- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-15
- Bylos Nr.
- e2A-307-368/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-02195-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius (pran.), Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- A. S.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Mockevičiaus (pranešėjas), I. S. ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. S. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui A. S. dėl išmokėtų sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AAS „Gjensidige Baltic“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. S. 38502,50 Eur žalos atlyginimo, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-10-26 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 794,00 Eur žyminio mokesčio ir 290,61 Eur išlaidų už vertimo paslaugas. Nurodė, kad 2014-06-22 Olandijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairuodamas transporto priemonę Fiat Stilo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (drausta ieškovės bendrovėje), atsitrenkė į kitą transporto priemonę Jaguar S-type, valst. Nr. 27-PS-DJ, ją apgadino bei sutrikdė apgadintos transporto priemonės vairuotojo Y. B. sveikatą. Atsakovas eismo įvykio metu buvo neblaivus. Ieškovė, išmokėjusi žalą nukentėjusiam asmeniui, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą.
Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies. Teigė, kad ieškovės išmokėta suma dėl sukelto autoįvykio Olandijoje ir nukentėjusiojo autoįvykyje asmens Y. B. sveikatos sutrikdymo yra nereali, nes byloje nebuvo pateikti jokie duomenys apie nukentėjusiojo asmens sužalojimus. Nurodė, kad byla išvis neteisminga Lietuvos teismams, draudimo bendrovė neturėjo jokios teisės savo iniciatyva mokėti bet kokias išmokas, nes draudimo įmoka privalomojo civilinės atsakomybės draudimo negalėjo apimti metinės kito asmens algos tariamo gydymosi laikotarpiu, ir yra praleista ieškinio senatis. Sutiko atlyginti 10000 eurų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinys tenkintas visiškai.
Teismas nustatė, jog kadangi ieškovės buveinė yra Lietuvos Respublikoje, atsakovo paskutinė žinoma gyvenamoji vieta tiek draudimo sudarymo sutarties metu, tiek eismo įvykio ir pradėtos ikiteisminės žalos išieškojimo procedūros metu buvo Lietuvos Respublikoje, draudimo sutartyje taip pat šalys susitarė, kad ginčai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl byla yra teisminga Lietuvos teismams.
Teismas nurodė, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ieškovė nukentėjusiam asmeniui išmokas dėl eismo įvykio išmokėjo dviem mokėjimo nurodymais 2014-10-23 ir 2015-01-08, todėl kreipimosi į teismą 2016-05-16 dienai trijų metų ieškinio senaties terminas žalai atlyginti regreso tvarka nėra praleistas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad atsakovas, būdamas neblaivus su jam priklausančia Lietuvoje registruota transporto priemone, apdrausta ieškovės bendrovėje, padarė autoįvykį Olandijoje, ieškovė atlygino padarytą žalą pagal Olandijos draudimo bendrovės (ar įstaigos administruojančios žalą) reikalavimą, todėl pagal galiojančius įstatymus turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus. Teismas taip pat padarė išvadą, kad draudimo bendrovė tik privalo išmokėti tą sumą, kurios reikalauja užsienio draudimo bendrovė (ar nukentėjusiojo patirtą žalą administruojanti įstaiga), nes Lietuvos draudimo bendrovė, apdraudusi atsakovo Lietuvoje registruotą transporto priemonę, neturi jokios kompetencijos spręsti klausimo dėl užsienio draudimo bendrovės (ar žalą administruojančios įstaigos) išmokėtos nukentėjusiajam asmeniui žalos, jos sudėties, dydžio, būtinumo ar reikalingumo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) A. S. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti, tenkinant jį iš dalies – priteisti iš atsakovo A. S. 10000 Eur žalos atlyginimo, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-05-16 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašo civilinės bylos nagrinėjimo metu paskirti teismo medicininę ir psichiatrinę psichologinę ekspertizę dėl 2014-06-22 eismo įvykio Y. B. patirtų sužalojimų, užduodant ekspertams konkrečius klausimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad draudimo bendrovė neturi jokios kompetencijos spręsti klausimo dėl užsienio žalą administruojančios įstaigos išmokėtos nukentėjusiajam asmeniui Y. B. žalos, jos sudėties, dydžio, būtinumo ar reikalingumo. Priešingai nei nustatė teismas, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPDĮ) 15 str. 6 d. numatyta, kad asmeniui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje numatytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį, ir medicininės apžiūros pažymomis.
Remiantis kasacinio teismo praktika, asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti ar atitinkamos draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu).
Priešingai nei nustatė teismas, ieškovės prie ieškinio pridėtuose dokumentuose nurodyti mokėjimai skirti žalai atlyginti yra nepagrįsti įrodymais ir yra aiškiai per dideli. O iš paties ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad jokie kūno sužalojimai Y. B. nebuvo nustatyti, nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad Y. B. apkritai lankėsi pas psichoterapeutą, kokie sveikatos sutrikimai jam buvo nustatyti ir koks paskirtas gydymas. Be to, ieškovo atstovas Intereurope AG rašte pripažino, kad bus labai sunku nustatyti priežastingumą. Atsižvelgiant į jokių Y. B. sveikatos sutrikimą patvirtinančių įrodymų nebuvimą, taip pat į sumokėtos išmokos dydį, nepaneigta ieškovės darbuotojų, teisinių atstovų ir Y. B. piktnaudžiavimo tikimybė, t. y. prasimanytais pagrindais padidinus išmokos dydį, vėliau išmoka šių asmenų galėjo būti pasidalinta ir pasisavinta.
Ieškovas, remiantis CPK 808 str. 2 d. privalėjo pateikti įrodymus apie taikytiną užsienio teisę, kad pagal Olandijos teisę ir teismų sprendimus žalą patyręs asmuo yra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti patirtus kūno sužalojimus, sveikatos sutrikimą arba kad dėl paties eismo įvykio fakto kūno sužalojimo nedarbingumo faktai yra preziumuojami, tačiau ieškovas šių aplinkybių neįrodė. CPK 808 str. 3 d. suteikia galimybę teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavykus įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikyti Lietuvos Respublikos teisę. Ieškovui nepateikus įrodymų apie taikytiną Olandijos teisę ir nedetalizavus Olandijos teisės nuostatų, kurių nenurodydamas teikė patarimus ieškovei jos atstovas Intereurope AG 2016 10-14 rašte, teismas privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos teisę ir vadovautis Lietuvos Respublikos teismo praktika, nustatant Y. B. patirtos žalos ir ieškovės išmokėtos išmokos pagrįstumo faktą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti teismo medicininę ir teismo psichiatrinę ekspertizę, siekiant nustatyti Y. B. patirtus sužalojimus ir nedarbingumo laikotarpį pagal ieškovės su ieškiniu pateiktus Intereurope AG dokumentus.
Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, įtvirtintas TVCAPDĮ 22 str. 1 d. reglamentuojančias sumokėtų išmokų grąžinimą. Taip pat sutinkamai su CPK 808 str. 3 d. teismas privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos teisę, o jos netaikydamas, teismas netinkamai pritaikė ir CK 6.249 str. 1 d. nes pripažino pagrįsta ieškovės išmoką neegzistuojantiems nuostoliams (t. y. nenustačius asmens turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų, negautų pajamų), atlyginti.
Pateiktu atsiliepimu ieškovė AAS „Gjensidige Baltic“ prašo apelianto (atsakovo) skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia sekančiais argumentais:
Ieškovas neprivalėjo įrodyti Olandijos teisės turinį. CPK 808 str. 2 d. ginčo atveju netaikytina, kadangi užsienio teisės taikymas nėra nustatytas draudimo sutartyje. Pagal LR TPVCAPDĮ 16 str. 1 d. išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, tada pagal CPK 808 str. 1 d. užsienio teisės turinį nustatyti ir aiškinti turi teismas savo iniciatyva.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto (atsakovo) A. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad atsakovas su ieškove 2014-05-14 sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis) Nr. SGB 1967705, kuria buvo apdraustas atsakovui priklausanti transporto priemonė Fiat Stilo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (34, 35 b. l.). 2014-06-22, praėjus mėnesiui po draudimo sutarties sudarymo Olandijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu neblaivaus (nustatytas 1,9 prom. girtumas) atsakovo A. S. vairuojama transporto priemonė atsitrenkė į Olandijos piliečio Y. B. vairuojamą automobilį Jaguar S-Type, valst. Nr. 27-PS-DJ, ją apgadino ir sutrikdė apgadintos transporto priemonės vairuotojo sveikatą. Avarijos kaltininku pripažintas atsakovas. Ieškovas dėl minėto eismo įvykio iš viso atlygino 38502,50 Eur dydžio nuostolius, t. y. 3015,05 Eur (36 b. l.) už apgadintą transporto priemonę ir 35847,45 Eur už asmens sveikatos sužalojimą (pagal išmokų aktus 38-43 b. l.). Kadangi atsakovas vairavo automobilį neblaivus, tai ieškovas, atlyginęs dėl eismo įvykio atsiradusią žalą, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, atsakovas savo poziciją grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą turėjo tikrinti ar nebuvo priskaičiuota pernelyg didelė suma, ta suma pervesta ne Olandijos draudimo bendrovei ir ne žalą administruojančiai įstaigai, o teisinių paslaugų bendrovei Intereurope AG, ieškovė pateikdama teismui ieškinį, nepridėjo jokių dokumentų, patvirtinančių, kad Y. B. apkritai lankėsi pas psichoterapeutą, kokie sveikatos sutrikimai jam buvo nustatyti, koks paskirtas gydymas. Priešingai, iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad jokie kūno sužalojimai Y. B. nebuvo nustatyti, o ieškovės atstovas Intereurope AG, rašte pripažino, kad bus labai sunku nustatyti priežastingumą. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų apie taikytiną užsienio teisę.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl draudimo bendrovės, sumokėjusios išmoką kitos valstybės žalą administruojančiai įstaigai, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę į visą išmokėtos draudimo išmokos atlyginimą. Atsakovas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kaip esminį skundo argumentą nurodė tai, kad teismas, spręsdamas žalos atlyginimo dydžio klausimą, visiškai nevertino ieškovės nurodytos 38502,50 Eur sumos pagrįstumo. Nurodo, kad priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovo pridėtuose dokumentuose nurodyti mokėjimai, skirti žalai atlyginti (materialinė žala - 400,00 Eur, Medicinos išlaidos - 1200,00 Eur, Pajamų praradimas – 15920,48 Eur, aktyvumo praradimas – 1050,00 Eur, Pagalba namuose – 1458,12 Eur, Kompensacija už skausmą ir kančias - 3000,00 Eur, Neteisminės reguliavimo išlaidos atstovui – 7500,00 Eur, Pasinaudojimas sveikatos draudimu – 500,00 Eur) yra nepagrįsti įrodymais ir aiškiai per dideli.
Esminiai svarbūs apeliacinio skundo argumentai yra susiję su atlygintos žalos dydžiu, kuri atsakovo nuomone yra aiškiai per didelė, nes teismas, ieškovės išmokėtos žalos sudedamųjų dalių nesiaiškino, tai yra bylos esmės neatskleidimu. Tokiai apelianto (atsakovo) pozicijai teisėjų kolegija iš esmės pritaria, juo labiau, kad ieškovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, savo paaiškinimų dėl eismo įvykio aplinkybių, susidariusios žalos ir atliktų per keletą kartų mokėjimo pavedimų Intereurope AG bendrai 38502,50 Eur sumai, nepateikė. Nagrinėjamu atveju bylos esmė – žalos atlyginimas regreso tvarka ir jos dydžio pagrįstumas.
Žalos atlyginimą regreso tvarka reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau- TPVCAPDĮ) 22 str. 1 d. 1 p., kuriame numatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, <...>; taip pat TPVCAPDĮ 23 str., kuriame nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (23 str. 1 d.). Biuras turi teisę reikalauti, kad nustatytas atsakingas už žalos padarymą asmuo grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą (23 str. 2 d.).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atgręžtinis Transporto priemonių draudikių biuro reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Todėl kai atsakovas ginčija aplinkybę, kad užsienio valstybės draudikų biuro nukentėjusiajam asmeniui išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Jeigu šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įgyvendinti užsienio teisės nustatymo ir taikymo pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-803-580/2016).
Remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika darytina išvada, kad atsakovui ginčijant, jog Biuro išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir (ar) tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, šią aplinkybę turi įrodyti ieškovas – t. y. Biuras. Kartu pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Remiantis CPK 12 str., kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Todėl nagrinėjamojoje byloje atsakovas, teigdamas, kad Biuras išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo nepagrįstai, privalo nurodyti, kodėl, jo manymu, kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro sprendimas dėl išmokos nukentėjusiam asmeniui išmokėjimo ir atitinkamas Biuro sprendimas dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjimo yra nepagrįstas. Atsakovo nesutikimo su Biuro sprendimu dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui motyvai gali būti įvairūs: atsakovas gali gintis nuo pareikšto reikalavimo įrodinėdamas, kad tarp jo ir žalą patyrusio asmens apskritai nesusiklostė civilinės atsakomybės teisiniai santykiai (pvz., kad nenustatyta jo kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu atsirado žala), kad iš jo priteistina mažesnė, nei reikalaujama, suma (pvz., kad užsienio valstybės atsakinga institucija, sureguliuodama žalą, ją neteisingai apskaičiavo), kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras nesilaikė Bendradarbiavimo nuostatuose įtvirtintų žalos administravimo procedūrų ir pan. Atsakovo pareiga nurodyti nesutikimo su Biuro sprendimu išmokėti išmoką pagal užsienio valstybės atsakingos institucijos reikalavimą motyvus yra svarbi atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo principą (CPK 7 str. 1 d.), nes priklausomai nuo jų bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl taikytinų užsienio valstybės teisės normų ir byloje nustatinėtinų teisiškai reikšmingų aplinkybių (Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-47-372/2016).
Naujausioje praktikoje, Lietuvos Aukščiausiasis teismas pateikė Teisingumo teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą – dėl atitinkamiems nacionaliniams draudikų biurams tenkančių procedūrinių pareigų ir atitinkamų bendraatsakių teisių pagal KMTPF direktyvą, Vidaus nuostatus ir Chartiją apimties. 2017 m. kovo 23 d. Generalinio advokato išvadoje (byla C-587/15) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prieš G. D., Jurgitą Dockevičienę 115 punkte siūloma Teisingumo Teismui į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu priimtų Biurų tarybos vidaus nuostatų, pateikiamų 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimo 2003/564/EB dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą priede, negalima aiškinti taip, kad pagal juos reikalaujama, kad taikus susitarimas, sudarytas valstybėje narėje, kurioje įvyko eismo įvykis, nedalyvaujant asmeniui, kuris pripažįstamas kaltu dėl to įvykio, to asmens atžvilgiu automatiškai būtų vykdomas valstybėje narėje, kurioje įregistruotas automobilis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nežiūrint į tai, jog kasacinio teismo praktikoje aptariamas ir šios nutarties 15-17 punktuose nurodytas teisės normų aiškinimas taikomas Draudikų biurui, kai asmenys eismo įvykio kaltininkai yra neapsidraudę transporto priemonės (pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnį), o nagrinėjamu atveju asmuo, avarijos kaltininkas A. S. buvo apsidraudęs transporto priemonę, ir regreso tvarka iš jo reikalauja atlyginti žalą draudimo bendrovė – ieškovė AAS „Gjensidige Baltic“ (pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį), šių išaiškinimų esmė - tas pats faktinis reikalavimo pagrindas. Tai aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį. Žalos atlyginimo regreso tvarka reikalaujanti įstaiga, esanti Lietuvos Respublikoje privalo įrodyti faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės administruojančiai žalą įstaigai, sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, o atsakovui ginčijant šią aplinkybę (kaip yra šiuo atveju), ieškovas turi teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio. Neužtenka pateikti teismui tik žalos išmoką patvirtinančius dokumentus.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2014-06-22 Olandijoje įvyko eismo įvykis, kurio atsakovas neginčija. Atsakovas, būdamas neblaivus, vairavo automobilį Fiat Stilo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kitą transporto priemonę Jaguar S-Type, valst. Nr. 27-PS-DJ, ją apgadino bei sutrikdė apgadintos transporto priemonės vairuotojo Y. B. sveikatą. Atsakovas nesutinka su ieškovės išmokėtos nukentėjusiajam asmeniui ir prašomos priteisti iš jo regreso tvarka žalos dydžiu ir ją ginčija, sutinka tik su 10000,00 Eur žalos atlyginimo suma. Teigia, kad ieškovė, nepatikrinusi Intereurope AG išmokėtos nukentėjusiajam asmeniui didelės 38502,50 Eur sumos pagrįstumo, kuri yra aiškiai per didelė, pervedė prašomą sumą ir reikalauja atsakovo regreso tvarka žalą atlyginti.
Byloje esantis 2014-10-22 Išmokos aktas patvirtina, kad 3015,05 Eur suma pervesta Intereurope AG Vokietija. Mokėjimo paskirtis – dalinė, nukentėjusysis T. D., nukentėjusiojo mašina – Jaguar S-Type (38 b. l.). Vėliau, ieškovė tai pačiai bendrovei Intereurope AG Vokietija pervedė dar atitinkamai 28784,78 Eur ir 6702,67 Eur, viso – 35487,45 Eur, kuriose nurodoma, kad tai žala asmeniui, nukentėjusysis – Y. B. (40-42 b. l.). Be šių Išmokos aktų, ieškovė, grįsdama savo reikalavimą, pateikia į bylą Protokolų fondo informaciją, Duomenis apie kompensaciją ir išlaidas (sąskaitas), susirašinėjimą tarp Intereurope AG ir AAS „Gjensidige Baltic“ atstovės. Iš Duomenų apie kompensacijas ir išlaidas (sąskaitų) matyti, kad žala nukentėjusiam TŠ T. D. susideda iš skirtingų sudedamųjų dalių: policijos ataskaitos, gydymo išlaidų, skausmo ir kentėjimo, įvairios žalos, mokesčio mechanikams, neteisminio sureguliavimo išlaidų, tačiau šių atskirų, žalos sudedamųjų dalių pagrindžiančių įrodymų, byloje nėra. Analogiškai iš susirašinėjimų tarp ieškovės ir žalą reguliuojančios (administruojančios) Intereurope AG, taip pat iš Duomenų apie kompensacijas ir išlaidas (sąskaitas) matyti, kad dėl A. S. padaryto įvykio, ieškovei AAS „Gjensidige Baltic“ siūloma atlyginti nukentėjusiajam Y. B. padaryta žala (ir paskaičiuotos sumos) susideda iš skirtingų sudedamųjų dalių, kaip antai – materialinė žala, medicinos išlaidos, pajamų praradimas, aktyvumo praradimas, pagalba namuose, kompensacija už skausmą ir kančias, neteisminės reguliavimo išlaidos atstovui, pasinaudojimas sveikatos draudimu, bet konkrečių įrodymų, pagrindžiančių kiekvieną iš sudedamųjų dalių sumas, taip pat nėra. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovės prie ieškinio pridėtuose dokumentuose nurodyti mokėjimai skirti žalai atlyginti yra nepagrįsti įrodymais ir galimai per dideli, nepateikti kokie kūno sužalojimai buvo nustatyti nukentėjusiajam Y. B., nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad Y. B. apskritai lankėsi pas psichoterapeutą, kokie sveikatos sutrikimai jam nustatyti ir koks paskirtas gydymas. Tik esant tokiems duomenims, turėtų būti spręstinas klausimas dėl ekspertizės skyrimo būtinumo. Įrodymus dėl nukentėjusiojo asmens patirtų sužalojimų, pagal aktualią teismų praktiką, turi teikti ieškovė. Nepakanka remtis vien draudimo išmokos faktu bendrovei Intereurope AG ir bendrovės Intereurope AG sąskaitomis ką pastaroji išmokėjo nukentėjusiajam. Be to, atsakovas nurodo, kad prašydama priteisti išmokėtas sumas regreso tvarka iš atsakovo, ieškovė nepateikė įrodymų, kad tokios išmokos, susidedančios iš įvairių sudedamųjų dalių, bendrovei Intereurope AG sumokėtos, atsižvelgiant į Olandijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (CPK 178 str.) (Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-47-372/2016). Teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, kad ieškovas, remiantis CPK 808 str. 2 d. privalėjo pateikti įrodymus, jog pagal Olandijos teisę ir teismų sprendimus žalą patyręs asmuo yra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti patirtus kūno sužalojimus, sveikatos sutrikimą, tačiau ieškovas šių aplinkybių apskritai neįrodinėjo. Ieškovui nepateikus įrodymų apie taikytiną Olandijos teisę ir nedetalizavus Olandijos teisės nuostatų, teismas privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos teisę (CPK 808 str. 3 d.) (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-803-580/2016).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendime išdėstytus motyvus, šios nutarties 15-17 punktuose nurodytą aktualią praktiką, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad yra pagrindas šioje teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes nebuvo atskleista bylos esmė, o pagal byloje pateiktus įrodymus negalima iš esmės išnagrinėti bylos apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Kadangi sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų motyvų, nes iš naujo nagrinėjant bylą, pirmosios instancijos teismas iš naujo įvertins visas bylos aplinkybes.
Taip pat panaikintinas teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų, nes byla perduodama nagrinėti iš naujo, todėl visos bylinėjimosi išlaidos, tame tarpe ir už apeliacinio skundo padavimą, bus paskirstytos galutinai išsprendus šalių ginčą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., 331 str.,
nutaria:
Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.