Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, – apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. M., J. G.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

45. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

47. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

48. Byloje nustatyta, kad 2006 m. gegužės 5 d. Kauno miesto Dainavos seniūnijos daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimo sutarties Nr. 53-10-7 (su vėlesniais pakeitimais) pagrindu daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratore paskirta UAB „Nemuno būstas“. Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Nemuno būstas“ reorganizuota prijungimo būdu, kurios teises ir pareigas perėmė ieškovė UAB „Mano Būstas Dainava“.

49. Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovei Lietuvos Respublikai nuosavybės teise pagal 2015 m. rugsėjo 10 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso butas/patalpa-kambariai: su rūsiu 107 (10,44 kv. m), 108 (10,44 kv. m); patalpomis 107-1 (4,85 kv. m); 108-1 (2,18 kv. m); 108-2 (2,48 kv. m) su bendrojo naudojimo patalpomis 124 (7,19 kv. m); 116a (1,88 kv. m); 117 (1,88 kv. m). Turtas 2015 m. spalio 26 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. TP1-104/419693 patikėjimo teise perduotas valdyti VĮ Turto bankui. Gyventojų registro duomenimis, buvęs buto savininkas K. A. mirė (duomenys neskelbtini).

50. Ieškovė į bylą pateikė skolų valdymo ataskaitą, iš kurios matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėn. iki (duomenys neskelbtini) (palikėjo (buvusio buto savininko) mirties) susidarė 1 483,81 Eur įsiskolinimas, o už visą laikotarpį – nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2020 m. vasario mėn. įsiskolinimas už ginčo butui priskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas sudaro 2 602,18 Eur. Ieškovė taip pat pateikė ginčo butui už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2020 m. vasario mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

53. Teismas, atsižvelgdamas į perskaičiuotą buto plotą (41,34 kv. m) ir jam susidariusį įsiskolinimą (1 781,48 Eur), įvertinęs aplinkybes, kad faktinis kitų asmenų buto naudojimas nekeičia buto savininkės pareigos atsiskaityti už butui suteiktas paslaugas, taip pat atsižvelgęs į atsakovės ieškovei sumokėtas sumas 1 098,33 Eur (1 050,85 Eur + 47,48 Eur) (vadovaudamasis ieškovės nurodomais atsakovės mokėjimais, kadangi, teismo vertinimu, atsakovės paaiškinimai/įrodymai dėl atliktų mokėjimų nebuvo nuoseklūs ir prieštaringi), sprendė, jog yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti 683,15 Eur (1 781,48 Eur - 1 098,33 Eur) dydžio įsiskolinimą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) (palikimo atsiradimo momento) iki 2020 m. vasario 29 d. (ginčo laikotarpio pabaigos).

54. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodydama, kad ji kiekvieną mėnesį iki palikėjo mirties ir po jos teikdama PVM sąskaitas faktūras, kuriose aiškiai nurodoma susidariusi skola, tinkamai pareiškė kreditorinius reikalavimus, todėl nepraleido trijų mėnesių termino reikalavimams pareikšti, o taip pat nebuvo praleistas ir trejų metų naikinamasis terminas. Pasak ieškovės, sąskaitos pateikimas į butui priklausančią pašto dėžutę, laikytinas tinkamu pranešimu atsakovei apie susidariusį įsiskolinimą. Ieškovė pažymi, kad sąskaitos įmetimas į pašto dėžutę nėra fiksuojamas ir tai yra visuotinai žinoma aplinkybė, todėl ieškovė neturėjo jokių objektyvių galimybių pateikti kokius nors įrodymus. Ieškovės teigimu, nei įstatymai, nei poįstatyminiai aktai jai nenumato pareigos kas mėnesį tikrinti, ar bendrosios nuosavybės savininkas yra gyvas. Priešingas teisės normų aiškinimas reikštų visiškai nepagrįstą naštą administratoriui. Nurodo, kad teismas nepagrįstai savininkės (atsakovės) pareigą – domėtis konkretaus nekilnojamojo turto vieneto išlaikymo ir bendrosios nuosavybės priežiūros klausimais, tarp jų ir sąskaitomis už einamuosius mėnesius, bei pasidomėti apie ankstesniu periodu susidariusią skolą, dėti pastangas ir išlaikyti bendrosios dalinės nuosavybės objektą – perkėlė ieškovei. Teigia, kad ieškovės santykis tiek su palikėju, tiek su palikimo priėmėju kyla iš daiktinės, o ne prievolinės teisės, todėl net ieškovei neatlikus jokių papildomų veiksmų – netgi nepranešus atsakovei apie neįvykdytą prievolę, jai, kaip įpėdinei, kilo pareiga padengti su butu susijusias bei nesumokėtas administravimo išlaidas.

57. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl šalių apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatyto termino palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti

58. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad tai, jog valstybė CK 5.63 straipsnyje nėra išskirta kaip specifinis paveldėjimo santykių subjektas, savaime nesuteikia pagrindo teigti, jog valstybei, kaip paveldėtojai, turi būti taikoma informavimo funkcija, kuri yra reikšminga tik dėl potencialaus paveldėjimo teisių perėmėjo apsisprendimo priimti ar ne palikimą, o šiuo atveju valstybė neturi galimybės atsisakyti priimti palikimą, jį tik įformina. Pasak ieškovės, valstybės, kaip specifinio paveldėjimo santykio dalyvio, vertinimas netgi kasacinio teismo praktikoje nėra vienareikšmis, pats kasacinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 priėjo prie prieštaringos išvados, nepagrįstai paneigdamas visus ankstesnius savo išaiškinimus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šia kasacinio teismo nutartimi. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės teiginiais nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.

59. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų, kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis)). Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-686/2017, 14 punktas).

60. CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad paveldint pagal įstatymą įpėdiniais gali būti fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės. CK 5.2 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Analogiški palikimo perėjimo valstybei pagrindai įtvirtinti ir CK 5.62 straipsnyje.

61. Taigi valstybė, civiliniuose teisiniuose santykiuose veikdama lygiateisiškumo pagrindais, kaip ir bet kuris kitas asmuo, gali paveldėti turtą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paveldinti pagal įstatymą valstybė paveldėjimo teisiniuose santykiuose yra specifinis subjektas. Ji skiriasi nuo kitų įpėdinių pagal įstatymą, kadangi: iš jos negali būti atimta paveldėjimo teisė kaip iš bet kurio kito įpėdinio (kai iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė, paveldimas turtas pareina valstybei); valstybė negali atsisakyti priimti palikimo; visais atvejais valstybės atsakomybė už palikėjo skolas kreditoriams yra ribota, t. y. valstybė atsako tik paveldėto turto verte. Taigi, valstybės paveldėjimas yra išimtis iš pagrindinių paveldėjimo teisės principų – šeimos paveldėjimo principo ir palikimo priėmimo laisvės principo, o jos kaip įpėdinės atsakomybė kreditoriams už palikėjo skolas yra ribota. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad palikimo perėjimas pagal įstatymą valstybei nepriklauso nuo valstybės valios, o valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

62. Pažymėtina, kad paveldėjimo santykių teisinis reglamentavimas nustato specialią tvarką kreditorių reikalavimams pareikšti, kuri reglamentuojama CK 5.63 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Šie reikalavimai taikomi ir tais atvejais, kai turtą paveldi valstybė. Teismas gali atnaujinti šį terminą, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Įstatymų leidėjas prioritetą teikia civilinių teisinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui ir šie prioritetai užtikrinami nurodytoje teisės normoje įtvirtinant trejų metų terminą, kuris yra naikinamojo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-378/2018, 28 punktas).

63. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia (be kita ko), nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016, 17 punktas). Kartu taip ginamas teisinių santykių stabilumas, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

64. Kreditorius, siekiantis, jog palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, turi apie tai pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-415/2015).

65. Kasacinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir su kuria nesutinka ieškovė, spręsdamas valstybės, kaip paveldėtojos, atžvilgiu CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimų pareiškimo termino laikymosi klausimą, yra nurodęs, kad CK 5.63 straipsnyje nenustatyta kreditorių reikalavimų pareiškimo termino išimčių atsižvelgiant į subjektą, kuris paveldi ar kuriam pereina paveldimas turtas. CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytų išimčių taikymas sietinas su kreditoriaus reikalavimo teisine prigimtimi – kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla.

66. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis). Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas).

67. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus, teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl CK 5.63 straipsnio taikymo, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais. Pažymėtina tai, kad po 2014 metais priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutarties, teismų praktika yra nuosekli – valstybė paveldėjimo teisiniuose santykiuose, nepaisant savo specifinio subjektiškumo, dalyvauja lygiais pagrindais, taigi, kreditoriui privaloma apie reikalavimą pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka nepaisant to, kad palikimą vėliau priėmė valstybė. Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje kasacinio teismo praktikoje, nurodant, kad tai, jog valstybė, paveldėdama pagal įstatymą, negali atsisakyti priimti palikimą, savaime nelemia išvados, kad tokiam įpėdiniui apie palikėjo skolą gali būti pareiškiama nesilaikant CK 5.63 straipsnio nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-611/2020).

68. Ieškovė nurodo, kad ji nepraleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino reikalavimui dėl paveldimo turto pareikšti, taip pat minėto straipsnio 4 dalyje numatyto trejų metų naikinamojo termino, kadangi tiek iki, tiek po palikėjo mirties teikė į ginčo buto pašto dėžutę PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodoma susidariusi skola. Taigi, ieškovės teigimu, ji per įstatyme nustatytą terminą tinkamai pareiškė įpėdiniui apie jos turimą reikalavimą. Be to, pasak ieškovės, pareiga padengti mokesčius, kylančius iš bendrosios dalinės nuosavybės, kyla daiktinės teisės pagrindu, todėl netgi nepranešus atsakovei apie neįvykdytą prievolę, jai, kaip įpėdinei, iš įstatymo kilo pareiga padengti su butu susijusias išlaidas.

69. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismų praktikoje pripažįstama, kad greta nurodytoje teisės normoje įtvirtintų būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013), taip pat kad šios normos tikslus atitinka ir tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikomas viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, kuris gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016).

70. Plėtodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016 suformuluotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kasacinis teismas tinkamai pareikštais reikalavimus CK 5.63 straipsnio 1 dalies prasme pripažino ir tuo atveju, kai, esant keliems palikėjo kreditoriams, vieno iš jų atžvilgiu nebuvo priimtas atskiras turto arešto aktas, tačiau registre buvo nurodytas turto arešto mastas tokia apimtimi, kuri leido palikimą priėmusiam įpėdiniui (valstybei) suvokti palikėjo kreditorių reikalavimų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-969/2019 42, 44 punktai).

71. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-378/2019, plėtodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-219/2018 pradėtą formuoti praktiką, taip pat suformulavo taisyklę, kad tais atvejais, kai informacija apie vykdomą priverstinį skolos išieškojimą iš palikėjo AIS yra išviešinta tiek palikėjui gyvam esant, tiek po jo mirties, bet ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, ir palikimas pagal įstatymą pereina valstybei, atstovaujamai institucijos, esančios AIS duomenų gavėja, yra pagrindas pripažinti, kad yra įvykdyti CK 5.63 straipsnio 1 dalies reikalavimai, reglamentuojantys kreditorių reikalavimų palikėjo įpėdiniams pareiškimo tvarką, todėl papildomi kreditoriaus veiksmai tokiais atvejais nereikalingi.

72. Pažymėtina tai, kad pagal naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką mirusio skolininko įpėdiniui turi būti aiškus visas skolininko prievolės dydis ar bent jau skolos sandara ir jos apskaičiavimo mechanizmas, t. y. įpėdinis turi turėti galimybę suprasti apie visą skolininko prievolių dydį ir pagrindą, kokios yra skolos sudedamosios dalys ir kaip jos apskaičiuojamos. Skolininko prievolė gali kisti, pvz., prievolę sudaro skola ir apskaičiuotinos palūkanos, todėl mirusio skolininko įpėdiniui turi būti aiškus prievolės kitimo mechanizmas. Dėl to mirusio palikėjo įpėdinis perima tik tokio dydžio prievolę, kuri buvo aiškiai atskleista, t. y. jei jis informuotas tik apie dalį prievolės, tai tik tokią prievolės dalį ir perima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-611/2020, 30 punktas).

73. Taigi, viena vertus, atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, sutiktina su ieškovės pozicija, kad CK 5.63 straipsnio nuostatos nenumato įpėdinio informavimo konkrečios formos, kita vertus, aplinkybė, kad ieškovė realiai tinkamai informavo įpėdinį (valstybę) apie palikėjo skolą, siųsdama PVM sąskaitas faktūras buto adresu, byloje nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir darant prielaidą, kad mokestiniai pranešimai, PVM sąskaitos faktūros galimai buvo siunčiamos buto adresu, tai nelaikytina tinkamu informavimo apie palikėjo skolas būdu, išviešinant savo turtines pretenzijas palikimą priimančiam subjektui.

74. Sutiktina su ieškove, kad teisės aktai nenumato ieškovei pareigos pasirinkti konkretų mokėjimo pranešimų, PVM sąskaitų faktūrų įteikimo buto savininkui būdą (tik pareigą pateikti sąskaitas), tačiau tai, kokiu būdu ieškovė siuntė/siunčia mokėjimo pranešimus, PVM sąskaitas faktūras (el. paštu, registruotu ar neregistruotu paštu, kt.) ir ar tai yra fiksuojama, sprendžia pati ieškovė, t.y. pati ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga civilinių teisinių santykių dalyvė, renkasi, kokiu būdu ji informuos nekilnojamojo turto savininką apie turimas prievoles, mokėtinus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir kitas paslaugas. Būtent ieškovė gali pasirinkti, kokiu būdu pareikš apie savo reikalavimus įpėdiniams pagal CK 5.63 straipsnį, tačiau tokiu atveju ieškovė prisiima ir galimai dėl pasirinkto informavimo būdo kilsiančias pasekmes, nes būtent jai tenka pareiga įrodyti, jog įpėdinis turėjo ir realiai galėjo gauti informaciją apie palikėjo kreditoriaus reikalavimus. Šiuo atveju tai, kad ieškovė neįrodė, jog ji tinkamai per įstatymo nustatytą terminą pareiškė apie savo turimą reikalavimą įpėdiniui, yra nulemta pačios ieškovės veiksmų, pasirinkto veiklos modelio, todėl jai ir tenka iš to kylančios pasekmės. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovei nuosavybės teisės į ginčo butą buvo įformintos tik 2015 m. rugsėjo 10 d., išdavus palikimo perėjimo valstybei liudijimą, todėl tik nuo šios datos atsakovė faktiškai galėjo gauti ieškovės sąskaitas už ginčo butui suteiktas paslaugas (ieškovei žymiai praleidus trijų mėnesių terminą reikalavimams palikėjo įpėdiniams pareikšti).

75. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė ne tik to, kad apskritai siuntė sąskaitas ginčo buto adresu, tačiau ir kokios sąskaitos (taip pat, ar visos) buvo siųstos. Nesant įrodytų šių aplinkybių, apskritai net nebūtų galima spręsti, apie kokio dydžio prievolę ir jos susidarymo mechanizmą ieškovė per įstatyme nustatytą terminą galimai informavo įpėdinį. Šios aplinkybės nagrinėjamos bylos atveju yra svarbios ir dėl to, kadangi tai lemtų ir įpėdinio atsakomybės ribas, t.y. palikėjo įpėdinis perimtų tik tokio dydžio prievolę, kuri buvo aiškiai atskleista (žr. nutarties 72 punktą).

76. Ieškovė taip pat nurodo, kad jai nei įstatymai, nei poįstatyminiai teisės aktai nenumato pareigos kas mėnesį tikrinti, ar bendrosios dalinės nuosavybės savininkas yra gyvas, o jai tą darant, dėl didelio abonentų skaičiaus jos, kaip namo administratorės, veikla būtų paralyžiuota. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus vertina kritiškai.

77. Pažymėtina tai, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti įsiskolinimą iš atsakovės už laikotarpį nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2020 m. vasario mėn. Buvęs buto savininkas mirė (duomenys neskelbtini), atsakovei paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 2015 m. rugsėjo 10 d. Nagrinėjamu atveju po palikėjo mirties trijų mėnesių terminas kreditoriaus reikalavimui CK 5.63 straipsnio tvarka pareikšti suėjo (duomenys neskelbtini), trejų metų naikinamasis terminas – (duomenys neskelbtini). Pastebėtina tai, kad ieškovė į teismą dėl ginčo butui susidariusio įsiskolinimo priteisimo kreipėsi tik 2020 m. balandžio 8 d., t.y. žymiai praleidusi trejų metų naikinamąjį terminą.

78. Atsižvelgiant į tai, kad įsiskolinimas didėjo jau nuo 2012 m. liepos mėn., o ieškovė tik 2020 m. balandžio 8 d. kreipėsi į teismą, spręstina, kad pati ieškovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, teikdama paslaugas daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), nesiekė per ilgą laiko tarpą išsiaiškinti įsiskolinimo, tenkančio butui Nr. 107, susidarymo aplinkybių, o buto savininkui nereaguojant į ieškovės raginimus, ginti savo pažeistas teises – atgauti įsiskolinimą už suteiktas paslaugas – teismine tvarka. Taigi, nors ieškovė ir nurodo, kad ji neturi kas mėnesį tikrinti, ar buto savininkas gyvas, tačiau pažymėtina tai, kad ieškovė net per trejų metų laikotarpį (naikinamąjį terminą), kas laikytina pakankamu terminu, nesiėmė pareigos aiškintis aplinkybių, kodėl jai nėra mokama už suteiktas paslaugas. Taigi tai, kad ieškovė praleido ne tik sąlyginai trumpą trijų mėnesių terminą reikalavimui pareikšti, tačiau netgi CK 5.63 straipsnio 4 dalyje numatytą trejų metų naikinamąjį terminą, yra sąlygota pačios ieškovės aplaidumo, vykdant daugiabučio gyvenamojo namo administratorės veiklą.

79. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovei pareiga mokėti mokesčius kyla daiktinės teisės pagrindu, todėl netgi nepranešus apie neįvykdytą prievolę, jai, kaip įpėdinei, iš įstatymo kilo pareiga padengti su ginčo butu susijusias išlaidas.

80. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto savininkui iš įstatymo kyla pareiga sumokėti mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir komunalines paslaugas. Visgi pastebėtina, kad šiuo atveju byloje ginčas kilęs ne dėl to, kad įsiskolinimas apskritai egzistuoja, tačiau dėl to, ar jis gali būti priteistas ieškovei iš atsakovės, ieškovei CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka tinkamai nepranešus apie turimą reikalavimą palikėjo įpėdiniams. Pažymėtina tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėn. iki (duomenys neskelbtini) su ginčo nekilnojamojo turto objektu (palikėjo butu) susijusios prievolės buvo palikėjo prievolės, nepriklausomai nuo to, kada buvo įformintas palikimo priėmimas, taigi iš palikėjo, kaip buto savininko, buvo pagrindas priteisti bendrosios dalinės nuosavybės paslaugų įsiskolinimą, susidariusį iki jo mirties. Tačiau ieškovė praleido terminą pareikšti reikalavimą sumokėti palikėjo bendrosios dalinės nuosavybės paslaugų įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos mėn. iki (duomenys neskelbtini), dėl to ieškovei iš atsakovės šis įsiskolinimas negali būti priteistas būtent šiuo pagrindu. Taigi, nors pareiga mokėti bendrosios dalinės nuosavybės mokesčius kyla daiktinės teisės pagrindu, tai nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to savaime ieškovė yra atleista nuo CK 5.63 straipsnyje numatytos imperatyvios pareigos tinkamai ir laiku pareikšti apie turimą reikalavimą. Šiuo atveju ieškovė nepagrįstai painioja savininko pareigą mokėti už bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymą su jos galėjimu prisiteisti įsiskolinimą, nesilaikius CK 5.63 straipsnyje numatytos reikalavimo pareiškimo tvarkos.

81. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 392,21 Eur įsiskolinimą (perskaičiavus 1 483,81 Eur skolą pagal ginčo buto ploto patikslinimą (nuo 44,06 kv. m iki 41,34 kv. m) už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki (duomenys neskelbtini), kadangi ieškovė reikalavimų įpėdiniams nepareiškė ne tik per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą, tačiau ir per minėto straipsnio 4 dalyje numatytą trejų metų naikinamąjį terminą.

Dėl atsakovės pareigos padengti įsiskolinimą, susidariusį po palikėjo mirties

82. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog esminis civilinės bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent jame pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių CPK nustatytų teisinių pasekmių. Jos nustatytos, be kita ko, kaip draudimas apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas, draudimas kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020).

83. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teisme byla peržiūrima pagal apeliacinio skundo ribas, tačiau neperžengiant bylos nagrinėjimo apimties, buvusios pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

84. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė neginčijo ieškovės pateiktos skolų valdymo ataskaitos, argumentuodama, jog ji pateikta „Exel“ formatu, nepasirašyta ir neužantspauduota, taip pat niekaip kitaip nepatvirtinta ją rengusio asmens (asmenų) rekvizitais, kad skolų valdymo ataskaitoje nėra išrašytų ir pateiktų PVM sąskaitų faktūrų numerių ir serijų, išrašymo ir apmokėjimo terminų, nekėlė klausimo dėl skolų valdymo ataskaitos pateikimo būdo ar pasirašymo/patvirtinimo. Paminėtina tai, jog apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, ieškovė pateikė už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2020 m. vasario mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos ieškovės suteiktos paslaugos ir jų įkainiai (tarifai), sąskaitų išrašymo ir apmokėjimo datos.

85. Palyginus ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose ir skolų valdymo ataskaitoje nurodytas sumas, matyti, kad abiejuose dokumentuose skolos sumos sutampa už 2012 m. rugpjūčio mėn. suteiktas paslaugas, už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. sumos skiriasi nežymiai – PVM sąskaitose faktūrose nurodyta didesnė suma negu skolų valdymo ataskaitoje, o už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2020 m. vasario mėn. skolos sumos sutampa tiek PVM sąskaitose faktūrose, tiek skolų valdymo ataskaitoje. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kai kuriose sąskaitose buvo įtrauktos papildomai, pavyzdžiui, palūkanos, skolos už elektros energiją, tačiau ataskaitoje jų jau nėra skaičiuojama ir atitinkamai nėra reikalaujama priteisti, spręsdamas dėl atsakovės įsiskolinimo dydžio, vadovavosi skolų valdymo ataskaita, kurios, kaip minėta, pirmosios instancijos teisme atsakovė neginčijo.

86. Pabrėžtina tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė nekėlė klausimo dėl ieškovės pasirinktų tarifų taikymo, nurodytų sąskaitose faktūrose tarifų ir sumų neginčijo, taip pat apskritai neginčijo skolų valdymo ataskaitoje nurodytų sumų dydžio, paskaičiavimo pagrįstumo, o įvertinus tiek PVM sąskaitose faktūrose, tiek skolos valdymo ataskaitoje nurodytas paslaugas, sumas, matyti, jog iš esmės šiuose dokumentuose nurodytas suteiktų paslaugų pobūdis, apimtys atitinka, o toje dalyje, kurioje iš dalies nesutampa (nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. rugpjūčio mėn.), skolų valdymo ataskaitoje, kuria remdamasis pirmosios instancijos teismas ir priteisė ieškovei iš atsakovės įsiskolinimą, sumos nurodytos mažesnės negu PVM sąskaitose faktūrose.

87. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nekilo ginčas dėl to, kad namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalinės paslaugos apskritai buvo teikiamos, todėl, esant šioms aplinkybėms, esant neginčijamam paslaugų suteikimo faktui, spręstina, kad ieškovė neabejotinai patyrė išlaidas, kurios jai turi būti atlygintos. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad skolų valdymo ataskaita būtų parengta ne atsakovei (paveldėtam butui) išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu (CPK 178, 185 straipsniai).

88. Kadangi ieškovė pateikė laikotarpiu nuo 2012 metų rugpjūčio mėn. iki 2020 m. vasario mėn. atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovė nepateikė mokestinių dokumentų įsiskolinimui pagrįsti.

89. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ieškovė savo juridinio asmens veiklą pradėjo vykdyti tik 2019 m. birželio 28 d., todėl iki šios datos apskaičiuotą skolą ieškovė galėjo pagrįsti tik namą administravusios įmonės, veikusios iki 2019 m. birželio 28 d., sudarytais dokumentais, t.y. UAB „Būsto administravimo agentūra“ ir UAB „Nemuno būstas“ dokumentais.

90. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek iš byloje esančių įrodymų, tiek iš ieškovės atstovo paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad buvusi namo administratorė UAB „Nemuno būstas“ (buv. pavadinimas UAB „Būsto administravimo agentūra“) buvo reorganizuota prijungimo būdu ir visas pasibaigusios UAB „Nemuno būstas“ teises ir pareigas perėmė ieškovė UAB „Mano Būstas Dainava“. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas paaiškino, jog sąskaitos, kurios pateiktos į bylą, yra atspausdintos iš buhalterinės programos, todėl jos yra su ieškovės, o ne UAB „Nemuno būstas“ logotipu. Kadangi įmonių reorganizacija įvyko prijungimo būdu, kurio metu nebuvo sukurtas naujas juridinis asmuo, o ieškovė tik perėmė reorganizuoto juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.97 straipsnio 3 dalis), todėl, kaip paaiškino ieškovės atstovas, ieškovės naudojamojoje buhalterinėje sistemoje visos PVM sąskaitos faktūros konvertavosi į ieškovės pavadinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai tikėti, kad reikalavimą dėl skolos priteisimo ieškovė grindė ne tik savo, bet ir buvusios namo administratorės išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, nepaisant to, kad pridėtos PVM sąskaitos faktūros yra su ieškovės emblema ir pavadinimu. Įrodymų, paneigiančių aukščiau nurodytas aplinkybes, atsakovė nepateikė, be to, PVM sąskaitos faktūros iš esmės atitinka skolų valdymo ataskaitos duomenis, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis (CPK 178, 185 straipsniai).

91. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad atsakovei kyla pareiga vykdyti prievoles, susijusias su paveldimu turtu, nuo palikimo atsiradimo momento, t. y. palikėjo mirties (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje prašoma priteisti skola susidarė laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. vasario 29 d., t.y. po palikėjo mirties, atsakovė, paveldėjusi turtą, privalėjo apmokėti visas minėtu laikotarpiu ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

92. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovė nebuvo nuosekli dėl sumokėtų mokesčių sumos, t.y. iš pradžių teigė, jog sumokėjo 1 252,37 Eur sumą; vėliau 1 234,75 Eur, o galiausiai – 1 162,93 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai, atsižvelgdamas į atsakovės sumokėtas sumas, pagrįstas įrodymais, nevertinęs atsakovės sumokėto atvirkštinio PVM, ir sumos, sumokėtos jau po ginčo laikotarpio, taip pat įvertinęs ieškovės nurodytą atsakovės sumokėtą sumą (1 050,85 Eur), sprendė, kad, tikėtina, jog ieškovei nuo 2016 metų iki ginčo laikotarpio pabaigos (2020 m. vasario 29 d.) atsakovė visgi sumokėjo 1 098,33 Eur sumą, t.y. ieškovės nurodomą 1 050,85 Eur sumą bei pagal 2020 m. vasario 29 d. sąskaitą 2020 m. balandžio mėn. papildomai sumokėtą 47,48 Eur sumą.

93. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ji nėra skolinga ieškovei, kadangi ji nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2020 m. kovo mėn. sumokėjo ieškovei 1 098,33 Eur sumą (teismo nustatytą). Paminėtina tai, kad nepaisant to, jog atsakovė jos nurodomu laikotarpiu sumokėjo ieškovei 1 098,33 Eur sumą, tačiau jai, kaip turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), – savininkei (įpėdinei) kilo pareiga padengti ir įsiskolinimą, susidariusį jau po palikėjo mirties, t.y. nuo (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo to, kad palikimo priėmimą ji įformino vėliau (2015 m. rugsėjo 10 d.). Šiuo atveju palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis).

94. Byloje nustatyta, kad skolų valdymo ataskaitoje nurodytas įsiskolinimas už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2012 m. vasario 29 d. sudarė 1 898,69 Eur sumą, o pirmosios instancijos teismui įsiskolinimą perskaičiavus pagal sumažintą turto plotą (nuo 44,06 kv. m iki 41,34 kv. m (ginčo dėl perskaičiuoto ploto nekilo)) – 1 781,48 Eur.

95. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja nuosavybe, ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82-4.85 straipsniai. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

96. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Su tuo susijusias išlaidas bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai savo daliai (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

97. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, tai, kad atsakovė nepilnai sumokėjo butui, esančiam (duomenys neskelbtini), paskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir komunalines paslaugas, pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 683,15 Eur įsiskolinimą (1 781,48 Eur – 1 098,33 Eur) už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) (palikėjo mirties) iki 2020 m. vasario 29 d. (ginčo laikotarpio pabaigos).

98. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti ieškovės reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės teiginiais nesutinka.

99. Pažymėtina, jog procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-969/2020; 2021 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-611/2021).

100. Pagal kasacinio teismo praktiką procesinės palūkanos priteisiamos ir tais atvejais, kai paveldėjimo teisiniuose santykiuose atstovaujama valstybė, kaip palikėjo turtą priėmusi įpėdinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-687/2017).Taigi, nepriklausomai nuo to, kas paveldėjo skolininko turtą, iš įstatymo kylanti prievolė mokėti procesines palūkanas turtą perėmusiam įpėdiniui išlieka (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

101. Kadangi ieškovė prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl, iš dalies patenkinęs ieškovės ieškinį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai už priteistą sumą (683,15 Eur) priteisė šias procesines palūkanas iš atsakovės ieškovei (CK 6.210 straipsnio 2 dalis, 6.37 straipsnio 1 dalis).

102. Atsakovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad byla buvo inicijuota ne dėl jos kaltų ar neatsargių veiksmų, t.y. ne dėl to, kad atsakovė kokiu nors būdu būtų pažeidusi ieškovės teises, todėl reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neturėjo būti patenkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems atsakovės teiginiams.

103. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės numatytos CPK 93 straipsnyje. Tai, kad atsakovė yra valstybė, kaip palikėjo turtą priėmusi įpėdinė, nesudaro pagrindo netenkinti ieškovės, kurios atžvilgiu iš dalies priimtas palankus teismo sprendimas, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CK 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovės argumentai, kad jos veiksmuose dėl susidariusio įsiskolinimo nėra kaltės taip pat nėra pagrindas ją atleisti (visiškai ar iš dalies) nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei, kurias ši patyrė būtent dėl kreipimosi į teismą, atsakovei pilnai nesumokėjus mokesčių už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir komunalines paslaugas. Kitų bylinėjimosi išlaidų mažinimo pagrindų atsakovė nenurodė, neginčijo ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

104. Esant šioms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės rašytiniais įrodymais pagrįstų išlaidų dydį, Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, įvertinęs bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė 162,77 Eur bylinėjimosi išlaidas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktai, 98 straipsnis).

Dėl bylos baigties

105. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas šalių apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

106. Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas)

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

107. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

108. Ieškovė pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro: 31 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, 665,50 Eur už apeliacinio skundo ir 532,40 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

109. Atsakovė nepateikė duomenų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

110. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis.

111. Tiek ieškovės, tiek atsakovės apeliaciniai skundai byloje atmesti, todėl, įvertinus tai, kad ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas, ieškovei iš atsakovės priteistinos 532,40 Eur išlaidos už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Tuo tarpu atmetus ieškovės apeliacinį skundą, su jo parengimu susijusios bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir žyminį mokestį, ieškovei neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Dainava“, juridinio asmens kodas 302709722, iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, juridinio asmens kodas 112021042, 532,40 Eur (penkių šimtų trisdešimt dviejų eurų 40 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.