Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-8-569/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-01-16
Bylos Nr.: e2A-8-569/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-09428-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Lina Muchtarovienė
Pareiškėjas: A. S.
Suinteresuotas asmuo: Pajūrio regioninio parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Civilinė byla Nr. e2A-8-569/2020Teisminio proceso Nr. 2-06-3-09428-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos (S) 3.4.5.2; 3.2.4.11; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNU TARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja L. M.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Pajūrio regioninio parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja A. S. pareiškimu prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (adresu: duomenys neskelbtini), buvo sodyba – gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais; 2) nurodyti, kad juridinis faktas yra nustatomas buvusios sodybos atkūrimui, atliekant žemės sklypo planavimo, gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais projektavimo ir statybos darbų atlikimui minėtame žemė sklype, kaip tai yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatose.

2. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 3,100 ha ploto žemės sklypas, esantis (adresu: duomenys neskelbtini), kuriame ji siekia buvusios sodybos vietoje statyti naujus pastatus. Sklypas randasi Pajūrio regioninio parko teritorijoje, todėl statyboms yra taikomi papildomi ribojimai, kuriuos reglamentuoja specialūs teisės aktai. 2018 m. buvo parengta sklypo 2017 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. 2018 m. gegužės 31 d. Kultūros paveldo departamento Mokslinės archeologijos komisija patvirtino, kad ji yra tyrimus prižiūrinti komisija, ji ataskaitą priėmė ir patvirtino, ir už ją yra pilnai atsiskaityta. Komisija savo ataskaitoje konstatavo, kad buvo tiriami trys 2 x 2 m dydžio šurfai, kuriuose buvo aptiktos XX a. užstatymo liekanos. Pirmajame šurfe aptikta 26 x 12 x 7 dydžio plyta bei geležinis dirbinys. Antrajame šurfe aptiktas pilkos žemės sluoksnis su plytų duženomis. Po juo centrinėje šurfo dalyje atidengtas apie 50 cm pločio raudonos spalvos plytų pamato fragmentas, rasta krosnies durelių rėmo dalių ir stiklo šukių. Trečiajame šurfe aptiktas 35-45 cm storio raudonų plytų sienos fragmentas 40 -85 cm pločio, galimai kamino - krosnies pado vieta, abipus sienos fragmento fiksuoti cementuotos aslos fragmentai. Ataskaitoje taip pat pažymėta, jog kartografinėje medžiagoje buvusio užstatymo tirtoje vietoje nėra pažymėta. 1961 m. žemėlapyje atvaizduoti du pastatai bei užrašas rusų kalba „capa?“, kuriuos galima būtų sieti su pokaryje poligonui statytais pastatais. Visgi, šiame žemėlapyje ties tirtu sklypu esantis kelias yra pažymėtas netiksliai. Į R nuo tirto sklypo esantis kanalas bei į V nuo (ežero) buvęs kelias yra atvaizduotas ganėtinai tiksliai, tačiau šiauriau tirto sklypo naujai suformuotas dabartinis kelio posūkis yra perstumtas į vakarus kartu su šiomis 1961 m. žemėlapio kartografinėmis manipuliacijomis labiau į vakarus nuo tirtų šurfų yra atvaizduoti ir žemėlapyje atvaizduoti du pastatai bei užrašas rusų kalba „capa?“. Kitaip tariant, tirtos užstatymo liekanos neturi nieko bendro su 1961 m. žemėlapyje atvaizduotais pastatais.

3. Nurodė, jog ji kreipėsi į Pajūrio regioninio parko direkciją su prašymu patvirtinti sodybos egzistavimo sklype faktą ir leisti atlikti sklypo planavimo, projektavimo bei statybos leidimo gavimo darbus, siekiant atkurti buvusią sodybą sklype, kaip tai yra reglamentuojama saugomų teritorijų įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatose, tačiau 2018 m. liepos 23 d. ji gavo atsakymą iš direkcijos, kuriuo jos prašymas buvo netenkintas. Direkcija atsisakymą motyvavo tuo, kad pateiktuose dokumentuose aprašomi kartografiniai, istoriniai bei archeologiniai tyrimai nenustato sklype buvus gyvenamojo pastato (namo) fakto, o prielaidų, kad pareiškėjos sklype buvo statinių, nepatvirtina jokie esami kartografiniai dokumentai ar žemėlapiai, išskyrus 1961 m. topografinį žemėlapį, kuriame pavaizduoti sovietų armijos statiniai, kurie įvardinti kaip „capa?“ (rusų k., daržinė).

4. Nurodė, jog Pajūrio regioninio parko direkcija rėmėsi tik ta aplinkybe, jog kartografiniai dokumentai nepatvirtina sklype buvus sodybai. Direkcija taip pat nurodė, jog prielaidą, kad sodybos statiniai buvo nugriauti pokaryje, paneigia II pasaulinio karo metu padaryta nuotrauka iš lėktuvo, kurioje kokybiškai matomos buvusios sodybos aplink (ežerą), tačiau sklypo teritorijoje jokių statinių neaptikta. Nurodė, jog direkcija iš esmės ignoravo ataskaitoje konstatuotas aplinkybes apie atrastas užstatymo liekanas sklype, kas neabejotinai patvirtina, jog sklype statiniai buvo. Ji kreipėsi į Nekilnojamojo kultūros paveldo specialistus D. Z., V. A. S. bei L. K., kad šie atliktų žvalgybinių archeologinių tyrinėjimų metu aptiktų statinių liekanų architektūrinį įvertinimą. Vertinimo vietoje darbus fiksavo ir antstolė G. Ž.. Atlikus įvertinimą buvo surašytas - Architektūrinio įvertinimo aktas, kuriame konstatuota: 1) akivaizdus ir neginčytinas buvusios sodybos egzistavimo faktas, konkrečiu istoriniu laikotarpiu - po 1912 metų ir iki 1944 metų; 2) sodybą sudarė mažiausiai trys pastatai - vienas gyvenamasis, kiti du - ūkinės paskirties. Ji kreipėsi ir į Klaipėdos regioninį valstybės archyvą su prašymu pateikti informaciją apie išlikusius dokumentus, galinčius patvirtinti gyvenamojo namo egzistavimo faktą, tačiau archyve tokių dokumentų nėra išlikę.

Atsiliepimas

5. Suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija su pareiškėjos pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjos pareiškime nurodytos faktinės aplinkybės ir radiniai niekaip neįrodo, jog pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba būtent su gyvenamuoju namu. Pažymėjo, jog 1912-1944 metų laikotarpiu kartografinėje medžiagoje nėra fiksuota jokių pastatų pareiškėjos žemės sklypo buvimo vietoje. Pareiškėja buvusios sodybos faktą grindžia remdamasi architektūrinio įvertinimo išvadomis, kurios nėra reglamentuotos teisės aktais ir kelia abejonių dėl pateiktų išvadų ir jų teisingumo, nes laikotarpiu nuo 1912 -1944 m. yra išlikę minėtos teritorijos kartografinė medžiaga – 1915 m., 1930 m., 1932 m., 1935 m., 1936 m., 1940 m., žemėlapiai ir aerofotografija (1944 m.), kuriuose jokių pastatų nėra nurodyta pareiškėjos žemės sklypo vietoje. Priešingai, archeologinių tyrimų ataskaitoje nurodyta, kad 1961 m. žemėlapyje nurodyti du pastatai bei užrašas rusų kalba „capa?“. Antrojo pasaulinio karo metu pareiškėjos žemės sklypas pateko į karinį mokomąjį poligoną, kuriame buvo įrengta įvairių infrastruktūros statinių ir pastatų, todėl 2018 m. atlikto architektūrinio įvertinimo metu rastų pastatų liekanos galėjo būti ir statybinis laužas, ir buvusios karinio poligono infrastruktūros liekanos.

6. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (adresu: duomenys neskelbtini), buvo sodyba - gyvenamasis namas su priklausiniais, palieka priimti teismo nuožiūra.

7. Suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai ir išdėstytos aplinkybės nepatvirtina juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos žemės sklype buvo sodyba. Pažymėjo, kad Pajūrio regioninio parko direkcija 2017 m. spalio 31 d. kreipėsi į komisiją įvertinti atliktų archeologinių tyrimų objektyvumą ir, ar remiantis archeologinių tyrimų metu nustatytais faktais galima teigti apie faktinę buvusios sodybos, o tiksliau gyvenamojo namo vietą. Departamentas 2017 m. lapkričio 22 d. raštu „Dėl ekspertinės išvados nustatant buvusios sodybos faktą“ pateikė komisijos išvadas, kad skirtinguose dokumentuose pateikiama nevienoda informacija, siekiant legalizuoti naujų pastatų statybą falsifikuojami kartografiniai duomenys, informacija pateikta tendencingai. Pažymėjo, jog atliekant pastatų pamatų liekanų atkasimą nebuvo pilnai atidengti pamatai, taip pat nėra pateiktas atidengtų spėjamų statinių liekanų suvestinis planas, tad neaiškus jų perimetras, išplanavimas. Atskiros spėjamų statinių liekanų nuotraukos neleidžia susidaryti statinio visumos. Be to, architektūriniame įvertinime nėra pateikti aptiktų spėjamų statinių liekanų brėžiniai, jie nekoordinuoti. Įvertinime lieka neaišku, kurioje vietoje, kuriame sklype, kurioje jo dalyje, kur tiksliai buvo aptiktos spėjamos statinių liekanos, kaip jos koreliuoja su 1961 m. žemėlapyje pažymėtu į nagrinėjamo sklypo teritoriją patenkančiu pastatu ar keliais pastatais, pažymėtais užrašu „capa?“. Mano, jog tai greičiausiai poligono reikmėms statyti statiniai, kurių tikroji funkcija žemėlapyje maskuota nekarinės paskirties pavadinimu. Jie galėjo būti pastatyti naudojant prieškarinių sodybų, kurių apylinkėse daug buvo sugriautų, statinių plytas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

9. Teismas nustatė, jog pareiškėjos žemės sklypas yra Pajūrio regioniniame parke ir patenka į (pavadinimas neskelbtinas) etnokultūrinį draustinį, todėl šiam sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 43 dalis, 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 9, 13 straipsniai). Pareiškėja buvusios sodybos faktą įrodinėja archeologiniais ir architektūriniais tyrimais (žvalgomųjų tyrimų ataskaita, nekilnojamojo kultūros paveldo specialiosios ekspertizės specialisto bei specialistų architektų atlikti architektūriniu įvertinimu), kartografiniais žemėlapiais, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, II pasaulinio karo aerofotografija, archeologinių nuotoliniu tyrimų pažyma, sklypo istoriniu – kartografiniu duomenų tyrimu.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjos užsakymu atlikto architektūrinio įvertinimo išvadas, atkreipė dėmesį į tai, kad, atliekant pastatų pamatų liekanų atkasimą, pamatai nebuvo pilnai atidengti, nors 2017 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimo ataskaitoje, kurią atliko archeologas N. B., buvo nurodyta, kad tam, jog patikslinti aptiktų pamatų paskirtį bei datavimą, o taip pat lokalizuoti 1961 m. plane sužymėtus statinius, rekomenduojama tęsti žvalgomuosius tyrimus, pilnai atidengti 2017 m. aptiktus pamatus ir atlikti jų architektūrinius tyrimus. Be to, teismas pažymėjo, jog teismui nebuvo pateiktas atidengtų nurodomų statinių liekanų suvestinis planas, jų perimetras, išplanavimas. Taip pat šiame įvertinime nėra pateikti nurodomų statinių liekanų brėžiniai, jie nekoordinuoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, jog architektūrinio įvertinimo išvados, nors ir kategoriškos, tačiau su aiškiais trūkumais, o tai leidžia abejoti šio tyrimo objektyvumu.

11. Teismas, nurodė, kad nors liudytojai archeologai L. K., D. Z. ir D. Z., kurie atliko archeologinį tyrimą, teismo posėdžio metu palaikė savo atliktus architektūrinius tyrimus bei patvirtino, kad atkastos yra gyvenamojo namo Nr. 1, ir dviejų ūkinės paskirties pastatų Nr. 2 ir Nr. 3, pamatų liekanos, kurie buvo statyti istoriniu laikotarpiu po 1912 metų iki 1944 metų, tačiau sugretinęs archeologo N. B. tyrimų ataskaitą bei architektūrinį įvertinimą kartu su pirmiau nurodytų liudytojų parodymus, teismas pastebėjo, jog nei rasti pamatai, nei radiniai nebuvo ištirti, nebuvo atlikta ekspertizė, neatliktas istorinis tyrimas, archeologai ir architektai rėmėsi tik savo asmenine patirtimi.

12. Pasisakydamas dėl istorinių – kartografinių duomenų, teismas nurodė, kad sutapatinus 1916-1939 metų žemėlapius tarpusavyje, topografinio vaizdo turinys išliko nepakitęs, visi žemėlapiuose atvaizduoti objektai identiškai atkartoja 1912 metų situaciją, pasitaiko kelio linijų netikslumų, tačiau iš esmės, juose nėra duomenų, kad pareiškėjos sklype 1912-1944 metų laikotarpiu buvo sodyba su gyvenamuoju namu. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas pripažino, kad labiau tikėtina, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype (kaime), rastos pamatų liekanos priklausė 1961 metų žemėlapyje atvaizduotiems dviem pastatams su užrašu „capa?“ (iš rusų kalbos išvertus daržinė), nes tarybiniu laikotarpiu ten buvo karinis poligonas, o ne gyvenamajam namui. Todėl teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių, patikimų duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjos žemės sklype, kuris yra (pavadinimas neskelbtinas) etnokultūriniame draustinyje ir regioninio parko teritorijoje, XX a. pirmoje pusėje buvo sodyba, kurią, be kita ko, sudarė ir gyvenamasis namas bei du ūkiniai pastatai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu pareiškėja A. S. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos A. S. pareiškimą tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

10.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismas išvada, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype (kaime) rastos pamatų liekanos tikėtinai priklausė 1961 metų žemėlapyje atvaizduotiems dviem pastatams su užrašu „capa?“, o ne gyvenamajam namui, nes šių ūkinės paskirties pastatų lokalizacija ir 2018-08-28 atlikto architektūrinio vertinimo akte nurodytų rastų trijų pastatų vieta aiškiai nesutampa. Be to, nors archeologas savo ataskaitoje ir nurodė savo rekomendaciją lokalizuoti 1961 m. užfiksuotus ūkinius pastatus, tačiau toks veiksmas nagrinėjamu atveju architektų grupei iš esmės nebuvo reikalingas, kadangi 1961 m. užfiksuoti statiniai yra visiškai kitoje vietoje. Net ir nustačius faktą, jog specialistų grupės tiriamos pastatų liekanos sutampa su pastatais, nurodytais 1961 m. kartografiniame žemėlapyje, įvardintas topografinis užrašas „capa?“ savaime nereiškia, jog kartografijoje pažymėti pastatai yra būtent ūkinės paskirties pastatai, o ne gyvenamojo namo.

10.2. Ginčo esmė yra ne pastato tikslios vietos nustatymo, o dėl atrastų pastatų paskirties nustatymo, todėl ir buvo pasitelkta kitos rūšies specialistų pagalba, kad vadovaujantis architektūros, istorijos, kartografijos specialiosiomis žiniomis būtų atrasti, užfiksuoti, identifikuoti pastatų požymiai, o pagal gautus rezultatus būtų nustatyta jų paskirtis. Suinteresuoto asmens Pajūrio regioninio parko pozicija, kad toks tyrimas neturi jokios įrodomosios vertės, pamatai gali būti suklastoti, nepaneigia pareiškėjos išdėstytos pozicijos apie nustatytą rastų pamatų paskirtį. Kitų liudytojų D. E., V. P. paaiškinimais, sprendžiant klausimą dėl atrasto pastato paskirties, taip pat nėra pagrindo vadovautis.

Atsiliepimas

10.3. Teismas sprendime išvadas padarė iš esmės remdamasis Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau - KPD) atsiliepime pateikta pozicija. Pareiškėja pateikė išsamius argumentus dėl KPD pozicijos nepagrįstumo ir prieštaringumo bylos medžiagai, tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, atkartodamas KPD išsakytus motyvus, esminių prieštaravimų nepašalino. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju tiek KPD, tiek MAK ėmėsi spręsti klausimą, nukrypdama nuo savo praktikos, ir architektūrinio pobūdžio klausimus sprendė savarankiškai.

10.4. Architektūriniai tyrimai nėra reglamentuoti, todėl nėra pagrindo išvadai, jog turėjo būti nustatytas pastato plotas, sudaromas liekanų suvestinis planas, perimetras, išplanavimas. Šie požymiai gali būti alternatyvūs, papildantys, tačiau nėra privalomi. Tyrimo metu buvo taikytas neinvazinis tyrimas, apžiūra, fragmentų apmatavimas, duomenų ir faktų surinkimas bei fotofiksacija. Tyrimo metu fragmentiškai atidengti visų galimai buvusių pastatų pamatų liekanų kampai, išsiaiškinta pamatų forma, kryptis ir padėtis vienas kito atžvilgiu. Teismo išvada, jog pastatai nėra koordinuoti, taip pat neparemta bylos medžiaga . Tyrimo metu gautus rezultatus fiksavo antstolė G. Ž., o pastatų ir atskirų fragmentų lokalizaciją fiksavo geodezininkas V. M.

Žemesnės instancijos teismas

10.5. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjos pateiktus dokumentus, patvirtinančius aplinkybes, jog pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, kurią sudarė ne mažiau trijų pastatų: gyvenamasis namas ir du ūkinės paskirties pastatai. Teismas, spręsdamas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, neanalizavo byloje pateiktų rašytinių įrodymų, liudytojų parodymus vertino selektyviai, šališkai, nepašalino esminių abejonių dėl architektūrinio tyrimo išvadų, pamatų lokalizacijos ir paskirties.

Atsiliepimas

11. Atsiliepimu į pareiškėjos A. S. apeliacinį skundą pareiškėja suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija prašo jį atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

11.1. Kaip būtiną (pagrindinį) sodybos elementą Saugomų teritorijų įstatymas nurodo faktiškai ir teisėtai pastatytą gyvenamąjį pastatą (namą). Kiti statiniai (priklausiniai) galėjo būti arba galėjo nebūti. Nagrinėjamu atveju pareiškėja buvusios sodybos faktą grindžia remdamasi archeologo N. B. 2017 m. rugsėjo mėnesį atliktų žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Joje pažymima, kad: 1. „tyrimų metu rasta pastato vieta“; 2. „nuo XX a. pradžios kartografinėje medžiagoje tiriamame žemės sklype užstatymas nenurodytas, o 1961 m. žemėlapyje nurodyti du pastatai bei užrašas rusų kalba “capa?“. Šios faktinės aplinkybės niekaip neįrodo fakto, kad būtent čia stovėjo gyvenamasis namas. Tik iš šių radinių (ar tik iš archeologinių radinių, netiriant kitų aplinkybių) neįmanoma nustatyti, kad šiame žemės sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu.

11.2. Pareiškėja buvusios sodybos faktą grindžia remdamasi architektūrinio įvertinimo išvadomis, kad žemės sklype 1912 - 1944 m. laikotarpiu stovėjo trys pastatai, tai yra - sodyba. Toks „architektūrinis įvertinimas“ nėra reglamentuotas teisės aktais ir kelia abejonių dėl pateiktų išvadų teisėtumo ir teisingumo. Tuo labiau, kad 1912 -1944 m. laikotarpiu yra išlikę minėtos teritorijos kartografinė medžiaga - 1915 m., 1930 m., 1932 m., 1935 m., 1936 m., 1940 m. žemėlapiai ir 1944 m. aerofotografija (pateikti teisminio proceso metu), kuriuose jokių pastatų nėra nurodyta nagrinėjamo žemės sklypo vietoje. Priešingai - archeologinių tyrimų ataskaitoje nurodyta, kad 1961 m. žemėlapyje nurodyti du pastatai bei užrašas rusų kalba “capa?“. Žemės sklypas po II-ojo pasaulinio karo pateko į karinį mokomąjį poligoną, kuriame buvo įrengta įvairių infrastruktūros statinių ir pastatų. 2018 m. atlikto architektūrinio įvertinimo metu rastų pastatų liekanos galėjo būti ir statybinis laužas, ir buvusios karinio poligono infrastruktūros liekanos.

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie kultūros ministerijos prašo jį atmesti, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

12.1. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad departamentui jokiais teisės aktais nepriskirta funkcija atlikti ekspertinius ir kitus panašaus pobūdžio veiksmus, tuo labiau nagrinėti ir objektyviai vertinti su nekilnojamojo kultūros paveldu nesusijusiuose objektuose ir (ar) teritorijose atliktų architektūrinio vertinimo išvadų.

12.2. Pirma, departamentas įtrauktas į civilinę bylą teismo nutartimi. Antra, departamentas neteikė ekspertinių ar kitų vertinimų. Atliekant architektūrinį įvertinimą, buvo vykdyti kasinėjimai, tačiau netaikyta archeologinių tyrimų metodika, negautas leidimas archeologiniams tyrimams atlikti. Trečia, pagal Mokslinės archeologijos komisijos (toliau - Komisija) nuostatus, nustatyta, kad Komisija yra patariamoji institucija, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas, nagrinėjant ir sprendžiant archeologinio paveldo apsaugos, apskaitos, archeologinių ardomųjų tyrimų ir žalos, padarytos archeologiniam paveldui, klausimus bei problemas. Komisija patvirtino tas aplinkybes, kad architektūrinis įvertinimas turi archeologinių tyrimų požymių, jo metu buvo vykdomi kasinėjimai.

12.3. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad Komisijai taip pat nesuteiktos funkcijos ir pareigos atlikti kitos šakos mokslo srities (architektūros) taikomųjų darbų tinkamumo įvertinimui. Pirma, architektūrinio vertinimo rengimas, jo turinys, sudėtis ir apimtis bendrai nėra reglamentuotas teisės aktais. Tačiau yra nusistovėjusi architektūrinio vertinimo praktika, pagal kurią architektūriniuose vertinimuose pateikiami koordinuoti objektai, naudojami žemėlapiai ir aktualūs kartografiniai duomenys.

12.4. Antra, Komisija konstatavo, kad autoriai architektūriniame įvertinime ignoruoja 2017 m. sklype žvalgomuosius archeologinius tyrimus atlikusio N. B. pateiktas išvadas. Be to, archeologinių tyrimų ataskaitas recenzuojantys mokslininkai ir Komisija vertina jų atitikimą PTR 2.13.01:2011 reikalavimams, o ne aptiktų struktūrų autentiškumą. Architektūriniame tyrime pateikiami spėjamų pastatų liekanų aprašymai ir interpretacijos nesutampa su 2017 m. N. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu pateiktais jų aprašymais ir neatitinka jo atliktos fotofiksacijos. Todėl nėra pakankamo pagrindo teigti ir patvirtinti pareiškėjai A. S. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), juridinę reikšmę turintį faktą - buvusią sodybą su gyvenamuoju namu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės A. S. apeliacinis skundas netenkintinas

13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, savo poziciją grindžia tuo, kad teismas, spręsdamas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, neanalizavo byloje pateiktų rašytinių įrodymų, liudytojų parodymus vertino selektyviai, šališkai, nepašalino esminių abejonių dėl architektūrinio tyrimo išvadų, pamatų lokalizacijos ir paskirties. Apeliantės nuomone, nežiūrint į tai, kad kartografijoje nėra pažymėta jai priklausančiame žemės sklype pastatų, tačiau yra rastos buvusios sodybos (3 pastatų) pamatų liekanos, kurias grindžia architektūrinio tyrimo metu gautais duomenimis. Teigia, jog teismo išvada, tikėtinai pareiškėjos žemės sklype yra rastos pamatų liekanos priklausė 1961 metų žemėlapyje atvaizduotiems dviem pastatams su užrašu „capa?“ (iš rusų kalbos išvertus daržinė), o ne 1912-1944 metais stovėjusiai sodybai, neparemta nei faktine bylos medžiaga, nei teisės aktų nuostatomis.

Dėl bylos esmės

16. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinis teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai A. S. nuosavybės teise priklauso 3.1000 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Antstolė G. Ž. 2018 m. rugpjūčio 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, atliktu pareiškėjos A. S. žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad pareiškėja jai nurodė vietas, kuriose 2017 metais buvo atlikti žvalgomieji tyrimai, kurių metu užfiksuotas dviejų pastatų pamatų liekanų egzistavimo faktas. Taip pat nurodė vietą, kurioje tyrimai nebuvo vykdomi, tačiau matosi iš žemės išlindusios raudonų plytų molio spalvos plytų mūro liekanos. Antstolė konstatavo atidengtuose šurfuose (pastatas Nr.1, Nr. 2 ir Nr. 3) architektų rastas pamatų liekanas, plytas ir kt. medžiagas. Nurodė, jog pareiškėjos prašymu iš sklypo teritorijos paimti radiniai (plytų, stiklo, čerpių, tinko) pavyzdžiai ir sandariai užpakuoti į atskiras pakuotes bei perduoti pareiškėjai (e. b. l. 11-19, t. 1). Klaipėdos regioninis valstybės archyvas 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu pareiškėją informavo, kad duomenų, jog pareiškėjos žemės sklype buvo sodyba, pateikti negali (e. b. l. 20, t. 1). Pajūrio regioninio parko direkcija 2018 m. liepos 23 d. raštu netenkino pareiškėjos A. S. prašymo nuosavybės teise priklausančiame sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (adresu: duomenys neskelbtini), nustatyti sodybvietės egzistavimo faktą (e. b. l. 21, t. 1). Specialistai D. Z., V. S. ir L. K. (nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistai), atlikę architektūrinį įvertinimą 2017 m. archeologinių kasinėjimų ir 2018 metų atliktų pastatų pamatų liekanų atkasimo metu aptiktų pastatų liekanų medžiagų, padarė išvadą, kad pareiškėjos A. S. žemės sklype yra akivaizdus ir neginčytinas buvusios sodybos egzistavimo faktas konkrečiu istoriniu laikotarpiu po 1912 metų iki 1944 metų; sodybą sudarė mažiausiai trys pastatai, vienas gyvenamasis, kiti du ūkinės paskirties (e. b. l. 24-51, t. 1).

18. Archeologas N. B., atlikęs archeologinius tyrimus, nurodė, jog šurfas Nr. 1 yra apie 150 m į R nuo (tako), apie 76 m į P nuo metalinės tvoros, esančios Š pusėje. Šurfo dydis 2x2 m, orientuotas sienelėmis į pasaulio šalis. Šurfe 1 po 40 cm storio velėnos ir juodžemio sluoksniu fiksuotas įžemis - gelsvas smėlis. Šurfe 0,2 m gylyje aptikta 26x12x7 cm dydžio plyta bei geležinis dirbinys. Šurfo vietoje įsigilinta iki 0,55 m gylio. Šurfas Nr. 2 yra apie 19,5 m į ŠV nuo šurfo Nr. 3, apie 126 m į R nuo (tako). Šurfo dydis 2x2 m, orientuotas sienelėmis į pasaulio šalis. Šurfe Nr. 2 nuėmus 5-10 cm storio velėnos sluoksnį atidengtas pilkos žemės sluoksnis su plytų duženomis. Po juo 0,2 m gylyje centrinėje šurfo dalyje atidengtas apie 50 cm pločio raudonos spalvos plytų pamato fragmentas, orientuotas Š-P kryptimi. Pamato fragmento dydis yra apie 50x200x25 cm, plytos tarpusavyje rištos kalkių skiediniu (?). Šurfo R dalyje fiksuota 0,6x2 m dydžio raudonų plytų griuvenų sankaupa (?). Tiriant šurfą, rasta krosnies durelių rėmo dalių ir stiklo šukių. Šurfo V dalyje po žemės sluoksniu fiksuotas įžemis - smėlis. Šurfo vietoje įsigilinta iki 0,2-0,5 m gylio. Šurfas Nr. 3 yra apie 4,6 m į ŠV nuo šurfo Nr. 1, apie 145 m j R nuo (tako). Šurfo dydis 2x2 m, orientuotas sienelėmis į pasaulio šalis. Šurfo Nr. 3 vietoje po 20 cm storio velėnos danga R dalyje aptiktas 35-45 cm storio raudonų plytų sienos fragmentas 40-85 cm pločio, galimai kamino-krosnies pado (?) vieta. Rišamosios medžiagos tarp plytų nepastebėta. Plytų dydis yra 26x12x7 cm. Abipus sienos fragmento (šurfo V ir R dalyse) 0,2 m gylyje fiksuoti cementuotos( ?) aslos fragmentai. Šurfo vietoje įsigilinta iki 0,2 m gylio (e. b. l. 52-86, 1 t.).

19. 1912 m., 1930 m., 1932 m., 1935 m., 1936 m., 1940 m. pateiktuose kartografiniuose žemėlapiuose ginčo žemės sklype pastatų nebuvo nurodyta (e. b. l. 115 – 122, 1 t.). Pajūrio regioninio parko direkcija 2017 m. spalio 31 d. kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos dėl ekspertizės išvados nustatant buvusios sodybos faktą, kuriuo prašė pagal kompetenciją atlikti tyrimą ir įvertinti atliktų archeologinių tyrimų išvadų objektyvumą. Departamento Mokslinės archeologijos komisijos 2017-11-07 posėdyje svarstė Pajūrio regioninio parko direkcijos prašymą ekspertuoti UAB „Statybų archeologija“ archeologo N. B. archeologinių tyrimų (adresu: duomenys neskelbtini), žemės sklype, kad. Nr. (duomenys neskelbtini) (LA-404, 2017-09-01), išvadą. Nustatyta, kad Mokslinės archeologijos komisija detaliai išanalizavusi ir įvertinusi N. B. žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (adresu: duomenys neskelbtini), 2017 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitą, taip pat žemės sklypo kad Nr. (duomenys neskelbtini) savininkės A. S. prašymo Pajūrio regioninio parko direkcijai („Dėl patvirtinimo sodybvietės egzistavimo fakto ir leidimo pradėti teritorijos planavimą“) priedus (D. Z. istorinę pažymą ir N. B. žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2017 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymą, nustatė, kad skirtinguose dokumentuose pateikiama nevienoda informacija. Siekiant legalizuoti naujų pastatų statybą, falsifikuoti kartografiniai duomenys, informacija pateikta tendencingai. Mokslinės archeologijos komisija nutarė, kad N. B. ataskaita ir pažyma yra netinkamos, jos neturi būti naudojamos kaip pagrindas paveldosaugos sprendimams priimti, projektavimo ar planavimo sąlygoms išduoti, kultūros paveldo tvarkybos ar tvarkomųjų statybos, kraštotvarkos darbų projektams rengti (e. b. l. 110 – 112, 2 t.).

20. R. J., nekilnojamojo kultūros paveldo specialistas – ekspertas atliko žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), (adresu: duomenys neskelbtini)., užfiksuotas Antrojo pasaulinio aerofotografija, archeologinius nuotolinius tyrimus. Nurodė, kad, atlikus kultūrinių augalų vegetacijos rodiklių ir ariamo dirvožemio atspalvių analizę, 1944 m. spalio 27 d. Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos aerofotografija GX 4146-1 534-L-SD-56, sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), ribose, keturiose vietose identifikuotos galimai po žeme esančios struktūros (e. b. l. 144-147, 2 t.). Kartografas J. Ž., įvertinęs 7 kartografinius žemėlapius (1916 m., 1936 m., 1949 m., 1961 m., 1970 m., 1977 m., 1983 m.) ir 1944 m. Vokietijos karinių pajėgų žvalgybinę aerofotografiją, padarė išvadą, kad ant visų topografinių žemėlapių ir ortofoto nuotraukos buvo uždėtos sklypo (numeris) ribos. Visuose žemėlapiuose nagrinėjamame sklype buvo pavaizduotos žemės ūkio naudmenos (ariama žemė ar pieva) ir keliai. Sutapatinus vokiškus 1916 - 1939 m. žemėlapius tarpusavyje, buvo pastebėta, kad žemėlapių topografinio vaizdo turinys išliko nepakitęs, identiški vienas kitam. Visi žemėlapiuose atvaizduoti objektai, identiškai atkartoja situaciją, kuri buvo užfiksuota 1912 m. pirminės nuotraukos sudarymo metu. Ant skirtingų laidų žemėlapių skiriasi tik įrašų kalba, kai kurie kartografiniai ženklai ir jų numeriai, pasitaiko kelio linijų netikslumai, išleidimo datos, leidėjai. Sutapatinus TSRS 1949 ir 1983 metų žemėlapius buvo pastebėta, kad sklype ir šalia esančiose teritorijose ženkliai sumažėjo antropogeninės kilmės objektų. Didžiąja dalimi tai siejama su tuo, kad pakrantės ruožas buvo traktuojamas kaip strateginė TSRS valstybės teritorija, kurioje buvo draudžiama statyti ir atvaizduoti žemėlapiuose antropogeninius objektus. Sutapatinus TSRS 1961, 1968 ir 1976 metų žemėlapius, pastebėti žemėnaudos pasikeitimai. 1961 metų žemėlapyje matomas statinys (topografinis ženklas) „capa?“ - pastogė ar sandėlis. Vėlesniuose žemėlapiuose šio statinio jau nėra (e. b. l. 148-159, 2 t.).

21. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismas išvada, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype (kaime) rastos pamatų liekanos tikėtinai priklausė 1961 metų žemėlapyje atvaizduotiems dviem pastatams su užrašu „capa?“, o ne gyvenamajam namui. Mano, jog tirtos užstatymo liekanos neturi nieko bendro su 1961 m. žemėlapyje atvaizduotais pastatais, nes 1961 m. žemėlapyje ūkinės paskirties pastatų lokalizacija ir 2018-08-28 atlikto architektūrinio vertinimo akte nurodytų rastų trijų pastatų vieta aiškiai nesutampa. Be to, nors archeologas savo ataskaitoje ir nurodė savo rekomendaciją lokalizuoti 1961 m. užfiksuotus ūkinius pastatus, tačiau toks veiksmas nagrinėjamu atveju architektų grupei iš esmės nebuvo reikalingas, kadangi 1961 m. užfiksuoti statiniai yra visiškai kitoje vietoje. Net ir nustačius faktą, jog specialistų grupės tiriamos pastatų liekanos sutampa su pastatais, nurodytais 1961 m. kartografiniame žemėlapyje, įvardintas topografinis užrašas „capa?“ savaime nereiškia, jog kartografijoje pažymėti pastatai yra būtent ūkinės paskirties pastatai, o ne gyvenamojo namo.

22. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad šie pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti, ir pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą, civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.).

23. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, įrodinėdama buvusios 1912-1944 metų laikotarpiu sodybos egzistavimo faktą, jį grindė archeologiniais ir architektūriniais tyrimais (žvalgomųjų tyrimų ataskaita, nekilnojamojo kultūros paveldo specialiosios ekspertizės specialisto bei specialistų architektų atlikti architektūriniu įvertinimu), antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu bei geodezinių matavimų pastatų ir pastato dalių fragmentų planu. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija, nesutikdama su pareiškėjos pozicija, pateikė 1915, 1930, 1932, 1935, 1936 (atkartotas 1912 m. žemėlapis), 1940 kartografinę medžiagą bei 1944 metų aerofotografija. Kitas suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau - Departamentas), savo poziciją grįsdamas patariamąja Mokslinės archeologų komisijos nuomone, aplamai laikė, kad pareiškėjos atliktame architektūrinio tyrimo įvertinime (įrodyme, kuriuo pareiškėja grindė savo reikalavimą) nurodytos liekanos neįrodo sodybos egzistavimo fakto dėl paties atlikto tyrimo trūkumų (nesirėmimo kartografine medžiaga, neatliktos pastatų lokalizacijos ir pan.).

25. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, iš esmės sutinka tiek su Pajūrio regioninio parko direkcijos, tiek su pirmosios instancijos teismo nurodomomis aplinkybėmis, jog iš tiesų iš kartografinės medžiagos matyti, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype nėra jokių pastatų, nors šalia pareiškėjos esančio sklypo duomenys apie kitą sodybą užfiksuoti (1915, 1936 metų kartografinė medžiaga). Tik 1961 metų kartografiniame žemėlapyje, vakarinėje (N. B. tyrinėto) sklypo dalyje yra žymimas ūkinės paskirties pastatas su rusišku pavadinimu „capa?“.

26. Apeliantė laiko, jog teismo išvada, kad rastos pamatų liekanos tikėtinai priklausė 1961 metų žemėlapyje atvaizduotiems dviem pastatams su užrašu „capa?“, o ne gyvenamajam namui, yra nepagrįsta, nes tirtos užstatymo liekanos neturi nieko bendro su 1961 m. žemėlapyje atvaizduotais pastatais, kadangi jų vietos aiškiai nesutampa. Be to, pasak apeliantės, 1961 m. užfiksuotų ūkinių pastatų lokalizacija architektų grupei iš esmės nebuvo reikalinga, kadangi 1961 m. užfiksuoti statiniai yra visiškai kitoje vietoje.

27. Šių apeliantės nurodytų argumentų kontekste, analizuojant apeliantės pateiktą pastatų ir pastato dalių fragmentų planą, apeliacinis teismas pastebi, kad, nesant nustatytos 1961 m. užfiksuotų ūkinių pastatų lokalizacijos, įvertinus tuo pačiu ir kartografinių duomenų galimą netikslumą, negalima vienareikšmiškai teigti, jog 2018-08-28 atlikto architektūrinio vertinimo akte nurodytų rastų galimai trijų pastatų liekanų vieta bei 1961 m. užfiksuoti statiniai yra visiškai kitoje vietoje. Tiek 1961 m. užfiksuotų statinių, tiek pareiškėjos plane ir pastato dalių fragmentų 2018-08-27 plane, sudaryto geodezininko V. M., vieta, vertinant vizualiai, yra beveik toje pačioje vakarinėje žemės sklypo dalyje. Kita vertus, pati pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia prieštaringus argumentus ir nurodo, kad net ir nustačius faktą, jog specialistų grupės tiriamos pastatų liekanos sutampa su pastatais, nurodytais 1961 m. kartografiniame žemėlapyje, įvardintas topografinis užrašas „capa?“ savaime nereiškia, jog kartografijoje pažymėti pastatai yra būtent ūkinės paskirties pastatai, o ne gyvenamojo namo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėja įrodinėjo sodybos (gyvenamojo namo ir dviejų ūkinių pastatų) egzistavimo faktą 1912-1944 metų laikotarpiu, todėl netgi teoriškai darant prielaidą, kad 1961 m. kartografijoje pažymėti pastatai („capa?“) yra gyvenamosios paskirties, šiam nagrinėjamam ginčui toks faktas neturėtų jokios teisinės reikšmės, kadangi pastatai atsirado vėlesniu laikotarpiu, nei įrodinėja apeliantė.

28. Apeliantė tuo pačiu teigia, kad ginčo esmė yra ne pastato tikslios vietos nustatymas, o atrastų pastatų paskirties nustatymas, todėl ir buvo pasitelkta kitos rūšies specialistų pagalba, kad vadovaujantis architektūros, istorijos, kartografijos specialiosiomis žiniomis būtų atrasti, užfiksuoti, identifikuoti pastatų požymiai, o pagal gautus rezultatus būtų nustatyta jų paskirtis. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.

29. Ginčo esmė yra visų aplinkybių visuma (kartografijoje pažymėta užstatymo vieta, rastų liekanų lokalizacija, koordinuoti pastatai), o ne atskiras faktas – pareiškėjos sklype aptiktos liekanos (neatmetant versijos, kad tai galėjo būti ir statybinis laužas), nevertinant susietai kitų aplinkybių. Priešingai, esant prieštaravimams tarp 1912-1944 metų kartografinės medžiagos ir pareiškėjos pateikto architektūrinio tyrimo įvertinimo, lemiamą reikšmę įrodinėjimo procese turi kuo daugiau įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos poziciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja buvusių žemės sklypo savininkų nežino ir teismui nenurodė. Aplinkinių, tose vietovėse gyvenusių žmonių, kurie patvirtintų, kad šiame sklype tarpukario laikotarpiu buvo sodyba, taip pat nenurodė. Pareiškėja savo reikalavimą grindė ir teismui pateikė tik architektūrinio įvertinimo aktą, kurį atliko trys nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistai D. Z., V. S. ir L. K.. Liudytojais apklausti du iš jų - D. Z. ir L. K. - savo atliktą tyrimą laikė teisingu ir patvirtino tai teismo posėdyje. Liudytojo D. Z. paaiškinimai nei patvirtino, nei paneigė pareiškėjos poziciją, kad būtent 1912-1944 metų laikotarpiu pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu. Kiti pareiškėjos pateikti įrodymai - antstolės G. Ž. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir geodezininko V. M. planas - yra šio architektūrinio įvertinimo sudėtinės dalys, o ne atskiri papildomi įrodymai, neginčijamai patvirtinantys pareiškėjos poziciją.

30. Pareiškėja iš dalies taip pat savo poziciją grindė ir 2017 m. atliktais N. B. archeologiniais kasinėjimais, tačiau juos suinteresuotam asmeniui Departamentui patarianti Mokslinės archeologijos komisija 2017-11-07 pripažino kaip atliktus netinkamai. Be viso to, Komisija nustatė, kad Pajūrio regioninio parko direkcijai kartu su pareiškėjos A. S. prašymo („Dėl patvirtinimo sodybvietės egzistavimo fakto ir leidimo pradėti teritorijos planavimą“) priedais pateikta informacija ir Mokslinės archeologinės komisijos pateikta N. B. archeologinių tyrimų pažymoje esanti informacija skiriasi, kas iš esmės, apeliacinio teismo nuomone, kelia abejonių tokio tyrimo objektyvumu ir patikimumu. Liudytojai D. N., G. P., V. P. ir D. E. laikėsi pozicijos, kad pareiškėjai priklausančiame sklype sodybos niekada nebuvo. Papildomai liudytojas D. E. pažymėjo, kad buvusios sodybos egzistavimo faktas gali būti įrodinėjamas ir kitais šaltiniais, kaip antai kadastrinėmis ir hipotekos knygomis, jose esančiais planais, žemės savininkų sąrašu, tačiau pareiškėja tokių įrodymų nepateikė. Nors apeliantė apeliaciniame skunde ir teigia, kad tokia D. E. pozicija yra nepagrįsta ir teismas ja neturėjo remtis, nes liudytojas nenurodė šaltinio, kur tokie įrodymai galimai egzistuoja, tačiau, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 24 punktas), todėl ir šis apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog suinteresuoto asmens Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovas D. N. 2019-01-04 vykusio teismo posėdžio metu išsakė abejonės dėl tarpukaryje (1915-1941 m.) naudoto cementinio pagrindo nuogrindų, formuojamų šalia gyvenamosios ir kitos paskirties statinių buvimo. Šios cementinio pagrindo nuogrindos, užfiksuotos antstolės G. Ž. fotonuotraukose faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, ir minimos 2018-08-28 atlikto architektūrinio vertinimo akte. Pareiškėja šioms abejonėms paneigti teikė teismui rašytinius paaiškinimus ir trijų pastatų fotonuotraukas: (savivaldybės) teritorijoje esančios (pavadinimas neskelbtinas) evangelikų-liuteronų bažnyčios (nurodyti bažnyčios statybos metai – 1904-1907 m.), (vietovė neskelbtina) gyvenamojo namo (esančio prie (adresu: duomenys neskelbtini)) bei pastato (pavadinimas neskelbtinas) mieste. Pasak apeliantės, buvusiame Klaipėdos krašte, tarpukaryje, cementinio skiedinio rišamųjų medžiagų panaudojimo statyboje pavyzdžių yra žymiai daugiau.

32. Visgi apeliacinės instancijos teismas laiko šiuos pareiškėjos pateiktus papildomus įrodymus nepakankamais ir neįrodančiais, kad pateiktose fotonuotraukose cemento rišamosios medžiagos naudotos statyboje aplink pastatą būtent tais pačiais metais, kaip statytas pastatas, o ne vėliau, rekonstruojant ar tvarkant aplinką aplink pastatą. Juo labiau, neįmanoma iš nuotraukos nustatyti, ar cemento rišamosios medžiagos sudėtis yra tokia pati, kaip ir rastos cementinio pagrindo nuogrindos pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, kas leistų daryti tikėtiną prielaidą, kad cementinis pagrindas padarytas tarpukario laikotarpiu, o ne vėlesniu, kai žemės sklypas pateko į karinio poligono zoną. Kita vertus, pareiškėjos pateiktose pastatų Klaipėdos krašte fotonuotraukose yra užfiksuotas vienas visuomeninės paskirties pastatas, kitas pastatas randasi miestelio tipo gyvenvietėje, kai tuo tarpu pareiškėja įrodinėja gyvenamojo namo egzistavimo faktą vienkiemyje, kur mažiau tikėtina, kad galėjo būti išlietas cementinis pagrindas 1912-1944 metų laikotarpiu. Taigi šie papildomai pateikti pareiškėjos įrodymai negalėjo būti vertinami visų pateiktų įrodymų kontekste ir apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių apeliantės įrodymų nevertino ir dėl jų savo sprendime nepasisakė, todėl apeliantės argumentai, kad teismas neanalizavo byloje pateiktų rašytinių įrodymų, taipogi atmestini kaip nepagrįsti.

33. Apeliantė tuo pačiu teigia, jog teismas sprendime išvadas padarė iš esmės remdamasis Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau - Departamentas) atsiliepime pateikta pozicija. Pareiškėja pateikė išsamius argumentus dėl Departamento pozicijos nepagrįstumo ir prieštaringumo bylos medžiagai, tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, atkartodamas departamento išsakytus motyvus, esminių prieštaravimų nepašalino. Mano, jog tiek Departamentas, tiek Mokslinė archeologijos komisija (toliau – Komisija) ėmėsi spręsti klausimą nukrypdama nuo savo praktikos ir architektūrinio pobūdžio klausimus sprendė savarankiškai.

34. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. departamentas įtrauktas į civilinę bylą teismo nutartimi. Atsiliepimu į pareiškėjos A. S. pareiškimą, departamentas neteikė ekspertinių ar kitų vertinimų, o kreipėsi į Komisija, kaip patariamąjį organą (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. Į-107 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos nuostatų patvirtinimo“ 2 p.). įvertinti pareiškėjos atliktų 2017 metais archeologinių ir 2018 metais architektūrinių tyrimų įvertinimus. Komisija nustatė, jog atliekant architektūrinį įvertinimą buvo vykdyti kasinėjimai, tačiau netaikyta archeologinių tyrimų metodika, negautas leidimas archeologiniams tyrimams atlikti.

35. Apeliacinės instancijos teismas pritaria suinteresuoto asmens išdėstytai pozicijai, kad pagal Mokslinės archeologijos komisijos (toliau - Komisija) nuostatus, nustatyta, kad Komisija yra patariamoji institucija, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas, nagrinėjant ir sprendžiant archeologinio paveldo apsaugos, apskaitos, archeologinių ardomųjų tyrimų ir žalos, padarytos archeologiniam paveldui, klausimus bei problemas. Komisija patvirtino tas aplinkybes, pagal pareiškėjos pateiktą teismui medžiagą matyti, kad, atliekant architektūrinį įvertinimą, buvo vykdomi kasinėjimai, nes nenukasus sluoksnio velėnos nebūtų galima atlikti architektūrinio įvertinimo, kas reiškia, jog toks įvertinimas turi archeologinių tyrimų požymių. Atmestini taip pat apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad Komisijai taip pat nesuteiktos funkcijos ir pareigos atlikti kitos šakos mokslo srities (architektūros) taikomųjų darbų tinkamumo įvertinimą. Pastebėtina, jog architektūrinio vertinimo rengimas, jo turinys, sudėtis ir apimtis bendrai nėra reglamentuotas teisės aktais, ką pabrėžia ir pati apeliantė. Tai, kad tokio įvertinimo rengimas nėra reglamentuotas, apeliacinio teismo nuomone, nereiškia, kad tokį įvertinimą galima pateikti bet kaip. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad nesant tam tikros srities ar šakos reglamentavimo, galioja elementarieji sąžiningumo, protingumo, teisingumo (CK 1.5 str.), logiškumo ir proporcingumo principai bei nusistovėjusi architektūrinio vertinimo praktika.

36. Pritartina Departamento išdėstytai pozicijai, jog logiška, kad architektūriniuose vertinimuose turi būti pateikiami koordinuoti objektai, naudojami žemėlapiai ir aktualūs kartografiniai duomenys, ko šiuo atveju architektūriniame įvertinime nėra. Juo labiau, nors apeliantė ir pabrėžia, kad Komisijai šiuo atveju nėra priskirta funkcija atlikti kitos mokslo šakos (architektūrinio) įvertinimo, tačiau, minėta, kad, atkasinėjant ir tyrinėjant tam tikras statinių liekanas, toks kasinėjimas turi archeologinio tyrimo požymių, todėl logiška, kad Komisija turi teisę vertinti atliktą tyrimą, nors pastarasis ir pavadintas architektūriniu tyrimu. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2019-01-08 protokolu Komisija konstatavo kad autoriai architektūriniame įvertinime ignoruoja 2017 m. sklype žvalgomuosius archeologinius tyrimus atlikusio N. B. pateiktas išvadas. Be to, archeologinių tyrimų ataskaitas recenzuojantys mokslininkai ir Komisija vertina jų atitikimą PTR 2.13.01:2011 reikalavimams, o ne aptiktų struktūrų autentiškumą. Architektūriniame tyrime pateikiami spėjamų pastatų liekanų aprašymai ir interpretacijos nesutampa su 2017 m. N. B. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu pateiktais jų aprašymais ir neatitinka jo atliktos fotofiksacijos. Tai, kad pareiškėja kritikuoja Komisijos atliktą įvertinimą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nekeičia fakto, jog atliktas pareiškėjos architektūrinis įvertinimas yra pateiktas be koordinuotų objektų, nenaudojant žemėlapių ir aktualių kartografinių duomenų. Todėl ir šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

37. Pareiškėja apeliuoja ir į tai, jog architektūriniai tyrimai nėra reglamentuoti, todėl nėra pagrindo išvadai, jog turėjo būti nustatytas pastato plotas, sudaromas liekanų suvestinis planas, perimetras, išplanavimas . Pasak apeliantės, šie požymiai gali būti alternatyvūs, papildantys, tačiau nėra privalomi, tyrimo metu buvo taikytas neinvazinis tyrimas, apžiūra, fragmentų apmatavimas, duomenų ir faktų surinkimas bei fotofiksacija. Tyrimo metu fragmentiškai atidengti visų galimai buvusių pastatų pamatų liekanų kampai, išsiaiškinta pamatų forma, kryptis ir padėtis vienas kito atžvilgiu. Mano, jog teismo išvada, jog pastatai nėra koordinuoti, taip pat neparemta bylos medžiaga. Byloje aiškiai nustatyta, jog tyrimo metu gautus rezultatus fiksavo antstolė G. Ž., o pastatų ir atskirų fragmentų lokalizaciją fiksavo geodezininkas V. M.

38. Sutiktina su apeliante, kad architektūriniai tyrimai nėra reglamentuoti. Visgi ginčo situacijos kontekste, kai nei viename iš 1912-1940 metų, kartografinių žemėlapių, ? taip pat ir 1944 metų aerofotografijoje nėra užfiksuota, jog pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu, apeliacinio teismo nuomone, savo pozicijai pagrįsti pareiškėja galėjo ir turėjo teismui pateikti detalesnius ir išsamesnius atrastų kasinėjimų (galimų pastatų) plotus, atlikti liekanų suvestinį planą, perimetrą, išplanavimą, taip pat ir kitus papildomus duomenis, kurie leistų teismui daryti tikėtiną prielaidą apie sodybos su gyvenamuoju namu egzistavimo faktą tarpukario laikotarpiu pareiškėjai priklausančiame žemės sklype. Pareiškėja teigia, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų, jog pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, kurią sudarė ne mažiau trijų pastatų, tačiau byloje esantys kartografiniai žemėlapiai, aerofotografija, liudytojų D. N., G. P., V. P. ir D. E. paaiškinimai būtent ir paneigia pareiškėjos nurodomas aplinkybes.

39. Apibendrinant konstatuotina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas grindė padarytas išvadas, sprendime analizavo ir įvertino ne tik pareiškime, atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą, kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes, bet ir pareiškėjos, suinteresuotų asmenų, liudytojų pirmosios instancijos teismo žodinio proceso metu pateiktus paaiškinimus. Teismas šalių nurodytų aplinkybių kontekste taip pat analizavo ir eilę šalių pateiktų rašytinių įrodymų, kuriais šalys grindė savo pozicijas, juos gretino tarpusavyje, taikė įrodymų sąsajumo ir pakankamumo taisykles, šalino prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais.

40. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, jų pakankamumą ir sąsajumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė tikėtiną išvadą, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype (kaime), rastos pamatų liekanos tikėtinai priklausė 1961 metų žemėlapyje atvaizduotiems dviem pastatams su užrašu „capa?“, o ne gyvenamajam namui, egzistavusiam 1912-1944 metais, ką bandė įrodyti pareiškėja. Tokia išvada, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra logiška, tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Lina Muchtarovienė