- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-04
- Bylos Nr.
- 1A-286-1036/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09212-2023-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Eglė Gruodienė, Mindaugas Povilanskas
- Nuteistasis
- A. G.
- Civilinis ieškovas
- A. N.
- Nukentėjusysis
- A. N.
- Advokatai
- Vidmantas Martyšius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. gegužės 31 d.) ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bendrinant bausmes dalinio sudėjimo būdu, nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies pridėta prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 25 d. nutartimi paskirtos subendrintos 3 (trejų) metų 2 (dviejų) mėnesių ir 29 (dvidešimt devynių) dienų laivės atėmimo bausmės ir A. G. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 63 straipsnio 9 dalimi, A. G. į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 25 d. nutartį, su joje įskaitytais laikotarpiais.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti A. G. panaikintina nuo nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. nuo 2024 m. kovo 4 d.
Civilinio ieškovo A. N. (A. N.) civilinis ieškinys tenkintas.
Priteista iš A. G. nukentėjusiojo A. N. (A. N.) naudai 970 (devyni šimtai septyniasdešimt) eurų turtinei žalai atlyginti.
Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. G. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, o būtent:
jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2023 m. kovo 13 d., 14.14 val., pro atrakintas duris neteisėtai pateko – įsibrovė į statybų objekte esantį vagonėlį Nr. 18022017, adresu (duomenys neskelbtini), ir iš vagonėlyje kabančios nutekėjusiajam A. N. priklausančios striukės, kurioje buvo piniginė, pagrobė joje buvusius pinigus – 835 eurų bei 405 baltarusiškų rublių (135 eurai), po ko pasišalino, tokiu būdu įsibrovęs į patalpą pagrobė svetimą, nukentėjusiajam A. N. priklausantį 970 eurų vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistojo A. G. gynėjas advokatas Vidmantas Martyšius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 4 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi A. G. nepadarė nei jam inkriminuotos, nei jokių kitų nusikalstamų veikų.
1.1. Apeliaciniame skunde, cituojant baudžiamąjį įstatymą, kasacinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką pažymima, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčitinai įrodyti, ir būtina vadovautis in dubio pro reo principu (BK 2 straipsnio 4 dalis; kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K- 619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014; EŽTT 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, peticijos Nr. 10590/83, EŽTT 2001 m. kovo 20 d. sprendimas, peticijos Nr. 33501/96). Nagrinėjamu atveju susidaro įspūdis, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas Skundžiamą nuosprendį, kaip vientisą ir vieningą teismo baigiamąjį aktą, įvykdė ne baudžiamosios bylos duomenimis pagrįstą, o valstybinio kaltintojo lūkesčius pateisinantį nuosprendį. Pažymima, kad Skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas, procesiniu teisiniu požiūriu nepagrįstas ir neteisėtas, o baudžiamosios teisės ir socialine prasme ir neteisingas proceso aktas, kuris turi būti naikintinas.
Šalies argumentai
1.2. Gynybos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bei netinkamai, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą bei neteisingą išvadą, kad šioje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi apylinkės teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl jas neteisingai teisiškai įvertino. O būtent, Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (čia ir toliau teismo pastaba – kaltinime), be kita ko, nurodyta, kad A. G. nusikalstamą veiką padarė 2023 m. kovo 13 d. 14.14 val. Gynybos vertinimu, minėta nusikaltimo padarymo data į Skundžiamą nuosprendį, be jokio papildomo ištyrimo ar duomenų patikslinimo, yra perkelta iš kaltinamojo akto. 2023 m. vasario 22 d. tarnybiniame pranešime „Dėl įvykio aplinkybių patikslinimo“ yra nurodyta, jog vagystė galimai įvykdyta 2023 m. kovo 13 d., o turimi 2023 m. kovo 14 d. vaizdo įrašai yra su tiriamu įvykiu nesusiję, jų apžiūra neatlikta. Pažymima, jog tikslus datų nustatymas (reikšmingų aplinkybių bylos tyrimui ir nagrinėjimui nustatymas logine prasme) gynybai yra labai svarbus pareikštam kaltinimui paneigti.
1.3. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad A. N. 2023 m. kovo 14 d. pareiškime nurodyta, kad 2023 m. kovo 14 d., tarp 08.20 val. ir 09.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), statybų objekte esančiame vagonėlyje Nr. 18022017, atrakinus užrakintą vagonėlį, iš jo striukės vidinės kišenės buvo pavogti jo piniginėje buvę 835 eurai ir 405 baltarusiškų rublių, eurai buvo popierinėmis kupiūromis. Apylinkės teismo 2024 m. spalio 17 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. N., atsakydamas į gynėjo klausimus, be kita ko, parodė, kad „Aš apie pinigų dingimą pranešiau tą pačią dieną darbų vykdytojui, po pietų. Pinigai dingo kovo 14 d., t. y. tą dieną kviečiau policiją, rašiau pareiškimą policijai. Tą dieną ryte, aš pinigus turėjau. Atvažiavau į darbą, persirengiau ir nuėjau dirbti, o pinigai liko vagonėlyje, striukėje. Ne kovo 13 d. dingo, kovo 14 d. Aš pats vizualiai mačiau. Aš nebuvau nei parduotuvėje, nei kur nors kitur kovo 13 d., kovo 14 d. Aš atsiskaitau banko kortele. Aš išėjau iš vagonėlio 8.20 val., o grįžau 09.30 val., nes turėjau pinigus perduoti žmogui 700 Eur, kad man užsakytų pirkinį“. Be to, nukentėjusysis A. N., atsakydamas į patikslintą teisėjo klausimą, nurodė, kad „kovo 14 d. 14.30 val. galėjo būti toji vagystė. O prieš tai aš tikrai žiūrėjau ir pinigai buvo. Aš gyvenu Laisvės pr. 68, aš atvykau, persirengiau ir nuėjau dirbti. O pinigai buvo su manimi piniginėje“.
1.4. Skunde teigiama, jog nurodytos aplinkybės iš esmės keičia Skundžiamo nuosprendžio esmę. Nurodytos skirtingos pinigų vagystės aplinkybės apribojo A. G. galimybes rinktis gynybos nuo pareikšto kaltinimo būdus. Akivaizdžiai matyti, kad kardinaliai skirtingų – tariamai nusikalstamos veikos aplinkybių (padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių), pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Kadangi formaliosios ir faktinės baudžiamosios bylos aplinkybės visiškai skiriasi, Skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl A. G. pripažinimo kaltu yra formalūs, pagristi prielaidomis, nepakankami ir savo paskirtimi nukreipti tik į nuteistojo kriminalinę praeitį. Baudžiamojoje byloje nėra surinkta jokių neabejotinų įrodymų (jų viseto), patvirtinančių A. G. kaltę dėl nukentėjusiojo A. N. pinigų (eurų ir baltarusiškų rublių) vagystės, nes atsitiktinis buvimas nusikaltimo vietoje ir nusikalstami veiksmai visada sukelia nevienareikšmius teisiškai reikšmingus ir svarbius padarinius. Kartu pažymima, kad buvo tiriama tik viena ir vienpusė pinigų dingimo ar vagystės versija, t. y. kad pinigus pavogė A. G., nors šią aplinkybę jis visą laiką neigė ir neigia. Byloje liko neištirtos kitos pinigų iš nukentėjusiojo A. N. vagystės versijos, kaip pavyzdžiui, kad pinigus galėjo pasisavinti vienas iš penkiolikos statybininkų brigados narių (daugiausia užsieniečių), kurie laisvai ir bet kada, galėjo patekti į statybos objekte esantį buitinį vagonėlį. Gynyba atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminiame tyrime atliktas kriminalistinis daktiloskopinis (rankų pėdsakų) tyrimas niekaip nenustatė, kad A. G. buvo statybininkų vagonėlyje ir galėjo dalyvauti pinigų vagystėje, o nekokybiškų apsaugos kamerų vaizdo įrašų kriminalistinis tyrimas (dėl pašalinio asmens statybos objekte identifikavimo) kažkodėl paskirtas nebuvo.
1.5. Taip pat apeliaciniame skunde dėstoma teismų praktika, susijusi su apeliacinės instancijos teismo paskirtimi (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2006, Nr. 2K- 190-648/2018, Nr. 2K-69/2011, Nr. 2K-319- 976/2015, Nr. 2K-418-699/2015, Nr. 2K-248-689/2018) ir apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turiniu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018), prašant Skundžiamą nuosprendį patikrinti visa apimti, t. y. ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant A. G. veiksmus (veiką), ar nepadaryta BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, tiriant ir vertinant įrodymus. Priešingu atveju, jeigu formalus ir neteisingas Skundžiamas nuosprendis būtų paliktas galioti, A. G. ir jo sūnaus K. G., gimusio 2010 m. vasario 20 d., ir taip sudėtingas gyvenimas, būtų neatstatomai suluošintas.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Atsiliepimas
4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą prašė tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
5. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, formą bei motyvus, konstatuoja, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
6. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-396/2014, Nr. 2K-548-699/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73–78). Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumui pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-489-303/2015). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010). EŽTT praktikoje pažymima, kad vertinant nešališkumą objektyviąja prasme netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, par. 32).
7. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį ir formą aptartų tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normų kontekste, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo šioje baudžiamojoje byloje – vienareikšmio kaltinimo pusės palaikymo. Pažymėtina, kad savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302–307 straipsniuose numatytus, o taip pat oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, jis turi būti logiškas, aiškus, išsamus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) priimti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2012, Nr. 2K-32-699/2016, Nr. 2K-79-976/2016, Nr. 2K-222-697/2016, Nr. 2K-114-495/2020).
8. BPK 305 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys turi būti tarpusavyje suderintos ir neprieštarauti viena kitai, sudaryti logišką (nuoseklią) visumą ir derėti viena su kita. Jose negali būti vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2011, Nr. 2K-143/2010, Nr. 2K-301/2010). Nagrinėjamu atveju, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant procesinio įstatymo keliamų reikalavimų, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte keliamų reikalavimų – nuosprendis yra absoliučiai nemotyvuotas, nėra atlikta įrodymų analizė, jų vertinimas, neatskleistas įrodymų tarpusavio ryšys, o atskleidžiant įrodymais pripažintų duomenų turinį nutylimos esminės aplinkybės, kurios prieštarauja pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Toks nuosprendžio turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nesigilino ir nevertino bylos savarankiškai, o tiesiog patvirtino kaltinimą preziumuodamas, kad prokuroro pateiktas kaltinimas yra teisingas.
9. Šio procesinio sprendimo 7 ir 8 punktuose jau buvo minėta, kad teismo nuosprendyje turi būti nurodomos įrodytos veikos aplinkybės, tame tarpe ir veikos padarymo laikas, o teismo išvados dėl nustatytų aplinkybių, įskaitant ir nusikalstamos veikos padarymo laiko, turi būti pagrįstos byloje ištirtais įrodymais, pateikiant aiškius motyvus bei vengiant bet kokių faktinių aplinkybių nutylėjimo. Kaip matyti iš bylos duomenų ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos, 2023 m. spalio 17 d. vykusiame teisiamajame posėdyje buvo apklaustas kaltinamasis A. G., taip pat nukentėjusysis A. N. (1 t., b. l. 163-165). Be kitų aplinkybių, nukentėjusysis A. N. nurodė, kad jam priklausantys pinigai buvo pavogti kovo 14 dieną, tą pačią dieną jis apie vagystę informavo policijos pareigūnus. 2024 m. sausio 30 d. teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas liudytojas D. R., kuris (nors teisiamojo posėdžio protokole tai neužfiksuota, bet aiškiai girdisi posėdžio garso įraše) atsakydamas į prokurorės klausimus nurodė, kad į jį nukentėjusysis dėl vagystės kreipėsi tą pačią dieną, jie iš karto iškvietė policijos pareigūnus (2024 m. sausio 30 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas nuo 07 min. 1 s.). To paties teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinta ir baudžiamosios bylos medžiaga, tarp kurios ir nukentėjusiojo A. N. protokolas – pareiškimas, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuota, kad iš jo pinigai buvo pavogti būtent kovo 14 dieną (1 t., b. l. 4). Tačiau, nepaisant pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose atliktų įrodymų tyrimo veiksmų, skundžiame nuosprendyje iš šių įrodinėjimo šaltinių gauti duomenys apie įvykio laiką, nenurodyti ir neaptarti, atliktų procesinių veiksmų metu gautų faktinių duomenų vertinimas ir analizė neatlikta. Teismų praktikoje tokie atvejai yra reti, tačiau vertinami labai griežtai, taip pat ir konstatuojant teismo šališkumą (Žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2004 m. kovo 9 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2004 (Teismų praktika. 2004, 22); Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 14 d. nutartį, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-13/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-27-478/2024).
10. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu tyrė faktinius bylos duomenis, juos pripažino įrodymais, tačiau skundžiamame nuosprendyje įrodymų neįvertino, neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė nukentėjusiojo A. N., liudytojo D. R. parodymų dalį dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko, kodėl nesivadovavo protokolu – pareiškimu, kuriame taip pat yra nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas (BKP 305 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės deklaratyviai konstatavo, jog A. G. kaltė įrodyta byloje surinktais bei teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, ir be jokių teisinių ir faktinių argumentų pritarė valstybinio kaltintojo pozicijai, tuo pažeisdamas įstatymo nuostatą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) bei BPK 20 straipsnio 5 dalyje teismui nustatytą pareigą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
11. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas, neobjektyvus ir turintis išankstinę nuomonę teismas – baudžiamąją bylą nagrinėjo paviršutiniškai, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išsamiai netyręs ir neanalizavęs bylos įrodymų, o savo išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo grindė nurodydamas įrodymus, kurių turinys priešingas paties teismo nustatytoms aplinkybėms. Tokią situaciją ir teisės į nešališką teismą pažeidimą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip grubų vieno iš fundamentalių teisinės valstybės principų, numatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje pažeidimus. Tokioje situacijoje BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunkčio nuostatos numato apeliacinės instancijos teismo pareigą panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes vien dėl šio pažeidimo ne tik byloje priimtas baigiamasis aktas, bet ir visas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo neteisėtas. Kartu kolegija konstatuoja, jog nustačius, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai šališkas, šiuo pagrindu panaikinus nuosprendį bei bylą perdavus iš naujo apylinkės teismui, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų, susijusių su apelianto kaltės nustatymu. Apeliaciniame skunde nurodytas ir ginčijamas aplinkybes nagrinėjimo teisme dalyviai galės išsakyti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris privalės šias aplinkybes išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisiškai įvertinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunkčiu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės 2024 m. kovo 4 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.