Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės ir Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini), ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl įpareigojimo pašalinti statybos darbų defektus, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra būtina, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovės ieškinį dėl įpareigojimo pašalinti statybos darbų defektus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

9. Byloje nustatyta, kad 2010 m. gegužės mėn. 10 d. tarp ieškovės daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini), ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirašyta rangos darbų (duomenys neskelbtini) dėl daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos (renovacijos) darbų atlikimo. Sutarties dalykas, kuris yra aktualus nagrinėjamoje byloje, – išorės sienų šiltinimas ir kiti rangos sutartyje numatyti statybos darbai.

10. Taip pat nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 17 d. tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ (techninės priežiūros rangovas) buvo sudaryta Techninės priežiūros paslaugų sutartis, kuria techninės priežiūros rangovas įsipareigojo atlikti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), pastato rekonstrukcijos darbų techninę priežiūrą. Byloje esantis 2011 m. vasario 9 d. trečiojo asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ (techninės priežiūros rangovo) raštas liudija, kad jis kreipėsi į atsakovę dėl darbų vykdymo, nurodydamas, kad vykdant renovacijos darbus (duomenys neskelbtini), buvo nustatyti fasadų ir stogo renovacijos darbų defektai, todėl nurodė imtis priemonių defektiniame akte Nr. 1 nurodytiems trūkumams pašalinti.

11. 2011 m. lapkričio 24 d. buvo surašytas statybos užbaigimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) – statybos objektas priduotas valstybinei statybos užbaigimo komisijai.

12. Po statybos darbų užbaigimo, 2016 m. vasario 22 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl atliktų darbų defektų; 2016 m. vasario 25 d. atsakymu atsakovė įsipareigojo pašalinti nurodytus defektus. 2016 m. spalio 12 d. bendrijos pirmininkė pakartotinai kreipėsi į atsakovę. 2016 m. gruodžio 6 d. atsakyme atsakovė patvirtino, kad yra užsakytos fasado apdailos plokštės ir skilusios plokštės bus pakeistos 2017 m. pavasarį. 2018 m. gegužės mėnesį atsakovė atliko tik nedidelę dalį darbų (sutvarkyta viena namo siena) – pašalino tik dalį raštuose minėtų defektų, todėl bendrija 2018 m. rugsėjo 5 d. trečią kartą kreipėsi į atsakovę prašydama kuo skubiau ištaisyti defektus. Atsakovė atsakė į ieškovės pretenziją, teigdama, kad likusi dalis defektų bus pašalinta artimiausiu metu, kai bus gautos užsakytos keistinos fasado plokštės. Iš 2018 m. rugsėjo mėn. priedo Nr. 8 prie Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad iš viso atsakovė pakeitė 225 kv. m fasado plokščių.

Dėl paslėptų darbų (rezultatų)

20. Ekspertas S. M. tyrimo akte konstatavo: „Veikiami temperatūros poveikių fasado sistemos elementai – karkaso profiliuočiai ir fasado plokštės – deformuojasi: plečiasi ir traukiasi. Fasado plokštės taip pat deformuojasi ir dėl drėgmės poveikio. Karkaso profiliuočių ir fasado plokščių deformacijos nėra vienodos: jos nevienodai įšyla / atšąla (fasado plokštės yra veikiamos tiesioginių saulės spindulių, o karkaso profiliuočiai – ne), jų yra skirtingi šiluminio plėtimosi koeficientai. Todėl karkaso profiliuočių ir fasado plokščių jungtys turi būti paslankios – turi leisti pasislinkti viena kitos atžvilgiu. Tai yra užtikrinama įrengiant paslankias jungtis ir netvirtinant fasado plokštės prie dviejų skirtingų karkaso profiliuočių. Nesilaikius nurodytų reikalavimų, fasado plokštėse atsiranda gniuždymo arba tempimo jėgos, dėl kurių fasado plokštės gali sutrūkinėti. Tyrimo metu nustatyta, kad fasado plokštės su karkaso profiliuočiais yra sujungtos standžiomis (nejudamomis) jungtimis, plokštės yra pritvirtintos prie dviejų skirtingų karkaso profiliuočių. Dėl šių priežasčių fasado plokštės, veikiamos temperatūrinių svyravimų, negali natūraliai deformuotis pasislinkdamos karkaso profiliuočių atžvilgiu ir dėl atsiradusių tempimo ir (ar) gniuždymo jėgų sutrūkinėja. Tai yra pagrindinė fasado plokščių sutrūkinėjimo priežastis.“

21. Ekspertas S. Z. savo tyrimo akte ir apklausimas teismo posėdžio metu teigė, jog jis negalėjo patvirtinti antrosios S. M. nustatytos plokščių trūkinėjimo priežasties (t. y. aplinkybės, jog plokštės sutrūkinėjo dėl to, jog fasado profiliuočiai buvo sumontuoti taip, kad fasado plokštes reikėjo tvirtinti prie dviejų skirtingų karkaso profiliuočių), nes viena iš dviejų S. Z. demontuotų fasado plokščių turėjo pažeidimų, nepaisant to, jog ji pritvirtinta prie vieno ištisinio profiliuočio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ekspertas S. Z. 2023 m. lapkričio 24 d. ekspertinio tyrimo akte nustatė, kad plokštė yra sutrūkinėjusi nepaisant to, kad fasado profiliai konkrečioje vietoje ištisiniai (t. y. be sudūrimų / sujungimų), nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad plokščių skilimui neturi įtakos tai, ar plokštė pritvirtinta prie vieno ištisinio ar prie sujungtų skirtingų profiliuočių. Kaip minėta, netinkamas karkaso profiliuočių montavimo būdas yra tik viena iš nustatytų plokščių skilimo priežasčių. Nors tai nebuvo vienos iš tiriamų plokščių skilimo priežastis, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad netinkamas profiliuočių montavimas nėra kitų plokščių skilimo pagrindas. Pažymėtina, kad S. M. ekspertizės akte pateikė fasado plokščių „Cembrit“ montavimo instrukciją, kurioje akivaizdžiai nurodyta su šauktuku, jog negalima montuoti fasado plokštės ant dviejų atskirų laikančiųjų profilių. S. M. taip pat pagrįstai nurodė, kad analogiška montavimo instrukcija pateikiama pagal standartą LST EN 1991-1-1:2004/AC:2009, kuris nurodo: „23.8.6. metalinių profiliuočių jungtis niekada negali būti plokštės viduryje.“

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė, nesutikdama su eksperto prof. S. M. išvada, jog viena iš plokščių skilinėjimo priežasčių yra netinkamai sumontuoti paslėpti karkaso profiliuočiai, nurodo, kad toks reikalavimas nurodytas „tik gamintojo rekomendacijose“. Tačiau pati atsakovė, teigdama, kad fasado plokštės suskilinėjo dėl neišlaikytų atstumų iki plokštės krašto, vadovaujasi vien gamintojo „Cembrit“ montavimo instrukcija. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog plokštės skyla dėl neišlaikytų tvirtinimo atstumų nuo krašto. S. Z. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad, įrengus plokštes su 9 mm skylėmis ir palikus laisvumą, jos būtų skilusios vien dėl to, kad kai kur neišlaikytas skylės atstumas nuo krašto. Be to, iš trečiojo asmens 2024 m. balandžio 11 d. į bylą pateiktų nuotraukų matyti, kad dauguma plokščių įrengtos išlaikant reikiamus skylių (atitinkamai, kniedžių) atstumus nuo plokštės krašto, taip pat matyti, kad kai kur kniedės atstumas nuo plokštės krašto išlaikytas (yra 3 cm), bet plokštė vis tiek suskilusi. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad eksperto S. Z. ekspertinio tyrimo akte yra nuotraukų, kur kniedės atstumai nuo krašto neišlaikyti, tačiau plokštė nėra įskilusi, taip pat ir atvirkščiai – atstumas nuo krašto išlaikytas, bet plokštė skilusi. S. Z. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad dėl plokščių skilimų per vidurį, kurie dominuoja, kniedės atstumas nuo krašto nėra nelemiamas faktorius. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad, priešingai nei teigia apeliantė, kniedės atstumo neišlaikymas nuo krašto nėra priežastiniu ryšiu susijęs su plokščių skilimu ir pats savaime plokščių skilimų nelemia.

23. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teisme, nei teikdama apeliacinį skundą neįrodė, kad atsakovės įvardytas darbų defektas (neišlaikytas kniedės atstumas nuo plokštės krašto) yra vienintelė priežastis, sąlygojanti plokščių trūkinėjimą, kuris, pasak atsakovės, yra vizualiai matomas, neuždengtas jokiomis vėliau įrengtomis konstrukcijomis, nepaslėptas darbas. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su apeliantės daroma išvada, kad nebuvo atlikta paslėptų darbų defektų, kurie galėjo turėti įtakos plokščių trūkinėjimui, ir todėl negali būti taikomas 10 metų garantinis terminas.

24. Spręsdama klausimą dėl konstrukcijų ir statybos darbų paslėptumo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikantieji profiliuočiai, ant kurių buvo sumontuotos fasado plokštės, yra laikytini paslėptomis statinio konstrukcijomis, kadangi jie uždengti fasado plokštėmis ir plika akimi nėra matomi, o plokštėse išgręžtos per mažo diametro skylės, uždengtos kniedžių galvutėmis, vertintinos kaip darbo rezultatas, kuris patenka į Statybos įstatymo 2 straipsnio 69 punkte (redakcija, galiojusi darbų atlikimo metu) nustatytą paslėpto darbo rezultato sąvoką, t. y. paslėptos statinio konstrukcijos ir paslėpti statybos darbai – konstrukcijos, paslėptos vėliau sumontuotų kitų konstrukcijų, ar statybos darbai, paslėpti vėliau atliktų darbų.

25. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino S. M., pati fasado plokštė yra matomas elementas, tačiau profiliai, ant kurių tvirtinama plokštė, nėra matomi. Pati vėdinamojo fasado profilio prigimtis tokia, jog jis turi būti paslėptas po fasado plokšte, jis nėra vizualiai matomas. Būtent todėl abu specialistai, vertindami fasado plokščių sutrūkinėjimo priežastis, turėjo numontuoti kelias fasado plokštes. Būtent tai lemia fasado profiliuočių paslėptumą, po vėliau sumontuota konstrukcija – fasado plokšte. Fasadines plokštes demontuoti galima tik mechaniškai pašalinus (t. y. išgręžus grąžtu arba kampiniu šlifuokliu nupjovus fasado plokštę laikančių kniedžių galvutes). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atlikdamas apžiūrą ekspertas S. Z. naudojo endoskopą, o tai tik patvirtina, kad fasado plokščių laikantieji profiliai laikytini paslėptomis konstrukcijomis, kadangi jie nėra matomi plika akimi ir jų apžiūrai, nedemontuojant fasado plokščių, reikalinga specializuota, profesionali įranga. Į šią aplinkybę atitinkamai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime.

26. Dėl antrosios plokščių skilimo priežasties – plokščių tvirtinimo ne slankiąja, o standžiąja jungtimi, teismas, įvertinęs specialistų argumentus, pagrįstai konstatavo, kad buvo išgręžtos per mažo diametro skylės ir tai lėmė plokščių deformaciją. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, kad skylės buvo uždengtos kniedės galvute, taigi, jos yra paslėptos ir jų vizualiai nematyti, o tai, kad plokštės buvo tvirtinamos matomomis kniedėmis, per se nesudaro pagrindo pripažinti, jog darbai nepriskirtini prie paslėptų darbų kategorijos, kaip savo išvadoje nurodė, S. Z.. Be to, statybos darbų procese yra svarbus visų veiksmų nuoseklumas; nagrinėjamu atveju pirminis veiksmas – skylių išgręžimas, kitas veiksmas –tvirtinimas kniedėmis. Kadangi buvo išgręžtos per mažos skylės, tai sąlygojo netinkamą visų standžių (nejudančių) jungčių įrengimą.

27. Teisėjų kolegija pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, kad pati kniedės „galvutės“ paskirtis ir yra visiškai uždengti tvirtinimo skyles, kuriose montuojamos kniedės, kad žvelgiant iš išorės skylė nesimatytų. Taigi, kniedės galvutė visiškai uždengia skylę ir nėra jokių galimybių išsiaiškinti ar išmatuoti skylės diametro, mechaniškai nepašalinant kniedės galvutės. Kaip matyti iš S. Z. ekspertinio akto nuotraukų, montavimo skylių diametrai matuojami tik mechaniškai pašalinus / demontavus kniedės „galvutę“. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju dėl kniedėmis uždengtų išgręžtų skylių, net profesionalus statybų srities specialistas negali plika akimi, mechaniškai nedemontavęs tam tikrų statinio elementų (t. y. kniedžių galvučių ir pačių fasado plokščių), konstatuoti netinkamą paslėptų konstrukcijų ir statybos darbų rezultatų egzistavimą.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išklausęs abiejų specialistų paaiškinimus, teisingai konstatavo, kad atlikti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) fasado apšiltinimo darbai pateko į paslėptų statybos darbų sąrašą pagal tuo metu, kai jie buvo atliekami, galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 4 priedo IV skyriaus 1 punktą, numatantį pavyzdinį paslėptų statybos darbų patikrinimo, laikančiųjų konstrukcijų patikrinimo ir išbandymo darbų sąrašą, kurio 1.1.16 punkte nurodyta – perdangų, sienų, pertvarų ir kitų atitvarinių konstrukcijų šilumos ir garso izoliacija.

29. Nors atsakovė akcentavo, kad fasadinės plokštės nepatenka į statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ nurodytą paslėptų konstrukcijų ar paslėptų darbų sąrašą, tačiau nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad ekspertas S. Z. savo tyrimo akte nustatė, kad, siekiant atnaujinti (modernizuoti) pastatą, 2009 m. buvo parengtas ir patvirtintas „Daugiabučio gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), rekonstravimo techninis projektas“, pagal kurį išorinės sienos yra apšiltinamos naudojant išorinę vėdinamojo fasado sistemą, kurio apdaila (8 mm storio fibrocementinės plokštės) mechaniškai pritvirtinama prie laikančiojo karkaso (t. y. namo lauko sienos apšiltinamos mineralinės vatos plokštėmis, toliau – 40 mm vėdinamas oro tarpas ir 8 mm storio apdailos plokštės, mechaniškai pritvirtinamos prie laikančiojo rėmo / karkaso matomais tvirtinimo elementais – kniedėmis). Be to, 2010 m. gegužės 10 d. rangos darbų sutartimi pati atsakovė įsipareigojo atlikti daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos (renovacijos) darbus – išorės sienų šiltinimą ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad fibrocementinių plokščių tvirtinimas, kaip sienų apšiltinimo darbų dalis, pateko į paslėptų statybos darbų sąrašą pagal darbų atlikimo metu galiojusio STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 4 priedo IV skyriaus 1 punktą.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovės atlikti šiltinimo darbai, tvirtinant ant pastato fasado fibrocementines plokštes, vertintini kaip paslėpti pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 69 punktą (byloje taikytina 2009 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XI-501 redakcija), kadangi fasado plokštės sutrūkinėjo: 1) dėl netinkamai sumontuotų fasado karkaso profiliuočių, kurie yra paslėpti pastato elementai, nes juos uždengia fasado plokštės; 2) dėl netinkamai įrengtų fasado plokščių ir fasado karkaso jungčių (visos jungtys įrengtos standžios (nejudančios), nes fasado plokštėse buvo išgręžtos per mažos skylės, pro kurias plokštės kniedėmis buvo tvirtinamos prie karkaso profiliuočių). O atsakovės teiginius, kad plokščių montavimo darbai pagal savo pobūdį vertintini kaip akivaizdūs ir nepaslėpti ir šiuos darbus jų atlikimo metu vizualiai buvo galima patikrinti, įvertinti jų kokybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurias pagrindžia tuo metu galioję teisės aktai (STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 4 priedo IV skyriaus 1 p.) ir eksperto S. M. tyrimo aktas bei jo paaiškinimai.

Dėl garantinio termino

31. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.698 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai fasadinių plokščių įrengimo darbus vertino kaip paslėptus, todėl nepagrįstai šiems darbams taikė 10 metų garantinį terminą. Atsakovė laikosi pozicijos, kad šiems fasadinių plokščių įrengimo darbams taikytinas 5 metų garantinis terminas, kadangi tai nėra paslėpti statinio elementai. Atsakovė pažymi, kad galutinis darbų perdavimo–priėmimo aktas buvo pasirašytas 2011 m. rugpjūčio 31 d., todėl 5 metų garantinis terminas šiems darbams suėjo 2016 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovės pretenzija dėl darbų defektų pareikšta 2021 m. liepos 23 d., t. y. pasibaigus 5 metų garantiniam terminui, todėl atsakovei pareiga pakeisti šias plokštes nekyla. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.

32. Šalių 2010 m. gegužės 10 d. sudarytos rangos darbų sutarties Nr. 2 bendrųjų sąlygų 21 punkte nurodyta, kad garantinis terminas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, jei papildomose sutarties sąlygose nenumatyta kitaip. Statybos produktų ir įrenginių garantinis laikotarpis nustatomas dalyvio išduodamuose dokumentuose.

33. Rangos sutarties sudarymo metu galiojusio redakcijos Statybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis numatė, kad „statinio garantinis terminas nustatomas statinio projektavimo, rangos ir statinio statybos techninės priežiūros sutartyse. Šis terminas negali būti trumpesnis (skaičiuojant nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos) kaip 5 metai, paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.) – 10 metų, o jeigu buvo nustatyta šiuose elementuose tyčia paslėptų defektų, – 20 metų“.

34. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir CK 6.698 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatyta, kad rangovas, projektuotojas, statinio projekto ekspertizės rangovas ar statybos techninis prižiūrėtojas atsako už objekto sugriuvimą ar defektus, jeigu objektas sugriuvo ar defektai buvo nustatyti per: 1) penkerius metus; 2) dešimt metų – esant paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.); 3) dvidešimt metų – esant tyčia paslėptų defektų. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo visų rangovo atliktų statybos darbų rezultatų perdavimo užsakovui dienos (kai statyba vyko rangos būdu) arba nuo statybos užbaigimo dienos (kai statyba vyko ūkio arba mišriu būdu).

35. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad statybos teisiniai santykiai yra visai visuomenei reikšmingi teisiniai santykiai, kuriuose rangovui tenka svarbi dalis pareigų, rangovo pareigos, nukreiptos į statinio saugumo ir stabilumo užtikrinimą, yra nulemtos viešosios teisės normų ir yra imperatyviosios bei skirtos ne tik kitos šalies, bet ir trečiųjų asmenų, visuomenės interesams apsaugoti. <...> Statinio garantinis terminas yra įstatymo nustatytas terminas, per kurį galioja rangovo garantija, jog statinys nesugrius ir bus kokybiškas įstatymo nustatytą laikotarpį. Taigi, šio įstatymo imperatyviosiomis normomis nustatyto reguliavimo paskirtis yra užtikrinti, kad rangovo pareiga garantuoti statinio kokybę galiotų įstatymo nustatytą laikotarpį ir kad per šį laikotarpį rangovas atsakytų tuo atveju, kai per įstatymo nustatytą terminą statinys sugriūna ar neatitinka kokybės reikalavimų. Įstatymo nustatytas statinio garantinis terminas skaičiuojamas nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos, o tai reiškia, kad jis taikomas darbų rezultato eksploatavimo laikotarpiu ir iš esmės yra skirtas asmenų, eksploatuojančių statinį, interesams apsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-1075/2020).

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šia nutartimi konstatuota, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės atlikti šiltinimo darbai, tvirtinant ant pastato fasado fibrocementines plokštes (t. y. netinkamai sumontavus fasado karkaso profiliuočius, netinkamai įrengus fasado plokščių ir fasado karkaso jungtis), vertintini kaip paslėpti pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 69 punktą, yra pagrįsta ir teisėta. Todėl atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad fasadinių plokščių trūkumams pašalinti turėtų būti taikomas 5 metų garantinis terminas.

37. Taigi, įvertinusi byloje konstatuotas faktines aplinkybes, aptartą garantinių terminų reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju taikytinas dešimties metų garantinis terminas atsakovės atliktų darbų kokybei užtikrinti, ištaisant netinkamai atliktus darbus (netinkamas fasado karkaso profiliuočių sumontavimas, netinkamas fasado plokščių ir fasado karkaso jungčių įrengimas).

38. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad statybos darbai pagal 2010 m. gegužės 10 d. rangos darbų sutartį buvo užbaigti ir perduoti Valstybinei statybos užbaigimo komisijai 2011 m. lapkričio 24 d., todėl nuo šio momento skaičiuotinas garantinis 10 metų terminas pagal CK 6.698 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jis nagrinėjamu atveju baigėsi 2021 lapkričio 25 d. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės pirmininkas 2021 m. liepos 23 d. el. laišku kreipėsi į atsakovę, prašydamas pašalinti defektus ir pakeisti pažeistas plokštes. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų nepraleidusi 10 metų garantinio termino, kuris suėjo 2021 m. lapkričio 25 d.

Dėl ieškinio senaties termino ir jo atnaujinimo

39. Rangos santykiuose taikomas ieškinio senaties terminas yra įtvirtintas CK 6.667 straipsnio 1 dalyje; joje nurodyta, kad reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, išskyrus CK nustatytas išimtis. Taigi, šioje normoje apibrėžtas sutrumpintas ieškinio senaties terminas ir leista CK nustatyti jo taikymo išimtis. Esant garantiniam terminui taikoma CK 6.667 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, kai įstatyme ar rangos sutartyje nustatytas garantinis terminas ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos.

40. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad statybos rangos sutarties atveju yra aktuali CK 6.667 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės, nustatytos CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, išimtis, kurios taikymą lemia pareikšto reikalavimo turinys (dėl atliktų rangos darbų trūkumų, kai įstatyme ar rangos sutartyje yra nustatytas garantinis terminas ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą) ir tam tikros sąlygos (nustatytas garantinis terminas, užsakovo veikimo iniciatyva, pareiškiant apie trūkumus per garantinį terminą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-701/2022, 28 punktas). Šios taisyklės išskirtinumas, lyginant ją su bendrąja nuostata dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, yra tai, kad pagal ją užtenka nustatyti vien objektyvųjį momentą – dieną, kada užsakovas pareiškė apie rangovo atliktų darbų trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015). Aptariama norma – tai speciali rangos santykiuose įtvirtinta ieškinio senatį reglamentuojanti nuostata, kurioje nustatyta išimtis, taikytina, kai apie rangos darbų trūkumus pareiškiama per garantinį laikotarpį, todėl ji negali būti aiškinama kitaip, nei nurodyta joje. Pavyzdžiui, pagal šią nuostatą ieškinio senaties pradžia negali būti siejama su momentu, kai užsakovas faktiškai patyrė išlaidų ištaisęs darbų trūkumus, arba su diena, kai buvo atsisakyta ištaisyti užsakovo nurodytus trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015). Ieškinio senaties termino pradžia pagal šią nuostatą negali būti nustatoma ir pagal subjektyvųjį momentą, t. y. momentą, kai tapo aišku apie netinkamai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-701/2022, 35 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, taikant statybos rangą reglamentuojančias įstatymų normas, 2024 m. birželio 19 d. apžvalga)

41. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi 1 metų ieškinio senaties terminą, kuris nustatytas CK 6.667 straipsnio 1 dalyje. Atsakovė nesutinka su teismo argumentais, kad šis ieškinio senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2022 m. sausio 10 d., kad ieškinio senatis suėjo 2023 m. sausio 11 d. ir kad ieškovė, kreipdamasis su ieškiniu 2023 m. birželio 21 d., ieškinio senatį praleido tik penkiais mėnesiais. Atsakovė nurodė, kad 1 metų ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2021 m. liepos 23 d., kai ieškovė pareiškė pretenziją dėl plokščių pakeitimo. Šis terminas suėjo 2022 m. liepos 23 d., o ieškinį ieškovė pareiškė tik 2023 m. birželio 20 d., todėl ieškinio senaties terminą ieškovė praleido net 11 kalendorinių mėnesių. Apeliantė akcentuoja, kad ji pirmosios instancijos teismo prašė taikyti ieškinio senatį ir tai turėjo būti savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

42. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės pirmininkas 2021 m. liepos 23 d. el. paštu išsiuntė atsakovei raštą dėl defektų šalinimo (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad plokštės toliau deformuojasi ir trūkinėja, todėl jas būtina keisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šis ieškovės 2021 m. liepos 23 d. raštas yra pareiškimas apie ginčijamus defektus CK 6.667 straipsnio 3 dalies prasme, pareikštas per garantinį terminą (iki 2021 m. lapkričio 21 d.), nuo kurio prasidėjo vienerių metų ieškinio senaties termino eiga. Kaip minėta, ieškinį ieškovė pareiškė tik 2023 m. birželio 20 d., todėl konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams dėl defektų šalinimo buvo praleistas ne penkis mėnesius, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o beveik vienuolika mėnesių.

43. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, kai teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

44. Apeliantė nesutinka su teismo argumentais, kuriais buvo atnaujinta ieškinio senatis. Atsakovė nurodo, kad ieškovė neįrodė objektyvių priežasčių, kurios būtų trukdžiusios kreiptis į teismą laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 23 d. iki 2022 m. liepos 23 d. Apeliantės nuomone, šioje byloje nebuvo jokio pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovės teiginiais nesutinka.

45. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).

46. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nurodytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

47. Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018, 26 punktas).

48. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis pripažino tai, kad atsakovė kaip statybų verslo profesionalė elgėsi nesąžiningai su ieškove, ją nuolat klaidino, teigdama, jog defektai bus pašalinti, ir net neužsiminė apie 5 metų garantinį terminą. Atsakovė savo pažadais ateityje pašalinti defektus sukūrė ieškovei pagrįstą lūkestį, kad defektai bus pašalinti.

49. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad atsakovės elgesys visiškai pagrįstai leido ieškovei tikėtis, jog atsakovė įvykdys savo įsipareigojimus ir pašalins atliktų rangos darbų defektus. Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ieškovei 2021 m. liepos 23 d. el. paštu išsiuntus atsakovei raštą dėl defektų šalinimo (duomenys neskelbtini), atsakovė 2021 liepos 27 d. pateikė atsakymą ir nurodė, kad rugpjūčio 2–4 dienomis atvyks su statybos darbų vadovu nustatyti tikslaus pažeistų plokščių ploto. 2021 m. rugpjūčio mėnesį atsakovės vadovas atvyko apžiūrėti fasado plokščių defektų ir pažadėjo juos pašalinti. 2021 m. spalio 20 d. el. laišku ieškovė vėl kreipėsi į atsakovę dėl galimybės pradėti darbus. Atsakovė 2021 m. spalio 27 d. pateikė atsakymą ir nurodė, kad suskaičiavo 127 kv. m sienos arba 152 kv. m plokščių, paaiškino, jog šiuo metu yra užimta, tačiau dėl darbų atlikimo tariasi su galimais subrangovais. Kadangi atsakovė jokių veiksmų nesiėmė, 2021 m. lapkričio 29 d. ieškovė vėl kreipėsi el. laišku į atsakovę ir 2021 m. lapkričio 30 d. atsakyme atsakovės vadovas nurodė, kad pabaigs savo pradėtus darbus, todėl realu būtų keisti plokštes kovo pradžioje arba, jei orai palankūs, vasario antroje pusėje. Pažymėtina, kad atsakovė tik 2022 m. sausio 10 d. raštu dėl fasado plokščių remonto informavo ieškovę, jog yra suėjęs 5 metų garantinis terminas atsakovės atliktiems fibrocementinių plokščių įrengimo darbams, todėl atsakovė remontą atliktų tik už atlyginimą, pritaikiusi darbų kainai nuolaidą. Ieškovė pakartotinai 2023 m. sausio 31 d. pareiškė atsakovei pretenziją dėl fasado plokščių defektų pašalinimo. Atsakovė 2023 m. vasario 9 d. atsakyme nurodė, jog 5 metų garantinis terminas suėjo 2016 m. rugpjūčio 31 d., taip pat nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d. suėjo ir 10 metų garantinis terminas.

50. Pastebėtina, kad komunikacija tarp atsakovės ir ieškovės dėl defektų šalinimo vyko iki pat 2023 vasario 9 d., kai atsakovė galutinai atsisakė šalinti defektus. Taigi, ieškovė, atsižvelgdama į ne vienerius metus trukusį šalių susirašinėjimą dėl darbų defektų šalinimo ir atsakovės pažadus ištaisyti netinkamai atliktus darbus, juolab, kad dalį fasado plokščių 2018 m. gegužės mėnesį atsakovė pakeitė, turėjo pagrindą tikėtis su atsakove susitarti taikiai. Viena vertus, teismų praktikoje tai, kad ieškovė siekė ginčą išspręsti taikiai, rašė papildomas pretenzijas, nepripažįstama objektyvia priežastimi atnaujinti praleistą CK 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2A-26-881/2024), kita vertus, nemažiau reikšminga įvertinti tai, kad byloje nėra duomenų, kurie įrodytų, kad ieškovė, tikėdamasi su atsakove susitarti taikiai, elgėsi nesąžiningai, nerūpestingai, juolab, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neginčijo savo atliktų darbų defektų fakto, netgi sutiko juos šalinti, tik atlygintinai.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės siekį išspręsti ginčą taikiai, klaidinantį atsakovės elgesį ieškovės atžvilgiu, vis žadant ištaisyti rangos darbų trūkumus, nenustačiusi ieškovės akivaizdaus nerūpestingumo požymių, išsamiai įvertinusi bylos aplinkybes, aktualią teismų praktiką, vadovaudamasi proporcingumo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, pagrįstai suteikė prioritetą pažeistų subjektinių teisių apsaugai.

Dėl techninio prižiūrėtojo atsakomybės

52. Įstatymo norma dėl rangos sutartinių santykių subjektų atsakomybės darbų kokybės garantiniu laikotarpiu nustato, kad rangovas, projektuotojas, statinio projekto ekspertizės rangovas ir statybos techninis prižiūrėtojas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų (CK 6.697 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši įstatymo norma (CK 6.697 straipsnio 3 dalis) nenustato savarankiško ir pakankamo joje nurodytų subjektų civilinės atsakomybės pagrindo; kiekvienu atveju turi būti nustatomos konkrečių statybos dalyvių atsakomybės prievolei kilti būtinos sąlygos. Tokia išvada, be kita ko, grindžiama ir sutarties uždarumo principu, kurį aiškindamas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Sutarties uždarumo principas lemia, kad tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo; sutartinės civilinės atsakomybės tikslas ir teikiamos apsaugos ribos – sutartį sudariusių asmenų interesų, susijusių su tinkamu sutarties įvykdymu, apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-184-421/2022 61, 62 punktai).

53. Atsakovė tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad trečiasis asmuo, kaip techninis prižiūrėtojas netinkamai atliko savo pareigas, nes turėjo pastebėti darbų atlikimo ar jų priėmimo metu plokščių montavimo trūkumus, todėl atsakovė prašė nustatyti 50 proc. jam tenkančios atsakomybės už sutartinės prievolės netinkamą įvykdymą. Su tokiais atsakovės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

54. Teismų praktikoje išaiškinta, kad techninio prižiūrėtojo atsakomybė kyla tik tuo atveju, jeigu jis netinkamai atliko techninę priežiūrą. Skirtingai nei rangovo, statybos techninio prižiūrėtojo atsakomybei taikyti nepakanka įrodyti vien darbų trūkumo faktą. Ieškovas turi pareigą įrodyti ir techninio prižiūrėtojo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir darbų trūkumų, jų pašalinimo nuostolių (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-315-912/2022 41, 42 punktai).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė visiškai nepagrįstai teigia, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog techninis prižiūrėtojas būtų patikrinęs, ar tinkamai montuojamos fasado plokštės. Tokie apeliantės teiginiai prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Pats pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo pretenzijas atsakovei reiškė statybos darbų techninis prižiūrėtojas (2011 m. vasario 9 d. raštas Nr. 11-029).

56. Svarbu atkreipti dėmesį į byloje pateiktame statybos darbu žurnale esančias pastabas, kuriomis techninis prižiūrėtojas nurodė: „Permontuoti ties kampais sutrūkinėjusias fasadines plokštes“, „Permontuoti fasadines fibrocementines plokštes dėl nevienodo storio suformuotų siūlių tarp plokščių tarp ašių“. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad techninis prižiūrėtojas dalyvavo statybos procese ir atliko savo pareigas, prižiūrėdamas atliekamų darbų kokybę. Techninė priežiūra buvo vykdoma – techninis prižiūrėtojas dėl atliekamų darbų kokybės teikė pretenzijas rangovei, fiksavo nustatytus darbų trūkumus, informavo apie tai ieškovę, tačiau statybos rangos darbai nebuvo tinkamai atlikti ne dėl techninio prižiūrėtojo kaltės.

57. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė, įrodinėdama techninio prižiūrėtojo atsakomybės sąlygų egzistavimą, turėjo įrodyti, kad techninis prižiūrėtojas netinkamai vykdė (ar nevykdė) statinio rangos darbų techninę priežiūrą ir būtent tai tiesiogiai lėmė rangos darbų trūkumus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė šių aplinkybių neįrodė.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymai numato pareigą būtent rangovui, kaip statybos srities profesionalui, turinčiam atitinkamus statybos specialistus, statybos darbų vadovus, tinkamai ir kokybiškai atlikti statybos darbus. Pagal CK 6.663 straipsnį, rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Rangos sutarties sudarymą bei konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui visų pirma lemia užsakovo tam tikro darbo ar to darbo rezultato poreikis, be to, darbo ar jo rezultato specifika.

59. Būtent rangovas atsako užsakovui už tinkamos kokybės darbus iš privalo šalinti defektus per CK 6.664 straipsnyje numatytus garantinius terminus. Faktas, jog statybos procese dalyvauja ir užsakovo samdytas techninis prižiūrėtojas, niekaip negali lemti ar eliminuoti rangovo atsakomybės už netinkamos kokybės statybos darbus.

60. Pažymėtina, kad nei darbų atlikimo metu galiojantis Statybos įstatymas, nei STR 1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra“ (nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija) nenumatė techninio prižiūrėtojo pareigos būti objekte prieš pradedant konkretų darbą, todėl techniniam prižiūrėtojui nebuvo pareigos atskirai tikrinti, ar teisingai montuojamos plokštės. STR 1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra“ apskritai net nenumatė, kokiu dažnumu techninis prižiūrėtojas turi lankytis objekte.

61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teisme pateiktus eksperto S. M. paaiškinimus. Posėdžio metu ekspertas S. M. patvirtinto, kad plokštėje išgręžta skylė (net jeigu ji ir reikiamo dydžio) yra uždengta kniede ir jos pamatyti negalima nenuėmus plokštės arba nenupjovus kniedės galvutės. S. M. posėdyje taip pat nurodė, kad skylės yra išgręžiamos ir iš karto kniedijama, nėra reikalavimo pirma išgręžti visas skyles ir jas prieš tvirtinimą dar pateikti techniniam prižiūrėtojui apžiūrėti. Be to, teisingai įrengta plokštė (gręžiant didesnio diametro skyles ir paliekant paslankius taškus) nejuda ir techninis prižiūrėtojas, judindamas plokštę, negalėtų nustatyti, kiek yra paslankių skylių ir ar kniedės nėra perspaustos. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad techninis prižiūrėtojas, priimdamas plokščių įrengimo darbus, be plokščių ardymo niekaip negalėjo nustatyti, kiek tose plokštėse palikta paslankių taškų, ar kniedės perveržtos ar ne, nes fakto, ar kniedė perspausta, vizualiai nematyti.

62. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog apeliantė techninės priežiūros sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai. Plokščių skilimas yra ne statinio statybos techninio prižiūrėtojo netinkamo veikimo rezultatas, bet rangovės netinkamai atliktų darbų tiesioginių veiksmų pasekmė. Ieškovė neįrodė trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, kurie priežastiniu ryšiu būtų susiję su byloje nustatytais rangovės atliktų darbų trūkumais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo sumažinti atsakovės atsakomybę dėl netinkamo statybos rangos sutarties vykdymo.

Dėl teismo nustatyto termino darbų trūkumams pašalinti ir baudos dydžio

63. Apeliantė nurodo, kad teismo nustatytas 3 mėnesių terminas fasado defektams pašalinti yra per trumpas, mano, kad turėjo būti nustatytas 1 metų terminas. Tokius atsakovės teiginius apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.

64. Visų pirma, pažymėtina tai, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teisme atsakovė neįrodinėjo, kad 3 mėnesių terminas yra per trumpas. Nepateikė įrodymų, kad plokštes reikės užsakyti, kad jų nėra rinkoje, kad jų pateikimo terminas bus ilgas, o artėjantis žiemos sezonas trukdys jas pakeisti ir pan. Be to, atsakovė įpareigota pakeisti ne visą namo fasadą, o 156 kv. m plokščių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas yra protingas ir pakankamas nurodytiems fasado defektams pašalinti.

65. Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudos dydžio, jei įpareigojimas nebus įvykdytas, pažymima, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra juridinis asmuo, todėl 150 Eur bauda, teisėjų kolegijos vertinimu, yra adekvati ir proporcinga defektų šalinimo apimčiai ir trukmei, skatinanti atsakovę vykdyti teismo sprendimą.

Dėl trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

66. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo buvo priteistos trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė įrodinėjo, kad trečiasis asmuo, prašydamas ieškinį atmesti, veikė atsakovės pusėje, todėl iš atsakovės negalėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui.

67. Civilinio proceso normose tiesiogiai nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jie turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis, susijusias su disponavimu ginčo dalyku.

68. Kaip matyti iš trečiojo asmens pirmosios instancijos teisme pateikto atsiliepimo į ieškinį, trečiasis asmuo prašė teismo ieškinį atmesti, bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo laikėsi pozicijos, kad ieškinys turi būti atmestas dėl ieškovės praleisto tiek garantinio, tiek ieškinio senaties termino, be to, įrodinėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas ne dešimties, o penkerių metų garantinis terminas. Taigi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtų būti vertinama kaip trečiasis asmuo, veikęs atsakovo pusėje.

69. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ne tik bylą laimėjusiai šaliai, bet ir trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas priimtas tos šalies naudai, kurios interesus gynė trečiasis asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2008).

70. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes dėl šalies procesinės laikysenos ir vadovaudamasi CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostata, daro išvadą, kad, ieškinį patenkinus, trečiajam asmeniui, veikusiam atsakovės pusėje, negali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės.

71. Nurodytų motyvų pagrindu apeliantės pozicija dėl teismo sprendimo dalies, susijusios su trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš jos, pripažįstama pagrįsta, todėl daroma išvada, kad iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra pagrindo priteisti 5 118,3 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties

72. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos skundžiamo sprendimo esmei, jo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.).

73. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir išanalizavo bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas. Nors pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą, tačiau apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

74. Atsižvelgusi į tai, kad klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija patikslina sprendimo rezoliucinę dalį, susijusią su bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

75. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

76. Teisėjų kolegijai nusprendus atsakovės apeliacinį skundą atmesti, jos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, ieškovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

77. Ieškovės daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos siekia 1 185,80 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, trečiojo asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 2 032,80 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

78. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

79. Ieškovės ir trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto tokių išlaidų dydžio, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 1 185,8 Eur, o trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistina 2 032,80 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, panaikinant sprendimo dalį, kuria iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ priteistos 5 118,3 Eur (penki tūkstančiai vienas šimtas aštuoniolika eurų trisdešimt centų) bylinėjimosi išlaidos.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškovei daugiabučio namo savininkų bendrijai (duomenys neskelbtini), 1 185,80 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis eurus aštuoniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 2 032,80 (du tūkstančius trisdešimt du eurus aštuoniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.