Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), administracinio nusižengimo bylos duomenimis nustatyta,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Aivaro Gilio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 60 MGL (3000 eurų) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; kardomąją priemonę V. N. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo; daiktinius įrodymus – laikmenas su garso ir vaizdo įrašais, administracinio nusižengimo bylos Nr. AM-AAD_ANR-N3657-2022 kopiją, administracinio nusižengimo bylos Nr. II-237-882/2022 kopiją, nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos; kaltinamojo gynėjo prašymą priteisti iš valstybės išlaidas, patirtas teikiant kaltinamajam teisines paslaugas, nuspręsta atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. N. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2022 m. lapkričio 4 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), teismo posėdyje, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą Nr. AM-AAD-ANR_N-3657-2022 (teisminio proceso Nr. 4-70-3-00164-2022-1), būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį dėl melagingų parodymų davimo, apklausiamas liudytoju, siekdamas padėti S. G. (S. G.) išvengti administracinės atsakomybės administracinio nusižengimo byloje Nr. AM-AAD-ANR_N-3657-2022, teismui davė melagingus parodymus apie tai, kad 2022 m. gegužės 26 d. apie 23.38 val. S. G., grįžęs į žvėrių apdorojimo patalpą (lupyklą), esančią (duomenys neskelbtini), kol pareigūnai tikrino kitus medžiotojus ir apžiūrėjo lupyklą, gėrė alkoholinį gėrimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. N. ir jo gynėjas advokatas Aivaras Gilys prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. N. išteisinti dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. N. ir jo gynėjas advokatas Aivaras Gilys nurodo, kad atskirąja (duomenys neskelbtini) 2022 m. lapkričio 25 d. nutartimi, priimta administracinio nusižengimo byloje Nr. II-237-882/2022, kurios pagrindu ir pradėtas ikiteisminis tyrimas V. N. atžvilgiu, buvo pažeista V. N. nekaltumo prezumpcija bei teisės į teisingą ir nešališką teismą. Ši nutartis turėtų būti tik vada pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau joje jau konstatuojamojo pobūdžio išvadomis V. N. pripažįstamas davęs žinomai melagingus parodymus, teismas, net neatlikus ikiteisminio tyrimo, inkriminuoja (iš esmės konstatuoja buvus) V. N. ne tik būtinuosius nusikaltimo sudėties požymius (veiką – melagingų parodymų davimą; tiesioginę tyčią – žinojimą, kad tie parodymai melagingi ir sąmoningą jų davimą davus priesaiką), tačiau ir nebūtinąjį BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymį – tikslą ar motyvą: „siekiant, kad S. G. išvengtų administracinės atsakomybės“. Remiantis tokia neteisėta nutartimi, pažeidžiančia V. N. nekaltumo prezumpciją bei teisę į teisingą ir nešališką teismą, pradėtas ikiteisminis tyrimas bei jo vėlesni rezultatai, įskaitant ir skundžiamą teismo nuosprendį, negali būti pripažinti teisėtais. Be to, skundžiamą nuosprendį V. N. atžvilgiu priėmęs pirmosios instancijos teismas nesivargino pats betarpiškai tirti ir įvertinti byloje surinktus įrodymus, iš esmės rėmėsi tuo, ką peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas (nes S. G. byloje nebuvo sprendžiamas V. N. atsakomybės klausimas) bei, kaip minėta, pažeisdamas V. N. nekaltumo prezumpciją, konstatavo (duomenys neskelbtini) nutartyje administracinio nusižengimo byloje. Asmens nuteisimas remiantis tokia „prejudicija“, sukurta teismų procesiniais sprendimais, peržengiančiais bylos nagrinėjimo ribas, asmens nekaltumo prezumpciją bei teisę į teisingą teismą, negali būti pripažintas tinkamu teisingumo vykdymu, todėl skundžiamas teismo nuosprendis turi būti panaikintas.

2.2. Apeliantų tvirtinimu, byloje neįrodyta, kad V. N. teisme nurodyta faktinė aplinkybė, jog S. G. gėrė alkoholinį gėrimą 2022 m. gegužės 26 d. apie 23.38 val., grįžęs į žvėrių apdorojimo patalpą (lupyklą), yra melaginga, tai yra neįrodytas nusikaltimo sudėties požymis – veika, taip pat neįrodyta ir subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia, teismo išvados dėl V. N. nurodytos faktinės aplinkybės melagingumo padarytos remiantis nenuosekliais aplinkos apsaugos pareigūnų parodymais, taip pat jų, kaip liudytojų, nurodytomis faktinių aplinkybių interpretacijomis ir vertinimais, o ne jų betarpiškai matytomis faktinėmis aplinkybėmis. Liudytoju apklaustas pareigūnas V. V. buvo tas vienintelis pareigūnas, kuris iš medžioklės vietos kartu su V. N. bei S. G. pastarojo vairuojamu automobiliu važiavo į žvėrių lupyklą. Kiti liudytojais apklausti pareigūnai (E. Č., A. M.) prie lupyklos atvyko kitu automobiliu po kelių minučių. Nors dėl jų atvykimo laiko taip pat byloje buvo kilę abejonių, tačiau šiai bylai teisingai išspręsti svarbus tik tas faktas, jog pastarieji pareigūnai prie lupyklos atvyko jau po to, kai, S. G. bei V. N. teigimu, S. G. jau buvo atsigėręs alkoholio. Tiek S. G., tiek ir V. N. teigė, kad alkoholinį gėrimą S. G. išgėrė prieš tai, kai liudytojo V. V. buvo pastebėtas geriantis (užsigeriantis prieš tai išgertą alkoholį) jau mineralinį vandenį iš plastikinio butelio bei sudrausmintas negerti alkoholio. Todėl tos faktinės aplinkybės, kurias matė pareigūnai E. Č. ir A. M., kurie įvykius prie lupyklos stebėjo jau po to, kai buvo geriamas vanduo, neturi reikšmės sprendžiant šią bylą, kadangi jie objektyviai negalėjo matyti, ką veikė S. G. iki pradėdamas gerti vandenį.

2.3. Apeliantai pažymi, kad net jei netikėti nei S. G. (beje, S. G. baudžiamojoje byloje net neapklaustas), nei V. N. parodymais apie tai, kad alkoholį S. G. išgėrė prieš gerdamas mineralinį vandenį, akivaizdu, jog taip ir liko nepašalintos abejonės dėl to, kad liudytojas V. V. galėjo ir nepastebėti to momento, kada S. G., prieš užsigerdamas vandeniu, išgėrė alkoholio. Lygiai taip, kaip jis nepastebėjo ir negalėjo paaiškinti teismui, iš kur S. G. gavo tą plastikinį butelį su mineraliniu vandeniu. Byloje neabejotinai nustatyta faktinė aplinkybė (tą patvirtina ir pareigūnas V. V.), jog alkoholio nugertas butelis S. G. kuprinėje (buvusioje automobilyje) tikrai buvo. Lygiai taip pat neabejotinai nustatyta faktinė aplinkybė, kad atvykus į lupyklą, V. V. nuėjus prie lupyklos pasikalbėti su ten stovėjusiais kitais dviem medžiotojais, S. G. liko prie savo automobilio, buvo atsidaręs galines automobilio dureles (kur, beje, ir buvo ta kuprinė su alkoholiu). Visos kitos tiek pareigūnų, tiek teismo nurodomos aplinkybės (neva kategoriškai paneigiančios V. N. parodymus) apie tai, kurioje automobilio vietoje (durelėse, ant sėdynės ar kuprinėje) buvo tas butelis nuvažiavus prie lupyklos, turėjo pakankamai laiko ar nepakankamai tą butelį išsitraukti ir išgerti S. G., yra ne kas kita, bet prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Pirmosios instancijos teismui nekilo klausimų, kaip pareigūnas V. V. (kuris, stebėjo S. G.) sugebėjo nepamatyti, iš kur ir kaip pas S. G. rankose atsirado didelis 1,5 litro talpos vandens butelis (V. V. pamatė jau tik tą momentą, kai iš šio butelio S. G. geria, stovėdamas prie savo automobilio). Tuo tarpu pareigūno prielaidą (o ne jo paties betarpiškai matytą faktinę aplinkybę) apie tai, kad, jo nuomone, jis S. G. nematė gal tik 10 sekundžių, o toks laikas, suprask, būtų S. G. nepakankamas išsiimti iš kuprinės alkoholio ir jo atsigerti, teismas, nepašalinęs abejonių, priėmė kaip neabejotinai įrodytą faktinę aplinkybę.

2.4. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos duomenų (ypač pareigūnų parodymų) apie tai, po kiek laiko nuo S. G. atvykimo prie lupyklos, atvyko pareigūnų E. Č. ir A. M. ekipažas. Šie duomenys svarbūs tam, kad įvertinti, kiek realiai laiko praėjo nuo to momento, kada S. G. vairuojamas automobilis atvyko prie lupyklos (iki šio momento taip pat nėra duomenų, kad S. G. būtų vartojęs alkoholį) iki to momento, kada pareigūnas V. V. pastebėjo, jog S. G. geria mineralinį vandenį. Iš bylos duomenų akivaizdu, jog tik tarp šių dviejų laiko momentų S. G. ir galėjo gerti alkoholio, ką nurodė ir V. N., nes po to tiek pareigūnas V. V., tiek jau atvykę jo kolegos matė, kaip S. G. gėrė vandenį, po ko jau alkoholio nebevartojo, juolab, kad jau buvo pareigūno V. V. įspėtas to nedaryti. Nors pats V. V. S. G. administracinio nusižengimo byloje teismui teigė, kad jo kolegos prie lupyklos atvyko tik po maždaug 3-5 minučių nuo to momento, kada atvyko jis su S. G. automobiliu.

2.5. Apeliantai nurodo, kad sugretinus šiuos faktus, tai yra faktą, jog kiti pareigūnai, kurie jau matė S. G. geriant prie automobilio vandenį, atvyko prie lupyklos praėjus 3-5 minutėms nuo S. G. ir V. V. atvykimo, bei faktą, jog po to momento (vandens gėrimo) S. G. alkoholio nebevartojo, taip pat faktą, kad vairuodamas automobilį S. G. alkoholio nevartojo (tai nurodė taip pat liudytojas V. V.), galima daryti išvadą, jog tam, kad išgertų alkoholio, S. G. turėjo ne 10 sekundžių, kaip nurodė liudytojas V. V. šioje baudžiamojoje byloje, bet tas 3-5 minutes tarp atvykimo prie lupyklos ir to momento, kada atvyko į vietą kiti pareigūnai ir iš karto pamatė S. G. jau geriantį vandenį. Akivaizdu, jog toks laiko tarpas yra pakankamas atsigerti alkoholio. Tai, jog atvykęs į lupyklą pareigūnas V. V. ne visą laiką buvo su S. G., jis patvirtino ir duodamas parodymus administracinio nusižengimo byloje. Be to, net jei laikyti, kad tokiam veiksmui S. G. teturėjo tuos 10 sekundžių, bet kokie pasvarstymai apie tai, ar tiek laiko pakanka išsitraukti butelį ir gurkštelėti, lieka tik pasvarstymais (nepašalintomis abejonėmis), o ne faktu, kurį neabejotinai būtų matęs V. V., kad per tas 10 sekundžių S. G. alkoholio negėrė. Be to, liudytojas V. V., duodamas parodymus S. G. administracinio nusižengimo byloje, vengė kategoriškų išvadų apie tai, ką vartojo (vandenį ar alkoholį) S. G., būdamas prie savo automobilio.

2.6. Apeliantų teigimu, kalbant apie byloje neabejotinai nustatytą faktą, jog S. G. 2022 m. gegužės 26 d. apie 23.53 val. nustatytas 0,68 promilės girtumas, svarbu pažymėti, jog nei S. G. administracinio nusižengimo byloje, nei V. N. baudžiamojoje byloje, teismams atmetus kaip melagingus V. N. parodymus apie tai, kad alkoholį S. G. pavartojo 2022 m. gegužės 26 d. apie 23.38 val. prie lupyklos, taip ir nebuvo nustatytas faktas ir momentas, tai kada tokiu atveju ir kokiomis aplinkybėmis tą alkoholį S. G. pavartojo. Ši faktinė aplinkybė neturi ir neturėjo reikšmės S. G. administracinei atsakomybei, tačiau ji neabejotinai turi reikšmės V. N. parodymų vertinimui ir jo baudžiamajai atsakomybei. Nesant byloje nustatytam faktui, jog alkoholį S. G. vartojo kitomis aplinkybėmis ir laiku nei nurodė liudytojas V. N., darytina išvada, jog ši faktų visuma netiesiogiai patvirtina V. N. parodymų teisingumą, nepaisant to, kad pareigūnai nei vienas nematė S. G. vartojant alkoholį V. N. nurodytu momentu. Tie patys pareigūnai nematė ir S. G. vartojant alkoholį kokiu nors kitu, nei nurodė V. N., momentu, tačiau alkotesterio pagalba buvo nustatyta, kad jis neblaivus. Be to, pareigūnai, sustabdę ir patikrinę S. G. automobilį miške, nematė reikalo iš karto tikrinti jo blaivumo, nes, kaip jie visi nurodė, jiems nekilo tokių abejonių. Tokių abejonių jiems nekilo netgi ir tada, kai jie patikrinę automobilyje buvusią S. G. kuprinę, joje rado iki pusės nugertą alkoholio butelį. Faktą, jog pareigūnai buvo tikri dėl S. G. blaivumo sustabdymo momentu neabejotinai patvirtina ta faktinė aplinkybė, jog pareigūnai leido pačiam S. G. vairuoti savo automobilį į lupyklą. Į jo automobilį atsisėdo vienas iš pareigūnų V. V., kuris, sėdėdamas prie vairuotojo, visos kelionės metu nejautė jokio alkoholio kvapo ar kitų S. G. neblaivumo požymių. Jei jau S. G. iki atvykimo prie lupyklos momento buvo blaivus, o po to, kai buvo pastebėtas jau geriantis mineralinį vandenį, alkoholio taip pat nebegėrė, tai lieka vienintelė bylos įrodymais pagrįsta išvada, kad to alkoholio S. G. išgėrė laikotarpiu tarp atvykimo prie lupyklos ir mineralinio vandens gėrimo momento, tai yra būtent tuo metu, kuriuo ir nurodė nuteistuoju už melagingų parodymų davimą virtęs liudytojas V. N.. Tačiau visų šių duomenų įvertinti pirmosios instancijos teismas nematė reikalo.

2.7. Apeliantai pažymi, kad teismų praktikoje nurodoma, jog pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti yra melagingi parodymai ne apie bet kokias, tačiau apie esmines aplinkybes, reikšmingas tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-222/2020). V. N. nurodyta faktinė aplinkybė apie alkoholinio gėrimo vartojimo momentą nėra esminė nagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje, todėl V. N. negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn arba nuo jos turėjo būti atleistas (BK 37 straipsnis). Be to, skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nei vieno žodžio apie subjektyviąją pusę (tiesioginę tyčia) ir kokiais įrodymais remdamasis teismas priėjo prie išvados, kad šis būtinasis nusikaltimo sudėties požymis byloje taip pat įrodytas (tokios išvados nuosprendyje nėra). Taigi skundžiamu nuosprendžiu V. N. nuteistas visiškai nepagrįstai, neįrodžius, kad jo teisme duodant liudytojo parodymus nurodyta faktinė aplinkybė apie S. G. alkoholio vartojimą yra neabejotinai melaginga, nepašalinus abejonių dėl to, kad pareigūnai galėjo ir nepastebėti to, ką pastebėjo V. N.. Todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, o V. N. išteisintas.

2.8. Apeliantai nurodo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta viena iš esminių S. G. administracinei atsakomybei kilti faktinių aplinkybių – kad medžioklė baigėsi tik 2022 m. gegužės 27 d. 0.00 val. Taigi, net jei teismas būtų „suklaidintas“ V. N. ir paties S. G. parodymų apie tai, kad pastarasis alkoholį vartojo tik tuomet, kai grįžo į žvėrių apdorojimo patalpą (lupyklą), tai yra 2022 m. gegužės 26 d. apie 23.38 val., tokios faktinės aplinkybės nustatymas nebūtų nulėmęs S. G. administracinės atsakomybės išvengimo, nes vis tiek būtų prieita prie išvados, jog medžioklė dar nebuvo tuo metu pasibaigusi ir įstatymas draudė S. G. būti tuo metu apsvaigusiam nuo alkoholio. Taigi V. N. nurodyta ir teismų melaginga pripažinta faktinė aplinkybė apie tai, kad S. G. alkoholį gėrė 2022 m. gegužės 26 d. apie 23.38 val., nėra ir nebuvo esminė aplinkybė, reikšminga S. G. administracinio nusižengimo byloje, todėl V. N. negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas visgi pripažintų esant visus BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, V. N. turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi jo padaryta veika turėtų būti pripažinta mažareikšme dėl anksčiau nurodytų aplinkybių (BK 37 straipsnis).

3. Atsiliepimų į nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Aivaro Gilio apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo V. N. gynėjas advokatas Aivaras Gilys prašė apeliacinį skundą tenkinti ir V. N. išteisinti, prokurorė Renata Šauklienė prašė nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Aivaro Gilio apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 20 d. nuosprendį.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 20 d. nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina esant pagrindui atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 straipsnio 2 punktas).

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Tuo atveju, kai apeliantas skunde prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018, 2K-33-458/2020).

6. Nuteistasis V. N. ir jo gynėjas advokatas Aivaras Gilys apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis ir teismo išvadomis dėl V. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad V. N. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, todėl prašo jį išteisinti, o tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas visgi pripažintų esant visus BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bylą nutraukti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir V. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Asmens, apklausiamo kaip liudytojo, baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą nustatyta BK 235 straipsnio 1 dalyje. Asmenų parodymai – faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, kitas reikšmingas bylai aplinkybes. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti yra melagingi parodymai apie esmines aplinkybes, reikšmingas tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228-495/2022). Melagingi liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai paprastai trukdo nustatyti tiesą byloje. Tokie parodymai gali pakreipti tyrimą ir bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą. BK 235 straipsnio 1 dalyje nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Duodamas melagingus parodymus, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu. Kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-489/2016, 2K-288-696/2017, 2K-121-222/2019). Kita vertus, liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus jis turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas (BK 235 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259-942/2019).

9. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. N. nuteistas už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas teismo posėdyje, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, kad 2022 m. gegužės 26 d. apie 23.38 val. S. G., grįžęs į žvėrių apdorojimo patalpą (toliau ir – lupykla), esančią (duomenys neskelbtini), kol pareigūnai tikrino kitus medžiotojus ir apžiūrėjo lupyklą, gėrė alkoholinį gėrimą.

10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, atlikęs įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl V. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus ikiteisminio tyrimo duomenis, tai yra apklausė patį V. N., liudytojus V. V., A. M., E. Č., E. N., peržiūrėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Panevėžio administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau ir – Institucija) pateiktą skaitmeninę laikmeną su pareigūnų kūno kameromis užfiksuotais vaizdo įrašais, ištyrė (išvardijo) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus.

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad byloje liko neįrodyta nusikalstamos veikos objektyvioji pusė – veika, o būtent, kad V. N. teisme nurodyta faktinė aplinkybė, jog S. G. gėrė alkoholį 2022 m. gegužės 26 d. apie 23.38 val., grįžęs į medžiojamų gyvūnų pirminio apdorojimo vietą, yra melaginga. Apeliantų nuomone, teismo išvada dėl šių jo parodymų melagingumo grindžiama vien nenuosekliais aplinkos apsaugos pareigūnų parodymais, jų nurodytų faktinių aplinkybių interpretacijomis, o ne betarpiškai matytomis aplinkybėmis. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismui atmetus jo ir S. G. parodymus, vis tik liko nepašalintos abejonės, kad aktualiu laiku su S. G. buvęs vienintelis pareigūnas V. V. galėjo ir nepastebėti to momento, kai šis išgėrė alkoholį, nes su S. G. nebuvo visą laiką. Be to, įvertinus tai, kad kiti du pareigūnai prie lupyklos atvyko praėjus 3-5 minutėms nuo S. G. ir pareigūno V. V. atvykimo, daroma išvada, kad per tokį laiko tarpą šis galėjo išgerti alkoholio pareigūno nepastebėtas.

12. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. N. viso proceso metu neigė savo kaltę davus melagingus parodymus teisme. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. N. nurodė, kad po pirminio aplinkosaugos pareigūnų atlikto jo ir S. G. dokumentų, ginklų patikrinimo, pastarasis sėdo už automobilio vairo, jis sėdo ant automobilio galinės sėdynės, o vienas aplinkos apsaugos pareigūnas – ant priekinės keleivio sėdynės. V. N. nurodė matęs ant sėdynės padėtą alkoholio butelį, jį dar pastūmęs į šoną, nes reikėjo atsisėsti. Jie išvažiavo pirmi, kiti pareigūnai važiavo iš paskos. Atvažiavus į žvėrių apdorojimo aikštelę, išlipo iš automobilio, su pareigūnu nuėjo į lupyklą, o S. G. pasiliko prie automobilio galo. Prie lupyklos durų stovėjo G. ir E. N., pareigūnas patikrino jų medžioklės dokumentus. S. G. tuo metu stovėjo prie automobilio, iš kitos pusės nei pareigūnas. Kol pareigūnas nusisukęs tikrino G. ir E. N. dokumentus, S. G. gurkštelėjo alkoholio. Po to jis užgėrinėjo mineraliniu vandeniu, tuomet pareigūnas pradėjo šaukti, kad negertų, nes tikrins blaivumą. Ką darė S. G. prieš paimdamas tą mineralinio vandens butelį, pareigūnas negalėjo matyti, nes stovėjo kitoje automobilio pusėje, be to buvo tamsu, automobilis aukštas, galiniai langai tamsinti. Tuo metu kiti pareigūnai dar nebuvo atvažiavę. S. G. alkoholį gėrė iš butelio, kuris buvo ant automobilio galinės sėdynės. Kai prieš išvažiuojant iš miško įsėdo į automobilį, tą butelį matė besimėtantį ant galinės sėdynės, ant kurios taip pat buvo padėta kuprinė. Atvažiavus prie lupyklos, tas butelis taip ir liko automobilyje, ant galinės sėdynės. Tvirtino tokias aplinkybes nurodęs ir apklausiamas kaip liudytojas teisme.

12.1. Iš V. N. parodymų Šiaulių apylinkės teisme nagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje pagal S. G. skundą matyti, kad po pirminio pareigūnų patikrinimo jis sėdo į automobilio galą, ant sėdynės buvo butelis, nepamena, kur tiksliai buvo. Atvyko į lupyklą, iš paskos niekas nevažiavo, šviesų nesimatė. Kai atvyko į lupyklą, kiti pareigūnai atvyko po pusvalandžio. Iš karto pareigūnas, nieko nesakęs, nuėjo į lupyklą. Ten rado vieną šerną. Tas pareigūnas pusę valandos lupykloje žiūrėjo šerną, tikrino medžiotojų bilietus. Pats matė, kaip S. G. paėmė minėtą butelį iš durelių ir gėrė, kol pareigūnas tikrino kitus medžiotojus, o išėjęs iš lupyklos pareigūnas pasakė S. G. nieko negerti, nes tikrins neblaivumą. Nurodė nežinantis, kada S. G. buvo nustatytas girtumas. Tvirtino, kad šis medžioklės metu buvo blaivus, alkoholį vartojo atvažiavęs į lupyklą, o jis pats tai matė. Į klausimą dėl nesutapimų apie butelio buvimo vietą, nes iš filmuotos medžiagos matyti, kad butelis buvo kuprinėje, o liudytojas nurodė S. G. butelį paėmus iš automobilio, V. N. atsakė, kad galimai butelis iš kuprinės iškrito, kai jis sėdosi į automobilio galą ir norėjo pastarąją patraukti, kad įsidėtų šautuvą, po ko jis butelį įdėjo į galines dureles.

12.2. Tuo tarpu šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. N. dėl tų pačių aktualių aplinkybių nurodė, kad jam su pareigūnu išėjus iš lupyklos, kur apžiūrėjo šerną, ir pareigūnui tikrinant kitų dviejų medžiotojų bilietus, jis paėjo į šoną, arčiau S. G. automobilio ir matė, kaip pastarasis paėmė brendžio butelį iš automobilio galo, iš kur konkrečiai, nepamena ir išgėrė iš jo 1 gurkšnį. Patikslino negalįs tiksliai atsakyti, kada pareigūnas liepė nieko negerti – kai S. G. atsigėrė alkoholio ar kai po to iš mašinos pasiėmė butelį vandens ir jo išgėrė. Kiti pareigūnai, anot jo, į lupyklą atvažiavo praėjus maždaug pusvalandžiui. Nurodė ir tai, kad negali smulkiai atpasakoti kai kurių dalykų, nes jaučia stresą ir negali susikoncentruoti. Tvirtino, kad ir apklausiamas teisme jautė stresą (t. 1, b. l. 144–146). Apklausiamas papildomai V. N. nurodė nežinantis, kur buvo alkoholio ir mineralinio butelis mašinoje pareigūnams juos sustabdžius ir iš kur S. G. juos pasiėmė, kur juos padėjo. Tikslaus laiko, kada jie S. G. vairuojamu automobiliu atvyko prie lupyklos, nurodyti negali (t. 1, b. l. 150–151). Vėliau apklausiamas tvirtino tik jis vienas galėjęs matyti tą momentą, kai S. G. prie lupyklos vartojo alkoholį, o pareigūnas to negalėjęs matyti, nes buvo tamsu, be to, S. G. stovėjo prie automobilio galinių durų, iš vairuotojo pusės, o pareigūnas – iš dešinės automobilio pusės, todėl automobilis pastarajam užstojo S. G., kadangi automobilis yra specialiai paaukštintas, pritaikytas būtent medžioklei. Kiti du pareigūnai prie lupyklos atvyko praėjus 5-10 minučių nuo jų atvykimo (t. 2, b. l. 146–147).

13. Nors nuteistasis V. N. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, tačiau jo pateikta versija mačius S. G. vartojant alkoholį prie lupyklos skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai atmesta kaip gynybinė, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi ją paneigia kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo įvykdymo aplinkybių. Juolab, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje ir įvertinti nuteistojo parodymų teisingumą, ypatingą reikšmę įgauna kitų analizuojamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga, galinti patvirtinti/paneigti nuteistojo keliamą versiją dėl jo nekaltumo jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymu.

14. Liudytojas V. V., apklausiamas Šiaulių apylinkės teisme, nurodė, kad pirminio medžiotojų patikrinimo metu automobilyje ant galinės sėdynės buvo kuprinė, kurią jis paprašė atidaryti. Atidarius joje pamatė nugertą alkoholio butelį. Paklausti, ar gėrė, medžiotojai atsakė negėrę, o butelis likęs nuo praeitos medžioklės. Tą butelį jis įdėjo atgal į kuprinę. Jam įsėdus į automobilį kartu su S. G. ir V. N., ant galinės sėdynės dar buvo dėklai, šautuvai ir kuprinė, kuri buvo daugiau link vairuotojo pusės. Atvažiavus prie lupyklos, jis išlipo iš mašinos, iš lėto ėjo link medžiotojų, iš tolo su jais pasisveikino, prisistatė. V. N. jam ėjo iš paskos. Tuo metu išgirdo, kaip S. G. prie automobilio pasikvietė medžioklės vadovą V. N.. Pamatęs, kad šis eina link S. G. ir kažką jam paduoda, jis greitai priėjo prie jų ir pasakė, kad gerti alkoholio negalima, nes bus tikrinamas girtumas. Matė, kad S. G. buvo paduotas plastikinis butelis. Matomumas buvo geras, nes prie lupyklos durų degė stipri šviesa. S. G. tuomet dar paklausė, ar ir vandens negalima atsigerti, nes jis geria tik vandenį. Nuo išlipimo iš automobilio iki minėto pokalbio, pasak liudytojo, praėjo ne daugiau 10 sekundžių. S. G. buvo atsidaręs automobilio galines duris, stovėjo šalia jų, tačiau į automobilio vidų nebuvo patekęs. Per tą laiką, liudytojo teigimu, suspėti iš kuprinės išsiimti alkoholio butelio jis negalėjo, nes butelis buvo kuprinėje, o kuprinė buvo kareiviško tipo ir užsegta. Alkoholio butelis po patikrinimo buvo įdėtas į kuprinę, o kuprinė – uždaryta. Iš kur buvo paimtas mineralinio vandens butelis jis negali pasakyti, kuprinėje tokio butelio nebuvo. Pati kuprinė buvo toje pačioje vietoje, kur ji buvo padėta po patikrinimo miške. Jau einant link S. G. ir V. N., privažiavo jo kolegos ir sustoję išlipo iš automobilio. Iki girtumo patikrinimo su S. G. buvo kolega ir jį stebėjo.

15. Aplinkos apsaugos pareigūnai – liudytojai A. M. ir E. Č. – šio įvykio aplinkybes nurodė analogiškai. Liudytojas E. Č., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, taip pat nurodė, kad pirminio patikrinimo metu kuprinė buvo ant automobilio galinės sėdynės, o joje buvo nugertas alkoholinio gėrimo butelis. Abu medžiotojai teigė alkoholio nevartoję, šis likęs nuo praeitos medžioklės. Apžiūrėtas butelis buvo įdėtas atgal į kuprinę. Ar kuprinė buvo uždaryta, jis neprisimena. Apžiūra buvo filmuojama kūno kamera. V. V. prie lupyklos išvažiavo su medžiotojais. Jiedu su A. M., tik atvykę prie lupyklos, visų pirmą pamatė iš automobilio išlipusį kolegą V. V. ir abu medžiotojus. O išlipęs iš automobilio girdėjo V. V. sakant S. G. negerti, nes tikrins girtumą. Po to paaiškėjo, kad S. G. rankose turėjo butelį geriamo ar mineralinio vandens. Po to jis su kolega V. V. nuėjo į lupyklą, o A. M. liko prie mašinos su S. G. ir jį stebėjo. Į lupyklą, atrodo, kartu ėjo ir medžioklės vadovas V. N.. Liudytojo manymu, V. V. per tą laiką iki jų atvykimo nebūtų spėjęs ką nors patikrinti, nes iki jiems atvykstant galėjo praeiti minutė ar dvi laiko. Liudytojas A. M. teisme nurodė, kad sustabdytą automobilį tikrino kolegos, jis iš pradžių buvo automobilyje, o vėliau išlipo ir priėjo prie tikrinamo automobilio. Praeidamas pro automobilį matė ant automobilio galinės sėdynės kuprinę, nugertą alkoholio butelį ir girdėjo kolegas su medžiotojais kalbantis apie tą butelį. Kur vėliau buvo padėtas butelis jis nematė. Iš minėtos vietos tiesiai nuvažiavo į lupyklą. Su E. Č., atvykę prie lupyklos, sustojo ir išlipo iš automobilio. Jiems tiesiai prieš akis buvo medžiotojų automobilį vairavęs S. G., kuris bandė gerti pasiėmęs 1,5-2 l talpos butelį. Tuomet kolega V. V. jam pasakė negerti. Matė, kad S. G. rankose turėjo tik mineralinio vandens butelį, alkoholio butelio nematė. Po to visą laiką iki girtumo patikrinimo jis buvo prie S. G., jį stebėjo, visą tą laiką šis alkoholio nevartojo.

16. Teisėjų kolegija, išanalizavusi prieštaringus įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų parodymus bei siekdama pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones, taip pat ir dėl S. G., kuris pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausė S. G.. S. G. atsisakė duoti parodymus ir nurodė vadovautis jo parodymais, duotais ankstesniuose teismo posėdžiuose. S. G., apklausiamas 2022 m. lapkričio 4 d. Šiaulių apylinkės teisme, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, nurodė, kad apie 100 g alkoholio išgėrė prie mašinos po medžioklės. Mašinos durelėse buvo nepilnas butelis viskio, prie mašinos inspektoriaus nebuvo. Po to jam reikėjo užsigerti ir jis iš „tašės“ išsitraukė vandens. Tada, išeidamas iš lupyklos, inspektorius pradėjo šaukti, kad jis negertų. Nurodė, kad vienas inspektorius buvo su juo, tačiau jis nežino, ar pastarasis matė jį paėmus butelį. Liudytojo teigimu, kiti du pareigūnai prie lupyklos atvyko valandos bėgyje (administracinio nusižengimo b. l. 51–52).

17. Iš apylinkės teisme gautos ir ištirtos administracinio nusižengimo bylos ROIK Nr. 22170096469 medžiagos matyti, kad Institucijos 2022 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. AM-AAD-ANR_N-3657-2022 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 290 straipsnio 9 dalį S. G. nubaustas už tai, kad 2022 m. gegužės 26 d. 23.53 val. (duomenys neskelbtini) dalyvavo Klaipėdos medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) vykdomoje medžioklėje ir medžiojo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 0,68 promilės girtumas, tuo pažeisdamas 2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 4¹ straipsnio 1 dalį. (duomenys neskelbtini) nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. II-237-882/2022 skundžiamas Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas ir S. G. skundas netenkintas. Minėta nutartimi nustatyta, kad byloje yra pakankamai duomenų – E. Č., V. V., A. M., G. N., E. N. parodymai, tarnybiniai pranešimai, administracinio nusižengimo protokolas, patikrinimo filmuota medžiaga, V. ir V. N. pirminiai rašytiniai paaiškinimai, medžioklės lapas, pareigūnų sekimo sistemos schema, alkoholio kiekio matuoklio rodmenys, tarpusavyje sutampantys ir leidžiantys daryti išvadą, kad S. G. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Ta pačia nutartimi, be kita ko, V. N. parodymai teisme įvertinti kaip neobjektyvūs, nenuoseklūs, prieštaringi net ir pirminiams jo paties rašytiniams paaiškinimams, kuriuos paneigia byloje ištirtų objektyvių ir nešališkų įrodymų visuma, todėl teismas jais nesirėmė (administracinio nusižengimo b. l. 72–86). Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-7-616/2023 administracinėn atsakomybėn patraukto S. G. atstovo advokato apeliacinis skundas netenkintas ir (duomenys neskelbtini) nutartis palikta nepakeista. Aukštesnės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog S. G. padarė ANK 290 straipsnio 9 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Minėtoje nutartyje teismas taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo V. N. parodymais dėl S. G. alkoholio vartojimo aplinkybių nesirėmė pagrįstai, kadangi šie prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai bei yra prieštaringi jo paties pirminiams paaiškinimams (pirmosios instancijos teismo posėdyje jis teigė, kad ant S. G. automobilio galinės sėdynės rado viskio butelį 0,7 talpos ir jį įdėjo į automobilio dureles, nors vaizdo įrašas patvirtina, kad po patikrinimo pareigūnas šį butelį įdėjo atgal į S. G. kuprinę (1 failo 2 min. 44 s.); taip pat teigė matęs, kaip S. G. gėrė alkoholį atvykus prie medžiojamų gyvūnų pirminio apdorojimo vietos, nors pareigūnai V. V., E. Č. ir A. M. tokias aplinkybes paneigė, tokių aplinkybių nepatvirtino ir medžiotojai G. N., E. N.) (administracinio nusižengimo b. l. 104–112).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo V. N. parodymus, kad jis matė, kaip S. G. gėrė alkoholį, grįžęs prie lupyklos, pagrįstai pripažino melagingais, įvertinęs liudytojų V. V., A. M., E. Č. parodymus, rašytinę bylos medžiagą. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, minėtų pareigūnų parodymai laikytini nuosekliais, objektyviai atspindinčiais byloje nustatytas aplinkybes ir jais abejoti teismas neturi jokio pagrindo. Kaip matyti, liudytojas V. V., buvęs šalia S. G. nuo pat pirminio jo ir V. N. patikrinimo medžioklės plote iki pat to momento, kai prie lupyklos atvyko jo kolegos – liudytojai E. Č. ir A. M., tiek administracinio nusižengimo proceso metu, tiek baudžiamojo proceso metu vienareikšmiškai teigė, kad S. G. tą laikotarpį nuo 23.25 val. (kūno kamera užfiksuotas pirminio patikrinimo laikas) iki 23.53 val., kai S. G. nustatytas girtumas, alkoholio nevartojo ir negalėjo vartoti, nes visą laiką buvo stebimas ir be priežiūros vienas nebuvo paliktas. Prie lupyklos atvykus pareigūnams E. Č. ir A. M., pastarasis liko kartu su S. G.. Taigi, S. G. minimą laikotarpį praleido su pareigūnais, jų stebimas ir šie nurodė S. G. neturėjus galimybės atlikti neleistinus veiksmus – medžioklės metu vartoti alkoholį. Šių liudytojų parodymai sutampa tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais byloje esančiais įrodymais, (duomenys neskelbtini) nutartimi administracinio nusižengimo byloje (teisminio proceso Nr. 4-70-3-00164-2022-1), nustatytomis aplinkybėmis.

19. Pareigūnų (liudytojų V. V., E. Č. ir A. M.) nurodytą aplinkybę, kad nuo S. G., V. N. ir V. V. atvykimo prie lupyklos iki pareigūnų E. Č. ir A. M. atvykimo į tą pačią vietą praėjo labai mažas laiko tarpas (2-3 minutės), patvirtina ir į bylą pateikti GPS ataskaitos duomenys, iš kurių matyti, kad pareigūnų vairuojamas automobilis „Isuzu D-MAX“ 2022 m. gegužės 26 d. 23.29 val. pajudėjo iš patikrinimo vietos ir 2023 m. gegužės 26 d. 23.38 val. atvyko į lupyklą (t. 2, b. l. 108–110). Tai paneigia apelianto V. N. parodymais pateiktas skirtingas versijas, kad pareigūnų ekipažas prie lupyklos atvažiavo praėjus pusvalandžiui ar 15 minučių nuo jų atvykimo, nes GPS duomenimis nustatyta, jog pareigūnai į minėtą vietą atvyko per 9 minutes, nuvažiuotas atstumas – 6,18 km. Nors šioje byloje ir nenustatyta, per kokį laiko tarpą iš patikrinimo vietos prie lupyklos atvažiavo S. G. vairuojamas automobilis, nes pastarojo GPS duomenų byloje nėra, tačiau ši aplinkybė, priešingai apeliacinio skundo argumentams, nepaneigia visų trijų liudytojų parodymų, kad pareigūnų E. Č. ir A. M. ekipažas atvyko prie lupyklos praėjus labai trumpam laiko tarpui po pirmojo ekipažo (nes S. G. vairuojamas automobilis taip pat turėjo įveikti tą patį 6,18 km atstumą, o tam taip pat reikėjo ne mažiau 4-5 minučių, net jei buvo važiuota maksimaliu leistinu 90 km/h greičiu (kas mažai tikėtina)). Kaip matyti iš liudytojų E. Č. ir A. M. parodymų, jų ekipažas visą laiką važiavo S. G. vairuojamam automobiliui iš paskos, kurį laiką jį matė prieš save, o prie lupyklos atsirado netrukus po S. G. ekipažo atvykimo ir girdėjo V. V. draudžiant S. G. gerti, kadangi bus tikrinamas girtumas. Sugretinus šiuos duomenis, nėra pagrindo šių liudytojų V. V., E. Č. ir A. M. parodymus vertinti kaip nenuoseklius ir jais nesivadovauti, tuo labiau, kad minėti liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti pakenkti nuteistajam V. N. nagrinėjamoje byloje taip pat nėra. Tuo tarpu paties nuteistojo V. N. parodymai apie tą patį laikotarpį nuo S. G. vairuojamo automobilio atvykimą prie lupyklos iki kitų pareigūnų ekipažo atvykimo, nurodant, kad pareigūnai užtruko pusvalandį ar 15 minučių, yra nevienodi, be to, prieštarauja minėtų liudytojų V. V., E. Č. ir A. M. parodymams, automobilio „Isuzu D-MAX“ GPS ataskaitos duomenims, todėl pagrįstai buvo atmesti kaip neobjektyvūs. Šiame kontekste apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismui atmetus tiek nuteistojo, tiek ir S. G. parodymus apie pastarojo pavartotą alkoholį, taip ir liko nenustatyta, kada tiksliai ir kokiomis aplinkybėmis alkoholį S. G. pavartojo, atmestini kaip nepagrįsti, nes šioje byloje nagrinėjamai nusikalstamai veikai įrodyti aktualu tai, kad alkoholį S. G. vartojo iki aplinkos apsaugos pareigūnams sustabdžius patikrinimui pastarojo vairuojamą automobilį ir atlikus pirminį patikrinimą, nes po to S. G. alkoholio nebevartojo, o girtumo faktas pastarajam neginčijamai nustatytas alkoholio kiekio matuoklio duomenimis.

20. Nuteistojo V. N. parodymų dėl matyto alkoholio vartojimo fakto nenuoseklumą (ir tuo pačiu nepatikimumą) patvirtina ir jo nurodomos vis skirtingos aplinkybės apie alkoholio butelio, iš kurio neva S. G. gėrė, buvimo vietą, vienu atveju nurodžius, kad alkoholio butelis buvo ant automobilio galinės sėdynės, kitu atveju – kad butelis iškrito iš S. G. kuprinės ir jis jį įdėjo į automobilio dureles. Pastebėtina, kad tokią V. N. versiją nurodė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas S. G., apklausiamas administracinio nusižengimo byloje (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, tvirtinęs, kad apie 100 g alkoholio išgėrė iš butelio, buvusio automobilio durelėse. Tačiau tokias nuteistojo keliamas versijas paneigia byloje pateiktas pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad 2022 m. gegužės 26 d. 23:25:46 val. pareigūnams atliekant pirminį patikrinimą, ant galinės automobilio sėdynės keleivio pusėje užfiksuota kuprinė, kurią S. G. įvardijo kaip jam priklausančią. Patikrinus minėtą kuprinę, joje rastą stiklinį butelį pareigūnas įdėjo atgal į kuprinę, o kuprinę paliko ant galinės sėdynės (prieš apžiūrą kuprinė buvo ant galinės sėdynės už keleivio sėdynės, po apžiūros – ant galinės sėdynės už vairuotojo vietos). Tuo tarpu apklausiamas dėl nesutapimų tarp pareigūnų kūno kameromis fiksuotos butelio buvimo vietos (kuprinėje, ant automobilio galinės sėdynės) ir jo paties nurodytos butelio buvimo vietos – automobilio durelėse, V. N. jau aiškino, kad sėsdamasis į automobilio galą jis patraukė (kuprinę), gal butelis iškrito ir jis įdėjo jį į galines dureles.

21. Taigi, teigti, kad apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį priėmė remdamasis iš esmės vien pareigūnų nenuosekliais parodymais nėra pagrįsta. Priimant skundžiamą nuosprendį, buvo įvertinta byloje esančių įrodymų visuma, nė vienam įrodymui nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Iš bylos duomenų matyti, kad visas bylos aplinkybes teismas išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, teismas savo išvadas pagrįstai grindė liudytojų V. V., A. M., E. Č. parodymais, byloje pateiktais pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašais, GPS ataskaitos duomenimis, kita bylos rašytine medžiaga. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nustatant įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015, 2K-291-489/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto V. N. padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas, jog nuteistojo veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai.

22. Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas skundžiamo nuosprendžio kritikai dėl to, kad byloje nėra surinkta įrodymų, paneigiančių nuteistojo parodymus, o skundžiamas nuosprendis grindžiamas tik (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartyse konstatuotais faktais. Taip pat teigiama, kad (duomenys neskelbtini) nutartimi nurodytomis konstatuojamojo pobūdžio išvadomis V. N. pripažįstamas davęs žinomai melagingus parodymus, tokiu būdu pažeidžiant asmens nekaltumo prezumpciją. Dėl pastarojo argumento iš dalies sutiktina, nes (duomenys neskelbtini) nutartyje administracinio nusižengimo byloje, kurios pagrindu V. N. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nurodyta formuluotė („V. N., būdamas įspėtas, dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą teisme, teismo posėdyje davė žinomai melagingus parodymus, V. N. veiksmuose yra galimai nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, dėl melagingų parodymų teisme, todėl medžiaga perduotina prokurorui“) laikytina nekorektiška. Tačiau vien tuo pagrindu teigti, jog tai įtakojo tolimesnį ikiteisminį tyrimą, apkaltinamojo nuosprendžio apelianto atžvilgiu priėmimą, o teismas betarpiškai netyrė ir nevertino byloje surinktų įrodymų, tik rėmėsi šioje (duomenys neskelbtini) nutartyje nurodytais duomenimis, negalima. Teisėjų kolegija šiame kontekste remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje kasacinės instancijos teismas pasisakė dėl teismų sprendimų vertinimo kaip įrodymų.

23. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-719/2023, baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Tačiau ta aplinkybė, kad anksčiau priimti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių teismų nuosprendžiai neturi prejudicinės galios nagrinėjant kitą bylą, nereiškia, kad šie nuosprendžiai negali būti įrodymų šaltiniai. Įsiteisėję nuosprendžiai yra dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija gali padėti nustatyti su nusikalstama veika susijusias aplinkybes. Taigi, įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų nuosprendžiai atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-689/2020). Iš bylos medžiagos matyti, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį Šiaulių apylinkės teismas pagrįstai, kaip ir kitus įrodymus, tyrė aukščiau paminėtus teismų sprendimus, visos melagingų parodymų davimo aplinkybės buvo tiriamos iš naujo bylos teisminio nagrinėjimo metu, ir tik juos įvertinęs įrodymų visumoje teismas sprendė dėl V. N. kaltės, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

24. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamas ir tuo pagrindu, jog nebuvo nustatyta V. N. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teigiama, kad byloje nepasisakyta apie V. N. tiesioginę tyčią ir įrodymus, kuriais remdamasis teismas sprendė esant šį nusikaltimo subjektyviosios pusės požymį. Teisėjų kolegija tokiems apeliacinio skundo argumentams nepritaria.

25. Kaltė yra vienas nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, kuris įrodinėtinas kiekvienoje byloje ir pagal BK 2 straipsnio 4 dalį turi būti nustatytas patraukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Šią išvadą patvirtina BK 2 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Administracinio nusižengimo byloje liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės (ANK 581 straipsnio 1 dalis). Liudytojo pareiga – atvykti nurodytu laiku arba dalyvauti administracinio nusižengimo teisenoje naudodamasis informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ar kitaip), duoti teisingus parodymus, pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus (ANK 581 straipsnio 2 dalis). Už melagingų parodymų davimą teisme liudytojas atsako pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį (ANK 581 straipsnio 4 dalis). Prieš apklausą bylą nagrinėjantis teisėjas išaiškina į teismo posėdį atvykusiems administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujantiems asmenims šiame kodekse nustatytas jų teises ir pareigas, pasirašytinai įspėja dėl atsakomybės už melagingų liudytojo parodymų davimą (ANK 632 straipsnio 4 dalis).

26. Kaip jau minėta, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti, be kita ko, yra melagingi parodymai apie esmines aplinkybes, reikšmingas tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-222/2020). Duodamas melagingus parodymus, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-489/2016, 2K-288-696/2017, 2K-121-222/2019, 2K-259-942/2019).

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas, šaukdamas į teismą liudyti teismo posėdyje, prieš duodant parodymus, tiesiogiai išaiškino liudytojui V. N. jo procesinį statusą. Administracinio nusižengimo bylą nagrinėjantis teisėjas, vadovaudamasis ANK 581 straipsnio nuostatomis, prieš V. N. duodant parodymus, nustatė jo asmens tapatybę, aiškinosi, ar nėra aplinkybių, kliudančių duoti priesaiką, išaiškino liudytojui pilietinę priedermę ir pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, ir įspėjo dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą teisme (administracinio nusižengimo b. l. 49, 60). Įvertinęs (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio protokolo turinį ir protokolo garso įrašo apžiūros, užfiksuotos kitų objektų apžiūros protokolais, duomenis, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. N. 2022 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje sutiko duoti parodymus, buvo pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taigi suvokė, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, suprato ir norėjo, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose, tai yra veikė tiesiogine tyčia (t. 1, b. l. 18, 19–30, 96–100, 101–103). Vien tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neįvardijo V. N. kaltės formos, nereiškia, kad nebuvo nustatytas ir įrodytas šis būtinas nusikalstamos veikos požymis. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. N. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

28. Apeliaciniame skunde suformuluotas ir alternatyvus prašymas atleisti V. N. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, tai yra taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kitos).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į nuteistojo V. N. padarytos veikos ypatumus ir kilusius padarinius, egzistuoja pagrindas jo padarytą veiką pripažinti mažareikšme. V. N. inkriminuotų melagingų parodymų apimtis yra minimali, tai yra patvirtinant tik vieną faktinę aplinkybę, kad S. G. alkoholį vartojo jau grįžęs prie medžiojamųjų gyvūnų pirminio apdorojimo vietos (lupyklos), tai yra patvirtino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens S. G., siekusio išvengti atsakomybės už medžiojimą apsvaigus nuo alkoholio, nurodytas aplinkybes apie alkoholio pavartojimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad tokie V. N. parodymai jokių teisiškai reikšmingų padarinių nesukėlė, nes administracinės atsakomybės S. G. nebūtų išvengęs net ir tuo atveju, jei būtų pasitvirtinusi V. N. (ir paties S. G.) nurodyta aplinkybė, kad S. G. alkoholį vartojo tik tuomet, kai grįžo į žvėrių apdorojimo patalpą (lupyklą), tai yra 2022 m. gegužės 26 d. apie 23.38 val., kadangi įsiteisėjusiais teismo sprendimais minėtoje administracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad medžioklė baigėsi tik 2022 m. gegužės 27 d. 0.00 val. (kai buvo užpildytas medžioklės lapas). Atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad V. N. padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas, todėl baudžiamoji byla nutrauktina atleidžiant V. N. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo ir kartu paskiriant santykinai nedidelę finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią nuteistasis įpareigotinas sumokėti per 2 mėnesių terminą. Toks V. N. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra ir proporcingas bei būtinas, siekiant įvertinti jo veiksmus, atgrasyti nuo panašių veikų darymo ateityje, bei neleidžiant formuotis nebaudžiamumo jausmui.

Dėl išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo ir kitų klausimų

30. Byloje pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas V. N. gynėjo prašymas priteisti išlaidas iš valstybės už V. N. suteiktas advokato E. G. paslaugas ir pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai (t. 1, b. l. 189–192, t. 3, b. l. 45–63, 84–87, 92–97). Kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 3 dalis). Kadangi šioje baudžiamojoje byloje V. N. nėra išteisinamas, o atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinio nusikaltimo įvykdymą dėl jo mažareikšmiškumo, todėl nuteistojo V. N. turėtos išlaidos advokato išlaidoms apmokėti (nors jos ir pagrįstos pateiktais dokumentais) nepriteistinos iš valstybės.

31. Šioje baudžiamojoje byloje esančios dvi skaitmeninės laikmenos su garso ir vaizdo įrašais, administracinio nusižengimo bylos Nr. AM-AAD_ANR-N3657-2022 kopija, administracinio nusižengimo bylos Nr. II-237-882/2022 kopija, paliktinos saugoti prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga. Administracinio nusižengimo medžiaga Nr. ROIK 22176830101 2024 m. spalio 16 d. protokoline nutartimi grąžinta Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų skyriui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Aivaro Gilio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 20 d. nuosprendį, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje, panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, V. N., padariusį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, V. N. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per du mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (juridinio asmens kodas 188604955) administruojamo Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Luminor“ banke, mokėjimo paskirtyje nurodant asmens (kuriam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė) vardą, pavardę, asmens kodą.

Dvi skaitmenines laikmenas, administracinio nusižengimo bylos Nr. AM-AAD_ANR-N3657-2022 kopiją, administracinio nusižengimo bylos Nr. II-237-882/2022 kopiją palikti saugoti prie bylos.

Nepriteisti iš valstybės V. N. jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti.