Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.11.10; 1.2.7.1.2.2; 1.2.7.1.2.3; 1.2.9.6.2; 2.4.6.1; 2.4.6.4.2

2025 m. birželio 19 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Pagal BK 151 straipsnio 2 dalį D. B. išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios. Į paskirtą bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2024 m. kovo 12 d. iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Kardomoji priemonė - dokumentų paėmimas – panaikinta, byloje saugomą asmens tapatybės kortelę nuspręsta grąžinti D. B..

R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 161 straipsnio 2 dalį 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir R. J. skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios. Į paskirtą bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2024 m. vasario 26 d. iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiosios S. U. įgalioto atstovo advokato Vyganto Skladaičio pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies: iš D. B. nukentėjusiajai S. U. priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš R. J. – 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinių ieškinių dalis atmesta.

Iš D. B. ir R. J. nuspręsta valstybei išieškoti po 600 Eur už nukentėjusiosios S. U. atstovavimo išlaidas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš D. B. ir R. J. jų atstovavimo išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. B. nuteistas už tai, kad 2021 metų pavasarį, laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 19 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, žinodamas, kad S. U., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, manipuliuodamas santykiais ir pasinaudodamas jos apsvaigimu nuo alkoholio bei bejėgiška būkle dėl mažametystės tuo, kad ji negalėjo pilnai suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai ir aktyviai pasipriešinti, D. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bučiavo ją, lietė rankomis kūną, nukentėjusiajai prašant to nedaryti, jis toliau tęsė savo veiką – numovė jos kelnes ir kelnaites ir įvedė savo apnuogintą lytinį organą į jos makštį ir taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, tokiu būdu išžagino mažametę S. U..

2. R. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. žiemos metu, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, žinodamas, kad S. U., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, vakarojant prie laužo prie Šyšos upės, siūlė, ragino nepilnametę vartoti alkoholį, nuo ko nukentėjusioji apsvaigo ir, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl išgerto alkoholio, parsivedė S. U. į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), paguldė ją į lovą, bučiavo, rankomis glamonėjo kūną, o nukentėjusiajai priešinantis bei prašant palikti ją ramybėje, tęsė savo veiksmus, numovė kelnes ir kelnaites, įvedė savo lytinį organą jai į makštį, ir taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, tokiu būdu išžagino nepilnametę S. U..

II. Apeliacinių skundų argumentai

3. Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, taip pat pateikia argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo pripažįstant jį kaltu dėl nukentėjusiosios išprievartavimo ir jos nugirdymo.

3.1. Skunde pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę pripažino iš dalies, kadangi S. U. neprievartavo, lytinis aktas vyko abiejų sutikimu, nukentėjusiosios iniciatyva. Alkoholiu nukentėjusios negirdė, alkoholį ji vartojo pati, nieko neverčiama. Nukentėjusioji, kaip nurodo apeliantas, meluoja, kadangi bijo viešumos, ką apie ją pagalvos aplinkiniai sužinoję, jog ji lytiškai santykiauja („miega“) su visais. Kaip patvirtino liudytoja E. B., gydymo metu S. U. bendravo su kitais vaikinais, bučiavosi su jais, mezgė naujus santykius. Apeliantas pažymi, jog gydytoja taip pat teigė, kad nukentėjusioji pagal savo intelektą, sveikatos būklę, gali sukurti, išgalvoti atitinkamas istorijas. Skunde keliama versija, jog nukentėjusioji tiesiog nori pasipelnyti, kadangi norėjo prisiteisti iš nuteistojo nemažą sumą.

3.2. Apeliantas taip pat aptaria atskirų liudytojų parodymus. Pažymi, jog I. S. posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusioji mėgo alkoholinius gėrimus, bendraudavo su vyresniais vaikinais. Tokie parodymai, nuteistojo teigimu, patvirtina, jog jis nevertė S. U. vartoti alkoholinių gėrimų. Liudytoja A. M. parodė, jog nukentėjusioji mėgo bendrauti su vyresniais vaikinais, pati rodė iniciatyvą. Nuteistasis skunde tvirtina nevertęs nukentėjusiosios lytiškai santykiauti, nepasinaudojęs jos bejėgiškumu, kadangi lytinis santykiavimas vyko nukentėjusiosios iniciatyva. Jei S. U. būtų prievartaujama, tai būtų girdėję kaimynai, kurie esant bet kokia triukšmui kviečia policiją.

3.3. Skunde nuteistasis tvirtina nukentėjusiosios tikrąjį amžių sužinojęs tik apklausoje pas pareigūną. Visą laiką galvojo, kad jai 17–18 metų.

3.4. Galiausiai skunde prašoma sušvelninti paskirtą bausmę, kadangi nuteistasis turi neįgalumą, serga nervine epilepsija, priepuoliai jį ne kartą ištiko ir Šiaulių kalėjime (kartu su skundu pateikti nuteistojo medicininiai dokumentai). Išėjęs į laisvę ketina ir toliau dirbti, nukentėjusiajai dėl to, kad jį apkalbėjo, pykčio nejaučia.

4. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. liepos 30 d. nuosprendį ir jį išteisinti BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, atmesti nukentėjusios įgalioto atstovo civilinį ieškinį, taip pat nepriteisti iš jo teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajai suteiktą teisinę pagalbą.

4.1. Skunde pažymi, jog teismo išvados dėl jo kaltės nėra objektyvios. Su nukentėjusiąja draugavo, lytiškai su ja santykiavo, tačiau šie santykiai buvo geranoriški, jokia prievarta naudojama nebuvo. Nevertė nukentėjusiosios vartoti alkoholinių gėrimų, S. U. pati nusirenginėjo ir buvo santykių iniciatorė. Teigia žinojęs, kad nukentėjusioji buvo nepilnametė, tačiau tikslaus jos amžiaus nežinojo, tuo labiau, kad ji buvo mažametė. Nukentėjusioji į butą (duomenys neskelbtini), ateidavo pati, pas buto šeimininkę A. M. ir pas nuteistąjį, viskas vyko geruoju, jie abu norėjo lytinių santykių ir tai darė geranoriškai.

4.2. Apeliantas akcentuoja, jog pati nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog su skundo autoriumi (D. B.) viskas vyko jos pačios sutikimu, jie tuo metu buvo pora. Viskas įvyko A. M. bute, kuri tuo metu miegojo tame pačiame kambaryje. S. U. atsigulė kartu į lovą (su D. B.), jis prašė „pasimylėti“, nukentėjusioji sutiko. Po to S. U. užmigo, o ryte išėjo. Nukentėjusioji pažymėjo, jog D. B. jos neprievartavo. A. M. taip pat patvirtino aplinkybes dėl to, kad nuteistasis ir nukentėjusioji buvo pora, pastaroji ateidavo pas ją į butą ir viena, ir kartu su D. B., ne kartą pas ją miegojo, nurodė, jog D. B. ir S. U. nesipyko.

4.3. Skunde nurodoma, jog pateikta valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog S. U. lytinių organų srityje sužalojimų nenustatyta, taip pat patvirtina nuteistojo parodymus apie tai, kad prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu jis nenaudojo.

4.4. Skunde aptariamas ir teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad S. U. nėra pajėgi pilnai suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų reikšmės, kad aktyviai priešintis D. B. galimai jos atžvilgiu atliktiems veiksmas negalėjo dėl šių veiksmų esmės nesuvokimo, jai būdingų individualių ypatumų, santykių su nuteistuoju. Skunde atkreipiamas dėmesys į žodžius „galimai atlikti veiksmai“, tai, anot nuteistojo, rodo, kad D. B. veiksmai yra tik prielaida, kaip tokius veiksmus galėjo suvokti nukentėjusioji, jei jie būtų buvę atlikti. Be to, nors ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusiajai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, apklausta teisme kaip liudytoja gydytoja psichiatrė E. B. patvirtino, jog nukentėjusioji gali fantazuoti.

4.5. Skunde daroma išvada, jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtinančių įrodymų, kaltinimas grindžiamas tik prielaidomis. Teismo išvados, anot apelianto, prieštarauja ir kasacinio teismo praktikai analogiškose bylose. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-527/2011 teismas pripažino, jog kai mažametę nukentėjusiąją ir kaltinamąjį siejo abipusė meilė, lytiniai santykiai vyko abipusiu sutarimu, kuomet mažametė galėjo pakankamai suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo suprasti jų reikšmės, kaltinamojo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, o turi būti vertinama kaip BK 151¹ straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Tačiau pagal šį straipsnį gali atsakyti tik pilnametis asmuo, o nuteistasis veiksmų atlikimo metu buvo nepilnametis.

4.6. Skunde taip pat akcentuojama BK 151¹ straipsnio 5 dalis, aktuali kasacinio teismo praktika, pagal kurią reikia vertinti ne tik nukentėjusiojo, bet ir kaltinamojo dvasinę ir fizinę brandą. Tarp D. B. ir S. U. nėra didelio amžiaus skirtumo (tik 3 metai), taip pat didelio dvasinės ar fizinės brandos skirtumo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

4.7. Galiausiai skunde pažymima, jog apeliantas buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 151 straipsnio 2 dalyje. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju nepakanka vien nukentėjusiosios parodymų dėl privertimo lytiškai santykiauti. Tokiais motyvais nuteistasis turėtų būti išteisintas ir pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. J. gynėjas prašė nuteistojo R. J. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti nuteistųjų apeliacinius skundus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti, D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

6. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji D. B. ir R. J. nesutinka su įvykusių lytinių santykių traktavimu kaip prievartinių bei nurodo, kad lytinių santykių iniciatorė buvo pati nukentėjusioji S. U.. R. J. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su tuo, jog jis ragino nukentėjusiąją vartoti alkoholį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino byloje surinktų duomenų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad R. J. ir D. B. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę D. B. neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas šioje dalyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (tolia – BPK) 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl R. J. apeliacinio skundo

7. R. J. viso proceso metu savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų iš esmės nepripažino – neneigė, jog turėjo lytinių santykių su S. U., tačiau teigė, jog tie santykiai nebuvo prievartiniai bei, kad nukentėjusiąją nugirdė. Nors apeliaciniu skundu R. J. prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, tačiau apeliaciniame skunde pateikia argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo pripažįstant jį kaltu dėl S. U. išžaginimo bei nugirdymo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys ne tik dėl R. J. paskirtos bausmės, bet taip pat iš naujo įvertins baudžiamojoje byloje esančius įrodymus dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo nurodyta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021, 2K-62-648/2025). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021, 2K-62-648/2025). Esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023, 2K-107-489/2024, 2K-62-648/2025).

9. Pagal BK 161 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas nugirdė vaiką. Nugirdymas objektyviai gali pasireikšti tiek vaiko skatinimu, tiek ir privertimu gerti svaigiuosius gėrimus. Veika laikoma baigta, kai asmuo apsvaigsta. Veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad vaikui duoda svaigiųjų gėrimų, numatyti vaiko apsvaigimą ir to norėti. Aplinkybę, kad girdomas asmuo yra vaikas, kaltininkas turi suprasti. Nugirdymas reiškia, kad kaltininkas tyčiniais veiksmais skatino (įkalbėjo, grasino, baugino, prašė, ragino, kvietė, siūlė, reikalavo ir pan.) ar privertė (apgaule, fizinius smurtu ar pan.) vaiką gerti svaigiuosius gėrimus, dėl to vaikas juos vartojo ir apsvaigo.

10. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, jog jis nugirdė S. U.. R. J. teigimu, vakarėlio metu pati nukentėjusioji pylėsi ir vartojo alkoholinius gėrimus, niekas jos nevertė ir neragino tokius gėrimus vartoti.

11. Byloje nustatyta, kad 2021 m. žiemos metu, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, vakarėlio prie Šyšos metu buvo vartojamas alkoholis (degtinė), kurį pirko nuteistasis R. J.. Tokią aplinkybę patvirtina nuteistojo D. B., nuteistojo R. J. bei nukentėjusiosios S. U. parodymai. Tačiau nuteistieji D. B. ir R. J. neigia, kad S. U. buvo verčiama vartoti alkoholį, tuo tarpu S. U. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad būtent R. J. ją skatino vartoti alkoholį sakydamas „nestabdyk, davai gerk“. Alkoholį jie gėrė visi („ratu“), R. J. įpildavo ir vis siūlydavo jai išgerti (1 t., b. l. 114–119, 137–139). Nors apklausti liudytojais asmenys, kurie dalyvavo tame pačiame vakarėlyje, nepatvirtino, jog S. U. buvo raginama vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, kadangi kaip bus aptarta vėliau šiame nuosprendyje, nukentėjusioji nėra linkusi perdėtai fantazuoti, taip pat ikiteisminio tyrimo metu S. U. duoti parodymai buvo nuoseklūs, esantys parodymų neatitikimai yra neženklūs bei nekeičiantys parodymų esmės. Tokias pačias įvykio aplinkybes – kad R. J. vakarėlio metu jai vis siūlė vartoti alkoholinius gėrimus, nukentėjusioji S. U. nurodė ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusioms ekspertėms. Tiek šios ekspertizės metu, tiek ir globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro pateiktoje S. U. vertinimo išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai nenustatytas didesnis polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš nukentėjusiosios ir nuteistųjų parodymų matyti, kad R. J. nebuvo asmuo, su kuriuo S. U. bendrautų asmeniškai ar kartu su kitais draugais, t. y. jie buvo pažįstami tik iš matymo, tačiau nepriklausė bendram draugų ratui, todėl R. J. parodymai nelogiški, kad iš esmės jam nepažįstamas asmuo (S. U.), atėjęs į nuteistojo organizuojamą vakarėlį, tiesiog prieitų prie esančių alkoholinių gėrimų ir juos pradėtų vartoti.

12. Pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikoje draudžiama asmenims iki 20 metų vartoti alkoholinius gėrimus ar jų turėti. R. J. bent bendrais bruožais tikrai suvokė, kad nukentėjusioji yra nepilnametė (detaliau ši aplinkybė bus aptarta vėliau nuosprendyje, 19 pastraipoje) bei matė, kad ji yra akivaizdžiai apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau jos ne tik nesustabdė, bet netgi atvirkščiai, suteikė galimybę bei leido (netgi, būdamas atsinešto alkoholio savininku, ragino) jai vakarėlio metu vartoti alkoholinius gėrimus. Pažymėtina ir tai, kad nepilnametės apsvaigimas nuo alkoholio turi būti vertinamas tolesnių neteisėtų prieš S. U. atliktų veiksmų kontekste.

13. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 161 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika pasireiškia ne tik nepilnamečio asmens privertimu gerti alkoholinius gėrimus (ką buvus neigia nuteistasis R. J.), bet ir skatinimu bei siūlymu tai daryti. Būtent taip nuteistojo R. J. veika pasireiškė šiuo konkrečiu atveju prieš nukentėjusiąją S. U..

14. Įrodymų vertinimo kontekste seksualinės prievartos bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Tokioje situacijoje, nustatant faktines bylos aplinkybes, ypatingą reikšmę įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymai ir preciziškas jų patikimumo vertinimas, kuris turi būti atliekamas vadovaujantis parodymų nuoseklumo, neprieštaringumo, logiškumo ir atitikties kitiems bylos duomenims kriterijais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72-788/2024, 2K-84-1073/2024, 2K-62-648/2025). Vertindami nukentėjusiosios parodymus, bylą nagrinėjantys teismai turi išsamiai analizuoti užfiksuotų parodymų turinį, įvertinti jų dinamiką ir turinio pokyčius, taip pat kitus bylos įrodymus, jų atitiktį nukentėjusiosios parodymams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259-697/2024, 2K-62-648/2025). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad prievartą patyrusių asmenų parodymų tam tikri neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti jų parodymų bylai reikšmingą turinį. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-7-511/2017, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-62-648/2025). Tačiau, pripažįstant tokius parodymus patikimais, svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis. Šis liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais ir patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, taip pat įvairūs įrodymų prieštaravimai, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinami kaltinamojo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-239-495/2023, 2K-244-788/2023, 2K-62-648/2025). Ši nuostata vienodai aktuali tiek darant bendrą išvadą dėl asmens kaltumo, tiek ir nustatant atskiras faktines aplinkybes, reikšmingas nusikalstamai veikai kvalifikuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72-788/2024, 2K-62-648/2025).

15. Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad jei išžaginimo metu nukentėjusiajam nebuvo suėję aštuoniolika metų, jis laikomas nepilnamečiu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, arba pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo tai suvokti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16-895/2016, 2K-230-495/2024). Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16-895/2016, 2K-204-458/2020, 2K-36-495/2023, 2K-230-495/2024, 2K-62-648/2025).

16. Pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos – negali suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės, ir tuo pasinaudoja. Apsvaigimas nuo alkoholio taip pat gali lemti bejėgišką būklę. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę, jei teismas nustato, kad apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, jog atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusio asmens valią. Patvirtindamas ar paneigdamas tokią išvadą, teismas turi įvertinti situacijos kontekstą – ar lytinių santykių dalyviai turėjo anksčiau intymių santykių, ar šiuo atveju kaltinamasis turėjo pagrindo tikėtis suartėjimo, ar bejėgiškoje būklėje atsidūręs asmuo prieš tai leido suprasti, kad neprieštarautų lytiniams santykiams su kaltinamuoju, ar kaltinamasis galėjo klysti dėl to ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2014, 2K-441-677/2016, 2K-62-648/2025).

17. Nuteistasis R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad jis 2021 m. žiemos metu siūlė, ragino nepilnametę vartoti alkoholinius gėrimus, po to pasinaudojo nukentėjusiosios S. U. bejėgiška būkle dėl išgerto alkoholio, parsivedė nukentėjusiąją į savo butą, paguldė ją į lovą, bučiavo, rankomis glamonėjo kūną, o nukentėjusiajai priešinantis bei prašant palikti ją ramybėje, jis tęsė savo veiksmus, numovė kelnes ir kelnaites, įvedė savo lytinį organą jai į makštį, ir taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, t. y. ją išžagino.

18. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku, nuteistasis R. J. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja S. U.. Šios aplinkybės neneigia ir pats nuteistasis R. J.. Vis tik viso proceso metu R. J. laikėsi pozicijos, jog nežinojo, kiek nukentėjusiajai iš tikrųjų metų, kad lytinis aktas vyko abiejų sutikimu, nukentėjusioji S. U. netgi buvo lytinių santykių iniciatorė. Nuteistasis taip pat teigė, kad S. U. nebuvo apsvaigusi nuo alkoholio tiek, kad nesuprastų, kas vyksta. Teisėjų kolegija, vertindama baudžiamojoje byloje esančius ir pirmos instancijos teisme ištirtus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistojo R. J. versija.

19. Nuteistojo R. J. teiginiai, jog S. U. atrodė daug vyresnė nei iš tikrųjų yra ir jis nežinojo jos tikrojo amžiaus, yra nepagrįsti. Iš globos namų „Užuovėja“ pateiktos vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados matyti, kad S. U. išvaizda atitinka jos biologinį amžių (2 t., b. l. 60). Liudytoja A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nežinojo kiek S. U. tiksliai metų, bet ji (S. U.) buvo daug jaunesnė (už A. M.) (1 t., b. l. 191-192; 4 t., b. l. 188). Liudytoja E. B. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog nukentėjusioji S. U. atrodo pagal savo amžių (4 t., b. l. 190). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji 2023 m. liepos 12 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu paaiškino, jog R. J. sakė, kad jai 14 metų (1 t., b. l. 137-139). Teisėjų kolegija šiame kontekste atsižvelgia, jog R. J. viso proceso metu dėl nukentėjusiosios amžiaus suvokimo nebuvo nuoseklus, keitė savo poziciją, t. y. iš pradžių nurodė, kad nukentėjusioji jam pasakė, kad yra pilnametė, vėliau teigė, kad jis nemėgsta žmonių klausinėti apie jų amžių, todėl neklausė kiek S. U. metų. Taigi nors R. J. ir S. U. parodymai, dėl nukentėjusiosios amžiaus ir skiriasi, tačiau kiti jau aptarti byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad S. U. išvaizda atitinka jos amžių ir aplinkiniams nekyla abejonių dėl jos tikrojo amžiaus. Tikėti R. J. parodymais, jog buvo suklaidintas dėl S. U. amžiaus, nėra pagrindo, kadangi tokie jo parodymai prieštarauja byloje ištirtiems ir nekeliantiems abejonių įrodymams. Be to, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios yra 13 metų skirtumas, kas akivaizdžiai, kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste, leidžia spręsti, jog nuteistasis buvo pakankamai subrendęs tam, kad pastebėtų ir atskirtų nepilnametį asmenį nuo pilnamečio (kartu įvertinant S. U. protinį atsilikimą), tuo labiau, jeigu nepilnametis asmuo vizualiai atitinka savo biologinį amžių ir yra tik 14 metų, tai yra toli iki pilnametystės. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog R. J. bent bendrais bruožais suvokė, kiek yra S. U. metų, tai yra, kad ji yra nepilnametė.

20. Iš R. J. parodymų matyti, kad S. U. įvykio dieną į vakarėlį atvyko neblaivi, t. y. svirduliavo ir iš kalbos buvo galima suprasti, jog yra apsvaigusi nuo alkoholio. Vakarėlio metu nukentėjusioji taip pat vartojo alkoholį. Nuteistojo teigimu, S. U. bijojo eiti namo būdama apsvaigusi nuo alkoholio, dėl to pasiliko pas jį nakvoti. Nukentėjusioji apklausų metu patvirtino, kad įvykio dieną buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nelabai pamena kaip nuėjo iki R. J. namų, tačiau prisimena, kad būtent nuteistasis R. J. įkalbėjo apsvaigusiai nuo alkoholio neiti namo nakvoti (1 t., b. l. 81–85, 114–119). D. B. taip pat patvirtino, kad S. U. įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus, o paskui kartu su R. J. iš vakarėlio išėjo. Ryte užėjęs pas R. J. į namus, pamatė ten ir S. U.. Taigi aptarti nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad R. J. iš vakarėlio išėjo kartu su S. U., kuri akivaizdžiai buvo apsvaigusi nuo alkoholio, pats R. J. patvirtino, jog tokios būsenos nukentėjusiąją parsivedė į namus.

21. Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jeigu S. U. būtų išreiškusi aiškų nesutikimą dėl atliekamų nuteistojo veiksmų (t. y. šauktų), kaimynai girdėtų. Su tokia nuteistojo pozicija taip pat nėra pagrindo sutikti. Kaip jau buvo aptarta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 149 straipsnio 3 dalį kyla ne tik tada, kai prieš nukentėjusįjį yra naudojamas fizinis ar psichinis smurtas, tačiau taip pat pasinaudojus nukentėjusiojo asmens bejėgiška būkle, kuri gali būti nulemta ir dėl mažametystės, psichikos sutrikimo ar nesąmoningos būsenos, dėl kurios nukentėjusysis negali suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės, ir tuo pasinaudoja. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. J. pasinaudojo S. U. bejėgiška būkle dėl pavartoto alkoholio ir ją išžagino. Kaip jau buvo aptarta, byloje esantys duomenys patvirtina, jog veikos padarymo metu nukentėjusioji buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Pats nuteistasis pripažino, kad nukentėjusioji jau atvykusi į vakarėlį svirduliavo ir iš kalbos buvo akivaizdu, kad ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, o vakarėlio metu taip pat vartojo alkoholį, kaip nustatyta, raginama R. J.. Vertinant apsvaigimo laipsnį pažymėtina, kad šio vakarėlio metu buvo vartojami stiprūs alkoholiniai gėrimai – degtinė, o nukentėjusioji tik 14 metų amžiaus, kuriai diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas. Nukentėjusiosios teigimu, ji vakarėlio eigoje buvo apsvaigusi, norėjo miego, tačiau R. J. pasakė, kad ją palydės, tačiau nusivedė pas savo į namus, ji sakė, kad lytinių santykių su nuteistuoju nenori, taip pat šiek tiek spardėsi, tačiau nuteistasis ir toliau prie jos „lindo‘, sakė „viskas bus gerai, nebijok“ (1 t., b. l. 114–119; 2 t., b. l. 108–109). Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-79/2023 matyti, kad R. J. veiksmams nukentėjusioji negalėjo aktyviau priešintis dėl šių veiksmų nesuvokimo, fizinės ir emocinės būsenos (buvo pasvaigusi nuo alkoholio, o net nežymaus apsvaigimo būsenoje sulėtėja pažintinių funkcijų veikla, darosi sunkiau priimti sprendimus, ji jautėsi pavargusi, buvo mieguista) bei veiksmus normalizuojančio R. J. elgesio (ramino nukentėjusiąją, kad nebijotų). Be to, nukentėjusiajai S. U. yra nustatytas lengvas protinis atsilikimas su reikšmingu elgesio sutrikimu. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad ji yra padidintai įtaigi, ypatingai situacijose, kuriose jaučiasi svarbi, priimta, mylima (t. y. situacijose, kurios susijusios su santykiu). Ekspertizės metu nebuvo nustatyta, jog S. U. turi padidint polinkį fantazuoti (2 t., b. l. 91–105). Taigi aptarti duomenys akivaizdžiai patvirtina, jog nukentėjusioji buvo pakankamai stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, tokią nukentėjusiosios būseną matė ir nuteistasis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog dėl suvartoto alkoholio kiekio, taip pat ir dėl nepilnametystės, socialinės brandos stokos, diagnozuoto lengvo protinio atsilikimo su reikšmingu elgesio sutrikimu, nukentėjusioji negalėjo aktyviai priešintis R. J. veiksmams bei leidosi vedama į R. J. namus.

22. Pastebėtina, kad iki įvykio tarp R. J. ir S. U. nebuvo jokių tarpusavio santykių, kurie leistų jam suprasti, kad S. U. sutinka su lytiniais santykiais. Dar daugiau, pats nuteistasis R. J. įsileido (pasikvietė) į savo namus mažai pažįstamą nepilnametę. Nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusiajai S. U. buvo 14 metų, o nuteistajam – 27 metai. Taigi, nuteistojo ir nukentėjusiosios amžiaus skirtumas yra ženklus. Tokio amžiaus žmonėms visuomenėje yra keliami skirtingi savirefleksijos, savikritikos, savo elgesio pasekmių ir atsakomybės už savo veiksmus suvokimo reikalavimai. Kaip jau minėta, R. J. bent bendrais bruožais suvokė, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, be to, jis suvokė, kad ji buvo pakankamai apsvaigusi nuo alkoholio, kad galėtų būti palaužta jos valia, ji negalėtų aiškiai išreikšti savo sutikimo ar nesutikimo dėl lytinių santykių. Nors nuteistasis ir nurodo, kad nukentėjusioji suvokė, jog lytiškai santykiauja su nuteistuoju, tačiau akivaizdu, jog ji būdama apsvaigusi nuo alkoholio, lengvo protinio atsilikimo, neturėdama socialinių įgūdžių negalėjo aiškiai vertinti situacijos, kas ir lėmė tai, kad nukentėjusioji dėl tokios savo būsenos negalėjo aktyviai pasipriešinti R. J. veiksmams. Nuteistojo teiginiai, jog nukentėjusioji mėgsta vaikinų dėmesį, nepaneigia fakto, jog nuteistasis pasinaudojo tokia nukentėjusiosios būsena ir prieš jos valią su ja lytiškai santykiavo.

23. Iš aptartų duomenų darytina išvada, kad R. J. sąmoningai sudarė sąlygas bei leido S. U. vartoti alkoholinius gėrimus, taip siekdamas, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio S. U. ir toliau išliktų neblaivi. Be to, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji vakarėlio metu pasijuto apsvaigusi, dėl ko nusprendė eiti namo, o R. J. pasisiūlė ją palydėti ir pasinaudojo tokia jos būsena ir išžagino nepilnametę, tai yra įvykdė veikas, numatytas BK 161 straipsnio 2 dalyje ir BK 149 straipsnio 3 dalyje.

24. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (jeigu ji padaryta), taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

25. Nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančiu įstatymu Nr. XIV-2573 BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pakeistos, išplečiant ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybes. Šioje normos dalyje išdėstyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

26. Teismų praktikoje iki šiol buvo laikomasi nuoseklios pozicijos, kad taikant BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021, 2K-179-719/2022, 2K-218-628/2024). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-235-648/2017, 2K-233-976/2021).

27. Pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 149 straipsnio 3 dalies redakciją, sankcijoje numatyta vienintelė galima bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. J. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams, o pagal BK 161 straipsnio 2 dalį – areštas 30 (trisdešimčiai) parų. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmės terminus (o pagal BK 161 straipsnio 2 dalį – ir rūšį), įvertino R. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tai, kad praeityje nebuvo teistas, iki suėmimo dirbo; jo elgesį ir gyvenimo būdą, jog jis ne kartą yra baustas už administracinius nusižengimus, kurių didžioji dalis už tai, kad viešoje vietoje rodėsi apsvaigęs nuo alkoholio, rodė nepagarbą aplinkiniams bei trikdė viešąją tvarką ir rimtį (3 t., b. l. 80–85). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmių skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, individualizuodamas ir skirdamas bausmes, tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir paskyrė nuteistajam tinkamos rūšies ir dydžio bausmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios išvados nekeičia ir BK bendrosios dalies 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti pakeitimai, galiojantys nuo 2025 m. vasario 1 d.

28. R. J. nusikalto pirmą kartą, padarydamas tyčinį sunkų seksualinio pobūdžio nusikaltimą bei baudžiamąjį nusižengimą, abi veikos padarytos prieš nepilnametį asmenį. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis buvo dvigubai vyresnis nei nukentėjusioji, jis suvokė savo veiksmų pavojingumą bei pasekmes. Be to, įvertinus ir tai, kad nuteistasis ne kartą baustas už administracinius nusižengimus, kuriuos padarė būdamas neblaivus, duomenų, jog jis būtų sumokėjęs jam paskirtas baudas, nėra, darytina išvada, kad R. J. pakankamų teigiamų išvadų iš savo netinkamų, prieš įstatymą nukreiptų veiksmų nedaro, yra abejingas visuomenėje nustatytoms elgesio taisyklėms ir moralės normoms, galiojantiems įstatymams, turi polinkį nesilaikyti įstatymų, daryti teisės pažeidimus. Aptarti duomenys neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, už BK 149 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, paskirdamas R. J. sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, nepažeidė bei tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, taip pat tokių aplinkybių nepateikė ir nuteistasis, kurių pagrindų nuteistajam būtų galimybė paskirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta sankcijoje minimali bausmės riba.

29. Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis turi neįgalumą, serga nervine epilepsija, priepuoliai jį ne kartą ištiko ir Šiaulių kalėjime. Kartu su skundu nuteistasis pateikė ir 2015–2018 metų medicininėje kortelėje esančius gydytojų įrašus, iš kurių matyti, kad nuteistasis kreipdavosi dėl pasikartojančių priepuolių, kurie, jo teigimu, kartojosi kas 1–2 mėnesius. Iš 2015 m. rugpjūčio 18 ir 31 d., 2015 m. gruodžio 18 d., 2016 m. sausio 26 d., 2016 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. gruodžio 28 d. 2017 m. kovo 21 d., 2017 m. balandžio 10 d., 2017 m. spalio 5 d., 2017 m. lapkričio 10 d., 2018 m. sausio 2 d. apsilankymų pas gydytojus metu darytų įrašų matyti, kad nuteistasis nurodė, jog jam nesikartoja priepuoliai (6 t., b. l. 3–13). Teisėjų kolegija neabejoja, jog nuteistąjį galimai ištinka epilepsijos priepuoliai, tačiau tokia aplinkybė, vertinant ją kitų nustatyt aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl D. B. apeliacinio skundo

30. D. B. nuteistas už tai, kad 2021 metų pavasarį, laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 19 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, žinodamas, kad nukentėjusioji S. U. yra mažametė, manipuliuodamas santykiais ir pasinaudodamas jos apsvaigimu nuo alkoholio bei bejėgiška būkle dėl mažametystės, kad ji negalėjo pilnai suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai ir aktyviai pasipriešinti, D. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bučiavo ją, lietė rankomis kūną, nukentėjusiajai prašant to nedaryti, jis toliau tęsė savo veiką – numovė jos kelnes ir kelnaites ir įvedė savo apnuogintą lytinį organą į jos makštį ir taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, tokiu būdu išžagino mažametę S. U..

31. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje D. B. ir S. U. lytiškai santykiavo. Šias aplinkybes patvirtina tiek pats nuteistasis D. B., tiek nukentėjusioji S. U.. Vis tik D. B. apeliaciniame skunde bei viso baudžiamojo proceso metu neigė, kad tie santykiai buvo prievartiniai ir paaiškino, jog su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, prievartos nenaudojo, lytinių santykių iniciatorė buvo pati S. U.. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad tarp jų nėra didelis amžiaus skirtumas, didelio dvasinės ar fizinės brandos skirtumo tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nebuvo, todėl jo veiksmai galėtų būti vertinami pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius duomenis, neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistojo pozicija.

32. Pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Šios normos tikslas – užtikrinti harmoningą vaiko vystymąsi ir apsaugoti nesubrendusių asmenų seksualinį neliečiamumą, net ir tais atvejais, kai jaunesni nei 16 metų asmenys, nesuvokdami socialinės lytinių santykių ir seksualinės prievartos prasmės, sutinka (neišreiškia prieštaravimo) lytiškai santykiauti su pilnamečiu, socialiai brandžiu asmeniu. Todėl būtent pilnamečiam socialiai brandžiam asmeniui, turinčiam daugiau gyvenimiškos patirties, kyla pareiga neinicijuoti lytinių santykių su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu arba jų atsisakyti. Taigi, įstatymų leidėjas kriminalizuoja įprastinius, abipusiškai savanoriškus lytinius santykius, kai pilnametis – sulaukęs 18 metų ar vyresnis – asmuo santykiauja su 16 metų nesulaukusiu asmeniu. Taip pat pažymėtina, kad nors nurodytoje normoje įtvirtintas tik vienas nukentėjusįjį apibūdinantis požymis – jaunesnis nei 16 metų, tačiau iš sisteminės BK 149 ir 150 straipsnių analizės bei formuojamos teismų praktikos matyti, kad normos dispozicija įprastai apima tik tuos atvejus, kai nukentėjusysis yra sulaukęs 14 metų amžiaus, nes lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas su jaunesniu nei 14 metų asmeniu, esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ar 150 straipsnio 4 dalį.

33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to ginčų nekyla, kad D. B. su nukentėjusiąja S. U. lytiškai santykiavo būdamas nepilnamečiu, t. y. nesulaukęs 18 metų amžiaus. Atsižvelgiant į tai, jam atsakomybė pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį nekyla, kadangi būtinasis šios veikos požymis – veiką padarė pilnametis asmuo, todėl apeliacinio skundo teiginiai, jog nuteistojo D. B. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti.

34. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį, t. y. atliko BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus mažamečio atžvilgiu. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų asmeniu, paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems veiksmams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei mažametis nesuvokia padaryto nusikaltimo aplinkybių, laikoma, kad kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas, spręsdamas klausimą dėl bejėgiškos būklės požymio buvimo, turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-527/2011, 2K-349-696/2015, 2K-116-942/2016, 2K-240-689/2018).

35. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmens dvasinę ir socialinę brandą galima apibūdinti kaip gebėjimą prisiimti atsakomybę, kuri atspindi pasitikėjimą savo jėgomis, vidinę kontrolę, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, adekvačią savivertę, nepriklausomybę ir orientaciją į tam tikrą veiklą (darbą, mokslą ar pan.); taip pat gebėjimą apsvarstyti situaciją iš skirtingų požiūrio taškų, suvokti ilgalaikius ir trumpalaikius savo poelgių padarinius, kito asmens perspektyvą ir atsižvelgti į ją; gebėjimą prieš veikiant įvertinti situaciją, valdyti savo impulsus ir slopinti agresiją. Kitaip tariant, dvasinę ir socialinę brandą atskleidžia asmens turimų žinių ir gebėjimų visuma, jo požiūris į aplinką ir jį supančius asmenis, gebėjimas vertinti visuomenės keliamus reikalavimus jo amžiaus žmonėms, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-976/2022).

36. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis su S. U. buvo pažįstami 3-4 metus, susipažino, kai jam buvo 14-15 metų, žinojo, kad ji yra nepilnametė (5 t., b. l. 66). Tuo tarpu nukentėjusioji nurodė, kad su D. B. susipažino, kai jai buvo 12 metų (1 t., b. l. 81). Remiantis nuteistojo D. B. parodymais galima daryti išvadą, jog su S. U. susipažino, kai ji buvo tik 9-10 metų amžiaus. Iš nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymų, kurie nors ir skiriasi dėl tikslaus pažinties laiko, visgi galima daryti išvadą, jog iki nagrinėjamo įvykio nukentėjusioji ir nuteistasis buvo pažįstami jau gan ilgą laiką. Šiame kontekste turi būti vertinama ir tai, kad S. U. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, kas irgi suponuoja išvadą apie jos nepakankamą (2-3 metais mažesnę negu turėtų būti pagal amžių, kaip nurodė apklausiama apeliacinės instancijos teisme ekspertė Tauvilė Gabnytė-Nagi) brandą. Dar daugiau, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis D. B. pripažino, jog jis žinojo, kad S. U. yra 13 metų. Pastebėtina ir tai, kad nukentėjusioji S. U. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad ji D. B. yra minėjusi, kad jai yra tik 13 metų, o jis jai pasakė, kad jam 17 ar 18 metų (1 t., b. l. 114-119). Todėl daroma išvada, kad D. B. pagal aptartas bylos aplinkybes, savo asmenines savybes turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusioji yra mažametis asmuo.

37. Nukentėjusioji S. U., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad lytiniai santykiai su D. B. jai buvo pirmieji, jie buvo kaip pora. Tuo metu buvo išgėrusi kelias skardines alaus. D. B. įkalbinėjo su juo lytiškai santykiauti, galiausiai ji sutiko (1 t., b. l. 81–85, 114–119, 137–139). Tokias aplinkybes ji nurodė ir teismo psichologinę psichiatrinę ekspertizę atlikusioms ekspertėms. Tuo tarpu D. B. teigė, kad S. U. lytiškai santykiauti nevertė ir neįkalbinėjo, viskas įvyko savaime, abipusiu sutikimu. Šis nuteistasis taip pat nurodė, kad nesinaudojo mažametės nukentėjusiosios apsvaigimu nuo alkoholio. Liudytoja A. M. patvirtino, kad S. U. su D. B. vartodavo alkoholinius gėrimus – alų. Pastebėtina, kad D. B. nėra inkriminuota, kad jis nugirdė nukentėjusiąją, prieš lytiškai santykiaudamas, tačiau inkriminuota tai, kad jis pasinaudojo jos būsena – apsvaigimu nuo alkoholio bei jos mažametyste ir ją išžagino.

38. Kaip jau buvo aptarta šiame procesiniame sprendime, S. U. duoti parodymai iš esmės yra nuoseklūs, tokias pačias santykių su D. B. aplinkybes ši nukentėjusioji nurodė ir teismo psichologinės psichiatrinės ekspertizės metu. Globos namų „Užuovėja“ pateiktoje vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje taip pat konstatuota apie šios mažametės galimai patirtą seksualinę prievartą. S. U. apklausų metu užfiksuoti tam tikri parodymų neatitikimai yra neesminiai, jie nekeičia parodymų esmės ir leidžia teismui kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais įvertinti veikos padarymo mechanizmą. Pažymėtina, kad nukentėjusioji manė, jog su D. B. yra draugai („pora“), jie kartu leisdavo laiką, vartodavo alkoholinius gėrimus bei nakvodavo D. B. gyvenamojoje vietoje pas A. M.. Nukentėjusioji S. U. nurodė, kad lytiniai santykiai su D. B. įvyko pastarajam įkalbėjus tokius veiksmus atlikti. S. U. atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su reikšmingu elgesio sutrikimu. Nurodyta, kad S. U. yra padidintai įtaigi, ypatingai situacijose, kuriose jaučiasi svarbi, priimta, mylima (t. y. situacijose, kurios susijusios su santykiu). Ekspertizės akte taip pat buvo nurodyta, kad nukentėjusioji S. U. aktyviau priešintis D. B. jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams negalėjo dėl šių esmės nesuvokimo (nukentėjusiosios teigimu, tai buvo pirma jos intymi patirtis, todėl jos supratimas ir apie šių veiksmų pobūdį buvo tik besiformuojantis arba minimalus), jai būdingų individualių ypatumų (vaikiškai naivi, emociškai nebrandi), santykio su D. B. ypatumų bei manipuliatyvaus jo elgesio (tiriamoji tikėjo kurianti santykius su juo, ji ėmė jausti, kad jam patinka, yra svarbi, buvo nustebusi, kad šis vaikinas ja domisi ir nori jos dėmesio; natūraliai jai darėsi vis sunkiau atsisakyti, ypatingai – jam ėmus vystyti intymias temas, nes ėmė augti jos atstūmimo baimė; lytinių santykių metu jis ją raminęs, kad skausmas – nieko baisaus) bei emocinės būsenos (remiantis nukentėjusiosios žodžiais tuo metu ji bijojusi, jai skaudėję) (2 t., b. l. 91–105). Tokias aplinkybes apklausiama patvirtino ir ekspertė Tautvilė Gabnytė-Nagi. Ekspertė papildomai nurodė ir tai, kad atsižvelgiant, jog S. U. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, o jos intelektiniai gebėjimai yra labiau artėjantys prie žemutinės lengvo protinio atsilikimo ribos, kas dar labiau pabrėžia jos pasaulio suvokimo siaurumą, emocinę nebrandą, vaikiškumą, infantilumą, kad jos tuometinė socialinė branda, lyginant su jos bendraamžiais, buvo mažesnė 2-3 metais. Globos namų „Užuovėja“ vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro pateiktoje vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, vertinimo išvadoje irgi pažymėta, jog dėl būdingų asmeninių ypatumų (refleksijos sunkumų, žemos savivertės) ir ribotų, emocinio artumo stokojančių tarpasmeninių santykių S. U. yra labiau pažeidžiama ir lengviau prieinama įvairaus pobūdžio, taip pat ir seksualiniam, išnaudojimui. Taigi akivaizdu, jog nukentėjusioji būdama mažametė (naivi bei emociškai nebrandi) bei būdama padidintai įtaigi santykių srityje, pradėjus draugauti (kurti santykius) su vyresniu vaikinu (D. B.), negalėjo aiškiai išreikšti savo nenoro lytiškai santykiauti, buvo pakankamai lengvai įkalbama. Neabejotina, kad nukentėjusioji suvokė, kad lytiškai santykiauja su D. B., tačiau nėra pagrindo daryti išvados, kad ji suprato tokių santykių esmę, socialinę reikšmę ir kylančias pasekmes. Tokioje situacijoje įkalbėti mažametį lytiškai santykiauti iš esmės pakanka nurodyti, jog poroms yra normalu ar būtina turėti lytinius santykius, tokiu būdu yra palaužiama mažamečio savarankiško apsisprendimo valia ir jis pradeda elgtis tokiu būdu, kuris jam yra primetamas. Šiuo atveju nukentėjusioji buvo ne tik mažametė, jai nustatytas ir lengvas protinis atsilikimas, ji buvo ir apsvaigusi nuo alkoholio. Taigi, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, nukentėjusioji dėl amžiaus nesuvokė su ja daromų veiksmų esmės, dėl to negalėjo pasipriešinti, o D. B. pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos amžiaus, protinio atsilikimo, apsvaigimo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas D. B. veiką pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad veikos padarymo metu nuteistasis D. B. buvo kiek vyresnis už nukentėjusiąją – jam įvykio metu buvo suėję 17 metų, o S. U. – 13 metų. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, jog tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo nebuvo didelis amžiaus skirtumas. Tačiau kaip nurodė apklausiama apeliacinės instancijos teisme ekspertė L. Š. nusikaltimo padarymo metu nuteistasis D. B. buvo psichiškai sveikas, lengvo protinio atsilikimo diagnozė praktiškai išnykusi.

40. BK 149 straipsnio 4 dalies sankcija už šioje normoje numatyto labai sunkaus nusikaltimo padarymą asmeniui numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki penkiolikos metų. Pagal BK 91 straipsnio 3 dalį, terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

41. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę D. B. atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną labai sunkų nusikaltimą. Veiką padarė būdamas nepilnamečiu ir neteistu, tačiau po šio nusikaltimo padarymo teistas du kartus, paskirtas bausmes atliko, taip pat baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas nenustatė D. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl vadovaudamasis BK 91 straipsnio nuostatomis paskyrė pusę minimalios BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės. Vis tik apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šiuo atveju net ir pusės minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas D. B., įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, šio nuteistojo asmenybę, yra netikslingas, nes jo eliminavimas iš visuomenės dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bus nukreiptas iš esmės tik į nuteistojo nubaudimą ir prieštaraus teisingumo principui.

42. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. B. ir nurodė, kad atsižvelgia ir į bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus, numatytus BK 91 straipsnyje, tačiau jokių argumentų dėl šios aplinkybės neišdėstė. Apeliacinės instancijos teismas be pirmosios instancijos skundžiamame nuosprendyje nurodytų bausmės skyrimo motyvų įvertina, kad D. B. asmenybė įvykio metu nebuvo iki galo susiformavusi, kad jo paties gyvenimo ir auklėjimo sąlygos buvo sudėtingos – augo be tėvo, o su mama santykiai taip pat buvo sudėtingi, turi sveikatos problemų (3 t., b. l. 1–35), kas mažina asmenybės pavojingumą. Be to, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, galima teigti, kad išžaginimas buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio. Turi būti įvertinta ir tai, kad per ilgos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali neigiamai paveikti jauną ir dar iki galo nesusiformavusią nuteistojo asmenybę. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis šiuo atveju padarė labai sunkų nusikaltimą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi bei 92 straipsnio 3 dalimi, jam negali būti atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai, tame tarpe ir nusikalstamiems polinkiams pakeisti, galės būti įgyvendinti D. B. paskyrus laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Dėl civilinio ieškinio

43. Kaip matyti baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios įgaliotas atstovas advokatas Vygantas Skladaitis byloje pateikė civilinį ieškinį 10 000 dėl neturtinės žalos atlyginimo iš D. B.. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš D. B. nukentėjusiosios S. U. naudai priteisė 2 000 Eur neturtinės žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, jog D. B. yra jaunas, darbingo amžiaus, protinga nukentėjusios ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta teisingai (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnis).

Dėl priteistų proceso išlaidų

44. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nukentėjusiosios atstovo advokato pateikti civiliniai ieškiniai buvo tenkinti iš dalies ir iš D. B. valstybės naudai priteisė 600 Eur patirtoms advokato paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos atsirado dėl D. B. padarytos tyčinės nusikalstamos veikos, todėl išlaidos už nukentėjusiosios atstovavimą pirmosios instancijos teisme turi būti priteisiamos.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų valstybės naudai iš nuteistųjų priteisti patirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas

45. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos: 1) 2025 m. sausio 29 d. dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Daivos Dereškevičienės paslaugas nuteistajam R. J. (231,25 Eur); 2) 2025 m. gegužės 8 d. dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato Ričardo Ralio paslaugas nuteistajam R. J. (275 Eur); 3) 2025 m. gegužės 16 d. dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Kristinos Sandraitės-Butvilienės paslaugas nuteistajam D. B. (804,17 Eur). Nors baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama nuteistųjų iniciatyva, dėl jų paduotų apeliacinių skundų, tačiau įvertinus tai, kad abiem nuteistiesiems yra paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, gynėjai paskirti teismo iniciatyva, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistųjų gynėjų dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), taip pat atsižvelgus į tai, kad iš nuteistųjų valstybės naudai yra priteistos nukentėjusiosios atstovo advokato patirtos išlaidos, taip pat išlaidos nukentėjusiosios S. U. naudai padarytai neturtinei žalai atlyginti, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. liepos 30 d. nuosprendžio dalį dėl D. B. paskirtos bausmės pakeisti.

Nuteistajam D. B. už nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinti.