Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovui adv. A. Koskui, atsakovo atstovei D. Andraitienei, trečiojo asmens Šiaulių m. savivaldybės administracijos atstovei Ž. Rimšienei, trečiajam asmeniui A. K., neatvykus Institucijos atstovei, gautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. V. įmonės ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos dėl pastato dalių pripažinimo nekilnojamuoju daiktu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje: Šiaulių m. savivaldybės administracija ir A. K., dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą byloje, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, atstovaujamai Šiaulių skyriaus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl šių faktinių aplinkybių pripažintina, kad ieškovo iš AB ,.Nuklonas“ nupirkto pastato modulių 6,7,8 esančių buvusiu adresu (duomenys neskelbtini) pamatų ir kitų jo dalių išlikusios dalys yra nekilnojamasis daiktas. Ieškinys reiškiamas CK 4.2 str. 2 dalies bei CK 1.138 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

Vadovaujantis LR CK. 4.2 str. 2 dalimi; 1.138 str. 1 d. 1 p. ieškovas teismo prašė:

Pripažinti, kad ieškovo R. V. įmonės, į. k. 144740971, iš AB „Nuklonas“ nupirkto pastato (modulių 6,7,8, esančių buvusiu adresu (duomenys neskelbtini) pamatų ir kitų jo dalių išlikusios dalys yra nekilnojamasis daiktai.

Ieškovas savo reikalavimus atsakovui grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas pakartojo ieškinio motyvus ir prašė teismo jį tenkinti visiškai. Papildomai nurodė, kad ieškovas yra įpareigotas investuoti dideles pinigines lėšas dėl to, kad būtų sutvarkytas trečiajam asmeniui atiteksiantis nekilnojamasis daiktas. Mano, kad ieškovas turi pasiimti tik įsigytus daiktus, o ne ardyti pastato pamatus. Be to sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčo vietoje, ŠSA nurodė, kad žemė nėra užsiimta.

Nesutikimo su ieškiniu motyvai.

Nacionalinė žemės tarnyba nevykdo funkcijų, kad galėtų atsakyti pagal ieškovo ieškinį, nėra tinkamas atsakovas, neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nes nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kildinamas ginčas, subjektas.

Šalių dalyvavimo procese tikslas - pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m, gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009, 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-120/2014). Taigi ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti šalių kilusį ginčą. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisimo pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje.

Nacionalinės žemės tarnybos funkcijos yra nurodytos Nacionalinės žemės tarnybos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos“. Nacionalinės žemės tarnybos kompetencija reguliuojant žemės santykius yra nustatyta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje. Nacionalinė žemės tarnyba įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo srityje, atlieka žemės reformos darbų užsakovo funkcijas, administruoja valstybės biudžeto lėšas, skirtas žemės reformai, žemės tvarkymo ir administravimo darbams vykdyti, duomenims apie šalies žemės fondo būklę rengti, žemės informacinei sistemai tvarkyti, parduoda valstybinės žemės sklypus, išskyrus valstybinės žemės sklypus, priskirtus įstatymų nustatyta tvarka parduodamam valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui, ir žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn; perduoda neatlygintinai naudotis arba išnuomoja valstybinės žemės sklypus, išskyrus žemės sklypus, kuriuos šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka turi teisę išnuomoti ir perduoti neatlygintinai naudotis kiti valstybinės žemės patikėtiniai, organizuoja ir vykdo valstybinę žemės naudojimo kontrolę, atlieka valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą ir kitas funkcijas, tačiau nevykdo jokių funkcijų, kad galėtų atsakyti pagal Ieškovo pareikštą ieškinį.

Nesutinkame su tokiais Ieškovo argumentais. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, ieškinio pareiškimas teisme kitoje civilinėje byloje dėl žemės sklypo atlaisvinimo nesudaro pagrindo Ieškovui pareikšti ieškinio, pagal kurį atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba negalėtų atsakyti. Nacionalinė žemės tarnyba nėra institucija, kuriai įstatymų leidėjas būtų suteikęs teisę pripažinti daiktus nekilnojamaisiais, ar nepripažinti jų tokiais, todėl Ieškovo nurodyti motyvai, kodėl jis Nacionalinę žemės tarnyba laiko atsakovu, yra visiškai nepagrįsti. Kokie daiktai yra laikomi nekilnojamaisiais daiktais yra nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 straipsnio ir 2 dalyse.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio nuostatomis, žemė, kurioje yra Ieškovo nugriovimui pirkto neregistruoto pastato pamatų liekanos, nėra laikoma valstybės išperkama, į tokią žemę turi būti pretendentams atkuriamos nuosavybės teisės grąžinant natūra vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis.

Nesutinkame su tokiais motyvais. Kad pastato (moduliai 6, 7, 8) pamatų liekanos, esančios (duomenys neskelbtini), (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) priklauso R. V. įmonei ir, kad pamatai nėra laikomi nekilnojamuoju daiktu, kuris gali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre, yra nustatyta įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 pagal pareiškėjo R. V. įmonės pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į pastatą, kurį sudarė modulis Nr. 6 ir modulis Nr. 7, konstatavo, kad R. V. Įmonės ir likviduojamos AB „Nuklonas“ 2000 m. kovo 8 d. sudaryta sutartis aiškintina kaip sudaryta ne dėl pastato, kurį ketinta naudoti pagal jo paskirtį, o dėl pastato konstrukcijų ir statybinių medžiagų pirkimo - pardavimo, pažymėjo, kad pareiškėjas sutartimi nupirko kilnojamąjį daiktą (pastatą nugriauti), t. y. pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas ir nupirktą daiktą valdė savininko teisėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje sutartyje taip pat konstatavo, kad pastatas buvo statytas be projektavimo darbų ir statybos leidimų, buvo avarinės būklės ir, kad R. V. įmonė 2002 m. liepos 4 d. pardavė AB „Neaustinių medžiagų fabrikas“ pastato stogą, vėliau nugriovė sienas, kad 2009 metais buvo likusios dalis betoninių pamatų ir dalis betoninių grindų.

Vadovaujantis Lietuvos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, nebereikia iš naujo įrodinėti, kad Ieškovas 2000-03-08 sutartimi nusipirkęs nugriovimui pastatytą neregistruotą pastatą, kuris turėjo stogą, sienas, pamatus, langus ir kitus pastatui būdingus elementus, kurį vėliau dalimis pardavė, ir iš kurio šiuo metu likę tik pamatų dalių liekanos, nebeturi teisės jo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo daikto.

Ieškovas reikšdamas ieškinius, pareiškimus civilinėse ir administracinėse bylose ne kartą bandė įrodyti, kad nugriovimui pirkto pastato pamatų liekanos yra nekilnojamasis daiktas, kuris turi būti įregistruotas viešame registre. Teismai jau ne kartą pasisakė dėl nugriovimui pirkto pastato kaip nekilnojamojo daikto teisinės registracijos ir nuosavybės teisių į jį išregistravimo (įregistravimo) viešame registre (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1370/2011, 2011 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2208/2011) R. V. įmonė keletą kartų su pareiškimais kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo daikto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, tačiau Šiaulių apylinkės teismas civilinę bylą nutraukė. Apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimus peržiūrėjęs Šiaulių apygardos teismas R. V. įmonės apeliacinių skundų netenkino (Šiaulių apygardos teismo 2013-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-888-357/2013, 2014-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-879-440/2014, 2015-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-344-267/2015). Ieškovui taip pat nepavyko nuginčyti AB „Nuklonas“ likvidacinės komisijos 2000-03-01 ketinimų protokolo, kuriame buvo nurodyta, kad ginčo pastatas perkamas nugriovimui (žr. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-125-440/2016), nes teismas civilinę bylą nutraukė.

Žemės toje vietoje, kur buvo Atsakovo nugriovimui pirkto pastato pamatų dalių liekanos priskyrimą laisvai žemei (apskaitymą laisva neužstatyta žeme) jau vertino Šiaulių apygardos administracinis teismas (2011-09-30 sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-271-257/2011), nagrinėdamas pareiškėjo R. V. įmonės skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007-06-28 sprendimą Nr. T-265, kuriuo buvo patvirtinta laisvų (neužstatytų) galimų grąžinti žemių plotai, o taip pat šio teismo sprendimą apeliacine tvarka peržiūrėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A143-1341/2012). Teismai netenkino R. V. įmonės skundo ir apeliacinio skundo, nepanaikino Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo 100 arų plotas, kuriame yra ginčo pastato liekanos buvo priskirtas neužstatytai ir galimai grąžinti natūra žemei, konstatavo, kad pareiškėjas (R. V. įmonė) neturi jokio nekilnojamojo turto ginčo žemėje.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad nėra pagrindo Ieškovo ieškinio tenkinti, teismo prašome civilinę bylą nutraukti.

Atsakovas 2016-12-27 pateikė į bylą ir papildomą prašymą, kuriuo prašė teismo pridėti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovas teismo posėdžio metu pakartojo atsiliepime nurodytus atsikirtimus ir prašė teismo civilinę bylą nutraukti.

Trečiasis asmuo ŠSA pateikė teismui savo nuomonę ir nurodė šiuos motyvus.

Pagal pareikštą ieškinio reikalavimą, manytina, kad ieškinys reiškiamas ne ginčo teisenos, bet ypatingosios teisenos CPK XXVI skyriaus (bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo) teisės normų pagrindu, kadangi ieškovas ieškinio reikalavimu prašo teismo konstatuoti ieškovui juridinę reikšmę turintį faktą. Tačiau esant tokiam reikalavimui, manome, kad procesinis dokumentas suformuluotas netinkamai, t. y. visų pirma, nurodomas atsakovu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri, mūsų nuomone, niekaip nėra ir negali būti atsakinga už ieškovo prašomą nustatyti faktą (ši institucija galėtų asmeniu byloje, turinčiu suinteresuotumą), taip pat ieškovo teismui pateiktas procesinis dokumentas neatitinka CPK 447 straipsnyje keliamų reikalavimų, kuriuos būtina teismui nurodyti, siekiant atitinkamo fakto nustatymo.

Kita vertus, pagal ieškovo reikštus pareiškimus, skundus ir ieškinius kitose administracinėse ir civilinėse bylose, akivaizdu, kad ieškovas teikė skundą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-265 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2002 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 530 „Dėl teritorijų, grąžinamų piliečiams natūra turėtoje vietoje, plano patvirtinimo“ papildymo“, teikė pareiškimus dėl juridinio fakto nustatymo, dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, t. y. beveik 10 metų kėlė vis naujas teismines bylas, kuriose teismų priimti sprendimai nebuvo priimti pareiškėjo naudai ir kurių pagrindu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra pateikusi Šiaulių apylinkės teismui ieškinį dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus, kurie nesusiję su valdymo teisės netekimu, prašydama teismo įpareigoti R. V. įmonę atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. nugriauti nugriovimui 2000 m. kovo 8 d. sutartimi R. V. įmonės pirkto pastato (moduliai 6, 7, 8) pamatų ir kitų jo dalių liekanas ir pašalinti iš valstybinės žemės visą po nugriovimo likusį statybinį laužą, tikslu užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procedūras ir natūra grąžinti A. K. šiuo metu R. V. pastato pamatų liekanomis užimtą žemės sklypą. Beje, Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-263-291/2016 įpareigojo R. V. įmonę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, t. y. nugriauti nugriovimui 2000 m. kovo 8 d. sutartimi R. V. įmonės pirkto pastato (moduliai 6, 7, 8 buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) pamatų ir kitų jo dalių liekanas ir pašalinti iš valstybinės žemės visą po nugriovimo likusį statybinį laužą. 2016 m. lapkričio 8 d. bus skelbiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas pagal R. V. įmonės apeliacinį skundą dėl aukščiau minėto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

LR CPK 182 straipsnis numato aplinkybių, kurių nebereikia įrodinėti sąrašą ir pažymi, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Kad pastato pamatai ir pamatų liekanos, priklausantys R. V. įmonei, nėra laikomi nekilnojamuoju daiktu, kuris gali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre, yra nustatyta įsiteisėjusiais teismo sprendimais: Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K- 3-202/2009, konstatavo, kad R. V. įmonės ir likviduojamos AB „Nuklonas“ 2000 m. kovo 8 d. sudaryta sutartis aiškintina kaip sudaryta ne dėl pastato, kurį ketinta naudoti pagal jo paskirtį, o dėl pastato konstrukcijų ir statybinių medžiagų pirkimo-pardavimo, pažymėjo, kad pareiškėjas sutartimi nupirko kilnojamąjį daiktą, t. y. pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-1341 /2012, palikdamas galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-271- 257/201 1, pažymėjo, kad bylas nagrinėję teismai nustatė, kad istoriškai paminėtas R. V. įmonės pastatas negalėjo ir negali būti laikomas nekilnojamuoju turtu, kad tai yra patvirtinta Šiaulių apygardos administracinio teismo aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartimi, kad Nekilnojamojo turto registre buvęs įrašas, jog ginčo žemės sklype yra R. V. įmonei nuosavybės teise priklausantis pastatas 12G2p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintas nepagrįstu ir yra panaikintas, todėl esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad R. V. įmonė neturi nuosavybės teise jokio nekilnojamojo turto ginčo žemėje.

2016 m. gegužės 25 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendime taip pat pažymima, kad tai, kad pastato pamatų liekanos priklauso R. V. įmonei ir kad pamatai nėra laikomi nekilnojamuoju daiktu, kuris gali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre, yra nustatyta įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Taip pat teismas pažymėjo, kad R. V. įmonė 2013-2014 metais ne kartą kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto , kad pastato dalis, kurios buvęs pavadinimas 6 ir 7 modulis, yra nekilnojamasis daiktas, nustatymo, tačiau Šiaulių apylinkės teismas civilinę bylą nutraukė. Apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimus peržiūrėjęs Šiaulių apygardos teismas R. V. įmonės apeliacinių skundų netenkino ( Šiaulių apygardos teismo 2013-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-888-357/2013, 2014-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-879-440/2014, 2015-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-344-267/2015).

Trečiojo suinteresuoto asmens, Šiaulių miesto savivaldybės manymu, ši Šiaulių apylinkės teisme iškelta civilinė byla pagal ieškovo R. V. įmonės ieškinį turėtų būti nutraukta CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams, priimtais dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o teismui šiuo nurodytu pagrindu bylos nenutraukus, ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Teismo posėdžio trečiojo asmens ŠSA atstovė pakartojo atsiliepime pateiktą nuomonę ir prašė teismo ieškovo ieškinio netenkinti.

Trečiasis asmuo A. K. irgi pateikė teismui savo nuomonę nurodydamas šiuos motyvus.

Pareiškė, jog su ieškovo R. V. įmonės ieškiniu nesutinka dėl žemiau išdėstytų priežasčių.

Žemės sklypas grąžinimui man, trečiajam asmeniui byloje, natūra (sutinkamai su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu) buvo suprojektuotas ir jam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), Šiauliai.

„Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 konstatavo, kad pareiškėjas R. V. įmonė 2000 m. kovo 8 d. sutartimi nupirko kilnojamąjį daiktą, t. y. pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas ir nupirktą daiktą valdė savininko teisėmis. Teismas nurodė, kad minėta nutartis yra galutinė ir neskundžiama, procesas minėtoje byloje nebuvo atnaujintas. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, sprendė, kad šioje byloje minėtos aplinkybės pakartotinai negali būti nustatinėjamos, o tuo labiau negali būti nustatinėjamos priešingos aplinkybės, t. y., kad tai nekilnojamasis daiktas“ (Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-344-267/2015).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo prašomas patvirtinti faktas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukels, nes jau buvo išnagrinėti pareiškėjo prašymai dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu į pastatą nustatymo (teismai jau šį analogišką pareiškėjo prašymą išnagrinėjo ir kasacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė), taip pat dėl termino įregistruoti nekilnojamojo turto registre minėto pastato 2000-03-08 pirkimo - pardavimo sutartį atnaujinimo (pareiškimas atmestas), taip pat dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto patvirtinimo (pareiškimą atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną teisme) ir tuo pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo R. V. įmonės pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jį su priedais grąžino pareiškėjui.

Apeliacinės instancijos teismas - Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-344-267/2015 pažymėjo, kad „... pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009, pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimų pagal įgyjamąją senatį, konstatavo, o ne išreiškė nuomonę, kaip teigiama atskirajame skunde, kad pareiškėja 2000-03-08 sutartimi nupirko kilnojamąjį daiktą - pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas, ir tokios kasacinio teismo išvados laikytinos prejudiciniais faktais (CPK 182 str.). Iš pareiškimo turinio nustačius, kad prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių pasekmių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą procesinį sprendimą, atsisakydamas priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teisme...“ (Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-344-267/2015). Apeliacinės instancijos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-344-267/2015 Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-950-907/2015 palikti nepakeistą. Nutartis - įsiteisėjusi.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, ieškovo 2016-09-30 ieškinį į kurį teikiamas šis atsiliepimas, teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu (ieškinys nenagrinėtinas teisme), taip pat turėjo teisę atsisakyti priimti.

Teismui priėmus ieškinį, remdamasis aukščiau išdėstytu ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktu (Teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį), trečiasis asmuo A. K. teismo prašė:

1. nutraukti bylą pagal ieškovo R. V. įmonės 2016-09-30 ieškinį dėl pastato dalių pripažinimo nekilnojamuoju daiktu.

Dėl VTPSI atsisakymo duoti išvadą byloje ir atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje, byloje priimtina atskiroji nutartis.

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Dėl ieškinių tapatumo.

Atsakovas ir tretieji asmenys laiko, kad ieškovas pateikė teismui tapatų ieškinį, todėl prašė bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1d. 3 punkte nustatytu pagrindu, kadangi jau anksčiau yra priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje CPK 293 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo klausimu suformuotos tokios pagrindinės taisyklės: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J.. v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „FF lizingas“ v. Finansų ministerija ir kt., bylos Nr. 3-3K-602/2013). Dėl kriterijų tapačiam ieškiniui konstatuoti kasacinio teismo praktikoje taip pat išsamiai pasisakyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. MG AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Ping fan“ v. L. W. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2013; kt.).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Š. v. TPKB „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-284/2012).

Taigi sprendžiant ieškinių tapatumo klausimą, pirmiausia, reikia nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra anksčiau pradėtos bylos šalys. Tuo atveju, jeigu konstatuojamas tas pats ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, šalių procesinės padėties pasikeitimas (iš ieškovo į atsakovą ar iš atsakovo į ieškovą) nedaro įtakos bei neeliminuoja ieškinio tapatumo situacijos.

Antrasis tapataus ieškinio požymis yra ieškinio dalyko sutapimas. Ieškinio dalykas – tai reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J.. v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-284/2012).

Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją.

Šią bylą nagrinėjantis teismas laiko, kad tarp tų pačių šalių ir kitų bylos dalyvių buvo išnagrinėtos bylos bendrosios ir administracinės kompetencijos teismuose, tačiau ne tapačios bylos. Įvertinęs šioje byloje ieškovo pareikštą reikalavimą ir aplinkybes, kurių pagrindu jis grindžiamas, teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo nustatyti šio ieškinio ir ankstesnių išnagrinėtų bylų tapatumo, nors ir šiose bylose dalyvavo tie patys asmenys.

Teismas tuo pačiu pažymi, kad ankstesnių ginčų aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės tėra tik iš dalies panašios, tačiau ne tapačios. Todėl vieno ar dviejų iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas ieškinių tapatumas, konstatavimo išvadai, kad ieškiniai tapatūs, nepakanka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl ieškinio dalyko ir pagrindo tapatumo. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašė teismo pripažinti likusias buvusio pastato dalis, esančias žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini) (ankstesnis gatvės nr. 1), Šiauliuose, nekilnojamaisiais daiktais, kadangi atsakovas jam irgi anksčiau reiškė reikalavimą nugriauti, pašalinti po nugriovimo, teigdamas, kad tie daiktai laikytini nekilnojamaisiais CK 4.2 str. prasme (civ. byla Nr. e2-263-291/2016). Taigi, šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas ginčija aplinkybę, jog jis yra įpareigojamas nugriauti nekilnojamąjį daiktą, teigdamas, kad ankstesni teismai šios aplinkybės nevertino arba vertino ją netinkamai, kas prieštarauja materialinio ir procesinio įstatymo reikalavimams.

Paminėtina, kad ieškovas anksčiau kitoje civilinėje byloje reiškė reikalavimą atnaujinti jam praleistą terminą, įsigyto pastato pirkimo – pardavimo sutarčiai įregistruoti (civ. byla Nr. 2-3680-79/05). Tačiau nurodytoje byloje buvo atnaujintas procesas ir ieškovo prašymas nurodytoje civilinėje byloje buvo atmestas (civ. byla Nr. A2-32-394/2007). Minėtą bylą išnagrinėjęs kasacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo 2007-05-24 nutartį, o apeliacinės instancijos teismo 2007-09-06 nutartį panaikino. Dar kitoje civilinėje byloje, kuri irgi buvo nagrinėjama ypatingąja teisena, kasacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo (šioje byloje ieškovo) prašymą (civ. byla Nr. 3K-3-202/2009). Teismas sprendžia, kad teisminio nagrinėjimo objektas ankstesnėse bylose buvo susijęs su ieškovo pagal 2000-03-08 sandorį įsigytu turtu, kuriu metu buvo iš dalies pasisakyta ir dėl šio turto statuso, inter alia, klausimas dėl turto dalies, esančios nurodytame žemės sklype pripažinimo nekilnojamuoju daiktu, įtraukiant ir žemės sklypo valdytojo atstovą (atsakovą), nekeltas ir nenagrinėtas. Aplinkybės, kad ankstesnėse bylose irgi buvo analizuojamas ieškovui priklausančio turto statusas, negali būti pagrindas padaryti išvadą dėl ieškinių tapatumo. Priešingai, šios aplinkybės, teismo vertinimu, įrodo, kad ieškovo reikalavimas dėl jam priklausančio turto dalies pripažinimo nekilnojamuoju daiktu nebuvo ankstesnio teisminio nagrinėjimo objektas. Vien tai, kad abiejose ankstesnėse bylose spręsta dėl ieškovo (pareiškėjo) reikalavimų, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog teisminio nagrinėjimo objektas abiejose ankstesnėse bylose yra tapatus su nagrinėjama byla, juolab, kad nė vienoje iš anksčiau ypatingąja išnagrinėtų bylų nedalyvavo žemės sklypo valdytojo atstovas (šioje byloje atsakovas). Teismas konstatuoja, kad teisminio nagrinėjimo objektas ankstesnėse civilinėse bylose ir šioje byloje nesutampa. Be to pažymėtina, kad remiantis aukščiau nurodytais teisiniais argumentais, teismas nenustatė tapatumo tarp šios bylos ir kitų anksčiau teisme išnagrinėtų civilinių bylų (civ. byla Nr. 2-950-907/2015; Nr. e2-5213-841/2015; Nr. 2-3665-569/2013; Nr. A2-5424/776/2014).

Todėl atsakovo ir trečiųjų asmens atsikirtimų motyvai dėl ieškovo ieškinio tapatumo su anksčiau išnagrinėtomis civilinėmis bylomis atmestini.

Dėl prejudicijos nagrinėjamoje byloje.

Pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno žydų religinė bendruomenės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; kt.).

Kaip teismas jau aukščiau yra nurodęs, pirmiau išnagrinėtose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo ir šios bylos dalyviai, priimtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis buvo nustatyti šiai bylai prejudicinę reikšmę turintys faktai. Tokiu atveju būtina išsiaiškinti, kas sudarė pirmiau išnagrinėtų civilinių bylų įrodinėjimo dalyką ir ar galima daryti išvadą, kad aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio reikalavimą (t. y. pastato dalis pripažinti nekilnojamuoju daiktu), įėjo į įrodinėjimo dalyko sudėtį ankstesnėse bylose ir dėl to šioje byloje neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra išnagrinėtos dvi civilinės bylos (civ. byla Nr. 3K-3-169/2008, civ. byla Nr. 3K-3-202/2009), kuriose buvo išspręsti ieškovo įsigyto turto teisinio kvalifikavimo pagal sandorį ir įsigyto turto nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį klausimai. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2008 kasacinės instancijos teismas sprendė klausimą ar pirmosios instancijos teismas toje pačioje byloje priėmęs 2007-05-24 nutartį tinkamai įvertino bylos dalyvių pateiktus įrodymus ir padarė išvadą, kad jų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos bei paliko galioti minėtą nutartį. Pastarojoje byloje teismas yra konstatavęs, kad pareiškėjas (šioje byloje ieškovas) yra be svarbių priežasčių praleidęs terminą nekilnojamojo daikto - pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 2000-03-08 pirkimo – pardavimo sutarčiai įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Kitoje civilinėje byloje priimtoje 2009 m. birželio 15 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas (šioje byloje ieškovas) su pardavėju AB ,,Nuklonas“ sudarydamas pastato (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo ketinimų protokolą pageidavo pirkti pastatą nugriovimui, nenustatant nugriovimo termino. Be to nurodyta, kad pareiškėjas dalį pastato pardavė nusigriovimui kitam trečiajam asmeniui, o pats nusigriovė pastato sienas. Taip pat konstatuota, kad liko tik dalis pastato betoninių dalių (grindys ir pamatai). Todėl konstatuota, kad pareiškėjas R. V. įmonė ginčo objektą įsigijo ne naudojimui pagal jo paskirtį, o nugriovimui. Galutinai kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje ieškovas 2000-03-08 sutartimi įsigijo kilnojamąjį daiktą, tai yra pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas, todėl nėra teisinio pripažinti, kad minėta sutartis yra nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis ir ji nesukuria jam nuosavybės teisių į tokį daiktą. Todėl pareiškėjo reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį į įsigytą pastatą esantį žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), buvo atmestas, kaip nepatvirtintas leistinais įrodymais. Taigi kasacinis teismas du kartus nagrinėjo šalių ginčą dėl konkretaus turto, įsigyto ieškovo pagal 2000-03-08 sutartį iš AB ,,Nuklono“ atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6. 193 str.). Aplinkybę, kad kasacinis teismas svarstė ir pasisakė dėl likusio ieškovo turto, t. y., kad ir šiuo metu likęs ieškovo turtas buvo tos bylos įrodinėjimo dalyko dalis, patvirtina kasacinio teismo argumentai, kuriais remdamasis jis pripažino nepagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, susijusius su ieškovo nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį į įsigytus pastatus, adresu (duomenys neskelbtini). Šie aukščiau nurodyti argumentai papildomai patvirtina kasacinio teismo nuosekliai plėtojamą teisės aiškinimą, kad kilus ginčui sutarties sudarymas sukelia teisinių padarinių, tik atsižvelgiant į jos aiškinimą. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 kasacinis teismas nurodė, kad dėl likusios pastato dalies įregistravimo teisėtumo nekilnojamojo turto registre pasisakys kitas teismas nagrinėjantis bylą administracine teisena tarp tų pačių šalių. Todėl pripažintina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartimi buvo nuspręsta dėl viso ieškovo nurodyto turto.

Dėl to teismas konstatuoja, kad pirmiau išnagrinėtose civilinėse bylose kasacinio teismo nutartys priimtos dėl jose konkrečiai nurodyto turto, dėl kurio buvo pareikšti ieškovo reikalavimai ir šis turtas sudarė įrodinėjimo dalyką nurodytose bylose, todėl nagrinėjamoje byloje prejudicinę galią turi šio turto įgijimo ir jo priklausymo ieškovui nuosavybės teise aplinkybės. Su ginčo turtu susiję faktai, nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-169/2008 ir Nr. 3K-3-202/2009, atsižvelgiant į pirmiau išanalizuotą 2000-03-08 sutarties specifiką, gali sukelti ir sukelia atsakovo ir trečiųjų asmenų nurodytus teisinius padarinius ginčo turtui, kuris yra įrodinėjimo dalyku ir šioje byloje. Prejudicinę reikšmę šioje byloje turi pirmiau išnagrinėtose bylose nustatyti faktai, kad ieškovas iš pradžių be svarbių priežasčių praleido terminą pastato teisinei registracijai pagal nurodytą sutartį atlikti ir tai, kad jis įsigijo pastatą nugriovimui, tai yra kilnojamąjį, o ne nekilnojamąjį daiktą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad esant pagrindui nagrinėjamoje byloje taikytina prejudiciją (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o ieškovas negali remtis aplinkybėmis, kurios yra paneigtos ankstesniais teismų sprendimais. Kitų su ieškinio reikalavimu susijusių įrodymų ir jas patvirtinančių aplinkybių ieškovas į nagrinėjamą bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis), t. y. nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis įsigijo nekilnojamąjį daiktą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje byloje teismas taip pat pažymi, kad ieškovas nepagrįstai remiasi sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimu. Ieškinį grįsdamas aplinkybe, kad pastatas buvo įsigytas kaip nekilnojamasis daiktas, ieškovas turėjo įrodyti, kad toks sandoris ir buvo sudarytas su trečiuoju asmeniu AB ,,Nuklonas“. Tokių įrodymų nesant, nei ankstesnėse, nei nagrinėjamoje civilinėje byloje konstatuotina, kad prašymas pripažinti likusią pastato dalį nekilnojamuoju daiktu yra neįrodytas. Nesant tarp ieškovo ir trečiojo asmens (materialine prasme) susitarimo dėl šio konkretaus turto kaip nekilnojamojo daikto paskirties, nėra pagrindo teismui nagrinėti ieškovo argumentus dėl sutarčių aiškinimo taisyklių netinkamo taikymo. Dėl to teismas šių ieškovo argumentų plačiau neanalizuoja.

Pastebėtina, kad ir teisės doktrinoje teigiama, jog CPK 182 straipsnio 2 punktas, įtvirtindamas prejudicinių faktų buvimo galimybę, tiesiogiai nenurodo, kurioje teismo sprendimo dalyje turi būti dėl jų pasisakyta, ši teisės norma nenumato ir neduoda pagrindo išvadai, jog prejudicinę reikšmę turintys faktai, nustatyti kitoje byloje, turi būti užfiksuoti tik sprendimo rezoliucinėje, o ne motyvuojamojoje dalyje. Atsižvelgiant į bendrosios civilinės teisės bei civilinio proceso teisės teorijos pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą ieškinio sampratą, jų reikalavimų formulavimo bei teismo sprendimo turinio reikalavimų praktiką darytina išvada, jog bylai reikšmingi faktai, išskyrus ypatingosios teisenos bylose, yra ir turi būti išdėstomi (dėl jų pasisakoma) ne sprendimo rezoliucinėje, o būtent motyvuojamojoje dalyje. Dėl to nukreipimas į kito teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes (prejudicinių faktų atveju) yra galimas ir kaip tik atitinka CPK 182 straipsnio 2 punkto reikalavimus.

Kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tie patys asmenys, nustatytos aplinkybės pripažįstamos prejudiciniais faktais, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas), tačiau pažymėtina, kad vien tokių faktų egzistavimas taip pat yra absoliutus teisinis pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovas naujai nagrinėjamoje byloje nebegali paneigti šių faktų ir jas patvirtinančių aplinkybių, kas leidžia teismui jo ieškinį atmesti.

Dėl kitų ieškovo ieškinio argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui, teismas nepasisako. Taip pat atmestini ir atsakovo atsikirtimo argumentai, kad jis nelaikytinas tinkamu atsakovu pagal ieškovo pareikštą ieškinį, kadangi pastarojo nurodytas turtas yra žemės sklype, kuris atsakovui priklauso patikėjimo teise (Žemės įstatymo 7 str.). Be to atsakovas šią aplinkybę yra pripažinęs ir atsiliepime į ieškovo ieškinį, todėl stebina toks jo teisinis nenuoseklumas. Teismas sutinka ir su ieškovo motyvu, kad kitoje šiame teisme išnagrinėtoje byloje atsakovas veikė kaip ieškovas siekiant, kad kilnojamojo turto savininkas atsakovas (šioje byloje ieškovas) pašalintų iš minėto žemės sklypo likusias pastato dalis (civ. byla Nr. e2-263-291/2016).

Teismui atmetus ieškovo ieškinį iš jo nepriteistinos išlaidos valstybei už procesinių dokumentų įteikimą bylos dalyviams per LR pašto bendrovę, kadangi jų dydis mažesnis nei valstybės nustatytas minimalus dydis (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1. Ieškovo R. V. įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini), buv. adresas (duomenys neskelbtini), Šiauliai) ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos (į. k. 188704927, buv. adresas Gedimino per. 19, Vilnius) dėl pastato dalių pripažinimo nekilnojamuoju daiktu atmesti.

2. Priimti byloje atskirąją nutartį dėl Institucijos duodančios išvadą byloje.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Šiaulių apylinkės teismą.