Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-904-671/2015, pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. B. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

5. Ieškovas pateikė teismui ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, ignoravo tiek paminėtas teisės aktų nuostatas, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir savo sprendimą sumažinti ieškovo reikalaujamų priteisti nuostolių dydį iki 2771,55 Eur grindė vien tik į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą neįtraukto specialisto D. G. sudarytu retrospektyviniu transporto priemonės vertinimu Nr. R20140905-3. Minėtas vertinimas ne tik atliktas, neatsižvelgiant į sugadintų transporto priemonių remonto kainos nustatymą reguliuojančias Švedijos teisės aktų nuostatas, bet ir neatitinka Lietuvos norminių teisės aktų nuostatų. Apeliantas papildomai pateikė teismui apelianto Žalų administravimo departamento išvadą, kurioje detaliai pasisakoma dėl Vertinimo bei pateikiamas paaiškinimas dėl Švedijoje atlikto remonto darbų kainos paskaičiavimo.

6. Pats atsakovas privalėjo laikytis teisės aktų reikalavimų ir pasirūpinti, kad jo vairuojama transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, turėjo ir galėjo pasidomėti jo vairuota transporto priemone padaryta žala, jos aplinkybėmis, esant prieštaravimams - teikti argumentuotus prašymus/paaiškinimus kompetentingoms Švedijos institucijoms . To atsakovas nepadarė, o ginčyti dėl jo kaltės įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos dydį pradėjo tik pareiškus pastarajam ieškinį Lietuvos teisme.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, yra išaiškinęs, kad kai Transporto priemonių draudikų biuras sumoka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, tuomet Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose. Nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, todėl teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Kasacinis teismas konstatavo, kad, regreso tvarka reikalaudamas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtų išmokų, Biuras savo reikalavimą grindžia tuo, jog atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir į eismo įvykio valstybės teisės aktus sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Faktinį reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, o Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Kadangi Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau atsakovui ginčijant šią aplinkybę (kaip yra šiuo atveju), ieškovas turi teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio. Tai neužkerta kelio kitai šaliai teikti įrodymus ir įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodo ieškovas.

Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, plėtojant pirmiau nurodytą teisės aiškinimą konstatuota, kad tais atvejais, kada ieškovas – Transporto priemonių draudikų biuras, sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014).

Dar vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad prievolė sumokėti išmokos sumą regreso tvarka atsiranda TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, o atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis atitinkamos užsienio valstybės teisės normomis ir pagal šios valstybės teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).

Remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika darytina išvada, kad atsakovui ginčijant, jog Biuro išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir (ar) tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, šią aplinkybę turi įrodyti ieškovas – t. y. Biuras. Kartu pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Remiantis CPK 12 str., kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Todėl nagrinėjamojoje byloje atsakovas, teigdamas, kad Biuras išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo nepagrįstai, privalo nurodyti, kodėl, jo manymu, kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro sprendimas dėl išmokos nukentėjusiam asmeniui išmokėjimo ir atitinkamas Biuro sprendimas dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjimo yra nepagrįstas. Atsakovo nesutikimo su Biuro sprendimu dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui motyvai gali būti įvairūs: atsakovas gali gintis nuo pareikšto reikalavimo įrodinėdamas, kad tarp jo ir žalą patyrusio asmens apskritai nesusiklostė civilinės atsakomybės teisiniai santykiai (pvz., kad nenustatyta jo kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu atsirado žala), kad iš jo priteistina mažesnė, nei reikalaujama, suma (pvz., kad užsienio valstybės atsakinga institucija, sureguliuodama žalą, ją neteisingai apskaičiavo), kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras nesilaikė Bendradarbiavimo nuostatuose įtvirtintų žalos administravimo procedūrų ir pan. Atsakovo pareiga nurodyti nesutikimo su Biuro sprendimu išmokėti išmoką pagal užsienio valstybės atsakingos institucijos reikalavimą motyvus yra svarbi atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo principą (CPK 7 str. 1 d.), nes priklausomai nuo jų bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl taikytinų užsienio valstybės teisės normų ir byloje nustatinėtinų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

Todėl nepagrįsti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad Transporto priemonių draudikų biurui sumokėjus 5957,37 Eur išmoką Švedijos nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškus atgręžtinį reikalavimą atsakovui V. B., neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pastarasis netenka teisės gintis nuo pareikšto reikalavimo.

Byloje nustatyta, kad 2011-10-05 Š., K. mieste, atsakovui vairuojant automobilį VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuojant atbuline eiga 10-20 km/val. greičiu iš privataus sklypo, įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinta transporto priemonė OPEL ASTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įlenkta bei įbrėžta dešinioji automobilio pusė (t. 1, b. l. 25-28). Iš K. L. Policijos Kelių eismo registro įrašo duomenų matyti, kad atsakovas V. B. pripažino, kad tuomet, kai pradėjo važiuoti atbulas į O. gatvę, nepastebėjo automobilio, į kurį atsitrenkė važiuodamas atbulas, jo automobiliui nebuvo kviesta techninė pagalba kelyje, žala padaryta galinio bamperio kairėje pusėje (t. 3, b. l. 32-36). Iš K. L. Policijos pateiktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad atsakovui vairuojant automobilį VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintos transporto priemonės OPEL ASTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo skardos visoje dešinėje pusėje, taip pat posūkio žibintas dešinėje pusėje, šios žalos buvo pastebėtos vietoje (t. 3, b. l. 39-42). A. K. policijos pateiktuose dokumentuose įvardijamas kaip įtariamasis dėl eismo įvykio (t. 3, b. l. 54). Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovo kaltę dėl 2011-10-05 Švedijoje įvykusio eismo įvykio patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nors atsakovas dėl kilusio eismo įvykio nebuvo nubaustas administracine tvarka, tai nereiškia, kad atsakovui nekyla civilinė atsakomybė. Jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusio asmens kaltę dėl kilusio eismo įvykio byloje nepateikta, todėl atsakovui kyla civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą (CK 6.270 str. 1 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nėra pateikęs apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kas reiškia, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog yra kaltas dėl kilusio eismo įvykio, todėl plačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija nepasisako.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo, įrodinėjo, kad iš jo priteistina mažesnė, nei reikalaujama, suma, nes užsienio valstybės atsakinga institucija, sureguliuodama žalą, ją neteisingai apskaičiavo, o būtent, kad eismo įvykio metu įvyko tik nežymus transporto priemonių kontaktas, todėl yra paskaičiuota per didelė nuostolių suma, į darbų sąmatą įtraukti visiškai su eismo įvykiu nesusiję automobilio remonto darbai bei pirktos detalės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas turi pagrįsti/įrodyti žalos dydį, o ne besąlygiškai Švedijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą draudimo išmoką siekti prisiteisti iš atsakovo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2012-10-08 tarptautinio mokėjimo pavedimu Švedijos nacionaliniam draudikų biurui pervedė 51283,00 SEK (5957,37 Eur), šią sumą sudaro 44594 SEK (5180,34 Eur) žalos atlyginimo nukentėjusiajai suma ir 6689 SEK (777,03 Eur) administravimo išlaidos, ieškovas šį apmokėjimą atliko pagal Švedijos nacionalinio draudikų biuro 2012-08-14 reikalavimą ( t. 1, b. l. 55, 23-24). Žalos dydį ieškovas grindžia Švedijos nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija, nukentėjusiosios automobiliui atlikto remonto darbų įvertinimu (t. 1, b. l. 34-39), kur matyti, kad eismo įvykio metu apgadintai transporto priemonei OPEL ASTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atlikti remonto darbai, kurių dalis pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti visiškai nesusijusiais su automobiliui padarytais sugadinimais. Nors, kaip jau buvo nustatyta, pagal Švedijos policijos pateiktus duomenis autoįvykio metu transporto priemonei OPEL ASTRA buvo įlenkta bei įbrėžta dešinioji automobilio pusė, apgadintos kėbulo skardos visoje dešinėje pusėje, taip pat posūkio žibintas dešinėje pusėje, tačiau pagal pateiktą atliktų remonto darbų sąmatą minėtai transporto priemonei buvo remontuoti/keisti galinio veidrodėlio gaubtas, vidinio galinio veidrodžio gaubtas, centrinis užraktas, priekinių durelių kolonėlės, priekinių/galinių durelių langų pakėlėjai, priekinis stiklas, galiniai žibintai, kolonėlės, pavarų dėžė, galinių durelių apmušalai ir panelė ir kt. Tai, kad buvo padaryti nežymūs automobilio dešinės pusės sugadinimai kito automobilio kablio lygmenyje matyti iš byloje esančių fotonuotraukų (t. 1, b. l. 67-61). Nesutikdamas su ieškovo argumentais dėl žalos dydžio, atsakovas pateikė teismui UAB „Pajūrio autorika“ atliktą automobilio OPEL ASTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) retrospektyvinį vertinimą, kur nustatyta, kad minėtos transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai su PVM, įvertinus keistinų dalių 19 proc. nusidėvėjimą taikomą 5-erių metų automobiliams (2012 m. spalio mėn.) sudaro 7107 Lt (2058,33 Eur), nurodyta, kad tikėtina, jog transporto priemonės rinkos vertė Švedijoje iki įvykio 2012 m. spalio mėn. – 23361 Lt (6765,81 Eur), sugadintos transporto priemonės atstatymas iki buvusios prieš sugadinimą techninės būklės bei eksploatavimo savybių ekonominiu požiūriu yra naudingas (t. 2, b. l. 85). Retrospektyvinį vertinimą atlikęs vertintojas D. G. kaip specialistas buvo apklaustas teismo posėdyje, jis yra pasirašytinai davęs teisme priesaiką sakyti byloje tiesą (t. 3, b. l. 82). Jis nurodė, kad jau daugiau kaip dešimt metų dirba šį darbą, yra inžinierius –mechanikas, o išanalizavus ieškovo pateiktą atliktų remonto darbų sąmatą akivaizdžiai matyti „darbų prirašinėjimas“ (garso kolonėlės keitimas, priekinio stiklo keitimas, automobilio durų vidinė apdaila, stiklų keltuvai ir pan., kodėl reikėjo keisti durų rankenėles, jeigu jos buvo tik nubrozdintos ir pan.), atlyginant žalą negali būti atliekama jokių pagerinimo darbų, žalos atlyginimas negali būti pasipelnymo šaltiniu, remontuojant automobilį reikia jį atstatyti tik iki autoįvykio buvusią būklę, dalį detalių reikėjo keisti, tačiau skardų įlenkimus galima ir būtina taisyti, tokios detalės nėra keičiamos ir vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo kriterijais (2015-08-27 garso įrašo laikas 07:30 - 27:06). Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje automobilio OPEL ASTRA rinkos vertė eismo įvykio metu nustatyta panaši (apie 23000 Lt (6660 Eur)), o remonto darbų Švedijoje atlikta už 17909 Lt (5186 Eur) sumą, t. y. automobilio vertė yra panaši remonto vertei, nors automobiliui padaryti neesminiai ir nežymūs sugadinimai, kas leidžia teigti, jog automobilio remontas Švedijoje turėjo būti ekonomiškai nenaudingas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo motyvai apie tai, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, kad ieškovo pateikti įrodymai vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, visiškai nepagrįsti. Įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas tik su apeliaciniu skundu pateikė išsamius atsikirtimus į retrospektyvinį vertinimą atlikusio vertintojo D. G. padarytas išvadas (t. 3, b. l. 97-100), nors tokius atsikirtimus turėjo ir galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė. Pažymėtina, kad retrospektyvinis vertinimas atliktas 2014 m. rugsėjo 5 d., o byla pirmosios instancijos teisme baiga nagrinėti iš esmės beveik po metų, t. y. 2015 m. rugpjūčio 27 d., todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako (CPK 314 str.), nurodydama, kad ta aplinkybė, jog Švedijoje ir Lietuvoje yra taikomi skirtingi PVM dydžiai ar, kad, anot ieškovo, Švedijoje remontuojant automobilį nėra taikomas dalių nusidėvėjimas, neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ieškovo prašomos priteisti žalos dydis yra per didelis ir nepagrįstas (CPK 185 str.). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad išmokos Švedijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos, atsižvelgiant į Švedijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius Švedijos policijos duomenis apie minėtą eismo įvykį, atsižvelgdama į iš nuotraukų matomus transporto priemonei padarytus apgadinimus, įvertinusi atliktą apgadintos transporto priemonės retrospektyvinį vertinimą bei vertinimą atlikusios specialisto duotus parodymus pirmosios instancijos teisme, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad padarytos žalos dydis mažintinas iki Lietuvos specialistų nurodytų transporto priemonės atkūrimo kaštų dydžio, pridedant administravimo išlaidas.

Dėl išdėstyto, Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.