- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-25
- Bylos Nr.
- e2A-635-657/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-01148-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- A. S., UAB „Redeka“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1455-598/2014 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, patikslintą ieškinį atsakovams A. S. ir UAB „Redeka“ dėl išmokėtų draudimo išmokų regreso tvarka grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kreipėsi į teismą patikslinęs reikalavimus prašydamas priteisti solidariai regreso tvarka iš atsakovų A. S. ir UAB „Redeka“ 2.102,91 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo skolos priteisimo momento iki visiško skolos sumokėjimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad A. S., vairuodamas transporto priemonę DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-01-23 įvykusio eismo įvykio metu apgadino transporto priemonę Ford, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovas su atsakove UAB „Redeka“ sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu buvo apdraudęs transporto priemonės DAF valdytojų civilinę atsakomybę, todėl dėl šio įvykio išmokėjo 2.102,91 Lt dydžio draudimo išmoką. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 4 dalies nuostatas draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką už asmenį, kuris pasišalino iš eismo įvykio vietos, turi teisę į išmokos susigrąžinimą.
Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas, nepagrįsdamas teisės normomis, prašo teismo iš atsakovų priteisti grąžintiną draudimo išmokų sumą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas solidariai, kai solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pareikšdamas regresinį ieškinį, ieškovas turėjo vadovautis CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostata, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Draudėjas yra atsakovė UAB „Redeka“, kuriai nuosavybės teise priklauso transporto priemonė – vilkikas DAF, o jį vairavo UAB „Redeka“ samdomas darbuotojas A. S.. Šiuo atveju pagal CK 6.270 straipsnio 2 dalies nuostatas atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės. Atsakovė UAB „Redeka“ laikotarpiui nuo 2013-01-23 iki 2013-07-22 buvo apsidraudusi savo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę, todėl ieškovas pagal draudimo sutartį prisiimtą civilinę atsakomybę regresiniu ieškiniu nepagrįstai siekia perkelti atsakovams. Regresinis draudimo išmokų grąžinimo reikalavimas, susijęs su KET pažeidimu, pasišalinant iš įvykio vietos, gali būti pagrįstas tik tokį pasišalinimą kompetentingai pripažinus užtraukiančiu administracinę atsakomybę. Atsakovo A. S. pasišalinimas iš įvykio vietos Kauno apygardos teismo nutartimi pripažintas neužtraukiančiu administracinės atsakomybės.
Atsakovė UAB „Redeka“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad A. S. įmonėje dirba vairuotoju – ekspeditoriumi ir 2013-01-23 eismo įvykio metu, vykdydamas savo darbines pareigas, vairavo UAB „Redeka“ priklausančią transporto priemonę vilkiką DAF FT 95XF.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Apgadintos transporto priemonės savininkui ieškovas išmokėjo draudimo išmoką, vykdydamas savo įsipareigojimus pagal su UAB „Redeka“ sudarytą 2013-01-18 draudimo sutartį. Draudimo santykiams taikytinas KET 234 punktas, detaliau reglamentuojantis eismo dalyvių pareigas ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos tvarką bei taikytiną atsakomybę. Atsakovės UAB „Redeka“ darbuotojas A. S., pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, KET 234 punkto reikalavimų nepažeidė ir tai yra nustatyta šioje byloje prejudicinę reikšmę turinčia įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo nutartimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovo A. S. naudai 1.300,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas pažymėjo, kad solidarioji skolininkų prievolė nėra preziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Žalos atlyginimo atveju CK 6.264 straipsnio 3 dalis taip pat nustato, kad darbdavys ir darbuotojas už žalą atsako kartu tik įstatymų numatytais atvejais (CK 6.3 d.). Ieškovas šiuo atveju nenurodė, kokiu įstatyme numatytu pagrindu jis reiškia reikalavimą priteisti išmokėtą draudimo išmoką solidariai iš darbdavio ir darbuotojo. Teismas akcentavo, kad pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog A. S. iš įvykio vietos pasišalinimo tyčia, t.y. kad jis iš įvykio vietos išvažiavo sąmoningai, todėl buvo eliminuota atsakovo atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nesant kaltės. Administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nustatyta, kad atsakovas iš eismo įvykio vietos išvyko, nežinodamas apie apgadintą kitą transporto priemonę ir įstatymo nustatytos pareigos apie eismo įvykį pranešti policijai bei nepasišalinti iš įvykio vietos nevykdė ne dėl savo kaltės. Ieškovas šioje byloje visiškai neįrodinėjo atsakovo kaltės laipsnio dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, nenurodė, koks yra priežastinis ryšys tarp teisei priešingų atsakovo A. S. veiksmų ir kilusios žalos, t.y. kokią įtaką atsakovo pasišalinimas iš įvykio vietos turėjo nustatytos žalos ir ieškovo išmokėtos draudimo išmokos dydžiui, o priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Teismas sprendė, kad ieškovo byloje pateikti įrodymai yra susiję tik su padarytos žalos dydžiu ir paties eismo įvykio faktu, kurio aplinkybės iš dalies paneigtos atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, paneigiančiais atsakovo kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Teismas darė išvadą, kad ieškovui nepateikus įrodymų, kurių pagrindu būtų galima įpareigoti atsakovus grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, nenustačius atsakovo A. S. kaltės dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, ieškinys yra atmestinas ir iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-11-17 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai tyčios nebuvimą atsakovo A. S. veiksmuose pripažino būtinu elementu atsakovo kaltei nustatyti. Civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui. Dėl to kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, sprendžiant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo kausimą, reikia aiškinti ir vertinti pagal CK 6.248 straipsnio nuostatas.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų nebuvimas nepaneigia ieškovo teisės reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, kadangi paties pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktas sąlygoja draudėjo pareigos grąžinti sumokėtas draudimo išmokas draudikui kilimą. Priežastinio ryšio nustatymas yra reikšmingas atvejams, numatytiems TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje, o ne šio straipsnio 1 dalies 4 punkte.
3. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ieškovo prašymo tuo atveju, jei teismas konstatuotų, jog remiantis Kauno apylinkės teismo 2013-04-25 nutarimu administracinėje byloje atsakovui nekyla administracinė atsakomybė, todėl atsakovams nekyla ir civilinė atsakomybė, iš ieškovo nepriteisti bylinėjimosi išlaidų, kadangi atsakovai nebuvo informavę draudimo bendrovės apie šią administracinę bylą ir jos eigą.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai UAB „Redeka“ ir A. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimą bei atsakovams priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliacinis skundas yra nepagristas. Teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, vadovavosi teismų praktika teisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagristas išvadas, jas tinkamai motyvuodamas. Atsakovas A. S., nežinodamas apie įvykusį eismo įvykį, pareigos pranešti policijai bei nepasišalinti iš įvykio vietos, neįvykdė ne dėl savo kaltės. Ieškovo reikalavimas grąžinti trečiajam asmeniui sumokėtą draudimo išmoką regreso tvarka yra nepagrįstas, nesant tyčinių atsakovo veiksmų. Be to, eismo įvykio dieną atsakovei priklausančios transporto priemonės DAF valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta, todėl ieškovas draudimo išmokas trečiajam asmeniui išmokėjo, vykdydamas savo įsipareigojimus pagal su atsakove sudarytą draudimo sutartį. Teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovo kaltės bei priežastinio ryšio tarp teisei priešingų veiksmų ir kilusios žalos. Atsakovas A. S. papildomai nurodė, kad CK 6.264 ir 6.270 straipsnių pagrindu atsakingu už padarytą žalą asmeniu yra UAB „Redeka“, kurią ieškovas turėjo ieškiny nurodyti atsakovu pirmiausiai, o tik UAB „Redeka“ priteisus draudiko išmokų atlyginimą ir priteistą sumą UAB „Redeka“ sumokėjus draudikui, darbdavys įgytų teisę regreso tvarka sumokėtą sumą reikalauti iš savo darbuotojo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2013 m. sausio 23 d. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio atsakovas A. S., vairuodamas transporto priemonę DAF FT 95XF.430, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su kita stovinčia transporto priemone ir ją apgadino. Dėl šio įvykio buvo pradėta administracinės teisenos byla, kurios nutarimu kaltu dėl autoįvykio pripažintas A. S. pagal LR ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir ja skirta administracinė nuobauda. Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutarime nurodė, jog nėra pagrindo, konstatuoti tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos ir sprendė, kad nesant kaltės atsakovas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį kaltu pripažintas nepagrįstai.
Tarp ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ir atsakovės UAB „Redeka“ 2013 m. sausio 18 d. buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. SGB 1421015, (Draudimo sutarties liudijimas Nr. LT/ABA 7222420), kuria laikotarpiu nuo 2013-01-23 iki 2013-07-22 buvo apdrausta transporto priemonės DAF FT 95XF.430, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė, todėl ieškovas įstatymų nustatyta tvarka išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 2.102,91 Lt dydžio draudimo išmoką.
Pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją nuostatą asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, t.y. teisę reikalauti nukentėjusiajam išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens.
Ginčydamas teismo sprendimą apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog tyčios A. S. veiksmuose nebuvimas, šalina vieną iš būtinųjų regresinio reikalavimo patenkinimo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę; tai asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę; reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009, kt.).
Byloje nustatyta, jog ieškovas atlygino žalą nukentėjusiajam išmokėdamas 2.102,91 Lt draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien šios aplinkybės, kad atlyginta padaryta žala pakanka konstatuoti faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga.
Apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimu teigia, kad net ir nenustačius kaltininko veiksmuose tyčios turėtų būti taikomos LR TPSVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos ir CK 6.248 straipsnio nuostatos, kad kaltė gali pasireikšti ir dėl neatsargumo ar civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje tyčinei kaltės formai pagal teisinę reikšmę gali būti prilyginamas didelis neatsargumas, kuris tiesiogiai nevertinamas tyčia, bet suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Tačiau teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, jeigu atlikti sąmoningi, ar pakankamai tikslingi vairuotojo veiksmai neatitinka bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų. Tokiais veiksmais galėtų būti, pavyzdžiui, aiškių Kelių eismo taisyklių nurodymų esminis pažeidimas – ribojimų, draudimų, kitokių aiškių nuostatų nepaisymas, leistino greičio aiškiai nustatytas ir didelis viršijimas, važiavimo draudimų nepaisymas, nepaisymas reikalavimų sustoti prie linijų arba pervažų, transporto priemonės eksploatavimo draudimų pažeidimas ir pan. Be to, turi būti įvertinta vairuotojo veiksmų įtaka žalos atsiradimo galimybei, t.y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi Nr. ATP-587-120/2013, konstatavo, jog nėra pagrindo konstatuoti A. S. tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos buvimą, kas reiškia jog nėra nustatyta atsakovo A. S. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui ar be kaltės. Pažymėtina, jog nors ir nėra nustatyta tyčinė atsakovo A. S. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, tačiau pagal galiojantį teisinį reglamentavimą didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 str., 6.270 str.).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad dėl padarytos žalos kaltas atsakovas A. S., kuris vairavo atsakovei UAB „Redeka“ priklausančią transporto priemonę DAF FT 95XF.430, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Šias aplinkybes taip pat patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytos aplinkybės. Kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako be kaltės, taikytinos Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, kur nurodyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, jog nenustatyta, kad atsakovas A. S. tyčia pasišalino iš įvykio vietos, nes ieškovas turi teisę reikalauti sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš kalto asmens vien todėl, kad jis pasišalino iš įvykio vietos.
Ieškovo ir atsakovės UAB „Redeka“ sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ir užtikrino per eismo įvykį nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą. Ieškovas taikė draudimo apsaugą eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovų reikalauja ją grąžinti remdamasi aplinkybe, kad atsakovas A. S. pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovas nagrinėjamu atveju prašo priteisti draudimo išmoką solidariai iš atsakovų, nes atsakovas A. S. yra UAB „Redeka“ darbuotojas, ir eismo įvykio metu jis žalą padarė vykdydamas savo darbines pareigas su darbdaviui priklausančia transporto priemone.
Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 str.). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.264 straipsnio 3 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu.
CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/RB iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EB, 84/5/EB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, 2 straipsnio 4 dalyje žalos atlyginimo reglamentavimą paliko valstybių narių nuožiūrai. Taigi, vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, reikia vadovautis TPVCAPDĮ. Šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Sprendžiant klausimą dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006). Taigi vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas.
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta transporto priemonės valdytojo atsakomybė draudikui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo 2 straipsnio 17 punkte nurodyta, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Atsakovas A. S. yra kaltas dėl autoįvykio asmuo, pasišalinęs iš įvykio vietos. Atsakovė UAB „Redeka“ yra įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininkė, įstatymo nustatyta tvarka apdraudusi transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę. Be to, atsakovas A. S. yra UAB „Redeka“ darbuotojas. Remiantis CK 6.264 straipsniu, darbdavys pats atsako už savo darbuotojo kaltais veiksmais padarytą žalą, o tam tikrais įstatyme numatytais atvejais darbdavys gali reikalauti iš darbuotojo atlyginti nuostolius, patirtus už jį tretiesiems asmenims atlyginant darbuotojo padarytą žalą (CK 6.264 str. 3 d.; DK XVII skyrius). Taigi, įstatyme esant įtvirtintai galimybei ieškovui reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo nukreipti į darbdavį, kuris atsakingas už žalą padariusį asmenį, nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę.
Kaip jau minėta, ieškovas įstatymų nustatyta tvarka išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 2.102,91 Lt dydžio draudimo išmoką. Atsakovai išmokėtos draudimo išmokos dydžio neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovė UAB „Redeka“ kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja atsako be kaltės, žalą padarė jos darbuotojas A. S., vairuodamas UAB „Redeka“ priklausančią transporto priemonę, ir pasišalino iš įvykio vietos, todėl yra visos sąlygos atsakovės UAB „Redeka“ civilinei atsakomybei taikyti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, bei civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą (CPK 178 str. 185 str.), todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas ir iš atsakovės UAB „Redeka“ ieškovui priteistina 609,04 Eur išmokėtos draudimo išmokos bei 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies atlyginimas (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas. Ieškovas už ieškinį pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą sumokėjo 31,29 Eur žyminio mokesčio ir pateikė turėtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus, todėl ši suma priteistina iš atsakovės UAB „Redeka“.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės UAB „Redeka“ (juridinio asmens kodas 157038822) ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ 609,04 Eur (šešis šimtus devynis eurus 4 ct) išmokėtos draudimo išmokos bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo 609,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-05-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 31,29 Eur (trisdešimt vieną eurą 29 ct) bylinėjimosi išlaidų (Priteistos sumos mokėtinos į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, banko kodas 70440).