams. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita nebuvo panaikinta, nenustatyta duomenų klastojimo ar pan. atvejų, tyrimai atlikti pagal keliamus reikalavimus, tačiau MAK nustatė, kad netinkamai suformuota tyrimą apibendrinanti išvada. Mokslinės archeologijos komisiją, kurią 3 metų laikotarpiui sudarė, komisijos nuostatus ir personalinę sudėtį įsakymu tvirtino Kultūros paveldo departamento direktorius, sudarė 9 turintys mokslinius laipsnius archeologai. Teismo vertinimu, nepateisinama yra situacija, kai kompetentingi specialistai, archeologai, teikiantys ekspertines ir patariamąsias išvadas valstybės institucijai – Kultūros paveldo departamentui – iš pradžių archeologo pateiktai išvadai pritaria be pastabų, nereikalaudami jokių papildomų duomenų pateikimo (pvz., kartografinės medžiagos, aerofotonuotraukų ir pan.) ar papildomų tyrimų atlikimo, o vėliau šias išvadas pakeičia nurodydami, kad tyrimą apibendrinanti išvada, visgi, yra netinkamai suformuota. Teismo vertinimu, apie D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitos išvadų nepagrindimą tyrimų duomenimis ir neadekvatumą tyrimų rezultatams turėjo būti žinoma dar 2013 m. rugsėjo 10 d., kai pažyma buvo svarstomo Mokslinės archeologijos komisijos posėdyje, tai negalėjo būti nepastebėta ir recenzuojant tyrimų ataskaitą. Kadangi Mokslinės archeologijos komisija nėra savarankiška institucija ar organizacija, ji veikia prie Kultūros paveldo departamento, o komisijos sprendimų aprobavimas priklauso būtent Kultūros paveldo departamentui, kuris gali arba aprobuoti sprendimus, arba ne, todėl būtent Kultūros paveldo departamentas, kaip paslaugų užsakovas, yra atsakingas už Mokslinės archeologijos komisijos priimamus sprendimus prieš trečiuosius asmenis, juos aprobuodamas prisiima ir atsakomybę už juose pateiktas išvadas.

65.3. Atsakinga dėl neteisėtos statybos ir kylančių pasekmių pirmosios instancijos teismas pripažino ir atsakovę Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkciją (buvusi (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija). Civilinės bylos Nr. 2-153-903/2014 nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija su pareiškimu nesutiko, nurodydama tik tai, kad pagal (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo plano sprendinius žemės sklype statinių statyba nėra numatyta, o teismui nusprendus tenkinti UAB „Bostora“ prašymą, priimto teismo sprendimo neskundė. 2014 m. teismui nagrinėjant bylą (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija nepateikė teismui kartografinės medžiagos bei neprašė jos išreikalauti, taip pat neprašė išreikalauti ir aerofotonuotraukų, nors ir nesutiko su pareiškimo tenkinimu. 2021 m. teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. eA2-13-904/2021 jau buvo pateikta kartografinė medžiaga, dėl kurios gavimo direkcija kreipėsi 2016 m., tačiau byloje nėra duomenų, kad šie įrodymai negalėjo būti gauti anksčiau, t. y. nagrinėjant bylą teisme 2014 m.

65.4. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės argumentais dėl atsakovų L. P., V. P. ir UAB „Bostora“ solidarios deliktinės atsakomybės už neteisėtos statybos padarinių šalinimą, nes, teismo nuomone, vien kreipimosi į kompetentingas institucijas dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir statybų proceso ginčo Žemės sklype vykdymo nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, kad atsakovai L. P., V. P. ir UAB „Bostora“ yra atsakingi. Atsakovams L. P., V. P., ir UAB „Bostora“, priešingai, nei visoms statybų procese dalyvavusioms ar kitaip prie proceso pagal kompetenciją prisidėjusioms valstybės institucijoms ir jų darbuotojams, nebuvo taikomi aukštesni žinių, kompetencijų ir atsakomybės standartai.

65.5. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, nėra atsakinga už neteisėtai išduotą Statybos leidimą 2, todėl jos atsakomybė nagrinėjamoje byloje nekyla.

66. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (Departamentas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis yra 50 proc. atsakingas už neteisėtos statybos padarinių šalinimą; teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė Departamento civilinės atsakomybės sąlygas, neteisingai nustatė atsakovų kompetencijos, funkcijų ir atsakomybės ribas, kaltės laipsnį, neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus, nenustatė ir neišnagrinėjo esminių bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, remiantis šiais pagrindiniais argumentais:

66.1. Teisės aktai apribojo Departamento kompetenciją tik projektų tikrinimu kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, jų kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo vietovės apsaugos zonose. Pagal 2013 m. išviešintus Kultūros vertybių registro duomenis planuojama žvalgomųjų archeologinių tyrimų vieta nepateko į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės, unikalus kodas Kultūros vertybių registre 30293, teritoriją ir į jokio kito kultūros paveldo objekto, registruoto Kultūros vertybių registre, teritoriją ir apsaugos zoną. Klaipėdos rajono apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-153-903/2014 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, ar UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais, nustatymo nagrinėjime nedalyvavo (nebuvo įtraukti į procesą) nei Departamentas, nei MAK. Jeigu į bylą būtų įtraukti Departamentas ir (ar) MAK, 2014 m. teismo sprendimas galėjo būti kitoks. Ginčo pastatai buvo suprojektuoti už Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės teritorijos ribos, todėl naujų pastatų statyba už kultūros paveldo objekto teritorijos ribų nepatenka į Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo sritį. Dėl to buvo priimtas sprendimas pagal Departamento kompetenciją projektui pritarti, taip pat ir atsižvelgiant į Klaipėdos rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiame 2014 m. kovo 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 nustatytus juridinius faktus.

66.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisės aktais nustatytų valstybės ir savivaldybės institucijų funkcijų ir atsakomybės ribas, neįvertino, kad naujų pastatų statybos darbai vyko vietoje, kuri pateko į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – VSTT) ir Direkcijos administravimo sritį ir tik dalis naujo kelio atkarpos pateko į Departamento valstybinio administravimo sritį – kultūros paveldo objekto teritoriją. Teismas iš viso nevertino, ar tiesiant naujo kelio atkarpą ir po ja lauko tinklus buvo pažeisti kokie nors paveldosaugos reikalavimai. Teismas iš viso nenusprendė dėl kelio atkarpos, patenkančios į kultūros paveldo objekto teritoriją, statybos padarinių pašalinimo ir nenustatė jokių Departamento neteisėtų veiksmų kultūros paveldo objekto teritorijoje, pagal kompetenciją pritariant projektui.

66.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 13 d. administracinėje byloje Nr. eA-655-492/2020 58 punkte suformulavo bendrą principą, kad kompetentingų specialistų išvados gali būti paneigtos tik kitų specialistų arba ekspertų, kurie turi specialių mokslo bei profesinių (techninių ar amato) žinių, išvadomis. Todėl MAK sudarančių mokslinį laipsnį turinčių archeologų rekomendacijos galėjo būti paneigtos tik kitų atitinkamos srities mokslininkų išvadomis. Archeologinio paveldo tvarkybos reglamente 2013-2017 metais nebuvo įtvirtinta, kad Departamentas turėtų teisę panaikinti ar pakeisti MAK sprendimus. O pagal viešojoje teisėje įtvirtintą principą, viešojo administravimo subjektams viskas, kas tiesiogiai neleista įstatymo, yra uždrausta. Archeologo D. BalB.so tyrimų ataskaita iki šiol nėra atšaukta ar pakeista, 2017 m. MAK posėdyje pati ataskaita nebuvo peržiūrėta, tačiau buvo plačiau pažiūrėta, ataskaitos panaikinimo tvarka nėra patvirtinta, buvo ataskaitų nepatvirtintų, tačiau panaikintų nebuvo. MAK 2017 m. lapkričio 29 d. protokole Nr. 113-47 pateiktas naujas 2013 m. D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų dalies išvadų vertinimas nebuvo esminis, sprendžiant klausimą dėl buvusios sodybos. Dar iki MAK 2017 m. lapkričio 29 d. posėdžio 2016 m. Direkcija kreipėsi dėl nuotraukų gavimo ir 2017 m. iš Amerikos centrinio archyvo gavo 1944 m. spalio 27 d. Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos aerofotonuotrauką kurią įvertinus paaiškėjo, jog sodybos anksčiau sklype nebuvo.

66.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs dėl Departamento sudaromų tarybų, kurių sudėtyje nėra Departamento valstybės tarnautojų ir darbuotojų, tačiau kurios turi viešojo administravimo įgaliojimus, teisinės padėties teismų bylose: vykdydamos savo funkcijas nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos laikomos viešojo administravimo subjektais (LVAT 2015 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1212-502/2015); tarybos savo sprendimus įformina aktais, nors tarybos neturi juridinio asmens statuso, jų aktai laikomi administraciniais aktais, o ginčai dėl jų panaikinimo priskirtini administracinių teismų kompetencijai, tarybos šiose bylose traukiamos atsakovais (LVAT 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-431/2009). Atsižvelgiant į šią teismų praktiką, mano, kad Mokslinės archeologijos komisija (MAK) turėjo būti įtraukta bendraatsakove šioje byloje, nes jos veiksmų rezultatai sukėlė pasekmes tretiesiems asmenims.

66.5. Pirmosios instancijos teismo Departamentui inkriminuotas pažeidimas dėl sodybų atkūrimo reglamentavimo saugomose teritorijose, taip pat lėmęs, kad iš Departamento buvo priteista pastatų, pastatytų už kultūros paveldo teritorijos ribų, 50 procentų griovimo išlaidų, yra nepagrįstas jokiomis teisės aktų normomis ir todėl neteisėtas. 2016 m. spalio 18 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 1, 2, 5, 7, 9, 13, 16, 18, 20, 23, 241, 25, 27, 29, 30, 31, 32 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 32¹ straipsniu įstatymas Nr. XII-2683. Šio įstatymo 5 straipsniu buvo pakeistas STĮ 9 straipsnis ir jo 3 dalies 8 punkte atsirado nauja nuostata, kad sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybė 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 Puslapis 12 iš 14 patvirtino Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašą. Dėl to atsakovu turėtų būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama kompetentingų institucijų.

67. Atsakovė Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (Administracija) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji yra 30 proc. atsakinga už neteisėtos statybos padarinių šalinimą; teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino institucijų veiksmų ir netinkamai paskirstė atsakomybės naštą, netinkamai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus konstatuodamas Administracijos kaltę, tokiu būdu pažeisdamas procesines teisės normas, netinkamai taikė materialines teisės normas. Administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, remiantis šiais pagrindiniais argumentais:

67.1. Statybos leidimas Nr. 1 ir Nr. 2 buvo išduoti vadovaujantis Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 pagrindu, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sodyba – gyvenamasis namas su jo priklausiniais, norint atkurti teises sodybos statinių įgijimui, kuris po to neteko galios priėmus Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. spalio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. eA2-13-904/2021, kuriuo juridinis faktas nenustatytas. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Administracija, civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 dalyvavusi suinteresuotu asmeniu, turėjo teismo prašyti išreikalauti papildomus įrodymus, t. y. kartografines pažymas, archyvinius duomenis, aerofotonuotraukas iš archyvų užsienio valstybėse, kad būtų įsitikinta istoriškai buvusios sodybos fakto egzistavimu. Klaipėdos rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-153-903/2014 pagal UAB „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turėjo būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu matė, kad pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti. Mano, kad nagrinėjamu atveju bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjęs teismas taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už neteisingai išnagrinėtą civilinę bylą ir priimtą neteisingą sprendimą, kurio pagrindu kilo tokios pasekmės, o ne visas abejones ir tariamą įrodymų nepakankamumą vertinti išimtinai Administracijos nenaudai.

68. Atsakovė Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija (Direkcija) (buvęs pavadinimas - (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji yra 20 proc. atsakinga už neteisėtos statybos padarinių šalinimą; teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes. Direkcija apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, remiantis šiais pagrindiniais argumentais:

68.1. Direkcija civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 neteikė apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo, nes tuo metu (2014 m.) neturėjo pagrindo (naujų aplinkybių ar argumentų), kuriais pagrįstų pirmos instancijos teismo sprendimo neteisėtumą. Abejonės dėl atliktų tyrimų rezultatų tikslumo atsirado tik gavus Kultūros paveldo departamento 2017 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. (9.71.)2-2998, kuriuo Direkcija buvo informuota dėl galimų archeologinių tyrimų duomenų klastojimo, bei jai buvo pateiktas MAK 2017 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolo Nr. 113-47 išrašas. Direkcija iškart ėmėsi aktyvių teisinių veiksmų ir 2017 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 1.7-281 kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo ir apsaugos priemonių taikymo. Kartografinė medžiaga, kuri naudota atnaujintos civilinės bylos nagrinėjime buvo gauta po to, kai Direkcija 2018 m. kreipėsi dėl jos gavimo.

68.2. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 metu visoms byloje dalyvavusioms proceso šalims nebuvo žinoma apie 1944 m. spalio 27 d. Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos aerofotonuotraukų buvimo faktą, nes tik 2015 metais Kultūros rėmimo fondo lėšomis buvo dalinai finansuotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) ir partnerio Klaipėdos universiteto projektas ,,Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvos teritorijos aerofotonuotraukų identifikavimas, skaitmeninimas JAV nacionaliniame archyve ir sklaida”. Lietuvos centrinio valstybės archyvo darbuotojai JAV nacionaliniame archyve atrinko ir nuskenavo 213 Vokietijos žvalgybos skrydžių maršrutų, kurie sudaro apie 17500 aerofotovaizdų. Direkcija apie šių aerofotonuotraukų egzistavimą sužinojo 2017 metais, o pačias aerofotonuotraukų kopijas gavo 2018 metais.

68.3. Direkcija taip pat dėjo visas pastangas savo kompetencijos ribose (kaip aprašyta šio skundo 1-3 dalyse) ir veikė vadovaudamasi išimtinai saugomos teritorijos steigimo tikslais bei galiojusiais teisės aktais. Dėl to skundžiamo sprendimo dalis, kuria Direkcija pripažinta atsakovu ir įpareigojama savo lėšomis (20 proc.) pašalinti neteisėtos statybos padarinius, yra nelogiška ir paneigianti Direkcijos, kaip institucijos, atsakingos už saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą, pastangas ir svarų indėlį šioje byloje, išsiaiškinant tikrąją padėtį, tiesą ir priimant objektyvų sprendimą, visiškai atitinkantį pagrindinį teisės principą, kad iš neteisės negali gimti teisė.

69. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo 2016 m. rugpjūčio 25 d. Statybos leidimą 2 išdavusi institucija yra atsakovė Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, kuri yra atsakinga už Statybos leidimo išdavimo teisėtumo patikrinimą bei kuriai teko pareiga įvertinti, ar numatoma statyba neprieštarauja Statybos leidimo 2 išdavimo metu galiojusiems teisės aktų reikalavimams. Statybos leidimams išduoti buvo reikalingi Departamento ir Direkcijos pritarimai (suderinimai). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kad Administracija yra atsakinga už neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidas, nes Klaipėdos rajono savivaldybės administracija yra tas subjektas, kuris dalyvavo pakeičiant ginčo Žemės sklypo paskirtį, pritariant ir išduodant Statybos leidimus, ir kuris yra atsakingas už neteisėtą Statybos leidimo išdavimą, tačiau nepritaria nustatytai atsakomybės daliai (30 proc.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime buvo nepakankamai įvertintas Administracijos vaidmuo tiek ginčo statybos leidimų išdavimo procese, tiek civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, kur Administracija sutiko su pareiškimu ir teismo sprendimo neskundė instancine tvarka.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direkcijos aktyvūs veiksmai renkant naujus rašytinius įrodymus, kreipiantis į prokurorą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, leidžia iš dalies sutikti su Direkcijos argumentais, kurie skundžiamame sprendime nustatant Direkcijos atsakomybės dalį nebuvo visapusiškai ištirti ir įvertinti.

71. Teisėjų kolegija, nors pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Departamentas pagrįstai laikomas iš dalies atsakingu už neteisėtos statybos padarinių šalinimą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas atsako 50 proc. už neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidas. Skundžiamame sprendime neįvertintos aplinkybės, kad Departamentas civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo nebuvo byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl neturėjo galimybės nei išreikšti savo pozicijos bylos nagrinėjimo metu, nei apskųsti teismo sprendimo instancine tvarka, bei kad planuojama žvalgomųjų archeologinių tyrimų vieta nepateko į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės, unikalus kodas Kultūros vertybių registre 30293, teritoriją ir į jokio kito kultūros paveldo objekto, registruoto Kultūros vertybių registre, teritoriją ir apsaugos zoną.

72. Tiriant atsakovų UAB „Bostora“ ir L. P. veiksmus civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, pirmosios instancijos teismas pakankamai glaustai nurodė, kad šiems atsakovams netaikomi aukštesni žinių, kompetencijų ir atsakomybės standartai. Tuo tarpu ieškovės argumentai, kad UAB „Bostora“ (kurios akcininku ir vadovu buvo L. P.) teismui pateikė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir šį pareiškimą patvirtinančius įrodymus, pasirūpino liudytojų dalyvavimu procese, juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas pareiškėjo interesais, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl jų atsakomybės ir jos masto nebuvo visapusiškai įvertinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios skundžiamo sprendimo išvados neatitinka kasacinio teismo praktikos, kai panašiose bylose iš dalies atsakomybė pripažįstama ir patiems statytojams, pripažįstant, kad jie turėjo žinoti apie taikomus ribojimus (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-701/2024; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020), o šiuo atveju atsakovai UAB „Bostora“ ir L. bei V. P. ne tik žinojo apie negalimumą statyti saugomoje teritorijoje, bet ir dėjo aktyvias pastangas siekiant išimčių iš imperatyvaus reguliavimo taikymo.

73. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė situacija, kad ginčo Statybos leidimams Nr. 1 ir Nr. 2 išduoti prielaidas sudarė Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, Administracijos priimti administraciniai aktai (2014 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. AV-1710, kuriuo pakeista Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis iš žemės ūkio į kitą naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) bei kompetentingų institucijų (Departamento ir Direkcijos) pritarimai. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas ištyrė Administracijos, Departamento ir Direkcijos veiksmų ir/ar neveikimo įtaką ginčo statybų leidimo išdavimui, tačiau visiškai nevertino valstybės atsakomybės už teismo, išnagrinėjusio civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, veiksmus (ne)buvimą. Administracija apeliaciniame skunde nurodė, kad už neteisėtos statybos šalinimo išlaidas atsakomybę taip pat turėtų prisiimti ir valstybė dėl teismo veiksmų. Šiuos klausimus bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme žodinio bylos nagrinėjimo metu kėlė ir kiti bylos dalyviai, pvz. atsakovas L. P., tačiau skundžiamame sprendime šiuo klausimu iš viso nėra pasisakyta.

74. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad dėl teismo, priėmusio sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, vaidmens išduodant ginčo statybos leidimą skundžiamame sprendime iš viso nėra pasisakyta, šios aplinkybės nebuvo pirmosios instancijos teismo nustatytos ir įvertintos, valstybę civilinėse bylose dėl žalos, padarytos teismo veiksmais, atstovaujanti Teisingumo ministerija nebuvo įtraukta atsakove dėl šios bylos dalies, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas negali apeliacinėje instancijoje pašalinti šio skundžiamo sprendimo dalies trūkumo. Neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos teisingam paskirstymui nagrinėjamoje byloje būtina ištirti ir įvertinti ne tik atsakovų Departamento, Direkcijos, Administracijos, UAB „Bostora“ ir L. bei V. P. veiksmus, tačiau ir civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo išnagrinėjusio teismo veiksmus. Nurodyti neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo pažeidimai yra tokio pobūdžio, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta ši bylos dalis (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

75. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylą išnagrinėjęs teismas neatskleidė bylos dalies dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo esmės, netinkamai motyvavo šią teismo sprendimo dalį, dėl ko ši bylos dalis apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešinga situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, nustatyti pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo ir šią bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

76. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos dalį dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo išaiškinimus, kad Statybos įstatymo nuostata, reglamentuojanti asmenis, laikomus atsakovais bylose dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo, nereiškia, kad į tokių bylų nagrinėjimą kaip atsakovai įtraukiami visi statinio projektą tikrinę ir jiems pritarę subjektai, o įtraukiami tik tie asmenys, kurių netinkamu pareigų vykdymų grindžiamas reikalavimas dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021). Bylos dalyvių apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, kad pareiga kompensuoti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo išlaidas ar jų dalį tenka ne konkrečioms kompetentingoms institucijoms, o valstybei ar savivaldybei neatitinka kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, kurioje patvirtinta, kad tokia pareiga dėl išlaidų padengimo tenka kompetentingoms institucijoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020).

77. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš naujo nagrinėjant šios bylos dalį dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo, vertintinas ir valstybės atsakomybės už teismo veiksmus civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo (ne)buvimas. Pažymėtina, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Neįrodžius kaltų neteisėtų teismo ir (ar) teisėjo veiksmų (CPK 178 straipsnis), civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį negalimas. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Taip pat pažymėtina, kad pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-159/2007). Tačiau toks teismo aktyvumo pareigą apibrėžiantis reikalavimas nereiškia, kad teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga, nes ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas). Jeigu dėl tam tikrų priežasčių asmuo negali gauti kurio nors iš rašytinių įrodymų, jis turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl tokio įrodymo išreikalavimo CPK 199 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

78. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje byloje ieškovės patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies, t. y. reikalavimai dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir įpareigojimo atsakovus UAB „Bostora“, L. P. ir V. P. nugriauti statinius tenkintini, tačiau ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovus UAB „Bostora“, L. P. ir V. P. kaltais dėl statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, netenkintas. Likę reikalavimai yra išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad patenkinta yra 66,66 proc. visų ieškovės ieškinio reikalavimų, o atmesta yra 33,33 proc. ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovės atsakovės UAB „Bostora“ naudai priteista 666,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokatės teisinei pagalbai, o atsakovo L. P. naudai 1166,55 Eur bylinėjimosi išlaidų.

79. Ieškovė Klaipėdos apygardos prokuratūra apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuriuo iš ieškovės atsakovams UAB „Bostora“ ir L. P. buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos advokatės teisinei pagalbai atlyginti ir šias išlaidas priteisti iš kaltų asmenų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prokuroras apgynė viešąjį interesą, nes teismas iš esmės patenkino visus ieškinio reikalavimus, todėl nesutiktina su teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prokurorui gynusiam viešąjį interesą.

80. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais dėl šios skundžiamo sprendimo dalies. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 34 punkte suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę, taikant neteisėtos statybos teisinius padarinius, turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos išdavimo kalti asmenys, nustatomas jų atsakomybės laipsnis ir sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo. Teismas privalo ex officio (pagal pareigas) spręsti nurodytus klausimus net ir nesant pareikšto atitinkamo šalių reikalavimo. Dėl to šiuo atveju laikytina, kad ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinys buvo iš esmės tenkintas, nes esminis ir pagrindinis reikalavimas dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir ginčo statinių nugriovimo yra patenkintas. Dėl teisinių pasekmių, kurios kyla statybą leidžiantį dokumentą panaikinus, t. y. dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo, teismas privalo spręsti ir nesant pareikšto tokio reikalavimo. Šio išvestinio klausimo išsprendimo rezultatas nenulemia, ar ieškovės ieškinys yra tenkinamas visiškai ar iš dalies, ir todėl neturi įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui.

81. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas). Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 36 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė yra laikytina laimėjusia nagrinėjamą bylą, o atsakovai UAB „Bostora“ ir L. P., kurie iš esmės nesutiko su ieškiniu, yra laikytini pralaimėjusiais bylą, todėl jų patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme tenka jiems patiems ir nėra priteistinos iš kitų proceso dalyvių (CPK 93 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

82. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyse dėl ginčo statybos leidimo pripažinimo neteisėtu bei neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo nurodė esminius argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė šioje nutartyje nurodytas materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo šiai ginčo daliai aktualios kasacinio teismo praktikos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimo dalį dėl ginčo statybos leidimo pripažinimo neteisėtu bei neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo, kurią panaikinti ar keisti atsakovų L. ir V. P. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl šių atsakovų apeliacinis skundas atmetamas ir ši skundžiamo teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

83. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos dalies dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo esmės, netinkamai motyvavo šią skundžiamo teismo sprendimo dalį, todėl atsakovų Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, nustatyti pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo ir šią bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

84. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, todėl ieškovės apeliacinis skundas yra tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra procesinis, neturintis įtakos materialinių reikalavimų išsprendimui, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme yra tikslintina, o ne keičiama.

85. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos dalis dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai skundžiamo sprendimo dalis, kuria iš atsakovų Departamento, Direkcijos ir Administracijos priteista žyminio mokesčio dalis valstybei yra naikinta, nes tik iš naujo išnagrinėjus bylos dalį dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo ir nustačius atsakingus asmenis bus galima tinkamai paskirstyti šias bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

86. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

87. Nagrinėjamu atveju, atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinis skundas atmestas, atsakovas UAB „Bostora“ prisidėjo prie šių atsakovų apeliacinio skundo, todėl šių atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

88. Tretieji asmenys UAB „Statybų archeologija“ ir D. B. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, bet nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

89. Kiti bylos dalyviai neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros (prokuroro, ginančio viešąjį interesą) apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovų L. P. ir V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad atsakovas L. P. šalina neteisėtos statybos padarinius Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos lėšomis (50 procentų), Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos lėšomis (30 procentų), Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos lėšomis (20 procentų), ir atitinkamai iš šių atsakingų asmenų priteisiamas žyminis mokestis valstybei, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį palikti iš esmės nepakeistą, ją patikslinant, ir išdėstyti taip:

„patikslintą ieškinį tenkinti.

Panaikinti 2016 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kito statytojo (L. P.) vardu išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-34-160825-00363, suteikiantį teisę žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), statyti naujus statinius: 1) naują gyvenamosios paskirties (vieno buto) neypatingą, 133,94 kv. m bendrojo ploto statinį; 2) naują negyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio, neypatingą 133,94 kv. m bendrojo ploto statinį (pirtį (sauną)).

Įpareigoti atsakovą L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), (statytoją) per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti statybos, atliktos žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2016 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kito statytojo (L. P.) vardu išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-34-160825-00363 padarinius – nugriauti pastatytus (statomus) pastatus – gyvenamosios paskirties statinį, negyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio statinį (pirtį (sauną)) bei inžinerinius tinklus ir sutvarkyti statybvietę.

Per teismo nustatytą terminą nepašalinus statybos, atliktos žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai buvo išduotas statybos leidimas Nr. LSNS-34-160825-00363, padarinių, t. y. teismo nustatytu terminu nenugriovus gyvenamosios paskirties statinio, negyvenamosios paskirties, pagalbinio ūkio statinio (pirties (saunos)) bei inžinerinių tinklų ir nesutvarkius statybvietės, suteikti teisę šiuos statybos padarinius pašalinti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. kovo 9 d. išduotą pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. ACUB-20-180309-00389, kurios pagrindu žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), teisiškai buvo įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).“

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.