- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- e2A-600-368/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01167-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- VšĮ „HC Gaivineta“
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Danutės Burbulienės ir Vytauto Kursevičiaus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliančių AB „Lietuvos draudimas“ ir VšĮ HC „Gaivineta“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei VšĮ „HC Gaivineta“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje, E. Č. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės VšĮ „HC Gaivineta“ 8755,74 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. liepos 7 d. Prancūzijoje VšĮ „HC Gaivineta“ priklausančios transporto priemonės MAN 12.225, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas E. Č. sukėlė eismo įvykį. Eismo įvykio metu buvo padaryta žala F. L. priklausančiai transporto priemonei – motociklui Kawasaki, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu vilkikas buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovė kompensavo eismo įvykio metu atsiradusią žalą, išmokėdama 8755,74 Eur draudimo išmoką. Eismo įvykio metu E. Č. transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus. Nustatyta alkoholio koncentracija – 0,48 ml/l. E. Č. eismo įvykį sukėlė eidamas savo darbines pareigas, todėl pareigą atlyginti žalą ieškovei turi atsakovė.
2. Atsakovė VšĮ „HC Gaivineta“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad trečiasis asmuo E. Č. VšĮ „HC Gaivineta“ dirbo nuo 2012-07-26 iki 2016-08-12 vilkiko vairuotoju. Apie įvykį Prancūzijoje atsakovei tapo žinoma ne iš karto, o tik praėjus kuriam laikui po jo, gavus iš draudiko informaciją, o vėliau ir 2017-05-05 reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos kompensavimo, dėl kurio iš E. Č. buvo pareikalauta pateikti rašytinį pasiaiškinimą apie įvykį Prancūzijoje. Darbdavys buvo patikintas, kad E. Č. su draudimo kompanija visus klausimus išsispręs asmeniškai. Pažymėjo, kad ieškovei teigiant, kad atsakovė privalo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas išmokas, nes jos darbuotojas E. Č. transporto priemonę vairavo neblaivus, tuomet ieškovė privalo įrodyti šias aplinkybes, t. y. kad E. Č. yra kaltas dėl įvykio ir jį sukėlė vairuodamas neblaivus. Byloje nėra nė vieno įrodymo tiesiogiai įrodančio, kad dėl įvykio kaltu yra pripažintas E. Č., kad buvo nustatytas jo neblaivumas, kada ir kokiomis priemonėmis tai padaryta. Atsakovė taip pat laikė nepagrįstu ir prašomos priteisti draudimo išmokos dydį, nes nėra įvertintas transporto priemonės (keistų dalių) nusidėvėjimas, neturėjo būti skaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis, sąskaitose nurodyti mokesčiai yra nepagrįsti.
3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje, E. Č. atsiliepimo nepateikė nors apie procesą buvo informuotas tinkamai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
5. Teismas nurodė, jog kaltu dėl eismo įvykio pripažintas E. Č., tuo metu buvęs atsakovės darbuotojas, jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir savo veiksmais padarė žalą ne tik transporto priemonei – motociklui, bet ir fiziniam asmeniui – motociklo vairuotojui, ir šį faktą įrodo ne tik nuosprendis, eismo įvykio deklaracija, bet ir ekspertizės ataskaita, draudimo bendrovių susirašinėjimas. Teismo vertinimu, trečiojo asmens kaltė dėl eismo įvykio sukėlimo, žalos padarymo ir patvirtintas vairavimo esant neblaiviam faktas, kuris yra reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl regresinio reikalavimo, nagrinėjamoje byloje yra įrodytas.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ InterEurope AG France išmokėjo 8755,74 Eur sumą - 2017-02-23 sumokėjo 5 628,06 Eur, 2018-04-27 sumokėjo 1 519,36 Eur ir 2018-11-12 sumokėjo 1 608,32 Eur (1 300,00 Eur + 308,32 Eur) ir pažymėjo, jog būtent draudikė (ieškovė) turi įrodyti aplinkybes, suteikiančias atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos, žalos dydį. Teismas, spręsdamas žalos priteisimo klausimą rėmėsi ieškovės pateiktais dokumentais, tačiau pabrėžė, jog neužtenka pateikti teismui tik žalos išmoką patvirtinančius dokumentus ir pabrėžė, jog ieškovė turi teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio.
7. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, jog ieškovės nurodyti mokėjimai skirti žalai atlyginti yra tik iš dalies pagrįsti įrodymais, nepateikta jokių duomenų, kokie konkretūs kūno sužalojimai buvo nustatyti nukentėjusiajam F. L., nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jam 2017-02-24 buvo atlikta medicininė ekspertizė, kad ji yra susijusi su eismo įvykio metu padarytais sužalojimais, kokie taikomi papildomai mokesčiai ir kodėl taikomi, kokiu pagrindu padidintas teismo nuosprendžiu priteistos žalos nuo 800 Eur iki 1300 Eur už kūno sužalojimą dydis. Kadangi ieškovė tokių įrodymų nepateikė, teismo posėdžio metu dėl paskaičiuotų ir taikomų papildomų mokesčių paaiškinimų pateikti negalėjo (kodėl ir kokiu pagrindu minėti mokesčiai skaičiuojami), todėl teismas sprendė, jog nepakanka remtis vien draudimo išmokos faktu bendrovei InterEurope AG France sąskaitomis, ką pastaroji išmokėjo nukentėjusiajam ieškovei ir konstatavo, kad nepateikus įrodymų apie taikytiną Prancūzijos teisę ir nedetalizavus Prancūzijos teisės nuostatų, taikė Lietuvos Respublikos teisę (CPK 808 str. 3 d.) ir ieškinį tenkino iš dalies.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria nepriteista ieškovės naudai 2961,04 Eur skolos, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo esminiu argumentu:
8.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias taikytiną teisę, ir šis pažeidimas turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, nes teismas pats savo iniciatyva turėjo nustatyti užsienio teisės turinį, o ne perkelti šią pareigą ieškovei, nes užsienio teisę teismas turi taikyti savo iniciatyva (CK 1.10, 1.12 straipsniai, CPK 808 straipsnis). Jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise; o teismas šalies prašymu gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Ieškovė reiškė reikalavimą atsakovei, kaip draudikui, dėl draudimo sutarties pažeidimo, kuomet atsakovės darbuotojas sukėlė eismo įvykį Prancūzijoje. Žalos dydis buvo apskaičiuotas, pirmiausia, Prancūzijoje vykdant žalos administravimą bei Prancūzijoje nagrinėtoje teisminėje byloje. Taigi, nagrinėjant bylą Lietuvoje pagal ieškovės ieškinį Prancūzijos teisės turinį turėjo nustatyti ir taikyti pats teismas, kadangi teisės aktai, o ne ieškovės ir atsakovės susitarimas, nustatė pareigą žalą administruoti pagal eismo įvykio valstybės teisę.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu atsakovė VšĮ HC „Gaivineta“ prašo AB „Lietuvos draudimas" apeliacinį skundą ir Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiuo esminiu argumentu:
9.1. Kadangi ieškovės ieškinys buvo grindžiamas Lietuvos teise, bylą nagrinėjančiam teismui nekilo poreikio užsienio teisės turinį aiškinti savo iniciatyva (CK 1.12 str.), tačiau tai, kad išmokos buvo sumokėtos atsižvelgiant į užsienio valstybės teisę, turi įrodyti ieškovė, nes tai yra jos ieškinio faktinis pagrindas, t. y. kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys bei jų taikymas sudaro ne teisės, bet fakto klausimą, o šį, kaip minėta, turi įrodyti ieškovė. Ieškovei neįrodžius šių aplinkybių, teismas spręsdamas dėl dalies ieškinio atmetimo pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos teise, t. y. mažino priteistiną suma PVM dydžiu, skaičiavo nusidėvėjimą ir pan. Teismo išaiškinimas, jog ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kokiomis užsienio teisės normomis remiantis buvo išmokėtos prašomos priteisti išmokos, o to nepadarius, taikytina Lietuvos teisė, visiškai atitinka teisinį reglamentavimą ir aktualią teismų praktiką panašiose bylose.
Šalies argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovė VšĮ HC „Gaivineta“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovės naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
10.1. Ieškovei nepateikus įrodymų, jog pagrindinis dokumentas - Prancūzijos teismo sprendimas, kuriuo remiasi ieškovė, yra įsiteisėjęs, kad buvo užtikrintos E. Č. teisės į tinkamą gynybą, vertėją, jam suprantama kalba išaiškintos jo teisės, pareigos ir kt., nesant duomenų, kas įrodė E. Č. dalyvavimą įvykyje, po kiek laiko nuo įvyko tikrintas jo blaivumas, kokiomis priemonės ir t.t., esant nuosekliems E. Č. paaiškinimams, kad įvykyje jis nedalyvavo, darbdaviui nenustačius jokių automobilio sužalojimų, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė įstatyme numatyto pagrindo reikalauti išmokėtos išmokos priteisimo. Atitinkamai, teismui neįvertinus šių aspektų, netinkamai paskirsčius šalims įrodinėjimo pareigą, ieškinys tenkintas nepagrįstai.
10.2. Teismas nepriteisė iš atsakovės 308,22 Eur medicininės ekspertizės išlaidų, nes pateiktuose dokumentuose nebuvo jokių duomenų, kad ši ekspertizė priežastiniu ryšiu susijusiu su bylai aktualiu įvykiu, o 1 300 Eur kompensaciją sumažino iki 800 Eur kaip buvo priteista Prancūzijos teismo sprendimu. Teismas turėjo atmesti ir likusią reikalavimo dalį dėl 800 Eur. Ši suma Prancūzijos teismo buvo priteista tiesiogiai iš E. Č., taigi pareiga vykdyti tokį teismo sprendimą tenka būtent E. Č., o jam neatliekant mokėjimų, turi būti pradėtos išieškojimo procedūros. Byloje nėra duomenų, ar E. Č. yra atlyginęs iš jo priteistą žalą ar ne, ar nėra pradėtos kokios nors priverstinio išieškojimo procedūros. Net sprendžiant, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę, priteistina žala turėtų būti dar labiau mažinama ieškovei neįrodžius visų prašomų priteisti sumų pagrįstumo, tikslingumo, priežastinio ryšio su ginčui aktualiu įvykiu ir kt. Be to, taip pat ir procesinės palūkanos turėtų būti priteisiamos diferencijuotai už skirtingus laikotarpius atsižvelgiant į tai, kada dėl konkrečios sumos buvo pareikštas reikalavimas teisme.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo atmesti VšĮ „HC Gaivineta“ apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
11.1. Visi atsakovės argumentai, susiję su E. Č. elgesiu ir pan., yra tik jos pačios vertinimas. Ieškovė pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad eismo įvykis Prancūzijoje buvo užfiksuotas, buvo pradėtas baudžiamasis procesas ir priimtas atitinkamas teismo sprendimas, kuriame buvo minima ir neblaivumo aplinkybė. Ieškovės nuomone, tokių duomenų pakanka spręsti, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę.
11.2. Nesutinka su apeliantės pozicija, kad teismas turėjo mažinti priteistinos žalos dydį ir neturėjo būti atlyginamos ekspertizės išlaidos. Byloje yra pateikti dokumentai apie tai, kad tokios išlaidos buvo patirtos, kad jos yra susijusios su byloje nagrinėjamais įvykiais, todėl pagrindo nepriteisti tokių išlaidų nėra. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad baudžiamojo proceso metu žalos atlyginimas buvo priteistas iš E. Č., o ne iš ieškovės, todėl ji neturėjo pagrindo atlyginti tokių išlaidų. Ieškovei pareiga atlyginti priteistą žalą, atsiradusią eismo įvykio metu, kilo iš draudimo sutarties, sudarytos su atsakove. Žalą ieškovė atlygino pagrįstai ir teisėtai. Apeliacinio skundo argumentas, kad tuo atveju, jeigu E. Č. priteistos žalos neatlygino, iš jo turėjo būti žala išieškoma priverstine tvarka, yra neįrodytas ir nepagrįstas jokiais teisės aktais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliančių apeliaciniai skundai atmestini.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Šalys nesutinka su teismo sprendimu. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias taikytiną teisę, ir šis pažeidimas turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, nes teismas pats savo iniciatyva turėjo nustatyti užsienio teisės turinį, o ne perkelti šią pareigą ieškovei ir dėl šios priežasties nepagrįstai nepriteisė 2961,04 Eur žalos atlyginimo iš atsakovės. Atsakovė aplamai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista žalos atlyginimo suma ir nurodo, kad ieškovė neįrodė įstatyme numatyto pagrindo reikalauti išmokėtos išmokos priteisimo. Su šalių apeliacinių skundų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
15. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tik pasisako dėl pagrindinių apeliacinių skundų motyvų.
16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016-07-07 Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojas E. Č., būdamas neblaivus, vairavo automobilį MAN 12.225, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kitą transporto priemonę Kawasaki, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ją apgadino bei sutrikdė apgadintos transporto priemonės vairuotojo F. L. sveikatą. Atsakovė nesutinka su ieškovės išmokėtos nukentėjusiajam asmeniui ir prašomos priteisti iš jos regreso tvarka žalos dydžiu ir jį ginčija. Teigia, kad ieškovė, nepatikrinusi InterEurope AG France išmokėtos nukentėjusiajam asmeniui 8755,74 Eur sumos pagrįstumo, kuri yra aiškiai per didelė, pervedė prašomą sumą ir reikalauja atsakovės regreso tvarka žalą atlyginti. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ InterEurope AG France išmokėjo 8755,74 Eur sumą - 2017-02-23 sumokėjo 5 628,06 Eur, 2018-04-27 sumokėjo 1 519,36 Eur ir 2018-11-12 sumokėjo 1 608,32 Eur (1 300,00 Eur + 308,32 Eur) (1 t., b. l. 6, 86, 178). Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 5794,70 Eur išmokėtą draudimo išmoką, kitoje dalyje reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė, kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų
17. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, ieškovė teigia, kad teismas pats savo iniciatyva turėjo nustatyti užsienio (Prancūzijos) teisės turinį, o ne perkelti šią pareigą ieškovei ir dėl šios priežasties nepagrįstai nepriteisė 2961,04 Eur žalos atlyginimo iš atsakovės. Tai yra ieškovė kelia klausimą dėl teismo pareigos nustatyti užsienio teisės turinį.
18. Atsakant į šį ieškovės argumentą, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės argumentu, kad užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). CK 1.12 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (lot. ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.
19. Visgi, šiuo atveju, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi TPVCAPDĮ iš esmės nustatytos taikytinos teisės taisyklės, kuriomis Biuras atlygina žalą pagal eismo įvykio vietos privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Nurodytos nuostatos koreliuoja su 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsniu, pagal kurį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos draudikų biuras savo veikloje turi vadovautis tiek Vidaus nuostatais, tiek ir TPVCAPDĮ, teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas jis įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas).
21. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovės, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (20 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą). Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 52 punktas).
22. Pagal naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką, Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytos žalos, ieškovei tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 43 punktas; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 36 punktas).
23. Byloje nustatyta, kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens (kuris vairavo transporto priemonę neblaivus), atsiranda draudimo sutarties pagrindu. Ieškovė kompensavo eismo įvykio metu atsiradusią žalą, išmokėdama 8755,74 Eur draudimo išmoką, kurią sudaro 1519,36 Eur socialinio draudimo išmokos, 5628,06 Eur už nukentėjusiam priklausančios transporto priemonės sugadinimą, 1300 Eur kompensacija nukentėjusiam asmeniui ir 308,32 Eur ekspertizės išlaidos. Teismas sumažino sekančias priteistinas sumas iš atsakovės: už nukentėjusiam priklausančios transporto priemonės sugadinimą (vietoj ieškovės prašomos 5628,06 Eur, priteisė 3475,34 Eur) kompensaciją nukentėjusiam asmeniui (vietoj ieškovės prašomos 1300 Eur, priteisė 800 Eur) ir nepriteisė 308,32 Eur ekspertizės išlaidų.
24. Minėta, jog ieškovei tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Byloje esančių įrodymų visuma bei šalių paaiškinimai teismo posėdžių metu patvirtina, kad ieškovė nepagrindė dalies apgadintos transporto priemonės - motociklo Kawasaki, modelio metai 2009 remonto išlaidų, medicininės ekspertizės išlaidų ir neįrodė, kodėl papildomu susitarimu su nukentėjusiuoju padidino Prancūzijos teismo nuosprendžiu priteistą 800 Eur žalos atlyginimą už kūno sužalojimą iki 1300 Eur. Įvertinus minėtas aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, jog ieškovė nepateikė įrodymų apie taikytiną Prancūzijos teisę ir nedetalizavo Prancūzijos teisės nuostatų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teise (CPK 808 str. 3 d.) (Taisyklių 15 punktu LR Susisiekimo ministro ir LR Finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“) ir už transporto priemonės apgadinimą priteisė 3475,34 Eur, už nukentėjusiojo kūno sužalojimą – 800 Eur. Ir vertinti padarytų išvadų kitaip, nei jas vertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų
25. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista žalos atlyginimo suma ir nurodo, kad ieškovė neįrodė įstatyme numatyto pagrindo reikalauti išmokėtos išmokos priteisimo. Atsakovės nuomone, ieškovė turėjo įrodyti, kad Prancūzijos teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, kad buvo užtikrintos E. Č. teisės į tinkamą gynybą, vertėją, jam suprantama kalba išaiškintos jo teisės, pareigos ir kt., Pasak atsakovės, nesant duomenų, kas įrodė E. Č. dalyvavimą įvykyje, po kiek laiko nuo įvyko tikrintas jo blaivumas, kokiomis priemonės ir t.t., esant nuosekliems E. Č. paaiškinimams, kad įvykyje jis nedalyvavo, darbdaviui nenustačius jokių automobilio sužalojimų, ieškovė neįrodė įstatyme numatyto pagrindo reikalauti išmokėtos išmokos priteisimo. Atitinkamai, teismui neįvertinus šių aspektų, netinkamai paskirsčius šalims įrodinėjimo pareigą, atsakovė laiko, jog ieškinys tenkintas nepagrįstai.
26. Pasisakant dėl šio atsakovės argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą, civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).
27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė, išmokėjusi žalos atlyginimą, už atsakovės transporto priemone sukeltą žalą, pateikė į bylą sekančius dokumentus – 2016-12-16 Prancūzijos Douai Apeliacinio teismo, Avesnes-sur-Helpe Aukščiausios instancijos teismo koregavimo nuosprendžio kopiją, iš kurios matyti, kad atsakovės darbuotojas buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio Prancūzijoje (1 t., b. l. 140-143), Prancūzijos draudiko InterEurope AG France, sureguliavusio žalą ir išmokėjusio nukentėjusiajam žalos atlyginimą, sąskaitas ir raštus su reikalavimu dėl žalos atlyginimo transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos draudikui (ieškovei) (I t., b. l. 99-103), ieškovės sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir kt. (I t., b. l. 8).
28. Taigi, teisėjų kolegija, vertindama ieškovės pateiktų įrodymų visumos įrodomąją reikšmę, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismai teisingai nustatė, jog ieškovės pateikti įrodymai turi tiesioginį ryšį su įrodinėjimo dalyku, įrodymai yra leistini, patikimi, įrodinėjimo pareiga paskirstyta tinkamai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010 ir kt.), teismo išvados dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo padarytos pagal vidinį teismo įsitikinimą, kuris pagrįstas visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesant esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nors atsakovė VšĮ „HC Gaivineta“ apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės darbuotojas vairavo transporto priemonę neblaivus, tačiau, teisėjų kolegija laiko, jog priešingai į bylą pateikti ieškovės dokumentai – teismo sprendimas bei dokumentai, surašyti bylą nagrinėjant teisme, patvirtina, kad buvo nustatytas jos buvusio darbuotojo E. Č. neblaivumo faktas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės pozicija, kad atsakovės argumentai apie tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog teisminio proceso Prancūzijoje metu buvo užtikrintos E. Č. teisės į tinkamą gynybą, vertėją, jam suprantama kalba išaiškintos jo teisės, (pareigos), kad sprendimas yra įsiteisėjęs, neturi šios bylos nagrinėjimui jokios teisinės reikšmės. Pastebėtina ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei VšĮ „HC Gaivineta“, trečiajam asmeniui E. Č. dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, procesu jis nesidomėjo, reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų paneigti ieškovės pateiktus rašytinius dokumentus, jis į bylą taipogi neteikė, todėl atsakovės argumentai, susiję su trečiojo asmens E. Č. teisėmis, kuris jomis pats nesinaudoja, vengdamas teisminių procesų, yra atmestini kaip nepagrįsti.
29. Pirmosios instancijos teismas grindė padarytas išvadas, sprendime analizavo ir įvertino ne tik ieškinio pareiškime, kituose procesiniuose dokumentuose ir susirašinėjimo bei Prancūzijos teismo koregavimo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes, bet ir ieškovės, atsakovės, jų atstovų pirmosios instancijos teismo žodinio proceso metu pateiktus paaiškinimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė pagrindė ieškinį iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovei 5794,70 Eur žalos atlyginimo. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė atsakovė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
30. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).
31. Atmetus apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas už apeliacinių skundų ar atsiliepimų į juos parengimą, nespręstinas.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.