- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-18
- Bylos Nr.
- 2S-344-267/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-00026-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM
- Kategorijos
- 106.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. įmonės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2‑950‑907/2015 pagal pareiškėjos R. V. įmonės pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja R. V. įmonė pateikė Šiaulių apylinkės teismui pareiškimą, kuriuo, siekiant gauti leidimą griauti ar statyti statinį bei įregistruoti nuosavybės teises į statinį, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastato dalis, kurio buvęs unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio buvęs pavadinimas 6 ir 7 modulis, buvusios garažų paskirties, esantis (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamasis daiktas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2015-01-12 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. V. įmonės pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jį su priedais grąžino pareiškėjui. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 konstatavo, kad pareiškėjas R. V. įmonė 2000 m. kovo 8 d. sutartimi nupirko kilnojamąjį daiktą, t. y. pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas ir nupirktą daiktą valdė savininko teisėmis. Teismas nurodė, kad minėta nutartis yra galutinė ir neskundžiama, procesas minėtoje byloje nebuvo atnaujintas. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, sprendė, kad šioje byloje minėtos aplinkybės pakartotinai negali būti nustatinėjamos, o tuo labiau negali būti nustatinėjamos priešingos aplinkybės, t. y., kad tai nekilnojamasis daiktas. Kadangi pareiškėjo prašomas patvirtinti faktas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukels, nes jau buvo išnagrinėti pareiškėjo prašymai dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu į pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatymo (teismai jau šį analogišką pareiškėjo prašymą išnagrinėjo ir kasacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė), taip pat dėl termino įregistruoti nekilnojamojo turto registre minėto pastato 2000-03-08 pirkimo - pardavimo sutartį atnaujinimo (pareiškimas atmestas), taip pat dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto patvirtinimo (pareiškimą atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną teisme), be to, kadangi tam, kad nugriauti neįregistruotą savavališką statinį, jį nėra privaloma įregistruoti nekilnojamojo turto registre, kaip nekilnojamąjį daiktą, o tuo labiau norint gauti leidimą statyti statinį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareiškimą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).
III. Atskirojo skundo esmė
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-01-12 nutartį ir 2014-12-22 pareiškimo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad, pasak apeliantės, šioje civilinėje byloje nėra pagrindo remtis CPK 182 str. 2 p. ir neįrodinėti aplinkybių, kad pareiškime nurodomas pastatas yra kilnojamasis daiktas. Pareiškėja nesutinka ir su tuo, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 pastato dalis, kurio buvęs unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio buvęs pavadinimas 6 ir 7 modulis, buvusios garažų paskirties, esantis (duomenys neskelbtini), yra vertinama kaip kilnojamasis daiktas. Mano, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytos aplinkybės tėra teismo vertinimai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik išreiškė nuomonę, kad R. V. įmonė pirkimo-pardavimo sutartimi pirko kilnojamąjį daiktą, tačiau motyvuojamoje dalyje nebuvo konstatuota, kad minimas pastatas yra kilnojamasis daiktas, rezoliucinėje nutarties dalyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nenurodė ir nenutarė, jog šiame skunde minimas pastatas yra kilnojamas daiktas. Apeliantė taip pat nurodo, kad dėl šiuo metu galiojančio teisinio reguliavimo, akivaizdu, kad pastatas (statinys) yra nekilnojamasis daiktas, kadangi jo prigimtis ir yra būtent tokia, negana to, kilnojant tokį daiktą, jo paskirtis neišvengiamai pakistų, o vertė sumažėtų drastiškai. Apeliantė teigia, kad skundžiamoje nutartyje Šiaulių apylinkės teismas, motyvuodamas teiginį, kad pareiškėjos prašomas patvirtinti faktas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukels, dėl įregistravimo nuosavybės teisių į statinį absoliučiai nepasisakė, priešingai, buvo apsiribota tik jau ankščiau išnagrinėtų pareiškėjos prašymų išvardinimu.
Apeliantė nesutinka su skundžiamos nutarties teiginiu, kad ginčo pastato dalis yra savavališkas statinys. Atkreipia teismo dėmesį, kad pastatas buvo statomas dar tuo metu, kai Lietuvos Respublika nebuvo nepriklausoma, todėl būtina įvertinti realią galimybę šiai dienai turėti pastatų statymo leidimus ir kitus susijusius dokumentus, kurie buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Nurodo, kad dėl pastato dalies nėra užfiksuota jokių pažeidimų, dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad minėtas pastatas yra savavališkas statinys.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja prašo teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastato dalis, kurio buvęs unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvęs pavadinimas 6 ir 7 modulis, buvusios garažų paskirties, esantis (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamasis daiktas, tam, kad pareiškėja galėtų gauti leidimą griauti ar statyti statinį bei įregistruoti nuosavybės teises į statinį.
CPK 442 straipsnyje nustatytos kategorijos bylų, kurios nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šio straipsnio 1 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Pažymėtina, kad ne dėl kiekvieno fakto gali būti pradedama ir nagrinėjama civilinė byla, esminis reikalavimas, kad būtų galimas teisminis procesas dėl fakto nustatymo, jog šis faktas turėtų juridinę reikšmę. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga. Taigi, prašymas nustatyti faktą reiškia, kad pareiškėjas žino arba bent turi žinoti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. CPK 444 str. 1 d. 9 p. nurodyta, kad teismas, be kita ko, nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.
Įvertinus pareiškėjos pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turinį, pažymėtina, kad vien juridinę reikšmę turinčio fakto, kad daiktas yra nekilnojamasis, nustatymas šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pats savaime pareiškėjui teisinių pasekmių nesukels, kadangi nekilnojamųjų daiktų įregistravimas vykdomas pagal tuo metu galiojančių teisės aktų nustatytą tvarką. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registre registruojami nekilnojamieji daiktai – statiniai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris, o pagal 13 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas reglamentuoja nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą ir kt. Pagal šio įstatymo 3 str. 3 d. nuostatas, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas į nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi suformuoto nekilnojamojo turto objekto duomenys: objektas (pastatas, patalpa, inžinerinis statinys); unikalus statinio (taip pat nebaigto statyti) numeris, kurį Kadastro nuostatų nustatyta tvarka suteikia Kadastro tvarkytojas ir kuris nekinta visą statinio buvimo laiką; patalpų, suformuotų kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, unikalus numeris, kurį Kadastro nuostatų nustatyta tvarka suteikia Kadastro tvarkytojas ir kuris nekinta visą šio daikto egzistavimo laiką; statinio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir statinio pavadinimas; statinio parametrai; statinio fizinio nusidėvėjimo ir baigtumo procentas; įsigijimo kaina ir įsigijimo data; statinio statybos (rekonstravimo) pradžios ir pabaigos metai; duomenys apie statinio statybos būklę ir kt. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nekilnojamųjų daiktų formavimo būdai, o 3 dalyje nurodyta, kad statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti (7 straipsnio 4 dalis). Šios paminėtų įstatymų nuostatos aiškiai ir konkrečiai numato nekilnojamųjų daiktų suformavimo ir įregistravimo procedūras, todėl pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad daiktas yra nekilnojamasis, negali būti nagrinėjamas teisme ypatingosios teisenos tvarka, kadangi, kaip jau minėta, net ir tenkinus tokį pareiškėjos reikalavimą, teismo sprendimas neturės juridinės reikšmės ir pareiškėja neįgis teisės statyti statinį bei įregistruoti nuosavybės teises į statinį. Be to, kaip teisingai pažymėta ir pirmosios instancijos teismo nutartyje, pagal šiuo metu galiojančius statybą reglamentuojančius teisės aktus, statinio griovimui nėra būtina, kad Nekilnojamojo turto registre statinys būtų įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas (Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“).
Nors pripažinus, kad pareiškėjos pareikšimas ypatingosios teisenos tvarka dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisme nenagrinėtinas, kadangi fakto nustatymas nesukurs pareiškėjai teisinių pasekmių, kitų atskirojo skundo argumentų nagrinėjimas netenka teisinės prasmės, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009, pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimų pagal įgyjamąją senatį, konstatavo, o ne išreiškė nuomonę, kaip teigiama atskirajame skunde, kad pareiškėja 2000-03-08 sutartimi nupirko kilnojamąjį daiktą – pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas, ir tokios kasacinio teismo išvados laikytinos prejudiciniais faktais (CPK 182 str.).
Iš pareiškimo turinio nustačius, kad prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių pasekmių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą procesinį sprendimą, atsisakydamas priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teisme, todėl skundžiamos nutarties atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo, ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Šiaulių apygardos teisme 2015-02-20 gautas pareiškėjo A. K. prašymas dėl įtraukimo į bylą suinteresuotu asmeniu. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami pareiškimai dėl įtraukimo į bylą trečiaisiais ar suinteresuotais asmenimis, pareiškėjo prašymas grąžintinas jį padavusiam asmeniui. Be to, pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto buvo atsisakyta priimti, konstatuotina, kad teismo sprendimas šioje byloje neturės įtakos A. K. teisėms ir pareigoms (CPK 443 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjo A. K. prašymą dėl įtraukimo į bylą suinteresuotu asmeniu jį padavusiam asmeniui.