Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje, E. Č. atsiliepimo nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie procesą buvo informuotas viešo paskelbimo būdu, nes jo gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, kaip teigia atsakovės atstovė, jis šiuo metu gali gyventi Ispanijoje.

4. Iš byloje esančių dokumentų ir šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovei VšĮ „HC Gaivineta“ nuosavybės teise priklausė transporto priemonė MAN 12.225, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Transporto priemonė MAN 12.225, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo drausta Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, draudimo galiojimo laikotarpis nuo 2016-06-23 iki 2017-06-22 (1 t., b. l. 4-5, 9). Iš darbo sutarties kopijos ir VSDFV išrašo matyti, kad trečiasis asmuo E. Č. nuo 2012-07-26 iki 2016-08-12 dirbo VšĮ „HC Gaivineta“ vairuotoju – ekspeditoriumi (1 t., b. l. 59-63). 2016 m. liepos 7 d. 20.00 val. Prancūzijoje, Maubeuge mieste (šiaurė) įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovei VšĮ „HC Gaivineta“ priklausanti transporto priemonė MAN 12.225, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama atsakovės darbuotojo E. Č., susidūrė su Prancūzijos piliečio F. L. vairuojama transporto priemone – motociklu Kawasaki ZX 10R ninja, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo apgadinta, taip pat buvo sužeistas motociklo vairuotojas, ir atsakovės darbuotoja buvo neblaivus (nustatyta alkoholio koncentracija - 0,48 ml/l) ir pasišalino iš įvykio vietos (2 t., b. l. 6-16, 18-21, 28).

5. Iš 2016-12-16 D. A. teismo, A.-s.-H. A. instancijos teismo koregavimo nuosprendžio kopijos matyti, kad atsakovės darbuotojas buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio Prancūzijoje (1 t., b. l. 140-143). Prancūzijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad E. Č. 2016 liepos 7 d., būnant motorinės sausumos transporto priemonės vairuotoju, pasireiškus nevikrumui, neatsargumui, neatidumui, aplaidumui arba atsargumo ar saugumo reikalavimo, privalomo pagal įstatymą arba teisės aktą, nevykdymui: atliekant lenkimą tuo metu, kai jis pats buvo lenkiamas (Kelių eismo taisyklės R414-4), F. L. sukėlė netyčinį visišką nedarbingumą trunkantį ne ilgiau nei tris mėnesius, šiuo atveju 6 dienas, pažeidimai buvo padaryti su šiomis dvejomis sunkinančiomis aplinkybėmis: pažeidimai padaryti apsinuodijus alkoholiu (0,48 ir 0,47 mg/litre iškvepiamame ore) ir bandymas pabėgti; tai numatyta Baudžiamojo kodekso 222-20-1 straipsnyje, 222-19 straipsnio 1 pastraipoje, Kelių eismo taisyklių L.232-2 straipsnyje, ir baudžiama pagal Baudžiamojo kodekso 222-20-1 straipsnio 9 pastraipą, 222-44 straipsnį, 222-46 straipsnį, Kelių eismo taisyklių L.224-12 straipsnį. Minimu teismo nuosprendžiu E. Č. buvo pripažintas kaltu dėl pažeidimų, kuriais jis yra kaltinamas. Dėl pažeidimų už netyčinį kūno sužalojimą su nedarbingumu ne ilgesniu nei 3 mėnesių laikotarpis, padarytų su mažiausiai dviem sunkinančiomis aplinkybėmis motorinės sausumos transporto priemonės vairuotojo ir įvykdytų 2016 liepos 7 d. Šiaurės Maubeuge E. Č. buvo nuteistas trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme; jam priteista sumokėti tūkstančio eurų (1000 eurų) baudą. Taip pat pripažino E. Č. atsakingu už L. F., civilinės šalies, patirtą žalą, todėl priteisė E. Č. sumokėti F. L.:- penkių šimtų dviejų eurų ir penkiasdešimt centų (502,50 eurų) sumą turtinei žalai atlyginti; - aštuonių šimtų eurų (800 eurų) sumą žalai dėl kūno sužalojimo atlyginti; - penkių šimtų eurų (500 eurų) sumą neturtinei žalai atlyginti; - penkių šimtų eurų (500 eurų) sumą pagal baudžiamojo kodekso 475-1 straipsnį.

6. Sprendžiant iš byloje turimų duomenų, eismo įvykio valstybės – Prancūzijos draudikas InterEurope AG France, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs nukentėjusiajam žalos atlyginimą, pateikė reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos draudikui (ieškovei). Ieškovė Prancūzijos draudikui sumokėjo išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei. Iš byloje turimų duomenų matyti, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ InterEurope AG France išmokėjo 8755,74 Eur sumą - 2017-02-23 sumokėjo 5 628,06 Eur, 2018-04-27 sumokėjo 1 519,36 Eur ir 2018-11-12 sumokėjo 1 608,32 Eur (1 300,00 Eur + 308,22 Eur) (1 t., b. l. 6, 86, 178). Ieškovė kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl žalos atlyginimo, tačiau ji žalą atlyginti gera valia atsisakė (1 t., b. l. 7-8).

7. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl draudiko, išmokėjusio nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, teisės reikalauti išmokėtos sumos iš apdrausto civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu asmens, šią teisę įrodinėjant aplinkybėmis, jog transporto priemonės valdytojo darbuotojas transporto priemonę eismo įvykio metu vairavo neblaivus (Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

Dėl teisės reikalauti išmokėtos sumos iš apdrausto civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu asmens, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus

8. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, atlygino žalą įvykį reguliavusiems atstovams užsienyje InterEurope AG France, išmokėdama 8755,74 Eur draudimo išmoką (1 t., b. l. 6, 86, 178). Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 59.1 punktu, ieškovė prašo jos išmokėtas išmokas priteisti iš atsakovės, kaip iš atsakingos už žalos padarymą asmens, kuris vairavo transporto priemonę neblaivus. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad subrogacija netaikoma, inter alia, civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Pagal CK 1.1018 straipsnio nuostatas, ši taisyklė taikoma įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti grąžinti sumokėtas išmokas, yra bendrosios taisyklės išimtys, t. y. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis CK 6.1015 straipsnio atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-601-686/2015; 2016 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2016; kt.).

9. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Kasacinis teismas pažymi, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies prasme draudikas subrogacinį reikalavimą į draudimo išmokos grąžinimą įgyja, jei nustatomas eismo įvykio metu žalą padariusio asmens neblaivumas, šis faktas atitinka šioje teisės normoje nurodytą draudiko subrogacinio reikalavimo sąlygą. Pagal kasacinio teismo praktiką vien šios aplinkybės, kad atlyginta padaryta žala, pakanka konstatuoti faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga. Regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę; tai asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę; reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009; kt.).

10. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių T. E. ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta žaliosios kortelės sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai – tarpusavyje bendradarbiauja žalos administravimo ir atlyginimo klausimais, o nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius reglamentuoja Biurų tarybos Generalinės asamblėjos priimti Vidaus nuostatai.

11. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017).

12. Taip pat pažymėtina, kad privalomo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Trečiuoju asmeniu tampa bet kuris nuo privalomu transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu apdraustos transporto priemonės valdytojo nukentėjęs asmuo (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 15 dalis). Draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės. (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 3 dalis).

13. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (TPVCAPDĮ) įtvirtina pagrindinį tikslą – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, sukuria imperatyvią pareigą jos valdytojams draustis civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir laikytis tam tikrų reikalavimų jas eksploatuojant (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste būtina pažymėti tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis.

14. Nagrinėjamoje byloje ieškovė atgręžtinį reikalavimą atsakovei reiškia vadovaudamasi žaliosios kortelės sistemos ir ją įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nustato ne tik draudimo išmokų išmokėjimą, bet ir draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą tais atvejais, kai atsakingas už žalos padarymą asmuo vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, kai jis vairavo transporto priemonę neblaivus. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, vairavusiam būnant neblaiviam. Šioje teisės normoje įtvirtinta viena iš išimčių, nes iš principo privalomo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko teisę susigrąžinti išmoką (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011; kt.), kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Taigi, eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ nustatytas pareigas. Šiuo atvejui draudikas, reikšdamas reikalavimą grąžinti jo išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privalo įrodyti, kad atsakovės darbuotojas vairavo transporto priemonę neblaivus, padarė eismo įvykį ir yra atsakingas už žalos padarymą.

15. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, atlygino žalą įvykį reguliavusiems atstovams užsienyje InterEurope AG France, išmokėdama 8755,74 Eur draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš atsakovės, kaip asmens, padariusio eismo įvykį ir vairavusio neblaivaus, darbdavio. Atsakovė su ieškiniu nesutinka visiškai, teigdama, jog ieškovė nepateikė įrodymų, jog E. Č. padarė eismo įvykį, kad jo metu buvo neblaivus, nesutinka su žalos dydžiu. Trečiasis asmuo E. Č. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, liko procesui abejingas. Ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, kartu pateikė trečiojo asmens E. Č. transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam ir padarius eismo įvykį patvirtinančius įrodymus.

16. Iš 2016-12-16 D. A. teismo, A.-s.-H. A. instancijos teismo koregavimo nuosprendžio kopijos matyti, kad atsakovės darbuotojas E. Č. buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio Prancūzijoje (1 t., b. l. 140-143). Prancūzijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad E. Č. 2016 liepos 7 d., būnant motorinės sausumos transporto priemonės vairuotoju, pasireiškus nevikrumui, neatsargumui, neatidumui, aplaidumui arba atsargumo ar saugumo reikalavimo, privalomo pagal įstatymą arba teisės aktą, nevykdymui: atliekant lenkimą tuo metu, kai jis pats buvo lenkiamas (Kelių eismo taisyklės R414-4), F. L. sukėlė netyčinį visišką nedarbingumą trunkantį ne ilgiau nei tris mėnesius, šiuo atveju 6 dienas, pažeidimai buvo padaryti su šiomis dvejomis sunkinančiomis aplinkybėmis: pažeidimai padaryti apsinuodijus alkoholiu (0,48 ir 0,47 mg/litre iškvepiamame ore) ir bandymas pabėgti; tai numatyta Baudžiamojo kodekso 222-20-1 straipsnyje, 222-19 straipsnio 1 pastraipoje, Kelių eismo taisyklių L.232-2 straipsnyje, ir baudžiama pagal Baudžiamojo kodekso 222-20-1 straipsnio 9 pastraipą, 222-44 straipsnį, 222-46 straipsnį, Kelių eismo taisyklių L.224-12 straipsnį. Minimu teismo nuosprendžiu E. Č. buvo pripažintas kaltu dėl pažeidimų, kuriais jis yra kaltinamas. Dėl pažeidimų už netyčinį kūno sužalojimą su nedarbingumu ne ilgesniu nei 3 mėnesių laikotarpis, padarytų su mažiausiai dvejomis sunkinančiomis aplinkybėmis motorinės sausumos transporto priemonės vairuotojo ir įvykdytų 2016 liepos 7 d. Šiaurės Maubeuge E. Č. buvo nuteistas, jam paskirta bausmė.

17. Atsakovės atstovė tvirtina, jog minėtu nuosprendžiu remtis negalima, nes neaišku, ar jis yra įsiteisėjęs, be to, nagrinėjant baudžiamąją bylą nedalyvavo pats E. Č., jam apie tai nebuvo pranešta. Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad trečiasis asmuo E. Č. žinojo, jog sukėlė eismo įvykį, dėl kurio jis būtent ir buvo kaltas. Tai įrodo jo užpildyta eismo įvykio deklaracija (2 t., b. l. 16, 28). Jeigu asmuo nėra padaręs eismo įvykio, nėra dėl jo kaltas, tai jis eismo įvykio deklaracijos nepildys, atsisakys tai daryti, susidariusią situaciją spręs kitaip (kreipsis į atitinkamas institucijas su prašymais, skundais, į advokatus ir pan). Priešingai, nei yra teigiama atsakovės atstovės, E. Č. pats užpildė savo pusės deklaraciją, pats nurodė, jog yra kaltas dėl eismo įvykio ir pats pasirašė. Priešingų duomenų į bylą pateikta nėra. Nors E. Č. deklaracijoje pastabose ir pažymėjo, jog „nemačiau nieko“, tačiau, akivaizdu, jog kažkas buvo ir kažką pajuto, nes priešingu atveju – nebūtų pildęs minėtos deklaracijos.

18. Kad kažkas buvo, kad pas jį buvo atvykusi Prancūzijos policija, kad paprašė vykti kartu, jis nurodė ir darbdaviui 2017-06-06 rašydamas paaiškinimą (1 t., b. l. 50), tačiau darbdavio, akivaizdu, laiku apie eismo įvykį neinformavo arba norėjo tai nuslėpti, nes tuoj pat po eismo įvykio buvo atleistas iš darbo. Darbdavys pats turi vidaus teisės aktais nusistatyti tvarką, kokia būtų priduodamos grįžusios po reiso transporto priemonės, kaip būtų apiforminama jų apžiūra, pastebėjimai, kaip darbdavys turėtų būti darbuotojų informuojamas apie visus (ne tik eismo) įvykius. Šiuo atveju ieškovės atsakovė negali kaltinti dėl to, kad pačios atsakovės darbuotojas, grįžęs po reiso, laiku jos neinformavo apie eismo ar kitokį įvykį, įvykusį Prancūzijoje, tai nėra pagrindas nepriteisti ieškovei patirtos žalos.

19. Tiek atsakovės atstovė, tiek savo paaiškinime darbdaviui E. Č. nurodė, jog jis eismo įvykyje nedalyvavo, nes automobilis nebuvo nei apibraižytas, nei aplankstytas. Bet atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad grįžęs po reiso E. Č. atsakovės niekaip neinformavo apie eismo įvykį, kad jis pildė deklaraciją, buvo apklausiamas policijos ir t. t. Apie tai atsakovė sužinojo tik kažkur po metų laiko ir iš ieškovės, todėl ji tvirtinti, kad transporto priemonė po reiso buvo neapgadinta, negali, nes tuo metu ta aplinkybe nesidomėjo, transporto priemonės neapžiūrėjo, jos būklės nevertino, o jau praėjus ilgesniam laikui nuo įvykio tai galėjo ir nesimatyti, nes galimai atsirado nauji įbrėžimai, seni įbrėžimai galimai apsinešė dulkėmis, asfalto dalelėmis ir pan. Taip pat būtina įvertinti ir tai, kad E. Č. vairavo sunkiasvorį automobilį su priekaba, o į jį atsitrenkė net ne automobilis, o motociklas, kuris yra žymiai lengvesnis masės prasme. Be to, apgadintas buvo motociklas, sužalojimus patyrė ir žmogus, nes E. Č. staiga metusis į kitą pusę, motociklo vairuotojas, kuris lenkė, buvo užkabintas ir krito ant grindinio, todėl minėto užkabinimo E. Č. galėjo ir nepastebėti bei nepajusti, nes labai skirtingos transporto priemonės susidūrė, be to, susidūrimas buvo ne priešpriešinis, o tik užkabinant, slystamasis.

20. Kad E. Č. apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą buvo tinkamai informuotas, įrodo jam siųstas teismo šaukimas (1 t., b. l. 92-97). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo šaukimas buvo siųstas Prancūzijos pareigūnams E. Č. žinomu adresu – (duomenys neskelbtini), Šiauliai, kurį jis pats ir nurodė, pildydamas Prancūzijoje eismo įvykio deklaraciją. Nurodęs minėtą adresą, jis turėjo domėtis, ar jam nėra siunčiamos su baudžiamąja byla susiję pašto siuntos, domėtis bylos eiga, pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, tačiau jis to nepadarė, jo veiksmai neatitiko rūpestingo ir atidaus žmogaus elgesio standarto, todėl dokumentai laikomi tinkamai įteiktais, laikoma, jog E. Č. apie baudžiamąjį procesą buvo pranešta tinkamai (CPK 121 straipsnio 1 dalis). Jam buvo išaiškinta teisė pasisamdyti advokatą arba jam neturint pakankamai lėšų, galimybė paskirti valstybės advokatą, tai matyti iš teismo šaukimo ir nuosprendžio, tačiau tokia galimybe jis nepasinaudojo, bylos nagrinėjime pats nedalyvavo, nesikreipė ir dėl advokato, nes tai kainuoja nemažus pinigus, o jis galimai neturi galimybės tai padaryti. E. Č. pasislėpė, siekdamas išvengti pasekmių, kas rodo, jog ir šioje byloje jis nėra randamas. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovės atstovė, jį bandė ieškoti ir darbdavys, ir pats ir per pažįstamus, tačiau šiai dienai tik žinoma, kad jis galimai yra Ispanijoje, jo rasti nepavyko. Todėl akivaizdu, jog E. Č., žinodamas apie jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, to vengia, slapstosi, todėl nuosprendis yra įsiteisėjęs, nes jo skųsti jis negalėjo, nes visų pirma – tai būtų nemažai kainavę. Kad būtų nuosprendį apskundę prokuroras ar nukentėjusysis, ar kad E. Č. būtų žalą atlyginęs, kas mažai tikėtina, teismui nėra žinoma. Be to, tokiu atveju, užsienio draudimo bendrovė nesikreiptų dėl žalos atlyginimo. Be to, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu draudikui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, arba nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą atlygino atsakingi už žalos padarymą asmenys, draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį. Taigi, kažkam atlyginus žalą, atsakovei iš ieškovės atgauti sumokėtas sumas nesudarytų sunkumų. Atsakovė nors teigė, tačiau nepateikė jokių duomenų, jog nuosprendis yra neįsiteisėjęs, todėl jis laikytinas įsiteisėjusiu ir tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu E. Č. kaltę ir įrodančiu aplinkybes, susijusias su eismo įvykio padarymu. Tuo labiau, kad teismas užsienio teismų sprendimų/nuosprendžių revizuoti/peržiūrėti negali, neturi tam teisės.

22. Ieškovės ir atsakovės sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ir užtikrino per eismo įvykį nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą, kurią atlygino ieškovė, nes vilkiko draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo, nes ši transporto priemonė yra registruota Lietuvoje. Ieškovė taikė draudimo apsaugą eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovės reikalauja ją grąžinti remdamasi aplinkybe, kad atsakovo darbuotojas E. Č. transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus ir padarė eismo įvykį, be to, atsakovė eismo įvykio metu buvo teisėta vilkiko valdytoja, transporto priemonę valdžiusi nuosavybės teise (CK 6.270 str. 2 d.). Iš darbo sutarties kopijos ir VSDFV išrašo matyti, kad trečiasis asmuo E. Č. nuo 2012-07-26 iki 2016-08-12 dirbo VšĮ „HC Gaivineta“ vairuotoju – ekspeditoriumi (1 t., b. l. 59-63). Transporto priemonė MAN 12.225, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavusi eismo įvykyje, nuosavybės teise priklauso atsakovei, to byloje niekas neginčijo ir nepaneigė. Pagal formuojamą teisminę praktiką, esant darbo santykiams ar jiems prilyginamiems teisiniams santykiams, transporto priemonės valdytoju (už žalos padarymą atsakingu asmeniu) laikytinas darbdavys (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016; Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-635-657/2015, Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1498-221/2014; kt.). Trečiasis asmuo E. Č. eismo įvykį sukėlė eidamas savo darbines pareigas, todėl pareigą atlyginti žalą ieškovei turi atsakovė (CK 6.264 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinys šioje dalyje tenkintinas, draudiko išmokėtos sumos priteistinos iš darbdavio.

23. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, atlygino žalą įvykį reguliavusiems atstovams užsienyje InterEurope AG France, išmokėdama 8755,74 Eur draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš atsakovės. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju manytina, kad atsakovė, kaip transporto priemonės valdytoja pagal CK 6.270 straipsnio 1 ir 3 dalis, neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, taip pat fakto, kad būtų praradusi galimybę valdyti transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, todėl pripažintina, kad atsakovė atsako pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas už didesnio pavojaus šaltinio, kurio valdytojas ir savininkas ji yra, padarytą žalą. Atsakomybė atsakovei tokiu atveju kyla be kaltės, t. y. atsiranda objektyvioji didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė.

25. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, atlygino žalą įvykį reguliavusiems atstovams užsienyje InterEurope AG France, išmokėdama 8755,74 Eur draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš atsakovės, kaip asmens, padariusio eismo įvykį ir vairavusio neblaivaus, darbdavio. Atsakovė su žalos dydžiu nesutiko, atstovė nurodė, jog išmokėtų sumų dydis aiškiai per didelis, ieškovė nepagrindė sumokėtų sumų, nepateikė realias remonto išlaidas pagrindžiančių dokumentų, motociklas nenaujas, jo vertė rinkoje iki 7000 Eur, todėl turėjo būti nuskaičiuotas keičiamų detalių nusidėvėjimas, to nebuvo padaryta, ieškovės atstovė negalėjo paaiškinti, kokie mokesčiai buvo priskaičiuoti, kokiu pagrindu, nepateikė įrodymų apie taikytiną užsienio teisę, todėl turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, PVM neturi būti skaičiuojamas, nepateikė medicininės ekspertizės akto, neaišku, dėl ko ji buvo atlikta, ar susijusi su eismo įvykiu, todėl ir jos išlaidos neturėtų būti priteisiamos, dėl ko žalos dydis turi būti reikšmingai mažinamas.