Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, atstovei prokurorei Editai Rutkauskaitei, pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Bostora“ atstovui advokatui Ramūnui Girevičiui, suinteresuotiems asmenims G. P., D. B., L. P., jo atstovei advokatei Gražinai Mauručaitienei, V. P., D. K., Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovui direktoriui Dariui Niciui, R. P., uždarosios akcinės bendrovės „Statybų archeologija“ atstovui D. Z. ir atstovui advokatui Mantui Liugui.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, ginanti viešąjį interesą, Pajūrio regiono parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, L. P., V. P., R. P., uždaroji akcinė bendrovė „Statybų archeologija“, D. B., G. P., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, D. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos rajono apylinkės teismas (dabar – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai) išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Pajūrio regioninio parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, ir pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame 10 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba – gyvenamasis namas su jo priklausiniais.

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartimi atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 pagal pareiškėjos UAB „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, ginantis viešąjį interesą, Pajūrio regioninio parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punkto pagrindais.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašymą atnaujinti procesą grindė tuo, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2017 m. gruodžio 14 d. raštu informavo Pajūrio regioninio parko direkciją dėl galimo archeologinių tyrimų duomenų klastojimo ir pateikė Mokslinės archeologijos komisijos posėdžio protokolo išrašą. Pateiktame protokolo priede „Informacija apie 2011 - 2017 metų Karklėje, Klaipėdos r., vykusių archeologinių žvalgomųjų tyrimų eigą, rezultatus ir jų interpretaciją bei siūlymai komisijai dėl pastebėtų klastočių ir neadekvataus tyrimų rezultatų interpretavimo“ nurodytas galimas duomenų klastojimas, neadekvatus tyrimų rezultatų vertinimas D. B. atliktoje žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 metų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje. Prokuratūra susipažinusi su Klaipėdos rajono apylinkės teisme išnagrinėta civiline byla Nr. 2-153-903/2014 nustatė, jog byloje pareiškėja UAB „Bostora“ prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą rėmėsi UAB „Klaipėdos projektas“ 2005 metais atliktų istorinių tyrimų pažymoje padaryta išvada, kad tiriamo sklypo pietryčių dalyje XX a. I p. kartografijoje pažymėta kūdra, vizualinės apžiūros metu jo aplinkoje rasti akmenys, degtų plytų nuolaužos gali būti vertinami kaip buvusios apstatymo liekanos, taip pat D. B. 2013 m. liepos 11 d. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 metų žvalgomųjų tyrimų pažyma, kurioje nurodyta, kad šurfuose Nr. 2,4-7 po velėna 0,2-0,4 metrų gylyje aptiktas iki 20 centimetro storio XIX-XX a. pradžios kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais, kuris susidarė buvusio gyvenamojo namo vietoje, taip pat liudytojo R. T. paaiškinimais, kad „prie prūdo buvo namas, tvartas, sklepas, daržinė, klėtis“.

Nurodė , jog teismas vadovaudamasis šiais įrodymais, nors į bylą nebuvo pateikta juridinį faktą patvirtinančių vietovės žemėlapių, pareiškėjos UAB „Bostora“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkino, pripažino, kad UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame 10 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo gyvenamasis namas su jo priklausiniais. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas teisės atstatyti sodybos statinius įsigijimui.

Nurodė , kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos 2017-11-28 posėdžio protokolu Nr. 113-47, įvertinus 2011-2017 m. archeologinių tyrimų, vykdytų (duomenys neskelbtini), rezultatus ir interpretacijas, buvo nutarta, kad 2013 m. D. B. (UAB „Statybų archeologija“) tyrimų, vykdytų žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), išvada, kad „kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais, kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje“, yra nepagrįsta tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimų rezultatams. Šis nutarimas buvo priimtas susipažinus su dr. G. P. atlikta 2011 – 2017 m. Karklėje, Klaipėdos r., vykusių archeologinių žvalgomųjų tyrimų eigos, rezultatų ir jų interpretacijų analize, pastebėtomis klastotėmis ir neadekvačių tyrimų rezultatų interpretavimu. Dr. G. P. 2017 m. lapkričio 24 d. informacijoje nurodė, kad 2013 m. D. B. atliktų žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymos išvada Nr. 2, kad aptiktas kultūrinis sluoksnis „susidarė buvusio gyvenamojo namo vietoje“, nepagrįsta tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimo rezultatams. Visiškai neįvertintos aplinkybės, kad XIX-XX a. statybinės ir buitinės šiukšlės buvo pilamos į laukus, o gruntas su XIX-XX a. sodybų liekanomis galėjo būti atvežtas iš kitur ir vėliau. Vienintelis neabejotinas buvusio gyvenamojo namo įrodymas archeologiniuose tyrimuose yra jo pamatai, kurie nebuvo rasti, todėl vien tik iš to laikotarpio šiukšlių spręsti apie stovėjusį gyvenamąjį namą negalima. Informacijoje taip pat nurodė, kad įtarimų kelia ir pats kultūrinio sluoksnio buvimo faktas. Ataskaitoje pateiktose šurfų pjūvių nuotraukose nesimato griuvėsių, apie kuriuos rašoma tekste. Be to, jis pažymėjo, kad archeologinių tyrimų vieta buvo žema ir šlapia. XX a. I pusėje, prieš melioraciją, šios vietos buvo dar drėgnesnės (1912 m. žemėlapyje pažymėta bala ar kūdra).

Nurodė , jog Dr. G. P. paaiškinime Generalinei prokuratūrai nurodė, jog jis yra Mokslinės archeologijos komisijos narys, sukaupęs nemažą archeologinių tyrimų pajūryje patirtį, todėl jis Kultūros paveldo departamento paprašytas įvertino archeologinių tyrimų, atliktų Karklėje ataskaitas. 2017 m. lapkričio 24 d. jis komisijai pateikė informaciją, kad sklype Nr. (duomenys neskelbtini), archeologo D. B. 2013 m. tyrinėtoje vietoje senuose žemėlapiuose sodybų ar kitokių statinių niekada nebuvo. Šiam faktui pagrįsti jis pateikė žemėlapių iškarpas iš senųjų žemėlapių su pažymėtomis 2013 m. D. B. vykdytų archeologinių tyrimų ir vėliau UAB „Bostora“ pastatyto gyvenamojo namo vietomis.

Nurodė , jog D. B. 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje padaryta išvada, kuria rėmėsi teismas priimdamas sprendimą, nepagrįsta tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimų rezultatams, todėl tai yra laikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe, kuri tapo žinoma įsiteisėjus 2014 m. kovo 5 d. teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Naujai paaiškėjusi aplinkybė turi esminę reikšmę bylai, nes esant byloje įrodymams, kurie leidžia abejoti D. B. 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje padarytomis išvadomis, tyrimų rezultatų interpretavimu, galėjo būtų priimtas visiškai kitas sprendimas – teismo sprendimu negalima būtų nustatyti sodybos statinių buvimo sklype fakto, reikšmingo sodybos statinių atstatymo klausimui spręsti, todėl šis sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl procesas šioje byloje turi būti atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Nurodė , jog šioje byloje esantys įrodymai, kuriais remdamasis teismas priėmė sprendimą, vertintini kaip nepakankamas įrodinėjimo dalykas sodybos buvimo sklype faktui konstatuoti, nes 1) 2005 m. istorinių tyrimų pažymoje, kurioje nurodoma, kad „tiriamo sklypo pietryčių dalyje XX a. I p. kartografijoje pažymėtas prūdas, vizualinės apžiūros metu jo aplinkoje rasti akmenys, degtų plytų nuolaužos gali būti vertinami kaip buvusio apstatymo (vieno iš atskirai nuo tėvų jų žemėje įsikūrusių vaikų sunykusios sodybos?) požymiai ir liekanos <...>. Trūkstant archyvinių šaltinių apie aprašomo sklypo apstatymo iki XX a. vidurio situaciją tikslinga archeologijos specialisto išvada“, nėra duomenų apie buvusios sodybos ginčo sklype egzistavimą; 2) Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane, skirtingai nei sprendime nurodo Klaipėdos rajono apylinkės teismas, ginčo žemės sklypo gretimybėse esamų ir buvusių sodybų vietos nėra pažymėtos; 3) prie 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymos pateiktose šurfų nuotraukose nebuvo užfiksuota aiškių buvusios sodybos gyvenamojo namo, kuris yra pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas, pamatų liekanų; byloje nėra duomenų, jog rastos duženos, plytų nuolaužos yra būtent konkrečios sodybos pastatų pamatų liekanos; 4) teismas, vertindamas liudytojo A. R. Tydiko parodymus, kad jo šeima 1943-1944 m. gyveno prie Placio ežero šeimai priklausančiame name ir neatsižvelgė į aplinkybę, jog pastarasis yra gimęs 1941 metais ir 1943-1944 metais jam tebuvo 2-3 metai, todėl tokio liudytojo parodymai negali būti vertinami kaip patikimi.

Suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija pateikė atsiliepimą į pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, kuriame nurodė, jog su prašyme nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis sutinka ir prašo pareiškimą tenkinti.

Pareiškėja UAB „Bostora“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, jog su prašymu dėl proceso atnaujinimo nesutinka, nes prašymas atnaujinti procesą yra paduotas praleidus CPK 368 straipsnyje nustatytus terminus, be to, nėra CPK 366 straipsnio 1 dalyje 2 ir 9 punktuose numatytų pagrindų. Nurodė nesutikimo motyvus: civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014, pradėtoje pagal pareiškėjos UAB „Bostora“ pareiškimą, suinteresuotais asmenimis dalyvavo Pajūrio regioninio parko direkcija, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, t. y. net kelios valstybės ir savivaldybės institucijos, kurioms įstatymo yra suteikti specialūs įgaliojimai viešojo intereso apsaugos srityje, todėl šios institucijos, manydamos, jog yra CPK 366 straipsnyje nurodyti pagrindai proceso atnaujinimui, turėjo joms įtvirtintą teisę su atitinkamu prašymu kreiptis į teismą. Be to, jų manymu apie tariamą 2013 m. D. B. ataskaitos ir pažymos tariamą ydingumą ir trūkumus, jeigu toks būtų buvęs, byloje dalyvaujantiems suinteresuotiems asmenims turėjo būti žinoma dar 2013 m. rugsėjo 10 d., kai jos buvo svarstomos komisijos posėdyje ir recenzuojant bei bylą nagrinėjant teisme. Suinteresuoti asmenys nesutikdami su pareiškėjos UAB „Bostora“ prašymu, galėjo skųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka arba per tris mėnesius galėjo kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. To nepadarius laikytina, kad jie praleido nustatytą 3 mėnesių terminą. Mano, kad šiuo atveju susidaro tokia situacija, kurioje prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, kurį galimai netinkamai įgyvendino vietos savivaldos ir valstybinės institucijos, turėjusios tai padaryti pagal įstatymą. Be to, nurodė, jog iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi CPK 368 straipsnio 2 dalies redakcija numatė, kad prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieneri metai. Šiuo pagrindu dėl proceso atnaujinimo galima buvo kreiptis tik iki 2015 m. balandžio 7 d., nes sprendimas byloje įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d. Šiuo atveju pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra į teismą dėl proceso atnaujinimo pasikreipė 2018 m. sausio 2 d., todėl jų manymu jau buvo pasibaigusi subjektinė teisė ir suėjęs minėtas naikinamasis terminas, todėl procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu negali būti atnaujintas.

Nurodė , jog nesutinka, kad procesas būtų atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. paaiškėjus naujoms esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nesutinka, su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nurodyta tariamai naujai paaiškėjusia aplinkybe, kad „D. B. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje padaryta išvada, kuria rėmėsi teismas priimdamas sprendimą, nepagrįsta tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimų rezultatams“. Nesutikimą grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, prašydama atnaujinti civilinės bylos procesą, išimtinai remiasi iš esmės vieno asmens – dr. G. P., subjektyvia nuomone, jokiais objektyviais, oficialiais įrodymais nepagrįstomis spėlionėmis, prielaidomis bei abejonėmis dėl 2013 m. D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitos, kuria kaip vienu iš įrodymų, rėmėsi teismas priimdamas 2014 m. kovo 5 d. sprendimą. Nurodė, kad šiuo atveju sprendžiant ar yra CPK 366 straipsnio 1 dalyje 2 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą, turi būti vertinama, ar pateiktame komisijos 2017 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolo išraše, kuriame yra užfiksuotas komisijos nutarimas, buvo remtasi išimtinai vieno komisijos nario dr. G. P. subjektyvia nuomone. Jų manymu negali būti laikoma nauja paaiškėjusia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtos civilinės bylos procesą – vieno, byloje nedalyvavusio asmens, praėjus beveik ketveriems metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo, reiškiama nuomonė, keliamos prielaidos, abejonės dėl civilinėje byloje egzistuojančio ir teismo kitų bylos įrodymų kontekste ištirto įrodymo. Nurodė, jog D. B. 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų recenzuota ataskaita buvo pateikta Kultūros paveldo departamentui ir svarstoma 2013 m. rugsėjo 10 d. komisijos posėdyje. Jokie ataskaitos trūkumai, tame tarpe ir nurodomi dr. G. P., svarstymo metu nebuvo konstatuoti. Priešingai – komisija, kurią sudarė prof. dr. A. K., dr. L. K., dr. A. S. – Strimaitienė, doc. dr. G. Z., apsvarstę D. B. ataskaitą konstatavo, kad ji atitinka Reglamento reikalavimus bei rekomendavo Kultūros paveldo departamentui ją priimti, o pastarasis pagal Komisijos rekomendaciją D. B. ataskaitą priėmė. D. B. 2013 metų ataskaita pagal visas teisės aktuose numatytas procedūras kompetentingų asmenų (humanitarinių mokslų srities daktarų, Komisijos, Kultūros paveldo departamento) buvo patikrinta ir patvirtinta, tiek 2014 m. kovo 5 d. teismo sprendimo priėmimo metu, tiek šiai dienai yra galiojanti, nepaneigta teisės aktų nustatyta tvarka, 2013 m. liepos 11 d. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažyma komisijos nėra pripažinta kaip netinkama. Tą aplinkybę, kad D. B. 2013 m. atlikti archeologiniai tyrimai yra teisingi, nebuvo klastojami (kaip subjektyviai mano dr. G. P.) patvirtina ir tai, kad pagal Pajūrio regioninio parko direkcijos 2017 m. gruodžio 29 d. pareiškimą (tą patį, kurio pagrindu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo atnaujinti procesą), STT Klaipėdos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyr. specialistės 2018 m. sausio 15 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą UAB „Statybų archeologija“ darbuotojų atžvilgiu pagal BK 300 str. 1 d. buvo atsisakyta pradėti, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Be to, nurodė, jog UAB „Statybų archeologija“ buvo ir yra tiesioginė dr. G. P., jo sutuoktinės dr. G. P., komisijos narių dr. R. V., dr. L. K. ir jo sutuoktinės komisijos sekretorės A. K. konkurentė archeologinių tyrimų paslaugų teikimo rinkoje, todėl dėl nurodyto suinteresuotumo, siekiant pakenkti UAB „Statybų archeologija“ dalykinei reputacijai bei eliminuoti ją iš Šventosios senovės gyvenvietės tyrimų, dr. G. P. ne tik negalėjo atlikti UAB „Statybų archeologija“ darbuotojo D. B. ataskaitos analizės ir vertinimo (kas dėl nurodyto suinteresuotumo nėra objektyvu), bet juo labiau jis, kartu su kitais komisijos nariais dr. R. V. ir dr. L. K. privalėjo 2017 m. lapkričio 28 d. komisijos posėdyje nusišalinti nuo UAB „Statybų archeologija“ vykdytų archeologinių tyrimų svarstymo, rezultatų vertinimo ir išvadų pateikimo.

Suinteresuotas asmuo L. P. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad mano, jog teismas, išnagrinėjęs bylą, turi palikti nepakeistą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas. Nurodė, kad jis su sutuoktine V. P. 2016-05-09 pagal pirkimo – pardavimo sutartį iš UAB „Bostora“ įsigijo 1013/50000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2016-05-13 taip pat kartu su sutuoktine įsigijo 1/1000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Vėliau jis, sutuoktinė kartu su R. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo 6391/100000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 20017-08-03 pirkimo – pardavimo sutartį iš UAB „Bostora“. Prieš pirkdamas žemės sklypą žinojo, kad UAB „Bostora“ turi 2015-06-25 išduotą Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos leidimą Nr. LNS-34-150625-00391 statyti naują (us) statinį (ius)/ rekonstruoti statinį (ius)/ atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) bei parengusi vieno buto gyvenamojo namo su pagalbiniais ūkio paskirties pastatais ir kūdra projektą. Po žemės sklypų įsigijimo, leidimas statybai buvo perrašytas jo vardu, jis taip pat perėmė ir statybos projektą. Atlikęs nedideles projekto korektūras, pastatė gyvenamąjį namą, 2016-05-09 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigytoje sklypo dalyje. Atsiliepimo pateikimo dienai namo baigtumas – 82 proc., jo kadastriniai matavimai ir nuosavybės teisė yra įregistruoti valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre. Mano, kad ginant viešąjį interesą, negali nukentėti kitų sąžiningų, t. y. šiuo atveju jo šeimos interesai.

Suinteresuotas asmuo UAB „Statybų archeologija“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad pritaria pareiškėjos UAB „Bostora“ reikalavimui teismo tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, pagal byloje esančias nustatytas faktines aplinkybes, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2018 paliktinas nepakeistu. Nurodė, kad apibendrinant dr. G. P. įvardintas neva naujai atsiradusias aplinkybes, sudariusias prielaidas atnaujinti civilinį procesą, pažymėtina, kad jos iš esmės tėra dvi: (1) neva tirtoje vietoje nebuvo kultūrinio sluoksnio, o vien tik šiukšlės (t. y. neva pateiktas duomenų klastojimas) bei (2) neva žemoje ir šlapioje vietoje niekas pastatų nestatė, todėl pastatai nėra atvaizduoti istorinėje kartografijoje (t. y. neva klaidingas duomenų interpretavimas). Teigia, kad visa atsakomybė dėl tiek liudijimuose, tiek Mokslinės archeologijos komisijos protokole, tiek informacijoje tenka dr. G. P.. Nurodo, kad 2018-07-18 STT išvadoje nustatyta, kad Mokslinės archeologijos komisijos ir Vertinimo tarybų nepriklausomumas atskirais atvejais gali tapti neskaidriu, netinkamai kontroliuojamu įrankiu kultūros paveldo apsaugos procese. Pažymėjo, kad būtent šiuo konkrečiu atveju atsiskleidžia esama Kultūros paveldo departamento bei Mokslinės archeologijos komisijos ydinga praktika, kuomet tikslingai ir nepagrįstai buvo siekta pakenkti UAB „Statybų archeologija“ bei šioje įmonėje dirbančių archeologų dalykinei reputacijai, nesudarytos teisinės prielaidos užginčyti Mokslinės archeologijos komisijos protokolinius nutarimus, neatliktas objektyvus ir nepriklausomas tyrimas, vien tik dr. G. P. subjektyvia nuomone parengtas Mokslinės archeologijos komisijos protokolas, tikslingai tendencinga neigiama nuomonė buvo paskleista viešosios informacijos priemonėse. Teigia, kad savo laiku Mokslinės archeologijos komisijos narys dr. G. P., pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais bei Kultūros paveldo departamento sudarytomis veikimo sąlygomis, nenumatančiomis jokios Mokslinės archeologijos komisijos nario asmeninės atsakomybės už jo atliktas veikas, vien siekė eliminuoti savo asmeninį konkurentą Šventosios senovės gyvenvietės tyrimuose – UAB „Statybų archeologija“. Dėl 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų rezultatų nurodė, kad esamu metu galima apibrėžti dalies nuo XX a. pradžios iki 1945 m. sodybvietes vietas, tačiau išlieka didelė tikimybė aptikti kitas sodybvietes ar pavienius pastatus, kurių egzistavimo bei nunykimo faktas galėjo nesutapti su kartografo apsilankymu Karkelbecke XVIII-XX a. 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų tikslas – UAB „Bostora“ nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype buvo nustatyti ar sklypo dalyje yra išlikę pokaryje nugriautų pastatų pamatai, surinkti mokslinius archeologinius duomenis apie tyrimų vietoje esančius kultūrinius sluoksnius, nustatyti sklypo archeologinę – paminklosauginę vertę. Pasak sklypo savininko, minėtoje sklypo dalyje paviršiuje iki 2013 m. tyrimų buvo matomos buvusių pastatų pamatų liekanos, todėl prieš tyrimus buvo numatyta ištirti keturis 2 x 1 m dydžio šurfus. Atvykus į tyrimų vietą ir išžvalgius teritoriją jokių pamatų ar kitokių struktūrų nepastebėta. Siekiant nustatyti ar šioje sklypo dalyje yra su sodybvietės egzistavimu susijęs kultūrinis sluoksnis, nuspręsta ištirti visą teritoriją. Sklypo PR dalyje šalia esančios kūdros, apie 120 x 50 m dydžio plote buvo ištirti aštuoni 1 x 1 m dydžio šurfai, iš viso 8 m² bendras plotas. Nurodė, kad trijuose šurfuose (Nr. 1, 3, 8) po velėnos ir dirvožemio sluoksniu 0,2 - 0,25 m gylyje fiksuotas įžemis. Archeologinių radinių ir struktūrų neaptikta. Tuo tarpu šurfuose Nr. 2, 4 - 7 po velėna ir dirvožemiu, 0,2 - 0,4 m gylyje, aptiktas iki 20 cm storio XIX a. - XX a. prad. kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais, kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje. Rasti radiniai – keramika dengta tamsiai ruda glazūra, neglazūruotų indų šukės, geležiniai dirbiniai, vinys ir t. t. Pagal surinktus žvalgomųjų archeologinių tyrimų duomenis, buvo apibrėžtas XIX-XX a. pr. kultūrinio sluoksnio paplitimas, kuris žymi to meto ūkine veiklą bei sietinas su buvusios sodybvietės, stovėjusių bei iki šiol neišlikusių pastatų vieta. Šių žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita buvo parengta, aprobuota Mokslinės archeologijos komisijos bei priimta Kultūros paveldo departamente. Jokių papildomų interpretacijų apie stovėjusius pastatus, jų paskirtį, pamatų struktūrą, išskyrus surinktus ir dokumentuotus duomenis, nebuvo pateikta. Tai, kad kultūrinis sluoksnis yra pakankamas argumentas apibrėžti buvusių sodybų vietas yra žinoma ir iš kitų archeologinių tyrimų bei esamos praktikos. Tuo tarpu dalis dr. G. P. teiginių yra sunkiai suprantami. Bendrąja prasme, gyvenvietėse bei kitų vietų kultūriniame sluoksnyje ir, pažymėtina, tokių vietų aptinkami archeologiniai radiniai, kurie savo ruožtu yra ne kas kita kaip likusios nuo žmogaus ūkinės veiklos šiukšlės. Būtent šių radinių (reiktų suprasti – šiukšlių) visuma kultūriniame sluoksnyje sudaro prielaidas datuoti gyvenvietę, nustatyti materialinės kultūros sandarą, buvusius prekybinius ryšius, maisto racioną ir kt. Dėl aplinkos faktorių, suardymų, medžiagų trumpalaikiškumo neretai buvusio užstatymo bei pastatų liekanų neišlieka, tačiau jų aplinkoje susiformavęs kultūrinis sluoksnis išlieka. Stebina archeologijos srityje besidarbuojančio humanitarinių mokslų daktaro teiginiai, nes išeitų, jog didelėje dalyje Lietuvos teritorijoje buvusių gyvenviečių gyvenamųjų pastatų nebuvo, nes kaip parodė dr. G. P. „vienintelis neabejotinas buvusio gyvenamojo namo įrodymas archeologiniuose tyrimuose yra jo pamatai, kurie nebuvo rasti, todėl vien tik iš to laikotarpio šiukšlių spręsti apie stovėjusį gyvenamąjį namą negalima“. Dėl teiginio, neva tirtoje vietoje nebuvo kultūrinio sluoksnio, o vien tik šiukšlės, nurodė, kad nesutiktina, kad kultūrinis sluoksnis su gyvenamąją veiklą žyminčiais radiniais nėra sietinas su gyvenamuoju namu bei jo aplinka. Tai, kad mažos apimties žvalgomųjų tyrimų metu pamatai nebuvo aptikti, yra nurodyta tiek archeologinių tyrimų ataskaitoje, tiek buvo įvardinta 2014 m. teismo posėdžio metu. Atkreipė dėmesį, kad kaimavietėms būdingas sluoksnis buvo aptiktas ne tik 2013 metais, bet ir dar 1997 metais archeologo G. G. UAB „Bostora“ priklausančio sklypo vakarinėje dalyje. Ten taip pat kultūrinis sluoksnis su degėsiais ir radiniais buvo aptiktas po arimo sluoksniu, kas savo ruožtu taip pat prieštarauja dr. G. P. subjektyvią nuomonę, apie buvusias neva kažkada į laukus išpiltas statybines ar buitines šiukšles. Tiek 1997 m., tiek 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų šurfais duomenys rodo lizdinį po arimu esančio kultūrinio sluoksnio paplitimą, atitinkantį atokiau viena nuo kitos išsidėsčiusių sodybų vaizdą. Pakartotina tai, kad 2013 m. po arimu buvo aptiktas kultūrinis sluoksnis su gyvenamąja vieta sietinais radiniais. Jokių argumentų apie juos, kaip atvežtas šiukšles nėra. Kultūrinis sluoksnis yra po arimu, t. y. pagal savo erdvinę padėtį yra ankstesnis už vėliau vykdytus arimus. Radiniai datuotini XIX-XX a. pr., o dr. G. P. savo teiginiuose remiasi vien savo vidiniu įsitikinimu, kurio nepakanka paneigti surinktus ir dokumentuotus duomenis apie buvusios sodybos vietą. Dėl teiginio, neva žemoje ir šlapioje vietoje niekas pastatų nestatė, todėl pastatai ir nėra atvaizduoti istorinėje kartografijoje, nurodė, kad įvertinus paviršiaus lazerinio skanavimo (LIDAR) pagrindu sudarytus žemėlapius, kuriuose matoma ta pati ir dar dabar esanti kūdra, kurios aplinkoje 2013 m. buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, akivaizdžiai yra paneigiami dr. G. P. svarstymai. Matoma, kad šioje vietoje yra ir buvo aukštumėlė ir vieta nėra ir nebuvo šlapia. Kita vertus, ir istorinėje kartografijoje atvaizduotos kai kurios arčiau Rikinės upės buvusios sodybos yra dar žemesnėse vietose, o pagal dr. G. P. išeitų, kad jos negalėjo ten būti, nes neva iki sovietinės melioracijos šios vietos buvusios dar šlapesnės.

Suinteresuotas asmuo G. P. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad prašo panaikinti ankstesnį teismo sprendimą ir atmesti UAB „Bostora“ pareiškimą dėl naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, taip pat ir dėl tuo metu žinotų, tačiau neįvertintų arba netinkamai įvertintų aplinkybių. Nurodo, kad 2017-11-28 Kultūros paveldo departamento Mokslinė archeologijos komisija, įvertinusi jos nario G. P. surinktą faktinę medžiagą, vienbalsiai, dalyvaujant 7 nariams iš 8, nutarė, kad UAB „Statybų archeologija“ atstovo archeologo D. B. išvada, kad UAB „Bostoros“ sklype kasinėjimų metu aptiktas „kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais susidarė buvusios sodybvietės vietoje“ yra nepagrįsta tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimų rezultatams (posėdžio protokolas Nr. 113-47). 7 ekspertai aiškiai konstatavo ir niekam nekilo abejonių, kad gyvenamojo namo įrodymu negali būti buitinės ar statybinės to meto šiukšlės. Reikia pažymėti, kad tas pats taikytina ir kultūriniam sluoksniui, kuris pagal Archeologinio paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.13.01:2011 ir yra šiukšlės žemėje - „žemės sluoksnis (nuo įžemio iki jos paviršiaus), kuriame yra išlikusių žmogaus praeities veiklos pėdsakų“. Mokslinė archeologijos komisija taip pat konstatavo, kad sodybą gali įrodyti tik pamatai arba tiksli kartografinė medžiaga, o teismo sprendimas pripažinti sodybos buvimo faktą D. B. tyrimų vietoje yra neteisingas. Nurodo, kad prokuratūra kreipėsi į teismą dėl bylos atnaujinimo ne dėl G. P. „subjektyvių samprotavimų, nuomonės, abejonių“, bet dėl Mokslinės archeologijos komisijos ekspertų kolegialaus ir vienbalsio sprendimo, paneigiančio D. B. atliktų archeologinių žvalgomųjų tyrimų pagrindinę išvadą. Visi Mokslinės archeologijos nariai vertindami dėl Pajūrio regioniniame parke archeologų atliktus tyrimus disponavo tokia pačia faktine medžiaga, kurią turėjo ir G. P., priėmė sprendimą savarankiškai ir laisvai. Jokio interesų konflikto jiems nekilo ir jie neturėjo nusišalinti. Visi Mokslinės archeologijos komisijos nariai daugiau ar mažiau dalyvauja archeologinių tyrimų rinkoje, tačiau tai savaime nesukuria interesų konflikto svarstant sodybų atstatymo Karklėje klausimus. Nurodo, kad D. B. tyrimai vyko ne archeologiniame objekte ir nekėlė jokios grėsmės archeologiniam paveldui, todėl 2013 m. Mokslinės archeologijos komisija tinkamai neįvertino ataskaitoje pateikiamos interpretacijos svarbos ir nenagrinėjo šios ataskaitos specialiai, aprobavo ją pasitikėdama recenzentais. Nei komisijos veiklos nuostatai, nei jokie kiti teisės aktai nedraudžia jai iš naujo įvertinti jau aprobuotų ataskaitų, jeigu kyla įtarimų, kad jose yra reikšmingų klaidų. Tai ir buvo atlikta po Pajūrio regioninio parko kreipimosi į Mokslinę archeologijos komisiją 2017 m. D. B. tyrimų Karklėje pagrindinė išvada prieštarauja neginčijamai ir daugybę kartų archeologijoje patvirtintai tiesai, kad kultūrinis sluoksnis susidaro ne tik sodybose, tačiau ir toli nuo gyvenamųjų pastatų, t. y. įvairiausių ūkinių veiklų vietose, šiukšlių išpylimo vietose. Gyvenamosios zonos su gyvenamaisiais pastatais užima tik nedideles archeologinių gyvenviečių dalis, o žmonių įvairių veiklų atliekos, šiukšlės, t. y. kultūrinis sluoksnis, yra randamas daug plačiau. Liudytojas R. A. T. teigė, kad UAB „Bostora“ sklype iki 1943-1944 m. buvusi sodyba, kurios pastatai karo metu sunaikinti. Tačiau sodyba nepažymėta nei 1912, nei 1935, nei 1947 m. žemėlapiuose. Spekuliacijos, kad vokiečių kartografai neva neužfiksavo stovėjusios sodybos yra niekuo nepagrįstos – Klaipėdos krašte nėra žinomas nei vienas atvejis, kuomet archeologinių tyrimų metu būtų dokumentuoti XIX-XX a. 1 pusės sodybos pastatų pamatai, o pati sodyba nebūtų pažymėta žemėlapiuose. Pagaliau, liudytoją kalbant netiesą akivaizdžiai rodo Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos aerofotografija, daryta 1944 m. spalio 27 d., o UAB „Bostoros“ sklypo vietoje tuomet nebuvo jokių sodybų ar jų griuvėsių, kurie neabejotinai matytųsi, jeigu tokios sodybos būtų sugriautos 1943 ar 1944 m. Matome tik lygius ariamus laukus. UAB „Klaipėdos projektas“ 2005 m. parengtoje istorinėje pažymoje teigiama, kad XX a. 1 pusėje ir sovietmečiu sklypo vieta buvo neapstatyta, kas atitinka kartografinę medžiagą ir paneigia liudytojo R. A. T. parodymus. Daroma prielaida, kad iki XX a. sklypas galėjęs būti apstatytas, nes XX a. 1 pusės žemėlapiuose žymima kūdra, o vizualinės apžiūros metu prie jos rasta akmenų ir plytų nuolaužų. Tačiau ši prielaida yra nepagrįsta ir nekorektiška. Remiasi 1912 m. žemėlapiu, kuriame UAB „Bostora“ sklype pažymėta kūdra. Tačiau nutylėta, kad tame pačiame žemėlapyje greta UAB „Bostora“ sklypo, taip pat ir toliau yra pavaizduota daugybė kitų tokio pat dydžio kūdrų, iškastų ne sodybose, o toli nuo jų – pievose ir laukuose. Tad istorikė nutyli, kad Klaipėdos krašte buvo įprasta kasti kūdras toli nuo sodybų ir jos niekaip negali būti laikomos „sodybos priklausiniais“, jeigu kartografinėje medžiagoje greta jų nėra atvaizduota sodybų, kaip kad ir yra UAB „Bostora“ sklypo atveju. Dėl vizualinės apžiūros metu rastų akmenų ir plytų yra vienareikšmiškai pasisakiusi Mokslinė archeologijos komisija 2017 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokole – „gyvenamojo namo įrodymu negali būti buitinės ar statybinės to meto šiukšlės“. Kartografinė medžiaga rodo, kad nuo pat XVIII a. iki Antrojo pasaulinio karo gyvenamosios sodybos buvo Placio ežero šiauriniuose ir pietiniuose galuose, kelis šimtus metrų į šiaurės vakarus ir pietvakarius nuo UAB „Bostora“ sklypo, o į sklypo vietoje buvusius dirbamus laukus vedė lauko keliai, kuriais greičiausiai ir buvo atvežamos ir išpilamos to meto ūkininkų šiukšlės.

Suinteresuotas asmuo R. P. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad nėra pagrindo šią bylą nagrinėti iš naujo, nes prokuratūros prašyme nebuvo pateikta jokių naujų faktų ar aplinkybių, kurie nebuvo žinomi teismui priimant sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 ir teismas, išnagrinėjęs šią bylą pakartotinai, turėtų palikti nepakeistu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-03-05 dienos sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Nurodė, kad 2017-08-03 pagal pirkimo – pardavimo sutartį, iš UAB „Bostora“ įsigijo 1087/25000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ta pačia pirkimo – pardavimo sutartimi 2043/100000 dalis iš UAB „Bostora“ įsigijo kiti sklypo bendrasavininkai: L. P. ir V. P., kurie jau anksčiau buvo įsigiję ir kitą sklypo dalį (1013/50000 dalį, kuri UAB „Vakarų valda“ parengtame žemės sklypo plane pažymėta indeksu „D“), kurioje pasistatė gyvenamąjį namą. Sklypo dalį pirko su tikslu statyti joje dalį atstatomos buvusios sodybos statinių, pagal jau patvirtintą projektą. Prieš pirkdamas žemės sklypą, žinojo apie tai, jog: (1) įmonei UAB „Bostora“ 2015-06-25 yra išduotas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos leidimas Nr. LNS-34-150625-00391 statyti naują (-us) statinį (-ius) / rekonstruoti statinį (ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us); (2) civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 buvo priimtas teismo sprendimas, kurio pagrindu buvo leista atstatyti buvusią sodybą (išduotas statybos leidimas); (3) buvo parengtas ir atsakingų valstybės institucijų (Klaipėdos rajono savivaldybės, Pajūrio regioninio parko direkcijos ir kt.) patvirtintas sodybos atstatymo projektas. Nurodė, kad esminės priežastys, lėmusios jo apsisprendimą įsigyti minėto žemės sklypo dalį buvo tai, jog yra valstybinių institucijų sutikimas – leidimas atstatyti buvusią sodybą, taip pat patvirtintas sodybos atstatymo projektas, išduotas statybos leidimas bei nebuvo pareikšta jokių prieštaravimų ar pretenzijų iš valstybinių institucijų dėl šios sodybos atstatymo ar teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014. Šių aplinkybių pakeitimas (atšaukimas) atgaline data, praėjus 4 metams po teismo sprendimo, lemtų reikšmingus ir ženklius finansinius nuostolius tiek jam, tiek ir kitiems sklypo bendrasavininkams, dėl iki šiol jau atliktų investicijų į sklypą, projekto parengimą, įvairius leidimus ir derinimus su valstybės institucijomis, infrastruktūros įrengimą, gyvenamojo namo pastatymą ir kt. Nurodo, kad jo teisėti lūkesčiai – t. y. viską atlikus įstatymų nustatyta tvarka – įsigijus žemės sklypą, atlikus įvairius paruošiamuosius darbus, tikintis įgyvendinti savo teisę turėti nuosavą būstą bei, tikintis, kad valstybės institucijų priimti sprendimai, leidimai, duoti patvirtinimai ir pan. nebus keičiami atgaline data – šiuo prokuroro pareiškimu (atnaujinti bylos nagrinėjimą) yra pažeisti, nes norima pasiekti, kad šiame žemės sklype sodybos atstatymas nebūtų leistas.

Suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). nepatenka į Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto teritoriją ar apsaugos zoną. Pagal Paveldo tvarkybos reglamento PTR2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“, patvirtinto Kultūros ministro 2011-08-16 įsakymu Nr. ĮV-538 (toliau – PTR) 26 punktą, atlikęs tyrimus, tyrėjas parengia ataskaitą ir Departamentui pateikia su dviejų humanitarinių mokslų srities daktarų (archeologų) teigiamomis recenzijomis. Minėtas recenzuotas ataskaitas svarsto Mokslinės archeologijos komisija (toliau – MAK) (PTR 32 p.). Jei ataskaita atitinka šio PTR reikalavimus, MAK rekomenduoja Departamentui ją priimti (PTR 33 p.). Nagrinėjamu atveju MAK 2013-09-10 posėdyje apsvarsčiusi D. B. ataskaitą, ją nusprendė priimti be pastabų. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas formuoja praktiką, kad remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 15 ir 16 punktais, 18 straipsnio 6 dalimi, Reglamento ir Aprašo nuostatomis, MAK suteikta išimtinė teisė svarstyti projekto atitikimą teisės aktų reikalavimams, o Komisijos posėdžio protokole įformintas sprendimas yra privaloma administracinės procedūros dalis, Departamentui sprendžiant klausimą dėl leidimo atlikti archeologinius tyrimus išdavimo. Nei Apraše, nei kituose teisės aktuose įstatymų leidėjas neįtvirtino Departamentui Komisijos priimamų sprendimų kontrolės funkcijų ir nesuteikė teisės juos panaikinti. Departamentas, nors ir priimantis galutinį sprendimą dėl leidimo atlikti archeologinius tyrinėjimus, yra saistomas atitinkamo Komisijos rekomendacinio sprendimo dėl konkretaus projekto vertinimo. Taigi būtent MAK savo rekomendaciniais sprendimais aprobuoja arba neaprobuoja archeologinių tyrimų ataskaitas.

Suinteresuotas asmuo D. K. pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriame nurodė, kad 2016 m. spalio 18 d. jis su UAB „Bostora“ pagalbinio ūkinio pastato (tipas – pirtis) statybai yra sudaręs preliminarią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BD16-10, dėl žemės sklypo dalies (plane pažymėtos „J“), ploto 19,71 arų, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo. Pagal šią sutartį UAB „Bostora“ 2016-10-18 jau yra sumokėjęs 15 000 Eur avansą. Sutarties įvykdymas yra numatytas 2019-12-31. Nurodė, kad 2016-10-18 sudarydamas žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BD16-10 žinojo, kad šiame sklype gali statyti pagalbinį ūkinį pastatą, nes sutarties 7.1. punkte nurodyta, kad: „Pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui statybos leidimą ir statybos projektą pagalbinio ūkio pastatui (tipas – pirtis) statybai.“

Teismo posėdžio metu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė prokurorė Edita Rutkauskaitė papildomai nurodė, kad teismas civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 nustatė juridinį faktą, kad UAB „Bostora“ nuosavybės teise priklausančiame 10 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sodyba – gyvenamasis namas su jo priklausiniais. Ši teritorija patenka į saugomas teritorijas, todėl šių teritorijų neteisėtas apstatymas pažeidžia viešąjį interesą. Nurodė, kad teismas priėmė sprendimą pripažinti juridinį faktą, nors byloje nebuvo pateikta žemėlapių, kuriuose būtų matoma buvusi sodyba. Sodyba nėra pažymėta ir kartografinėje medžiagoje, aerofotonotraukose, padarytose 1944 m., kurios yra labai reikšmingos šios bylos nagrinėjimo kontekste. Nurodė, kad R. A. T. pateikti liudijimai turi būti vertinami kritiškai, nes jis liudijo apie faktus, kuriuos turėjo matyti būdamas 2-3 metų amžiaus. Atsižvelgiant į pareiškime nurodytas aplinkybes, teismas 2014 m. priėmė neteisėtą sprendimą, todėl procesas šioje byloje yra atnaujintas. Prašo išnagrinėjus bylą, panaikinti 2014 m. priimtą sprendimą. Pažymėjo, kad pateikta eilė žemėlapių, kuriuose sodybos ginčo vietoje nėra pažymėta. Rytinėje Placio ežero dalyje sodybų nebuvo, ten buvo ariamieji laukai. Nurodė, kad nei viename žemėlapyje, nei viename brėžinyje nėra nurodyta, kad ginčo teritorijoje būtų gyvenama, visur yra nurodyti plyni laukai. Specialiųjų tyrimų tarnybos medžiagoje taip pat yra apklaustas liudytojas R. A. T. (2018-01-10) ir palyginus jo duotus parodymus 2013-10-23, matyti, kad jie kardinaliai skiriasi, asmuo ne nuosekliai teikia parodymus. R. A. T. nurodo, kad 1944 m. sodyba sudegė, tačiau iš paaiškinimų nėra aišku, kokioje teritorijoje buvo minima sodyba. Prokurorė akcentavo, kad liudytojo R. A. T. parodymai yra teikiami ir kitose civilinėse bylose, kai toje teritorijoje yra nustatomi juridiniai faktai. Tai įrodo, kad R. A. T. parodymai nėra pririšti prie konkrečios vietos. Specialiųjų tyrimų tarnybos medžiagoje R. A. T. nurodo, kad iki 1945 m. gyveno su šeima į pietvakarių puse nuo Placio ežero, t. y. visai kitoje pusėje, nei yra ginčo sklypas. Liudytojas nurodo, kad sodybos sudeginimo faktas nurodomas 1945 m., todėl byloje pateiktoje aerofotonuotraukoje (darytoje 1944 m.), turėjo matytis sodyba, tačiau jos nėra. Nurodė, kad liudytojo R. A. T. pateikti duomenys nėra patikimi, jais negalima vadovautis. Pažymėjo, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos 2018-01-10 apklausos protokolo paskutinėje pastraipoje nurodyta, kad D. B. teigė, kad atskaitoje nenurodė, kad ginčo sklype buvo gyvenamasis namas, jo subjektyviu manymu, teismas neturėjo pripažinti, kad minėtame sklype buvo gyvenamasis namas, kadangi jo atliktų tyrimų apimtys buvo mažos. Šie duomenys patvirtina, kad pats D. B. nekonstatuoja toje vietoje esančio sodybos ir, kad tokį juridinį faktą būtų galima nustatyti, remiantis šiais jos atliktais tyrimais. Dėl 1997 m. G. G. išvados nurodė, kad ja remtis ir konstatuoti sodybų buvimą nėra jokio pagrindo, kadangi prokuroro iniciatyva yra gautas G. G. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad jis 1997 m. vykdydamas Pajūrio regioninio parko archeologinių paminklų paieškos programą, atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus į Rytus nuo prie Placės ežero, ištyrė 7 šurfus, 5 iš jų rado XVI – XVII a. radinių, tokio pobūdžio liekanos Lietuvoje randamos dažnai ir toli nuo buvusių pastatų, todėl tokie radiniai negali būti naudojami kaip argumentas senosioms sodyboms, sodybvietėms lokalizuoti. G. G. nurodė, kad XIX – XX a. radinių šurfuose nebuvo rasta. Prokuroro prašymu dėl G. G. pateikto paaiškinimo buvo kreiptasi į Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyrių, kuris pritarė G. G. paaiškinimui. Dėl kūdros nurodė, kad toje teritorijoje yra daug kūdrų, jos būdingos tai teritorijai, todėl negalima remtis R. A. T. parodymais, nes tai nėra patikimas įrodymas, kad būtent prie tos kūdros buvo sodyba. Nurodė, kad teismui nagrinėjant civilinė bylą 2014 m., žemėlapiai į bylą nebuvo pateikti, nors buvo galima tuo metu juos pateikti, jie buvo prieinami.

Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovas direktorius Darius Nicius teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros poziciją. Papildomai nurodė, kad ginčo teritorija patenka į saugomą teritoriją, jai galioja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, kurio 13 straipsnyje nurodyta, kad naujas sodybas galima statyti tose teritorijose, kurios nurodytos tvarkymo plane. Tačiau galioja išimtis, kad tuo atveju, jei tvarkymo plane nėra pažymėta, galima atstatyti buvusią sodybą, tačiau tokiu atveju reikia įrodyti buvusios sodybos faktą. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad siekiant įrodyti buvusios sodybos faktą, būtina įrodyti gyvenamojo namo buvimo faktą. Vertinant, ar gyvenamasis namas teritorijoje stovėjo, gali būti remiamasi: kartografiniais duomenimis, archeologiniais tyrimais, liudytojų parodymais ir pan. Pareiga įrodyti tenka sklypo savininkui, tačiau šioje byloje pareiškėjas nėra kartografinės medžiagos, įrodančios užstatymą, nepateikė. Byloje pateikta 1944 m. daryta aerofotografija, kurioje nėra matyti esamų pastatų ar jų liekanų. Nurodė, jei pastatai būtų sunykę, karo metu nebūtų buvę galimybių greitai namo liekanų sutvarkyti ir padaryti vietovę ariamu lauku. Pažymėjo, kad vykdant archeologinius tyrimus, nebuvo rasta pastatų, buvo rasti radiniai. Kyla klausimas, ar iš radinių galima įrodyti gyvenamojo namo faktą. Nurodė, kad radinių užginčyti šiuo metu nėra galimybės, tačiau kyla klausimas, kaip šie radiniai ginčo teritorijoje atsirado. Viena iš prielaidų, kad radiniai yra statybinis laužas. Nurodo, kad ginčo teritorija nuo maždaug 1950 m. yra priskirta kariniam poligonui, kuriame vyko tvarkybos darbai (apie 1 km į Pietus nuo ginčo sklypo, buvo nugriauta bažnyčia), radiniai galėjo atkeliauti iš kitų vietų. Mano, kad šių radinių nepakanka teigti, kad ginčo teritorijoje buvo gyvenamasis namas. Radiniai rasti rytinėje sklypo dalyje, o šiuo metu naujai pastatytas gyvenamasis namas – labiau į vakarus, mano, kad taip pasirinkta, nes radinių vieta yra šlapia, žemesnė vieta. Kyla klausimas, ar prieš Antrąjį pasaulinį karą ši vieta buvo tinkama gyvenimui. Pabrėžė, kad archeologiniai tyrimai nėra privalomi, nes ši teritorija nėra įtrauktos į kultūros paveldo vertybių teritoriją. Mano, kad Mokslinės archeologijos komisija šias išvadas vertino atsainiai, nes ši teritorija nepatenka į kultūros paveldo vertybių teritoriją. Tik vėliau paaiškėjo aplinkybės, kad Mokslinės archeologijos komisijos išvados laikomos svarbiomis, kaip juridinį dokumentą, turintį svarbią įrodomąją galią. Dėl pateiktų 1944 m. aerofotonuotraukų nurodė, kad šių aerofotonuotraukų yra pažymėtos ginčo sklypo ribos, buvo pasitelkta geodezininkų metodika, t. y. rasti mažiausiai 3 taškai, kurie nėra pakitę (keliai ar pan.), geografiniai orientyrai ir pateiktos žemės sklypo ribos. Šias ribas nubrėžė atestuota valstybės įmonė „Valstybės žemės fondas“, kuri nėra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, žemėlapiuose pažymėtos ir archeologinių tyrimų vietos. Dėl kūdrų teritorijoje nurodė, kad šios žemės buvo naudojamos kaip žemės ūkio naudmenos, todėl natūralu, kad žemesnėse, drėgnesnėse vietos buvo kasamos kūdros arba jos susiformuodavo natūraliai ir naudojamos gyvulių girdymui. Nurodė, kad kartografinė medžiaga apie Karklės kraštą yra išsami. Nurodo, kad 2014 m. teismui nagrinėjant klausimą kartografinė medžiaga, kurioje būtų pažymėta sodyba, nepateikė. Teismas, priimdamas sprendimą, nesirėmė kartografine medžiaga.

Suinteresuotas asmuo G. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad yra archeologas, mokslininkas, dirba vyresniuoju mokslo darbuotoju Lietuvos istorijos institute, archeologinius tyrimus atlieka apie 20 metų. 2017 m. buvo Mokslinės archeologijos komisijos (toliau – MAK) nariu. MAK sudaro 8 nariai, mokslininkai, turintys didelės dalies Lietuvos archeologų pasitikėjimą, yra nepriekaištingos reputacijos. 2017 m. spalio 31 d. į MAK kreipėsi Pajūrio regioninio parko direkcija, prašydama įvertinti archeologinių žvalgomųjų tyrimų Karklėje, atliktų UAB „Statybų archeologija“, atliktų N. B. objektyvumą (gretimas ginčo sklypui). Tuo metu MAK pastebėjo, kad tyrimuose yra neteisingų kartografinės medžiagos pririšimų, komisijai sukėlė įtarimų, kad tai buvo sąmoningas veiksmas (suklysta 200 m). MAK paprašė jo atlikti tyrimą ir įvertinti, ar Karklėje tyrimai vykdomi tinkamai. Jis, turėdamas leidimą, atliko žvalgymus (t. y. paviršiaus vizualinis apžiūrėjimas), išnagrinėjo ataskaitas, kur dirbo archeologai. Pamatė daug neatitikimų. Nurodė, kad didelių klausimų iškėlė UAB „Statybų archeologija“ dirbantys archeologai, suabejojo dėl jų objektyvumo. 2017 m. lapkričio 29 d. MAK vienbalsiai nutarė, kad: „kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais susidarė buvusios sodybvietės vietoje yra nepagrįsta tyrimo duomenimis ir neadekvati tyrimo rezultatams“. Grupė archeologų ekspertų paneigė vieno archeologo D. B. išvadą dėl buvusios sodybos. Į posėdį nebuvo kviestas D. B., nes komisijai klausimų nekėlė, nes buvo aišku, kad buvo tenkinami užsakovo interesai ir daromos užsakovui palankios išvados. Buvo žinoma, kad archeologas, būdamas nešališkas, tokios išvados nepadarytų. Dėl 2013 m. MAK sprendimo nurodė, kad tyrimai buvo atlikti pagal metodiką, todėl ataskaita ir buvo priimta. Mano, kad D. B. daro interpretacijas, kurios kitiems mokslininkams nėra priimtinos. Mano, kad D. B. daro klaidas interpretuodamas, todėl jo veikla nebuvo vertinama ar tiriama. D. B. ataskaitą recenzavo du mokslininkai, tačiau jie pastabų neteikė, nes jie ataskaitą vertino pagal Archeologinių tyrimų reglamentą, nevertino pateiktų interpretacijų. Dėl konkurencijos nurodė, kad nuo 2013 m. su sutuoktine dirba Lietuvos mokslo tarybos finansuojamus mokslinius tyrimus ir per metus įvykdo po maždaug 1 tyrimą, kurie gali būti laikomi komerciniais, bet tai nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nurodė, kad kaltinimai dėl konkurencijos Šventojoje, yra nepagrįsti. Dėl kultūrinio sluoksnio ir „šiukšlių“ nurodė, kad jei kultūriniame sluoksnyje randamos šiukšlės, tai juos taip ir reikia vadinti, o ne archeologiniais radiniais. Pažymėjo, kad pagal Paveldo tvarkybos reglamentą, archeologinio tyrimo objektai yra viskas, kas yra seniau už 1800 m. Mes kalbame apie vėlesnius radinius nei 1800 m., todėl tie radiniai negali būti vadinami archeologiniais radiniais. Kultūrinis sluoksnis negali reikšti gyvenamojo namo, jis susidaro ir toliau nuo gyvenamosios vietos. Nurodo, kad žmogus šiukšlių nelaiko šalia gyvenamosios vietos, o stengiasi išgabenti toliau. Nurodo, kad kalbama apie XX a, o ne apie Akmens amžių. Dėl G. G. radinių nurodė, kad buvo mokslininkų pasisakyta, kad radiniai neįrodo gyvenamojo namo vietos ar sodybos įrodymo. Dėl kūdros nurodė, kad ji negali būti vadinama sodybos priklausiniu. Pažymėjo, kad kūdrų yra daugybė, jos buvo naudojamos ūkio reikmėms. Dėl liudytojo R. A. T. parodymų nurodė, kad liudytojas šneka netiesą, nes nėra matyti griuvėsių, visur buvo lygūs laukai. Nurodė dėl UAB „Statybų archeologija“ atsiliepime bando paneigti vieną pagrindinių archeologijos mokslo dėsnių, kad žmogaus veiklos liekanos randamos (aptinkamos) ir toliau nuo jų gyvenamosios vietos. Dėl aplinkybių, kad pastatas stovėjo, o kartografinėje medžiagoje pažymėta nėra, tokius atvejus žino, tačiau jie arba tokie, kurie yra susiję su UAB „Statybų archeologija“, arba atvejis, kai yra kreipiamasi į prokuratūra dėl kartografinių duomenų klastojimo, nes sodyba buvo nupiešta (pripiešta prie žemėlapio). Iš praktikos žino, kad tais atvejais, kai teigiama, kad kartografijoje nepažymėta sodyba egzistavo, tada neobjektyviai atliekami tyrimai. Dėl aplinkybių, kad archeologinių tyrimų vieta buvo šlapia ir drėgna nurodė, kad kasinėjimai buvo atliekami rudenį, ne pavasarį. Svarbu pamatyti, kaip ta vieta atrodo pavasarį, ji tikrai yra šlapia. Pažymėjo, kad Lietuvos teritorija sovietmečiu buvo labiausiai numeleruota teritorija iš visų Sovietų Sąjungos šalių, visos upės yra nusekusios, visas gruntinis vanduo yra nusekęs, todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad tarpukariu archeologinių tyrimų vieta buvo daug drėgnesnė nei dabar. Dėl aerofotgrafijos nurodė, kad toje nuotraukoje ginčo sklypo teritorijoje mato tik ariamus laukus.

Suinteresuotas asmuo D. B. nurodė, kad yra įgijęs archeologo magistro laipsnį, archeologinius tyrimus pradėjo savarankiškai atlikti nuo 2011 m. UAB „Statybų archeologija“ dirbo nuo 2012 m. iki 2015 m. Nurodė, kad šiuo atveju užsakovas kreipėsi dėl sklypo vietovės šalia kūdros, buvo pažymėjęs vietovę žemėlapyje. Užsakovas rėmėsi J. V. istorine pažyma, kurioje iškelta hipotezė, kad R. A. T. sodybvietės buvo vienoje vietoje, tačiau vaikai galėjo gyventi kitose sklypo vietose. Užsakovo lūkesčiai buvo žinomi, nes užsakovas buvo įsigijęs sklypą ir norėjo žinoti, ar jame yra sodybos liekanų. Nurodė, kad tyrimo metu atrado kultūrinį sluoksnį, kuris įrodo, kad galėjo būti vykdoma ūkinė veikla. Pažymėjo, kad reikia atskirti, kas yra sodybvietė. Rado tris radinių grupes: buitinės keramikos likučius (puodų, puodynių šukės, 4 vnt.), metaliniai kabliai, plytų gabaliukai. Teigia, kad įprastai, kai randamas kultūrinis sluoksnis, yra siejama su žmonių gyvenamąja vieta bei ūkine veikla. Radiniai rasti 0,3 m. gylyje. Kodėl neišlikę pamatai nurodė, kad tirti buvo 8 šurfai, radiniai koncentruojasi vienoje vietoje. Į klausimą, ar galima konstatuoti, kad tyrimo vietoje buvo gyvenamasis namas atsake, kad kalbėti apie pastatus galima tada, kai yra atidengiami pamatai. Yra terminas „sodybvietė“, kuri susidaro iš pastatų, tačiau pastato tyrimo vietoje nerado. Nurodė, kad ataskaitoje pastato nemini. Dėl tokių atvejų, kai kartografijoje pastatas nepaminėtas, tačiau pastatas randamas, nurodė, kad tokios patirties neturi. Nurodė, kad tyrimus atliko vasaros metu (liepos mėn.), vieta šlapia, drėgna nebuvo. Nurodė, kad vokiečių laikais jau buvo vykdoma melioracija. Gaisro pėdsakų tyrimo vietoje nerado. Tyrimo apimtys yra suderinamos su užsakovu, kai yra saugoma teritorija, yra tam tikri reikalavimai. Šiuo atveju buvo rasti ne archeologinio laikotarpio radiniai, todėl jokie specialieji reikalavimai nebuvo taikomi. Dėl kartografinės medžiagos nurodė, kad naudojosi J. V. istorinėje pažymoje pateikta kartografine informacija. Nurodė, kad ištyrė labai nedidelį teritorijos kiekį, bylą nagrinėjant 2013 m., teismo posėdžio metu nurodė, kad, jei kyla abejonės, tyrimus gali pratęsti.

Pareiškėjos UAB ,,Bostora“ atstovas advokatas Ramūnas Girevičius teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad faktinių aplinkybių atnaujinti procesą ir peržiūrėti priimtą teismo sprendimą nėra. Teigė, kad nei įrodymų visetas, nei objektyvios faktinės aplinkybės, bet vieno žmogaus, turinčio mokslinį laipsnį, turinčio savo subjektinę nuomonę (G. P.), iniciatyva sudarė sąlygas proceso atnaujinimui. Mano, kad „aštrūs“ G. P. pasisakymai suklaidino Mokslinę archeologinę komisiją, jo pasisakymai paskatino reaguoti Pajūrio regioninio parko direkciją. Nurodo, kad dėl ginčo žemėje atliktų archeologinių tyrimų, priimto teismo sprendimo niekas neskundė. Pažymėjo, kad ir Pajūrio regioninio parko direkcija priimto teismo sprendimo neskundė, dabar teigdama kad neva neturėjo administracinių resursų advokato pagalbai samdyti. Pajūrio regioninio parko direkcija savo neveikimu leido įsiteisėti teismo sprendimui, jis nebuvo patikrintas apeliacinėje, kasacinėje instancijoje. Pajūrio regioninio parko direkcija vadovavosi priimtu teismo sprendimu. Pažymėjo, kad ginčo sklypas yra Pajūrio regioninio parko direkcijos saugomojoje, dalis sklypo priklauso kultūros paveldo teritorijai. Nurodė, kad jokie veiksmai nebuvo daromi apgaule, neteisėtai, slaptai ar pan. Buvo rengiamas sklypo detalusis planas, Pajūrio regioninis parkas pritarė detaliajam planui, kuriame buvo nustatyta, kad UAB „Bostora“ priklausančiame sklype galima statyti vieną gyvenamąjį namą su šešiais statiniais. Po to buvo gautas statybą leidžiantis dokumentas. Šiuo metu sklype pastatytas gyvenamasis namas, kuris, patenkintus prokuratūros, G. P., Pajūrio regioninio parko direkcijos viziją, turės būti nugriautas. Yra visa eilė dokumentų, kurie sako, kad pagal Placės ežerą kažkuriuo metu buvo sodybos, sodybvietės: vienos sodybos yra pažymėtos kartografijoje, kitos – ne, vienų sodybų likučiai yra randami archeologiniais tyrimais, liudytojų parodymais ir pan. Mano, kad taip nėra, kad UAB „Bostora“ sklype nebuvo ir negalėjo būti jokios urbanizacijos. Visos procedūros buvo atliktos, leidimai gauti. Nurodė, kad 2017 m. Pajūrio regioninis parko direkcija, kuri neturėjo jokių priekaištų UAB „Bostora“ sklypui, susidūrė su klausimais gretimuose sklypuose, nes buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai, G. P. pastebėjo klaidas ir dėl to buvo kreiptasi į MAK, kad būtų visa tai pasiaiškinta. Tuo metu apie UAB „Bostora“ sklypą kalbama nebuvo, tačiau Pajūrio regioninis parkas neinicijavo ginčo žemės sklypo dokumentacijos patikrinimo, tai inicijavo MAK, kai pavedė G. P. patikrinti 2011-2017 m. archeologijos ataskaitas ir t.t. Nurodė, kad MAK veiklos reglamento funkcijose nėra nurodytos atlikti tikrinimus, revizijas, tokios funkcijos nenurodytos ir G. P.. 2017-11-24 G. P. yra pateikęs informaciją MAK apie 2011-2017 m. Karklėje atliktus archeologinius tyrimus. Šioje informacijoje keliamos abejonės dėl D. B. 2013 m. ataskaitos, keliamos abejonės dėl kultūrinio sluoksnio, dėl to, ar ten galėjo būti statiniai, nes šlapia, archeologiniai radiniai vadinami šiukšlėmis, pateikiamas teisinis vertinimas, ką teismas gali nustatyti ir ko ne. Visa ši informacija žodis žodin atsirado 2017-12-12 MAK protokole. Mano, kad MAK, pataikaudama G. P., nustatė, kad D. B. išvada yra neadekvati tyrimo duomenimis ir tyrimo rezultatams. Jokio kito paneigimo nėra, nes ataskaita nėra panaikinta, nėra pasakyta, kad ji prieštarauja teisės aktams, suklastota ar pan. Tuo labiau dėl kitų archeologų tyrimų (B, Z) buvo kreipiamasi dėl paveldosaugos specialistų atestatų sustabdymų. D. B. šiuose raštuose nėra, MAK nekvietė D. B. pasiaiškinti, nebuvo suteikta teisė apsiginti. D. B. ataskaita buvo recenzuota, aprobuota ir patvirtinta MAK. MAK sprendimu abejoti nėra jokio pagrindo. G. P. prokuratūrai nurodė, kad abejoja dėl rasto kultūrinio sluoksnio, tačiau bylos nagrinėjimo metu, susipažinęs su UAB „Bostora“, UAB „Statybų archeologija“ atsiliepimais, to nebeteigia. G. P. teiginiai dėl šlapios žemės taip pat niekuo nepagrįsti. Pateikta 1997 m. G. G. archeologinė ataskaita, kurios išvadose nurodyta, kad Placės ežero rytų pakrantėje rasti XVII – XIIX a. kaimavietės sluoksniai. Galima suprasti, kad žmonių veikla buvo. Įstatyme nenurodyta, kokiame amžiuje turi būti buvę statiniai. 2018-05-10 pateiktas G. G. paaiškinimas Lietuvos istorijos institutui, kad buvo rasti radiniai: moliniai indų šukių, koklio fragmentų. Nurodo, kad tyrimų duomenys ir radiniai negali būti naudojamas kaip argumentas senosioms sodybvietėms lokalizuoti, XIX – XX a. datuojamų žmonių veiklos liekanų šurfuose nebuvo aptikta. G. G. paaiškinimas buvo duotas to paprašius Lietuvos istorijos institutui ir jame 2018-05-15 protokole matoma, kad dalyvauja G. P., kuris nuo šio klausimo nenusišalina. Matosi, kad G. P. yra suinteresuotas, kad jo tiesa įgautų „kūną“. STT antikorupcinio vertinimo išvadoje nurodyta, kad nesprendžiami klausimai dėl aiškaus teisinio MAK reglamentavimo, konstatuojama, kad susidaro situacijos, kai komisijos narys, kuris pats atlieka archeologinius tyrimus, vertina ar aprobuoja kitų tyrėjų tyrimus, su kuriais galimai konkuruoja, yra įdingos antikorupciniu požiūriu ir sudaro galimybes viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktui. Nuostatose nėra numatyta komisijų atsakomybė ir pan. Nurodo, kad Saugomų teritorijų įstatyme nustatyta, kad buvusią sodybą galima atstatyti, teismui nustačius juridinį faktą, ta teisės akto nuostata UAB „Bostora“ ir vadovaujasi. Nurodo, kad byloje surinkti duomenys, kad nagrinėjant bylą teisme buvo vertinama visuma įrodymu: 2005 m. J. V. Karklės kaimo istoriniai tyrimai su kartografine medžiaga, archeologinių tyrimų duomenys apie rastą kultūrinį sluoksnį, svarbi aplinkybė, kad sklype yra kūdra, kuri pagal liudytojo R. A. T. liudijimą, yra siejama su ten buvusiais statiniais. Nurodo, kad nebuvo teigiama, jog kartografinėje medžiagoje matosi sodyba. Nurodo, kad R. A. T. liudijimas, kuriuo rėmėsi teismas priimdamas 2013 m. sprendimą, yra liudijimas būtent šioje byloje ir, jeigu šis liudijimas buvo naudojamas kitose bylose, ten jis ten yra išvestinis. Dėl liudytojo R. A. T. nurodė, kad daug kur akcentuojama, jog jis liudija apie įvykius, kurie buvo jam esant mažam, tačiau nurodo, kad istorija keliauja iš kartos į kartą. Liudytojas aiškiai sako, kad prie Placio ežero buvo ir tebėra prūdas, prie kurio buvo pastatai. Jis nesako, kad prie to prūdo pats gyveno, jis sako, kad ten gyveno tetos ir dėdės. Liudytojas STT pareigūnams savo liudijimą patvirtino. Liudytojas R. A. T. liudijime nenurodo sklypo kadastrinio numerio ir pan. ir tai yra natūralu, nes asmuo liudijimą sieja su vietove (Placės ežeras, prie jo esantis prūdas). Nustatytas juridinis faktas negali būti naikinamas, nes Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatymo nuostatos numato, kad priimant sprendimą dėl viešojo intereso gynimo turi būti nepažeisti teisinių lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio stabilumo principai, prie šito dar turi būti atsižvelgiama į CK įtvirtintus sąžiningumo, protingumo kriterijus. Dėl aerofotografijos nurodė, kad toje vietoje, kur buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai, nėra vientiso arimo, tai, kad nėra vientiso arimo, apžiūrėdamas aerofotonuotrauką teismo posėdžio metu, patvirtino G. P.. Mano, kad ten galima įžiūrėti patamsėjimų, kurie galėjo būti namo griuvėsiai, degėsiai ar pan. Prašo prokuratūros prašymą atmesti.

Suinteresuotas asmuo L. P. teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad yra įsigijęs dalį ginčo žemės sklypo. Laikosi pozicijos, kad visi dokumentai buvo gauti teisėtai. Nurodė, kad yra UAB „Bostora“ akcininkas, įmonė buvo įkurta tam, kad būtų galima įsigyti sklypą ir jame, jeigu galima, pradėti statybą. Dabar yra pasistatęs gyvenamąjį namą ir jame gyvena. Nurodė, kad detalųjį planą gavo įmonė, statybos leidimas taip pat buvo išduotas įmonei, vėliau statybos leidimą persirašė savo vardu ir pats pradėjo namo statybas. Įmonė daugiau jokios veiklos nevykdo. Dėl archeologinių tyrimų nurodė, kad juos užsakė UAB „Bostora“, kuri kreipėsi į UAB „Statybų archeologija“, jai pateikė istorinę medžiagą, liudytojo R. A. T. parodymus. Nurodė, kad liudytojo parodymus gavo, kai pirko žemės sklypą, buvo istoriniai tyrimai, juos skaitė vertino ir dar kartą kreipėsi į J. V., ji plačiau papasakojo apie tyrimus ir papasakojo apie R. A. T.. Vėliau kreipėsi pas patį R. A. T., jis papasakojo savo šeimos istoriją, liudytoją nusivežė prie Plazės ežero, tai pats R. A. T. parodė prūdą, kur buvo sodyba. Kartu buvo ir R. P.. R. A. T. nenurodė tikslios vietos, kur buvo pastatai, tačiau nurodė, kad prie prūdelio stovėjo ne vienas statinys, medžių buvo labai mažai. R. A. T. toje vietoje negyveno, ten gyveno tetos, dėdės. R. A. T. nenurodė, kas tiems pastatams konkrečiai nutiko. Mano, kad pastatų pamatai galėjo būti labai paprasti, vos keli akmenys, kurie galėjo būti nuimti. Žemės sklypą pirko iš bankroto administratoriaus, jo kaina buvo žema. Nurodė, kad gyvenamasis namas yra pilnai įrengtas, pastatytas ūkio būdu, jame gyvena treti metai. Teismo procese 2014 m. dalyvavo, nurodė, kad tuo metu klausiamų dėl prūdų nekilo, pažymėjo, kad šalia tokių iškastų tikslios formos prūdų daugiau nėra. Nagrinėjant bylą nekilo klausimų dėl archeologinių išvadų profesionalumo. Dėl D. B. rastų radinių nurodė, kad ir kituose sklypuose aptikti radiniai yra identiški rasti juose. Ir šiuo metu randa ilgų vinių, durų vyrių, plytgalių ir pan. Nurodė, kad namas yra pastatytas kitoje vietoje nei vyko šurfų kasinėjimai, kadangi buvo atliktas sklypo detalusis planas, ir buvo priimtas sprendimas nestatyti namo teritorijoje, kuri patenka į kultūros paveldo teritoriją. Nebuvo reikalavimo statyti sodybą šurfų vietoje, buvo sprendžiama, atsižvelgiant į komunikacijas. Šalia šurfų numatytas vasarnamis. Dėl aerofotografijos nurodė, kad ji yra objektyvi, jo nuomone, matosi pastatų stovėjimo vietos.

Suinteresuotas asmuo R. P. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad dėl teritorijos buvo sprendžiami įvairūs klausimai – ar vykdyti ūkinę veiklą, ar rekreacinę. Įsigiję sklypą žinojo, koks žemės sklypo teisinis statusas. Nurodė, kad tam tikru metu buvo UAB „Bostora“ vadovu, su UAB „Statybų archeologija“ ginčų nebuvo kilę. Vykusio teismo posėdžio metu ginčų dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo nekilo, institucijos priimtam sprendimui neprieštaravo. Dėl detalaus plano parengimo buvo samdoma įmonė, kuri rengė ir derino procesus.

Suinteresuoto asmens UAB „Statybų archeologija“ atstovas advokatas Mantas Liugas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad vykstant teisminiam procesui G. P. pakeitė savo poziciją. Pažymėjo, kad prokuratūra nenustatė tyrimo rezultatų klastojimo, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Mano, kad šis procesas buvo pradėtas, remiantis klaidingomis išvadomis. Mato tam tikrų sutapimų, kurie atsispindėjo G. G. pateiktuose paaiškinimuose, ir G. P. duotuose parodymuose. matomas tendencijas: 1. Archeologinių tyrimų metu sodybvietės yra apibrėžiamos pagal kultūrinio sluoksnio bei radinių jame paplitimą. Tai yra įprastinė archeologijos tyrimų praktika, kuri buvo pilna apimtimi išlaikyta D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų UAB „Bostoros“ sklype metu. 2. Tyrimų pagrindu apibrėžtos sodybvietės nėra/nebuvo susiejamos su istorine kartografija. Archeologinių tyrimų metodas yra savarankiškas, jo neįtakoja turimi ar nesami istoriniai rašytiniai ar kartografiniai šaltiniai. Pagrįsti sodybvietės būvimą, kuris apibrėžiamas materialiais ir objektyviais archeologijos duomenimis, yra nereikalingi papildomi tyrimai. 3. Niekada nekilo abejonių, kad aukščiau įvardintos archeologinių tyrimų metu lokalizuotos sodybvietės yra pagrįstos tyrimų duomenimis ir išvados adekvačios tyrimų rezultatams. Pažymėjo tai, kad pats G. P. išsakydamas savo poziciją vėlesnėje proceso stadijoje jau pripažįsta, kad D. B. tyrimų vietoje yra buvęs kultūrinis sluoksnis, kuris apibrėžia sodybvietės teritoriją. Teismas sprendžiant kilusį teisės klausimą, turi nuodugniai įvertinti šią labai svarbią aplinkybę, kuri tikėtina suklaidino tiek Mokslinės archeologijos komisijos narius, tiek procesą iniciavusią Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, tiek ir neskundžiamą teismo nutartį (2018-03-20) atnaujinti procesą priėmusį teismą. Teigia, kad D. B. pateikta išvada yra teisinga, išvada pagrįsta tyrimų duomenimis, sodybvietėms lokalizuoti bei jas įtraukti į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą yra operuojama identiškais duomenimis, kurių pagrindas yra kultūrinis sluoksnis bei radiniai jame, archeologijos praktikoje yra naudojama tokia pati sodybviečių lokalizavimo metodika, kuri buvo taikyta 2013 m. tyrimų metu, visi G. P. svarstymai pateikti Informacijoje Mokslinei archeologijos komisijai rėmėsi išankstiniu įsitikinimu, kad D. B. tyrimų duomenys buvo sufalsifikuoti, o aptikti radiniai buvo surinkti nuo žemės paviršiaus (t. y. arimo). D. B. ataskaita nėra panaikinta, ja teismas galėjo vadovautis.

Suinteresuoto asmens UAB „Statybų archeologija“ atstovas D. Z. teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad kultūrinis sluoksnis yra archeologinių tyrimų objektas. Nurodo, kad dažnai archeologinių tyrimų metu atliekami paviršiniai žvalgymai, archeologai vaikšto ir renka radinius. Tačiau D. B. tyrimo metu buvo kasami šurfai, tada matuojama, kokio dydžio yra armuo (ariamas sluoksnis), tačiau po juo yra fiksuojamas kultūrinis sluoksnis, radiniai surinkti iš 40-50 cm gylio. Mano, kad G. P. medžiaga buvo pateikta tendencingai ir tendencingai MAK perrašė šią informaciją į protokolą. Mano, jei jį, ar D. B. kas būtų pakvietęs į MAK, sudaręs galimybę paaiškinti, nebūtų šios situacijos, nebūtų sprendžiami klausimai, kurie yra seniai atsakyti. Išnagrinėjus visą gautą informaciją, matome, kad Karklės miestelis minimas nuo XIII-XIV a., nuo XV - XVI a. buvo apgyvendintas, iki 1831 m. palei rytinę Plazės ežero dalį ėjo pašto kelias į Sankt Peterburgą iš Olandijos. Neturime kartografinės medžiagos iš XIX a., kada galėjo būti didžiausias miestelio apgyvendinimas. Pažymėjo, kad G. G. ataskaitoje, yra nurodyta, kad rastas XVI – XVII a. kultūrinis sluoksnis. Mano, kad UAB „Bostora“ sklypas buvo apgyvendintas nuo XVII a.

Liudytoja J. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2005 m. buvo atlikti istoriniai sklypo tyrimai ir pagal tuo metu rastą vizualinę medžiagą, pagal tuo metu buvusią situaciją, pagal tuo metu galiojusį Saugomu teritorijų įstatymą ir taikomus metodus buvo nustatyta, kad trūksta Klaipėdos krašto archyvinių dokumentų, kartografinės medžiagos ir yra tyrinėtojams istorikams labai sudėtinga, nes reikia versti su ta medžiaga, kuri yra. Duomenų tuo metu buvo dar mažiau, tada išvada yra daroma rekomendacinio pobūdžio ir siūloma kreiptis į archeologus, kad jie atliktų savo tyrimus. Dar vienas svarbus aspektas, kad trūkstant istorinių šaltinių, pagal istorinių tyrimų metodiką, susiklosčiusią pagal praktiką, kaip istorinis šaltinis naudojami žmonių prisiminimai, kurie galimai turi subjektyvumo aspektą. Šiuo atveju buvo be kartografijos, tuo metu turėtos, tuo metu buvo pasinaudota vieno iš žmonių liudijimu. Buvo pasinaudojama R. A. T. liudijimais, kuris giminyste susijęs artimoje aplinkoje iš šiaurės vakarų buvusios istorinės sodybos, kurios sodybvietė išlikusi, o sodyba išnykusi. Nurodė, kad rašytinės medžiagos yra (gyventojų sąrašai ir pan.), tačiau kartografinės medžiagos trūksta. Vertinami buvo šie šaltiniai: žemėlapiai, sklypo planas, tuo metu rasta 1912 m. vokiškas karinis kartografinis žemėlapis (1936 m. leidimas), XX a. pradžios (tuo metu tiksli data nebuvo žinoma, dabar žinoma, kad 1928 leidimas, 1918 m. žemėlapis) kartografinis žemėlapis, bet jis labai apytikslis, 1938 m. žemėlapis, kuris yra schemiškas, vėlesnė sovietmečio topografija nėra patikima. Apibendrinant, galima sakyti, kad kartografija buvo dėta nuo XX a. pr. iki 1938 m. Tiksliausiu laikytinas, istoriniu požiūriu, 1936 m. žemėlapis. Apie 1944 m. aerofotonuotrauką žino, tačiau pažymėjo, kad jos tyrimas buvo darytas 2005 m., kai šie duomenys iš JAV nebuvo gauti. Nurodė, kad šios areofotografijos yra darytos karo pabaigoje, frontas keitėsi, labai daug sodybų buvo apšaudytos, jos buvo sunykusios, didžioji dalis Karklės buvo sudeginta. Pripažino, kad istorikas nėra kartografas, ji nagrinėti areofotografijos negali. Nurodė, kad Karklės kaimą tyrinėja nuo 1994 m., o vėliau teko atlikti įvairių sklypų istorinius tyrimus. Nurodė, kad Klaipėdos krašto didžioji dalis archyvo yra sąmoningai sunaikinta arba išvežta į Vokietiją, todėl istorikams labai sunku dirbti. Nurodė, kad betarpiškai bendravo su R. A. T., jai nekilo abejonių dėl šio liudytojo sveikatos nekilo, gudravimų ir užmačių nepajautė. Prieštaravimų su liudijimais kitų gyventoju, neatsimena. Nurodė, kad pasitaikė tokių atvejų, kad sodybvietė buvo, tačiau žemėlapyje pažymėta nėra, nes strateginiu pažiūriu, kartografininkui pastatas pasirodė nereikšmingas. Nurodė, kad ūkio knygomis nesivadovavo, jos saugomos yra Klaipėdos regioniniame archyve. Pašto kelias turėjo įtakos gyventojų skaičiui, tuo labiau, kad minima tokia detalė, kad sodyba, kuri dabar prieitų prie minimo sklypo iš šiaurės vakarų pusės, joje XIX a pab. J. T. buvo atsidaręs užeigą, kuri veikė iki XX a. pradžios, tačiau archyviniais šaltiniuose šių faktų nerasta, tik istoriniuose dokumentuose.

Liudytojas D. E. teismo posėdžio metu nurodė, kad yra istorikas, šiuo metu yra doktorantas, studijuoja žemėvaldą, yra dirbęs archeologu. Nurodė, kad susipažino su istoriniais tyrimais ir archeologine kasinėjimo byla, nori pasisakyti, ar yra pakankamai surinkta įrodymų, kad minėta sodyba prie prūdo buvo, ar gali būti daugiau papildomų įrodymų ir kiek patikimi surinkti duomenys. Jei pasižiūrėtume, kas pateikta istoriniuose tyrimuose, tai didžiąją teksto dalį sudaro bendrasis kaimo istorijos aprašas, o tai, kas susiję su nagrinėjimu sklypu, sudaro mažąją teksto dalį (pusė puslapio). Tekste remiamasi 2 pagrindiniais šaltiniais – kartografine medžiaga (kurią būtų galima papildyti 1935 m. žemėlapiu bei 1944 m. aerofoto medžiaga, kuri nebuvo prieinama istorinio tyrimo rašymo metu, kt.) iš kurios matyti, kad sodybos ten nebuvo ir gyventojo pasakojimas, iš kurio tas sklypas buvo įsigytas (asmuo, gimęs 1941 m. pasakoja apie įvykius 1944, 1945 m.), kuris, greičiausiai atpasakoja mamos ar pan. liudijimus, t. y. tai nėra tiesioginis liudijimas. Būtų galima tikslinti sodybų bombardavimo atvejus, nes tokie tyrimai yra atliekami. Pažymėjo, kad svarbiausias yra aerofotonuotraukos neatitikimas ir liudininko pasakojimas. Liudytojos J. V. minėti svečių namai aerofotonuotraukoje matosi, bet jie yra gerokai už ginčo sklypo ribų. Galima manyti, kad gyvenimas virė, tačiau ne šiame sklype, prūdas galėjo būti naudojamas gyvuliams pagirdyti. Žino liudytojų pasakojimus, kad netoli sklypo esanti sodyba degė, tačiau aerofotonuotraukoje ši sodyba yra dar nesudegusi, gerai matosi. Aerofotonuotraukoje matosi keliukas, kuris susiaurėja, krūmai, medžių šešėliai, tačiau sodybos tikrai nėra. Nebuvo įvertintos hipotekos knygos ir žemės kadastro knygos, jos yra išlikusios, jos leistų tiksliai pasakyti apie savininkus, ar žemė buvo išnuomota, ar neišnuomota ir kokiomis sąlygomis. Dėl J. V. istorinės medžiagos nurodė, kad ji pagrinde remiasi liudytojo, kuris tuo metu buvo mažas berniukas, parodymais, o kartografijos patvirtinančios nerado ir tai posėdyje patvirtino, todėl tos medžiagos sodybai įrodyti nepakanka. Svarbu paminėti, kad aerofotomedžiaga, tuo metu, kai ji rengė tą medžiagą, buvo neprieinama. Labai svarbus šaltinis yra du giminaičiai (liudytojo R. A. T.), kuriems pavyko pasitraukti į Vokietiją, jie buvo apklausiami ir visos apklausos yra saugomos Ortdoch archyve, yra išlikusios ranka darytos miestų, miestelių schemos. Pažymėjo, kad tuo metu (tarpukariu) galiojo nedalomo ūkio principas, t. y. paveldėta žemė nebuvo daloma, o paveldėdavo vienas asmuo, o kitiems išmokamos kompensacijos. Panašūs principai ir dabar galioja kai kuriose Vokietijos žemėse. J. V. medžiagoje nurodyta išvada, kad 1926 m. sodybą išsidalino 4 vaikai, prieštarauja tuo metu galiojančiai teisinei tvarkai J. T. sodyba (pastatų grupė) aerofotonuotraukoje labai gerai matosi (Plazės ežero šiaurės vakarų kampas). Dėl situacijos, kad kartografijoje sodyba nepažymėta, o iš tikrųjų sodyba egzistavo, nurodė, kad iki 1935 m. žemėlapiai buvo daromi tik remiantis tringuliaciniu tinklu, braižomi vietoje, o nuo 1935 m. žemėlapiai buvo pradėti tikslinti su aerofotomedžiaga. Nurodo, kad prieš tai žemėlapiai buvo tikslūs, o po 1935 m. buvo dar tikslesni. Į žemėlapius nepatekti galėdavo civiliniai objektai, naudoti kariniams poreikiams, tokių atvejų būdavo (pvz., Klaipėdos jachtklubo teritorija, Nerijos forto ir pan.). Nurodė, kad pagal visus pateiktus šaltinius, daro išvadą, kad sodybos ginčo sklype nebuvo. Dėl archeologinių radinių nurodo, kad pamatai nebuvo atrasti. Esama įrodymų visuma, jo nuomone, šiuo metu sodybos egzistavimo nepatvirtina. Mano, kad kultūrinio sluoksnio radimas reiškia, kad šiukšlės buvo pilamos į pakraščius.

Liudytojas M. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2012 m. iš archeologijos apsigynė disertaciją, specializacija – Klaipėdos miesto urbanizacija XVI – XVII a ir šiuo metu konsultuoja, recenzuoja ataskaitas. Nurodė, kad archeologų bendruomenė yra labai maža, visi vieni kitus pažįsta labai gerai. Nurodė, kad jam teko recenzuoti D. B. ataskaitą, kuri vėliau buvo priimta A. N., kad tyrimai buvo atlikti tinkamai, aptiktas kultūrinis sluoksnis ir fiksuotas faktas, kad ten buvo sodybos vieta. Pagal iškeltą užduotį viskas buvo atlikta iki galo, tinkamai pagal patvirtintas tyrimo apimtis. D. B. kvalifikacija ir kitos ataskaitos yra parengtos tinkamai, šio konkretaus tyrimo apimtys buvo labai nedidelės (4-5 šurfai). Dėl konstatuoto kultūrinio sluoksnio nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad radiniai buvo rasti, kultūrinio sluoksnio buvimas užfiksuotas tinkamai. Dėl išvados, kad kultūrinis sluoksnis susidarė buvusios sodybvietės vietoje, nurodė, kad šiuo atveju kiekvienas terminas įgauna „aukso vertę“, iš archeologijos pusės reiktų fiksuoti taip, kad D. B. užfiksavo kultūrinį sluoksnį su radiniais, o tolimesnės išvados gali būti daromos, pasitelkiant kitus šaltinius, pvz., liudininkus, istorikės pažymą. Archeologas neturi galutinio sprendimo, tačiau pagal tai, kokius duomenis turėjo tuo metu D. B., jis padarė natūraliai išplaukiančią išvadą. Turime tokią situaciją, kad tyrimo apimtis nebuvo plati ir turimi radiniai rodo, kad tai buvo gyvenamoji vieta (erdvė), o visos kitos išvados yra išvestinės. Dėl to, ar tai, kad buvo gyvenamoji vieta ar sodybvietė, gali paliudyti tik atkasami pamatai, nurodė, kad kiekvienas atvejis yra labai individualus, nėra vienareikšmio atsakymo. Jeigu turime ir radinius, ir pamatus, tada klausimai ir diskusijos nekyla. Šiuo atveju turime duomenų stygių ir, jo nuomone, galutinio sprendimo priėmėjas negali būti archeologas. Nurodė, kad D. B. atliko tyrimą ir tuo metu 1944 m. aerofotografijos neturėjo, reikia žiūrėti, koks buvo tyrimo tikslas, rezultatai ir turint to meto šaltinių bazę. Dėl santykių su UAB „Statybų archeologija“ nurodė, kad visi šioje įmonėje dirbantys archeologai, didžioji dalis yra studijavę Klaipėdos universitete, vieni kitus puikiai pažįsta, tačiau interesų konflikto nemato. Su UAB „Statybų archeologija“ kartu archeologinius tyrimus yra atlikęs, dirbęs vienoje komandoje.

Prašymas dėl juridinio fakto pripažinimo atmestinas.

Bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės.

Pateikta kartografinė medžiaga: 1780 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS 94 sistemoje, 1790 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS 94 sistemoje, 1834 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS 94 sistemoje, 1860 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS 94 sistemoje, 1870 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS 94 sistemoje, 1912 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS 94 sistemoje, 1935 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS 94 sistemoje, 1947 m. vokiško žemėlapio iškarpa LKS 94 sistemoje, taip pat 1915 m., 1932 m., 1935 (pagal 1929 m.), 1939 m., atnaujinto 1912 m., iš kurių nustatyta, kad tuo laikotarpiu sklype pastatai pažymėti nebuvo.

Pateikta 1944-10-27 Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos aerofotonuotrauka, taip pat aerofotonuotraukos kopija su pažymėtais žemės sklypų kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dislokacijos vieta bei atliktų archeologinių tyrimų vietos schemos.

G. G. 1997 m. atliko Šaipių kaimo ir Plažės ežero apylinkių, Klaipėdos r., žvalgomuosius tyrinėjimus, pateikta ataskaita, kurioje pateikta išvada, kad 1997 m. rugsėjo – spalio mėn. atlikti archeologiniai žvalgymai Pajūeio (Karklės) regioniniame parke: Šaipių k., aplink Plažės ir Šaipių ežerus, spėjamose akmens amžiaus gyvenviečių vietose. Ištirtas 33 kv. m. plotas (30 šurfų), išgręžta 40-1 m gylio gręžinių, žvalgyti grioviai palei Karklės – Šapių kelią bei dirbami laukai. Aptiktos trys akmens amžiaus (neolito) radimvietės be kultūrinio sluoksnio, rastos dvi jų Daugužių k. laukuose ir viena prie Plažės ežero rytinėje pusėje, pastaroji su XVII – XIIX a. kaimavietės sluoksniu. 2018-05-10 G. G. Lietuvos istorijos institutui ir Klaipėdos apygardos prokuratūrai pateikė paaiškinimą, kad 1997 m. atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus į rytus nuo Plažės ežero. Prie buvusių kapinių ištyrė 7 šurfus, 5 iš jų rado pavienių XVII-XVIII a. datuotų radinių: molinių indų šukių ir koklio fragmentų. Nurodo, kad tokio pobūdžio liekanos Lietuvoje yra paplitusios labai plačiai, randamos toli nuo buvusių gyvenamųjų namų. Tyrimo duomenys ir radiniai negali būti naudojami kaip argumentas senosioms sodyboms (sodybvietėms) lokalizuoti. XIX – XX a. datuojamų žmogaus veiklos liekanų šurfuose nebuvo aptikta.

UAB „Klaipėdos projektas“ istorinės meninės raidos ekspertės J. V. 2005 metais pagal užsakovo R. T. užsakymą atliktais žemės sklypo Nr. 68-1, esančio Karklės kaime istoriniais tyrimais ir istorine pažyma, kurioje padaryta išvada, kad sklypas suplanuotas Karklės šiaurės rytų dalyje, kur nuo XIX a. II p. kūrėsi stambesnės ūkininkų sodybos, kurių dauguma sudegė karo pabaigoje 1944 metais. Tiriamo sklypo pietryčių dalyje XX a. I p. kartografijoje pažymėtas prūdas, vizualinės apžiūros metu jo aplinkoje rasti akmenys, degtų plytų nuolaužos gali būti vertinami kaip buvusio apstatymo (vieno iš atskirai nuo tėvų jų žemėje įsikūrusių vaikų sunykusios sodybos) požymiai ir liekanos. Tai, kad apstatymas nepažymėtas tikslesniame 1936 m. plane, rodytų, kad pastatai statyti po 1936 m., prieškaryje. Trūkstant archyvinių šaltinių apie aprašomo sklypo apstatymą iki XX a. vidurio situaciją tikslinga archeologijos specialisto išvada.

D. B. 2013-07-11 žemės sklypo 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažyma, kur nurodyta, kad atlikus tyrimus, šurfuose Nr. 2, 4-7 po velėna 0,2 – 0,4 m gylyje aptiktas iki 20 cm storio XIX a. – XX a. prad. kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais (keramika, dengta tamsiai ruda glazūra, neglazūruotų indų šukės, vinys, geležiniai dirbiniai), kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje.

Iš Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko 2018-03-13 išrašo nustatyta, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pastatytas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Namo statybai 2015-06-25 buvo išduotas statybos leidimas Nr. LNS-34-150625-00391. Pateikti duomenys, kad žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), dalis patenka į Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją.

Pateikta 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų fotofiksacija bei 2013 m. D. B. parengtas sodybvietės planas pagal fiksuoto XIX-XX a. pr. kultūrinio sluoksnio paplitimą.

2013 m. spalio 30 d. R A. T., gim. 1941 m., paliudijo, kad „Klaipėdos rajone, Karklės kaime, prie Placio ežero mano šeima turėjo gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, rūsį, klėtį, šulinį, apie 20 ha žemės plotą. Mano šeima ūkininkavo ir gyveno mano nurodytuose pastatuose. Aš pats ir mano tėvai iki 1943 – 1944 m. gyvenome prie Placio ežero šeimai priklausančiame gyvenamajame name. Prie Placio ežero buvo ir tebėra prūdas, prie kurio buvo gyvenamasis ir ūkinės paskirties pastatai, šiuose pastatuose gyveno mano tetos šeima, gyveno mano mamos seserys ir broliai su šeimomis. Antrojo Pasaulinio karo metu iš dalies sodybos prie Placio ežero sudegė, o likę pastatai tarybinės armijos buvo sunaikinti. Mano šeimos gyvenamasis namas buvęs prie Placio ežero yra visiškai sunaikintas“. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos 2018 m. sausio 15 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (tyrimo medžiagos Nr. 7-04-00001-18) užfiksuota, kad liudytojas R. A. T. nurodė, kad jis nuo 1941 iki 1945 m. gyveno pietvakarinėje pusėje nuo Placio ežero Karklės k., Klaipėdos r., bet šioje vietoje buvusi troba buvo sudeginta. Apie 1948 m. pab. persikėlė į sodybą (buvo namas, tvartas, sklypas, daržinė, arklidė) šiaurės – rytų pusėje nuo minėto ežero. Aplink ją buvo daugiau sodybų, kurių buvimo vietų nebepamena.“ 2018 m. balandžio 17 d. R. A. T. paliudijo, kad: „Aš, R. T., gimiau, augau ir visą savo gyvenimą gyvenau (duomenys neskelbtini). Savo prisiminimus apie tai, kad prie Placio ežero ir prie prūdo, esančio prie Placio ežero, gyveno mano seneliai, mama ir mamos broliai ir seserys, man pasakojo mano mama O. T., kuri mirė (duomenys neskelbtini) ir teta B. T., kuri mirė (duomenys neskelbtini). Jos abi iki mirties buvo šviesaus proto. Tokių atvejų, kad prie Placio ežero ar šalia jo būtų pilamos ar laikomos šiukšlės, nebuvo“.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinė archeologinė komisija 2013-09-10 posėdyje (2019-09-11 protokolas Nr. 44) priėmė be pastabų D. B. (duomenys neskelbtini) 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitą.

Pajūrio regioninio parko direkcija 2017-12-29 kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo ir apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl duomenų, duomenų klastojimo 2017-11-28 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos 2017-11-28 posėdžio protokole Nr. 113-47 ir jo priede nurodytais atvejais, pritaikyti apsaugos priemones tolimesniam protokole ir prieduose nurodytų tyrimų ataskaitų naudojimui bei sustabdyti statybas ir statybos leidimo Nr. LSNS-34-160825-00363 galiojimą bei kreiptis į teismą dėl su D. B. 2013 m. žemės sklype, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), atliktais tyrimais susijusio Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-153-903/2014 panaikinimo bei bylos atnaujinimo.

2017-12-12 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos protokole užfiksuota, kad 6 klausimu buvo svarstytas 2011-2017 m. archeologinių tyrimų, vykdytų (duomenys neskelbtini) sav. rezultatų ir interpretacijų įvertinimas. Nutarta, kad 2013 m. D. B. kad Nr. (duomenys neskelbtini) vykdytų tyrimų išvada, kad „kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais, kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje“, yra nepagrįstas tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimų rezultatams.

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdyba 2018-01-15 nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2018-01-03 Pajūrio regioninio parko direkcijos skundą. Nutarime nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, kadangi nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, požymių. Nutarime apklaustas liudytoju D. B. parodė, kad jis jokiuose dokumentuose dėl tyrimų sklype nenurodė, kad rasti radiniai, kultūrinis sluoksnis, buvo rastas gyvenamojo namo vietoje, be to nenurodė, kad sklype buvo gyvenamasis namas.

Pateikti duomenys, kad liudytojas dr. M. B. recenzavo D. B. parengtą (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2013 m. žvalgomųjų tyrimų ataskaitą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis nustatyta, kad M. B. nuo 2014-05-02 iki 2015-07-13 ir nuo 2015-11-02 iki 2016-07-29 dirbo UAB „Statybų archeologija“.

Dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. CPK 444 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015 ir kt.)

Juridinę reikšmę turinčiam (sodybos buvimo) faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba. Ši aplinkybė – sodybos buvimo žemės sklype faktas, yra esminė ir suteikianti statybos teisę (nustačius juridinę reikšmę turintį faktą). Tokią praktiką (statybos galimybę siejant su sodybos fakto nustatymu) formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009). Sodybos buvimo faktas visų pirma siejamas su gyvenamojo namo sklype buvimu.

Pareiškėja UAB „Bostora“ prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame 10 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas), buvo sodyba.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, ginanti viešąjį interesą, prašo priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Šiuo metu sklypui yra parengtas detalusis planas, jo dalis iš pareiškėjos yra įsigiję suinteresuoti asmenys L. P., V. P., R. P., jame pastatytas gyvenamasis namas. Dėl dalies sklypo įsigijimo preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį sudaręs suinteresuotas asmuo D. K.. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, dalis sklypo – į Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, todėl šiam sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 2 straipsnio 43 dalis, 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 13 straipsniai). Taip pat sklypui galioja Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2016-09-19 įsakymu Nr. D1-623 patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas.

Pagal STĮ 13 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktus, valstybiniuose parkuose leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus; leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. STĮ 2 straipsnio 52 dalyje nurodyta, kad buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane numatyta, kad naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose bei tvarkymo plane pažymėtose plėtros zonose. Visose gyvenvietėse, laikantis statybos normų, regioninio parko nuostatų reikalavimų ir kraštovaizdžio architektūros principų, gali būti įrengiami inžineriniai tinklai ir kitokia techninė infrastruktūra.

CPK 443–448 straipsniuose, sprendžiant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nėra nustatytų išimčių bei ypatumų dėl įrodinėjimo priemonių taikymo, juridinę reikšmę turintis faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis įstatymo leidžiamomis priemonėmis (CPK 177 straipsnis).

Pareiškėja buvusios sodybos faktą įrodinėja J. V. atliktai istoriniais tyrimais ir istorine pažyma, kartografiniais žemėlapiais, D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažyma, fotonuotraukomis, liudytojo R. A. T. parodymais.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, tai yra kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011).

J. V. 2005 metais atliko žemės sklypo Nr. 68-1, esančio Karklės kaime istorinius tyrimus ir pateikė istorinę pažymą, kurioje padaryta išvada, kad sklypas suplanuotas Karklės šiaurės rytų dalyje, kur nuo XIX a. II p. kūrėsi stambesnės ūkininkų sodybos, kurių dauguma sudegė karo pabaigoje 1944 metais. tiriamo sklypo pietryčių dalyje XX a. I p. kartografijoje pažymėtas prūdas, vizualinės apžiūros metu jo aplinkoje rasti akmenys, degtų plytų nuolaužos gali būti vertinami kaip buvusio apstatymo (vieno iš atskirai nuo tėvų jų žemėje įsikūrusių vaikų sunykusios sodybos) požymiai ir liekanos. Nurodė, kad trūkstant archyvinių šaltinių apie aprašomo sklypo apstatymą iki XX a. vidurio situaciją, tikslinga archeologijos specialisto išvada. Sklype D. B. 2013 m. atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kurių pažymoje nurodė, kad atlikus tyrimus, šurfuose Nr. 2, 4-7 po velėna 0,2 – 0,4 m gylyje aptiktas iki 20 cm storio XIX a. – XX a. prad. kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais (keramika, dengta tamsiai ruda glazūra, neglazūruotų indų šukės, vinys, geležiniai dirbiniai), kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje.

Teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja J. V. akcentavo, kad jos istorinis tyrimas 2005 m. buvo atliktas pagal tuo metu turėtus kartografinius, istorinius duomenis, kurių buvo labai mažai, todėl istorinėje pažymoje nurodyta išvada buvo daroma rekomendacinio pobūdžio ir buvo siūloma daryti archeologinius tyrimus. Nurodė, kad tyrimo metu nesivadovavo 1944 m. daryta aerofotonuotrauka, nes Lietuvoje galimybės susipažinti su šia medžiaga tuo metu nebuvo. Teismas daro išvadą, kad istorinėje pažymoje buvo keliamos prielaidos, tikėtina išvada, kuri turėjo būti patvirtinta (ar paneigta) archeologiniais tyrimais.

Suinteresuotas asmuo D. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu sklype atrado kultūrinį sluoksnį, kuris įrodo, kad galėjo būti vykdoma ūkinė veikla, tačiau apie pastatus kalbėti galima tada, kai yra atidengiami pamatai, o pastato tyrimo vietoje nerado ir ataskaitoje pastato nemini. Be to, pažymėjo, kad ištyrė labai nedidelį teritorijos kiekį. Specialiųjų tyrimų tarnybos medžiagoje užfiksuota, kad D. B. parodė, kad jis jokiuose dokumentuose dėl tyrimų sklype nenurodė, kad rasti radiniai, kultūrinis sluoksnis, buvo rastas gyvenamojo namo vietoje, be to nenurodė, kad sklype buvo gyvenamasis namas.

Pažymėtina, kad ir liudininkas M. B., kuris recenzavo D. B. archeologinį tyrimą, nurodė, kad šio tyrimo apimtys buvo labai nedidelės (4-5 šurfai) ir įvertinus duomenų stygių, archeologas negalėjo priimti galutinio sprendimo. Nurodė, kad D. B. užfiksavo kultūrinį sluoksnį su radiniais, o tolimesnės išvados gali būti daromos, pasitelkiant kitus šaltinius.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinė archeologinė komisija 2013-09-10 posėdyje priėmė be pastabų D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitą, tačiau 2017-12-12 nutarė, kad 2013 m. D. B. kad Nr. (duomenys neskelbtini) vykdytų tyrimų išvada, kad „kultūrinis sluoksnis su smulkiomis plytų duženomis, degėsiais ir pavieniais radiniais, kuris susidarė buvusios sodybvietės vietoje“, yra nepagrįstas tyrimų duomenimis ir neadekvati tyrimų rezultatams. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita nebuvo panaikinta, nenustatyta duomenų klastojimo ar pan. atvejų, tyrimai atlikti pagal keliamus reikalavimus, tačiau Mokslinė archeologinė komisija nustatė, kad netinkamai suformuota tyrimą apibendrinanti išvada.

Taigi bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas klausimas, ar nustačius, kad sklype yra kultūrinis sluoksnis, galima daryti išvadą, jog jame buvo sodybvietė su gyvenamuoju namu. Pažymėtina, kad sklype buvo atliekami žvalgomieji archeologijos tyrimai, kurie apibrėžiami kaip nedidelės apimties archeologiniai tyrimai, kuriais kasant nustatyto dydžio perkasas, šurfus arba gręžiant gręžinius siekiama aptikti naujus archeologinio paveldo objektus, juos lokalizuoti, nustatyti kultūrinio sluoksnio ar archeologinio paveldo objektų būklę (išlikimo laipsnį), archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes, chronologiją, kultūrinio sluoksnio storį, jo paplitimo ir archeologinių objektų teritorijų ar apsaugos zonų ribas. Tuo tarpu kultūrinis sluoksnis – žemės sluoksnis (nuo įžemio iki jos paviršiaus), kuriame yra išlikusių žmogaus praeities veiklos pėdsakų (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011-08-16 įsakymu Nr. ĮV-538 patvirtinto Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ 10 dalis). Byloje nekilo ginčo dėl sklype rastų radinių, kurie nepriskirtini archeologiniams radiniams, nenuginčyta aplinkybė, kad rastas kultūrinis sluoksnis, tačiau turi būti įvertinta, ar kultūrinio sluoksnio egzistavimas gali įrodyti sodybvietės su gyvenamuoju namu buvimą. Aplinkybę, kad atlikus šiuos konkrečius archeologinius tyrimus būtų galima nustatyti, kad sklype buvo gyvenamasis namas, paneigia ir tyrimą atlikęs D. B., ir liudytojas, recenzavęs tyrimą, M. B., ir liudytojas D. E. Šį teismo įsitikinimą taip pat patvirtina ir 1997 m. G. G. atlikti archeologiniai tyrimai, kai šurfuose (keli jų pateko ir į ginčo sklypo teritoriją) buvo rasta pavienių XVII-XVIII a datuotų radinių, o XIX – XX a datuojamų žmogaus veiklos liekanų šurfuose nebuvo aptikta. Nepaneigta ir loginė išvada, kad kultūrinis sluoksnis (žmogaus praeities veiklos pėdsakai) gali būti randami ir toliau nuo sodybvietės. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčo sklype archeologiniais žvalgomaisiais tyrimais nustačius kultūrinio sluoksnio buvimą, neįrodyta, kad šioje vietoje buvo sodybvietė su gyvenamuoju namu.

Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, pateiktoje kartografinėje medžiagoje, kuri apima laikotarpį nuo 1780 m. iki 1939 m., sklype pastatai pažymėti nebuvo. Šios bylos nagrinėjimui svarbią reikšmę turi pateikta 1944-10-27 Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos aerofotonuotrauka. Pareiškėja pateikė Dr. R. J., turinčio Nekilnojamojo kultūros paveldo specialisto – eksperto kvalifikaciją, 2019-03-12 pažymą, kurioje nurodyta, kad jis atliko 1944-10-27 Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos aerofotonuotraukos archeologinius nuotolinius tyrimus, siekiant nustatyti, ar sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini) yra pastatų (antropologinės kilmės struktūrų) liekanų. Nustatė, kad dviejose vietose (pažymėtos priede Nr. 1 ir Nr. 2) buvo identifikuotos galimai antropogeninės kilmės struktūros. Tokią išvadą padarė matydamas augalų vegetacijos skirtumus, ariamo dirvožemio atspalvius ir žemės paviršiaus nelygumų šešėlius. Pažymėtina, kad nei viena bylos šalis aerofotonuotraukai tirti teismo eksperto skirti neprašė, o R. J. į teismo posėdį kaip liudytojas nebuvo kviečiamas, jis nėra prisiekęs, todėl teismas jo tyrimu nesivadovauja. Teismas, atsižvelgia į tai, kad liudytojas D. E. nurodė, kad tiriamu laikotarpiu kartografija buvo jau labai tiksli, o teismui nebuvo pateikta įrodymų, dėl kokių aplinkybių būtų galėję kartografininkai neįtraukti sklype buvusios sodybos į žemėlapius, ir tai, kad šalia sklypo esančios sodybos kartografijoje yra aiškiai pažymėtos, jos matosi ir 1944-10-27 aerofotonuotraukoje, kuri yra gana aukštos raiškos, t. y. pateikti įrodymai vienas kitą papildo ir vienas kitam neprieštarauja. Šių nustatytų faktų visuma patvirtina ir leidžia teismui įsitikinti, kad 1944-10-27 aerofotonuotraukoje nebuvo užfiksuota sklype esanti sodyba ar jos griuvėsiai.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad J. V. istorinius tyrimus sklype atliko pagal R. A. T. užsakymą, tyrimuose rėmėsi R. A. T. liudijimu, į bylą pateikti 2013-10-30 ir 2018-04-17 notariškai patvirtinti R. A. T. liudijimai bei liudijimas, 2018-01-15 užfiksuotas STT nutarime. Sutiktina su prokurorės pozicija, kad iš R. A. T. liudijimo nėra įmanoma nustatyti konkrečios pastatų buvimo vietos, liudijimas nesusietas su konkrečia vietove, gali būti naudojamas ir kitais atvejais, kai toje teritorijoje yra nustatinėjamas buvusios sodybvietės buvimo faktas. Liudijime nurodoma kūdra netoli Plazės ežero, tačiau sutiktina su suinteresuoto asmens G. P. išsakyta pozicija, kad byloje pateiktame 1912 m. žemėlapyje ne tik ginčo sklype, bet ir toliau yra pavaizduoti nedideli vandens telkiniai, esantys ne sodybose, o toli nuo jų – pievose ir laukuose. Liudytojas nurodo, kad sodybos sudegė, tačiau D. B. vykdytų tyrimų atskaitoje nurodyta, kad gaisro pėdsakų tyrimo vietoje nebuvo rasta. Pažymėtina, kad Generalinės prokuratūros bei suinteresuotų asmenų nuomone, R. A. T., gim. (duomenys neskelbtini), liudijimas apie 1941-1945 m. kėlė abejonę, nes jis tuo metu buvo vaikas, tačiau spręstina, kad 2018-04-17 liudijime nurodytas faktas, kad apie gyvenamuosius namus jis sužinojo iš mamos ir tetos, taip pat nesuteikia šiam liudijimui objektyvumo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas pateiktu R. A. T. liudijimu nesivadovauja, nes pagal jį neįmanoma konkrečiai nustatyti sodybos buvimo vietos, pagal liudytojo amžių jis šių aplinkybių negalėtų prisiminti, be to pripažįsta, kad šias aplinkybes sužinojo iš kitų asmenų, t. y. išvestine informacija, todėl teismas šio liudijimo nelaiko patikimu.

Įvertinus aptartų įrodymų visetą, darytina išvada, kad šioje byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, kad pareiškėjos žemės sklype XX a. pradžioje buvo sodyba. Sodyba – tai juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais).

Suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymas tenkintinas, konstatuotina, kad pareiškėjos UAB „Bostora“ prašomas nustatyti juridinę reikšmė turintis faktas, kad jai nuosavybės teise priklausančiame 10 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sodyba, negali būti nustatomas, nes jis yra neįrodytas.

Dėl kitų šalių argumentų.

Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Ž. T. Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Atsižvelgiant į prieš tai minėtą teisinį reguliavimą, dėl kitų šalių argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ginčo nagrinėjimui, išsamiau nepasisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Už prašymą dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio pateis dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant pareiškimą ypatingosios teisenos bylose (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl patenkinus prokuratūros prašymą valstybės naudai iš pareiškėjos UAB „Bostora“ priteistina 41,00 Eur žyminis mokestis bei 50,39 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

priimti naują sprendimą – uždarosios akcinės bendrovės „Bostorą“ pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybai grąžinti ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. M-7-04-00001-18, 2 tomai (2018-07-31 Nr.4-08-440).

Sprendimui įsiteisėjus Klaipėdos apylinkės teismo archyvui grąžinti civilinę bylą 2-153-903/2014.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Bostora“ 41,00 Eur žyminį mokestį ir 50,39 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei. Šios valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas pašto išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.